Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Teisėjas R.Prašmuntas Teisminio proceso Nr. 1-87-1-00617-2011-5

2014 m. spalio 9 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro ir nuteistojo P. J. apeliacinius skundus dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2014-05-05 nuosprendžio, kuriuo P. J. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 233 str. 1 d. ir nuteistas vieneriems metams laisvės atėmimo.

Vadovaujantis LR BK 64 str. 1, 3 d. šiuo nuosprendžiu paskirtą 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę subendrinus su Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartimi, kuria P. J. panaikintas bausmės vykdymas ir jis pasiųstas vykdyti Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartimi subendrintą pagal ankstesnius nuosprendžius 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę, paskirta P. J. galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams ir 10 (dešimt) mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu P. J. dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 233 str. 3 d. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. J. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2011 m., vasario mėnesio pabaigoje, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną ir valandą, po to, kai A. T. ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus apie P. J. padarytus nusikalstamus veiksmus byloje Nr. 87-1-103-11, kurioje P. J. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 str. 1 d., atėjo į A. T. namus, esančius Trakų r. Strėvos k., ir grasindamas A. T., kad jam geruoju nesi-baigs, reikalavo pakeisti parodymus P. J. naudai, sakė, kad dar kartą atvažiuos. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką 2011 m. kovo mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną ir valandą, atvažiavo nenustatytu automobiliu prie A. T. namų, esančių Trakų r., Strėvos k., ir grasindamas, kad A. T. geruoju nesibaigs, reikalavo, kad A. T. pakeistų parodymus P. J. naudai, t.y. sakytų, kad įvykio metu buvo girtas arba apsvaigęs nuo narkotikų ir dėl to nieko neatsimena. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką 2011 m. gegužės mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną ir valandą, atvažiavo prie A. T. namų, esančių Trakų r., Strėvos k., ir prašė, kad A. T. pakeistų parodymus jo naudai ir sakytų, kad jis yra nestabilios psichikos arba dėl motinos ligos iš vakaro vartojo raminamuosius vaistus ir dėl to davė neteisingus parodymus, Po P. J. išsakytų grasinimų tikslu priversti A. T. pakeisti parodymus P. J. naudai, 2011 m. liepos mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, apie 23.30 val. jo brolis P. J. atėjo prie A. T. namų, esančių Trakų r., Strėvos k., kumščiu daužė į langą ir reikalavo, kad A. T. išeitų pakalbėti dėl brolio P. J.. Nukentėjusiajam neišėjus į lauką grasino, kad jeigu A. T. nepakeis parodymų P. J. naudai ir brolį nuteis, tai jis ras būdų susidoroti- nušaus kaip kaimynų šunį. Po kelių dienų, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, sutikęs A. T. kelyje Strėvos kaime, Trakų raj., P. J. grasino A. T. nušauti, jeigu šis nepakeis parodymų, dėl ko nukentėjusysis išsigandęs dėl savo gyvybės buvo priverstas išsikraustyti gyventi į Trakų r., Tolkiškių k. Tęsdami nusikalstamą veiką, 2011 m. rugsėjo 4 d. apie 9.48 val., dieną prieš teismo posėdį byloje, kurioje P. J. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 str. 1 d. ( teismo posėdis buvo paskirtas 2011-09-05), P. J. paskambino iš savo mobiliojo ryšio telefono į A. T. mobiliojo ryšio telefoną ir reikalaudamas pakeisti parodymus savo naudai, grasino nukentėjusiajam, kad jei jis teismo posėdžio metu nepakeis parodymų, tai bus nušautas kaip kaimynų šuo. Po to perdavė telefoną savo broliui P. J., kuris grasino A. T. susidorojimu sakydamas, kad jeigu bus nuteistas jo brolis P. J., tai A. T. negyvens ir bus sudegintas jo automobilis. Tokiu būdu P. J. veikdamas bendrai su P. J., panaudodamas psichinę prievartą, t.y. grasindamas fiziniu susidorojimu ir turto sunaikinimu, siekė paveikti liudytoją A. T., t.y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką numatytą LR BK 233 str. 3 d.

Pirmosios instancijos teismui perkvalifikavus P. J. padarytą veiką, jam buvo pakeistas kaltinimas iš LR BK 233 str. 3 d. į 233 str. 1 d. Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad P. J. veikoje nėra surinkta pakankamai duomenų pagrindžiančių P. J. kaltę įvykdžius nusikalstamą veiką numatytą LR BK 233 straipsnio 3 dalyje. Teismas nurodė, kad šio straipsnio kvalifikuojantis požymis yra smurto ar kitokios prievartos panaudojimas. Teismas, pripažindamas, kad P. J., siekdamas paveikti nukentėjusįjį A. T. pakeisti savo kaip liudytojo parodymus, įvykdė nusikalstamą veiką numatytą LR BK 233 straipsnio 1 dalyje, tuo pat konstatuoja, kad P. J. veika pagal LR BK 233 straipsnio 3 dalyje nėra įrodyta. Nors pats kaltinamasis visiškai neigia bet kokį poveikį nukentėjusiajam, tačiau teismas vertindamas turimus byloje įrodymus, o būtent nukentėjusiojo pateiktus garso įrašus, mano, kad P. J. veiksmai atitinka būtent LR BK 233 straipsnio 1 d. sudėtį. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, t.y. nusikalstama veika laikoma baigta nuo to momento, kai atliekami draudžiami veiksmai, kuriais siekiama paveikti konkrečius minėtame BK straipsnyje nurodytus asmenis duoti melagingus parodymus ar teigti kitą melagingą informaciją. Nurodyto nusikaltimo baigtumo momentui neturi reikšmės tai, ar kaltininkas pasiekė savo tikslą.

