- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-26
- Bylos Nr.
- 1A-1-557/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Pauliukėnas (pirm.), Aurelija Sadauskaitė, Remigijus Preikšaitis
- Kaltinamasis
- M. V.
- Nukentėjusysis
- G. Ž., Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros
Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-1-557/2015
Teisėja V. Butanavičiūtė Teisminio proceso Nr. 1-93-1-00104-2013-5
2015 m. kovo 26 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Remigijaus Preikšaičio ir Aurelijos Sadauskaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo G. Ž. ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo M. V. dėl kaltinimo pagal BK 290 str. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimų požymių.
Nuosprendžiu nukentėjusiojo G. Ž. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
M. V. buvo kaltinamas tuo, kad 2013-03-13 laikotarpyje nuo 09.00 val. iki 11.30 val. Šilalės rajono apylinkės teisme, Dvaro g. 9 Šilalėje, viešo teismo posėdžio metu nagrinėjant jam pareikštus kaltinimus baudžiamojoje byloje Nr. 85-1-00277-12 dėl Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro G. Ž. - valstybės tarnautojo įžeidimo (pagal BK 290 str.), girdint kitiems viešo teismo posėdžio metu dalyvavusiems ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, siekdamas sumenkinti ir sukurti nepatikimo valstybės tarnautojo - vyriausiojo prokuroro G. Ž. įvaizdį, viešai apie jį pareiškė: „...nusikaltėlių valdžioje stogas, lauk Ž. iš prokuratūros...“, „...už tai, kad nutraukė ir vilkino tyrimą, tapo vyriausiuoju prokuroru...“, „...už nusikaltimus tampa vyriausiais prokurorais...“, „...G. Ž. nusikaltėlių valdžioje stogas, lauk Ž. iš prokuratūros, to sieksiu ir toliau, kad jis būtų pašalintas iš pareigų...“,- ir tuo įžeidė valstybės tarnautoją – Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros vyriausiąjį prokurorą G. Ž..
Apylinkės teismas, išteisindamas M. V. pagal BK 290 str. konstatavo, kad tai, jog 2013-03-13 teismo posėdžio metu M. V. pripažino daugiau įžeidžiančio turinio pasisakymų, išsakytų 2012-03-29 piketo metu, negu buvo nurodyta kaltinime, nelaikytina nauja nusikalstama veika. Be to, asmuo, duodamas paaiškinimus apie savo padarytą nusikalstamą veiką, už šių paaiškinimų davimą netraukiamas baudžiamojon atsakomybėn, todėl teismas priėjo išvados, kad 2013-03-13 M. V., duodamas paaiškinimus apie savo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 290 str., nepadarė naujos nusikalstamos veikos.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusysis G. Ž. prašo Šilalės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį – pripažinti M. V. kaltu pagal BK 290 str. ir paskirti jam sankcijoje numatytą bausmę; patenkinti jo civilinį ieškinį ir priteisti jam iš M. V. 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nurodo, jog Šilalės rajono apylinkės teismas, išteisindamas M. V. nurodė, kad 2013-03-13 teismo posėdžio metu buvo nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybės dėl jo įžeidimo pagal BK 290 str., kada M. V. 2012-03-29 jį prie Tauragės prokuratūros pastato pavadino „nusikaltėliu“. Todėl skundžiamu nuosprendžiu teismas 2013-03-13 posėdžio metu M. V. išsakytus įžeidžiančio pobūdžio žodžius įvertino kaip M. V. duotus parodymus apie 2012-03-29 padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 290 str. Teismas neteisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir padarė nepagrįstas išvadas. 2013-03-13 M. V. teismo posėdžio metu, kada buvo nagrinėjami jam pateikti kaltinimai dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 str. 1 d., 290 str., tyčia siekė jį įžeisti, išsakydamas kaltinime nurodytas frazes. Nors ir buvo nagrinėjamas epizodas dėl to, kad jis 2012-03-29 prie prokuratūros pastato jį pavadino nusikaltėliu („va išėjo nusikaltėlis“), tačiau M. V. tiek duodamas parodymus, tiek užduodamas klausimus kitiems proceso dalyviams, tiek baigiamosiose kalbose, tiek ir be bylą nagrinėjančio teisėjo leidimo nuolat po kelis kartus kartojo kaltinime nurodytus žodžius ir tokiu būdu jis ne aiškino aplinkybes apie savo 2012-03-29 padarytą nusikalstamą veiką, o tyčia dar kartą viešai liudytojų prokuratūros darbuotojų (jo pavaldinių), bylą nagrinėjančio teismo, liudytojų policijos pareigūnų akyse siekė jį pažeminti ir pakirsti pasitikėjimą juo. Akivaizdu, kad 2013-03-13 M. V. buvo nevaldomas (neaišku, kodėl teisėjas nesiėmė priemonių situacijai suvaldyti), laidė įvairias replikas ir nuolat akcentavo, kad jis yra kažkokių nusikaltėlių „stogas“, t. y. dangsto nusikaltimus padariusius asmenis, kad už nusikaltimus tampama vyriausiaisiais prokurorais, t. y., kad jis yra padaręs nusikaltimus ir dėl to tapo vyriausiuoju prokuroru. M. V., žinodamas, kad 2013-03-13 teisme dalyvaus ir jis, kaip nukentėjusysis, sąmoningai pradėjo iš naujo savo nusikalstamą veiką ir toliau įžeidinėjo jį, išsakydamas jį žeminančio, menkinančio ir paniekinančio pobūdžio žodžius, taip tyčia siekdamas įžeisti jį dėl jo priimto sprendimo baudžiamojoje byloje dėl ŽŪK „(duomenys neskelbtini)“.
