Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Antanavičiaus, Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas) ir Gyčio Večersko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės ir nuteistojo A. B. apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį ir jam paskirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 15 d. nuosprendžiu paskirta bausme, paskirta galutinė subendrinta 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų ir per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje. Bausmės vykdymo atidėjimo terminą nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Taip pat šiuo nuosprendžiu A. B. išteisintas pagal BK 290 straipsnį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau dėl šios nuosprendžio dalies apeliaciniai skundai nepateikti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. B. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 286 straipsnį dėl to, kad jis 2015 m. rugsėjo 20 d. apie 4.20 val. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato koridoriuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, vengdamas sulaikymo, spyrė 3-4 kartus jį bandančiam sulaikyti nukentėjusiajam (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus vyresniajam specialistui D. B. į kojas, tuo sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą, tokiu būdu panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui. Apeliaciniame skunde prokurorė prašė pakeisti Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 29 d. nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, panaikinant nuosprendžio dalį, kuria A. B. taikytas BK 75 straipsnis ir atidėtas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas, bei pasiųsti jį atlikti laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose. Skunde nurodoma, kad, nors teismas, skirdamas A. B. bausmę, pagrįstai atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes ir BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus bei teisingai parinko bausmės rūšį ir dydį, tačiau nepagrįstai taikė BK 75 straipsnio nuostatas. Prokurorės nuomone, bausmės vykdymo atidėjimo A. B. motyvai yra nepakankami. Aplinkybė, kad nusikaltimas nesukėlė sunkių padarinių, yra svarbi parenkant laisvės atėmimo bausmės dydį, o ne atidedant bausmės vykdymą. Be to, teismas, teigiamai įvertinęs nuteistojo socialinius ryšius, teigiamą darbdavio charakteristiką, nevisapusiškai įvertino jo asmenybę. Pirmosios instancijos teismas neįvertino Kauno apygardos probacijos tarnybos savivaldybių probacijos skyriaus raštu pateiktos informacijos, kad šią nusikalstamą veiką A. B. padarė bausmės vykdymo atidėjimo pagal Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 15 d. nuosprendį, metu. Nuteistasis netinkamai vykdė ankstesniu nuosprendžiu paskirtą pareigą nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, dėl ko buvo įspėtas, tačiau veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis taip pat padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Pažymi, kad, jeigu A. B. būtų tinkamai laikęsis ankstesniu minėtu nuosprendžiu paskirtos pareigos neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., nusikalstama veika nebūtų padaryta. Skunde pabrėžiama, kad nuteistasis Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 15 d. nuosprendžiu taip pat buvo nuteistas už BK 286 straipsnyje numatytos veikos padarymą, bausmės vykdymo atidėjimo metu įvykdė analogišką nusikaltimą ir tai rodo, kad jis išvadų dėl savo elgesio nepadarė. A. B. elgesiui būdingas nusikaltimų pasikartojimas, o administracinių baustumų skaičius taip pat rodo jo polinkį daryti teisės pažeidimus, todėl nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai A. B. gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo.Apeliaciniame skunde nuteistasis A. B. prašo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 311 – 319 straipsniais, panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 29 d. nuosprendį, jį išteisinti BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytais pagrindais ir baudžiamąjį procesą nutraukti.Skunde nuteistasis nurodo, kad ne visos nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Teigia, kad jis savanoriškai išėjo iš nukentėjusiosios buto su atvykusiais policijos pareigūnais, o į komisariatą norėjo vykti tik pareiškimui dėl sužalotos rankos parašyti, todėl nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad policija priėmė teisingą sprendimą