Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-995/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-07-11
Bylos Nr.: 2A-995/2014
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Alvydas Poškus, Virginija Čekanauskaitė, Donatas Šernas
Ieškovas: O. M.
Atsakovas: A. K.
Trečiasis asmuo: A. R., E. R., A. J.

Kategorijos

35.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-995/2014Procesinio sprendimo kategorija 35.4. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. liepos 11 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Alvydo Poškaus ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo O. M. (O. M.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-922-538/2013 pagal ieškovo O. M. ieškinį atsakovui A. K. dėl skolos priteisimo, kur tretieji asmenys – A. R., E. R., A. J..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas O. M. kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su ieškiniu atsakovui A. K., prašydamas priteisti iš atsakovo 645 000 Lt skolos, 6,99 proc. palūkanų nuo 2007-07-30 paskolos sudarymo dienos iki jos grąžinimo dienos, kas ieškinio surašymo dieną sudaro 107 033,18 Lt, 8,08 proc. palūkanų nuo 2008-05-22 paskolos sudarymo dienos iki jos grąžinimo dienos, kas ieškinio surašymo dieną sudaro 117 489,84 Lt, 8,08 proc. palūkanų nuo 2008-05-23 paskolos sudarymo dienos iki jos grąžinimo dienos, kas ieškinio sudarymo dieną sudaro 1726,68 Lt, iš viso – 226 249,70 Lt, 5 proc. metines palūkanas nuo 2012 m. rugsėjo 7 d., kai turėjo būti grąžinta skola, iki jos grąžinimo dienos, bei 5 proc. palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Ieškinyje nurodė, kad trečiasis asmuo A. R. 2007 m. liepos 30 d., 2008 m. gegužės 22 d., 2008 m. gegužės 23 d. pervedė atsakovui pinigų sumas, atitinkamai 300 000 Lt, 340 000 Lt ir 5000 Lt, iš viso 645 000 Lt. 2012 m. kovo 31 d. tarp trečiojo asmens A. R. ir ieškovo buvo pasirašytas susitarimas dėl reikalavimo perleidimo, juo trečiasis asmuo A. R. neatšaukiamai ir besąlygiškai perleido ieškovui visas iš 2007 m. liepos 30 d., 2008 m. gegužės 22 d., 2008 m. gegužės 23 d. paskolos sutarčių kylančias ir su jomis susijusias trečiojo asmens teises, t. y. teisę reikalauti, kad atsakovas grąžintų bendrą 645 000 Lt skolą bei sumokėtų palūkanas ir kitus mokėjimus. Atsižvelgiant į tai, kad paskolos sutartimis nebuvo susitarta dėl paskolos grąžinimo termino, o paskolinta pinigų suma trečiajam asmeniui nebuvo grąžinta, atsakovui A. K. 2012 m. rugpjūčio 7 d. buvo išsiųstas reikalavimas dėl skolos grąžinimo, juo įstatyme nustatytu pagrindu ir tvarka buvo pareikalauta iš skolininko A. K. per 30 dienų laikotarpį nuo šio reikalavimo pareiškimo dienos grąžinti 645 000 Lt paskolos sumą bei palūkanas (CK 6.873 str. 2 d.). Atsakovas šios savo prievolės neįvykdė. Todėl teismas paskolos sumą turėtų priteisti ieškovui. Anot ieškovo, atsakovas turėtų sumokėti palūkanas, skaičiuojamas pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo metu. Todėl, jo vertinimu, mokėtinos palūkanos pagal visas sutartis sudarytų 226 249,70 Lt (CK 6.872 str. 1 d.). Taip pat atsakovas turėtų sumokėti 5 proc. palūkanas, skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 7 d., kai turėjo būti įvykdyta prievolė ieškovui, iki visiško skolos sumokėjimo dienos (CK 6.210 str.). Be to, atsakovas privalo sumokėti 5 proc. dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str., 6.210 str. 1 d.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo O. M. (O. M.) 3000 Lt turėtų advokato pagalbos išlaidų atsakovui A. K. ir 8 784 Lt žyminio mokesčio valstybei. Taip pat teismas nusprendė sprendimui įsiteisėjus panaikinti laikinąsias apsaugos priemones – areštus, taikytus Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. ir 2013 m. sausio 8 d. nutartimis atsakovui A. K. priklausančiam turtui.

