- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-03-27
- Bylos Nr.
- e2A-234-577/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-18420-2016-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jadvyga Mardosevič, Andrius Ignotas, Alma Urbanavičienė
- Ieškovas
- L. T.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Gilva“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Andriaus Ignoto, Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. T. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Gilva“ dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, V. T., T. T..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė L. T. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės UAB „Gilva“ 7 000 Eur skolos, 5 proc. procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, jog 2016 m. metų balandžio mėnesį nusprendė parduoti automobilį P. B. valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau ir – automobilis), apie tai ieškovės sutuoktinis V. T. pasakė buvusiam savo bendradarbiui T. T., kuris nurodė žinąs potencialų pirkėją. Po kiek laiko T. T. patvirtino, kad UAB „Gilva“ norėtų pirkti automobilį už 7 000 Eur; šalims sudarius tipinę automobilio pirkimo – pardavimo sutartį ieškovė per T. T. 2016 m. balandžio 13 d. perdavė atsakovei automobilį, automobilio registracijos dokumentus ir laukė, kol atsakovė sumokės sutartą kainą. Negavusi šios sumos, susisiekė su atsakove, tačiau jos vadovas atsisakė sumokėti 7 000 Eur bei informavo, kad pinigai perduoti T. T., todėl atsakovo sutartiniai įsipareigojimai yra įvykdyti. Mano, kad atsakovės nurodytas prievolės įvykdymas nėra tinkamas, kadangi ieškovė T. T. nebuvo suteikusi atitinkamų įgaliojimų. Atsakovės veiksmus laiko aplaidžiais, patvirtinančiais jo, kaip ūkinę – komercinę veiklą vykdančio subjekto, neatidumą ir nerūpestingumą. Pažymėjo, jog atsakovė niekada nesikreipė į ieškovę asmeniškai ir neinicijavo komunikacijos dėl sutarties sudarymo ar jos vykdymo; visi veiksmai, susiję su derybomis, sutarties sudarymu bei vykdymu buvo atlikti per T. T., todėl ieškovė sprendė, kad sudarant automobilio pirkimo – pardavimo sutartį T. T. veikia juridinio asmens pritarimu; išimtinai atsakovo interesais. Atsakovė UAB „Gilva“ atsiliepime prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad iš ieškovės ir jos automobilio pardavimo tarpininko T. T. veiksmų akivaizdu, kad T. T. veikė kaip ieškovės šeimos atstovas ir patikėtinis, turintis ieškovės pasitikėjimą ir teisę ją atstovauti. T. T. pardavinėjo ieškovės automobilį už 7 000 Eur, turėjo standartinę transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, kuri buvo iš anksto užpildyta ir pasirašyta ieškovės; pirkėjo informacija į sutartį buvo įrašyta, kai T. T. ir atsakovo direktorius galutinai suderino automobilio pardavimą atsakovui; vėliau T. T. atsakovo direktoriaus ir M. M. akivaizdoje paskambino ieškovei, informavo kad pardavė automobilį atsakovei, gavo iš jo pinigus bei suderino, kad ieškovė artimiausiu metu prisijungs prie VĮ „Regitra“ elektroninės transporto priemonių registravimo sistemos ir išregistruos automobilį. Mano, kad ieškovė el. būdu išregistruodama automobilį patvirtino automobilio pirkimo-pardavimo sutarties ir atsakovo prievolių tinkamą įvykdymą. Ieškovės pasirašytoje transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje nėra nurodyta pirkėjo (atsakovo) įsipareigojimo pervesti pinigus į ieškovės (pardavėjos) sąskaitą, taip pat nėra nurodytas ieškovės sąskaitos numeris; jokios informacijos apie ieškovės sąskaitos numerį ir prašymą pervesti pinigus į jos sąskaitą niekada nei iš ieškovės, nei iš ieškovės atstovo atsakovė nebuvo gavusi. CK normos nenumato pareigos atstovui turėti rašytinį įgaliojimą priimti pinigus iš pirkėjo pagal pirkimo-pardavimo sutartį, kurią sudarė ir faktiškai įvykdė (išregistravo automobilį iš VĮ „Regitra“ registro) ne atstovas, o pats atstovaujamasis (ieškovė) su juridiniu asmeniu (atsakove). T. T. veikė kaip sandorio tarpininkas ir ieškovės atstovas (ar kaip ieškovės paskirtas asmuo).