P. J. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2011 m. liepos mėnesį, po to, kai 2011 m, vasario mėnesio pabaigoje, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną ir valandą, P. J. buvo atėjęs į A. T. namus, esančius Trakų r. Strėvos k., ir grasindamas A. T., kad jam geruoju nesibaigs, reikalavo pakeisti parodymus P. J. naudai, sakė, kad dar kartą atvažiuos. Ir kai 2011 m. kovo mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną ir valandą, P. J. atvažiavo nenustatytu automobiliu prie A. T. namų, esančių Trakų r. ,Strėvos k., ir grasindamas, kad jam geruoju nesibaigs, reikalavo, jog A. T. pakeistų parodymus P. J. naudai, t.y. sakytų, kad įvykio metu buvo girtas arba apsvaigęs nuo narkotikų ir dėl to nieko neatsimena, ir kai 2011 m. gegužės mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną ir valandą, P. J. atvažiavo prie A. T. namų, esančių Trakų r. , Strėvos k., ir prašė, kad A. T. pakeistų parodymus jo naudai ir sakytų, kad jis yra nestabilios psichikos arba dėl motinos ligos iš vakaro vartojo raminamuosius vaistus ir dėl to davė neteisingus parodymus, P. J., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, apie 23.30 val. atėjo prie A. T. namų, esančių Trakų r., Strėvos k., kumščiu daužė į langą ir reikalavo, kad A. T. išeitų pakalbėti dėl brolio P. J.. Nukentėjusiajam neišėjus į lauką grasino, kad jeigu A. T. nepakeis parodymų P. J. naudai ir brolį nuteis, tai jis ras būdų susidoroti – nušaus kaip kaimynų šunį. Tęsdamas nusikalstamą veiką, po kelių dienų, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, P. J., sutikęs A. T. kelyje Strėvos kaime, Trakų raj., grasino A. T. nušauti, jeigu šis nepakeis parodymų, dėl ko nukentėjusysis išsigandęs dėl savo gyvybės buvo priverstas išsikraustyti gyventi į Trakų r., Tolkiškių k. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011 m. rugsėjo 4 d. apie 9.48 val., dieną prieš teismo posėdį byloje, kurioje P. J. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 str. 1 d. (teismo posėdis buvo paskirtas 2011-09-05), P. J. paskambinus iš savo mobiliojo ryšio telefono A. T. ir pareikalavus pakeisti parodymus jo naudai, pagrasinus nuketėjusiajam, kad jei jis teismo posėdžio metu nepakeis parodymų, tai bus nušautas kaip kaimynų šuo, P. J. paėmęs iš P. J. mobiliojo ryšio telefoną, grasino A. T. susidorojimu, sakydamas, kad, jeigu bus nuteistas jo brolis P. J., tai A. T. negyvens ir bus sudegintas jo automobilis. Tokiu būdu, P. J. veikdamas bendrai su P. J., panaudodamas psichinę prievartą, t.y. grasindamas fiziniu susidorojimu ir turto sunaikinimu, siekė paveikti liudytoją A. T., t.y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką numatytą LR BK 233 str. 3 d.

Teismas išteisino P. J., neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad byloje nustatyta, jog tarp kaltinamojo P. J. ir nukentėjusiojo A. T. iš ankščiau yra susiklosčiusi asmeninė nesantaika, kuri galėjo įtakoti ir nukentėjusiojo parodymų objektyvumui. Teismo manymu, vien nukentėjusiojo A. T. parodymai, kad P. J. jam grasino, kad jam geruoju nesibaigs reikalavo, kad A. T. pakeistų parodymus P. J. naudai, kumščiu daužė į langą ir reikalavo, kad A. T. išeitų pakalbėti dėl brolio P. J., nėra pakankami, kadangi jie neparemti jokia kita baudžiamosios bylos medžiaga. Teismas nevertina liudytojos A. T. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kadangi teisminio tyrimo metu apklausta liudytoja M. J., kuri yra VšĮ Trakų pirminės sveikatos priežiūros gydytoja, patvirtino, kad A. T. nustatytas specialus nuolatinis slaugos poreikis ir progresuojanti senatvinė dimensija nustatyta dar 2009-08-26 su psichikos patologiniais sutrikimais. Taigi, tokie liudytojos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu asmeniui, turinčiam psichikos patologinių sutrikimų, teismo yra nevertintini.

Liudytojo M. D. parodymais teismas taip pat nesivadovavo ir jų nevertino, nurodydamas, kad, šiam liudytojui išvykus į užsienį, teismas neturėjo galimybės jo apklausti teisminio tyrimo metu.

2014-05-05 Trakų r. apylinkės priimtą nuosprendį dalyje, kurioje P. J. nuteistas pagal LR BK 233 str. 1 d. pakeisti:

P. J. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš LR BK 233 str. 1 d. į LR BK 233 str. 3 d. ir paskirti jam laisvės atėmimą 1 metus 6 mėn., bausmę atliekant pataisos namuose.

Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu nukentėjęs A. T. davė nuoseklius, analogiškus parodymus apie Prano ir P. J. veiksmus, nukreiptus prieš jį. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu jis parodė, kad P. J. prie nukentėjusiojo namų grasino pastarajam jeigu jis neatsiims pareiškimo ir nepakeis parodymų ir nuteis jo brolį P. J. „Bus nušautas kaip šuo“. Vėliau grasino, kad, jei nuteis jo brolį P. J., A. T. negyvens, sudegins A. T. automobilį. Analogiškai A. T. grasino ir P. J., jei nepakeis parodymų: „Bus kaip kaimynų šuniui“. Tokiu būdu, Povilas Ir P. J. siekė paveikti nukentėjusį A. T., kad šis teisme duotų melagingus parodymus. Šio straipsnio 3 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas padarė šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas veikas, panaudodamas smurtą ar kitokią prievartą. Kaip matosi, šių dviejų Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio dalių dispozicijos skiriasi pagal smurto ar kitokios prievartos pavartojimo požymį; 1 dalis jokios prievartos nenumato, atsakomybę sukuria poveikis dispozicijoje nurodytiems asmenims bet kokiu kitu būdu. Grasinimas pavartoti fizinį smurtą yra psichinė prievarta. Kitokia prievarta yra laikomi kaltininko tyčiniais veiksmais sukurta situacija, kuri verčia nukentėjusįjį bijoti, kad neįvykdžius reikalavimo atsiras žalingos pasekmės jam, jo artimiesiems arba jo turtui. Panaudotas smurtas, turto sunaikinimas, yra kaip tik tos neigiamos pasekmės, kurių turi bijoti šiuo atveju nukentėjusysis, jei jis nepaklus duoti melagingus parodymus baudžiamojoje byloje. Nukentėjusiojo parodymai apie tai, kokiu būdu, intensyvumu ir dėl kokių priežasčių Povilas ir P. J. jam išsakė tuos grasinimus, yra pakankamai nuoseklūs ir nekeliantys abejonių. Todėl jais vadovaujamasi ir konstatuojama, kad grasinimai buvo išsakyti siekiant nukentėjusiojo parodymuose nurodytų tikslų – t. y. kad jis duotų melagingus parodymus apie įvykio aplinkybes teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje dėl kaltinamojo P. J. nusikalstamų veiksmų A. T. atžvilgiu. Todėl Povilo ir P. J. veikos kvalifikuotinos pagal BK 233 str. 3 d.