Anot teismo, tai, kad A. R. 1 000 000 Lt už įsigyjamą žemės sklypą pervedė trečiajam asmeniui A. J., o ne žemės sklypo pardavėjams V. J. ir S. J. tiesiogiai, patvirtina, kad tarp šalių buvo susitarimas, jog atsiskaitymas už trečiojo asmens A. R. nupirktą žemės sklypą buvo vykdomas per trečiąjį asmenį A. J.. Nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad likusią dalį pinigų trečiasis asmuo A. R. perdavė žemės sklypo pardavėjams. Pažymėjo, kad ir liudytoju apklaustas V. J. patvirtino, jog atsiskaitymas už parduotą žemės sklypą buvo vykdomas per jo sūnų A. J.. Įvertinęs minėtas aplinkybes, taip pat trečiojo asmens A. J. teismo posėdžio metu duotus parodymus, kad už tėvų parduotą žemės sklypą 200 000 eurų sumokėjo atsakovas, 1 000 000 Lt pervedė trečiasis asmuo A. R. ir tokiu būdu buvo sumokėta visa žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta kaina, daugiau jokių piniginių sumų pagal minėtą pirkimo–pardavimo sutartį nei iš trečiojo asmens A. R., nei iš kito asmens jis nėra gavęs, teismas sprendė esant pagrindui pripažinti įrodytą aplinkybę, kad atsakovas sumokėjo dalį žemės sklypo kainos už trečiąjį asmenį A. R., t. y. iš dalies įvykdė už jį prievolę (CPK 178, 185 str.).

