- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-05-25
- Bylos Nr.
- 2A-421-881/2023
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Asta Radzevičienė, Danguolė Martinavičienė
- Trečiasis asmuo
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Rhetor“
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Radzevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės ,,Rhetor“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 23 d. sprendimo dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Dokaras“ pabaigos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Dokaras“ buvo iškelta bankroto byla.
Šalies argumentai
2. Bankrutavusios UAB „Dokaras“ nemokumo administratorė mažoji bendrija (toliau – ir MB) „Įmonės pabaiga“ 2022 m. vasario 10 d. pateikė teismui prašymą priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos. Kartu su prašymu pateikė dokumentus, nurodytus Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) 100 straipsnio 3 dalyje, reikalingus sprendimui priimti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. vasario 23 d. sprendimu pripažino bankrutavusios UAB „Dokaras“ veiklą pasibaigusia ir pavedė nemokumo administratorei atlikti veiksmus, numatytus JANĮ 101 straipsnyje, bei informuoti kreditorius apie priimtą sprendimą.
4. Teismas konstatavo, kad įmonė veiklos nebevykdo, jos mokumas neatstatytas, įmonė turto neturi, tai patvirtina nemokumo administratorės pateiktas 2023 m. vasario 10 d. balansas. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (toliau – ir LITEKO) duomenų teismas nustatė, kad neišnagrinėtų bylų, susijusių su bankrutavusia įmone, kituose teismuose nėra. Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos apsaugos departamentas) Vilniaus valdybos 2019 m. rugpjūčio 19 d. rašte „Dėl pažymos įmonei likviduoti išdavimo“ nurodyta, jog bankrutavusi UAB „Dokaras“ už aplinkos teršimą bausta nebuvo, duomenų, kad paliko sukauptas atliekas ar užterštą gruntą – nėra, kitų neįvykdytų aplinkosauginių įsipareigojimų neturi. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas nusprendė, kad JANĮ nustatytos bankroto procedūros bendrovės atžvilgiu iki sprendimo dėl įmonės pabaigos stadijos yra atliktos, ir įvykdyti visi JANĮ 100 straipsnio 2 ir 3 dalies reikalavimai, todėl yra pagrindas priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
5. Trečiasis asmuo (kreditorė) UAB „,Rhetor“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 23 d. sprendimą dėl įmonės pabaigos ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Grąžinus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, prašo įpareigoti teismą išspręsti atskirųjų skundų dėl 2023 m. sausio 2 d. nutarties (teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde klaidinai nurodoma data – 2013 m. sausio 2 d., tačiau iš skundo turinio matyti, jog apeliantas nesutinka su Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 2 d. nutartimi), kuria atmestas MB „Įmonės pabaiga“ prašymas atsistatydinti iš nemokumo administratorės pareigų, ir 2023 m. sausio 3 d. nutarties, kuria patvirtinta nemokumo administratorės ataskaita, priėmimo klausimą; įpareigoti teismą vietoje atsistatydinusios iš nemokumo administratorės pareigų MB „Įmonės pabaiga“ paskirti kitą bankrutavusios UAB „Dokaras“ nemokumo administratorių. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. Byloje nebuvo išnaudotos visos galimos procedūros, siekiant patenkinti kreditorių reikalavimus. Nemokumo administratorė netinkamai administravo bankrutavusią bendrovę, buvo visiškai pasyvi, per ilgą laiką neišreikalavo iš bankrutavusios bendrovės vadovų visų įmonės dokumentų, nesikreipė į teismą dėl žalos atlyginimo, sandorių ginčijimo ir pan. Nemokumo administratorė siekė neteisėtai sudaryti takos sutartį su vienu iš kreditorių UAB „Hanner“, gauti atlyginimą už tai, kad byloje nebūtų atliekamas joks administravimo darbas, o įmonė skubos tvarka būtų išregistruota iš Juridinių asmenų registro.
5.2. Kreditorių interesai bankroto procese nebuvo ginami pagal įstatymą. Per visą administravimo laikotarpį nemokumo administratorė nevykdė jai priskirtų pareigų bei, negalėdama jų atlikti iki įmonės pabaigos, nusišalino nuo UAB „Dokaras“ administravimo. Teismas netinkamai ir neteisėtai interpretuodamas įstatymą 2023 m. sausio 2 d. nutartyje nurodė, kad netenkinta nemokumo administratorės prašymo dėl atsistatydinimo, nes neva prašymas turi būti motyvuotas ir pagrįstas. Teismas nepagrįsta nurodė, kad esą gali atsistatydinimo pareiškimą tenkinti, arba netenkinti savo nuožiūra. Nemokumo administratorė nustojo administruoti įmonę nuo jos pareiškimo dėl atsistatydinimo pateikimo teismui dienos, todėl bankrutavusi bendrovė skundžiamo sprendimo priėmimo metu nebuvo administruojama jokio nemokumo administratoriaus.