Daro išvadą, jog skundžiamame nuosprendyje teismas įrodymus vertino atsietai vienas nuo kito, remdamasis tik aplinkybėmis, kurios gali būti vertinamos kaip prielaidos, neatsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes bei paties teismo ištirtus įrodymus. Todėl konstatuoja, kad teismas nuosprendyje visiškai nevertino bei nesiejo išteisintojo P. J. parodymų su kitais byloje surinktais įrodymais su visa bylos medžiaga, ir juos vertino atsietai, imdamas kiekvieną atskirai, nebandė sieti tarpusavyje, pasitenkindamas tik galimomis prielaidomis, imdamas domėn tik P. J. teisinančius įrodymus.

Taip pat, apelianto manymu, teismas, savo iniciatyva pakeitęs kvalifikavimą kaltinamajame akte nurodytų veikos esminių faktinių aplinkybių, pažeidė LR BPK 256 str. reikalavimus. Be to, teismas skundžiamu nuosprendžiu neišteisino jo dėl LR BK 233 str. 3 d. inkriminuojamos veikos.

Teigia, jog kaltinamajame akte nurodyta, kad jis kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 233 str. 3 d. ir tuo pačiu metu yra pažymėta, kad dėl įteikto įtarimo padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 233 str. 2 d., kaltu savęs nepripažino, todėl, apelianto manymu, teismas neatsižvelgė į tai, kad kaltinamasis aktas buvo surašytas pažeidžiant LR BPK 219 str. reikalavimus.

Nurodo, jog LR BPK 20 str. 5 d. įpareigoja teismą įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, tačiau teismas minėto įrodymų vertinimo reikalavimo nepaisė, įrodymus vertino atsietai vieną nuo kito – vieniems įrodymams suteikė prioritetą kitų atžvilgiu, o kai kuriems bylos įrodymams visai neteikė reikšmės.

Apelianto manymu, šis pažeidimas yra esminis, nes LR BPK 20 str. reikalavimų nepaisymas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.

Be to, apelianto teigimu, teismas, pripažindamas jį kaltu, vadovavosi liudytojos A. T. ir liudytojo M. D. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nors įrodinėjant jo brolio P. J. kaltę, šių liudytojų parodymais nesivadovavo ir jų nevertino.

Apeliacinės instancijos teismo nuteistasis, išteisintasis ir jų gynėjai prašo P. J. apeliacinį skundą tenkinti, prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Prokuroras prašo jo apeliacinį skundą tenkinti, P. J. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

P. J. skundas tenkintinas, prokuroro skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (LAT baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-04-21 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204/ 2008).

Teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems (LR BPK 320 str.).

Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina išnagrinėti teisiamajame posėdyje įrodymai, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-629/2006). Kartu pažymėtina, kad teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006).

Pagal Konstituciją, jos 109 straipsnį, konstitucinius teisingumo ir teisinės valstybės principus, teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis, privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos tikrosios inkriminuojamos veikos aplinkybės. Teismas įgalintas nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, net jei, prokuroro ar kitų nagrinėjimo teisme dalyvių tvirtinimu, šios aplinkybės yra kitokios, taip pat ir tais atvejais, kai teismo nustatomos inkriminuojamos veikos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytų kaltinime. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos, kad bylos sprendimą, taigi ir teisingumo įgyvendinimą, lemtų ne teismo, teisėjų reikšmingų duomenų (įrodymų) įvertinimas, bet nagrinėjimo teisme dalyvių nuomonė. Kita vertus, minėti teismo įgaliojimai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes turi būti įgyvendinami užtikrinant konstitucinę teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą ir kitus konstitucinius tinkamo teisinio proceso principus (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-36/2010).

Dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro apeliacinio skundo argumentų

Pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 3 d. atsako tas, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą ar vertėją, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų, arba trukdė jiems pagal šaukimą atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, į teismą arba į Tarptautinį baudžiamąjį teismą ar kitą tarptautinę teisminę instituciją, panaudodamas smurtą ar kitokią prievartą.

Prokurorui turėtų būti žinoma, jog tam, kad atsirastų atsakomybė pagal šį straipsnį, yra būtini visi šio nusikaltimo sudėties požymiai, nesant nors vieno iš jų, baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį – negalima.

Kvalifikuojantis ir būtinas šio straipsnio požymis smurto ar kitokios prievartos panaudojimas, tačiau ištyrus ir įvertinus byloje esančius įrodymus, konstatuotina, jog nėra jokių duomenų, išskyrus paties nukentėjusiojo A. T. prieštaringus parodymus, kad prieš jį buvo panaudotas smurtas ar kitokia prievarta.

Apelianto teigimu, teismas skundžiamame nuosprendyje išteisintojo P. J. parodymų nesiejo su kita bylos medžiaga – kitais įrodymais, kurie patvirtina, kad P. J. įvykdė nusikalstamą veiką, be to, teismas apelianto teigimu, skundžiamame nuosprendyje teisingai nustatęs faktines aplinkybes, padarė klaidingas išvadas, kurios prieštarauja teismo nustatytoms aplinkybėms. Šiuos apelianto teiginius kolegija vertina, kaip deklaratyvius ir niekuo nepagrįstus, kadangi apeliantas nenurodo, kokie konkrečiai įrodymai patvirtina P. J., kaltę, kokias aplinkybes, apelianto manymu, nustatė teismas ir kokios teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, jog teismo išvada, kad tarp kaltinamojo P. J. ir nukentėjusiojo A. T. iš ankščiau yra susiklosčiusi asmeninė nesantaika, kuri galėjo įtakoti ir nukentėjusiojo parodymų objektyvumui, yra nepagrįsta, nepamatuota, neargumentuota, nes apeliantui iš bylos medžiagos matyti, kad jų tarpusavio santykiai pašlijo būtent dėl Prano ir P. J. neteisėtų veiksmų, kurie buvo nukreipti prieš nukentėjusįjį, kad pastarasis pakeistų savo parodymus baudžiamojoje byloje, dėl ko A. T. kreipėsi į teisėsaugos institucijas prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą, pažymėtina, kad šie argumentai atmestini, kaip visiškai nepagrįsti, prieštaraujantys faktinėms bylos aplinkybėms.

