- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-02-15
- Bylos Nr.
- 1A-67-875/2023
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nerijus Masiulis, Nijolė Matuzevičienė, Laisvydas Zederštremas
- Nuteistasis
- A. T.
- Nukentėjusysis
- D. T., I. T.
- Advokatai
- Anatolij Šichovcov
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Matuzevičienės ir Laisvydo Zederštremo,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. T. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2022 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 163 straipsnį ir paskirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus ir paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus bausmių apėmimo būdu, A. T. paskirta galutinė subendrinta 1 metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies, 4 dalies, 5 dalies 1, 6 ir 8 punktų taisyklėmis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant nuteistąjį vykdymo atidėjimo laikotarpiu: per 1 mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusiųjų D. T. ir I. T.; per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dalyvauti elgesio pataisos programoje; bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Bausmės vykdymo atidėjimo terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Tuo pačiu nuosprendžiu patenkintas civilinis ieškinys ir iš A. T. priteista: nukentėjusiajai I. T. 1000 Eur neturtinės žalos; nukentėjusiajam D. T. 300 Eur neturtinės žalos.
Iš A. T. valstybės naudai priteista 300 Eur už nukentėjusiesiems suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.
Išspręsti kardomųjų priemonių ir daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. A. T. nuteistas už tai, kad būdamas atsakingas už savo mažamečių vaikų I. T., gim. (duomenys neskelbtini) m., ir D. T., gim. (duomenys neskelbtini) m., auklėjimą ir vystymąsi, privalėdamas rūpintis jų sveikata, dvasiniu ir moraliniu ugdymu, privalėdamas vaikams sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.155 straipsnio 2 dalis), privalėdamas užtikrinti vaikų teises, numatytas 1996 m. kovo 14 d. priimtame Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, tai yra sudaryti tinkamas sąlygas vaikams gyventi ir augti, sudaryti vaikams sveiką ir saugią aplinką, užtikrinti gyvenimo sąlygas, būtinas jų protiniam, dvasiniam gyvenimui, piktnaudžiavo tėvo teisėmis ir pareigomis fiziškai ir psichiškai gniuždydamas savo mažamečius vaikus I. T., gim. (duomenys neskelbtini) m., ir D. T., gim. (duomenys neskelbtini) m., ir sukėlė jiems fizinį skausmą bei nesunkiai sutrikdė sveikatą mažametei dukrai I. T., tai yra:
laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 2 d. (nuo tada, kai jo šeima 2019 m. rugsėjo 2 d. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) dėl alkoholio vartojimo, vaikų nepriežiūros ir galimo smurto artimoje aplinkoje buvo įtraukta į socialinę riziką patiriančių šeimų, auginančių mažamečius vaikus, apskaitą) iki 2021 m. gruodžio 16 d., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, savo namuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), fiziškai ir psichiškai smurtavo prieš savo mažamečius vaikus I. T. ir D. T., tai yra, elgėsi agresyviai: šaukdavo ant mažamečių nukentėjusiųjų I. T. ir D. T., jiems matant, konfliktuodavo su jų motina O. S., šaukdavo ant jos, stumdė, išvarė iš namų ir užrakino duris, trankydavo durimis, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių kartų gąsdino vaikus I. T. ir D. T. diržu, paimdamas diržą į ranką ir sakydamas, kad „gaus lieti“, be to, 2021 metų vasarą, tikslus laikas nenustatytas, tyčia sudavė diržu nukentėjusiajai I. T. ne mažiau kaip tris kartus į nugaros sritį bei vieną kartą į kojas, o nukentėjusiajam D. T. ne mažiau kaip vieną kartą į nugarą, sukeldamas jiems fizinį skausmą, bei savo besitęsiančiu agresyviu elgesiu, nevienkartiniu fiziniu ir psichologiniu smurtu nukentėjusiosios I. T., jos motinos ir brolio atžvilgiu, sukėlė mažametei nukentėjusiajai I. T. nesunkų psichikos sveikatos sutrikdymą - kitus emocijų sutrikimus vaikystėje (kodas F93.8).