Žemesnės instancijos teismas
Šilalės rajono apylinkės teismas neteisingai įvertino byloje surinktus faktinius duomenis, padarė neteisingas, faktinėms aplinkybėms prieštaraujančias išvadas dėl M. V. kaltės ir taip pažeidė BPK 20 str. nuostatas. Byloje nukentėjusiojo, liudytojos R. G. parodymais, teismo posėdžio garso įrašu, iš dalies M. V. parodymais nustatyta, kad kaltinime nurodyti įžeidžiančio pobūdžio žodžiai buvo išsakyti. M. V. paaiškino, kad tokius žodžius jis pasakė ne komentuodamas jam pareikštus kaltinimus dėl 2012-03-29 išsakytos frazės jo atžvilgiu „va išėjo nusikaltėlis“, o dėl to, kad jis yra nepatenkintas jo, kaip prokuroro, priimtais sprendimais ir pasirinko tokią savo pozicijos išraiškos formą (įžeidinėti ir kaltinti jį nebūtais dalykais), kuri patenka į sąrašą veikų, numatytų BK. M. V. tai traktuoja kaip žodžio laisvę, kaip kažkokią kovą su valdžioje esančiais nusikaltėliais, bet tai yra niekuo nepagrįstas jo, kaip pareigūno, viešas įžeidinėjimas. Be to, 2013-03-13 teismo posėdyje M. V. buvo kaltinamas ir pagal BK 290 str. dėl vienos frazės „va išėjo nusikaltėlis“, kai tuo tarpu 2013-03-13 posėdžio metu jis išsakė kur kas daugiau teiginių, kurie įžeidė ir pažemino jį, jų išsakyti daugiau vien duodant paaiškinimus dėl frazės „va išėjo nusikaltėlis“ nebuvo reikalo. Komentuoti savo parodymus ar duoti paaiškinimus galima tik toje apimtyje, dėl ko yra pareikštas kaltinimas, o tolesnis kryptingas ir viešas jo įžeidinėjimas teismo posėdžių salėje, prisidengiant kažkokių dokumentų komentavimu ar savo parodymų davimu, turi būti vertinamas kaip pagrindas pripažinti M. V. kaltu pagal BK 290 str. Šia teisės norma saugoma normali pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veikla, autoritetas, taip pat jo asmeninė ir profesinė garbė bei orumas.