pristatyti neblaivų ir vengiantį prisistatyti asmenį į policijos komisariatą, kadangi iš nurodytų aplinkybių matyti, kad gabenti jį į policijos komisariatą nebuvo pagrindo.A. B. skunde ginčija aplinkybes dėl fizinio smurto prieš nukentėjusįjį D. B. panaudojimo. Pažymi, kad liudytojas D. B., savo tarnybiniame pranešime nenurodęs apie nuteistojo spyrius D. B., tvirtino, kad sulaikytasis, gulėdamas ant žemės, spardėsi, bandydamas įspirti E. V., ką pastarasis taip pat patvirtino savo tarnybiniame pranešime. Pažymi, kad, nors budintieji D. B. ir T. L. savo tarnybiniuose pranešimuose teigė, kad nuteistasis bandė įspirti, tačiau jie nenurodė, kam konkrečiai buvo skirti jo spyriai. Nuteistasis, skunde analizuodamas byloje surinktus įrodymus, teigia, kad smūgių kojomis D. B. sudavimo policijos pareigūnai nenurodė ir apklausiami ikiteisminio tyrimo metu, o 2015 m. rugsėjo 20 d. pranešimas apie įtarimą jam buvo įteiktas dėl 2015 m. rugsėjo 19 d. 4.20 val. pasipriešinimo D. B. ir fizinio skausmo jam sukėlimo ir tik vėliau pakeistas, nurodant 2015 m. rugsėjo 20 d. įvykio datą. Tokiu būdu D. B. ikiteisminio tyrimo 2015 m. rugsėjo 30 d. apklausos teiginiai, kad A. B. jam įspyrė, prieštarauja kitų pareigūnų tarnybinių pranešimų ir apklausų duomenims. Nuteistojo vertinimu, dėl šių priežasčių liudytojais apklaustų pareigūnų parodymais teisme tikėti nėra pagrindo. Nuteistasis pažymi, kad dėl D. B. sužalojimų byloje nėra pateikta specialisto išvada.Skunde taip pat ginčijamos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytos aplinkybės, kad A. B. visiškai pripažino savo kaltę ikiteisminio tyrimo metu, kadangi apklausiamas jis neigė padaręs nusikaltimą (1 t., b. l. 61 – 62) ir jau ikiteisminio tyrimo metu prašė pateikti jam laikmeną su vaizdo įrašu, kadangi dėl girtumo jis neprisiminė įvykio aplinkybių, tačiau toks vaizdo įrašas prie bylos nebuvo pridėtas, ir, teisminio nagrinėjimo metu, praėjus daugiau kaip 30 dienų nuo įvykio, vaizdo įrašo, kuris yra tiesioginis objektyvių aplinkybių įrodymas, išreikalauti nėra galimybės. Pažymi, kad įvykio vaizdo įrašas BPK 91 straipsnio prasme laikytinas dokumentu, turinčiu reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, todėl šis vaizdo įrašas praėjus vienam mėnesiui po įvykio, negalėjo būti sunaikintas, o turėjo būti prijungtas prie ikiteisminio tyrimo medžiagos ir saugomas iki nuosprendžio įsiteisėjimo ar procesinio sprendimo dėl proceso nutraukimo apskundimo termino pabaigos. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu dalyvavęs prokuroras prašė kaltinimą byloje palaikiusios prokurorės apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais, nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusysis palaikė prokuroro nuomonę, o A. B. ir jo gynėjas prašė prokuroro skundą atmesti ir tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais.Prokurorės ir nuteistojo A. B. apeliaciniai skundai atmestini.Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir apeliacinių skundų argumentais, įvertinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs A. B. veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje, požymius ir išteisinęs jį pagal BK 290 straipsnį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, esminių baudžiamojo proceso reikalavimų nepažeidė. Teismas, visapusiškai ir išsamiai ištyręs bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus, kaltinamojo asmenybę, atsižvelgdamas į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus bei bausmės tikslus, priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo. Nuteistasis A. B. skunde teigia, kad jo kaltė dėl BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo neįrodyta, tačiau su šiuo apelianto motyvu aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka.Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Tiesioginis ir pagrindinis šio nusikaltimo objektas – normali šias funkcijas atliekančio asmens veikla, kuri yra pažeidžiama darant poveikį konkrečiam tokias funkcijas atliekančiam asmeniui. Objektyvieji nusikaltimo požymiai – aktyvūs kaltininko veiksmai. Pasipriešinimas galimas dviem alternatyviais būdais: 1) jis turi būti padaromas panaudojant fizinį smurtą arba 2) grasinant tuoj pat jį panaudoti. Šiame BK straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Kartu pažymėtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas įvertinus ne vien tik paties kaltininko parodymus, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet taip pat tiriant bei vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai priešindamasis valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui kaltininkas pradeda naudoti smurtą arba grasina tuoj pat jį panaudoti. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis (fizinis, mechaninis, cheminis, biologinis), kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Smurtas gali būti tyčinis smūgių sudavimas, kankinimas, surišimas, laikymas, uždarymas, apipylimas cheminėmis medžiagomis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-227/2010, 2K-279/2010, 2K-525/2011).Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis yra nustatyta, kad nuteistasis nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų ir aktyviais veiksmais jiems priešinosi. Nors nuteistasis skunde teigia, kad su pareigūnais jis vyko savo noru parašyti pareiškimo dėl sužalotos rankos, todėl gabenti jį į policijos komisariatą nebuvo pagrindo, tačiau iš policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų, taip pat byloje esančių ROIK duomenų matyti, kad A. B., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, išėjęs iš pareiškėjos buto nesutiko eiti namo, garsiai šūkavo, tuo pažeisdamas viešąją tvarką, o, nuvežtas į policijos nuovadą, pradėjo elgtis neadekvačiai ir agresyviai, neleido pareigūnams D. B. ir E. V. uždėti jam antrankius, stumdė patrulius nuo savęs, spardėsi, atsisakė pasirašyti jo laikinojo sulaikymo protokole (1 t., b. l. 56), tikrintis blaivumą, prisistatyti. Visos šios aplinkybės paneigia nuteistojo versiją dėl įvykio aplinkybių. Be to, jo kaltei įrodyti ar paneigti neturi esminės įtakos, kokiu pagrindu jis buvo nugabentas į policijos komisariatą, kadangi būtent ten tarp jo ir tarnybines pareigas vykdžiusių pareigūnų kilo konfliktas. Tai, kad A. B. policijos nuovadoje buvo agresyvus, netiesiogiai patvirtina ir faktas, kad jį sulaikant turėjo prisidėti budinčiosios dalies pareigūnai bei pagal Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio 1 punktą, 24 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus, buvo panaudotos specialiosios priemonės – antrankiai. Įvykio situacija ­– tai, kad policijos pareigūnai buvo vėlyvu metu du kartus kviečiami į pareiškėjos namus, kadangi nuteistasis geruoju nesutiko iš jų pasišalinti, nevykdė teisėtų pareigūnų reikalavimų, rodo jo agresyvų nusiteikimą ne tik pareiškėjos, bet ir pareigūnų atžvilgiu ir logiškai pagrindžia įvykių seką. Nuvežtas į policijos nuovadą, A. B. besitęsiančiais aktyviais veiksmais, veikdamas tiesiogine tyčia, akivaizdžiai siekė išvengti sulaikymo. Nors nuteistasis skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi policijos pareigūnų parodymais, kurie esą yra prieštaringi, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka. Visi nuteistąjį sulaikant dalyvavę policijos pareigūnai – D. B., E. V., D. B. ir T. L. – apklausiami pirmosios instancijos teisme nurodė, kad vyko konfliktas, nuteistasis atsisakė vykdyti pareigūnų reikalavimus, sulaikant priešinosi ir vartojo ne tik necenzūrinius žodžius, bet ir fizinį smurtą – stūmė pareigūnus, spardėsi, standino rankas, priešinosi specialiosios priemonės – antrankių – panaudojimui. Pareigūnai patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, o prieštaravimai, nurodyti A. B. apeliaciniame skunde, nėra reikšmingi ir nekelia abejonių policijos pareigūnų parodymais. Nors savo tarnybiniuose pranešimuose iš karto po įvykio nuteistojo sulaikyme dalyvavę pareigūnai nenurodė, kad nuteistasis įspyrė D. B., tačiau jie, esant aktyviems nuteistojo pasipriešinimo veiksmams jo sulaikymo metu, spyrių konkrečiai D. B. galėjo neįvertinti būtent tarnybinių pranešimų surašymo metu, tačiau šiuos duomenis D. B. patikslino vėliau apklausiamas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu. Netikėti nuosekliais ir išsamiais šio nukentėjusiojo parodymais aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo. Nepagrįstas ir A. B. skunde nurodomas argumentas, kad policijos pareigūnai tarnybiniuose pareiškimuose nenurodė, kam konkrečiai buvo pataikyti smūgiai spiriant, kadangi, vertinant situacijos staigumą ir neapibrėžtumą, nuteistojo aktyvius veiksmus besipriešinant, bei nesant konkretaus tikslo įspirti būtent vienam pasirinktam asmeniui, reikalavimas nukentėjusiam asmeniui ir įvykio liudytojams nurodyti kiekvieno smūgio vieną ir aplinkybes, būtų nepagrįstas ir nelogiškas bei apsunkinantis jo galimybę