Teismas pažymėjo, kad nors ieškovas tvirtina, kad trečiasis asmuo A. R. pervedė atitinkamas pinigų sumas atsakovui paskolos sutarčių pagrindu, tačiau nepateikė paskolos sutarčių, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovui tuo metu buvo reikalinga paskola, taip pat kad jis prašė ją suteikti ir įsipareigojo ją grąžinti (CK 6.870 str. 1 d.). Todėl sprendė, kad byloje nėra įrodyta, jog tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai (CPK 178, 185 str.). Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas iš dalies įvykdė prievolę už trečiąjį asmenį A. R., todėl turėjo teisę gauti, o trečiasis asmuo turėjo prievolę grąžinti atsakovui atitinkamą pinigų sumą (CK 6.112 str.). Nustatęs, kad trečiasis asmuo A. R. pervedė atitinkamas pinigų sumas atsakovui kaip savo skolos grąžinimą, teismas konstatavo, kad atsakovas šias pinigų sumas gavo pagrįstai, ir pripažino, kad trečiasis asmuo A. R. neturėjo teisinio pagrindo reikalauti jas grąžinti. Taip pat pažymėjo, kad trečiajam asmeniui A. R. neturint reikalavimo teisės į atsakovą, ieškovas reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu tokios teisės negalėjo įgyti ir neturi pagrindo reikalauti iš atsakovo grąžinti atitinkamą pinigų sumą. Todėl teismas atmetė ieškovo ieškinį kaip nepagrįstą (CPK 178, 185 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas O. M. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad trečiojo asmens A. R. bankiniu pavedimu pervestos piniginės lėšos atsakovui A. K. laikytinos trečiojo asmens skolos grąžinimu atsakovui. Pažymi, kad pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai buvo susiklostę tarp trečiojo asmens A. R. ir V. J., t. y. šiuo atveju atsakovas ir trečiasis asmuo A. J. nebuvo pirkimo – pardavimo dalyviais.Teismas netinkamai vertino tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir priėmė neteisėtą sprendimą, iš esmės vadovaudamasis byloje pateiktais atsakovo paaiškinimais ir suklastotais rašytiniais dokumentais, kurie negalėjo būti laikomi tinkamais, leistinais ir patikimais įrodymais. Teismas, formaliai remdamasis trečiojo asmens A. J. atsakovui išrašytu pakvitavimu, nepagrįstai pripažino atsakovo nurodytas aplinkybes, kad atsakovui A. R. pervestos piniginės lėšos laikytinos skolos grąžinimu A. K., o ne atsakovui suteikta paskola. Tokią išvadą, anot apelianto, teismas padarė visapusiškai neįvertinęs reikšmingų bylos aplinkybių ir neišsprendęs tarp jų iškilusių prieštaravimų, tokiu būdu pažeisdamas teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą.Anot apelianto, byloje pateiktas pakvitavimas yra suklastotas, surašytas gavus ieškinį. Duomenų, kad pakvitavime nurodyti faktai būtų realūs neįrodyti kitais įrodymais. Be to, A. J., teismo posėdžio metu teikdamas paaiškinimą, vienu atveju teigė, kad jis kažkokią pinigų sumą skolinosi iš atsakovo, vėliau pateikus atsakovo atstovui klausimus, pakeitė parodymus, teigdamas, kad atsakovas tariamai mokėjo už žemę.Teismas nevertino, ar A. K. turėjo ir ar galėjo turėti pakvitavime nurodytą pinigų sumą bei paskolinti ją A. J.. Anot apelianto, teismas negalėjo remtis atsakovo pateikta 2006 m. gegužės 16 d. paskolos sutartimi, sudaryta tarp jo ir Kinijoje gyvenančio A. J. O., spręsdamas apie A. K. turtinę padėtį, nes, kaip nurodė pats atsakovas, jis skolinosi iš minėto asmens lėšas savo verslui Ukrainoje. Pažymi, kad minėta paskolos sutartis buvo surašyta ranka, nepatvirtinta notariškai, paskolos davėjas bylos nagrinėjimo metu nedalyvavo, parodymų nedavė, jo tapatybė nebuvo nustatyta, A. K. nepateikė duomenų, pagrindžiančių, kad piniginės lėšos pagal paskolos sutartį buvo perduotos ir kad jis jas turėjo dar pusmetį, kai neva apmokėjo avansą už A. R. perkamą žemės sklypą. Tai, kad A. K. galėjo ir turėjo sumokėti už A. R. 200 000 EUR, nepatvirtina ir jo turto ir pajamų deklaracijos. Atmesdamas trečiojo asmens argumentus, kad likusi žemės sklypo kainos dalis buvo sumokėta turto pardavėjams grynaisiais pinigais, teismas, prieštaraudamas pats sau, pripažino įrodyta aplinkybę, kad avansą už žemės sklypą sumokėjo atsakovas, nors nei tai, kad A. K. pinigines lėšas turėjo, nei kad jos buvo paskolintos A. R. byloje nebuvo patvirtina išrašais iš banko sąskaitų ar kitais tinkamais, leistinais ir patikimais įrodymais. Pakvitavimas ir 2006 m. gegužės 16 sudaryta paskolos sutartis nelaikytini tinkamais įrodymais, leistinais ir patikimais įrodymais.Pats turto pardavėjas patvirtino, kad pinigus jam už žemės sklypą sumokėjo pats pirkėjas, o ne A. K..Teismui nenustačius piniginių lėšų perdavimo atsakovui teisinio pagrindo, teismas galėjo konstatuoti, kad turtą A. K. įgijo be teisėto pagrindo ir įpareigoti atsakovą grąžinti jam 2007 m. liepos 30 d., 2008 m. gegužės 22 d., 2008 m. gegužės 23 d. bankiniais pavedimais pervestas pinigines lėšas ieškovui O. M., perėmusiam reikalavimo teises iš trečiojo asmens A. R..Tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai turėtų būti kvalifikuojami kaip paskoliniai, nes pagal pateiktus byloje paaiškinimus, trečiojo asmens E. R. paaiškinimą, jos brolis atsakovui pinigus skolino, o rašytinė sutartis nebuvo sudaryta, nes juos ir atsakovą siejo draugiški santykiai, o jos broliui tuo metu turint pakankamai lėšų esant atsakovo prašymui paskolinti pinigų juos ir pervedė pavedimais per banką.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. K. prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

