Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Procesas dėl nukentėjusiojo E. R. neturtinės žalos civilinio ieškinio nutrauktas.

Nukentėjusiosios J. R. 14 481 eurų neturtinės žalos civilinis ieškinys tenkinti iš dalies ir priteista iš M. K. 8926,97 eurų J. R. neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiosios J. R. neturtinės žalos civilinis ieškinys nukentėjusiųjų T. R. ir D. R. naudai tenkintas iš dalies ir priteista iš M. K. po 2000 eurų T. R. ir D. R. neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo R. R. 5792,40 eurų civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš M. K. R. R. 2196,20 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusios A. R. 30 000 eurų neturtinės žalos civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš M. K. nukentėjusiajai A. R. 5000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Priteista iš M. K. nukentėjusiajai A. R. 290 eurų jos turėtos proceso išlaidos advokato pagalbai apmokėti.

Priteista iš M. K. nukentėjusiajai J. R. 400 eurų jos turėtos proceso išlaidos atstovo pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. K. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. rugpjūčio 4 d., apie 00.15 val., savo namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), Biržų rajone, tarpusavio konflikto metu su E. R. suduodamas ne mažiau 8 smūgių jam į galvos sritį ir kitas kūno vietas, padarydamas galvos sumušimą, pasireiškusį odos nubrozdinimu viršugalvio dešinėje pusėje, poodine kraujosruva dešinės akies viršutiniame voke ir dešinės ausies kaušelyje, kraujosruva pakaušio minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir į galvos smegenų skilvelius, poodines kraujosruvas dešiniajame žaste, odos nubrozdinimus pilvo dešinėje pusėje, kraujosruvą krūtinės kairės pusės minkštuosiuose audiniuose, dėl ko nuo galvos sumušimo nukentėjusysis mirė, taip tyčia nužudė E. R..

Teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai pripažino nuteistąjį M. K. kaltu, kad jis nužudė E. R.. Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, iš dalies sutikdama su apeliacinio skundo argumentais, konstatuoja, kad nuosprendį priėmęs teismas paskyrė per griežtą bausmę M. K., taip pat netinkamai išsprendė neturtinės žalos atlyginimo klausimą nukentėjusiajai A. R..

Įvykio vietoje buvę liudytojai O. B., E. J. ir nukentėjusioji A. R. iš esmės patvirtino nuteistojo parodymus. Jie visi patvirtino, kad kai nuteistasis nuėjo miegoti, jie toliau šventė bei vėliau sumanė nuvažiuoti į šventę. E. R. kažkur išėjo ir jau grįžo su automobilio rakteliais. Jis užvedė automobilį, kuris pajudėjo atbuline eiga, tuomet visi pamatė atbėgantį M. K.. Liudytoja O. B. parodė, kad tuo metu E. R. dar kartą bandė užvesti automobilį, tačiau jam nepavyko. Nukentėjusioji, taip pat buvusi automobilyje, A. R. parodė, kad E. R. buvo užvedęs automobilį, tačiau automobilis nepajudėjo iš vietos. Liudytojas E. J. minėtų aplinkybių neatsimena, kadangi buvo labai stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, tik parodė, jog E. R. jam sakė, kad „važiuosim į šokius“. Taigi visų įvykio vietoje buvusių asmenų parodymais nustatyta, kad E. R., neturėdamas leidimo, nuėjo į namą, kur miegojo M. K., paėmė automobilio raktelius, ir grįžęs užvedė automobilį, turėdamas tikslą vežti kitus asmenis į šventę. Taip pat nustatyta, kad savo automobilio variklį išgirdęs M. K. atbėgo prie automobilio ir būtent jis sudavė smūgius E. R., nuo kurių šis krito ant žemės ir nebeatsikėlė.

Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Bylos įrodymais neginčijamai nustatyta, kad M. K. sudavė E. R. smūgius į galvos sritį ir būtent po M. K. suduotų smūgių E. R. mirė. Specialisto išvadoje Nr. M 291/14(05) konstatuota, kad E. R. mirtį lėmė kraujo išsiliejimas po galvos smegenų minkštaisiais dangalais ir į galvos smegenų skilvelius. Visi sužalojimai padaryti per neilgą laikotarpį. Teismų praktikoje yra suformuota nuostata, kad atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad tarp kaltinamojo smurtinių veiksmų ir kilusių padarinių – E. R. mirties - yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. K. veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį bei teisingai nustatė kaltės formą ir rūšį. Teismas teisingai nurodė, jog M. K., suduodamas smūgius E. R. į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą, suprato, kad tokiais savo veiksmais kėsinasi į E. R. gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę E. R. ir, nors nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, t. y. nužudė E. R., veikdamas netiesiogine tyčia.

Būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tada, kai ji atitinka tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurto, o smurtas panaudojamas netikėtai esant užpultam (kasacinės nutartys Nr. 2K-404/2010, 2K-392/2012). Prasidėjęs ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimas turi egzistuoti ir būti nepasibaigęs gynybos veiksmų atlikimo metu; anksčiau įvykę konfliktai nei prasidėjusiu, nei tiesiogiai gresiančiu pavojingu kėsinimusi negali būti laikomi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-373/2010). Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams.

Vertinant būtinosios ginties situaciją, turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties vertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys Nr. 2K-125/2011, 2K-140/2011). Paprastai teisė į būtinąją gintį išnyksta kartu su kėsinimosi pabaiga. Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padaryti esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad faktų ir teisės sandūroje kartais susidaro situacijos, kuriose sprendimas varijuoja nuo būtinosios ginties pripažinimo iki jos paneigimo. Tokių situacijų teisinio vertinimo skirtumai pripažįstant jas būtinąja gintimi, jos ribų peržengimu arba paneigiant būtinosios ginties buvimą priklauso nuo daugelio faktinių aplinkybių ir norminių nuostatų, kiekvienu atveju siejamų su dviem esminiais konkrečios situacijos komponentais – pavojingu kėsinimusi ir gynyba. Dėl to didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas (kasacinės nutartys Nr. 2K-137/2010, 2K-7-313/2012). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje aiškiai motyvavo, kad šioje baudžiamojoje byloje kėsinimasis iš tiesų buvo – kėsinamasis buvo į nuteistojo tėvui priklausantį automobilį, tačiau kėsinimasis jau buvo pasibaigęs. Kaip jau minėta, byloje nustatyta, kad E. R., nukentėjusioji A. R., liudytojai O. B., E. J. buvo automobilyje ir ruošėsi su juo išvykti. Nukentėjusioji A. R. ir liudytoja O. B. vienodai nurodė, jog tuo metu, kai pamatė pribėgantį M. K., automobilio variklis jau buvo užgesintas. Be to, ir pats nuteistasis, kaip ir liudytojai nurodė, jog ištraukė E. R. iš automobilio ir sudavė smūgius E. R. jau prie automobilio. Akivaizdu, jog tuo metu, kai M. K. sudavė smūgius E. R. incidentas dėl važiavimo automobiliu jau buvo pasibaigęs, pavojingos situacijos nebebuvo, t. y. M. K. ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei, turtui nukentėjusysis nekėlė tiesioginės, realios ir akivaizdžios grėsmės, dėl kurios būtų reikėję gintis. Be to, ir pats nuteistasis dar ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad bėgant link automobilio variklis buvo užgesintas (1 t., b. l. 107). Taigi kolegija, įvertinusi visas bylos aplinkybes, konstatuoja, kad M. K., priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, neveikė būtinosios ginties situacijoje, nes kėsinimasis jau buvo pasibaigęs.

Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad jei apeliacinės instancijos teismas laikys, kad nėra pagrindo M. K. atžvilgiu nutraukti baudžiamosios bylos esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – veikimo būtinosios ginties sąlygomis, tuomet prašoma skirti švelnesnę nei įstatymo numatyta bausmę, taikant BK 62 straipsnio nuostatas laikant, kad veiką nuteistasis padarė peržengdamas būtinosios ginties ribas. Šis apeliacinio skundo prašymas taip pat atmetamas.

BK specialiojoje dalyje nėra atskiros normos, apibrėžiančios nužudymo peržengiant būtinosios ginties ribas sudėtį. Būtinosios ginties ribų peržengimo sąvoka pateikta BK 28 straipsnio 3 dalyje: būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. To paties straipsnio ketvirtojoje dalyje nurodyta, kad būtinosios ginties ribas peržengęs asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 62 straipsniu. Būtinosios ginties ribų peržengimas gali būti konstatuojamas, kai nustatytų reikšmingų bylos aplinkybių analizė leidžia daryti išvadą, jog ginamojo pobūdžio veiksmais buvo siekiama atremti pavojingą kėsinimąsi, tačiau gynyba neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir jau aptarta, kad tuo metu, kai nuteistasis sudavė smūgius nukentėjusiajam, nukentėjusiojo E. R. veiksmai, susiję su nuteistojo automobilio vairavimu, jau buvo pasibaigę. Nebuvo jokio pavojingo kėsinimosi, nuo kurio būtų reikėję gintis ar ginti savo nuosavybę. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal BK 28 straipsnio 3 dalį asmuo traukiamas atsakomybėn dėl gyvybės atėmimo viršijant būtinosios ginties ribas tik esant tiesioginei tyčiai atimti gyvybę ar sunkiai sužaloti žmogų. Faktinės bylos aplinkybės rodo, ką teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, kad M. K. tyčia buvo netiesioginė. Taigi nesant būtinosios ginties situacijos, jos ribų peržengimas taip pat negalimas. Todėl švelninti nuteistajam bausmę taikant BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas nėra teisinės galimybės. Taip pat nėra ir kitų BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatytų sąlygų visumos, dėl kurių M. K. galėtų būti paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė.

Vis dėlto, teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. K. bausmę, netinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nepakankamai įsigilino į jo asmenybę bei veikos pavojingumą. Teismas tik formaliai taikė bendruosius bausmės skyrimo pradmenis, tinkamai neindividualizavo bausmės remiantis BK 41 straipsniu ir BK 54 straipsnio 2, 3 dalimis, o paskirtą bausmę akcentavo iš esmės tik į nubaudimo funkciją, t. y. suteikė pirmenybę nubaudimo paskirčiai. Teisėjų kolegijos nuomone, M. K. paskirta 7 metų laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta ir prieštarauja teisingumo principui.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Viena iš bausmės paskirčių – užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 5 punktas). Teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgdamas į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti pusiausvyra (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-45/2007).

Pirmosios instancijos teismas išskirtinių aplinkybių, susijusių su padaryto nusikaltimo pavojingumu ar nuteistojo asmenybe, kurios leistų tvirtinti, kad M. K. sankcijoje numatyto dydžio laisvės atėmimo bausmės skyrimas prieštarautų teisingumo, bausmės proporcingumo principams, nenustatė. Kaip minėta, kolegijos manymu, to nepadarė nepagrįstai.

Jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 1, 3 dalys). Teismų praktikoje šis bausmės švelninimo pagrindas siejamas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos ir šią veiką padariusį asmenį pavojingumą, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-371/2011, 2K-430/2012, 2K-421/2013, 2K-150/2014). Teisme turi būti nustatytos išskirtinės bylos aplinkybės, kurios rodytų, kad padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnis yra daug mažesnis, negu rūšinis tokios nusikalstamos veikos pavojingumas, kad kaltininko asmenybė mažiau pavojinga, veika atsitiktinio pobūdžio ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-515/2010, 2K-160/2011, 2K-150/2014).