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. T. prašo panaikinti skundžiamą 2022 m. lapkričio 18 d. teismo nuosprendį.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodo, kad vaikų neskriaudžia fiziniu smurtu, auklėja juos morališkai. Kur reikėdavo pakeldavo balsą, suduodavo per rankas, kad nekištų jų kur nereikia. Diržą į rankas paima tik dėl to, kad klausytų mamos, juo suduodavo per stalą. Klausyti anonimiškų skambučių iš kalinčių svetimų žmonių, kurie negyvena čia, absurdas.
2.2. Teigia, jog socialiniai darbuotojai per „naglai“ lindo į jų asmeninį gyvenimą, todėl tarp jų kildavo konfliktai.
2.3. Anksčiau dirbo užsienyje, kad daugiau uždirbti, o dabar jo rankos surištos, nes už 700 Eur šeimos neišlaikysi.
Atsiliepimas
3. Nukentėjusiųjų D. T. ir I. T. atstovas advokatas A. Šichovcovas atsiliepimu į nuteistojo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad nuteistojo A. T. kaltė yra pilnai įrodyta teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymais, atlikta ikiteisminio tyrimo metu ekspertizė, ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad: „Dėl minėtų A. T. neteisėtų veiksmų I. T. buvo konstatuoti kiti emocijų sutrikimai vaikystėje (F93.8), kilę sąsajoje ne tik su byloje tiriamais įtariamojo A. T. veiksmais, bet ir su įtariamuoju apskritai ir tai vertinama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas“. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, I. T. sveikata buvo sužalota neteisėtais artimiausio žmogaus - jos tėvo veiksmais, kuris baudė ją fiziškai, žalojo morališkai. Byloje taip pat nustatyta, kad D. T. buvo sukeltas fizinis skausmas.
Šalies argumentai
4. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas palaikė apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti – priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Prokurorė ir nukentėjusiųjų atstovas advokatas prašė apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą 2022 m. lapkričio 18 d. nuosprendį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Žemesnės instancijos teismas
5. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. T. iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus, numatytus BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktuose, 163 straipsnyje.
6. Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus atsako tas, kas sužalojo ar susargdino mažametį, savo artimą giminaitį ar šeimos narį, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.
7. Sveikatos sutrikdymo objektas yra kito žmogaus somatinė ar psichinė sveikata nuo jo gyvybės pradžios iki mirties momento. Objektyviai sveikatos sutrikdymą sudaro tik neteisėtas kito žmogaus sveikatos sutrikdymas. Būtini objektyvieji šio nusikaltimo požymiai yra: 1) pavojinga kito žmogaus sveikatai veika (veikimas arba neveikimas); 2) žalingi padariniai – nesunkus žmogaus sveikatos sutrikdymas; 3) priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir kilusių žalingų padarinių. Kaltininko veikimas gali būti mechaninis, fizinis, cheminis, biologinis, taip pat psichinis poveikis nukentėjusiajam. Nesunkus sveikatos sutrikdymas gali būti padaromas ir neveikimu, jeigu kaltininkas, turėdamas pareigą ir galimybę atitinkamai veikti, to nepadaro ir dėl to buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį kyla, jeigu nustatoma, kad dėl neteisėtų kaltininko veiksmų (sužalojimo ar susargdinimo) nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo (ilgesnį nei dešimties dienų laikotarpį), bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.
8. Pagal BK 163 straipsnį atsako tas, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku.
9. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, fizinis ar psichinis vaiko gniuždymas suprantamas kaip ilgalaikė fizinė ar psichinė prievarta, naudojama sistemingai, t. y. jai būdingas kartotinumas ir periodiškumas. Pažymėtina, kad terminas „ilgas laikas“ turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į vaiko amžių, jo fizinį ir protinį išsivystymą, gebėjimą savimi pasirūpinti ir kitas aplinkybes. Kitoks žiaurus elgesys su vaiku gali turėti įvairių formų, tokių kaip tyčiojimasis iš vaiko, įžeidinėjimai, žiaurios, žeminančios ar alinančios bausmės, vertimas dirbti sunkius darbus, nesirūpinimas vaiku ir pan. Nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą, jeigu jis šią veiką padarė tiesiogine tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-149-1073/2021).