Apeliantas klaidingai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo teisinius santykius, nes A. R. neturėjo piniginės prievolės A. J., tačiau teismas tokios aplinkybės nenustatė. Teismas nurodė, kad A. R. turėjo prievolę sumokėti už perkamą žemę V. ir S. J.. A. J. tik gavo pinigus už tėvų žemę. V. J. teismo posėdžio metu nurodė, kad atsiskaitymas už žemę buvo vykdomas per jo sūnų A. J.. Teismas teisingai nurodė, kad ir paties A. R. į A. J. sąskaitą pervesti 1 000 000 Lt patvirtina, kad tarp šalių buvo susitarimas, jog atsiskaitymas už žemę bus vykdomas per trečiąjį asmenį A. J.. Todėl teisinius santykius teismas pagrįstai kvalifikavo pagal CK 6.50 straipsnio 1 ir 3 dalį.Pakvitavimą ir 2006 m. gegužės 16 d. paskolos sutartį teismas pagrįstai vertino kaip įrodymus, nes pareiškimų, kad minėti įrodymai yra suklastoti, bylos nagrinėjimo metu nebuvo, nebuvo pateikta ir jokių suklastojimo faktą patvirtinančių įrodymų. Pažymi, kad šie įrodymai buvo vertinami kitų įrodymų kontekste.Atsakovo atsiliepime nurodytos aplinkybės, kad jis sumokėjo už A. R. perkamą žemę A. J. 200 000 EUR, nes A. R. tokių pinigų neturėjo, kad jam reikėjo pirma įsigyti žemę ir tik tada galėjo ją įkeisti bei gauti iš banko paskolą, o gavęs paskolą ir pradėjęs pardavinėti žemės sklypus, grąžino A. K. skolą, pasitvirtino teismui išreikalavus įrodymus ir apklausius E. R.. Tuo tarpu ieškovas jokių įrodymų, patvirtinančių paskolos sutarčių tarp A. R. ir A. K. sudarymą, nepateikė. Nebuvo pateikta įrodymų, kad pats A. R. sumokėjo J. už žemę likusius 700 000 Lt.Nėra pagrindo paskolos sutarties, patvirtinančios, kad atsakovas iš A. J. O. pasiskolino 200 000 EUR, nelaikyti įrodymu tik dėl to, kad ji nėra patvirtina notaro, kadangi įstatymas nenumato, kad paskolos sutartis ar paskolos raštelis turi būti patvirtinti notaro. Pats ieškovas nepateikė įrodymų, kad tarp A. R. ir A. K. apskritai buvo sudarytos paskolos sutartys, nepateikė duomenų, kad A. R. turėjo skolinimui reikalingą pinigų sumą ir nepateikė duomenų, paneigiančių atsakovo nurodytas aplinkybes. Teismas prie bylos prijungė visus šalių pateikiamus dokumentus, išreikalavo visus prašomus dokumentus, kurių šalys negali gauti, todėl visiškai neteisingas apeliacinio teiginys, kad teismas nebuvo objektyvus ir šalims taikė skirtingus įrodinėjimo standartus.Nei ieškovas, nei trečiasis asmuo A. R. nei viename teismo posėdyje nepageidavo paaiškinti aplinkybių, iš kur jie turėjo 645 000 Lt sumas. Pažymi, kad O. M. pateikė duomenis, kad neturi pajamų ir turto, todėl neaišku, kaip galėjo paskolinti A. R. tokią pinigų sumą. Be to, O. M. nurodė, jog jis perėmė reikalavimą pagal paskolos sutartis, tačiau jokių paskolos sutarčių nebuvo pateikta, tik pavedimai su nenurodyta mokėjimo paskirtimi. O. M. reikalavime grąžinti jam perleistą 645 000 Lt skolą nurodyta, kad jo adresas (duomenys neskelbtini), kai tuo tarpu šiuo adresu yra pastatas, kuriame įsikūrusios vien laivyba užsiimančios įmonės, o O. M. niekur nedirba. Ant voko, kuriuo siųstas reikalavimas, nurodyta, kad siuntėjas A. (o ne O.) M. ir nurodytas adresas, kuris sutampa su A. R. adresu. Ant visų O. M. pasirašytų dokumentų (reikalavimo dėl skolos grąžinimo, pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo, prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ieškinio) yra visiškai skirtingi parašai, todėl šiuo atveju nesąžiningumu ir siekiu pasinaudoti tuo, kad ant pavedimų, kuriais grąžinti pinigai A. K. nėra nurodyta mokėjimo paskirtis, reikia kaltinti būtent ieškovą, o ne atsakovą, kad jis teikė teismui suklastotus įrodymus.Apeliantas klaidina teismą, kad V. J. teigė, jog pinigus už žemę sumokėjo pirkėjas A. R.. V. J. tik teigė, kad visus pinigus gavo, kad pinigus gavo sūnus, kad sumokėjo pirkėja (t. y. E. R., nors ji nieko nemokėjo, pavedimus atliko A. R.), A. R. jis net neprisiminė, nes bendravo tik su E. R., kuriai buvo parašęs įgaliojimą atlikti detaliojo plano rengimo procedūras. V. J. turėjo omenyje, kad visus pinigus yra gavęs už žemę, o ne tai, kad jam visus pinigus sumokėjo būtent A. R..Kadangi teismas teisingai nustatė piniginių lėšų perdavimo atsakovui teisinį pagrindą (CK 6.50 str. 3 d.), nėra pagrindo konstatuoti, kad turtą A. K. įgijo be teisinio pagrindo ir turi grąžinti pinigus ieškovui, perėmusiam reikalavimo teisę.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Byloje tarp šalių yra kilęs ginčas dėl to, ar tarp atsakovo A. K. ir trečiojo asmens A. R. buvo susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai ir ar ieškovui O. M., reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu perėmusiam iš trečiojo asmens A. R. reikalavimo teisę, yra pagrindas reikalauti, kad atsakovas grąžintų iš viso 645 000 Lt, kuriuos, anot ieškovo, A. R. paskolino atsakovui 2007 m. liepos 30 d., 2008 m. gegužės 22 d. ir 2008 m. gegužės 23 d. pavedimais, ir sumokėtų palūkanas, kitus mokėjimus.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo O. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, jog byloje surinktų įrodymų visuma leidžia pagrįstai manyti, kad tarp atsakovo A. K. ir trečiojo asmens A. R. nebuvo susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai. Bylos duomenys patvirtina atsakovo teiginius, jog jis iš dalies įvykdė trečiojo asmens A. R. piniginę prievolę, todėl A. R. atsirado pareiga sumokėtus pinigus jam grąžinti, kas ir buvo padaryta 2007 m. liepos 30 d., 2008 m. gegužės 22 d. ir 2008 m. gegužės 23 d. pavedimais (iš viso 645 000 Lt sumai).