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. vasario 1 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovei 550 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismas sprendė, kad tarp ieškovės bei T. T. nesusiklostė atstovavimo santykiai, o prievolė sumokėti už įsigyjamą transporto priemonė buvo įvykdyta ieškovės paskirtam asmeniui – T. T. (CK 6.44 straipsnio 1 dalis, 6.305 straipsnio 1 dalis). Tokią išvadą padarė įvertinęs tai, kad sutartis buvo sudaryta tarp ieškovės ir atsakovės, automobilio kainą nustatė šalys; ieškovė įgaliojimo nesudarė, o pasitelkdama trečiąjį asmenį siekė, jog prievolę perduoti automobilį, kylančią iš pirkimo-pardavimo sutarties, įvykdytų ieškovės paskirtas asmuo – T. T.. Teismo nuomone, aplinkybė, jog ieškovė bei jos sutuoktinis nevyko pas pirkėją bei jam neskambino prieš sutarties sudarymą, taip pat netiesiogiai įrodo jų pasitikėjimą T. T. bei tai, kad T. T. buvo paskirtas įvykdyti prievolę – perduoti automobilį bei priimti pinigus.Teismo vertinimu, nėra pagrindo spręsti, jog atsakovė, perduodama pinigus T. T. už priimtą daiktą – automobilį, elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai bei neturėjo pagrindo perduoti pinigus pačios ieškovės bei jos sutuoktinio paskirtam asmeniui pristatyti automobilį. Tai, kad T. T. pristatė automobilį pačios ieškovės prašymu, pateikė ieškovės pasirašytą pirkimo-pardavimo sutartį, joje nenurodė, kad pinigai turėtų būti pervesti į ieškovės sąskaitą, teismo įsitikinimu, įrodo, jog atsakovė turėjo pakankamo pagrindo manyti, kad pardavėjo paskirtas asmuo turėjo teisę ne tik pristatyti automobilį, bet ir priimti pinigus. Pažymėjo, kad tai, jog ieškovė bei jos sutuoktinis neskambino pirkėjui, automobilio pirkimo-pardavimo sutartyje nenurodė sąskaitos numerio, negavę pinigų išregistravo automobilį, įrodo ieškovės, jos sutuoktinio, o ne atsakovo, neatidumą, juo labiau, kad ieškovės sutuoktinis nurodė, jog turi pakankamos patirties sudarant sandorius. Aplinkybę, jog atsakovas buvo pakankamai rūpestingas, teismo nuomone, įrodo ir tai, kad paprašė, jog T. T. raštiškai patvirtintų pinigų gavimo faktą. Sprendė, kad pinigų ieškovei neperdavimo faktą lėmė ne atsakovės, o ieškovės įvykdyti prievolę paskirto asmens elgesys bei pačios ieškovės bei jos sutuoktinio neatidumas, o ne atsakovo veiksmų nerūpestingumas ar nesąžiningumas. Teismo nuomone, net ir tuo atveju, jeigu tarp T. T. ir ieškovės susiklosčiusius santykius vertintų kaip atstovavimo santykius (CK 2.133 straipsnio 2 dalis), byloje nustatytos aplinkybės nesudarytų pagrindo kitaip vertinti atsakovo veiksmus. Automobilio, dokumentų, būtinų sandoriui sudaryti, perdavimas, sutarties pasirašymas, sąskaitos sutartyje nenurodymas, nesidomėjimas parduodamo automobilio pardavimo eiga, įrodo, kad atsakovė turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog T. T., veikdamas kaip atstovas, turi teisę ne tik perduoti automobilį, bet ir priimti pinigus. Tai, kad T. T. neįvykdė CK 2.150 straipsnyje numatytos pareigos – atsiskaityti atstovaujamam už viską, ką yra gavęs vykdydamas pavedimą, atsakovė nėra atsakinga. Įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas padarė išvadą, jog atsakovė įvykdė automobilio pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu prisiimtus įsipareigojimus, t. y. sumokėjo ieškovės paskirtam asmeniui už parduodamą automobilį, todėl ieškinį atmetė kaip nepagrįstą ir pareikštą netinkamam atsakovui. Nurodė, kad ieškovė turi teisę reikalauti grąžinti atsakovo sumokėtus pinigus iš juos gavusio asmens – T. T..