Pirmiausia kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nustatė net tris M. K. atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Teismas pripažino M. K. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką bei nuoširdžiai gailisi, savo noru atlygino dalį padarytos žalos bei nusikaltimo padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktai, 2 dalis). Atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė.

Iš tiesų nuteistasis M. K. padarė vieną baigtą labai sunkų nusikaltimą, veikdamas netiesiogine tyčia. Padaryto nusikaltimo pasekmės neatstatomos – mirė žmogus. Tačiau skiriant bausmę šiuo konkrečiu atveju kolegija laiko, kad padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnis yra mažesnis, negu rūšinis tokios nusikalstamos veikos pavojingumas, taip pat nuteistojo asmenybė yra mažiau pavojinga, nusikaltimas nebuvo planuotas ar tendencingas nuteistojo elgesiui būdingas veiksmas. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. K. laikomas neteistu, iki veikos ir po jos padarymo iš esmės charakterizuojamas teigiamai, dirba, darbdavių charakterizuojamas išskirtinai teigiamai (1 t., b. l. 124), psichikos sveikatos centre dėl priklausomybės ir psichikos ligų neregistruotas, su sugyventine augina vieną mažametį vaiką, taip pat padeda išlaikyti sugyventinės du nepilnamečius vaikus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į M. K. elgesį viso proceso metu - jis po nusikaltimo padarymo ėmėsi priemonių nusikaltimo pasekmėms sušvelninti – nukentėjusiajai J. R. atlygino visą turtinę ir neturtinės žalos dalį, nukentėjusiajam R. R. taip pat atlygino dalį neturtinės žalos, nukentėjusioji J. R. parodė, kad nuteistasis buvo atvažiavęs su gėlėmis, bet žodžiu neatsiprašė (2 t., b. l. 130), nukentėjusysis E. R. parodė, kad M. K. buvo atvažiavęs po laidotuvių ir jo atsiprašė (2 t., b. l. 131), nukentėjusysis E. R., kuris reiškė neturtinės žalos civilinį ieškinį jo atsisakė ir raštu patvirtino, kad nuteistajam pretenzijų neturi (2 t., b. l. 182). Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistojo gynėjas pateikė teismui mokėjimo nurodymus, iš kurių matyti, kad nuteistasis, būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, perveda visiems nukentėjusiesiems pinigus žalai atlyginti, taip pat pinigus O. B. vaiko išlaikymui. Šios aplinkybės rodo, jog M. K. supranta savo neteisėto elgesio pasekmes, dėl to išgyvena, ėmėsi priemonių pasekmėms sušvelninti, be to, kaip jau minėta, jo atsakomybę lengvina net trys aplinkybės, nėra jokių atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Taigi akivaizdu, kad nuteistojo M. K. asmenybės pavojingumas nėra didelis.