Byloje atsakovas tvirtino, kad trečiojo asmens A. R. pervestos pinigų sumos, kurias ieškovas laikė paskola, buvo skolos grąžinimas atsakovui, nes jis 2007 m. sausio 20 d. už trečiąjį asmenį A. R. sumokėjo 200 000 eurų avansą trečiajam asmeniui A. J. už parduodamą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Šioms aplinkybėms pagrįsti buvo pateiktas 2007 m. sausio 20 d. pakvitavimas (40 b. l., 1 t.), žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, iš kurios matyti, kad trečiojo asmens A. J. tėvai S. J. ir V. J. 2007 m. vasario 9 d. trečiajam asmeniui A. R. pardavė žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), už 1 700 000 Lt (41–42 b. l., 1 t.).

Atsiliepimas

Atsakovas teigė, jog būtent A. J. tvarkė tėvams priklausančio žemės sklypo pardavimo reikalus. A. J. teismo posėdžio metu patvirtino, kad 200 000 Eur už parduodamą žemės sklypą jis gavo iš atsakovo prieš sudarant žemės pirkimo – pardavimo sutartį (125 b. l., 1 t.). 2007 m. sausio 20 d. pakvitavimu A. J. patvirtino, kad gavo iš A. K. (mokant už A. R.) 200 000 EUR avansą už 2,4428 ha žemė sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). (40 b. l., 1 t.). Liudytoju apklaustas V. J. teismo posėdžio metu parodė, kad pirkėjas pinigus perdavė sūnui, o sūnus pinigus perdavė jam, taigi, patvirtino, kad atsiskaitymas už parduotą žemės sklypą buvo vykdomas per jo sūnų A. J. (126 b. l., 1 t.). Iš byloje pateiktų banko sąskaitos išrašų matyti, jog trečiasis asmuo A. R. 1 000 000 Lt sumą už įsigyjamą žemės sklypą pervedė būtent A. J., o ne V. J. ar S. J. (44-51 b. l., 1 t.), kas taip pat patvirtina, jog reikalus, susijusius su žemės pardavimu, tvarkė ir atsiskaitymus už žemės sklypą priimdavo būtent A. J..

Žemesnės instancijos teismas

Taigi, įvertinus tai, kad žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartyje žemės sklypo kaina buvo nurodyta 1 700 000 Lt, o A. R. atliktais banko pavedimais pervedė A. J. tik 1 000 000 Lt sumą (44-51, 115-118 b. l., 1 t.) ir byloje nebuvo pateikta duomenų, įrodančių, jog likusią dalį pinigų A. R. perdavė žemės sklypo pardavėjams tiesiogiai, yra pagrindas teigti esant įrodytai aplinkybei, kad vis dėlto dalis žemės sklypo kainos (kaip avansas) buvo sumokėta atsakovo lėšomis, tuo labiau, kad byloje yra pakankamai atsakovo teiginius patvirtinančių įrodymų. Kadangi didžiąją dalį žemės sklypo kainos A. R. pervedė bankiniais pavedimais ir tiesiogiai A. J., tikėtina, kad ir likusioje dalyje atsiskaitymą pagal pirkimo-pardavimo sutartį šis asmuo būtų atlikęs tokiu pačiu būdu. Todėl ieškovo teiginiai, kad A. R. likusią sumą perdavė pardavėjams grynais pinigais, iš esmės niekuo nepagrįsti ir paneigti kitais \šioje nutartyje paminėtais įrodymais. Pažymėtina, kad V. J. teismo posėdžio metu teigė, jog pinigai už žemės sklypą buvo mokami per jo sūnų – A. J..

Šalies argumentai

Ieškovas teigia, jog teismas negalėjo remtis atsakovo pateiktais rašytiniais įrodymais, kadangi jie negali būti laikomi tinkamais, leistinais ir patikimais įrodymais, tačiau nepateikė jokių įrodymų šiems teiginiams pagrįsti, t. y. pakvitavimo suklastojimo faktą ieškovas grindžia tik deklaratyviais teiginiais. Be to, pakvitavime nurodytų faktų teisingumą patvirtino ir pats A. J. teismo posėdžio metu. Tuo tarpu byloje aplinkybę, kad likusią žemės sklypo kainą (atėmus A. R. sumokėtus 1 000 000 Lt) sumokėjo būtent A. R., byloje neįrodyta. Taigi, pakvitavimą pirmosios instancijos teismas vertino kitų įrodymų (liudytojų, byloje dalyvaujančių asmenų parodymų, paaiškinimų ir kitų surinktų rašytinių įrodymų) visumoje. Todėl negalima teigti, jog išvadą, kad tarp A. K. ir A. R. nebuvo susiklostę paskoliniai santykiai, teismas padarė vien šio atsakovo pateikto pakvitavimo pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors sprendimo motyvuojamojoje dalyje dėl A. K. finansinių galimybių sumokėti pakvitavime nurodytą sumą pirmosios instancijos teismas atskirai nepasisakė, negalima teigti, jog ši aplinkybė apskritai nebuvo įvertinta. Pažymėtina, kad į bylą buvo pateikta 2006 m. gegužės 16 d. paskolos sutartis, sudaryta tarp A. K. ir Kinijoje gyvenančio A. J. O., kurios pagrindu A. K. buvo paskolinta 200 000 EUR suma (38-39 b. l., 1 t.). Pirmosios instancijos teisme šios paskolos sutarties niekas neginčijo, niekas nereiškė ir pretenzijų dėl jos ir minėto pakvitavimo suklastojimo, nebuvo teikiami įrodymai, leidžiantys abejoti šių įrodymų teisingumu (CPK 184 str.).