Iš Trakų r. PK Trakų policijos nuovados viršininko 2006-09-22 rašto Nr.87-TN-S-687 matyti, kad A. T. žodžiu įspėtas dėl neleistino priešingo visuomenės interesams elgesio (t. 2, b.l. 41). Tuomet P. J. ginčuose palaikė kaimynus ir davė parodymus prieš A. T.. Iš P. J. ikiteisminio tyrimo metu ir teisimojo posėdžio metu duotų parodymų matyti, kad P. J. 2010-12-20 kreipėsi į Trakų apylinkės vyriausiąjį prokurorą, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas jo kaimyno G. D. atžvilgiu, kuris garsina su juo susidoroti, jau apie pusę metų (du tris kartus per savaitę) prie savo namų girdi šaudant, jaučiasi nesaugus, įtaria, kad G. D. nušovė jo šunį. 2011-01-05 nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, motyvuojant tuo, kad G. D. paneigė jam reiškiamus kaltinimus, raštiškai nurodė liudytojus, galinčius patvirtinti, kad 2010-12-06 nuo ryto, kai dingo P. J. šuo, jis buvo išvykęs darbo reikalais į Prienų r. Trakų sen. Strėvos k. ir grįžo tik vakare apie 18.20-18.40 val. Tuomet G. D. apkaltino P. J. šmeižtu, o A. T. liudijo G. D. naudai (t. 2 b.l., 145). Taip pat P. J. parodė, kad iki A. T. nuteisimo, jų santykiai buvo normalūs, tačiau, A. T. grįžus iš kalėjimo, pastarasis pavogė jo automobilį, kurį sudaužė, tuomet jis atsisakė rašyti pareiškimą policijai dėl jo motinos, kuri verkė ir prašė nepranešti policijai. Be to, maždaug 3-4 metus A. T. skolindavosi iš jo pinigus, buvo susidariusi nemaža grąžintina suma. Kai pareikalavo, kad A. T. grąžintų pinigus, pastarasis pareiškė, jog jų negrąžins, o jeigu jis nesiliaus reikalauti, tai kreipsis į policiją. Su nukentėjusiojo motina A. T. jis niekada nekonfliktavo, rūpinosi ja, kol A. T. atlikinėjo bausmę, vežiodavo į pasimatymus su sūnumi, todėl mano, kad ji pati negalėjo taip parašyti. Teigia, kad viskas prasidėjo po to, kai jis parašė pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo G. D. atžvilgiu.

Dėl prokuroro argumentų A. T. parodymų patikimumo aspektu, kolegija pažymi, jog byloje, kaip jau buvo minėta, nėra jokių neginčijamų įrodymų patvirtinančių, kad A. T. buvo grasinama tikslu, kad jis pakeistų savo parodymus. Pats A. T. ir ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jokių realių veiksmų iš P. J. ir P. J. nebuvo (t.2, b.l. 180), apie neva grasinimus su juo susidoroti, jeigu jis nepakeis parodymų P. J. naudai, jis nugirdo iš aplinkinių, tačiau šių aplinkinių A. T. neįvardijo, jie nebuvo nustatyti ir ikiteisminio tyrimo metu. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, A. T. parodė, jog pas juos dirbęs S. S. sakė, kad P. J. jį nušaus, apie tai, pasak A. T. kalbėjo ir visi jo pažįstami, tačiau ikiteisminio tyrimo tyrėjos Jolantos Žepnickienės 2012-04-23 tarnybiniame pranešime dėl apklausos, nurodyta, kad, jai pakalbėjus su Trakų r. Strėvos k. gyventojais G. D. ir S. S., kurie galimai galėjo ką nors žinoti apie P. J. grasinimus, minėti asmenys jokios naudingos bylai informacijos nesuteikė (t.2. b.l. 8). Pirmos instancijos teisme S. S. taip pat nebuvo apklaustas.

Kolegija taip pat atkreipia dėmesį ir tai, kad A. T. ne kartą yra nurodęs, kad P. J. kartu su aukštu, pliku, draugu, apie 30 metų amžiaus, kurio vardo ir pavardės nežino, buvo pas jį atvažiavęs sidabrinės spalvos visureigiu, kuris nėra P. J. ir kurio numerių jis neįsidėmėjo, gal birželio, gal kovo mėnesį ir grasino jam, kad, jeigu nepakeis parodymų, jam bus blogai, buvo atvažiavę ne kartą, gal 4 ar 5 kartus. Kai P. J. jam grasino, jo draugas visuomet buvo šalia. (t.1, b.l. 9-10; t.2, b.l. 180), tačiau byloje nėra duomenų, kad ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme būtų imtasi kažkokių veiksmų nustatyti šį asmenį, taip pat keista, kad A. T. per kelis kartus neįsidėmėjo šio automobilio numerio. Apie tai, kad A. T. parodymai nepatikimi ir melagingi, taip pat patvirtina ir ta aplinkybė, jog jis ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant apylinkės teisme, būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą nurodė, jog buvo priverstas parduoti namą ir išsikelti iš Strėvos k., verčiamas baimės, kad P. J. su juo susidoros. Tačiau faktinėmis bylos aplinkybėmis, kurias neginčijamai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, nustatyta, kad A. T. dar nuo 2010-08-18 aktyviai siekė parduoti savo namą (t.2, b.l. 40, 139, 140), todėl namo pardavimas, kolegijos nuomone, nėra niekuo susijęs su tariamomis grėsmėmis A. T. gyvybei, sveikatai ar turtui, kadangi P. J. Trakų rajono apylinkės teismo 2011-12-29 nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2011-02-14 13.30 val., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas fizinę ir psichinę prievartą, savavališkai vykdė tariamą savo teisę M. D. atžvilgiu, tai yra pats įvykis buvo gerokai po A. T. aktyvių veiksmų, siekiant parduoti savo namą.