Lygiai taip pat svarbu išanalizuoti ir pačios nusikalstamos veikos pavojingumą, ją lėmusias aplinkybes. Kaip jau minėta, šią aplinkybę pripažino ir pirmosios instancijos teismas, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas žuvusiojo E. R. elgesys. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog iš byloje esančių įrodymų matyti, kad E. R. savo elgesiu (automobilį vairuodavo, neturėdamas tam teisės ir būdamas neblaivus – už tai sistemingai buvo baudžiamas administracinėmis nuobaudos nuo 2007 metų (1 t., b. l. 23-28,), kuris pasireiškė ir aptariamo įvykio dieną, kuriam, akivaizdu, jog įtakos turėjo ir E. R. būsena (buvo neblaivus – kraujyje rasta 3,65 promilės, šlapime 4,44 promilės etilo alkoholio), sukėlė nuteistojo atitinkamą reakciją. Keletą kartų anksčiau būdamas baustas, taip pat už nuteistojo tėvui R. K. priklausančio automobilio vairavimą, esant neblaiviam (1 t., b. l. 31), bei būdamas teistas už svetimo turto – automobilio - vagystę (2 t., b. l. 175-178), bei elgdamasis netinkamai ir jį pakartodamas įvykio dieną, E. R. nevertino savo elgesio kaip rizikingo, nors galėjo ir turėjo numatyti, jog toks jo elgesys gali paskatinti M. K. nusikalsti. Tuo labiau, jog aplinkybes dėl automobilio vairavimo neblaiviam, vagystę žinojo M. K.. Taigi ypatingai svarbu, kad šioje situacijoje, kai nuteistojo automobilį, slapta iš jo miegančio kelnių kišenės išėmęs raktelius, bandė vairuoti nukentėjusysis, tai be abejonės turėjo įtakos nuteistojo elgesiui ir lėmė būtent tokią M. K. reakciją ir tokius veiksmus. Paminėtinas teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 88TPK-84/2014, iš kurio matyti, jog nusikalstamos veikos padarymo metu M. K. galėjo suvokti pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį bei valdyti savo veiksmus ir nebuvo fiziologinio afekto būsenoje, galėjo suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, tačiau galimai neteisėtas E. R. elgesys galėjo išprovokuoti M. K. spontaniškai panaudoti fizinį smurtą jo atžvilgiu (2 t., b. l. 44-46). Taigi ypatingai svarbu, kad M. K. nusikalstama veika buvo atsitiktinė, nebuvo planuota, priešingai – jis buvo nuėjęs miegoti, kai išgirdo jo automobilio, kurio raktelius buvo pasiėmęs, užvedimo garsą.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K- 420/2006). Skiriant bausmę M. K. pirmosios instancijos teismas į BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes atsižvelgė formaliai ir jų tinkamai neįvertino. Taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas, kolegijos nuomone, pagrindas yra, nes byloje tikrai yra išimtinės aplinkybės, apibūdinančios nuteistojo asmenybę bei pačią veiką. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes kolegija daro išvadą, kad BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas M. K. aiškiai prieštarautų teisingumo principui bei BK 41 str. nuostatoms apie bausmės paskirtį, taip pat ir teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimui. Dėl to nuosprendis keičiamas ir nuteistajam bausmė skiriama taikant BK 54 str. 3 d. nuostatas. Šiuo atveju skirti nuteistajam kitos rūšies bausmę nėra pagrindo, kadangi išdėstytos išimtinės aplinkybės neduoda pagrindo skirti kitos rūšies bausmę. Nuteistajam kolegija skiria švelnesnę, negu sankcijoje numatyta, terminuoto laisvės atėmimo bausmę.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka ir teismo sprendimu dėl nukentėjusiesiems priteistos pinigų sumos neturtinei žalai atlyginti, prašo ją mažinti. Apeliacinis skundas šioje dalyje taip pat tenkintinas iš dalies dėl teismo netinkamai išspręsto neturtinės žalos atlyginimo klausimo nukentėjusiajai A. R..

Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiajai J. R. priteisė iš M. K. 8926,97 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiesiems T. R. ir D. R. po 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiajam R. R. 2196,20 Eur neturtinei žalai atlyginti. Šioje dalyje apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas priteisė pagrįstas ir teisingas sumas nukentėjusiesiems. Neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinės žalos atlyginimo srityje žalos dydis, t.y. kiekvieno asmens teisė pačiam nustatyti padarytos žalos ribą, o teismo funkcija nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už padarytą neturtinę žalą. Bendrieji neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai nustatyti Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, o būtent: teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teismas įvertino, kad nukentėjusioji J. R. yra žuvusiojo mama, dėl sūnaus netekties pablogėjo jos sveikata, žlugo jos lūkesčiai. Dėl patirtų dvasinių išgyvenimų nukentėjusioji J. R. patyrė moralinę žalą. Esant teismo ištirtiems įrodymams, teismas pagrįstai pripažino, jog nukentėjusios J. R. išgyvenimai dėl sūnaus netekties – yra dideli. Bylos duomenys – nukentėjusiųjų pateiktas laiškas (2 t., b. l. 183-184), visų nukentėjusiųjų parodymai nurodo, kad ryšys tarp J. R., kitų šeimos narių ir sūnaus E. R. buvo artimas, nuolatinio pobūdžio, emocine prasme tvirtas, medicinos dokumentų išrašas apie gydymąsi dėl patirto streso (2 t., b. l. 148) patvirtina nukentėjusios J. R. parodymus, jog po sūnaus mirties jai pablogėjo sveikata. Taip pat teismas įvertino ir žuvusiojo tėvo, brolio bei sesers išgyvenimus netekus artimo šeimos nario. Teismas įvertino ir paties nukentėjusiojo E. R. rizikingą elgesį įvykio metu, nusikalstamos veikos pasekmes bei vadovavosi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais ir siekiant užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą. Kolegijos manymu, motinai, tėvui, seseriai ir broliui priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos atitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus, bylos aplinkybes bei galiojančią teismų praktiką, todėl mažinti jų nėra pagrindo.