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovė L. T. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimą; priimti naują sprendimą - ieškovės L. T. ieškinį tenkinti visiškai; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:Teismas selektyviai vertino faktines aplinkybes, rašytinius įrodymus, bylos šalių ir liudytojų paaiškinimus atsakovės naudai, nevertindamas ieškovės argumentų dėl atsakovo neatidumo ir nerūpestingumo, nevertino visų bylai reikšmingų aplinkybių.Teismas neteisingai nustatė, kad trečiasis asmuo T. T. buvo ieškovės paskirtas priimti atsakovo prievolės sumokėti pinigus pagal automobilio pirkimo-pardavimo sutartį įvykdymą. Pažymėjo, kad pagal teismų praktiką, būtent skolininkas turi aktyviais veiksmais įsitikinti, jog asmuo, kuriam vykdoma prievolė tikrai yra kreditoriaus paskirtas priimti prievolę. Teigia, jog nesant objektyvių duomenų, kad T. T. yra ieškovės atstovas ar jos paskirtas asmuo, atsakovė privalėjo susisiekti su ieškove ir įsitikinti atstovavimo ar paskyrimo faktu, taip įgyvendinant atidumo, rūpestingumo bei sąžiningumo pareigas. Ieškovės veiksmai perduodant trečiajam asmeniui automobilį, raktelius ir dokumentus negali būti laikomi teisės priimti atsakovo prievolės sumokėti pinigus už įsigytą automobilį suteikimu, kadangi tokie veiksmai nėra įsipareigojimo perleisti nuosavybės teisę į automobilį, t. y. automobilio pirkimo-pardavimo sutarties, vykdymu. Apeliantės manymu, jos atlikti veiksmai gali būti prilyginami objektų perdavimui kurjeriui, kuris neturi nei tiesioginių nei išvestinių įgaliojimų veikti perduodančio tam tikrus daiktus asmens vardu. Šiuo atveju jokio įgaliojimo nebuvo; atsakovui turėjo būti suprantama, jog automobilį pristatęs asmuo neturi jokių ieškovės įgaliojimų, tuo labiau teisės priimti prievolės įvykdymą ieškovės vardu.Asmuo prievolės įvykdymo priėmimui gali būti paskirtas tik aktyviais kreditoriaus veiksmais; ši aplinkybė turi būti aiški iš kreditoriaus, o ne asmens, kuris, šiuo atveju pristato automobilį ir sutartį, veiksmų. Atsakovė apie trečiojo asmens teisę priimti prievolės įvykdymą sprendė iš T. T., o ne iš ieškovės veiksmų, dėl to negali būti pripažintas sąžininga šalimi. Atsakovė yra verslininkė savo veikloje sudarinėjanti transporto priemonių pirkimo-pardavimo sandorius, dėl to jai taikomi aukštesni rūpestingumo ir atidumo standartai, o teismas nesivadovavo šiais teismų praktikoje suformuotais verslininkui keliamais reikalavimais; neatsižvelgė į atsakovo teiginių dviprasmiškumą ir pozicijos nenuoseklumą (atsakovė atsiliepime teigė, kad perduodama prievolės įvykdymą neturėjo pagrindo abejoti T. T. įgaliojimais, o teismo posėdžio metu nurodė, kad sutarties sudarymo metu vadovui iškilo tam tikrų abejonių dėl T. T. įgaliojimų). Pasak apeliantės, veiksmai, kai abejonėms panaikinti pasitelkiama Google paieška ir netikrinama kita informacija, vadovaujamasi klaidingomis prielaidomis, nėra sąžiningas ir atidus atsakovo elgesys. Kadangi atsakovė savo rizika prievolę įvykdė netinkamam asmeniui, prievolė atsiskaityti pagal