Aplinkybę apie tariamas A. T. grėsmes patvirtina ir tai, kad A. T. statosi gyvenamąjį namą bent už 800 metrų nuo P. J. namo ir savo automobilį pastoviai demonstratyviai palieka, būtent, prie P. J. namo (t. 2, b.l. 150, 181). Pažymėtina ir tai, kad byloje, be A. T. parodymų, nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad P. J. būtų jam grasinęs ar skambinęs. Be to, A. T., viena vertus, teigia, kad 2011 m. liepos mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, apie 23.30 val. P. J. atėjo prie A. T. namų, esančių Trakų r., Strėvos k., kumščiu daužė į langą ir reikalavo, kad A. T. išeitų pakalbėti dėl brolio P. J.. Kita vertus, apklaustas policijos pareigūno dėl jam iškeltos administracinės bylos pagal ATPK 174 str., A. T. nurodė, kad nuo 2011 m. liepos mėn. Strėvos k., Trakų sen., jau negyvena ir į Strėvos k. atvyksta vieną-du kartus per savaitę padėti dirbti ūkio darbus pažįstamam G. D. (t. 2, b.l. 142).

Pažymėtina ir tai, kad A. T. savo parodymuose pastoviai nurodo, ir tai atkartojama kituose procesiniuose dokumentuose, kad Povilas ir P. J. grasina su juo susidoroti, kad jis bus nušautas, kaip Džiaukšto šuo, tokiu būdu, kurdamas versiją, kad broliai Jackevičiai neva susidorojo su G. D. šunimi ir dabar grasina A. T.. Tačiau ne kam kitam, o būtent A. T. turėtų būti žinoma, kad buvo nušautas ne G. D., o P. J. šuo ir dėl šios aplinkybės bei grasinimų su juo susidoroti pastarasis kreipėsi į prokuratūrą, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas G. D. atžvilgiu. Šios aplinkybės yra puikiai žinomos A. T., kadangi jis ikiteisminiame tyrime Nr. 87-At-00007-11 liudijo G. D. naudai (t.2, b.l. 145). Tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo aiškinamasi, tame tarpe ir jo parodymų patikimumo aspektu, dėl šios melagingos informacijos, kuria buvo siekiama suklaidinti ikiteisminį tyrimą ir teismą.

Dėl prokuroro argumentų ir A. T. parodymų vertinimo patikimumo aspektu taip pat pažymėtina, ir tai, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme nebuvo atsižvelgta į tai, kad A. T. Vilniaus apygardos teismo 1996-06-17 nuosprendžiu buvo nuteistas pagal LR BK 105 str. 5 p. laisvės atėmimu vienuolikai metų, už savo tėvo nužudymą. Lietuvos apeliacinio teismo 1998-08-19 nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas dvylikos metų laisvės atėmimo bausme.

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2003-06-03 nutartimi jis lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietos, neatlikus keturių metų ir penkių dienų laisvės atėmimo bausmės, įpareigojant nuteistąjį tris kartus per mėnesį registruotis pataisos inspekcijoje pagal gyvenamąją vietą bei uždraudžiant išeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu.

Iš nuteistojo asmens byloje Nr. 53-03 esančio Trakų rajono pataisos inspekcijos lygtinai paleisto iš pataisos įstaigos asmens registracijos lapo (b.l. 140) matyti, kad A. T. 2006-05-09, 2006-05-16 ir 2006-05-23 dienomis neatvyko į pataisos inspekciją registruotis. Iš 2006-07-18 pažymos Nr. T6-135 apie nuteistųjų patikrinimą matyti, kad nuteistasis 2006-07-17 po 23 val. nerastas namuose ir tuo nevykdė teismo įpareigojimo neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val.

Trakų rajono apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartimi A. T., a/k (duomenys neskelbtini) gyv. Strėvos kaime, Trakų raj., panaikintas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos ir jis, kaip piktybiškas lygtinio paleidimo sąlygų pažeidėjas, buvo pasiųstas į pataisos įstaigą atlikti Vilniaus apygardos teismo 1996-06-18 nuosprendžiu bei Lietuvos apeliacinio teismo 1998-08-19 nuosprendžiu paskirtą ir neatliktą 4 (ketverių) metų bei 5 (penkių) dienų laivės atėmimo bausmę. Teistumas išnykęs.

Visi šie duomenys turėjo būti žinomi tiek prokuratūrai, tiek teismui ir nors A. T. atliko paskirtą jam bausmę, be jokios abejonės, charakterizuojant nukentėjusįjį ir jo duotų parodymų patikimumą, jie yra svarbūs ir turėjo būti įvertinti.

Be to, nebuvo vertinama ir tai kad, apklausta ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu liudytoja A. Z. parodė, jog A. T. pareiškimas yra grynas melas, kadangi pastarąjį ji pažįsta 8 metus, jis yra pavogęs iš P. J. kiemo jai priklausantį dviratį, siūlęs Prano ir Povilo vaikaičiams amfetaminą, žino, kad yra sėdėjęs kalėjime už tėvo nužudymą, ne kartą gydė psichiką, gulėjo stacionare (t, 2, b.l. 7, 181).

Apie tai, kad A. T. yra neprognozuojamas, jo vengia kaimo gyventojai, bent 4 kartus dėl psichinių susirgimų stacionariai gydėsi ligoninėje, buvo nuteistas už savo tėvo nužudymą, gyvendamas Strėvos kaime skriaudė, mušė savo pagyvenusią motiną taip pat yra nurodęs ir P. J. (t.2, b.l. 52-53). Tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo imtasi veiksmų patikrinti šią aplinkybę, kuri neabejotinai svarbi siekiant nustatyti tiek A. T., tiek ir jo 84 metų motinos A. T. parodymų patikimumą. Nebuvo apklausti kaimynai, galintys patvirtinti ar paneigti šią aplinkybę, nebuvo padarytos atitinkamos užklausos į gydymo įstaigas. Ikiteisminio tyrimo metu buvo atsiribota tik formaliu Trakų rajono prokuratūros atsirašymu, kad ikiteisminio tyrimo metu negauta jokių objektyvių duomenų, leidžiančių abejoti nukentėjusiojo A. T. psichine būkle.