Tačiau nukentėjusiajai A. R. priteista 5000 Eur dydžio neturtinė žala, įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, kolegijos manymu, iš tiesų yra per didelė ir turi būti mažinama. Byloje nustatyta, kad M. K. nužudė nukentėjusios A. R. brolį E. R.. Dėl patirtų dvasinių išgyvenimų nukentėjusioji patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta. Kaip nuosprendyje nurodė teismas, bylos duomenys patvirtina, kad ryšiai tarp nukentėjusios A. R. ir E. R. buvo nuolatinio pobūdžio, artimi ir emociškai tvirti, medicinos dokumentų išrašai apie gydymąsi dėl centrinių nervų susirgimo net ir teisminio bylos nagrinėjimo metu (2 t., b. l. 152, 179), Biržų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus dokumentai, jog A. R. sirgo, lanko psichologo konsultacijas Vaiko teisių apsaugos skyriuje (2 t., b. l. 151) - patvirtina nukentėjusios A. R. parodymus, jog dėl brolio mirties ji labai išgyvena, pablogėjo jos sveikata. Taip pat teismas teisingai atkreipė dėmesį, jog aplinkybės, jog A. R. lanko psichologo konsultacijas Vaiko teisių apsaugos skyriuje ir dėl kitų priežasčių - socialinių (motinystės) įgūdžių stiprinimo, jog Biržų rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu E. R. buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir 155 straipsnio 2 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo A. R. ir jos neviešo įžeidimo, rodo, kad nukentėjusios santykiai tarp nukentėjusios ir E. R. buvo ne visada nuoširdūs, kaip teigia nukentėjusioji, bet minėti dokumentai patvirtina, kad yra buvę ir konfliktų, ir ne tik patirti išgyvenimai dėl brolio netekties, bet ir pačios nukentėjusios asmenybė, gyvenimo būdas lemia lankymąsi pas specialistus. Kita vertus, teismas nepakankamai įvertino tą aplinkybę, jog nukentėjusioji A. R. taip pat buvo įvykio vietoje, pati skatino savo žuvusį brolį elgtis netinkamai, važiuoti į šventę, tai yra pati elgėsi neatsakingai, neatsargiai ir rizikingai, todėl šiai nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydis mažintinas priteisiant 2000 Eur, kaip ir kitiems žuvusiojo broliui ir seseriai. Kolegija, įvertinusi visas paminėtas aplinkybes, daro išvadą, jog būtent tokia suma ir atitiks teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, šio instituto paskirtį, galiojančią teismų praktiką.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2, 4 punktais,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendį pakeisti.

M. K., nuteistam pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti bausmę laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Pakeisti nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistojo M. K. priteista 5000 Eur (penki tūkstančiai eurų) nukentėjusiajai A. R. neturinės žalos atlyginimo, priteisiant iš nuteistojo M. K. 2000 Eur (du tūkstančius eurų) neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai A. R..

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.