5.3. Teismas priėmė sprendimą neturėdamas privalomų ir galiojančių dokumentų. Kreditorių susirinkimo sprendimas patvirtinti nemokumo administratorės ataskaitą savaime nesukelia jokių pasekmių. 2022 m lapkričio 16 d. pateikta tvirtinti nemokumo administratorės ataskaita neatitinka teisės aktų nustatytų kriterijų, nes joje nenurodyta nė viena iš JANĮ 99 straipsnio 1–7 dalyse nurodytų piniginių sumų (pajamų, išlaidų, patenkintų kreditorių reikalavimų sumų, atlyginimo bankroto nemokumo administratoriui ir kita).
5.4. Teismas priėmė sprendimą, kuris nesukelia ir negali sukelti jokių pasekmių, nes tokio turinio sprendimas JANĮ nėra numatytas. Teismo formuluotė, kad įmonės veikla pasibaigusi, neatitinka įstatymo reikalavimų ir negali sukelti teisinių pasekmių. Bankrutuojanti įmonė nustojo veikti, kai buvo pripažinta likviduojam dėl bankroto, todėl konstatavimas sprendime to, dėl ko buvo pasisakyta pripažinus įmonę likviduota dėl bankroto, neturi jokios teisinės reikšmės.
5.5. Apeliantė teikė atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 2 d. ir 2023 sausio 3 d. nutarčių, tačiau atskirieji skundai nebuvo priimti. Minėtos nutartys gali būti skundžiamos, nes jomis užkertamas kelias tolimesniam bankroto bylos nagrinėjimui.
Atsiliepimas
6. Bankrutavusi UAB „Dokaras“, atstovaujama nemokumo administratorės MB „Įmonės pabaiga“, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Tuo atveju, jei teismas nuspręstų patenkinti apeliacini skundą, priimti sprendimą ir atstatydinti MB „Įmonės pabaiga“ iš bankrutavusios UAB „Dokaras“ nemokumo administratorės pareigų. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Tarp nemokumo administratorės MB „Įmonės pabaiga“ vadovo N. M. ir kreditorės UAB „Rhetor“ yra kilęs interesų konfliktas. 2022 m. lapkričio 16 d. vykusiame kreditorių susirinkime kreditorė nesutiko patvirtinti nemokumo administratorės galutinės ataskaitos ir užbaigti bankroto procedūras, kurios tęsiasi jau nuo 2016 metų.
Šalies argumentai
6.2. Įmonės veiklos dokumentai buvo perduoti nemokumo administratorei, jokių kitų dokumentų, kuriuos tariamai kreditorė nori išreikalauti, nėra. Nemokumo administratorė 2017 metais kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl neteisėtai išmokėtų dividendų, kaip žalos priteisimo iš buvusių įmonės valdymo organų, tačiau tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas ieškinį atmetė. Nėra galimybės pateikti ieškinį tuo pačiu pagrindu, kaip to pageidauja kreditorė. Visi procesiniai veiksmai bankrutavusios UAB „Dokaras“ bankroto byloje yra užbaigti, išnaudotos visos galimybės prisiteisti pingines lėšas ar tariamą žalą.
6.3. Bankroto procese bendrovę atstovavo įvairūs advokatai, tačiau 28 695 Eur teisinės pagalbos išlaidų bendrovė padengti neturi galimybės. Atitinkamai, nuo bankroto proceso pradžios bendrovė patyrė dideles išlaidas, kurių nepavyko padengti, todėl kreditorių reikalavimai yra padidėję, o tęsiant bankroto procesą šios sumos dar padidėtų.
6.4. Galutinę bankroto proceso ataskaitą turėjo pasirašyti apeliantė, kaip kreditorių susirinkimo pirmininkė, tačiau tai padaryti kategoriškai atsisakė, ir pareiškė, kad niekada nepasirašinės tokio dokumento, nes nesutinka, jog UAB ,,Dokaras“ bankroto procesas būtų užbaigtas. Atsižvelgdamas į tai, galutinę bankroto proceso ataskaitą patvirtino teismas, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.
6.5. Nemokumo administratorė nemato galimybės toliau tęsti UAB „Dokaras“ bankroto procesą, nes ja nepasitikima, yra kilęs interesų konfliktas su kreditore, be to, nėra lėšų, iš kurių būtų galima padengti administravimo išlaidas.
Atsiliepimas
7. Kreditorė UAB „Hanner“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Kreditorės apeliaciniu skundu skundžiamos Vilniaus apygardos tesimo 2023 m. sausio 2 d. bei 2023 m. sausio 3 d. nutartys negali būti apeliacinio apskundimo objektu.
7.2. Nors ir kreditorė teigia, kad nemokumo administratorė nesurinko visų reikalingų dokumentų ir parengė netinkamas finansines ataskaitas, tokie kreditorės argumentai yra nepagrįsti ir deklaratyvūs.
7.3. Teismų praktikoje yra vartojamos sąvokos tiek „juridinio asmens pabaiga“ tiek ir „veiklos pabaiga“.
7.4. Dėl kreditorės nepagrįstai iškeltų civilinių bylų atsakovės likvidavimo procedūra yra stabdoma jau nuo 2020 metų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
9. Atsakovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė įrodymus: 2018 m. kovo 8 d. bankrutavusios UAB „Dokaras“ dokumentų priėmimo–perdavimo aktą; Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1640-661/2018; Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-177-370/2019.
10. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
11. Teisėjų kolegija, susipažinusi su pateiktais dokumentais, nustatė, kad atsakovės teikiamas 2018 m. kovo 8 d. UAB „Dokaras“ dokumentų priėmimo–perdavimo aktas jau yra bankroto byloje (pateiktas su 2018 m. kovo 13 d. R. P. atsiliepimu į patikslintą ieškinį), todėl nėra poreikio šį įrodymą priimti pakartotinai. Be to, bylose priimti teismų procesiniai sprendimai nelaikytini naujais įrodymais CPK 314 straipsnio prasme, todėl teikiamų procesinių sprendimų pridėjimo prie bylos klausimas nesprendžiamas. Teisėjų kolegija, esant poreikiui, su kitose bylose esančiais procesiniais dokumentais ir priimtais procesiniais sprendimais gali susipažinti LITEKO sistemoje, vadovaudamasi CPK 179 straipsnio 3 dalimi, todėl teikiamų procesinių sprendimų taip pat neprideda prie bylos.
Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinio asmens pabaigą, taikymo laiko atžvilgiu
12. 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus JANĮ, neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) su visais pakeitimais ir papildymais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardytas šio įstatymo nuostatas.
13. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad tiek likvidavimo dėl bankroto, tiek juridinio asmens pabaigos procedūros, kurias sieja įmonės likvidacinis tikslas, nėra savarankiškos procedūros, o sudaro bendrą įmonės likvidavimo etapą, kuris pradedamas įmonės pripažinimu bankrutavusia ir užbaigiamas teismui priėmus sprendimą dėl įmonės pabaigos (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-921-450/2020; 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1072-798/2020; 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1730-781/2020).
14. Nagrinėjamu atveju UAB „Dokaras“ likvidavimo dėl bankroto procedūros pradėtos galiojant ĮBĮ normoms (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 5 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto), todėl sprendžiant klausimą dėl įmonės pabaigos, nors nemokumo administratorės prašymas gautas jau po JANĮ įsigaliojimo, turi būti vadovaujamasi ĮBĮ nustatytu reglamentavimu (JANĮ 155 straipsnio 1 dalis). Taigi, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai taikė JANĮ nuostatas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, taiko ĮBĮ nuostatas.
Dėl įmonės pabaigos
15. ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėjantis įmonės bankroto bylą, priima sprendimą dėl įmonės pabaigos po to, kai bankroto administratorius pateikia teismui ĮBĮ 31 straipsnio 8 punkte nurodytus dokumentus ir Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą. Pagal ĮBĮ 31 straipsnio 8 punktą, likviduojant bankrutavusią įmonę, administratorius pateikia teismui likusio turto grąžinimo, nurašymo arba perdavimo aktus.
16. Lietuvos apeliacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teismas, gavęs iš bankrutavusios įmonės bankroto administratoriaus dokumentus, būtinus sprendžiant klausimą dėl įmonės pabaigos, gali priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos tik tuo atveju, kai nelieka abejonių, jog atlikti visi įstatyme numatyti būtinieji bankroto proceso darbai, tinkamai pabaigtos bankroto procedūros ir išnaudotos visos galimybės kuo daugiau patenkinti bankrutavusios įmonės kreditorių finansinius reikalavimus (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-629-241/2020, 2017 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-842-157/2017). Tokios aplinkybės turi būti itin kruopščiai aiškinamos tais atvejais, kai kreditorius ar kreditoriai teikia argumentus dėl to, jog bankroto procedūros atliktos ar užbaigtos netinkamai, jog administratorius (likvidatorius) neišnaudojo visų galimybių tenkinant kreditorių reikalavimus, jog priimti sprendimą dėl bankrutavusios įmonės pabaigos dar nėra pakankamo pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-213/2007, 2012 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1851/2012).
17. Taigi, bankroto procedūros ĮBĮ 32 straipsnio pagrindu gali būti užbaigiamos, jeigu bankrutavusios įmonės administratorius pateikia teismui ĮBĮ 31 straipsnio 8 punkte nustatytus dokumentus ir Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą (procesinio pobūdžio sąlygos) bei įrodymus, jog buvo panaudotos visos protingos ir būtinos priemonės bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimams patenkinti (materialaus pobūdžio sąlyga). Pastarosios sąlygos vertinimas turi būti atliekamas siekiant įsitikinti, ar iš tiesų egzistuoja objektyvios faktinės prielaidos, suponuojančios, jog kreditorių reikalavimai galėtų būti patenkinti didesne apimtimi, jeigu administratorius atliktų papildomus veiksmus, susijusius su bankrutavusios įmonės bankroto procedūrų vykdymu. Vien tik formalus bankroto procedūrų tęsimas (nesant prima facie (akivaizdžių) įrodymų egzistuojant realią galimybę tokiu būdu patenkinti bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimus didesne apimtimi) neužtikrintų nei kreditorių, nei skolininko interesų apsaugos, o atskirais atvejais pažeistų ir bankroto proceso tikslus.
18. Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą dėl įmonės pabaigos, nustatęs, kad įmonė veiklos nebevykdo, jos mokumas neatstatytas, įmonė turto neturi. Šią išvadą teismas padarė, vadovaudamasis nemokumo administratorės pateiktu 2023 m. vasario 10 d. balansu. Taip pat teismui buvo pateikta Aplinkos apsaugos departamento Vilniaus valdybos 2019 m. rugpjūčio 19 d. raštas „Dėl pažymos įmonei likviduoti išdavimo“, kuriame nurodyta, kad bankrutavusi UAB „Dokaras“ už aplinkos teršimą bausta nebuvo, duomenų, kad paliko sukauptas atliekas ar užterštą gruntą – nėra, kitų neįvykdytų aplinkosauginių įsipareigojimų neturi.
19. Vis tik apeliantė, nesutikdama su priimtu sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad nebuvo išnaudotos visos galimos procedūros kreditorių reikalavimams patenkinti. Apeliantės vertinimu, nemokumo administratorė netinkamai administravo bankrutuojančią bendrovę, buvo visiškai pasyvi, per ilgą laiką neišreikalavo iš bankrutuojančios bendrovės vadovų visų įmonės dokumentų, nesikreipė į teismą dėl žalos atlyginimo, sandorių ginčijimo ir pan.
20. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad nemokumo administratorė buvo pasyvi ir netinkamai atliko savo pareigas, yra niekuo nepagrįsti ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
21. ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte nustatyta, kad bankroto administratorius ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos patikrina įmonės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareiškia ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (ar) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, taip pat padaręs prielaidą, jog yra tyčinio bankroto požymių, kreipiasi į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Taigi, bankroto administratorius, patikrinęs įmonės sandorius, sprendžia, ar yra pagrindas ir tikslinga juos ginčyti, ar egzistuoja prielaidos įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 11 punktas).
22. Pažymėtina, kad teismo paskirtas nemokumo administratorius, atstovaudamas bankrutuojančiai įmonei, veikia savarankiškai. Kreditoriai neturi teisės duoti nemokumo administratoriui privalomų nurodymų bankrutuojančios įmonės vardu pareikšti ieškinį, susilaikyti nuo jo pareiškimo ar, pareiškus ieškinį, jo atsisakyti, arba vesti bylą pagal kreditorių susirinkimo ar komiteto nurodytas veikimo kryptis, t. y. įpareigoti byloje atlikti tik konkrečius, ribotus ar kitus jam nurodytus veiksmus. Nemokumo administratorius yra laisvas pasirinkti, kokiu teisiniu būdu ir priemonėmis siekti įstatyme numatytų bankroto proceso tikslų, nuspręsti dėl konkrečių bylų iškėlimo, įstojimo į vykstančius teisminius procesus ir kt. Įmonės kreditoriai, kaip subjektai, kurie turi suinteresuotumą bylos baigtimi ir siekia gauti reikalavimų patenkinimą iš įmonės, gali patys, reikšdami netiesioginius ieškinius, imtis priemonių skoloms išieškoti iš įmonės skolininkų, tačiau teismo paskirtam bankroto administratoriui negali nustatyti privalomų valdingų nurodymų, kurie ribotų įstatymu priskirtų įgaliojimų administratoriui vykdymą, tame tarpe teismine tvarka ginant įmonės bei jos kreditorių teises ir teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-252-330/2015; 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1812-381/2017). Tai reiškia, kad nemokumo administratorius pats disponuoja jam įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis. Kreditoriai turi teisę atstatydinti paskirtąjį nemokumo administratorių, jei savo funkcijas jis vykdo netinkamai, aplaidžiai, pažeidžia įstatymų reikalavimus, tačiau sprendimus nemokumo administratoriui priskirtų funkcijų ribose priima ne kreditoriai, o nemokumo administratorius.
23. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad UAB „Dokaras“ bankroto byla iškelta 2016 m. rugpjūčio 29 d. Dar 2017 m. vasario 3 d. nemokumo administratorė kreipėsi į teismą su prašymu įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Atsižvelgdama į tai, kad buvęs vadovas neperdavė įmonės dokumentų bei turto, 2017 m. balandžio 12 d. nemokumo administratorė kreipėsi į teismą su prašymu skirti buvusiam vadovui baudą, o, kaip matyti iš bankroto bylos duomenų, vėliau dokumentai galiausiai buvo perduoti nemokumo administratorei, iš kurių buvo galimybė nustatyti skolininkės 2008–2015 metų laikotarpio turto ir įsipareigojimų santykį, turto (lėšų) dinamiką. Bankroto proceso metu periodiškai vyko kreditorių susirinkimai, buvo teikiami prašymai dėl kreditorių reikalavimų tikslinimo. Taip pat didelę bankroto proceso dalį užėmė prašymo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimas, ginčas dėl UAB „Hanner“ finansinio reikalavimo pagrįstumo, buvo siekiama sudaryti taikos sutartį, tačiau prašymas atmestas. Be kita ko, 2017 m. rugsėjo 18 d. buvo pateiktas ieškinys atsakovei dėl UAB „Hanner“ sprendimo išmokėti dividendus panaikinimo ir išmokėtų dividendų priteisimo, tačiau įsiteisėjusiais Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo procesiniais sprendimais šis reikalavimas buvo atmestas. Be to, pati apeliantė reiškė netiesioginį ieškinį atsakovams UAB „Hanner“, V. K., T. P., R. P. dėl žalos atlyginimo bankrutavusiai UAB „Dokaras“, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 15 d. sprendimu ieškinys atmestas. Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 27 d. nutartimi sprendimas paliktas nepakeistas, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. vasario 24 d. nutartimi apeliantės pateiktą kasacinį skundą atsisakė priimti. Tai, kad nemokumo administratorė neprisidėjo prie apeliantės pareikšto netiesioginio ieškinio nagrinėjimo dėl žalos atlyginimo (kuris buvo atmestas), yra nemokumo administratorės teisė, o ne pareiga, todėl, vadovaujantis vien tokia aplinkybe, negalima teigti, kad nemokumo administratorė buvo pasyvi. Dar daugiau, apeliaciniame skunde iš esmės klaidingai nurodomi motyvai, kuriais vadovaudamasis Vilniaus apygardos teismas 2022 m. vasario 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-679-656/2022 atmetė apeliantės ieškinį, o Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. spalio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-686-798/2022 atmetė apeliantės apeliacinį skundą. Apeliantas teigia, kad neva netenkinant netiesioginio ieškinio pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, jog nemokumo administratorė, kaip teisėta įmonė atstovė, praleido terminą ieškiniui pareikšti, tačiau nė viename iš procesinių teismų sprendimų tokie teiginiai nėra nurodomi. Kaip matyti, apeliantės netiesioginis ieškinys buvo atmestas ne tik dėl to, kad praleistas ieškinio senaties terminas (nekonstatuojant nemokumo administratorės (ne)veikimo), tačiau ir dėl to, jog nebuvo įrodytos atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos.
24. Nors nemokumo administratorė nepateikė dokumento, kuris formaliai atitinka ĮBĮ 31 straipsnio 8 punktą, t. y. likusio turto grąžinimo, nurašymo arba perdavimo aktų, tačiau byloje buvo pateiktas bankrutavusios UAB „Dokaras“ 2019 m. balandžio 20 d. balansas, iš kurio matyti, kad įmonė jokio turto neturi, o įsipareigojimai sudaro 92 925 Eur, taip pat pateikta 2019 m. balandžio 20 d. pelno (nuostolių) ataskaita, pagal kurią įmonės nuostoliai sudaro 6 000 Eur, 2023 m. vasario 10 d. balansas, iš kurio matyti, kad turto nėra, o įsipareigojimai išaugę iki 216 432 Eur, ir 2023 m. vasario 10 d. pelno (nuostolių) ataskaita, pagal kurią įmonės nuostoliai padidėjo iki 29 300 Eur. Be to, nemokumo byloje buvo pateikta 2022 m. spalio 31 d. bankroto proceso pabaigos ataskaita, kurioje pažymėta, kad UAB „Dokaras“ teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo dieną neturėjo nei ilgalaikio, nei trumpalaikio turto. Atitinkamai, nesant turto, kreditorių reikalavimai ir bankroto administravimo išlaidos liko nepadengtos. Ataskaitoje pažymėta, kad didelė dalis teisminių išlaidų atsirado už advokatų M. G. (13 710 Eur) ir J. V. (14 985 Eur) suteiktas paslaugas, kurios nebuvo atlyginamos, nes įmonė turto bei pajamų neturi. Be kita ko, kaip matyti iš nemokumo byloje teiktų nemokumo administratorės prašymų pratęsti bendrovės likvidavimo terminą motyvų, esminė poreikio pratęsti likvidavimo procedūros terminą priežastis buvo – užsitęsę ginčai, kurie didino įmonės įsiskolinimus.
25. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju byloje yra pakankamai duomenų, kad nemokumo administratorė ėmėsi visų protingų priemonių, kad būtų surastas įmonės turtas, patenkinta kuo didesnė kreditorių finansinių reikalavimų dalis, tačiau iš faktinių aplinkybių matyti, jog pastangos nepasiteisino, įmonės įsiskolinimai padidėjo, o kreditorių finansiniai reikalavimai liko nepatenkinti, todėl tolimesnis UAB „Dokaras“ bankroto procedūrų tęsimas yra netikslingas ir neužtikrins bankrutavusios UAB „Dokaras“ ir jos kreditorių interesų apsaugos bei pažeis esminį bankroto proceso tikslą – kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras, likviduojant bankrutavusią įmonę ir išregistruojant ją iš įmonių registro. Tuo tarpu apeliantė, manydama, kad bankroto procese nebuvo išnaudotos visos galimybės, tai nurodo tik deklaratyviai, iš esmės tik kritikuodama nemokumo administratorę dėl neva netinkamai atliktų pareigų.
26. Be kita ko, kaip tiksliai pastebi ir atsakovė, apeliantė pateiktame apeliaciniame skunde akcentuoja, kad nemokumo administratorė neva nereiškė reikalavimų dėl dividendų išmokėjimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, nors bylos medžiaga patvirtina, jog atsakovė ginčijo bankrutavusios UAB „Dokaras“ 2009 m. gegužės 12 d. vienintelio akcininko sprendimą dėl dividendų išmokėjimo, tačiau teismai šį reikalavimą atmetė. Todėl šiuo atveju nėra aišku, kokį dar reikalavimą, pasak apeliantės, turėjo reikšti nemokumo administratorė. Kita vertus, kaip jau minėta, vienas iš teisminio bankroto proceso tikslų – kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras. Apeliantės skunde nurodyti argumentai apie tai, kad nemokumo administratorė privalėjo imtis veiksmų, nesant aiškių duomenų apie konkrečius neatliktus veiksmus, negali būti pakankamas pagrindas panaikinti apskųstą teismo sprendimą. Pažymėtina, kad formalus ieškinių pateikimas, neįvertinant tikėtinų pasekmių (teisminio proceso trukmės, sąnaudų bei baigties), prieštarautų bankroto procese keliamam tikslui operatyviai ir ekonomiškai likviduoti bankrutavusią įmonę. Hipotetiškai keliami klausimai dėl galimo įmonės sandorių ginčijimo šiuo atveju nesudaro pagrindo neapibrėžtam laikotarpiui atidėti bankroto procedūrų užbaigimą.
27. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nenustatytos objektyvios faktinės prielaidos, kad kreditorių reikalavimai galėtų būti patenkinti didesne apimtimi, jeigu būtų atlikti papildomi veiksmai, susiję su bankroto procedūrų vykdymu. Tuo tarpu vien tik formalus bankroto procedūrų tęsimas neužtikrintų nei kreditorių, nei skolininko interesų apsaugos, o, kaip minėta, pažeistų ir bankroto proceso tikslus. Taigi, įmonės likvidavimo procedūrų nukėlimas neapibrėžtam laikotarpiui, nekonstatavus tam akivaizdaus pagrindo, laikytinas neatitinkančiu viešojo intereso ir prieštaraujančiu bankroto proceso principams. Ypač atsižvelgiant į tai, kad bankrutavusios UAB „Dokaras“ bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi, o 2019 m. balandžio 5 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, todėl, vadovaujantis ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalimi, bendrasis 24 mėnesių likvidacijos terminas jau yra pasibaigęs.
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 3 d. nutarties
28. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 3 d. neskundžiama nutartimi, vadovaujantis JANĮ 100 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta juridinio asmens pabaigos tvarka, buvo patvirtinta bankrutavusios UAB „Dokaras“ galutinė bankroto ataskaita. Apeliantas klausimą dėl šios nutarties teisėtumo ir pagrįstumo kelia apeliaciniame skunde.
29. Nors, vadovaujantis CPK 334 straipsnio 3 dalimi, kai teismui nagrinėjant bylą, kai kurie tarpiniai klausimai negali būti skundžiami atskirai, argumentai dėl tokių nutarčių gali būti nurodomi apeliaciniame skunde, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šioje nutartyje pirmiau konstatuota, jog ginčo klausimas sprendžiamas vadovaujantis ĮBĮ nuostatomis bei šio įstatymo normų pagrindu suformuota teismų praktika įmonės pabaigos klausimais, teisėjų kolegija nevertina apeliacinio skundo argumentų dėl JANĮ 100 straipsnio 2 dalies taikymo.
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 2 d. nutarties
30. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 2 d. neskundžiamos nutarties, kuria teismas atmetė nemokumo administratorės MB „Įmonės pabaiga“ prašymą dėl atsistatydinimo iš bankrutavusios UAB „Dokaras“ nemokumo administratorės pareigų.
31. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos pažymi, kad anksčiau galiojęs ĮBĮ taip pat buvo įtvirtinęs analogišką administratoriaus teisę teikti teismui prašymą dėl atsistatydinimo, todėl šiuo metu galiojant JANĮ 39 straipsnio 1 dalies 3 punktui, išlieka aktuali ir teismų praktika, suformuota galiojant ĮBĮ, pagal kurią buvo sprendžiami nemokumo administratoriaus atsistatydinimo klausimai. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymėta, kad faktas, kad bankrutuojančios įmonės administratorių skiria teismas, o ne abiejų šalių laisva valia ir bendru sutarimu yra sudaroma pavedimo sutartis, be kitų priežasčių, sąlygoja, jog teisiniai santykiai tarp bankrutuojančios įmonės ir bankroto administratoriaus negali būti vertinami, kaip tipiški šios rūšies sutartiniai santykiai, o vertintini kaip specifiniai pavedimo teisiniai santykiai, susidarantys bankroto procese. Nors įstatymas iš tiesų suteikia bankroto administratoriui teisę teikti teismui prašymą dėl atsistatydinimo, tačiau toks administratoriaus prašymas turi būti motyvuotas ir pagrįstas. Šie prašymui keliami reikalavimai yra svarbūs, kad administratoriaus prisiimtų įsipareigojimų bankrutuojančiai įmonei nebūtų galima atsisakyti be svarbių priežasčių (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2108-381/2016, 2019 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-985-781/2019). Taigi, nėra jokio pagrindo sutikti su apeliantės teiginiais, kad JANĮ 39 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta imperatyvi teisė atsistatydinti, todėl vien nemokumo administratorės MB „Įmonės pabaiga“ prašymo pateikimas teismui, savaime reiškia, jog bankrutavusi UAB „Dokaras“ tapo niekeno nebeadministruojama.
32. Kaip matyti iš bankrutavusios UAB „Dokaras“ nemokumo bylos medžiagos, nemokumo administratorė MB „Įmonės pabaiga“ prašymą dėl atstatydinimo grindė tuo, kad dėl nuolatinių konfliktų su kreditore (apeliante) UAB „Rhetor“ ir patiriamo spaudimo, administruoti bankrutavusios UAB „Dokaras“ bankroto procesą susidarė itin nepalankios sąlygos. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tokios priežastys nėra pakankamos ir objektyvios atstatydinimui. Nemokumo administratorius gina tiek kiekvieno iš įmonės kreditorių, tiek pačios bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės interesus, siekdamas atitinkamų interesų pusiausvyros, todėl aplinkybė, kad nemokumo administratorės ir kreditoriaus požiūriai nesutampa, iš esmės prasilenkia su nemokumo administratoriaus funkcijomis ir tikslais nemokumo procese. Situacijoms, kai tarp kreditorių ir nemokumo administratoriaus kyla nesutarimai, JANĮ yra numatytos specialios priemonės, kurių viena – kreiptis į nemokumo bylą nagrinėjantį teismą. Teisėjų kolegija sutinka, kad nuolatinis vieno kreditoriaus ginčų kėlimas trikdo bankroto procedūrą, prieštarauja ekonomiškumo ir proceso operatyvumo principams, tačiau tai niekaip neapsprendžia nemokumo administratoriaus kvalifikacijos ir gebėjimo administruoti bankroto procesą. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino nemokumo administratorės prašymo dėl atsistatydinimo ir juo labiau nėra teisinio pagrindo pritarti apelianto teiginiui, kad sprendimas dėl bankrutavusios UAB „Dokaras“ pabaigos priimtas neegzistuojant nemokumo administratoriui.
Dėl skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies
33. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies formuluotė, jog įmonės veikla pasibaigusi, neatitinka įstatymo reikalavimų ir nesukelia teisinių pasekmių. Apeliantės teigimu, bankrutuojanti įmonė nustojo veikti, kai buvo pripažinta likviduojama dėl bankroto. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka.
34. ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėjantis įmonės bankroto bylą, priima sprendimą dėl įmonės pabaigos. Įstatyme nėra tiksliai įvardyta, kokia konkrečiai formuluotė turi būti nurodoma sprendimo dėl įmonės pabaigos rezoliucinėje dalyje. Pažymėtina, kad likvidavimas yra absoliuti juridinio asmens pabaiga, kai juridinis asmuo pasibaigia, veikla nutrūksta. Šiuo atveju skundžiamame sprendime nurodyta, kad bankrutavusios UAB „Dokaras“ veikla pripažintina pasibaigusia, o nemokumo administratorė įpareigota kreiptis dėl įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro. Akivaizdu, kad toks teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius – įmonės likvidavimą, ją išregistruojant iš Juridinių asmenų registro, nepriklausomai nuo to, kokia tiksliai formuluotė pavartota sprendimo rezoliucinėje dalyje. Be to, priešingai nei teigia apeliantė, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 5 d. nutartimi UAB „Dokaras“ buvo pripažinta likviduojama, o ne likviduota, t. y. priėmus minėtą nutartį prasidėjo likvidavimo etapas, kuris užbaigiamas priėmus sprendimą dėl įmonės pabaigos ir išregistravus įmonę iš Juridinių asmenų registro.
Dėl procesinės bylos baigties
35. Vadovaudamasi išdėstytais teisiniais ir faktiniais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl bankrutavusios UAB „Dokaras“ pabaigos, tinkamai ištyrė ir įvertino pateiktus įrodymus, išsamiai nustatė nagrinėjamam klausimui svarbias faktines aplinkybes, nors ir pritaikė netinkamą bankroto procesą reglamentuojantį teisės aktą, tačiau priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį bankroto proceso tikslus, užtikrinantį ekonomiškumo ir proceso operatyvumo principų įgyvendinimą, todėl sprendimą naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
36. Byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl šis klausimas nesprendžiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.