10. Pažymėtina, kad tėvai neabejotinai turi teisę ir pareigą ugdyti ir auklėti savo vaikus, skatinti jų teigiamą elgesį, vienaip ar kitaip reaguoti į, jų manymu, netinkamus vaiko poelgius, tačiau bet kuriuo atveju tėvai privalo susilaikyti nuo kraštutinių, žalą vaiko sveikatai ir vystymuisi darančių poveikio priemonių. Sprendžiant, ar tėvų taikytos priemonės yra leistinos, ar užtraukia jų teisinę atsakomybę, atsižvelgiama į vaiko elgesio specifiką į jo koregavimo būtinumą, vaiko amžių, lytį, brandą, fizinę bei psichinę būklę, jautrumą, charakterį, specialius poreikius, pasirinktų auklėjimo priemonių proporcingumą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-277-788/(duomenys neskelbtini)). Lietuvos Respublikos įstatymai už netinkamą tėvų ir kitų vaiko atstovų savo teisių ir pareigų įgyvendinimą nustato ne tik baudžiamąją, bet ir administracinę atsakomybę (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 72, 73, 74 straipsniai). Baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, kai tėvų taikomos poveikio vaikui priemonės, viena vertus, negali būti pateisinamos tėvų teise ir pareiga auklėti vaikus, kita vertus, peržengia nusikalstamai veikai konstatuoti būtiną pavojingumo laipsnį.
11. Nustačius visus būtinus BK 163 straipsnyje apibrėžtos nusikalstamos veikos požymius, svarstytina, kurie vaikui sukelti neigiami padariniai kvalifikuoti atskirai pagal kitus BK straipsnius ir taikomi pagal nusikalstamų veikų sutapties taisykles, pavyzdžiui, sveikatos sutrikdymai (BK 135–140 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-149-1073/2021).
12. Byloje nustatyta, kad A. T., būdamas nukentėjusiųjų I. T. ir D. T. tėvu, privalėdamas rūpintis jų sveikata, ugdymu, sudaryti jiems palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, piktnaudžiaudamas savo, kaip tėvo, teisėmis ir pareigomis, sistemingai, ilgą laiko tarpą, įvertinant mažamečių amžių, trukusiais neteisėtais veiksmais, veikdamas tiesiogine tyčia, t. y., suvokdamas pavojingą savo veiksmų pobūdį ir norėdamas taip veikti, fiziškai ir psichiškai gniuždė nukentėjusiuosius I. T. ir D. T. (elgdavosi agresyviai, šaukdavo ir šiurkščiai bendraudavo su vaikais, trankydavo durimis, konfliktuodavo su vaikų mama jų akivaizdoje, gąsdindavo diržu, be to, ir juo sudavė nukentėjusiesiems, savo vaikams I. T. ir D. T. per nugarą ir kojas ir kt.), tokiu elgesiu nesunkiai sutrikdė savo šeimos nario mažametės dukros nukentėjusiosios I. T. psichikos sveikatą. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad A. T. veiksmai atitinka objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nustatyto nusikaltimo sudėties požymius.
13. Nuteistojo neteisėtų veiksmų padariniai nustatyti ekspertinio tyrimo metu - teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte, kuriame nukentėjusiajai I. T. konstatuoti kiti emocijų sutrikimai vaikystėje (F93.8), kilę sąsajoje ne tik su byloje tiriamais įtariamojo A. T. veiksmais, bet ir su įtariamojo elgsena apskritai, tai vertinama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas ( 2 t. b. l. 12-18).
14. Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys į tai, kad ilgalaikiai psichikos sutrikimai kaip reakcijos į stresą, elgesio ir emocijų sutrikimai ir pan., paprastai teismo ekspertų vertinami kaip nesunkūs sveikatos sutrikdymai, o kaltininkų veiksmai, dėl kurių sutriko nukentėjusiųjų sveikata, teismų kvalifikuojami pagal atitinkamą BK 138 straipsnio dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-157-495/2021, 2K-40-628/2022, 2K-174-719/2021 ir kt.).
