Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-483-928/2025

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-10-02
Bylos Nr.: 1A-483-928/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-25791-2024-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Aušra Vingilė, Lina Lesinskienė, Odeta Gruodienė
Nuteistasis: G. Z.
Nukentėjusysis: A. K., J. A., E. A.
Advokatai: Laimius Platūkis

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-483-928/2025Teisminio proceso Nr. 1-01-1-25791-2024-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.2.4.6.1; 2.1.14.2; 2.1.15.3.3.2; 2.4.2.1; 2.4.6.1; 2.4.7 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. spalio 2 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Odetos Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Linos Lesinskienės ir Aušros Vingilės,

sekretoriaujant Rolandai Bučmienei,dalyvaujant prokurorei Rimai Čitavičiūtei (nuotoliniu būdu per „Zoom“ programą),nuteistajam G. Z., jo gynėjui advokatui Laimiui Platūkiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka, iš dalies naudojant informacinių ir elektroninių ryšių technologijas, t. y. vaizdo konferencijos būdu, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Z. ir jo gynėjo advokato Laimiaus Platūkio apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų Prienuose 2025 m. birželio 10 d. nuosprendžio, kuriuo G. Z. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį (2024 m. liepos 6 d. veika) – 4 (keturiems) mėnesiams laisvės apribojimo, vietoje intensyvios priežiūros paskiriant draudimus: vartoti psichiką veikiančias medžiagas, bendrauti ir ieškoti ryšių su nukentėjusiuoju A. K.; pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2024 m. rugpjūčio 3 d. veika) – 8 (aštuoniems) mėnesiams laisvės apribojimo, vietoje intensyvios priežiūros paskiriant draudimus: vartoti psichiką veikiančias medžiagas, bendrauti ir ieškoti ryšių su nukentėjusiaisiais J. A., E. A..

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos visiško sudėjimo būdu, ir G. Z. paskirta subendrinta 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmė, vietoje intensyvios priežiūros paskiriant draudimus: vartoti psichiką veikiančias medžiagas, bendrauti ir ieškoti ryšių su nukentėjusiaisiais A. K., J. A., E. A..

Laisvės apribojimo bausmės vykdymo pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

J. A. ir E. A. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies: J. A. naudai iš G. Z. nuspręsta priteisti 1,99 Eur (vieną eurą 99 ct) turtinei žalai ir 700 Eur (septynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti; E. A. naudai iš G. Z. nuspręsta priteisti 4,63 Eur (keturis eurus 63 ct) turtinei žalai ir 1 300 Eur (vieną tūkstantį tris šimtu eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Iš G. Z. nukentėjusiesiems E. A. ir J. A. priteista po 485 Eur patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. G. Z. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2024 m. liepos 6 d. veika) nuteistas už tai, kad 2024 m. liepos 6 d., apie 21.40 val., (duomenys neskelbtini), koridoriuje prie durų į laiptinę, skėčiu tyčia sudavė A. K. ne mažiau keturis smūgius į galvą, nugarą bei dešinę ranką, padarydamas jam paviršinį odos nubrozdinimą dešiniame dilbyje – taip mušdamas nukentėjusįjį A. K. sukėlė jam fizinį skausmą bei nežymiai jį sužalojo.

2. Be to, G. Z. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2024 m. rugpjūčio 3 d. veika) nuteistas už tai, kad 2024 m. rugpjūčio 3 d., apie 21.10 val., (duomenys neskelbtini), koridoriuje prie durų į laiptinę, skėčiu tyčia sudavė J. A. ne mažiau du smūgius į dešinę ranką, padarydamas jai kraujosruvą dešinio dilbio srityje, ir peiliu tyčia dūrė E. A. vieną kartą į krūtinę, padarydamas jam durtinę pjautinę ląstos priekinės sienos žaizdą – taip mušdamas ir kitaip smurtaudamas nukentėjusiesiems J. A. ir E. A. sukėlė fizinį skausmą bei nežymiai juos sužalojo.

3. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad G. Z. kaltė padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje yra įrodyta byloje ištirtų įrodymų visuma ir abejonių nekelia. Pažymėjo, jog kaltinamojo nurodyta gynybos versija nei vienu atveju nepasitvirtino. Skiriant bausmę, teismas vadovavosi BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Įvertino tai, kad G. Z. padarė du nesunkius tyčinius smurtinius nusikaltimus, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Atkreipė dėmesį, kad kaltinamasis anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka už viešosios rimties trikdymą, Bendrojo pagalbos centro darbo trukdymą, paskirtas baudas sumokėjęs, dirba, turi pastovią gyvenamąją vietą, darbovietės charakterizuojamas teigiamai. Atsižvelgiant į tai sprendė, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus G. Z. nusikaltimo sankcijoje numatytą laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros. Atitinkamai išsprendė ir byloje pareikštų civilinių ieškinių bei proceso išlaidų atlyginimo klausimą.

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

4. Apeliaciniame skunde nuteistasis G. Z. ir jo gynėjas advokatas Laimius Platūkis prašo skundą tenkinti: 1) panaikinti Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų Prienuose 2025 m. birželio 10 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą G. Z. atžvilgiu nutraukti nustačius, jog nusikalstamas veikas jis padarė veikiant būtinosios ginties situacijoje (BK 28 straipsnio 2 dalis); 2) palikti nenagrinėtais nukentėjusiųjų J. A. ir E. A. pareikštus civilinius ieškinius dėl turtinės ir neturtinės žalos; 3) atmesti nukentėjusiųjų J. A. ir E. A. prašymus dėl bylinėjimosi ir proceso išlaidų atlyginimo; 4) apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

4.1. Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, pripažindamas tinkamais įrodymais ir tokius duomenis, kurie neatitinka įrodymų sampratos, tokiu būdu iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies nuostatas ir dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos apelianto teisės, be to, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos šios kategorijos bylose, o tai sukliudė pirmosios instancijos teismui priimti teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Be to, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kas lėmė nepagrįsto ir neteisingo nuosprendžio priėmimą, t. y. netaikė BK 28 straipsnio (būtinoji gintis).

4.2. Pažymėjo tai, kad G. Z. abiem atvejais veikė būtinosios ginties ribose, nes visi byloje pripažinti nukentėjusieji asmenys jam kėlė realią grėsmę jo gyvybei, sveikatai ir turtui, todėl jis buvo priverstas gintis nuo nukentėjusiųjų neteisėtų veiksmų.

4.3. Dėl 2024 m. liepos 6 d. veikos G. Z. neneigia sudavęs smūgius nukentėjusiajam skėčiu, tačiau prašo įvertinti labai svarbias aplinkybes: dėl kokių aplinkybių tai buvo padaryta ir kur tai buvo padaryta. Teismas deramai ir tinkamai nevertino aplinkybių, susijusių su nukentėjusiojo atsiradimu prie nuteistojo buto durų, jo elgesiu, ir jo siekiais. Teismas tik formaliai konstatavo faktą, kad A. K. buvo padaryti kūno sužalojimai. Nesutinka, kad A. K. parodymai turėtų būti laikomi patikimais. Kritiškai vertina ir liudytojos E. M. parodymų patikimumą, kadangi ji yra nukentėjusiojo gyvenimo draugė, todėl tikėtis jos parodymų objektyvumo neverta. Mano, kad jos parodymais teismas neturėtų vadovautis dėl jų šališkumo. Tai, kad A. K. yra priešiškai nusiteikęs G. Z. atžvilgiu patvirtintų duomenys apie taikytas administracinio poveikio priemones nukentėjusiųjų atžvilgiu, dėl neteisėtų veiksmų prieš G. Z., tačiau teismas šiuos duomenis atsisakė išreikalauti, kaip nereikšmingus. Šiuo požiūriu teismas yra šališkas, kuomet yra naudojama labai vienpusiška informacija ir toks teismo situacijos vertinimas negali būti laikomas objektyviu ir teisingu. Nors G. Z. baustas už tai, kad namuose garsiai šūkavo, tačiau šis faktas A. K. nesuteikia teisės brautis į G. Z. namus ir ten kelti sumaištį, baimę. Konfliktinės situacijos iniciatoriumi negalima laikyti G. Z., tokiu laikytinas būtent pats nukentėjusysis.