Taigi, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo tirta ir vertinta, ar liudytoja A. T. duoti parodymus prieš P. J. ir nebuvo verčiama savo sūnaus A. T., bijodama jo ūmaus charakterio. Taip pat nebuvo tirta ir vertinta tai, kad 84 metų liudytojos A. T., tuo metu sirgusios progresuojančia silpnaprotyste, parodymai iki smulkmenų identiški A. T. parodymams.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į gydytojos M. J. teisme duotus parodymus apie tai, kad dar 2009-02-15 A. T. atlikus protinį tyrimą, jai buvo nustatyta progresuojanti silpnaprotystė, įsiminimas – 13 balų, apsunkinto kontakto, vidutinio sunkumo, liga progresavo, gilėjo silpnaprotystė, savęs aptarnavimas sunkėjo, o jau 2013-02-13 jai nustatyta gili dimensija (silpnaprotystė), įsiminimas – 3 balai, dėmesys – 0, bendraujant nuolat šaukė mirusios sesers vardą, visiškai nevaikščiojo, nustatytas neterminuotas specialus slaugymo poreikis – ji yra maitinama, aprengiama, visą laiką naudojamos sauskelnės (t.2 b.l. 182), pagrįstai atsisakė vadovautis A. T. parodymais.

Nesutikdamas su šia pirmosios instancijos teismo išvada, prokuroras paprašė apeliacinės instancijos teismo atlikti dalinį įrodymų tyrimą ir apklausti ikiteisminį tyrimą atlikusią tyrėją Jolantą Žepnickienę.

Patenkinus prokuroro prašymą ir iš dalies atlikus įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teisme buvo apklausta ikiteisminį tyrimą šioje byloje atlikusi tyrėja Jolanta Žepnickienė, kuri parodė, kad dirba Vilniaus apskr. VPK Trakų r. PK Kriminalinės policijos skyriaus tyrėja ir labai gerai prisimena kokiomis aplinkybėmis buvo apklausta A. T., kadangi 2011-09-19 komisariato viršininkas jai ir Kriminalinės policijos skyriaus vienam pareigūnui leido automobiliu, kuriam reikėjo atlikti techninę apžiūrą, važiuoti namo, o kadangi ji gyvena pakeliui tos vietos, kur gyvena Tolkačiovas, paskambino jam ir susitarė, kad jis atvežtų savo motiną apklausai. Kažkiek pavažiavus už Strėvos k., ties kryžkele jie susitiko. Susitarė susitikti ne komisariate todėl, kad nukentėjusysis sakė, kad jo motina yra serganti, kad jai bus sunkiau atvažiuoti iki komisariato, o kadangi jie pakeliui važiavo ir sutapo aplinkybės, todėl susitarė tiesiog pusiaukelėje sustoti ir atlikti liudytojos apklausą. A. T. atvažiavo sidabrinės spalvos džipu, jo motina, pagyvenusi apystambė moteris, atėjo ir pati įlipo į jų tarnybinį džipą, kur ir buvo apklausta. Nors lietuviškai kalbėjo sunkiai, vertėjo nereikėjo, pilnai apklausti ją buvo įmanoma, kalbėjo adekvačiai, sakiniai buvo logiški, liudijo apie tai, kad gyvena su sūnumi netoli Strėvos k., P. J. vakare buvo atėjęs ir grasino jai susidorojimu. Jokių abejonių dėl liudytojos sveikatos jai nekilo, ji nebuvo tokios būsenos, kad būtų visiškai neadekvati, pati sugebėjo įlipti į tarnybinį džipą, kuris yra pakankamai aukštas, apklausa buvo pradėta 16.45 val., t.y. į darbo pabaigą, baigta – 17.40 val., joms buvo apie ką pasišnekėti – ir apie sūnų, ir apie dar kažką.

Kolegija J.Žepnickienės parodymus vertina kritiškai, kaip siekį pateisinti nekokybiškai atliktą ikiteisminį tyrimą, tyrėjos parodymai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, juos paneigia pirmos instancijos teismo posėdžio metu duoti gydytojos M. J. paaiškinimai.

Dėl prokuroro argumentų, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo teismo posėdyje perskaitytais liudytojo M. D. parodymais, pažymėtina, jog, viena vertus, šie parodymai surašyti iš A. T. žodžių, kuris baudžiamojoje byloje Nr. 1-291-239/2011 liudijo M. D. naudai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė jais vadovautis, nes pats M. D. yra išvykęs į užsienį ir apklausti teismo posėdyje nėra galimybės. Kita vertus, pažymėtina, jog Trakų rajono apylinkės prokuratūros 2012-04-10 nutarime nurodyta, kad, susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga, nustatyta, jog M. D. šioje byloje nedavė parodymų apie P. J. inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybes, todėl nėra pagrindo suvesti P. J. ir M. D. akistaton (t.2, b.l. 26). Taip pat nustatyta, kad Trakų rajono apylinkės 2012-03-12 nutarimu M. D. buvo panaikintas procesinis nukentėjusiojo statusas, nes nesurinkta pakankamai duomenų apie tai, kad jam būtų daromas poveikis ir ikiteisminis tyrimas šioje dalyje buvo nutrauktas. Esant šioms aplinkybėms, kolegijai kyla pagrįstų abejonių, ar prokuroras, prašydamas vadovautis liudytojo M. D. parodymais, yra pakankamai susipažinęs su baudžiamąja byla.