15. Pagal Vaiko teisių konvencijos 37 straipsnį valstybė privalo užtikrinti, kad „nė vienas vaikas nepatirtų kankinimų ar kitokio žiauraus, nežmoniško arba orumą žeminančio elgesio ar bausmių“. Minimo tarptautinio teisės akto 19 straipsnis papildo šį įsipareigojimą, nustatydamas, kad „valstybės dalyvės, siekdamos apginti vaiką nuo įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį piktnaudžiavimą, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų ar kurio nors kito jį globojančio asmens, imasi visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių“. Nurodymas „įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto“ nepalieka jokių galimybių legalizuoti smurtą prieš vaikus. Fizinės bausmės ir kitos žiaurios ar žeminančios baudimo formos yra smurto formos, kurios yra draudžiamos ir negali būti pateisinamos jokiais siekiamais tikslais, o tokio pobūdžio tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų neteisėti veiksmai, priklausomai nuo jais sukeltų padarinių, užtraukia civilinę, administracinę ar baudžiamąją atsakomybę.
16. Vaiko teisės, jų apsaugos ir gynimo garantijos, vaiko elgesio kontrolės, tėvų atsakomybės už vaiko teisių pažeidimus bendrąsias nuostatas Lietuvos Respublikoje nustato Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (toliau – VTAPĮ). Šio įstatymo nuostatos pagrįstos Lietuvos Respublikos Konstitucija, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija ir Vaiko teisių deklaracija (VTAPĮ 1 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu pažymėti, kad vaiko teisę būti apsaugotam nuo smurto, be kita ko, turi užtikrinti tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą. Draudžiamas visų formų smurtas prieš vaiką (VTAPĮ 20 straipsnio 1 dalis). Smurtas prieš vaiką suprantamas kaip veikimu ar neveikimu vaikui daromas tiesioginis ar netiesioginis tyčinis fizinis, psichologinis, seksualinis poveikis, jeigu dėl to vaikas mirė, buvo sutrikdyta jo sveikata, normali raida, jam sukeltas skausmas ar pavojus gyvybei, sveikatai, normaliai raidai ar pažeminta vaiko garbė ir (ar) orumas, taip pat nepriežiūra (VTAPĮ 2 straipsnio 10 dalis). Taigi fizinis vaikų baudimas, žeminimas ir nepriežiūra Lietuvoje yra uždrausti ir užtraukia teisinę atsakomybę (baudžiamąją, administracinę, civilinę). Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 12 straipsnio 1 dalis tiesiogiai nustato, kad smurtas artimoje aplinkoje užtraukia baudžiamąją atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227-788/(duomenys neskelbtini)).
17. Byloje neginčijamai nustatyta, kad A. T. elgesys vaikų atžvilgiu peržengė normalaus auklėjimo ir rūpinimosi vaikais ribą, dėl ko jo veiksmai tinkamai įvertinti ir BK 163 straipsnio prasme.
18. Pas nukentėjusiuosius į namus atvykusios liudytojos E. V. ir R. G., apklausiamos pirmosios instancijos teisme parodė, kad buvo gautas anoniminis pranešimas, kad A. T. šeimoje girtaujama. Nuvykus D. T. rodė, kaip tėtis muša per rankas. Vaikai buvo įsitempę. Brolis sakė yra mušamas ir ne kartą, vaikai nefantazuoja. Tėvai ir patys sakė, kad sudavė per rankas. A. T. agresyvus, arogantiškas, grasindavo. Kai O. S. namuose būdavo viena arba atvažiuodavo maisto kortelių, sakydavo, kad A. T. ją žemina, kabinėjasi, tyčiojasi. Durimis tranko namuose. O. S. buvo įbauginta, nes neturėjo kur išeiti (3 t. b. l. 58-60).
19. Kaip matyti, iš į įvykio vietą atvykusių pareigūnų Body kameromis užfiksuotų vaizdo įrašų, specialistei paklausus mergaitės, kur yra diržas su kuriuo ji buvo mušama, mergaitė ranka parodo į šalia esančią spintą, tačiau joje diržas nerandamas. Tuomet mergaitė parodo į ant lovos esantį diržą. Girdisi kaip vaikų mama pradeda šaukti, išbėga iš kambario, vaikai pradeda verkti, ji nesutinka jų aprengti ir sako, kad jų neduos. Specialistė aiškina pareigūnui, kad vaikas aiškino, kad tėtis blogas, nenori su juo gyventi, jis jį muša. Mergaitė jai nurodė, kad vasarą juos mušė tėtis. Pareigūno tarnybiniame pranešime nurodyta, kad apžiūrint gyvenamąją vietą rastas diržas su metaline sagtimi ir mažametė galvos linksėjimu nurodė, kad su rastu diržu jie buvo mušami (1 t. b. l. 8-9).