automobilio pirkimo - pardavimo sutartį laikytina neįvykdyta (įvykdyta netinkamai), dėl to atsakovė šioje byloje yra tinkama ir ji privalo sumokėti už automobilį (CK 6.123 straipsnio 1 dalis). Pažymi ir tai, kad nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad atsiskaitymo lapą pasirašė pats T. T.; abejotinas ir atsakovo kasos išlaidų orderis (nepasirašytas apskaitą tvarkančio asmens, be to, numeruotas pirmu numeriu, nors atsakovo vadovas teigė, jog grynųjų pinigų operacijos atsakovui yra įprastos). Ieškovė yra sąžininga ir atidi. Praktika, kuomet parduodant automobilį jis išregistruojamas (įsitikinama, kad automobilis yra registruotas savininko vardu ir jis juo disponuoja) ir tik po to sumokami pinigai yra įprasta. Teismas iškraipė trečiojo asmens V. T. parodymus ir pakeitė jų esmę. V. T. argumentai susiję su sandorio vykdymo eiga ir aplinkybe, kad vadovaujantis praktika, automobilio išregistravimas, pardavėjui dar negavus apmokėjimo, nėra prielaida konstatuoti ieškovės neatidumą ar nerūpestingumą. Mano, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, atmestinai, nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertino byloje esančius įrodymus bei trečiojo asmens V. T. parodymus, kas lėmė nepagrįstas išvadas.Atsakovė UAB „Gilva“ atsiliepime prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliantės L. T. apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš apeliantės atsakovės naudai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:Ieškovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie paliudytų atsakovo kaltę, todėl ieškovės reikalavimas laikytinas neįrodytu, o ieškinys teismo buvo pagrįstai atmestas.Vadovaudamasi CK 4.49 straipsnio 1 dalies nuostata, daro išvadą, kad atsakovė nuosavybės teisę į automobilį įgijo, kai T. T., vykdydamas ieškovės pavedimą, perdavė atsakovo direktoriui automobilį, raktelius ir visus reikiamus dokumentus, o ne nuo to momento, kai automobilis VĮ „Regitra“ buvo perregistruotas atsakovo vardu. Kadangi pagal CK 4.48 straipsnio 1 dalį perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo, o T. T. su ieškovės žinia ir jos pavedimu perdavė automobilį ir susijusius dokumentus atsakovei, atsakovės manymu, T. T. buvo ieškovės įgaliotas asmuo. Automobilio pirkimo-pardavimo sutartyje nebuvo numatyta kainos sumokėjimo vieta, laikas ar kitos su apmokėjimu susijusios sąlygos, atsakovė sumokėjo visą kainą ieškovės paskirtam asmeniui T. T. automobilio perdavimo vietoje ir momentu, T. T. šį faktą patvirtino pasirašydamas atsiskaitymo lapą, todėl vadovaudamasi CK 6.314 straipsnio 1-2, 4 dalimis, atsakovė laiko, kad ji tinkamai įvykdė savo prievolę.
5.3. Ieškovė turėjo pakankamai laiko išsiaiškinti su T. T. dėl piniginių klausimų ir pareikšti pretenzijas atsakovei bei sustabdyti automobilio paregistravimą VĮ Regitroje, tačiau to nedarė.
5.4. Atmesdamas ieškinį teismas nors ir rėmėsi, kad T. T. buvo ieškovės paskirtas priimti prievolės įvykdymą asmuo, bet ieškinį būtų atmetęs net ir tuo atveju, jei T. T. būtų laikomas ieškovės atstovu.