Dėl prokuroro argumentų, kad P. J. kaltę patvirtina A. T. įrašytas pokalbis, pažymėtina, jog, išklausius minėtą įrašą, konstatuotina, kad pokalbis vyksta tarp trijų asmenų apie 40 minučių, pokalbio metu praktiškai visą laiką kalba A. T., įrašas nėra kokybiškas ir dėl blogos įrašo kokybės praktiškai neįmanoma suprasti, apie ką jis kalba. Bendravimas vyksta ramiai, A. T. monologo forma, P. J. ir A. Z. tik retkarčiais įsiterpia į pokalbį, pokalbis baigiasi humoro forma, jokių grasinimų, įtaigos ar pakeltos intonacijos iš P. J. pusės nenustatyta, pateikti bylai reikšmingi keli trumpi pokalbio fragmentai yra akivaizdžiai ištraukti iš konteksto ir neatspindi pokalbio turinio.

Be to, pirmosios instancijos teisme nebuvo vertinti ir paneigti A. Z. ir P. J. parodymai, kad minėtą pokalbį inicijavo pats A. T..

Kaltinamasis P. J. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamojo posėdžio metu kaltu dėl nusikaltimo numatyto LR BK 233 str. 3 d. padarymo neprisipažino ir parodė, kad jis nesupranta dėl ko yra kaltinamas, niekam jis negrasino ir nebandė paveikti A. T.. Atliekant ikiteisminį tyrimą nebuvo pravestos akistatos nei su A. T., nei su jo motina A. T., nei su M. D.. Viskas, kas byloje surašyta, tai A. T. prasimanymas ir nieko daugiau. Su nukentėjusiuoju bendravo tik vieną kartą, kuomet pats A. T. inicijavo pokalbį, kuris vyko automobilyje. Pastarasis atėjo, kai jis su savo drauge A. Z. sėdėjo automobilyje, jo atėjimas buvo netikėtas, ko jis atėjo ir ko norėjo, jis taip ir nesuprato, pokalbis buvo abstraktaus pobūdžio apie vieną iš bylų, apie kokią konkrečiai, neatsimena, nes praėjo trys metai.

Ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu A. Z. parodė, kad yra P. J. sugyventinė. A. T. pareiškimas, kad P. J. jam grasino yra grynas melas. Ji A. T. pažįsta apie 8 metus, žino, kad, A. T. buvo nuteistas už tėvo nužudymą, gydėsi dėl psichikos susirgimų, gulėjo stacionare, buvo pavogęs iš P. J. kiemo jai priklausantį dviratį. Vasaros metu, dienos tiksliai pasakyti negali, kai su savo draugu P. J. ilsėjosi prie Stangos ežero, kuris yra Strėvos kaime ir jau ruošėsi išvažiuoti prie jų priėjo A. T. elgėsi provokuojančiai, atsisėdo į automobilio galą, ėmė kalbėti apie bylą, nervinosi, maigė telefoną, primygtinai ragino važiuoti pas M. D., bet Povilas atsisakė. Ji dabar neprisimena viso pokalbio turinio, tačiau pats bendravimas buvo kaip tarp gerų pažįstamų, todėl ji negali tvirtinti, kad A. T. buvo grasinta, kadangi to nebuvo. Meluoti dėl pokalbio jai nėra prasmės, nes pokalbio metu pati su nukentėjusiuoju bendravo, sugyventinis jokio poveikio jai nedarė.

Įvertinus tai, kas išdėstyta darytina išvada, kad prokuroro argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį.

Dėl nuteistojo P. J. apeliacinio skundo argumentų

Apelianto teigimu, teismas, pripažindamas jį kaltu, vadovavosi liudytojos A. T. ir liudytojo M. D. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nors įrodinėjant jo brolio P. J. kaltę, šių liudytojų parodymais nesivadovavo ir jų nevertino. Taip pat nurodo, kad teismas priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi spėlionėmis ir prielaidomis, įrodymus vertino atsietai vieną nuo kito – vieniems įrodymams suteikė prioritetą kitų atžvilgiu, o kai kuriems bylos įrodymams visai neteikė reikšmės, kas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.

Kolegijos nuomone P. J. nuteistas nepagrįstai, todėl šioje dalyje Trakų rajono apylinkės teismo 2014-05-05 nuosprendis šioje dalyje naikintinas ir P. J. atžvilgiu priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis dėl žemiau nurodytų motyvų.

Nagrinėjamų skundų kontekste, pažymėtina, jog pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį, įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (kasacinė byla Nr. 2K-673/2007). Taip pat pažymėtina, jog nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, reiškia ir tai, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą, kad baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai, tačiau kaltinamasis, pasinaudodamas teise į gynybą, gali pateikti įrodymus ar argumentus, paneigiančius pareikštą kaltinimą. Šios nekaltumo prezumpcijos nuostatos sukonkretintos ir įtvirtintos BPK 44 straipsnyje. Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas, teismų praktikoje visuotinai pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinė nutartis Nr. 2K-251/2008).

Kolegijos nuomone įrodymų neginčijamai patvirtinančių P. J. kaltę nėra. Trakų rajono apylinkės teismo 2014-05-05 apkaltinamasis nuosprendis P. J. atžvilgiu yra pagrįstas tik prielaidomis, spėlionėmis bei nukentėjusiojo A. T. prieštaringais parodymais.