20. Mažametė nukentėjusioji I. T. apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad tėtė yra biški nuskriaudęs. Sakė, kad jei jis turėtų diržą, per nugarą juos muštų. Jeigu šūkauji, neklausai, lakstai po kambarį, tada tėtė muša. Tėtė ją nuskriaudė su ranka (palinksi galva). Bijo pasakyti (palinksi galva). Tėtė turi diržą, jį visada užsijuosia ant kelnių. Turi diržą auksinį. Diržas blizga, šviečia naktį. Tėtė turi du diržus, juos laiko pakabintus spintoje. Diržus pasiima, kai neklausai. Sudavė per nugarą vieną kartą ir paleido. Sudavė abiem su diržu, nes jie neklausė, verkė. Tėtis užrakino, ji - atrakino. Niekam nesakė, kad tėtė sudavė, nes būtų iškvietę policiją. Diržo bijo, kad tėtė muša. Paslėpė visus diržus. Tėtė mamos neskriaudžia, bet jei susipyksta, tai skriaudžia, stumdosi. Mamai kraujas bėgo iš nosies, tėtė kietas (1 t. b. l. 181-183).
21. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad D. T. kalbėjo remdamasis asmenine patirtimi, nenustatytas padidintas polinkis įtaigumui, tačiau dėl savo itin mažo amžiaus, menkos gyvenimiškos patirties ir žinių apie sudėtingus įvykius, jam nesuprantamose situacijose, jis gali tapti įtaigus, paveikus, juo lengva manipuliuoti. Tikėtina, kad D. T. nedavė parodymų dėl jam daromo tiesioginio ir/ar netiesioginio poveikio, tiek dėl savo būsenos (įtariamojo, svetimos vietos baimė) (2 t. b. l. 7-11).
22. Pats A. T. apklausiamas pirmosios instancijos teisme pripažino, kad koneveikė O. S.. Būdavo pakeldavo balsą. Yra grasinęs diržu, bet užtekdavo jį parodyti ir vaikai nurimdavo, tačiau kategoriškai neigė, kad mušė vaikus. Gal pagal jus, kai užrėki ant vaiko ir skaitosi psichologinis smurtas. Vaikus auklėja, o nesmurtauja. Pakelia balsą, kad apsiramintų, mamos neklauso (3 t. b. l. 58-60). Tyrimo metu A. T. kaltę pripažino iš dalies, kadangi tyčia fiziškai prieš savo vaikus nesmurtavo ir jų nemušė, prieš vaikus naudojo psichologinį smurtą, ant jų šaukdavo, konfliktuodavo su sugyventine - vaikų mama, taip neigiamai paveikė vaikų psichinę būklę. Nežino, ar toks jo elgesys ir bendravimo būdas galėjo turėti ar turėjo kažkokios įtakos vaikų psichinei sveikatai, tačiau jeigu specialistų yra nustatyta, kad taip elgdamasis neigiamai paveikė dukros psichinę sveikatą, tai su tuo sutinka (2 t. b. l. 179-180).
23. Liudytoja O. S., apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad A. T. rėkdavo ant vaikų. Yra sūnui sudavęs per rankas, nes lindo prie „rozetės“. Pagrasinęs yra, bet „užplojęs“ nėra. Su socialine darbuotoja kalbėjo, kad bijo A. T.. Bijojo, kai būdavo su kompanija. Vieną kartą A. T. smurtavo prieš ją, todėl buvo įtraukti į socialinės rizikos sąrašą (3 t. b. l. 58-60).