apsaugoti savo pažeistas teises.Pažymėtina, kad jau 2015 m. rugsėjo 30 d. liudytojo apklausos ikiteisminio tyrimo metu D. B. nurodė apie tai, kad A. B. jam tris ar keturis kartus įspyrė į kojas. Šie parodymai neprieštarauja nei paties nukentėjusiojo, nei kitų policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nurodytiems duomenims. D. B., nuosekliai ir išsamiai nurodęs įvykio aplinkybes, šių parodymų laikėsi ir apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu. Pagrindas policijos pareigūnams, vykdžiusiems savo tarnybines funkcijas, apkalbėti nuteistąjį, nenustatytas. Nors A. B., remdamasis kitoje baudžiamojoje byloje apklaustos pareiškėjos D. K. parodymais, tvirtina, kad įvykis buvo 2015 m. rugsėjo 19 d., kaip nurodoma pirmajame jam įteiktame pranešime apie įtarimą, o ne rugsėjo 20 d., kaip nurodyta galutiniame pranešime apie įtarimą ir kaltinime, tačiau šiuos argumentus apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus, o pirmajame pranešime apie įtarimą esanti techninė klaida, be kita ko, vertinant ir tai, kad įvykis įvyko naktį iš 2015 m. rugsėjo 19 d. į rugsėjo 20 d., nesuteikia pagrindo išvadai, kad galutiniame pranešime apie įtarimą bei kaltinime nurodyta įvykio data yra neteisinga. Iš byloje esančių ROIK pranešimų, taip pat nuteistojo laikinojo sulaikymo protokolo matyti, kad įvykis įvyko būtent 2015 m. rugsėjo 20 d., todėl manyti priešingai, nesant objektyvių tai patvirtinančių duomenų, nėra pagrindo. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso kodeksas nenumato ir asmeniui pateikiamų įtarimų pakeitimų skaičiaus ikiteisminio tyrimo metu. Tai, kad pirminiame įtarime buvo nurodyta, kad nuteistasis nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje, padarė nukentėjusiojo D. B. atžvilgiu, o vėliau, paaiškėjus naujoms ar detalesnėms įvykio aplinkybėms, šis įtarimas buvo tikslinamas ar keičiamas, savaime nei patvirtina, nei paneigia apelianto kaltės dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo. Nors, kaip nurodoma nuteistojo apeliaciniame skunde, baudžiamojoje byloje nėra specialisto išvados, kurioje būtų nurodyti D. B. konstatuoti sužalojimai, tačiau kaltinimas A. B. buvo pareikštas ne dėl sveikatos sutrikdymo, o dėl fizinio skausmo sukėlimo. Šiuo atveju, nesant akivaizdžių sužalojimų, specialisto išvados atlikimas nebūtų informatyvus, tad specialisto išvados nebuvimas nesudaro teismui pagrindo abejoti D. B. bei kitų pareigūnų parodymų teisingumu. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodė, jog A. B. savo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo pripažino visiškai (1 t., b. l. 66–67), pripažindamas pasipriešinimo policijos pareigūnams faktą, todėl šiuo atveju, priešingai nei nurodyta apelianto skunde, nėra pagrindo teigti, kad apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas netinkamai nustatė byloje surinktas ir teisme ištirtas aplinkybes.Teisėjų kolegija taip pat nesutinka ir su nuteistojo skunde dėstomais argumentais, kad A. B. kaltumas turėjo būti įrodinėjamas būtent išreikalavus policijos nuovados stebėjimo kamerų vaizdo įrašą. Priešingai nei teigia apeliantas, byloje nėra jokių rašytinių duomenų, kuriuose būtų užfiksuotas nuteistojo ar jo gynėjo prašymas dėl vaizdo įrašo išreikalavimo ikiteisminio tyrimo metu. Policijos pareigūnai, tiesiogiai dalyvavę sulaikant A. B., teisiamajame posėdyje nurodė, kad įvykio vieta nebuvo filmuojama vaizdo kameromis. Pažymėtina, kad tai, kokiomis įrodinėjimo priemonėmis įrodinėjama asmens kaltė, pasirenka ikiteisminį tyrimą organizuojantis prokuroras ir tyrimą atliekantis ikiteisminio tyrimo pareigūnas, o įrodymų pakankamumą kaltininko kaltei pagrįsti konstatuoja bylą nagrinėjantis teismas, kuris ir sprendžia, kuriuos ikiteisminio tyrimo duomenis pripažinti įrodymais. Kaip teisingai nurodoma pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, BPK 20 straipsnio prasme, visi įstatymu nustatyta tvarka gauti duomenys yra laikomi įrodymais baudžiamajame procese ir visų jų reikšmė yra vienoda, nėra absoliučiai patikimų ar nepatikimų įrodymų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo posėdyje tinkamai ištirti ir skundžiamame nuosprendyje nuosekliai ir išsamiai išanalizuoti įrodymai yra pakankami pagrįsti nuteistojo kaltei dėl nusikaltimo numatyto BK 286 straipsnyje, todėl naikinti nuosprendį apelianto A. B. skunde nurodytais motyvais, nėra teisinio pagrindo. Prokurorė, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl A. B. kaltės, padarius BK 286 straipsnyje numatytą veiką, ir jam paskirtos bausmės rūšies bei dydžio, kelia bausmės vykdymo atidėjimo taikymo nuteistajam klausimą - prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą A. B. ir pasiųsti jį į laisvės atėmimo vietą atlikti jam nuosprendžiu paskirtos bausmės. Teisėjų kolegija su šiais prokurorės argumentais nesutinka, kadangi iš nuosprendžio turinio matyti, kad skirdamas bausmę, o taip pat ir spręsdamas dėl galimybės atidėti nuteistajam laisvės atėmimo bausmės vykdymą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – tiek nuteistojo asmenybę, tiek ir jo padarytos nusikalstamos veikos bei jo paties pavojingumą apibūdinančias aplinkybes. A. B. padarė nesunkų nusikaltimą, kuriuo buvo pažeista normali policijos pareigūnų veikla. Skiriant bausmę, atsižvelgta į tai, kad jis veikė tyčia, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Be to, nuteistasis šią nusikalstamą veiką padarė būdamas du kartus teistas už tyčinius nusikaltimus, teistumui neišnykus, todėl, kaip teisingai nurodoma pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, apeliantas yra recidyvistas BK 27 straipsnio 1 dalies prasme, ir ši aplinkybė taip pat pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. A. B. baustas administracinėmis nuobaudomis už įvairius teisės pažeidimus, be kita ko ir už policijos pareigūnų nurodymų nevykdymą, jų garbės ir orumo įžeidimą. Įvertinus visas aplinkybes, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai paskyrė apeliantui BK 286 straipsnio sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę.Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodyta prokuroro skunde, sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į svarbias ir esmines aplinkybes ir priėjo prie teisingos išvados, nuspręsdamas atidėti A. B. bausmės vyk-dymą. Aukštesnės instancijos teismas sprendžia, kad realus laisvės atėmimo bausmės vykdymas turėtų neproporcingai neigiamos įtakos nuteistojo asmenybei, jo socialiniams ryšiams ir darbinei veiklai. Pažymėtina, kad nors A. B. prieš tai buvo teistas 2 kartus, nusikalstamas veikas įvykdė esant neišnykusiam ir nepanaikintam teistumui ir šios aplinkybės neigiamai apibūdina nuteistojo asmenybę, tačiau, šiuo atveju yra ir teigiamų aspektų, leidžiančių nuteistajam taikyti bausmės vykdymo atidėjimą dar kartą. Šiuo atveju sutiktina su prokuroro skunde nurodomais argumentais, kad veikos pavojingumas ir sukeltų pasekmių dydis yra svarbus ir parenkant bausmę. Negalima neatsižvelgti į tai, jog padaryta nusikalstama veika nesukėlė sunkių ar negrįžtamų pasekmių. Be to, A. B. dirba, darbovietėje yra charakterizuojamas teigiamai. Tad neatsižvelgiant į tai ir neišsamiai išanalizavus nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, būtų pažeidžiami BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bei teisingumo principo įgyvendinimas. Atsižvelgdama į veikos padarymo aplinkybes, nuteistojo asmenybę bei probacijos instituto galimybes taisyti nusikaltusius asmenis laisvėje, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bausmės tikslai nuteistajam gali būti pasiekti jam suteikiant galimybę koreguoti savo netinkamą elgesį ne įkalinimo įstaigoje, o laisvėje. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas A. B. paskyrė bausmės vykdymo atidėjimo terminą, per kurį nuteistąjį įpareigojo nevartoti psichiką veikiančių medžiagų bei per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje. Taigi, nuteistasis visą paskirtos bausmės atlikimo laiką bus kontroliuojamas bei prižiūrimas kompetentingos institucijos. Jis privalės vykdyti bendrąsias bei teismo paskirtas pareigas, o tuo atveju, jei A. B. nepateisintų teismo parodyto pasitikėjimo juo ir nevykdytų įpareigojimų, ar darytų teisės pažeidimus, šio asmens priežiūrą vykdanti institucija su teikimu privalėtų kreiptis į teismą, prašydama panaikinti nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimą ir pasiųsti nuteistąjį atlikti nuosprendžiu paskirtą realią laisvės atėmimo bausmę.Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 29 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti prokuroro ir nuteistojo A. B. apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra objektyvaus teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro ir nuteistojo A. B. apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 29 d. nuosprendžio atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.