Kolegijos nuomone, ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliktas nepakankamai išsamiai ir visapusiškai. Nebuvo ištirtos visos galimos versijos, realiai buvo apsiribota pateikta A. T. versija, dėl kurio parodymų patikimumo kolegija pasisakė, bei keliomis iš nekokybiškai įrašyto pokalbio, trukusio daugiau nei 40 minučių, kurį, vėlgi, savarankiškai įrašė A. T., konteksto ištrauktomis frazėmis. Kaip įrodymas pateiktas darytų telefoninių skambučių išklotinės, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kas konkrečiai skambino ir koks tų pokalbių turinys, nes pateikto A. T. pokalbio įrašas patvirtina, kad šio pokalbio iniciatorius yra A. T., jis nuolat kalba beveik 40 minučių, P. J. ir A. Z. tik retsykiais įsiterpia ir nutraukia jo monologą. Pats pokalbis yra draugiško pasikalbėjimo pobūdžio. Jokių smurtinių veiksmų, grasinimų, gąsdinimų ar kitokio pobūdžio įtaigos, siekiant paveikti A. T. nenustatyta. Esant vienintelio A. T. parodymams, kurie akivaizdžiai prieštarauja kitų proceso dalyvių parodymams, ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme privalomai turėjo būti imtasi veiksmų šiems prieštaravimas pašalinti, tačiau tai nebuvo padaryta. Nors A. T. ir ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jokių realių veiksmų iš P. J. ir P. J. nebuvo (t.2, b.l. 180), apie neva grasinimus su juo susidoroti, jeigu jis nepakeis parodymų P. J. naudai, jis nugirdo iš aplinkinių, jo pažįstamų, tačiau šių asmenų A. T. neįvardijo ir jokių veiksmų šiems asmenims nustatyti, kad patvirtinti ar paneigti A. T. parodymus, ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme nebuvo imtasi. Taip pat, nors A. T. buvo ne kartą nurodęs, kad birželio ar kovo mėnesį gal 4 ar 5 kartus, P. J. kartu su aukštu, pliku draugu, apie 30 metų amžiaus, kurio vardo ir pavardės nežino, atvažiuodavo pas jį sidabrinės spalvos visureigiu, kuris nėra P. J. ir kurio numerių jis neįsidėmėjo, ir, girdint draugui, grasino jam, kad, jeigu nepakeis parodymų, jam bus blogai (t.1, b.l. 9-10; t.2, b.l. 180), tačiau byloje nėra duomenų, kad ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme būtų imtasi kažkokių veiksmų nustatyti šį asmenį.

Pažymėtina, kad, siekiant sužinoti esminių prieštaravimų priežastis dėl tų pačių reikšmingų bylai aplinkybių, tam, kad tuos prieštaravimus pašalinti, Lietuvos Respublikos BPK 190 str. numatytas proceso veiksmas – akistata, – kurios metu gali būti suvedami du pirmiau apklausti asmenys, kurių parodymai iš esmės prieštarauja vieni kitiems. Ši proceso veiksmas nėra būtinas, jeigu ikiteisminio tyrimo metu imtasi kitų baudžiamojo proceso įstatyme numatytų veiksmų esantiems prieštaravimas pašalinti. Tačiau šiuo konkrečiu atvejų nebuvo imtasi jokių veiksmų, tame tarpe nebuvo atliktos ir akistatos tarp P. J. ir A. T., A. T. bei M. D., nors to primygtinai prašė P. J. (t.2, b.l. 24, 52, 53, 55). Kolegija kritiškai, kaip neatitinkantį baudžiamojo proceso tikslams, vertina Trakų rajono prokuratūros sprendimą 2012-04-10 nutarimu atsisakyti tenkinti P. J. prašymą dėl papildomų ikiteisminio tyrimo veiksmų – suvesti jį akistaton su A. T. ir M. D.. Šiuo konkrečiu atveju prokurorė formaliu pagrindu vadovavosi tyrėjos J.Žepnickienės 2012-03-21 tarnybiniu pranešimu (t.1, b.l. 105), kuriame nurodyta, kad 2012-03-19 P. J. buvo įteiktas galutinis pranešimas apie įtarimą, dalyvaujant gynėjui advokatui K.Mikšiui, ir buvo susitarta, kad 2013-03-21 13.00 val. P. J. atvyks į akistatą su nukentėjusiuoju A. T., tačiau nustatytu laiku P. J. neatvyko dėl nenustatytos priežasties. Pažymėtina, jog dėl P. J. neatvykimo priežasties nebuvo aiškinamasi ir buvo apsiribota formaliu atsirašymu, kad A. T. papildomos apklausos metu nurodė, jog atsisako nuo akistatos su P. J., nes bijo, jaučia nervinę įtampą, o M. D. šioje byloje nedavė parodymų apie P. J. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, todėl nėra pagrindo suvesti P. J. ir M. D. akistaton (t.2, b.l. 26). Taigi, konstatuotina, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo imtasi jokių veiksmų esantiems akivaizdiems prieštaravimams pašalinti.

Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui šioje byloje išteisinti P. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 3 d., nes nėra įrodyta jo veiksmuose šio nusikaltimo sudėties požymių.

Kolegija, kaip jau buvo minėta, taip pat sutinka su teismo argumentais, kuriais buvo atsisakyta vadovautis liudytojų A. T. ir M. D. parodymais.

Tačiau tuo pačiu pažymėtina, jog, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį P. J. atžvilgiu, teismas nurodo, kad jis vadovaujasi nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, ekspertizės aktu, telefoninių skambučių išklotine ir pateikto A. T. pokalbio įrašo fragmentais. Teismas nenurodė, kokiais konkrečiais liudytojų parodymais jis vadovaujasi, kadangi liudytojų M. D. ir A. T. parodymus jis atmetė kaip nepatikimus, o kitų liudytojų galinčių patvirtinti P. J. kaltę šioje byloje nenustatyta, gi, liudytojos A. Z. parodymų, duotų P. J. naudai, teismas išvis nevertino. Dėl kitų pirmosios instancijos teismo nurodytų įrodymų, kuriais buvo grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis (A. T. parodymų, telefonų skambučių išklotinės ir pateikto įrašyto pokalbio fragmento) kolegija jau pasisakė. Šių įrodymų akivaizdžiai nepakanka, kad apkaltinamasis nuosprendis būtų pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Šiuo konkrečiu atveju, esant akivaizdiems prieštaravimams, kurie nebuvo pašalinti ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nesant galimybės jų pašalinti apeliacinės instancijos teisme, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-544/2005, Nr. 2K-251/2008 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose O. prieš Norvegiją § 37/3, Condron prieš Jungtinę Karalystę § 62 ir kt.), Trakų rajono apylinkės teismo 2014-05-05 nuosprendis keistinas: P. J. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis naikintinas ir jo atžvilgiu priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, neįrodžius, kad P. J. dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d.

Nustačiusi akivaizdžius pažeidimus, dėl kurių apkaltinamasis nuosprendis negali būti pripažintas teisėtas ir pagrįstas, kitus apeliacinio skundo argumentus – dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto bei P. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos perkvalifikavimo teisėtumo ir pagrįstumo – kolegija palieka nenagrinėtus.

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 329 str. 1 d. 1 p., kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2014-05-05 nuosprendį toje dalyje, kur P. J. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d., ir jo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kadangi neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Kitą Trakų rajono apylinkės teismo 2014-05-05 nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.