Aplinkybė, kad paskolos sutartis nebuvo patvirtinta notariškai, pati savaime negali paneigti minėto sandorio sudarymo egzistavimo. Be to, įstatymas nenumato pareigos paskolos sandorius sudaryti notarinės formos (CK 1.74 str., 6.871 str.). Priešingai, CK 6.871 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 2000 Lt. Pagal to paties straipsnio 2 dalies nuostatą, rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Taigi, 2006 m. gegužės 16 d. paskolos sutartis atitinka įstatymo reikalavimus, tuo tarpu apie ieškovo atliktus pinigų pavedimus to negalima pasakyti (dėl pervestų pinigų skolinimo nebuvo sudaryta rašytinė sutartis ar CK 6.871 straipsnio 2 dalyje apibūdintas dokumentas). Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo posėdžio metu ieškovas nereiškė prašymo apklausti A. J. O. kaip liudytoją, todėl ta aplinkybe, kad šis asmuo nedalyvavo teismo posėdyje ir nedavė parodymų, ieškovas, ginčydamas tam tikrų faktų egzistavimą, apeliacinėje instancijoje negali remtis.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismo posėdžio metu apklausta E. R. teigė, jog A. R. yra jos brolis, kad 2006 metais jie statė kelis namus pardavimui, ieškojo žemės sklypo, kad A. K. pasiūlė įsigyti žemės sklypą iš jo giminaičių. Taip pat teigė, jog pinigus skolinosi iš mamos draugo su sąlyga, kad grąžins skolą, kai parduos sklypelius, po pirkimo sutarties praėjus porai mėnesių, gavus paskolą iš banko, pervedė pinigus pardavėjui (126 b. l., 1 t.). Taigi, pati E. R. patvirtino, jog žemės sklypui įsigyti skolinosi pinigus tiek iš fizinio asmens, tiek iš banko. Vadinasi, lėšų žemės sklypui įsigyti iš J. A. R. neturėjo. Be to, byloje pateiktos nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartys, kurių pagrindu A. R. pardavinėjo savo turtą, bei kredito sutartys buvo sudarytos po ginčo žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties, tuo tarpu pati E. R. patvirtino, kad dalis pinigų buvo sumokėta prieš sudarant notarinę sutartį. Asakovas už A. R. 200 000 EUR sumokėjo prieš žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymą. Be to, E. R. parodymai, jog pinigus jie davė tiesiogiai J. prieš sudarant sutartį pas notarą (127 b. l., 1 t.), neatitinka paties V. J. parodymų: pastarasis patvirtino, kad pinigai buvo perduodami sūnui, o sūnus pinigus atiduodavo jam (126 b. l., 1 t.). Taigi, yra pakankamas pagrindas spręsti, jog iki žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo lėšų ginčo žemės sklypui įsigyti A. R. neturėjo, taigi, turėjo poreikį dalį pinigų skolintis, ką patvirtino ir E. R.. Kita vertus, įvertinus tai, kad E. R. teismo posėdyje buvo nurodžiusi, jog jie statėsi kelis namus, yra pagrindas spręsti, jog A. R. galėjo turėti ir kitokių išlaidų, kas galėjo nulemti pinigų ginčo žemės sklypui įsigyti neturėjimą.

Įvertinus minėtas aplinkybes, taip pat tai, kad byloje nebuvo pateikta įrodymų, pagrindžiančių, paskolos sutarčių tarp A. R. ir atsakovo sudarymo faktą, bei neįrodyta, kad pats A. R. sumokėjo J. už žemę likusius 700 000 Lt, pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog tarp A. R. ir A. K. buvo susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai, iš esmės yra pagrįsta. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog ieškovas neįrodė, kad trečiasis asmuo A. R. atitinkamas pinigų sumas atsakovui pervedė paskolos sutarčių pagrindu, nepateikė paskolos sutarčių, įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovui tuo metu buvo reikalinga paskola, taip pat kad jis prašė ją suteikti ir įsipareigojo ją grąžinti (CK 6.870 str. 1 d.). Priešingai, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad atsakovas iš dalies įvykdė prievolę už trečiąjį asmenį A. R., todėl turėjo teisę gauti, o trečiasis asmuo turėjo prievolę grąžinti atsakovui atitinkamą pinigų sumą (CK 6.50 str. 3 d., CK 6.112 str.).

Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamos bylos atveju surinktų įrodymų visuma iš esmės pagrindžia atsakovo teiginius, jog A. R. ginčo sumas pervedė jam kaip savo skolos grąžinimą, todėl jis neturėjo teisinio pagrindo reikalauti pervestas sumas grąžinti. Kadangi trečiasis asmuo A. R. neturėjo reikalavimo teisės į atsakovą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu ieškovas tokios teisės negalėjo įgyti ir neturi pagrindo reikalauti iš atsakovo grąžinti atitinkamą pinigų sumą, atitinkamai pagrįstai atsisakė tenkinti šioje byloje pareikštą ieškinį.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendime padarytomis išvadomis ir sprendžia, jog ieškovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias civilinio proceso teisės bei materialinės teisės normas, reglamentuojančias aktualius šioje byloje klausimus, ir padarė pagrįstas išvadas, todėl skundžiamą Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, jo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos iš priešingos šalies nepriteisiamos (CPK 93 str.).

Atsakovas A. K. pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius, jog jis apeliacinės instancijos teisme patyrė iš viso 2000 Lt išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymu (123-124 b. l., 2 t.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovo apeliacinis skundas buvo atmestas, sprendžia esant pagrindui iš ieškovo atsakovui priteisti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punktą atitinkančias apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas – t. y. 1500 Lt (CPK 93 str., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą nepakeistą.

Priteisti atsakovui A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovo O. M. (O. M.) (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 1500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėAlvydas PoškusDonatas Šernas