4.4. Atkreipė dėmesį, jog teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kas ir kiek kartų skambino į nukentėjusiojo ir kaltinamojo namų duris, tačiau šiuos duomenis teismas laikė nereikšmingais. Apelianto vertinimu, nenustačius šių aplinkybių, kyla klausimas, kokiu pagrindu, pretekstu, nukentėjusysis brovėsi į kaltinamojo butą ir kokiu pagrindu jam reiškė visiškai nepagrįstas pretenzijas. Tokie nukentėjusiojo veiksmai teisės požiūriu vertintini kaip savavaldžiavimas. Pabrėžė, kad situacija nebuvo grėsminga iki to momento, iki nukentėjusysis nepradėjo veržtis į kaltinamojo butą. Kad išvengtų nukentėjusiojo patekimo į būstą, kaltinamasis ir sudavė smūgius skėčiu nukentėjusiajam. Kaltinamajam toks nukentėjusiojo elgesys buvo staigmena, nes iki šiol nukentėjusysis tokio pobūdžio veiksmų kaltinamojo atžvilgiu nebuvo atlikęs, nes visus konfliktinius santykius spręsdavo policijos pareigūnų pagalba.

4.5. Dėl 2024 m. rugpjūčio 3 d. veikos nesutinka su teismo konstatuotomis aplinkybėmis, jog G. Z. kaltinime nurodytus veiksmus nukentėjusiųjų J. A. ir E. A. atžvilgiu atliko ne gynybos, o puolimo tikslu. Teigia, jog teismas visiškai nevertina aplinkybių, susijusių su konflikto vieta, kadangi ne kaltinamasis įsibrovė į nukentėjusiųjų privačią erdvė, o nukentėjusieji prieš kaltinamojo valią įsibrovė į kaltinamojo butą. Patys nukentėjusieji kaltinamojo bute atliko neteisėtus veiksmus kaltinamojo atžvilgiu, taigi kaltinamojo veiksmai nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo visiškai adekvatūs, teisingi ir proporcingi, kilusiai grėsmei. Juk nukentėjusieji kaltinamojo atžvilgiu elgėsi agresyviai, ir dar daugiau, jie sudavė kaltinamajam smūgius. Pagal byloje esančius objektyvius duomenis, konflikto iniciatoriais laikytini patys nukentėjusieji. Santykių tarp kaimynų aiškinimasis visada buvo perkeliamas nagrinėti ir spręsti policijos pareigūnams, tačiau šiuo atveju, policijos pareigūnų funkcijų ėmėsi patys nukentėjusieji.

4.6. Byloje objektyviais duomenis nustatyta, kad konflikto dieną, prie kaltinamojo durų buvo susirinkęs visas būrys žmonių, kai kurių buvimo faktas, buvo patvirtintas tik bylos nagrinėjimo teisme metu, nes ikiteisminio tyrimo metu patys nukentėjusieji juos slėpė ir jų neįvardijo, o kaltinamajam atidarius buto duris dalis jų, žinoma prieš kaltinamojo valią, pateko į kaltinamojo butą. Nors teismas naudoja informaciją apie kaltinamojo atžvilgiu taikytas ankstesnes administracinio poveikio priemones, sprendžiant konfliktiškus kaimynų tarpusavio santykius, tačiau tai neturi jokios reikšmės veikos kvalifikacijai, kaip ir neturi visiškai jokios reikšmės kaltinamojo ir nukentėjusiųjų atliktų veiksmų vertinimui. Kaltinamojo ir nukentėjusiųjų veiksmai turi būti vertinami esamuoju, o ne būtuoju laiku. Jeigu jau teismas imasi iniciatyvos vertinti nukentėjusiųjų ir kaltininko santykius, tai tam turėtų būti išreikalauti visi tiek kaltinamąjį, tiek nukentėjusiuosius charakterizuojantys duomenys, o ne remtis viena kaltinamojo padarytais administraciniais nusižengimais.

4.7. Pabrėžė, kad apie iš kaltinamojo buto sklindantį triukšmą byloje nėra jokios informacijos (vaizdo ar garso įrašų), tačiau objektyviai nustatyta, kad konflikto metu, abu nukentėjusieji buvo neblaivūs ir kaltinamojo manymu, būtent apsvaigimas nuo alkoholio ir įtakojo neprognozuojamą ir agresyvų jų elgesį. Pirmosios instancijos teismas dėl nukentėjusiųjų asmenų neblaivumo visiškai nepasisakė, tarsi šios aplinkybės byloje net nebūtų buvusios nustatytos. Be to, nukentėjusiųjų asmenų neblaivumas turėjo įtakos ir jų duotų parodymų dėl įvykio aplinkybių patikimumui ir objektyvumui, todėl jų parodymai vertintini kritiškai, jie nėra nuoseklūs, ypatingai E. A., kurie kiekvienos apklauso metu kito. Taip pat turėtų būti įvertintas ir nukentėjusiųjų asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi, jie procese pripažinti nukentėjusiaisiais, todėl yra šališki. Tuo tarpu kaltinamojo parodymai, bene vienintelio iš procese dalyvaujančių ir apklaustų asmenų, niekada nekito, jie buvo nuoseklūs, todėl juos galima laikyti objektyviais ir patikimais, kai tuo tarpu nukentėjusiųjų ir su jais susijusių asmenų (T. J., T. Č.) parodymai, neatlaiko jokios kritikos, nes jie nuolat kito.

4.8. Akcentavo, kad visas konfliktas nuo pat jo pradžios iki pat pabaigos vyko būtent G. Z. buto patalpose, o konflikto iniciatoriai buvo būtent A., kurie būdami neblaivūs, turėdami menkavertę išgalvotą dingstį, neva kaimynas triukšmavo, juos įžeidinėjo (kas nėra byloje patvirtinta) nutarė su kaimynu aiškintis santykius. G. Z. jų nekvietė, neįsileido į butą, tačiau A. patys, be buto savininko sutikimo, prieš savininko valią į butą įsibrovė, ką E. A. ir patvirtino savo pirmoje apklausoje 2024 m. rugpjūčio 4 d. Nukentėję ir juos lydintys asmenys į kaltinamojo butą užeidinėjo vienas po kito, ir kiekvienas išsakė savarankiškas pretenzijas, o E. A. dar ir sudavė smūgius kaltinamajam. Taigi pašalinių asmenų vizitai į kaltinamojo butą negali būti įvardinti kaip draugiški, ir akivaizdu, kad kaltinamajam tokie jų veiksmai sukėlė didelį stresą, išgąstį ir sumaištį.

4.9. Teigia, kad nuteistojo veiksmų duotoje situacijoje negalima įvardinti kaip puolamųjų, jie vertinti kaip gynybiniai. Tokiai išvadai konstatuoti, yra visos objektyvios priežastys: konfliktų iniciatoriai abiem atvejais buvo patys nukentėjusieji; konfliktas vyko ne nukentėjusiųjų asmenų butuose ar bendrojo naudojimosi patalpose, konfliktas buvo G. Z. namuose; konfliktas truko ilgą laiką, nukentėję asmenys turėjo galimybė iš buto pasitraukti anksčiau iki konfliktas pasiekė tokią stadiją ir įvykių kulminaciją; nukentėjusieji matė, ir iš nuteistojo elgesio turėjo suvokti, kad bute yra nepageidaujami, bet iš buto nepasišalino, o savo veiksmais tik provokavo konfliktą; antru atveju nukentėjusieji į kaltinamojo butą ėjo vienas paskui kitą: žmona, vyras, sūnus, o šalia buto durų buvo visa komanda palaikančiųjų; abu konfliktai vyko nuteistojo bute, jo privačioje nuosavybėje, nukentėjusieji brovėsi į butą be savininko leidimo, taigi nuteistasis turėjo visas teises ginti nuosavybę, gyvybę bei sveikatą; duomenų kad nuteistojo bute garsiai grojo muzika, nuteistasis keikėsi nėra. Deja, pirmosios instancijos teismas be objektyvaus pagrindo puolamaisiais vertino G. Z. veiksmus, kas ir turėjo esminės reikšmės neteisingo nuosprendžio priėmimui.

4.10. Skunde nurodo, kad kilusią grėsmę nuteistajam reikėtų vertinti ne tik pagal subjektyviuosius, bet ir pagal objektyviuosius požymius. Vertinant pavojų per šių požymių visumą, akivaizdu, kad grėsmė nuteistajam buvo daugiau nei reali. Nė vienas iš nukentėjusiųjų tikrai ne gerų norų ir ketinimų vedinas brovėsi į kaltinamojo butą. Taigi pavojus nuteistojo gyvybei ir sveikatai buvo daugiau realus, nei kad daugiau ar mažiau tikėtinas. Be to, nuteistajam buvo žinoma, kad nukentėjusieji prie jo buto durų buvo ne vieni, o buvo visa kompanija, taigi nuteistasis galėjo tikėtis dar blogesnio įvykių scenarijaus. Kaltinamojo pasirinktas elgesio standartas padėjo neutralizuoti kilusią pavojingą situaciją ir išvengti dar skaudesnių pasekmių. Svarbu įvertinti tai, kad nukentėjusieji yra gerokai jaunesni, fiziškai stipresni, kas kaltinamojo vaizduotėje padidino galimos grėsmės riziką. Darytina išvada, kad A. K. ir A. vizitai pas G. Z. buvo be jokios dingsties, inspiruoti pačių nukentėjusiųjų, pastarieji parodė agresiją kaltinamojo atžvilgiu, G. Z. tai suprato kaip realų pavojų jo gyvybei ir sveikatai, todėl gindamasis ir sudavė smūgius.

4.11. Pabrėžė, kad tiek pirmu, tiek antru atveju konfliktai vyko privačioje G. Z. buto teritorijoje, truko pakankamai laiko, tačiau nei vienas dalyvis savo noru iš konflikto vietos nesitraukė, jį tik aštrino, iki to momento, kai G. Z. ėmėsi adekvačių veiksmų susidariusioje situacijoje. Svarbu tai, kad antro konflikto metu į petį buvo sužalotas ir pats G. Z.. Nukentėjusiųjų veiksmai kaltinamojo atžvilgiu buvo provokuojantys ir rizikingi jo sveikatai ir turėjo lemiamos įtakos kaltinamojo pasirinktiems ir skundžiamame nuosprendyje nurodytiems gynybiniams veiksmams atlikti. Akivaizdu, kad G. Z. turėjo teisę ir buvo priverstas gintis nuo nukentėjusiųjų neteisėtų veiksmų. G. Z. veiksmai neperžengia būtinosios ginties ribų, todėl nukentėjusiesiems padaryti kūno sužalojimai atitinka būtinosios ginties sąlygas. Kitomis priemonėmis neutralizuoti nukentėjusiųjų agresiją, nebuvo kitų galimybių ir priemonių. Įstatymas nereikalauja, kad besiginančiojo atkirtis būtų smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi, tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius. Susidariusioje konkrečioje situacijoje dėl jėgų santykio, patirties, naudojamų priemonių ir kitų aplinkybių besiginančiojo veiksmai gali būti efektyvesni.

4.12. Teigia, kad teismas nepagrįstai kaltinamojo veiksmus suduodant smūgius skėčiu ir peiliu vertino kaip tyčinius, siekiant sužaloti nukentėjusiuosius, o ne nuo jų apsiginti. Tokia išvada nesiderina su faktinėmis aplinkybėmis ir tuo, ką nustatė pirmosios instancijos teismas. Kaltinamojo tokių veiksmų pobūdį didžiąją dalimi lėmė nukentėjusiųjų tokių vizitų netikėtumas ir supratimas, kad nukentėjusieji pas jį atėjo ne norėdami draugiškai pasikalbėti ar taikiai išsiaiškinti santykius. Byloje objektyviais duomenimis yra patvirtintas nukentėjusiųjų ir kaltinamojo santykių pobūdis. Tačiau teismas, kažkodėl nusprendė, kad ne vienas iš nukentėjusiųjų kaltinamajam jokios realios grėsmės nekėlė, nors savo ruožtu pripažino, kad E. A. sudavė G. Z. smūgius. Tokiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis G. Z. kažin ar galėjo būti tikras, kad nukentėjusieji nesiekia su juo fiziškai susidoroti. Tiek pirmu, tiek antru atveju nukentėję asmenys buvo ne vieni, todėl absoliučiai aišku, kad G. Z. turėjo pagrindą manyti, kad jam teks gintis nuo kelių asmenų, nes visų nukentėjusiųjų ir su jais buvusių asmenų nuotaikos ir veiksmai, liudijo realią grėsmę (visi jie stengėsi patekti į G. Z. butą).

4.13. Skundo autoriaus nuomone, byloje yra pakankamai faktinių duomenų konstatuoti, kad G. Z. tinkamai gynėsi nuo užpuolimų, kad gindamasis neperžengė ginties ribų ir baudžiamoji byla prieš G. Z. nutrauktina, o pareikšti civiliai ieškiniai paliktini nenagrinėtini. Taip pat atmestini nukentėjusiųjų prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų iš kaltinamojo priteisimo.

Atsiliepimas

5. Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusieji J. A. ir E. A. prašo: 1) nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą; 2) iš G. Z. nukentėjusiųjų naudai priteisti 460 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą.

5.1. Atsiliepime nurodo, kad pirmos instancijos teismas kompleksiškai vertino visus įrodymus, įskaitant nukentėjusiųjų parodymus, medicininius dokumentus, vaizdo ir garso įrašus; ekspertų išvadas; liudytojų parodymus. Tokiu būdu, teismas tinkamai nustatė parodymų tarpusavio santykį ir įrodymų visumos pagrindu padarė pagrįstas išvadas bei pagrįstai atmetė kaltinamojo versiją kaip prieštaraujančią objektyviems įrodymams. Teismo aptarti įrodymai, faktinės bylos aplinkybės, sujungus juos į vieningą loginę seką ir įvertinus kaip visumą, leido daryti neabejotiną išvadą, kad kaltinamasis G. Z. nukentėjusiųjų J. ir E. A. atžvilgiu padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. G. Z., tiek suduodamas smūgius skėčiu J. A., tiek durdamas peiliu E. A. neabejotinai suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį ir numatė, kad dėl tokio jo veikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai, ir norėjo taip veikti. Pritaria teismo išvadai, kad G. Z. aiškinimai, jog jis gynėsi ir tai buvo būtinoji gintis, yra tik siekis išvengti atsakomybės.

5.2. Akcentuoja tai, kad skunde pateikti teoriniai išvedžiojimai apie būtinosios ginties taikymą nėra pagrįsti faktinėmis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. Skundas remiasi subjektyviais apelianto vertinimais, kurių nepatvirtina jokie objektyvūs byloje esantys duomenys. Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas bylos aplinkybes, laikėsi baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, argumentuotai motyvavo savo sprendimą ir pagrįstai konstatavo, kad G. Z. padarė nukentėjusiųjų A. atžvilgiu tyčinį nusikaltimą, o jo veiksmai neturėjo būtinosios ginties požymių.

5.3. Atkreipė dėmesį į tai, kad konfliktas kilo dėl G. Z. netinkamo elgesio, įžeidžiamų šūkavimų nukentėjusiųjų atžvilgiu, fizinį smurtą pirmasis panaudojo būtent G. Z.. Apelianto panaudotos gynybos priemonės- skėtis ir peilis - buvo akivaizdžiai perteklinės ir pavojingos, jų naudojimas nebuvo būtinas norint apsiginti. Pagaliau, dūris peiliu į krūtinės sritį rodo pavojingą, neproporcingą ir sąmoningą veiksmą, kuriam nėra jokio pateisinimo būtinosios ginties kontekste. LAT praktikoje akcentuojama, kad būtinoji gintis negali būti grindžiama keršto, baimės ar emocijų motyvais - būtent tokio pobūdžio buvo G. Z. veiksmai.

5.4. Apeliantas skunde nuolat akcentuoja, jog nukentėjusieji buvo neblaivūs, tačiau svarbi aplinkybė, kurią apeliantas ignoruoja yra ta, kad pats G. Z. nusikaltimo metu buvo stipriai neblaivus. Jam buvo nustatytas 1,96 prom. neblaivumas. Tuo tarpu, E. A. - tik 0,5 prom., o J. A. neblaivumas nustatytas nebuvo. Tai neginčijamai patvirtina faktiniai bylos duomenys: alkotesterio parodymai, policijos vaizdo įrašai, kuriuose girdėti nerišli G. Z. kalba, emocinis nestabilumas ir nesavikontrolė, nenuoseklūs parodymai ir elgesys po įvykio. Tuo pačiu, iš vaizdo įrašų matosi, kad nukentėję asmenys yra labai išsigandę, bet ne agresyvūs. LAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad asmuo, būdamas apsvaigęs, negali objektyviai įvertinti situacijos ir pasirinkti tinkamų, proporcingų gynybos veiksmų. Net jei būtų buvęs pavojus (nors jokio pavojaus nebuvo), G. Z., būdamas tokiame stovyje nesugebėjo sąmoningai veikti - taigi, būtinoji gintis negalima.

6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje prokurorė prašė nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą, nukentėjusiojo prašymą dėl patirtų proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme už atsiliepimo į skundą parengimą tenkinti. Nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir baudžiamąją bylą G. Z. atžvilgiu nutraukti nustačius, kad G. Z. nusikalstamas veikas padarė veikiant būtinosios ginties situacijai. Nukentėjusiųjų J. A. ir E. A. pareikštus civilinius ieškinius dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtus. Taip pat prašo atmesti nukentėjusiųjų J. A. ir E. A. prašymą dėl patirtų proceso išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme už atsiliepimo į skundą parengimą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose. Nagrinėjamu atveju nuteistasis G. Z. ir jo gynėjas nesutinka su G. Z. atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, prašo vadovaujantis BK 28 straipsnio nuostatomis pripažinti G. Z. baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti, be kita ko teigiama, jog jo kaltė grindžiama prielaidomis, t. y. abejones keliančiais nukentėjusiųjų, kitų liudytojų parodymais.

8. Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis (nutartis) yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį apeliacinio skundo apibrėžtose ribose, daro išvadą, kad nuteistojo teisės nebuvo suvaržytos, pirmosios instancijos teismas nešališkai įvertino visus byloje surinktus duomenis, teismo padarytos išvados neprasilenkia su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei teismų praktika, taip pat nenustatyta esminių BPK pažeidimų, o skunde dėstomam savitam analizuojamo įvykio faktinių aplinkybių vertinimui, būtinosios ginties situacijos eskalavimui, aukštesnės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti.

9. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, skundžiamame nuosprendyje atlikta įrodymų analizė, vertinta jų visuma, teismo nuosprendis nėra grįstas tikėtinais, keliančiais abejonių ar prieštaringais duomenimis. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo teigti, kad teismas, priimdamas nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvadomis, pateikiant kitokį tų pačių įrodymų vertinimą, tačiau nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei naikinti apylinkės teismo sprendimą remiantis vien tik nuteistojo ir jo gynėjo savaip pateikiama, bet objektyviais duomenimis pakankamai nepagrįsta, nagrinėjamų įvykių versija, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

10. BK 140 straipsnyje numatyta atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Šio BK 140 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyta, kad baudžiamas tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Taigi, aptariama nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (sukeliant fizinį skausmą), taip pat į žmogaus sveikatą (nežymiai sužalojant ar trumpam susargdinant). Nagrinėjamu atveju G. Z. inkriminuotos dvi atskiros nusikalstamos veikos, t. y. 2024 m. liepos 6 d. įvykis, kurio metu G. Z. veiksmais buvo sukeltas fizinis skausmas ir nežymiai sužalotas A. K. ir 2024 m. rugpjūčio 3 d. įvykis, kurio metu G. Z. veiksmais buvo sukeltas fizinis skausmas ir nežymiai sužaloti J. A. ir E. A.. Atsižvelgiant į pateikto apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija dėl kiekvienos veikos pasisakys atskirai.

Dėl 2024 m. liepos 6 d. veikos, kurios metu nukentėjo A. K.

11. Nagrinėjamu atveju G. Z. neteisėti veiksmai A. K. atžvilgiu pasireiškė tuo, kad jis 2024 m. liepos 6 d. apie 21.40 val., (duomenys neskelbtini), koridoriuje prie durų į laiptinę, skėčiu tyčia sudavė A. K. ne mažiau keturis smūgius į galvą, nugarą bei dešinę ranką, padarydamas jam paviršinį odos nubrozdinimą dešiniame dilbyje – taip mušdamas nukentėjusįjį A. K. sukėlė jam fizinį skausmą bei nežymiai jį sužalojo. Ginčo dėl to, kad A. K. iš tiesų nurodytu laiku ir vietoje buvo padaryti sužalojimai, pastarasis juto fizinį skausmą, nėra. Visa tai betarpiškai atsispindi 2024 m. liepos 8 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini)), kurioje nurodyta, kad A. K. nustatytas paviršinis odos nubrozdinimas dešiniame dilbyje, kuris galėjo būti padarytas kieto buko daikto poveikyje. Sužalojimas galėjo būti padarytas tiek smūgiavimo būdu, tiek atsitrenkiant į kietus paviršius. Sužalojimas kvalifikuotinas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Dėl sužalojimo nukentėjusysis galėjo jausti fizinį skausmą (t. 1, b. l. 94). Be to, G. Z. taip pat neneigia, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje būtent jis sudavė smūgius skėčiu A. K.. Visgi, skunde apeliuojama į tai, kad tokius G. Z. veiksmus lėmė būtinoji gintis, kadangi G. Z. veiksmai buvo ne puolamieji, o gynybiniai. Su tokiu pateiktos situacijos vertinimu nesutiko pirmosios instancijos teismas, su tuo nesutinka ir apeliacinės instancijos teisėjų kolegija.

12. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu nėra abejonių tuo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo byloje esančius duomenis, juos gretino tarpusavyje, atmesdamas duomenis, kurių nepatvirtina kita bylos medžiaga ir pašalino tarp įrodymų esančius prieštaravimus ir aiškiai nustatė nusikalstamos veikos padarymo veiksmų seką. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad nusikalstamą veiką G. Z. padarė veikdamas tiesiogine tyčia ir šiuo atveju nebuvo būtinosios ginties sąlygų.

Žemesnės instancijos teismas

13. Kaip teisingai konstatavo apylinkės teismas šiuo atveju nėra jokio pagrindo menkinti nukentėjusiojo A. K. ir liudytojos E. M. parodymų įrodomosios vertės, kaip tai patektu skundu bando daryti nuteistasis ir jo gynėjas. Bylos duomenys patvirtina, kad A. K. buvo nuoseklus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu ir vienodai aiškino 2024 m. liepos 6 d. įvykio aplinkybes, jog į jo buto duris buvo paskambinta du kartus, tačiau paskambinęs asmuo vis pabėgdavo, po antro skambučio su juo kartu buvusi draugė pastebėjo, kad tai buvo G. Z., todėl jis ėjo pas kaimyną G. Z. pasiaiškinti, kodėl jis jam skambinėja į duris, kai atidaręs duris G. Z. tiesiog griebė skėtį ir trenkė juo jam mažiausiai keturis kartus į galvą, dešinę ranką (3 t., b. l. 52-56). Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi buvo pagarsinti A. K. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, kurių teisingumą jis taip pat patvirtino posėdžio metu (1 t., b. l. 1-3, 70-71, 74-75, 77-79; 2 t., b. l. 62-64). Be to, A. K. nurodytas nagrinėjamo įvykio aplinkybes patvirtino ir liudytoja E. M., jog įvykio metu ji buvo kartu su A. K., kuomet po antro skambučio į jų buto duris ji pamatė, kad tai G. Z. staiga užsidarė savo bute. Dėl tokio skambinėjimo, pas jį pasiaiškinti nuėjo A. K. ir paskambino į G. Z. buto duris, po ko šis atidaręs duris iškart pradėjo mušti A. K. skėčiu, buvo trys keturi smūgiai, ant kūno buvo žymės (guzas galvoje, nubrozdinimai ant menties, dilbyje). Ji iškvietė policiją (3 t., b. l. 84-85). Analogiškos nukentėjusiojo ir liudytojos E. M. nurodytos nagrinėjamo įvykio aplinkybės atsispindi ir policijos informacinės sistemos duomenyse, jog paskambinusi bendruoju pagalbos telefonu pranešėja E. M. nurodė, kad kaimynas kelis kartus ateidinėjo prie buto ir paskambinęs į buto duris pabėgdavo. Prieš 2-3 minutes pranešėjos draugas nuėjo pas kaimyną pasiaiškinti, bet kaimynas tik atidaręs duris puolė draugą su kažkokiu daiktu, galimai skėčiu, trenkė per galvą ir ranką (t. 1 b, l. 53). Visa tai leidžia spręsti, kad nukentėjusiojo A. K. ir liudytojos E. M. nurodytos analizuojamo įvykio aplinkybės yra nuoseklios ir atspindi faktinę įvykių eigą.

14. Apeliaciniame skunde dėstomi deklaratyvaus pobūdžio teiginiai apie tai, kad A. K. apkalba nuteistąjį, o liudytoja E. M. yra artima A. K. draugė, todėl jų parodymai turėtų būti vertinami kritiškai nesuteikia pagrindo netikėti minėtų asmenų dėstomomis 2024 m. liepos 6 d. įvykio aplinkybėmis, ar jais nesiremti priimant skundžiamą nuosprendį. Šiuo atveju būtent paties G. Z. ir jo draugės Z. P. nurodytos aplinkybės yra prieštaringos ir nenuoseklios. G. Z. teiginių apie tai, kad tai A. K. brovėsi į jo būstą, jam pirmasis smūgiavo nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys, tuo tarpu liudytoja Z. P. įvykio nematė, nes žiūrėjo televizorių, o apie suduotus smūgius žino tik iš G. Z. pasakojimo. Dar labiau, teisminio nagrinėjimo metu liudytoja nurodė, kad policija dėl 2024 m. liepos 6 d. įvykio nebuvo atvykusi (3 t., b. l. 85-88), nors bylos duomenys rodo priešingai. Iš policijos pareigūnų kūno kameromis darytų vaizdo įrašų matyti, kad pareigūnams G. Z. aiškiai ir nedviprasmiškai nurodo, kad nukentėjusysis „paskambino, aš daviau“ (01:48 min.), „daviau į kaktą, jis skambinėja“ (01:57 min.), „ko jis atėjo, už tai ir gavo (02:08 min.), „atėjo, brovėsi, daviau, daviau“ (03:25 min.). Kaip pagrįstai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusysis pirmasis sudavė smūgius G. Z., atvykusiems policijos pareigūnams jis nenurodė, kas teisėjų kolegijos įsitikinimu tik patvirtina, kad tokių deklaruojamų smūgių iš nukentėjusiojo pusės ir nebuvo.

15. Nors apeliaciniu skundu bandoma pagrįsti, jog aplinkybės dėl skambinėjimo į nuteistojo ir nukentėjusiojo buto duris yra itin svarbios ir turi būti nustatytos tiksliai, kadangi G. Z. teigimu, tai A. K. jam skambinėjo į buto duris, tačiau visa ši situacija jau buvo įvertinta apylinkės teismo. Aukštesnės instancijos teismas pritardamas apylinkės teismo išvadai tik dar kartą akcentuoja, kad tai jokios įtakos teisiniam G. Z. atliktų veiksmų vertinimui neturi. Šiuo atveju įvykio mechanizmas, jo eiliškumas, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui jokių abejonių nekelia. Tuo tarpu priežastis kodėl nuteistasis tik atidaręs savo buto duris sudavė smūgius nukentėjusiajam (nepagrįstas skambinėjimas į buto duris) negali pateisinti tokio nuteistojo poelgio.

16. Tai, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 488 straipsnio 1 dalį G. Z. buvo baustas už tai, kad 2024 m. liepos 6 d., 6 val. 44 min. jis namuose garsiai šūkavo, tik patvirtina, jog į visą situaciją buvo žiūrima kompleksiškai. Be to, įstatymas įpareigoją teismą vertinti kaltinamąjį charakterizuojančių duomenų visumą (ankstesnius baustumus, teistumus), kas ir buvo daroma šiuo atveju, atkreipiant dėmesį į tai, kad analizuojamo konflikto dieną G. Z. jau nuo ryto trikdė kaimynų rimtį. Tuo tarpu nukentėjusįjį charakterizuojantys duomenys bylos nagrinėjimo eigoje nėra renkami, kaip to pateiktu skundu reikalauja nuteistasis ir jo gynėjas. Dėl ko teismo sprendimas atsisakyti tenkinti tokį prašymą negali būti laikomas išankstiniu teismo šališkumu.

17. BK 28 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinoji gintis yra konstatuojama esant tokioms sąlygoms: 1) ginamasi nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis yra realus; 3) kėsinimasis yra akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos.

18. Kaip nustatyta nagrinėjamu atveju G. Z. smurtiniai veiksmai nukentėjusiojo A. K. atžvilgiu prasidėjo iškart atidarius buto duris bei suduodant A. K. daugybinius smūgius, dėl kurių pastarasis patyrė fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Byloje nėra jokių įrodymų, kad nukentėjusysis A. K. būtų atlikęs kokius nors puolamuosius veiksmus, kurie būtų kėlę realų pavojų nuteistajam G. Z.. Juolab, kad konflikto priežastis nepagrįsti skambinėjimai į buto duris nėra ta priežastis dėl kurios G. Z. reikėtų gintis. Šioje dalyje teisėjų kolegija nenustatė nukentėjusiojo puolamųjų veiksmų, kurie sudarytų pagrindą vertinti nuteistojo veiksmus kaip gynybą nuo prasidėjusio pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi į jo sveikatą, būsto neliečiamybę. Tai, kad jokio realaus pavojaus G. Z. iš esmės nejuto patvirtinta ir jo paties elgesys, sulaukęs skambučio į duris jis sąmoningai jas atidarė ir pradėjo smurtauti A. K. atžvilgiu, vietoj to, jog jausdamas tariamą pavojų galėjo skambinti policijos pareigūnams, ar apskritai buto durų neatidarinėti. Taigi, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad nusikalstamą veiką G. Z. padarė veikdamas tiesiogine tyčia ir šiuo atveju nebuvo būtinosios ginties sąlygų. Dėl ko jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis šioje dalyje laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Dėl 2024 m. rugpjūčio 3 d. veikos, kurios metu nukentėjo J. A. ir E. A.

19. Byloje nustatyta ir nėra ginčo, kad G. Z. 2024 m. rugpjūčio 3 d., apie 21.10 val., (duomenys neskelbtini), koridoriuje prie durų į laiptinę, skėčiu sudavė J. A. ne mažiau du smūgius į dešinę ranką, padarydamas jai kraujosruvą dešinio dilbio srityje, ir peiliu dūrė E. A. vieną kartą į krūtinę, padarydamas jam durtinę pjautinę ląstos priekinės sienos žaizdą – taip nukentėjusiesiems J. A. ir E. A. sukėlė fizinį skausmą bei nežymiai juos sužalojo. Nukentėjusiųjų patirtų sužalojimų padarymo laiką, aplinkybes, pobūdį ir mastą objektyviai patvirtina byloje pateiktos specialisto išvados. Tai yra 2024 m. rugpjūčio 14 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Marijampolės skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad J. A. kraujosruvos dešinio dilbio srityje buvo padarytos kontaktuojant su kietais bukais daiktais; sužalojimai galėjo būti padaryti 2024 m. rugpjūčio 3 d., ne mažiau dviem poveikiais, galimai nurodytomis aplinkybėmis. Sužalojimai galėjo būti padaryti pačiai nukentėjusiajai griūnant ir kontaktuojant su kietų bukų savybių turinčiais aplinkos daiktais. Sužalojimai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą ir J. A. sužalojimų padarymo metu galėjo jausti fizinį skausmą (t. 2, b. l. 59). Tuo tarpu 2024 m. rugpjūčio 14 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Marijampolės skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad E. A. konstatuota durtinė pjautinė krūtinės ląstos priekinės sienos žaizda (apie 2 cm). Sužalojimas buvo padarytas kontaktuojant su kietu plokščiu smailiu duriančiai pjaunančio tipo įrankiu, galėjo būti padarytas 2024 m. rugpjūčio 3 d., galimai nurodytomis aplinkybėmis, vienu poveikiu. Konstatuotas kūno sužalojimas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą ir E. A. sužalojimo padarymo metu galėjo jausti fizinį skausmą (t. 1, b. l. 190).

20. Apeliaciniame skunde kartojami argumentai, kurie iš esmės jau buvo nurodyti pirmosios instancijos teisme – teigiama, kad egzistuoja BK 28 straipsnyje numatyta G. Z. baudžiamąją atsakomybę dėl 2024 m. rugpjūčio 3 d. nukentėjusiesiems padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo šalinanti aplinkybė. Tačiau tokie argumentai jau buvo nagrinėti apylinkės teismo skundžiamame nuosprendyje ir visiškai pagrįstai atmesti kaip prieštaraujantys baudžiamosios bylos medžiagai. Visas nagrinėjamo įvykio aplinkybes apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje aprašė ir įvertino teisingai, jos patikimai paneigia apelianto ir jo gynėjo samprotavimus apie pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nuteistojo atliktų smurtinių veiksmų nepagrįstumą ir patvirtina šio teismo išvadų teisingumą. Apygardos teismo teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde dėstomais argumentais, kad G. Z. 2024 m. rugpjūčio 3 d. įvykio metu veikė būtinosios ginties sąlygomis.

21. Pagal baudžiamąjį įstatymą būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė, kuri BK 28 straipsnyje apibrėžta kaip situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Tačiau jos taikymui yra būtina, kad situacija atitiktų tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2010, 2K-279/2010, 2K-124-719/2022).

22. Byloje surinktų įrodymų visuma nesuteikia pagrindo išvadai, jog įvykio metu E. A., ar J. A. būtų kėsinęsi pažeisti ar pažeidę BK 28 straipsnio 2 dalyje nurodytas baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes. Iš bylos medžiagos matyti, jog 2024 m. rugpjūčio 3 d. konfliktas kilo dėl to, kad G. Z. triukšmavo ir tą triukšmą girdėjo kaimynai iš 22 buto, t. y. E. ir J. A.. Vien tai, kad byloje nėra užfiksuotas minimas triukšmas vaizdo ar garso įrašų pagalba, nepaneigia nukentėjusiųjų dėstomų aplinkybių dėl kilusios konfliktinės situacijos ir jos priežastingumo. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas nukentėjusioji J. A. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad būdama namuose girdėjo G. Z. keliamą triukšmą, dėl ko išėjo iš buto ir paprašė G. Z. liautis triukšmauti. G. Z. ją užpuolė skėčiu ir smūgiavo į ranką, tai jis darė išėjęs iš savo buto į koridorių, po to atbėgo jos vyras E. A. ir atsistojo tarp nukentėjusiosios ir kaltinamojo. Matė, kad tuo metu G. Z. rankose jau turėjo rankinę. J. A. už nugaros atėjo jos sūnus T. Č., norėjo įeiti į butą, dėl ko J. A. atsisuko ir pastūmė jį, kad jis neitų. Girdėjo moterišką balsą „G. baik“. Kai atsisuko, vyras buvo padurtas peiliu (3 t., b. l. 59-62). Iš policijos pareigūnų vaizdo kamerų įrašų taip pat matyti, kad atvykusiems policijos pareigūnams J. A. nurodė analogiškas aplinkybes, paaiškino, kad konfliktai su kaimynu tęsiasi aštuonis metus, jis daužo per sienas, trankosi. Įvykio dieną G. Z. atsidaręs duris rėkė, dar ir ją pačią apdaužė su skėčiu, apibraižė rankas, su rankinuku dar daužė. Atėjo vyras pažiūrėti, jis ėjo ginti J. A., tuomet G. Z. atlėkė su peiliu ir įdūrė jam (01:56-02:19; 15:49-18:30 min.). Tapačias aplinkybes nurodė ir nukentėjusysis E. A., jog jo žmona nuėjo apraminti kaimyno G. Z., kadangi jis triukšmavo. Išgirdęs triukšmą, jis išbėgo ginti žmonos, atbėgo į G. Z. buto koridorių, stojo tarp žmonos ir G. Z., gavo kelis smūgius iš rankinės. Tada G. Z. dingo, netrukus atbėgo ir dūrė peiliu. Buvo kelių sekundžių reikalas. Kai G. pasiėmė peilį bute buvusi moteris suriko „G. baik“ (3 t., b. l. 56-59). Liudytojas T. Č. taip pat patvirtino, kad jų kaimynas G. Z. dažnai triukšmauja, tą dieną ne išimtis, jis visą dieną rėkavo, kadangi jų butų sienos ribojasi, tai viskas labai gerai girdisi jų bute. Mama nuėjo su juo pasikalbėti, tuomet išgirdo jos klyksmą, išėjęs pamatė, kaip G. ją mušą su skėčiu, o mama dengėsi ranka. Jis atitraukė mamą, tuomet atbėgo tėvas ir įsiterpė tarp G. ir mamos. Tėvas buvo ant G. Z. durų slenksčio ir išėjo padurtas, viskas vyko labai greitai (3 t., b. l. 83-84). Liudytojas T. J. taip pat parodė, kad įvykio dieną girdėjo G. Z. riksmus. Pažiūrėjo per savo buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), durų akutę ir pamatė kaip skriaudžia E. A. žmoną. E. A. sūnus išėjo gelbėti mamos ir po kurio laiko išėjo E. A.. G. Z. ir E. A. pradėjo stumdytis, E. A. įdūrė į krūtinę. Per durų akutę pilnai mato nukentėjusiojo ir kaltinamojo butų duris (3 t., b. l. 81-82). Liudytojai A. K. ir E. M. patvirtino, kad 2024 m. rugpjūčio 3 d. triukšmas iš G. Z. buvo visą dieną, pačio įvykio nematė, išėjo po visko, E. A. kraujavo iš krūtinės (3 t., b. l. 55, 84-85). Be to, iš bendrojo pagalbos centro skambučio garso įrašo 2024_08_03_21-13-27_37060837952 matyti, kad G. Z. Bendruoju pagalbos telefonu pirmą kartą kreipėsi 21 val. 13 min., skambučio įrašo trukmė 44 sek. Garso įraše girdėti G. Z. artėjantis ir nutolstantis balsas, naudojami necenzūriniai žodžiai, girdimas moters šauksmas „G., ne“. Tuo tarpu įvykio vietoje buvę liudytojai patvirtino, kad G. Z. artėjant su peiliu link nukentėjusiojo moteris šaukė jam, kad jis baigtų. Akivaizdu, jog abejoti nukentėjusiųjų, liudytojų paaiškinimais dėl konflikto eigos, t. y. nederamo paties G. Z. elgesio ir jo pirminių smurtinių veiksmų J. A. atžvilgiu nėra jokio pagrindo. Po ko, konfliktinė situacija peraugo į smurtavimą ir kito nukentėjusiojo E. A. atžvilgiu, kuris atėjo ginti savo žmonos.

23. Nors apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusiųjų A. parodymai nėra nuoseklūs, skyrėsi kai kurios jų nurodytos aplinkybės ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Visgi, visos šios aplinkybės buvo įvertintos apylinkės teismo skundžiamame nuosprendyje akcentuojant tai, kad nei J. A., nei E. A. nėra linkę meluoti, o tam tikri jų parodymuose esantys prieštaravimai nėra esminiai, bei objektyviai pateisinami. Su tokia pozicija sutinka ir aukštesnės instancijos teismas. Dėl ko nukentėjusiųjų parodymai laikytini objektyviais bei patikimais G. Z. kaltės įrodymais. Taigi šiais parodymais yra objektyviai užfiksuota, jog būtent G. Z. pirmas inicijavo konfliktą ir jis pirmas atliko prieš nukentėjusiąją J. A. smurtinius veiksmus, vėliau atėjus E. A. smurtavo ir pastarojo atžvilgiu. Priešingai nuteistojo teiginiams, nei J. A., nei E. A. nesiveržė į G. Z. butą ketindami pažeisti jo teisę į būsto neliečiamybę, bylos duomenys patvirtina, kad tokio tikslo jie neturėjo, vyko asmeninio pobūdžio konfliktas dėl nuteistojo elgesio ir jo keliamo triukšmo. Tuo tarpu G. Z. neadekvatus reagavimas į kaimynų bandymą jį sudrausminti, kuris visų pirma pasireiškė smurtiniais veiksmais moters – J. A. atžvilgiu, vėliau pasirinktas žalojimui įrankis – peilis, dūris peiliu į gyvybiškai žmogui svarbią vietą – krūtinės sritį E. A., įvertinus tai, kad asmuo tiesiog buvo drausminamas dėl keliamo triukšmo, akivaizdžiai paneigia bet kokias skunde keliamas interpretacijas, jog G. Z. veikė esant būtinosios ginties situacijai.

24. Tai, kad E. A. pripažino, jog grumtynių su G. Z. metu sudavė jam į petį, nėra šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas, kadangi E. A. kaltės klausimas šiuo nuosprendžiu nėra sprendžiamas, visa tai bus įvertinta atlikus aplinkybių patikslinimą pagal G. Z. pareiškimą, tačiau tai jokiu būdu nešalina G. Z. baudžiamosios atsakomybės šioje byloje.

25. Nors G. Z. vertinimu, jam grėsė realus ir akivaizdus pavojus, kadangi pasak jo į jo butą vienas paskui kitą ėjo asmenys, tačiau byloje tokio pobūdžio aplinkybės nebuvo nustatytos. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas liudytojai A. K. ir E. M. kategoriškai neigė, kad 2024 m. rugpjūčio 3 d. ėjo pas G. Z.. Liudytojas T. J. nurodė konflikto aplinkybes matęs būdamas savo bute pro durų akutę. Be to, ir paties kaltinamojo parodymai šioje dalyje taip pat nebuvo nuoseklūs, atvykusiems policijos pareigūnams G. Z. nurodė, kad jį užpuolė „grupinis“, „apie dešimt“ asmenų. Ikiteisminio tyrimo metu G. Z. teigė, kad užpuolime dalyvavo abu A. sūnūs. Apklaustas teisiamojo posėdžio metu, savo parodymus dėl jį užpuolusių asmenų dar kartą pakeitė. Taigi, G. Z. subjektyvus situacijos vertinimas, kurio nepagrindžia jokie kiti byloje esantys duomenys, nesudaro pagrindo kitaip vertinti nagrinėjamo įvykio aplinkybių.

26. Iš būtinosios ginties instituto sampratos išplaukia, kad būtinosios ginties atveju besiginančio asmens subjektyvus situacijos pavojingumo suvokimas negali būti vertinamas kaip neginčijama aplinkybė. Vien tai, kad asmuo tam tikroje socialinėje situacijoje mano, kad jo teisėms kyla pavojus, savaime nereiškia, kad tas pavojus realiai egzistuoja (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-275-689/2019). Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo G. Z. neteisėtus smurtinius veiksmus, atliktus reaguojant į tarp jo ir nukentėjusiųjų kilusį žodinį konfliktą, vertinti kaip atliktus būtinosios ginties sąlygomis, todėl skundžiamu nuosprendžiu jie visiškai pagrįstai buvo kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

27. Taigi, jokie objektyvūs byloje surinkti ir ištirti duomenys nepatvirtina G. Z. pozicijos, kad įvykio metu buvo panaudota būtinoji gintis. Priešingai, įvertinus byloje surinktus įrodymus, sugretinus juos tarpusavyje, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumu ir teisingumu, kurios paremtos byloje esančiais ir teisme tinkamai ištirtais įrodymais, kurių duomenys sudaro vieningą loginę įrodymų grandinę. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo ir jo gynėjo lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės.

28. Apibendrinant visa, kas nurodyta aukščiau, konstatuojama, jog tenkinti nuteistojo ir jo gynėjo skundą ir naikinti skundžiamą nuosprendį bei nutraukti baudžiamąją bylą, padarius išvadą, jog nuteistasis veikė būtinosios ginties sąlygomis, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Dėl bausmės

29. Apeliantas ir jo gynėjas skundu prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas, sutinkamai su kasacinio teismo praktika, reiškia, kad apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, tam tarpe ir dėl paskirtos bausmės.

30. Įvertinus skundžiamo nuosprendžio turinį, konstatuotina, kad, spręsdamas G. Z. skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, pirmosios instancijos teismas įvertino tokio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir skyrė jam tinkamos rūšies ir pagrįstos trukmės bausmę. G. Z. skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Svarbu tai, kad bausmės skyrimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas paskirtą bausmę gali pakeisti (sušvelninti ar pagriežtinti) tik tada, kai tam tikros bausmės individualizavimui reikšmingos aplinkybės nebuvo įvertintos arba jos įvertintos netinkamai ir dėl to paskirta aiškiai per griežta ar aiškiai per švelni bausmė. Tuo tarpu nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra jokių išimtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą nuteistajam skirtą bausmę sušvelninti ar pakeisti ją kitos rūšies bausme. Aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant G. Z. skirtą bausmę, buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos. Atsižvelgta, jog tiesiogine tyčia padaryti du nesunkūs smurtiniai nusikaltimai, abu nusikaltimai padaryti prieš toje pačioje laiptinėje gyvenančius kaimynus, per trumpą laikotarpį smurtauta prieš 3 asmenis, o nusikalstamus veiksmus pasirenkant kaip netinkamą nesutarimų sprendimo būdą. G. Z. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, o atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teismas taip pat atsižvelgė, į G. Z. asmenybę, jog jis anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka už viešosios rimties trikdymą, Bendrojo pagalbos centro darbo trukdymą, paskirtas baudas sumokėjęs, dirba, turi pastovią gyvenamąją vietą, darbovietės charakterizuojamas teigiamai. Nuteistajam skiriama bausmė turi atitikti visus BK 41 straipsnyje numatytus jos skyrimo tikslus – ne tik koreguoti nuteistojo elgesį teigiama linkme, tačiau ir apriboti jam galimybes daryti naujas nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju G. Z. paskirta subendrinta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, paskiriant individualizuotus draudimus (vartoti psichiką veikiančias medžiagas, bendrauti ir ieškoti ryšių su nukentėjusiaisiais A. K., J. A., E. A.) gali užtikrinti BK 41 straipsnyje numatytų tikslų įgyvendinimą, yra adekvati nuteistojo asmenybę charakterizuojantiems duomenimis, bei jo padarytiems nusikaltimams, bei atitinka bausmės paskirtį.

Dėl civilinio ieškinio

31. Pritarus apylinkės teismo išvadai, kad G. Z. yra kaltas dėl nukentėjusiųjų E. A. ir J. A. atžvilgiu įvykdytos nusikalstamos veikos, pastarasis yra atsakingas dėl savo neteisėtais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos šiems asmenims atlyginimo pagal jų pateiktą civilinį ieškinį.

32. Kaip matyti, byloje nukentėjusieji J. A. ir E. A. pateikė civilinį ieškinį (t. 1, b. l. 21-23), kuriame prašė priteisti iš G. Z. ieškovo E. A. naudai 25,63 Eur turtinei žalai atlyginti ir 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti; iš G. Z. ieškovės J. A. naudai priteisti 1,99 Eur turtinei žalai atlyginti ir 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Ieškinyje nurodyta, kad dėl patirto sužalojimo nukentėjusieji patyrė turtinę žalą, kurią sudaro išlaidos už medikamentus, tvarstymo priemones, išlaidos kurui. Dėl neturtinės žalos paaiškino, kad dėl sužalojimų jaučia fizinį skausmą ir diskomfortą. G. Z. agresija nukentėjusiesiems sukėlė sunkių dvasinių išgyvenimų, emocinių sukrėtimų, jie iki šiol išgyvena didelį stresą.

33. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl turtinės žalos atlyginimo visiškai pagrįstai E. A. prašymą atlyginti turtinę žalą tenkino iš dalies jam priteisiant 4,63 Eur turtinei žalai atlyginti pagal į bylą pateiktus tai pagrindžiančius dokumentus, kadangi kita dalis žalos (kuro išlaidos) nebuvo pagrįstos rašytiniais įrodymais. Tuo tarpu J. A. prašymas atlyginti 1,99 Eur turtinę žalą tenkintas pilnai, kadangi patirtą žalą pagrindė kartu su civiliniu ieškiniu pateiktas kvitas ir medicininių dokumentų išrašas.

34. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnyje, įvertinus padarytų sužalojimų mastą ir galimas pasekmes sveikatai, nukentėjusiesiems priteisiamo neturtinės žalos atlyginimo sumos svyruoja nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų. Teismų praktikoje formuojami dydžiai yra tik orientaciniai, nes identiškų bylų konstatavimo galimybė žalos atlyginimo aspektu yra labai menka arba apskritai neįmanoma. Kiekvienu konkrečiu atveju neturtinės žalos dydis nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias tos bylos aplinkybes, jų tarpusavio santykį (kasacinės nutartys Nr. 2K-202-693/2015, 2K-300-222/2017, 2K-53-693/2018).

35. Nekelia abejonių tai, jog J. A. ir E. A. analizuojamos situacijos kontekste iš tiesų dėl patirtų sužalojimų patyrė fizinį skausmą, išgąstį, stresą, kitus nemalonius jausmus. Visgi, apylinkės teismas pagrįstai įvertino tai, kad civiliniame ieškinyje nurodyti nepatogumai truko neilgai, nedarbingumas nukentėjusiesiems nebuvo išduotas, vaistus nukentėjusieji vartojo trumpą laiką, su neigiamu emociniu poveikiu yra susijusios ne vien tik su analizuojamu įvykiu, tačiau ir su ilgesnį laiką besitęsiančiais konfliktiškais kaimynų santykiais. Atsižvelgė į teisingumo, proporcingumo principus, teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, ir konstatavo, kad neturtinei žalai atlyginti J. A. priteistina 700 eurų suma, o E. A., įvertinus tai, kad jo atžvilgiu smurtauta panaudojant žalojimui pritaikyti įrankį – peilį, 1300 eurų neturtinei žalai atlyginti. Teismas, nustatydamas priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį, įvertino visumą byloje teisiškai reikšmingų, kvestionuojamos žalos dydžiui teisingai nustatyti aktualių kriterijų visumą ir nukentėjusiųjų naudai priteisė teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus atitinkančią sumą neturtinei žalai atlyginti. Šiuo klausimu daryti kitų išvadų aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo.

Dėl nukentėjusiųjų patirtų atstovavimo išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme atlyginimo

36. Kaip matyti, nuteistasis apeliaciniu skundu nesutinka su teismo sprendimu iš jo priteisti nukentėjusiųjų J. A. ir E. A. patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme metu.

37. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiųjų A. ir J. A. išlaidas advokato paslaugoms apmokėti – 970 Eur, kurias patvirtina jų atstovės advokatės V. P. pateikti dokumentai (2 t., b. l. 29, 30; 3 t., b. l. 102) pripažino proceso išlaidomis ir jas priteisė iš nuteistojo.

38. BPK 106 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Iš bylos matyti, jog nukentėjusiųjų J. A. ir E. A. atstovė advokatė V. P. dar 2024 m. rugsėjo 10 d. pateikė orderį (1 t., b. l. 166) atstovauti nukentėjusiuosius, teikė pastariesiems konsultacijas ikiteisminio tyrimo metu, taip pat atstovavo juos ir teisminio bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu (3 t., b. l. 46), t. y. rengėsi ir dalyvavo visuose pirmosios instancijos teisme vykusiuose 5 (penkiuose) teisiamuosiuose posėdžiuose, kurie viso truko 12 val. 33 min., aktyviai atstovavo savo klientų interesus užduodant klausimus liudytojams, kaltinamajam ar teikiant nukentėjusiųjų poziciją byloje nagrinėjamais klausimais, pateikė teismui nukentėjusiųjų vardu surašytą civilinį ieškinį ir jį pagrindžiančius dokumentus. Teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-184 patvirtintų rekomendacijų dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti numatytus maksimalius atlygintinų išlaidų dydžius sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteista atstovavimo išlaidų suma dviems nukentėjusiesiems viso 970 Eur šiuo atveju yra pagrįsta, nėra per didelė, todėl šios išlaidos nukentėjusiesiems lygiomis dalimis visiškai pagrįstai priteistos iš nuteistojo.

39. Taip pat atsiliepime į apeliacinį skundą prašoma priteisti nukentėjusiųjų J. ir E. A. naudai papildomai patirtas proceso išlaidas už advokato paslaugas apeliacinės instancijos teisme, t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir jo pateikimą (3 t., b. l. 17-22). Iš pateiktos 2025 m. liepos 14 d. sąskaitos už teisines paslaugas Nr. 2025/07/01, 2025 m. liepos 14 d. mokėjimo nurodymo (3 t., b. l. 21-22), matyti, kad už susipažinimą su apeliaciniu skundu ir atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą nukentėjusysis E. A. advokatei V. P. iš viso sumokėjo 460 Eur.

40. Kaip jau minėta aukščiau BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-322/2014, 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021).

41. Šiuo atveju baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo G. Z. apeliacinį skundą, kuris apeliacinės instancijos teismo nutartimi atmetamas. Apeliaciniame skunde buvo ginčijami klausimai, kurie yra tiesiogiai susiję su nukentėjusiųjų interesais (nuteistojo G. Z. kaltė, civilinio ieškinio ir proceso išlaidų atlyginimo klausimai), todėl akivaizdu, jog dėl šios priežasties nukentėjusieji kreipėsi į advokatą dėl teisinės pagalbos. Nukentėjusiųjų atstovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, todėl nukentėjusieji turi teisę į patirtų išlaidų atlyginimą.

42. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-184 patvirtintų rekomendacijų dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo 4 punkte nurodyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiama nustatant atlygintiną išlaidų dydį, o minėtų rekomendacijų 9 punkte nurodyta, kad rekomenduojamas maksimalus baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų dydis apskaičiuojamas taikant nustatytą koeficientą, kurio pagrindas yra Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraeito ketvirčio vidutinis mėnesinis darbo užmokestis (bruto) šalies ūkyje (neskaitant individualių įmonių). Atsižvelgiant į tai, kad atsiliepimas į ieškinį parengtas 2025 m. liepos mėnesį, nagrinėjamu atveju taikytinas 2025 m. I ketvirčio – vidutinis mėnesinis darbo užmokestis (bruto), kuris sudarė 2337,7 Eur. Atitinkamai už atsiliepimo parengimą maksimalus atlygintinas išlaidų dydis sudarytų (2337,7 Eur * 0,04 = 935,08 Eur). Šiuo atveju nukentėjusiųjų atstovės prašoma 460 Eur suma už atsiliepimo parengimą akivaizdžiai neviršija rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių.

43. Tokiu būdu, įvertinus tai, kad viena iš nukentėjusiojo dalyvavimo savo teisių gynimo apeliaciniame procese formų yra atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimas, kuriame išdėstyta nukentėjusiųjų bei jų atstovo nuomonė dėl nepagrįstų nuteistojo apeliacinio skundo reikalavimų, o prašoma proceso išlaidų suma neviršija Rekomendacijose nurodyto baudžiamosiose bylose atlygintinų išlaidų rekomenduojamo maksimalaus dydžio, nėra per didelė, vertintina kaip protinga ir pagrįsta, todėl nukentėjusiųjų prašymas yra tenkinamas ir nukentėjusiesiems lygiomis dalimis iš nuteistojo priteistina prašoma 460 eurų suma advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo G. Z. ir jo gynėjo advokato Laimiaus Platūkio apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiesiems E. A. ir J. A. priteisti po 230 Eur patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo už suteiktas advokato teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme iš nuteistojo G. Z..

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Odeta GruodienėLina LesinskienėAušra Vingilė