24. Liudytoja E. B., apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad O. S. buvo persigandusi, vaikai irgi. Labiausiai bijojo mergaitė, atsivedus po pusės konsultacijos pradėdavo bendrauti. Jei ko paklausia, šaukia, kad tėtis jų nemušė. Po to priprato, pradėjo atsiverti. Po metų nebebijo pasakyti, kaip bijojo girto tėčio. Sakė, kad brolį daugiau mušė, o ją mažiau. Mama tėčio irgi bijojo. Sakė, kad ji su broliu slėpėsi po stalu, kartais kitoje vietoje. D. T. sakydavo, kad yra auksinis diržas ir jį muša. Rodė kojas, nugarą, sakė, kad skauda. D. T. labai paaugo, sako, kad jam labai patinka ten kur gyvena. Sako gerai, nes nėra diržo. Kad mergaitė sako, jog tėtis nemuša, liepia sakyti mama. Smurtas buvo nevienkartinis. A. T. elgesys su O. S. vaikams turėjo įtakos (3 t. b. l. 70).
25. Liudytoja L. L., apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad A. T. smurtavo, norėjo ją ištraukti iš to rato. A. T. ne kartą buvo girtas, buvo atsiuntęs iškastos duobės kapą ir klausė „pati užsikasiu ar užkasti?“. Jis yra agresyvus, priekaištaujantis dėl visko. Vaikai draugiški, nuoširdūs, meluoti ar fantazuoti nelinkę (3 t. b. l. 65-66).
26. Liudytoja D. K., apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad mergaitė kartą susirgo, paskambino į namus, sakė, reikia vežti pas gydytoją, fone girdėjo, kaip šaukė tėvas.
27. Liudytoja L. T., apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad O. S. pyko ant vaikų, kad jie pasakė, kad tėvas smurtavo. Vaikai sakė, kad tėtis duodavo per rankytes. O. S. vaikus buvo pamokinusi ko nesakyti. Po dviejų mėnesių pasikeitė mama, apsiramino, nebuvo streso ir su vaikais kitaip bendravo. Nepastebėjo, kad vaikai fantazuotų ar meluotų (3 t. b. l. 65-66).
28. Šių duomenų analizė vienareikšmiškai patvirtina neteisėtus A. T. veiksmus vaikų - mažamečių nukentėjusiųjų I. T. ir D. T. atžvilgiu. Akcentuotina tai, kad visos socialinės darbuotojos vienareikšmiškai tvirtina, kad A. T. yra agresyvus ir priešiškai nusiteikęs jų atžvilgiu. Tai, kad jis būdavo agresyvus ne tik jų, o ir O. S. atžvilgiu, patvirtino ir liudytoja apklausta O. S.. Svarbu tai, kad nei apklaustų liudytojų parodymais, nei teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktuose nenustatytas vaikų fantazvimas, o atvirkščiai nurodoma, kad vaikai kalbėjo iš patirtų išgyvenimų. Minėti duomenys patvirtina, kad vaikai, ir ne tik jie, o ir jų mama O. S., bijojo A. T., jo agresyvaus elgesio ir išpuolių, o tai neigiamai paveikė vaikų psichologinę ir emocinę būseną. Šioje vietoje akcentuotini liudytojos E. B. parodymai, kad vaikų emocinė būklė atskyrus nuo tėvo pagerėjo, D. T. sako, kad jam labai patinka ten, kur gyvena, o mergaitė atsivėrė (3 t. b. l. 70).
29. Teisėjų kolegija pažymi, kad apie asmens nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius sprendžiama ne tik iš jo paties parodymų, bet ir iš jo atliktų veiksmų. Paprastai kiekvienas suaugęs pakaltinamas žmogus, kuris atlieka, pabrėžtina, nevienkartinius veiksmus, o sistemingai smurtauja prieš mažametį bei neužtikrina jam normalių gyvenimo sąlygų, suvokia tiek savo veikos pavojingumą, tiek tai, jog šia veika sukels pasekmes – ilgalaikį neigiamą poveikį vaiko socialinei adaptacijai ir funkcionavimui, taip pat kad kils pasekmės vaiko sveikatai. Šiuo atveju byloje nėra jokių faktinių aplinkybių, dėl kurių nuteistasis galėjo nesuvokti savo veikos, ilgą laiką besitęsusių veiksmų pobūdžio ar kad jis būtų turėjęs pagrindo manyti, jog tokių pasekmių nekils.
30. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytus nuteistojo neteisėtus veiksmus, jų pavojingumo laipsnį ir pobūdį bei dėl jų kilusius padarinius, neturi jokio pagrindo svarstyti kitokios rūšies atsakomybės taikymo klausimo, kadangi A. T. veiksmai bei jais sukeltos pasekmės akivaizdžiai peržengia tiek civilinės, tiek administracinės atsakomybės ribas ir neginčijamai užtraukia baudžiamąją atsakomybę, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis A. T. savo elgesiu, sistemingai piktnaudžiaudamas savo, kaip tėvo, teisėmis ir pareigomis, padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, numatytą BK 163 straipsnyje.
31. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nukentėjusiųjų tėvo A. T. veiksmai atitinka BK 163 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėties požymius ir, kad jo neteisėtais veiksmais I. T. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nenukrypdamas nuo šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos, pagrįstai kvalifikavo A. T. veiksmus kaip idealiąją nusikalstamų veikų, numatytų BK 163 straipsnyje ir BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, sutaptį.
32. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Dėl proceso išlaidų
33. Pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Ši nuostata apeliantui buvo išaiškinta ir 2023 m. sausio 30 d. nutartyje, kuria jam paskirtas gynėjas. Tai, kad valstybės patirtos proceso išlaidos, gali būti atlyginamos jas priteisiant iš nuteistojo, pripažįstama tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teismų naujausioje formuojamoje praktikoje (Europos žmogaus teisių teismo 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Chukayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 36814/06); Europos žmogaus teisių teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimas byloje Orlov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 29652/04); Europos žmogaus teisių teismo 1992 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Croissant prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 13611/88); Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-274-654/2020, 1A-314-307/2020, 1A-310-318/2020).
34. Šios nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/(duomenys neskelbtini), Nr. 2K-118-489/2019 ir kt.).
35. Šiaulių apygardos teismo 2023 m. sausio 30 d. nutartimi nuteistajam A. T. buvo paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas M. J.. Apeliacinės instancijos teisme 2023 m. vasario 2 d. gauta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad už nuteistajam A. T. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 120 Eur išlaidų.
36. Pažymėtina, jog teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis (nuteistasis) neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į jo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią materialinę padėtį. Šiuo atveju A. T. nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jo finansinė padėtis yra itin bloga, priešingai, jis yra jauno, darbingo amžiaus vyras, neturintis rimtų sveikatos problemų, galinčių riboti jo darbinę veiklą. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, įvertinus tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas kaip nepagrįstas, į suteiktų paslaugų apimtį sprendžiama, kad prašoma priteisti išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti suma yra pagrįsta, nėra per didelė, atitinka teisingumo bei protingumo principus, todėl pripažįstamos proceso išlaidomis ir išieškotinos iš A. T..
37. Šiaulių apygardos teismo 2023 m. sausio 2 d. nutartimi nukentėjusiesiems D. T. ir I. T. buvo paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas atstovas advokatas A. Šichovcov. Baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka pagal nuteistojo apeliacinį skundą. BPK 322 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje be kitų asmenų turi teisę dalyvauti ir nukentėjusysis ir jo atstovas (atstovai), nors šių asmenų dalyvavimas nėra būtinas. Vis tik atstovo dalyvavimas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka yra viena iš nukentėjusiojo teisių garantijų. Apeliacinės instancijos teisme 2023 m. vasario 2 d. gauta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad už nukentėjusiesiems D. T. ir I. T. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 160,60 Eur išlaidų. Nuteistojo apeliacinis skundas netenkinamas, todėl įvertinusi valstybės suteiktos antrinės teisinės pagalbos apimtį, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti už nukentėjusiesiems suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neproporcinga nuteistojo turtinei padėčiai. Prašoma priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra pagrįsta rašytiniais duomenimis, todėl ji išieškotina iš nuteistojo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,
nutaria:
nuteistojo A. T. apeliacinį skundą atmesti.
Išieškoti iš nuteistojo A. T. valstybės naudai 120 Eur (vieną šimtą dvidešimt eurų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.
Išieškoti iš nuteistojo A. T. valstybės naudai 160,60 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt eurų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų už nukentėjusiesiems suteiktas teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme.