- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-22
- Bylos Nr.
- 2A-1528-392/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-00401-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Kutrienė, Loreta Lipnickienė, Virginijus Kairevičius
- Ieškovas
- R. J.
- Atsakovas
- A. A., I. T. A., S. P., D. P.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto 14-ojo notaro biuro
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, teisėjų Danutės Kutrienės ir Loretos Lipnickienės,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-18 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5762-861/2013 pagal ieškovo R. J. ieškinį atsakovams A. A., I. T. A., S. P. ir D. P. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo Vilniaus miesto 14-ojo notaro biuro notaras D. B.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas R. J. pareikštu ieškiniu teismo prašė: 1) actio Pauliana pagrindu pripažinti negaliojančiomis ab initio 2009-08-06 atsakovų A. A. ir I.T. A. sudarytas Dalies negyvenamosios patalpos dovanojimo sutartį (notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir Skolos padengimo sutartį (notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini)); 2) konstatavus atsakovų S. P. ir D. P. nesąžiningumą įgyjant turtą iš atsakovės I.T. A., išreikalauti iš šių atsakovų 3830/11101 dalis negyvenamųjų patalpų – neįrengtos pastogės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios adresu (duomenys neskelbtini)), žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini)) ir negyvenamąją patalpą – garažą (boksą) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini)); 3) taikyti restituciją natūra – grąžinti atsakovui A. A. 4/10 dalis pastato – gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 4/10 dalis kitų statinių (inžineriniai) – kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių adresu (duomenys neskelbtini), 3830/11101 dalis negyvenamųjų patalpų – neįrengtos pastogės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios adresu (duomenys neskelbtini)), žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini)) ir negyvenamąją patalpą – garažą (boksą) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini)) bei nukreipti ieškovo reikalavimų patenkinimą į atsakovui A. A. natūra grąžintą turtą; 4) teismui konstatavus atsakovų S. P. ir D. P. sąžiningumą ir juos pripažinus sąžiningais turto įgijėjais, nesant galimybės taikyti restitucijos natūra visa apimtimi, restituciją natūra taikyti dalyje – grąžinti atsakovui A. A. natūra 4/10 dalis pastato – gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 4/10 dalis kitų statinių (inžineriniai) – kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių adresu (duomenys neskelbtini), ir nukreipti ieškovo reikalavimų patenkinimą į atsakovui A. A. natūra grąžintą turtą, likusioje dalyje taikyti restituciją pinigais ir ieškovo naudai priteisti iš atsakovų A. A. ir I.T. A. solidariai 156.941,96 Lt dydžio turto perleidimo atsakovams S. P. ir D. P. kainos (vertės) sumą bei nukreipti ieškovo reikalavimų patenkinimą į notaro ar kredito įstaigos depozitinėje sąskaitoje esančias atsakovų S. P. ir/ar D. P. atsakovei I.T. A. pagal 2012-12-14 negyvenamosios patalpos – neįrengtos pastogės dalies pirkimo – pardavimo sutartį (notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 2012-12-19 žemės sklypų ir garažo (bokso) pirkimo – pardavimo sutartį (notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) sumokėtas pinigų sumas; 5) priteisti iš atsakovų ieškovo naudai 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą pinigų sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 6) priteisti iš atsakovų ieškovo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas; 7) teismui nusprendus ieškovo reikalavimams šioje byloje taikyti ieškinio senatį, praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti. Ieškovas nurodė, kad nuo 2009-04-14 jis yra atsakovo A. A. kreditorius ir turi 21.500 EUR atsakovo neginčijamą reikalavimo teisę vykdomojoje byloje Nr. 0012/10/00554 bei atsakovo ginčijamą ne mažiau nei 193.000 EUR reikalavimo teisę pagal akcijų pirkimo – pardavimo sutartį ir neapmokėtus ir ne ginčo tvarka nepateiktus apmokėti du paprastuosius neprotestuotinus vekselius. Ieškovui 2013-01-16 gavus iš VĮ „Registrų centras“ dokumentus, tapo žinoma, kad 2009-04-14 atsakovas A. A. su savo motina, atsakove I.T. A., sudarė paskolos sutartį, kurios pagrindu atsakovas esą gavo 112.000 Lt dydžio tikslinę paskolą grynaisiais pinigais. 2009-08-06 atsakovai A. A. ir I.T. A. taip pat sudarė atsakovui priklausiusios 3830/11101 dalies pastogės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios adresu (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį bei skolos padengimo sutartį, kurios pagrindu, tikėtina tariamą, 112.000 Lt dydžio paskolos sumą atsakovas grąžino atsakovei turtu, perduodamas jos nuosavybėn tokį savo turtą – žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 4/10 dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 4/10 dalis kitų statinių (inžineriniai) – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini), bei garažą (boksą), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini). 2012-12-14 pirkimo – pardavimo sutartimis neįrengtos pastogės dalį, žemės sklypą ir garažą (boksą) atsakovė I.T. A. perleido atsakovams S. P. ir D. P. Ieškovo teigimu, atsakovų A. A. ir I.T. A. sudarytos dovanojimo sutartis ir skolos padengimo sutartis pažeidžia ieškovo, kaip atsakovo A. A., kreditoriaus teises, todėl actio Pauliana pagrindu turėtų būti pripažintos negaliojančiomis ab intio. Tuo tarpu pirkimo – pardavimo sutartimis atsakovų S. P. ir D. P. iš atsakovės I.T. A. įgytas anksčiau atsakovui A. A. priklausęs turtas išreikalautinas natūra grąžinant jį atsakovui A. A. Nagrinėjamoje byloje yra visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos, todėl ieškinys tenkintinas visa apimtimi (t. I, b.l. 77-89, 177-191, t. III, b.l. 37-47).
Atsiliepimas
Atsakovai A. A. ir I. T. A. atsiliepimu prašė ieškovo R. J. ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir taikyti ieškinio senaties terminą, priteisti iš ieškovo atsakovams patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovai nurodė, kad ieškovas neįrodė visų būtinų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų, t. y. savo galiojančios ir neabejotinos reikalavimo teisės, atsakovų A. A. ir I.T. A. tariamo nesąžiningumo sudarant ginčijamas dovanojimo ir skolos padengimo sutartis bei šių sutarčių sudarymo neprivalomumo. Atsakovas A. A. ginčijamomis sutartimis nepablogino savo finansinės padėties ir netapo nemokus, jo galimybė atsiskaityti su kreditoriais nepakito. Atsakovai taip pat nurodė, kad ieškovas praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą pareikšti actio Pauliana ieškiniui. Be to, ieškovas netinkamai ir netiksliai suformulavo savo ieškinio reikalavimus bei netiksliai nustatė ieškinio kainą (t. II, b.l. 1-15, 161-164, t. III, b.l. 48-51).
Atsakovai S. P. ir D. P. atsiliepimu prašė ieškovo R. J. ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš ieškovo atsakovams patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovai nurodė, kad jie laikytini sąžiningais įgijėjais atsakovės I.T. A. jiems perleisto turto atžvilgiu. Tarp šių atsakovų sudaryti turto perleidimo sandoriai buvo teisėti, šių sandorių sudarymo metu atsakovai domėjosi, ar nėra kliūčių jiems sudaryti, jiems nebuvo žinoma, kad sandoriai galimai gali pažeisti ieškovo, kaip atsakovo A. A. kreditoriaus, teises. Pats ieškovas daugiau kaip trejus metus nesidomėjo savo skolininko, atsakovo A. A., turtine padėtimi ir jos kitimu (t. II, b.l. 57-64, t. III, b.l. 52-54).
Trečiasis asmuo Vilniaus miesto 14-ojo notaro biuro notaras D. B. atsiliepime į ieškovo R. J. ieškinį nurodė, kad tvirtindamas atsakovų sudarytas turto perleidimo sutartis jis įvykdė visus įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimus. Prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra trečiajam asmeniui nedalyvaujant (t. II, b.l. 55).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė (t. III, b.l. 55-69). Įvertinęs bylos medžiagą, teismas padarė išvadą, kad atsakovai A. A. ir I.T. A., sudarydami 2009-08-06 skolos padengimo sutartį, pagal kurią atsakovas A. A. perleido jam nuosavybės teise priklausančius žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 4/10 dalis pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 4/10 dalis kitų statinių (inžinierinių) – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), negyvenamąją patalpą – garažą (boksą), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei 2009-08-06 pastogės dalies dovanojimo sutartį, pagal kurią atsakovas A. A. padovanojo atsakovei I.T. A. 3830/11101 dalis neįrengtos pastogės, buvo sąžiningos sutarčių šalys. Sudarius šiuos sandorius, atsakovas A. A. nepablogino savo finansinės padėties ir netapo nemokus. 2009-04-14 sudarant akcijų pirkimo – pardavimo sutartį, ieškovui buvo žinoma, kad daliai sumos pagal šią sutartį sumokėti atsakovas A. A. yra pasiskolinęs iš atsakovės I.T. A. 112.000 Lt. Tarp šių atsakovų sudarytoje 2009-04-14 paskolos sutartyje buvo nurodytas paskolos grąžinimo terminas iki 2009-07-15. Negrąžinus paskolos laiku, atsakovei buvo suteikta teisė nukreipti išieškojimą į atsakovo turtą ir reikalauti delspinigių. Todėl, pasibaigus skolos grąžinimo terminui, 2009-08-06 atsakovai sudarė skolos padengimo sutartį, pagal kurią atsakovo finansinė padėtis nepablogėjo, priešingai, atsakovas nebebuvo atsakovės skolininkas ir 112.000 Lt skola buvo įskaityta 61.036 Lt turto verte. Be to, skolos padengimo sandoriu buvo padengta skola, atsiradusi iki ieškovo ir atsakovo sutartinių santykių ir prievolių atsiradimo. Pasisakydamas dėl palėpės dovanojimo sutarties teismas pažymėjo, kad palėpės būklė buvo labai bloga, jai reikėjo remonto, dėl kiauro stogo teko remontuoti ir atsakovės I.T. A. butą, ką 2013-10-31 teismo posėdžio metu patvirtino liudytojas S. A. Nors atsakovas A. A. neprivalėjo sudaryti palėpės dovanojimo sandorio, bet vadovaujantis sutarčių laisvės principu, šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, todėl jis laisva valia sudarė dovanojimo sandorį. Tuo tarpu skolos padengimo sandorio sudarymo privalomumas, kaip nurodyta, kilo iš 2009-04-14 paskolos sutarties. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas A. A. su atsakove I.T. A. dovanojimo ir skolos padengimo sutartis sudarė trimis metais anksčiau nei Vilniaus apygardos teismo 2012-12-28 sprendimu ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-11-22 preliminariu sprendimu iš atsakovo A. A. buvo priteista skola ieškovui. Nurodytais sandoriais atsakovas nesukėlė fiktyvios nemokumo situacijos, sandorių sudarymas nepažeidė ieškovo kaip atsakovo kreditoriaus teisių, sandorių šalys buvo sąžiningos. Taip pat ir atsakovai S. P. ir D. P., sudarydami su atsakove I.T. A. 2012-12-14 negyvenamosios patalpos – neįrengtos pastogės dalies – pirkimo pardavimo sutartį ir 2012-12-19 žemės sklypų ir garažo (bokso) pirkimo – pardavimo sutartį, buvo sąžiningi. Nors ieškovas teigė, kad atsakovė I.T. A. visą nesąžiningai iš atsakovo A. A. įgytą turtą pardavė atsakovams S. P. ir D. P., tačiau toks ieškovo teiginys nepagrįstas, kadangi statinių dalį, t. y. 4/10 dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 4/10 dalis kitų statinių (inžinierinių) – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), įgytus iš atsakovo A. A., atsakovė I.T. A. atsakovams S. P. ir D. P. neperleido, o žemės sklypų ir patalpos pirkimo – pardavimo sutartimi šiems atsakovams buvo perleistas 2,4050 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), kuris atsakovės I.T. A. nebuvo įgytas iš atsakovo A. A. Pastogės dalies pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta ne tik su atsakovais S. P. ir D. P., bet ir su L. M. ir L. M., kuriems šia sutartimi buvo perleista 193/11101 pastogės dalys, tuo tarpu atsakovams buvo perleista 4480/11101 pastogės dalys. 2012-11-10 atsakovai S. P. ir D. P. bei atsakovė I.T. A. sudarė Preliminariąsias sutartis Nr. 1 ir Nr. 2. Pagal Preliminarią sutartį Nr. 1 atsakovė I.T. A. įsipareigojo atsakovams S. P. ir D. P. parduoti jai priklausantį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), 4480/11101 palėpės dalis, garažą ir žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Preliminariąja sutartimi Nr. 2 atsakovai S. P. ir D. P. įsipareigojo parduoti atsakovei I.T. A. jiems priklausantį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kai tik bus pabaigti jo atidalijimo darbai. Šalys sutarties 5.2. punkte numatė, kad atsakovė turto pirkimo – pardavimo sutartimi įsipareigoja atlikti vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą pagal Preliminariąją sutartį Nr. 1, o likusią 56.000 Lt sumą sumokėti pagrindinės sutarties sudarymo dieną, kai sklypas bus atidalintas. Sudarant pagrindines pirkimo – pardavimo sutartis atsiskaitymo terminas buvo patikslintas ir nustatytas 6 mėnesių terminas mokėjimui atlikti iki 2013-05-31. Atsakovai S. P. ir D. P. nutarė visiškai atsiskaityti su atsakove I.T. A. anksčiau ir 2013-02-18 notariškai buvo patvirtintas atsiskaitymo pakvitavimas. Atsakovai S. P. ir D. P. bei I.T. A., sudarydami sutartis, buvo laisvi numatyti atsiskaitymo terminą, atsiskaitymo termino nustatymas imperatyvioms įstatymo normoms neprieštaravo. Sutarčių sudarymo metu vykęs teisminis ginčas tarp ieškovo ir atsakovo A. A. nebuvo susijęs su atsakovų S. P. ir D. P. civilinėmis teisėmis ir pareigomis, atsakovai apie minėtą ginčą nežinojo ir neturėjo žinoti. Įpareigojimą pasidomėti įsigyjamu iš atsakovės I.T. A. turtu ir jo padėtimi atsakovai S. P. ir D. P. įvykdė. Taigi, atsakovai S. P. ir D. P. bei I.T. A. yra sąžiningi turto įgijėjai, o tai, kad atsakovas A. A. yra skolingas ieškovui, nesukelia teisinių pareigų ir pasekmių kitiems atsakovams. Atsižvelgiant į faktines dovanojimo, skolos padengimo bei pirkimo – pardavimo sandorių sudarymo aplinkybes, įgijėjų teisinį statusą, atsakovų elgesį sudarant minėtas sutartis, į tai, kad notaras sandorių sudarymo metu atliko visą reikalaujamą turto patikrinimą, taip pat į sandorių kainą, rinkos vertę, teismas darė išvadą, jog atsakovė I.T. A. teisėtai ir sąžiningai įgijo turtą iš atsakovo A. A. bei vėliau perleido jį atsakovams S. P. ir D. P., kurie taip pat laikytini sąžiningais įgijėjais. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovas, neprašydamas pripažinti 2012-12-14 ir 2012-12-19 turto pirkimo – pardavimo sutarčių negaliojančiomis, prašo turtą išreikalauti iš atsakovų S. P. ir D. P. bei taikyti restituciją. Toks ieškovo reikalavimas suformuluotas netinkamai, nes tik pripažinus minėtas sutartis negaliojančiomis, būtų galimas turto išreikalavimas ir restitucijos taikymas. Teismas, įvertinęs visas nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad ieškovas ginčijamų dovanojimo ir skolos padengimo sutarčių atžvilgiu neįrodė actio Pauliana instituto taikymo sąlygų, todėl ieškinys atmestinas. Be to, teismas nustatė, kad ieškovas ne kartą kreipėsi į teismą dėl skolos išieškojimo iš atsakovo A. A., tuo pačiu ieškovas turėjo ne tik galimybę, bet ir pareigą domėtis skolos išieškojimo eiga. 2010-02-03 ieškovui Vilniaus rajono 2 notaro biure buvo išduotas vykdomasis dokumentas dėl skolos išieškojimo pagal vekselį iš atsakovo, kurio pagrindu pradėta vykdomoji byla. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad ieškovo teiginys, jog apie ginčijamų dovanojimo ir skolos padengimo sutarčių sudarymą jis sužinojo tik 2013-01-04, gavęs antstolės pranešimą apie vykdomosios bylos eigą, yra nepagrįstas. Ieškovas su atsakovu aktyviai bylinėjasi nuo 2010 m. pradžios, ieškovui atstovauja advokatas, pats ieškovas turi teisinį išsilavinimą, yra profesionalus teisininkas. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendė, kad ieškovas praleido vienerių metų senaties terminą ieškiniui actio Pauliana pagrindu pareikšti, o svarbių priežasčių, dėl kurių būtų pagrindas šį terminą atnaujinti, teismas nenustatė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas R. J. teismo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-18 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti ieškovui iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas (t. III, b.l. 70-85). Ieškovas nurodė, kad reikalavimo teisę į atsakovą A. A. visa apimtimi įgijo 2009-04-14 sudarius su atsakovu akcijų pirkimo – pardavimo sutartį bei 2009-04-15 atsakovui išrašius ieškovui vekselius. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad skolos padengimo sutarties ir dovanojimo sutarties sudarymo metu (2009-08-06) ieškovas neturėjo reikalavimo teisės ir apskritai nebuvo atsakovo kreditoriumi, o juo tapo tik 2012 m., teismams priėmus ieškovui palankius, nors ir neįsiteisėjusius, sprendimus, kuriais buvo patenkinti jo reikalavimai, kylantys iš akcijų pirkimo – pardavimo sutarties ir vieno iš vekselių, yra nepagrįsta. Ieškovas įrodė faktinę aplinkybę, kad nuo 2009-04-14 akcijų pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu tapo atsakovo A. A. kreditoriumi su ne mažesniu nei 150.000 EUR dydžio reikalavimu bei papildomai nuo 2009-04-15 vekselių pagrindų – kreditoriumi su ne mažesniu nei 64.500 EUR dydžio reikalavimu. Tad skolos padengimo sutarties ir dovanojimo sutarties sudarymo metu ieškovas laikytinas turėjusiu ne mažesnį nei 214.500 EUR dydžio reikalavimą. Teismas apskritai netyrė ir nevertino, ar skolos padengimo sutartimi ir dovanojimo sutartimi atsakovas A. A., būdamas nemokus, nesuteikė pirmenybės savo motinai, atsakovei I.T. A., atgauti pinigų sumas arba, nors ir nebūdamas nemokus, nesumažino turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertės, ir sumažėjusios vertės turto neužteko ieškovo reikalavimams patenkinti. 2009-04-14 akcijų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu ieškovas nežinojo apie atsakovo A. A. skolinius įsipareigojimus savo motinai, atsakovei I.T. A., ir jų sudarytą paskolos sutartį. Mokėjimo nurodymo, kurį atliko atsakovė ieškovui, paskirtyje nurodyta: „50 000 eurų už M. S. 28 200 eurų už A. A. pagal 2009-04-14 akcijų pirkimo – pardavimo sut, pagal dok. Nr. 10“. Iš tokio teksto ieškovas negalėjo numanyti apie paskolos sutarties sudarymą ir atsakovo A. A. turimą skolinį įsipareigojimą atsakovei I.T. A. Ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovo A. A. viso registruotino turto, kuris pastarajam nuosavybės teise priklausė 2009 m. balandžio 14-15 d., t. y. ieškovo reikalavimo atsiradimo metu, masę sudarė ginčo turtas ir hipoteka apsunkinta 1/3 dalis žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini). Šio turto vertės nepakako patenkinti ieškovo ir kitų atsakovo kreditorių reikalavimų, jau tuo metu atsakovas buvo nemokus. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu apskritai neįrodinėjo savo mokumo. Tuo tarpu ieškovo į bylą pateikti rašytiniai įrodymai ir skolos padengimo sutartis (kuomet yra grąžinami ne pinigai, o jų vertę atitinkantis turtas) leidžia laikyti atsakovą buvus nemokiu. Šiuo metu atsakovui nuosavybės teise priklauso 50 procentų UAB „Evestra“ akcijų. Paties atsakovo teigimu, šių akcijų vertė yra nulinė. Taigi, į bevertes UAB „Evestra“ akcijas ir hipoteka apsunkintą žemės sklypą ieškovas neturi galimybės nukreipti turimų reikalavimų patenkinimą. Vienintelis turtas, į kurį tai būtų galima padaryti, yra ginčo turtas, kurį perleidęs atsakovas A. A. savo motinai, atsakovei I.T. A., negavo jokių pinigų sumų ir tapo nemokus. Taigi, skolos padengimo sutarties ir dovanojimo sutarties sudarymo metu atsakovas buvo nemokus, o darant prielaidą, kad atsakovė taip pat buvo atsakovo kreditore, atsakovas ginčijamomis sutartimis iš esmės suteikė jai pirmenybę atgauti skolą visa apimtimi. Atsakovas iš esmės sutrukdė ieškovui patenkinti reikalavimus iš savo turėto turto ir taip pažeidė ieškovo kaip kreditoriaus teises. Ieškovo teigimu, teismas visiškai nepagrįstai konstatavo esą ieškovas praleido įstatyme numatytą actio Pauliana ieškinio senaties terminą. Visos vykdomosios bylos atsakovo A. A. atžvilgiu buvo pradėtos gerokai po skolos padengimo sutarties ir dovanojimo sutarties sudarymo dienos. Todėl ieškovui iš antstolių teikiamos informacijos buvo žinomas tik atsakovo nuo vykdomųjų bylų pradžios turėtas registruotinas turtas. Tuo tarpu antstoliai jokių duomenų apie iki tol atsakovo turėtą registruotiną turtą neteikė. Vykdomųjų bylų metu ieškovas negalėjo numanyti, kad atsakovas visą neapsunkintą nekilnojamąjį turtą perleido savo motinai, ir juolab ieškovo turimas teisinis išsilavinimas ar advokato pasitelkimas niekaip negalėjo įtakoti tokių aplinkybių sužinojimo. Tik gavęs iš antstolio informaciją apie atsakovo turėto turto perleidimą ieškovas nedelsiant ėmėsi ginti savo pažeistas teises ir kreipėsi į teismą. Ieškovo nuomone, teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžios momentą, tiksliau jo nenustatė ir neįvardino. Net ir darant prielaidą, kad ieškovas vis tik praleido ieškinio senaties terminą, teismas paviršutiniškai sprendė šio termino atnaujinimo klausimą. Teismas privalėjo įvertinti tai, kad ieškovas ir atsakovas bylinėjasi nuo 2010 m.; iki šios dienos ieškovas yra gavęs tik kelių šimtų litų skolos įvykdymą, nors akivaizdu, kad į civilinius procesus atsakovas iš tiesų investuoja nemažas pinigų sumas; galimai pasiskolinęs iš savo motinos (taip teigė teismo posėdžio metu atsakovai) 344.000 Lt, atsakovas negrąžino ieškovui priverstinai išieškomos pinigų sumos net iš dalies; ieškovas, tik gavęs iš antstolių informaciją apie perleistą ginčo turtą, nedelsiant kreipėsi į teismą; ieškovas visu bylinėjimosi su atsakovu laikotarpiu gyveno Olandijoje ir tik kartkartėmis atvykdavo į Lietuvą. Ieškovas sutiko su teismu, kad dovanojimo sutarties atsakovai A. A. ir I.T. A. sudaryti neprivalėjo, tačiau šia sutartimi, priešingai nei teigia teismas, nors dovanai ir buvo reikalingas remontas, atsakovas nepagerino savo finansinės padėties. Ieškovas taip pat būtų sutikęs priimti tokią dovaną, ir netgi nupirkti sumažinant atsakovo turimo įsiskolinimo ieškovui dydį. Tuo tarpu teismo teiginys, kad skolos padengimo sutartį atsakovas sudaryti privalėjo, visiškai nepagrįstas. Teismas neįvertino tokių esminių paskolos sutarties sudarymo ir vykdymo faktinių aplinkybių: paskolos sutartyje nurodyta didesnė paskolos suma nei ieškovui atsakovė I.T. A. atsakovo A. A. vardu sumokėjo už akcijas; paskolos sutartyje nurodyta, kad atsakovui paskolos suma buvo suteikta išmokant ją grynaisiais pinigais, tuo tarpu pinigai buvo mokami tiesiogiai ieškovui; trumpas (trys mėnesiai) paskolos sumos grąžinimo terminas, nors atsakovė paskolos sutartimi skolinamą pinigų sumą buvo gavusi iš kredito įstaigos 38 metų laikotarpiui; atsakovas net hipotetiškai negalėjo grąžinti paskolos sumos paskolos sutartyje nurodytu laiku. Visos šios aplinkybės verčia manyti, kad paskolos sutartis galimai buvo sudaryta tik dėl akių, siekiant sukurti juridinį pagrindą skolos padengimo sutarčiai sudaryti. Priešingai nei teigė teismas, skolos padengimo sutarties atsakovas A. A. sudaryti neprivalėjo, o ši sutartis laikytina novacijos sutartimi, t. y. skolos padengimo sutartimi jos šalys laisva valia bendru susitarimu, nesant teisinės pareigos, sukūrė pradinę prievolę (grąžinti paskolos sumą (pinigus)) pakeičiančią naują prievolę (perleisti nekilnojamąjį turtą). Priešingai nei nurodė teismas, ne ieškovui, o atsakovams A. A. ir I.T. A. teko įrodyti jų sąžiningumą sudarant ir vykdant skolos padengimo sutartį ir dovanojimo sutartį. Tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia įstatyme įtvirtinta sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcija. Atsakovui A. A. neabejotinai turėjo būti žinoma, kad skolos padengimo sutartimi ir dovanojimo sutartimi perleidus nuosavybės teisę į turėtą ir trečiųjų asmenų teisėmis neapsunkintą nekilnojamąjį turtą, jis taps nemokus ar bent jau ieškovo galimybės gauti piniginių prievolių įvykdymą ženkliai sumažės. Be to, atsakovas privalėjo suvokti ir tai, kad skolos padengimo sutartimi jis suteikia savo motinai, atsakovei I.T. A., prioritetą prieš ieškovą atgauti pinigų sumas ir tokiu būdu taip pat pažeidžia ieškovo teises. Taigi, atsakovas, sudarydamas ginčijamus sandorius, buvo nesąžiningas. Galiojant įstatyme įtvirtintai prezumpcijai atsakovė I.T. A., būdama atsakovo A. A. motina, ginčijamų sandorių sudarymo metu laikytina buvusi nesąžininga iki bus įrodyta priešingai. Be to, dovanojimo sutartis, kaip neatlygintinis sandoris, gali būti pripažinta negaliojančia nepaisant apdovanotosios sąžiningumo. Kita vertus, atsakovė I.T. A. taip pat žinojo apie sūnaus neįvykdytus skolinius įsipareigojimus bei finansinę būklę. Ieškovo teigimu, priešingai nei nustatė teismas, atsakovai S. P. ir D. P. nelaikytini sąžiningais ginčo turto įgijėjais. Atsakovo S. P. teigimu, pastogės ir sklypų pirkimo – pardavimo sutartys buvo sudarytos Preliminariųjų sutarčių Nr. 1 ir 2 išdavoje. Šalys esą sutarė dėl nekilnojamųjų daiktų mainų su atsakovės I.T. A. priemoka. Tačiau toks susitarimas realizuotas nebuvo, nes turtas, buvęs Preliminaria sutartimi Nr. 2 aptartos pagrindinės sutarties dalyku, atsakovų S. P. ir D. P. yra parduotas ne atsakovei I.T. A., o tretiesiems asmenims. Be to, Preliminariojoje sutartyje Nr. 1 esančios pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties sąlygos nebuvo perkeltos į pagrindinę sutartį, maža to vietoje vienos pagrindinės sutarties buvo sudarytos dvi atskiros pirkimo – pardavimo sutartys, o tai verčia manyti, kad Preliminarios sutarties Nr. 1 pagrindu sudarant pagrindines pirkimo – pardavimo sutartis jos šalys ateityje net neketino sudaryti Preliminarios sutarties Nr. 2 pagrindu pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties. Tai reikštų, kad dar ikisutartiniuose santykiuose sutarčių šalys galimai buvo nesąžiningos, o Preliminarios sutartys galimai buvo sudarytos tik dėl akių, siekiant pateisinti būtinybę sudaryti ginčo turto pirkimo – pardavimo sutartis. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas S. P. teigė, kad ilgą laiką pažįsta tiek atsakovą A. A., tiek ir atsakovę I.T. A. Tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovas S. P. būtų domėjęsis šių atsakovų kreditoriais. Tik gavęs teismo pranešimą apie šios bylos iškėlimą, atsakovas S. P., nors ir neturėdamas tokios sutartinės pareigos (jos įvykdymo terminas nebuvo suėjęs), suskubo sumokėti atsakovei I.T. A. ginčo turto pirkimo – pardavimo sutarčių pagrindu mokėtiną 344.000 Lt pinigų sumą grynaisiais pinigais, nors tokioje situacijoje mokėjimas už ginčo turtą turėjo būti sulaikytas, ypač vertinant tai, kad mokėjimo terminas nebuvo suėjęs, iki bus išspręstas ginčo turto likimas. Pakvitavimą apie atsakovų S. P. ir D. P. piniginių prievolių įvykdymą atsakovė I.T. A. surašė jau po to, kai šioje byloje teismas buvo uždraudęs pinigų sumų mokėjimą tiesiogiai atsakovei I.T. A. Tai verčia pagrįstai abejoti, ar atsakovai S. P. ir D. P. yra sumokėję už įsigytą turtą 344.000 Lt, o jei sumokėjo, tai ar iš tiesų pakvitavimuose apie prievoles įvykdymą nurodytu laiku. Abejones atsakovų S. P. ir D. P. galimybę sumokėti už turtą sustiprina ir jų pateikti duomenys apie pajamas bei išlaidas. Atsakovė I.T. A. iš atsakovų S. P. ir D. P. esą gautą pinigų sumą panaudojo ne jos įsipareigojimams kredito įstaigai įvykdyti (atsakovė 38 m. laikotarpiui buvo gavusi paskolą bei iki šios dienos jos nėra grąžinusi), o esą be jokių garantijų ar sutarties paskolino visą pinigų sumą šiuo metu nemokiam atsakovui A. A., kuris teismo posėdžio metu pripažino pasiskolinęs pinigų sumą ir ją perskolinęs „kažkokiems baltarusiams“. Tai, vėlgi, leidžia abejoti tuo, kad atsakovai S. P. ir D. P. iš tikrųjų sumokėjo atsakovei I.T. A. už įsigytą turtą, arba tokį mokėjimą atliko jau po to, kai buvo taikomas teismo draudimas mokėti pinigų sumas už įsigytą turtą. Teismui pripažinus šias aplinkybes įrodytomis, atsakovai S. P. ir D. P. nelaikytini sąžiningais įgijėjais. Pripažinus skolos padengimo ir dovanojimo sutartis negaliojančiomis, o būtent tokį reikalavimą ir buvo suformulavęs ieškovas, teismas, konstatavęs atsakovų S. P. ir D. P. nesąžiningumą, privalėjo pripažinti negaliojančiomis ir su šiais atsakovais sudarytas sutartis, kuriomis buvo perleistas skolos padengimo ir dovanojimo sutarčių pagrindu atsakovės I.T. A. įgytas turtas. Šiuo aspektu ieškovo reikalavimas yra suformuluotas tinkamai. Ieškovas kartu pateikė ir alternatyvų reikalavimą, pripažinus atsakovus S. P. ir D. P. sąžiningais ir nesant galimybės taikyti restitucijos natūra visa apimtimi, restituciją natūra taikyti dalyje – grąžinti atsakovui A. A. natūra pripažintų negaliojančiomis sutarčių pagrindu atsakovei I.T. A. perleistą turtą ir nukreipti ieškovo reikalavimų patenkinimą į šį turtą, likusioje dalyje taikyti restituciją pinigais ir ieškovo naudai priteisti iš atsakovų A. A. ir I.T. A. solidariai 156.941,96 Lt dydžio turto perleidimo atsakovams S. P. ir D. P. šalių nustatytos kainos (vertės) sumą.
Atsiliepimas
Atsakovai A. A., I. T. A., S. P. ir D. P. atsiliepimu teismo prašo netenkinti ieškovo R. J. apeliacinio skundo ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-18 sprendimą nepakeistą (t. III, b.l. 91-98). Atsakovų teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą actio Pauliana ieškiniui pareikšti ir vien dėl šios priežasties ieškinys pagrįstai buvo atmestas. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad apie 2009-08-06 sudarytas dovanojimo ir skolos padengimo sutartis sužinojo tik 2013-01-04, gavęs antstolės pranešimą apie vykdomosios bylos Nr. 0012/10/00554 eigą. Byloje nustatyta, kad ieškovas dėl išieškojimo veiksmų iš atsakovo A. A. kreipėsi bent 4 kartus, tuo pačiu turėjo ne tik galimybę, bet ir pareigą domėtis vykdymo eiga. 2010-02-03 Vilniaus rajono 2 notaro biure ieškovui buvo išduotas vykdomasis dokumentas Nr. 1094 dėl skolos išieškojimo pagal vekselius iš atsakovo A. A., vykdomosios bylos Nr. 0012/10/00554. 2010-07-23 Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-6790-603/2010 buvo areštuotas atsakovo A. A. visas nuosavybės teise priklausantis turtas ir banko sąskaitose esančios piniginės lėšos bendrai 529.484,50 Lt sumai. Ieškovo iniciatyva ir prašymu dar bent 2 kartus buvo areštuotas atsakovui A. A. priklausantis turtas ir piniginės lėšos. Ieškovas teiginius, kad apie tariamą savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2013 m., grindžia aplinkybe, neva, antstolis, atlikdamas vykdymo veiksmus 2010 m., neteikė informacijos apie atsakovo A. A. perleistą nekilnojamąjį turtą. Kartu ieškovas nurodo, kad antstolis teikė jam informaciją bei dokumentus (turto aprašus) dėl atsakovo A. A. turto, tačiau šių iš antstolių gautų dokumentų į bylą nepateikė. Akivaizdu, kad tuo atveju, jei areštuojamas ne konkretus skolininko turtas, o skolininko turtas tam tikrai sumai, antstolis ieško turto pagal skolininko asmens duomenis, todėl viešajame registre esantys duomenys apie skolininko turto perleidimą turėjo būti žinomi ir atskleisti išieškotojui. Ieškovas teismui nepateikė jokių iš antstolio gautų dokumentų, kurie patvirtintų, jog nekilnojamojo turto perleidimo faktas jam nebuvo atskleistas. Ieškovas, teigdamas, kad antstolis neatskleidė nekilnojamojo turto perleidimo fakto, taip ir nepaaiškina, kodėl tokius duomenis antstolis jam pateikė 2013 m. Teismo sprendime aiškiai nurodyta, kad apie tariamą savo teisių pažeidimą ieškovas sužinojo dar 2010 m., o į teismą kreipėsi tik 2013 m., ieškinio senaties terminas bet kuriuo atveju yra praleistas. Ieškovo nurodytos aplinkybės, susijusios su ieškovo tariamu teisių pažeidimu, nėra įstatyme numatytos svarbios aplinkybės, dėl kurių ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujintas. Aplinkybė, kad ieškovas gyvena Olandijoje, taip pat nėra pagrindas praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimui, nes visą bylinėjimosi laikotarpį ieškovui, kuris ir pats yra profesionalus teisininkas, atstovavo advokatas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, į ieškovo asmenį (turi teisinį išsilavinimą), į tai, kad ieškovas su atsakovu A. A. aktyviai bylinėjasi nuo 2010 m. pradžios, ieškovui atstovauja advokatas, darytina išvada, kad atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nėra pagrindo. Atsakovai taip pat nurodė, kad nėra ir kitų actio Pauliana instituto sąlygų ieškovo ieškiniui patenkinti. Nepagrįsti ieškovo argumentai, kad ginčijamų dovanojimo ir skolos padengimo sandorių sudarymo dieną ieškovas turėjo galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę į atsakovą A. A. Tiek pagal akcijų pirkimo – pardavimo sutartį, tiek pagal išrašytus vekselius ginčijamų sandorių sudarymo metu nebuvo suėjęs atsakovo prievolės įvykdymo terminas. Be to, atsakovas buvo pateikęs ieškinius dėl sandorių, iš kurių ieškovas kildina reikalavimo teisės atsiradimą, pripažinimo negaliojančiais. Todėl ieškovui neturint neabejotinos reikalavimo teisės (išskyrus pagal vieną vekselį), nebuvo vienos iš būtinų sąlygų tenkinti ieškovo ieškinį. Atsakovai taip pat nurodė, kad sudarius skolos padengimo ir dovanojimo sutartis atsakovas A. A. nepablogino savo finansinės padėties ir netapo nemokus. 2009-04-14 sudarant akcijų pirkimo – pardavimo sutartį atsakovas A. A. jau buvo atsakovės I.T. A. skolininkas. Be to, ieškovas ir atsakovas 2009-04-14 akcijų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu buvo pažįstami, todėl aplinkybė, kad atsakovas pinigus akcijų įsigijimui pasiskolino iš atsakovės, buvo atskleista ir žinoma ieškovui. Aplinkybė, kad akcijų kainos dalį pagal akcijų pirkimo – pardavimo sutartį dengia atsakovė, kuri šiam tikslui 2009-03-31 sudarė paskolos sutartį su Nordea Bank finland PLC, ieškovui nebuvo svarbi, ji neįtakojo akcijų pirkimo – pardavimo sutarties ir vekselių pasirašymo. Tarp atsakovų A. A. ir I.T. A. sudarytoje paskolos sutartyje buvo nurodytas jos grąžinimo terminas iki 2009-07-15. Negrąžinus paskolos laiku, atsakovė turėjo teisę nukreipti išieškojimą į atsakovo turtą ir reikalauti delspinigių. Taigi, pasibaigus paskolos grąžinimo terminui, 2009-08-06 atsakovai sudarė ginčijamą skolos padengimo sutartį, pagal kurią atsakovo finansinė padėtis nepasikeitė, priešingai, pagerėjo – atsakovas nebebuvo atsakovės skolininkas (o toks jis buvo prieš akcijų pirkimo – pardavimo sutarties bei vekselių pasirašymą) ir 112.000 Lt skola buvo įskaityta 61.036 Lt turto verte. Tokiu būdu atsakovas sutaupė beveik 51.000 Lt. Tuo tarpu sudarant ginčijamą dovanojimo sutartį, atsakovas A. A. atidovanojo atgal turtą, kurį ir buvo gavęs iš tėvų 2007 m. Šia sutartimi perleistos pastogės daliai likus atsakovo nuosavybėje, atsakovas būtų privalėjęs išleisti pastogės remontui daugiau, nei ji verta, atlyginti dėl prastos pastogės būklės tretiesiems asmenims atsiradusią žalą. Atsakovas turėjo pareigą rūpintis savo pastoge, buvo būtina į ją investuoti kuo greičiau ir nemažas sumas, todėl dovanojimo sutartimi perleisdamas šį turtą atsakovei, atsakovas jai taip pat perkėlė savo, kaip turto savininko, pareigų naštą, tuo pačiu išvengdamas didelių išlaidų, savo finansinės padėties pablogėjimo. Be to, atsakovas išvengė bylinėjimosi procesų dėl šios pastogės ir didelių išlaidų (2012-06-08 Jungtinės veiklos sutartimi atsakovė I.T. A. įsipareigojo investuoti ne mažiau 20.000 Lt sumą pastogės dalies rekonstrukcijai, 2012-11-05 Taikos sutarties, kuria buvo užbaigtas bylinėjimosi procesas civilinėje byloje Nr. 2-7702-535/2012 dėl S. A. įsigytos pastogės dalies, pagrindu atsakovė sumokėjo 50.000 Lt). Taigi, ir dėl dovanojimo sutarties atsakovo finansinė būklė nepablogėjo, lyginant su ta, kuri būtų buvusi nesant dovanojimo sandorio. Atsakovo A. A. turtinė padėtis po ginčijamų dovanojimo ir skolos padengimo sandorių sudarymo tuo laiku nepakito – jo uždirbamos pajamos buvo pakankamai didelės (6.080 Lt atlyginimas), turėto nekilnojamojo turto (1/3 dalis 2,4600 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini)) būklė nepakito, jo vidutinė rinkos vertė pakankamai didelė (beveik 700.000 Lt, tai 1/3 dalies vertė ~230.000 Lt). Be to, ginčijamų sandorių sudarymo metu atsakovui priklausė iš ieškovo 2009-04-14 akcijų pirkimo – pardavimo sutartimi įsigytos UAB „Evestra“ akcijos, kurias ieškovas atsakovui pardavė už 200.000 EUR. Ieškovas skunde nurodo, kad pagal atsakovo paaiškinimą UAB „Evestra“ akcijų vertė yra nulinė, tačiau šiuo atveju svarbi aplinkybė, kokia šių akcijų vertė buvo ginčijamų sandorių sudarymo metu. Pats ieškovas 2009-04-14 šias akcijas vertino 200.000 EUR. Taigi, atsakovo finansinė padėtis sudarius ginčijamus sandorius iš esmės nepakito, tuo labiau ieškovui nėra jokio pagrindo teigti, kad sudarius ginčijamus sandorius atsakovas tapo nemokus. Ieškovas, nesutikdamas su tuo, kad atsakovas privalėjo sudaryti skolos padengimo sutartį, nurodo, jog paskolos sutartis, kurios pagrindu buvo sudaryta skolos padengimo sutartis, buvo sudaryta tik dėl akių, tačiau paskolos sutarties ieškovas neginčijo. Be to, savo teiginiams pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Ieškovo argumentai dėl paskolos sutarties vykdymo aplinkybių niekaip nepatvirtina fakto, kad paskolos sutartis buvo sudaryta dėl akių. Šalys paskolos sutartyje sutarė, kad atsakovas gauna pinigus grynais, o tai, kad tą pačią dieną dalis iš paskolos buvo pervesta tiesiogiai ieškovui, neturi esminės reikšmės. Didžioji dalis atsakovui skolintinos sumos buvo gauta bankui atsakovei suteikus paskolą, už tai įkeičiant nekilnojamąjį turtą ir pinigai buvo atsakovės sąskaitoje, todėl buvo nuspręsta nepatirti papildomų išlaidų pinigus išgryninat, o pervesti juos tiesiogiai ieškovui. Kitą paskolos dalį atsakovas jau buvo gavęs 2009-01-27 (atsakovo sąskaitos papildymo pajamų orderis). Atsakovės su banku sutartas kredito grąžinimo terminas (38 metai) niekaip nesusijęs su atsakovui suteiktos paskolos grąžinimo terminu. Atsakovas ketino grąžinti suteiktą paskolą iš vystomo verslo projekto. Aplinkybė, kad būtent atsakovė sumokėjo ieškovui UAB „Evestra“ akcijų dalies kainą už atsakovą, buvo žinoma ieškovui. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad paskolos sutartis buvo sudaryta tik dėl akių. Visuma aukščiau nurodytų aplinkybių paneigia atsakovų A. A. ir I.T. A. nesąžiningumo prezumpciją, dėl ko teismas padarė pagrįstą išvadą dėl atsakovų sąžiningumo. Dėl ginčijamų sandorių sudarymo atsakovo A. A. mokumas nekito, sandoriai buvo naudingi ir tai paneigia ieškovo teisių pažeidimo faktą. Ieškovo teiginiai, neva, atsakovė I.T. A. žinojo apie sūnaus, atsakovo A. A., skolinius įsipareigojimus bei finansinę būklę, nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Atsakovei buvo žinoma, kad jos sūnus nuosavybės teise valdė UAB „Evestra“ akcijas, kurių vertė ieškovo vertinimu buvo 200.000 EUR. Atitinkamai atsakovei nebuvo pagrindo manyti, kad dėl ginčijamų sandorių jos sūnus taps nemokus ar labai pablogins savo finansinę situaciją. Ieškovas taip pat nepagrįstai teigia, kad pripažinus negaliojančiomis ginčijamas dovanojimo ir skolos padengimo sutartis bei konstatavus atsakovų S. P. ir D. P. nesąžiningumą, teismas privalėjo pripažinti negaliojančiais ir atsakovų I.T. A. bei S. P. ir D. P. sudarytus turto perleidimo sandorius, dėl kurių negaliojimo ieškovas nebuvo pareiškęs reikalavimo. Ieškinyje ieškovas buvo nurodęs, kad atsakovų S. P. ir D. P. nesąžiningumą patvirtina tai, jog atsakovė I.T. A. iš esmės visą nesąžiningai iš atsakovo A. A. įgytą turtą perdavė šiems atsakovams. Tačiau nurodžius, kad dalis turto, atsakovės I.T. A. gauto iš atsakovo A. A., niekam nebuvo perleista, kas paneigia ieškovo samprotavimus, kad buvo siekta išvengti galimos restitucijos natūra, o pastogės dalis buvo perleista ne tik atsakovui S. P., bet ir kitiems asmenims, be to, atsakovui S. P. buvo parduotas ir kitas, ne iš atsakovo A. A. įgytas, turtas, ieškovas skunde jau nurodo, kad atsakovų S. P. ir D. P. nesąžiningumą patvirtina tai, kad jie nesidomėjo atsakovų I.T. A. ir A. A. turtine padėtimi. Atsakovas S. P. teismo posėdžio metu patvirtino, kad pažinojo atsakovą A. A., kaip savo sūnaus mokslo draugą, o atsakovės I.T. A. jis iki sandorių sudarymo nepažinojo. Atsakovės I.T. A. turtas nebuvo areštuotas, jos turtinė padėtis buvo gera. Viena vertus, ieškovas teigia, kad atsakovai S. P. ir D. P. turėjo domėtis kitos sandorio šalies turtu, tačiau pats ieškovas nesidomėjo atsakovo A. A. turtu, sudarydamas tiek UAB „Evestra“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartį, tiek prieš išrašant vekselius. Ieškovas nepagrįstai kritikuoja atsakovės I.T. A. pakvitavimą apie atsakovų S. P. ir D. P. piniginių prievolių įvykdymą. Pakvitavimas buvo surašytas laikantis turto perleidimo sutarties sąlygų. Ieškovo išdėstytos abejonės dėl atsakovų S. P. ir D. P. galimybės susimokėti už įsigytą turtą nepatvirtina jų nesąžiningumo. Ieškovas abejones grindžia argumentais dėl tik per 5 metus atsakovų gautų pajamų. Byloje atsakovų I.T. A. bei S. P. ir D. P. sudaryti turto perleidimo sandoriai nebuvo ginčijami, o pripažinti negaliojančiais ieškovo ginčijamus dovanojimo ir skolos padengimo sandorius nebuvo pagrindo, atitinkamai restitucijos taikymo klausimo nereikėjo spręsti. Tačiau net ir tenkinus ieškovo reikalavimus, restitucijos taikymas nebūtų galimas, nes dalis turto, kurį ieškovas prašo išreikalauti, yra ženkliai pagerintas. Restitucijos taikymas natūra neatitiktų restitucijos instituto paskirties ir tikslo, taip pat sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principų ir suteiktų privilegijuotą padėtį ieškovui santykyje su atsakovais.
Trečiasis asmuo Vilniaus miesto 14-ojo notaro biuro notaras D. B. atsiliepimo į ieškovo R. J. apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
Bylos medžiaga patvirtina, kad 2009-04-14 ieškovas R. J. ir atsakovas A. A. bei M. S. sudarė UAB „Evestra“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartį, kurios pagrindu atsakovas A. A. iš ieškovo už 200.000 EUR įsigijo 50 proc. UAB „Evestra“ akcijų (t. I, b.l. 130-170). Vykdant sutartį atsakovas A. A. sumokėjo ieškovui tik dalį sutarties kainos ir iki šios dienos nėra sumokėjęs likusios 150.000 EUR sumos (t. I, b.l. 129). 2009-04-15 atsakovas A. A. išrašė ieškovui tris paprastuosius neprotestuotinus vekselius bendrai 64.500 EUR dydžio sumai (kiekvienas vekselis atskirai po 21.500 EUR) (t. I, b.l. 52-54). 2009-08-06 atsakovas A. A. su atsakove I.T. A. sudarė 3830/11101 dalių negyvenamųjų patalpų – neįrengtos pastogės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios adresu (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį (t. I, b.l. 93-96). 2009-08-06 atsakovas A. A. su atsakove I.T. A. taip pat sudarė skolos padengimo sutartį, kurios pagrindu atsakovas grąžino 112.000 Lt dydžio paskolą, suteiktą 2009-04-14 paskolos sutarties Nr. 20090414 pagrindu, turtu perduodamas atsakovės nuosavybėn žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 4/10 dalis pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 4/10 dalis kitų statinių (inžineriniai) – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini), ir negyvenamąją patalpą – garažą (boksą), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini) (t. I, b.l. 97-109). 2010-01-25 pranešimu atsakovas A. A. informavo ieškovą apie vienašališką 2009-04-14 UAB „Evestra“ akcijų pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimą. 2010-02-03 ieškovui buvo išduotas vykdomasis įrašas (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) pagal vieną iš vekselių 21.500 EUR sumai ir pradėtas priverstinis vykdymas (t. II, b.l. 101). Tuo tarpu atsakovas A. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti vekselius negaliojančiais. Vilniaus apygardos teismas 2010-10-04 sprendimu civ. byloje Nr. 2-3778-178/2010 atsakovo A. A. ieškinį dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais atmetė (t. I, b.l. 41-44). Lietuvos apeliacinis teismas 2012-09-26 nutartimi civ. byloje Nr. 2A-416/2012 šį sprendimą paliko nepakeistą (t. I, b.l. 36-40). 2012-11-16 ieškovas kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą su ieškiniu dėl 24.448,15 EUR skolos priteisimo vieno iš vekselių pagrindu. 2012-11-22 preliminariu sprendimu civ. byloje Nr. 2-20009-909/2012 teismas ieškovo ieškinį tenkino (t. I, b.l. 45-46). 2012-12-14 atsakovė I.T. A. sudarė su L. M., L. M. bei atsakovu S. P. negyvenamosios patalpos – neįrengtos pastogės dalies pirkimo – pardavimo sutartį, kurios pagrindu nuosavybės teisė į pastogės dalį, anksčiau priklausiusią atsakovui A. A. ir perleistą atsakovei I.T. A., buvo perleista atsakovams S. P. ir D. P. (t. I, b.l. 120-128). 2012-12-19 atsakovė I.T. A. su atsakovu S. P. taip pat sudarė žemės sklypų ir garažo (bokso) pirkimo – pardavimo sutartį, kuria nuosavybės teisė į šį turtą, anksčiau priklausiusį atsakovui A. A. ir perleistą atsakovei I.T. A., buvo perleista atsakovams S. P. ir D. P. (t. I, b.l. 110-119). Vilniaus apygardos teismas 2012-12-28 sprendimu civ. byloje Nr. 2-2531-431/2012 pripažino atsakovo A. A. vienašališką UAB „Evestra“ akcijų pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimą neteisėtu bei priteisė iš atsakovo ieškovui 150.000 EUR skolą pagal šią sutartį (t. I, b.l. 25-35). Lietuvos apeliacinis teismas 2014-03-09 nutartimi civ. byloje Nr. 2A-415/2014 šį teismo sprendimą paliko nepakeistą.
2013-01-23 ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas tarp atsakovų A. A. ir I.T. A. sudarytas 2009-08-06 dovanojimo ir skolos padengimo sutartis pripažinti negaliojančiomis actio Pauliana instituto pagrindu, nes šie sandoriai pažeidė ieškovo, kaip atsakovo kreditoriaus, teises (t. I, b.l. 77-89, 177-191). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį atmetė, kadangi nenustatė visų actio Pauliana instituto taikymui būtinų sąlygų. Su tuo sutinka ir teisėjų kolegija.
Actio Pauliana – specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pabrėžiama, kad actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šio instituto paskirtis yra kompensacinė: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-06-03 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2003-03-31 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003; 2006-01-11 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2010-11-30 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; kt.).
Kadangi actio Pauliana suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui – teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenimis sudarytus sandorius, taikydami šį institutą, kaip vieną išimtinių sandorių negaliojimo atvejų, teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana instituto taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-01-11 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2009-04-28 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2010-11-30 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2011-09-27 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; 2012-03-02 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; kt.).
Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana instituto pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnį ir pripažinti sandorį negaliojančiu.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, daro išvadą, kad ieškovas neįrodė mažiausiai vienos iš actio Pauliana instituto taikymo sąlygų, o būtent, kad ieškovo ginčijamos atsakovų A. A. ir I.T. A. 2009-08-06 sudarytos dovanojimo ir skolos padengimo sutartys pažeidžia ieškovo, kaip atsakovo kreditoriaus, teises.
CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Kita vertus, nustatinėjant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl, jei skolininkui sudarius ginčijamą sandorį, jis vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).
Kaip minėta, bylos medžiaga patvirtina, kad 2009-04-14 ieškovas ir atsakovas A. A. bei M. S. sudarė UAB „Evestra“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartį, kurios pagrindu atsakovas A. A. iš ieškovo už 200.000 EUR dydžio sumą įsigijo 50 proc. UAB „Evestra“ akcijų. Iš to seka, kad nuo 2009-04-14 atsakovui nuosavybės teise priklausė, be kita ko, 50 proc. UAB „Evestra“ akcijų, kurių vertė tuo metu buvo 200.000 EUR. Duomenų, kad šio turto vertė aptariamu laikotarpiu buvo mažesnė, byloje nėra. Byloje taip pat nėra duomenų, kad tuo metu atsakovas negalėjo pagrįstai tikėtis pajamų (dividendų) iš nuosavybės teise įsigytų akcijų ir taip padidinti savo turimą turtą. Atsakovas bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu nurodė, kad UAB „Evestra“ akcijų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu jis dirbo banke finansų specialistu (projektu vadovu), iki 2011 m. gaudavo iki 6.000 Lt darbo užmokestį ir tikėjosi iš UAB „Evestra“ veiklos per mėnesį uždirbti 20.000 – 30.000 Lt, ką žadėjo ir ieškovas, parduodamas akcijas (t. III, b.l. 32-33). Šių atsakovo teiginių ieškovas neginčijo.
Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija nesutinka su ieškovu, kad atsakovas A. A., ieškovo ginčijamomis 2009-08-06 dovanojimo ir skolos padengimo sutartimis perleisdamas atsakovei I.T. A. kitą jam nuosavybės teise priklausiusį turtą – 3830/11101 dalis negyvenamųjų patalpų – neįrengtos pastogės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios adresu (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 4/10 dalis pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 4/10 dalis kitų statinių (inžineriniai) – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini), ir negyvenamąją patalpą – garažą (boksą), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini) – tapo nemokus ar gerokai sumažino savo turimo turto masę, dėl ko ieškovas prarado galimybę patenkinti savo 214.500 EUR dydžio reikalavimą. Kaip nurodyta, net ir po ginčijamų sutarčių sudarymo atsakovo turtinė padėtis pagrįstai leido jam tikėtis patenkinti šį ieškovo reikalavimą visa apimtimi. Be to, ginčijamų sutarčių sudarymo metu atsakovas dar neturėjo pagrindo manyti, kad ieškovo vykdytinas reikalavimas sieks būtent 214.500 EUR, nes netrukus po to buvo ginčijama tiek ieškovo reikalavimo teisė pagal UAB „Evestra“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartį, tiek ieškovo reikalavimo teisė pagal vekselius (ginčai iš esmės baigti nagrinėti tik 2012 m. ir 2014 m.).
Atitinkamai nėra pakankamo pagrindo konstatuoti ir kitos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos, o būtent to, kad atsakovai A. A. ir I.T. A., 2009-08-06 sudarydami ieškovo ginčijamas dovanojimo ir skolos padengimo sutartis, elgėsi nesąžiningai ir siekė panaikinti ieškovo galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies iš atsakovo turimo turto. Tai, kad gerokai vėliau, išnagrinėjus ginčus, susijusius su ieškovo reikalavimais, ir jam pradėjus skolos išieškojimo veiksmus, to padaryti nepavyko, nes atsakovo turtinė padėtis iš esmės pasikeitė (atsakovo turimos UAB „Evestra“ akcijos nuvertėjo, darbo užmokestis sumažėjo, atsakovo šiuo metu turimas vienintelis nekilnojamasis turtas yra įkeistas (t. I, b.l. 90-91), yra teisiškai nereikšminga aplinkybė. Nagrinėjamu atveju turi būti vertinamas atsakovo turtinės padėties pasikeitimas, taip pat ir ieškovo galimybės patenkinti savo reikalavimą nesąžiningas panaikinimas ar apribojimas būtent ginčijamų dovanojimo ir skolos padengimo sutarčių sudarymo metu (2009-08-06). Kaip minėta, tuo laikotarpiu atsakovo turtinė padėtis nepasikeitė tokiu būdu, kad būtų galima konstatuoti ieškovo, kaip atsakovo kreditoriaus, teisių pažeidimą.
Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad ieškovas praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą, kurio atnaujinti nėra pagrindo. Pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį actio Pauliana ieškinį kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą, kuris pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas su atsakovu A. A. dėl sutartinių, tame tarpe ir piniginių prievolių vykdymo bylinėjasi nuo 2010 m. Tais pačiais metais ieškovo iniciatyva antstolių kontoroje buvo pradėta vykdomoji byla dėl skolos išieškojimo iš atsakovo vieno iš vekselių pagrindu. Ieškovas nepateikė teismui jokių argumentuotų paaiškinimų, kodėl jis nuo 2010 m. iki 2013 m. negalėjo viešame Nekilnojamojo turto registre ar antstolių kontoroje pasidomėti savo skolininko (atsakovo), į kurį, kaip pats teigia, jau nuo 2009-04-14 turi net 214.500 EUR dydžio reikalavimą, turtine padėtimi ir jos kitimu bei taip sužinoti apie 2009-08-06 atsakovo sudarytus turto perleidimo sandorius. Ieškovas pateikė įrodymus, kad tik 2013 m. sausio mėn. jis kreipėsi į antstolių kontorą dėl tokios informacijos pateikimo (t. I, b.l. 7-22), ir nenurodė jokių pagrįstų paaiškinimų, kodėl tokio kreipimosi nepateikė anksčiau, turint omenyje tai, kad vykdomoji byla pradėta dar 2010 m., o antstolis reikiamą informaciją būtų suteikęs (t. II, b.l. 101-103). Taigi, pagrįstai teigtina, kad ieškovas praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą actio Pauliana ieškiniui pareikšti, kadangi, būdamas rūpestingas ir atidus kreditorius, apie savo teisių pažeidimą galėjo sužinoti dar 2010 m. Atitinkamai nėra pagrindo atnaujinti šio termino kaip praleisto dėl svarbių priežasčių.
Apibendrinus tai, kas aukščiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo ieškinį dėl atsakovų A. A. ir I.T. A. 2009-08-06 sudarytų dovanojimo ir skolos padengimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, kadangi nėra visų actio Pauliana instituto taikymui būtinų sąlygų. Įvertinus, kad šio instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu nurodytu pagrindu bei taikyti to teisinius padarinius galima tik esant visų būtinų sąlygų visumai, ko nagrinėjamo ginčo atveju nenustatyta.
Dėl kitų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų teisėjų kolegija nebepasisako kaip nebereikšmingų bylos išnagrinėjimui.
Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kiti ginčo šalių nurodyti argumentai neturi įtakos priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.
Atmetus apeliacinį skundą, atsakovams iš ieškovo priteistinos jų turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnis), tačiau tokio prašymo atsakovai nepateikė.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-18 sprendimą palikti nepakeistą.