5.5.Skunde pateikiama teismų praktika nėra analogiška nagrinėjam ginčui, joje nenagrinėjamas prievolės įvykdymo kreditoriaus paskirtam asmeniui klausimas. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-142/2012 nagrinėjamas su nuomos santykiais, paveldėjimo teise, prievolės vykdymu mirusio kreditoriams įpėdiniams susijęs ginčas; šioje byloje skolininkas žinojo apie kreditoriaus (turto savininko) mirtį, jo įpėdinius, kreditoriaus teisių perėjimą trečiosioms šalims ir buvo kaltas, nes toliau vykdydamas savo prievolę (periodinį nuomos mokesčio mokėjimą) tinkamai neišsiaiškino, kas buvo kreditoriaus nuosavybės perėmėjas. Nagrinėjamu atveju, atsakovė buvo įsitikinusi, kad sumokėdama T. T. visą automobilio kainą, elgėsi sąžiningai ir apdairiai bei turėjo pagrindą manyti, kad T. T. yra ieškovės paskirtas asmuo ar atstovas, turintis teisę priimti apmokėjimą.
5.6. Atsakovė apie T. T. teisę priimti prievolės įvykdymą sprendė ne tik iš trečiojo asmens T. T. veiksmų, bet ir iš ieškovės veiksmų. Ieškovės parengtoje sutartyje nebuvo nurodytas ieškovės adresas, telefono, banko sąskaitos numeris, todėl atsakovės manymu, apeliantė nepagrįstai nurodo, kad atsakovė prieš perduodama pinigus T. T., turėjo susisiekti su ieškove. Sutartyje buvo nurodyti atsakovės kontaktai, todėl kai T. T. grąžino atsakovės pasirašytą pirkimo-pardavimo sutartį ir neperdavė ieškovei pinigų, ieškovė turėjo galimybę tuoj pat susisiekti su atsakovu ir išsiaiškinti apmokėjimo aplinkybes, tačiau to nepadarė.
5.7.Teigia, kad atsakovė neturėjo pagrindo stabdyti savo prievolės įvykdymo, nes savo prievolę ji turėjo įvykdyti automobilio perdavimo momentu (CK 6.314 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, atsakovui buvo akivaizdu, kad T. T. yra ieškovės paskirtas asmuo ar atstovas pilnai įvykdyti automobilio pirkimo-pardavimo sutartį ir priimti iš atsakovės prievolės įvykdymą. Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia ieškovė, įprastine verslo praktika panaudotų automobilių prekyboje nėra perduoti pirkėjui automobilį ir jį išregistruoti VĮ Regitroje, negavus apmokėjimo už jį.
6. Tretieji asmenys atsiliepimų į ieškovės apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.Byloje nustatyta, kad 2016 m. balandžio 13 d. Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartimi ieškovė L. T. pardavė atsakovei UAB „Gilva“ automobilį P. B., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), už 7 000 Eur kainą. Iš T. T. pasirašyto atsiskaitymo lapo matyti, jog sutartyje nustatytą sumą už transporto priemonę atsakovė UAB „Gilva“ perdavė (sumokėjo) T. T.. 2016 m. balandžio 15 d. Lietuvos Respublikos kelių transporto registrui pranešta apie transporto priemonės perdavimą valdyti įmonei bei pateikta 2016 m. balandžio 13 d. sudaryta transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis. 2016 m. balandžio 20 d. automobilis P. B., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išregistruotas, o 2016 m. balandžio 21 d. perregistruotas UAB „Gilva“ vardu. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 7 000 Eur Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartyje numatytą sumą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad atsakovas įvykdė automobilio pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu prisiimtus įsipareigojimus, t. y. sumokėjo ieškovės paskirtam asmeniui už parduodamą automobilį. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kurį grindžia tuo, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neobjektyviai įvertino byloje esančius įrodymus ir neteisingai nustatė, kad trečiasis asmuo T. T. buvo ieškovės paskirtas priimti atsakovo prievolės įvykdymą. Taigi, byloje kilo ginčas dėl pirkimo-pardavimo sutarties įvykdymo. Atsakovės teigimu, ji tinkamai įvykdė prievolę atsiskaityti pagal sutartį, perduodamas pinigus trečiajam asmeniui T. T.. Anot apeliantės, minėtas asmuo neturėjo teisės priimti prievolės įvykdymą, todėl atsakovei savo rizika prievolę įvykdžius netinkamam asmeniui, jos prievolė ieškovei nesibaigė. Teisėjų kolegija iš esmės neturi pagrindo nepritarti šiems apeliantės argumentams.Pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). CK 6.44 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prievolė turi būti įvykdyta kreditoriui arba jo atstovui, taip pat kreditoriaus paskirtam asmeniui arba asmeniui, kuris įstatymų ar teismo yra įpareigotas priimti prievolės įvykdymą. Pagal šio straipsnio 2 dalį - prievolės įvykdymas asmeniui, neturinčiam teisės priimti jos įvykdymą, laikomas tinkamu prievolės įvykdymu, jeigu kreditorius patvirtina tokį įvykdymą arba faktiškai gauna visą įvykdymą iš to asmens.Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad transporto priemonės pirkimo-pardavimo šalimis buvo ieškovė L. T. ir atsakovė UAB „Gilva“ nėra. Taigi, atsakovės pinigų sumokėjimą trečiajam asmeniui T. T. būtų galima laikyti tinkamu prievolės pagal sutartį įvykdymu tuo atveju, jei būtų įrodyta, kad T. T. yra ieškovės atstovas (turintis atitinkamus įgaliojimus), kreditoriaus paskirtas asmuo, taip pat jeigu ieškovė būtų patvirtinusi T. T. teisę priimti atsakovės prievolės ieškovei įvykdymą arba būtų gavusi visą įvykdymą iš T. T.. Kadangi šiuo atveju ieškovė teigia piniginių lėšų negavusi, trečiojo asmens teisės priimti prievolės įvykdymą nepatvirtino, todėl svarbu nustatyti, ar T. T. veikė, kaip ieškovės atstovas ar jos paskirtas asmuo atsakovo prievolei priimti. Apeliantė tarp ieškovės ir trečiojo asmens T. T. susiklosčiusius santykius, susijusius su transporto priemonės pardavimu, prilygino kurjerio paslaugų teikimui. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad trečiasis asmuo T. T. pasiūlė ieškovės sutuoktiniui surasti automobilio pirkėją, jį surado, organizavo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymą, pristatė transporto priemonę bei dokumentus pirkėjui; pirkimo-pardavimo sutarties šalys tiesiogiai nebendravo, daro išvadą, kad tokie veiksmai būdingi ne tik kurjerio, bet pradiniame etape - tarpininkavimo paslaugų teikimo teisiniams santykiams. Sutarties laisvės civiliniuose santykiuose principas nedraudžia susitarti dėl asmens, pristatančio daiktą, teisės priimti pinigus, priklausančius pagal sudaromą sutartį, bei juos perduoti paslaugos gavėjui, tačiau akivaizdu, kad tokia teisė, kaip ir aplinkybė, kad kreditorius paskyrė asmenį, kuriam turi būti įvykdyta prievolė, turi būti aiškiai išreikšta.Atsižvelgiant į tai, kad prievolė atsiskaityti su ieškove kilo būtent atsakovei, į tai, kad trečiojo asmens atsakovei pateiktoje automobilio pirkimo-pardavimo sutartyje nebuvo jokių sąlygų apie atsiskaitymą per kitą asmenį, duomenų apie paskirtą asmenį, kuriam turi būti vykdoma prievolė, ieškovė (jos sutuoktinis) kitais būdais neinformavo apie atsakovės galimybę atsiskaityti per kitą asmenį, įgaliojimo neišdavė, teisėjų kolegijos nuomone, perdavusi pinigus ne tiesiogiai kreditorei atsakovė veikė nerūpestingai ir neatidžiai. Tai, kad pardavėja kitam asmeniui perdavė visus būtinus dokumentus sandoriui sudaryti, perleidžiamą turtą, savaime nereiškia ir to asmens teisės (pareigos) gauti iš atsakovės atsiskaitymą. Atsakovės teiginiai, kad perduodant pinigus už transporto priemonę, nebuvo jokių abejonių dėl T. T. teisės juos gauti, grindžiami tik subjektyviu atsakovės įsitikinimu. Kadangi prievolė sumokėti pardavėjai automobilio kainą pagal sudarytą sutartį kilo atsakovei, todėl būtent jai teko pareiga įsitikinti prievolės tinkamo įvykdymo sąlygomis. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens (lot. bonus pater familias) elgesio etaloną. Pažymėtina, kad atsakovė yra juridinis asmuo. Verslo subjektui teisiniuose santykiuose keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai nei, pavyzdžiui, fiziniams asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013).CK 4.48 straipsnyje reglamentuojamas nuosavybės teisės įgijimas perdavimo būdu, t. y. nuosavybės teisės perdavimas nėra tapatinamas su fiziniu daikto perdavimu. Kadangi, šiuo atveju, pirkimo-pardavimo sutartį pasirašė automobilio savininkė, atsakovė atsiliepime T. T. veiksmus (automobilio ir dokumentų perdavimą atsakovei) nepagrįstai sieja su CK 4.48 straipsnyje numatyta savininko ar įgalioto asmens teise perduoti nuosavybės teisę. Ginčo dėl to, kad automobilio savininkė buvo ieškovė L. T. ir būtent ji sandoriu perdavė nuosavybės teisę, nėra. CK 4.49 straipsnio 1 dalyje nustatytas nuosavybės teisės atsiradimo momentas, CK 6.314 straipsnio nuostatos, nustatančios kainos sumokėjimo klausimus, neatleido pirkėjo nuo pareigos atsiskaityti būtent su pardavėju. Nėra jokio pagrindo išvadai, kad nesant aiškaus susitarimo dėl kainos sumokėjimo vietos (kitų sąlygų), pinigai turi būti sumokami daiktą pristačiusiam asmeniui. Priešingai, CK 6.314 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad daikto kainą pirkėjas privalo sumokėti pardavėjui. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyta pozicija dėl įrodinėjimo pareigų paskirstymo. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Taigi, teigdama, kad prievolę sumokėti automobilio kainą ji tinkamai įvykdė, šias aplinkybes būtent atsakovė ir turėjo įrodyti. Dėl anksčiau išdėstytų argumentų, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šios aplinkybės atsakovė neįrodė. CK 6.123 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma. Taigi, netinkamai įvykdyta prievolė nesibaigia. Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad atsakovė perdavė pinigus trečiajam asmeniui, t. y. priimti prievolę neturinčiam teisės asmeniui, konstatuotina, kad atsakovės prievolė ieškovei pagal transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartį įvykdyta netinkamai, todėl yra nepasibaigusi. Dėl šios priežasties, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 7 000 Eur perleisto automobilio kainą yra pagrįstas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir klausimas išspręstinas iš esmės, ieškovės ieškinys tenkintinas, ieškovei iš atsakovės priteisiant 7 000 Eur skolos, 5 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas (CK 6.38, 6.305 straipsniai, 6.210 straipsnio 1 dalis, CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
CPK 93 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad kai apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.Iš byloje esančių dokumentų nustatyta, kad ieškovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu prašė priteisti iš atsakovo 921 Eur bylinėjimosi išlaidų (b.l. 133-135, 44-48), todėl patenkinus ieškinį, ši suma ieškovei priteisiama iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Taip pat ieškovė patyrė 158 Eur išlaidų apeliacinės instancijos teisme, todėl ši suma taip pat priteisiama iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės L. T. ieškinį tenkinti visiškai.
Priteisti iš atsakovės UAB „Gilva“ (į.k. 303257412) ieškovei L. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) 7 000 Eur (septynis tūkstančius eurų) skolos, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. gegužės 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 921 Eur (devynis šimtus dvidešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovės UAB „Gilva“ ieškovei L. T. 158 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt aštuonis eurus) išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.