BPK 22 str. 3 d. nurodyta kaltinamojo teisė duoti paaiškinimus apie teismo tiriamas bylos aplinkybes nereiškia, kad M. V. naudodamasis šia teise gali šmeižti, įžeidinėti teismo posėdžio salėje esančius asmenis, kitus proceso dalyvius, teismą. Pažymi, kad M. V. 2013-03-13 davė parodymus ne apie konkrečias bylos aplinkybes, o daugiau kalbėjo apie dalykus, nesusijusius su byla (Tauragės savivaldybės politikus, jo, kaip prokuroro, priimtus procesinius sprendimus prieš keletą metų ir pan.) ir siekė jį sumenkinti. Kiekvienas asmuo, naudodamasis jam suteiktomis laisvėmis, privalo nepažeisti kito asmens teisių, o jas pažeidęs - atsakyti pagal galiojančius įstatymus. Teismo išvada, kad M. V. su plakatu, ant kurio parašyta „Ž. nusikaltėlių valdžioje stogas“, yra ne kartą piketavęs prie prokuratūros, ir šios frazės išsakymas 2013-03-13 teismo posėdžio metu nelaikytina nusikalstama veika, nepagrįsta. Dėl M. V. piketų yra kreipęsis į Tauragės apskrities VPK ir buvo inicijuotos bylos dėl administracinių teisės pažeidimų. Procesą dėl BK 290 str. pradėjimo paprastai inicijuoja pats nukentėjęs asmuo. Nepaisant to, kad M. V. ir anksčiau yra piketavęs prie prokuratūros pastato su minėto turinio plakatu, nereiškia, kad tokie žodžiai nėra įžeidžiantys, ir nereiškia, kad jis ateityje neinicijuos baudžiamųjų procesų dėl tokios M. V. veikos. Juk ne visais atvejais nuo nusikalstamų veikų nukentėję asmenys kreipiasi dėl baudžiamojo persekiojimo, tačiau tai nereiškia, kad dėl to padaryta veika nėra nusikalstama. Jokie teisės aktai nenumato, per kokį laikotarpį nuo nusikalstamos veikos padarymo nukentėjęs asmuo privalo kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.
Be to, teismas skundžiamame nuosprendyje remiasi liudytojo N. M. parodymais, tačiau liudytojas nebuvo apklaustas teisme. Teismas savo nuosprendį gali grįstai tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 str. 1 d.).
Dėl M. V. padarytos nusikalstamos veikos, t. y. dėl to, kad jis buvo M. V. įžeistas, jam buvo padaryta neturtinė žala. Jis pasijuto pažemintas, buvo sumenkintas jo, kaip apylinkės prokuratūros vadovo, autoritetas, buvo suformuotas neigiamas įvaizdis apie jį, kaip asmenį, dangstantį nusikaltimus, piktnaudžiaujantį savo pareigomis, išsakytus įžeidžiančio pobūdžio žodžius girdėjo jo pavaldiniai prokurorai, teismo sudėtis, kiti asmenys. Patirtą neturtinę žalą įvertina 3000 Lt.
Teismas, skundžiamu nuosprendžiu išteisindamas M. V., neteisingai įvertino bylos medžiagą ir padarė nepagrįstas išvadas, todėl skundžiamas nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti Šilalės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį – M. V. pripažinti kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 290 str., padarymo ir skirti 20 MGL (2600 Lt) baudą. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d., paskirtą bausmę subendrinti su Šilalės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 5 d. nuosprendžiu paskirta bausme, iš dalies jas sudedant, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę - 25 MGL (3250 Lt) baudą, į bausmės dydį įskaityti iš dalies atliktą pagal ankstesnį nuosprendį bausmę. Nurodo, jog teismas M. V., kaltinamą pagal BK 290 str., išteisino, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Teismo nuomone, asmuo, duodamas paaiškinimus apie savo padarytą nusikalstamą veiką, netraukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Teismas padarė išvadą, kad 2013-03-13 teismo posėdžio metu M. V., duodamas paaiškinimus apie anksčiau padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 290 str., nepadarė naujos nusikalstamos veikos. Be to, teismas pažymėjo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog M. V. su plakatu „Tauragės vyr. prokuroras G. Ž. - nusikaltėlių valdžioje stogas, lauk G. Ž. iš prokuratūros“ jau 2011 m. vasario mėn. piketavo prie Tauragės apylinkės prokuratūros, tačiau duomenų apie tai, kad nukentėjusysis G. Ž. kaip vyr. prokuroras, tuo būtų įžeistas, nėra.
Žemesnės instancijos teismas
Šilalės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nuosprendis naikintinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų, neatitinkančių bylos aplinkybių (BPK 328 str. 1, 3 p.). Pagal BK 290 straipsnį atsako tas, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį. BK 290 str. nurodytos veikos, įtvirtinamos kaip nusikaltimo, paskirtis - sudaryti galimybes valstybės tarnautojams ar kitiems viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims vykdyti savo pareigas ir taip užtikrinti normalią jų veiklą. Šia norma yra saugoma ir minėtų asmenų garbė bei orumas. Šiame straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyvioji pusė pasireiškia savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimu, kuris pasireiškia asmens pažeminimu, įskaudinimu, pakenkimu jo moraliniam prestižui. BK 290 str. numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, t. y. nusikaltimas laikomas baigtu nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento (kasacinė nutartis Nr. 2K-421/2007).
Iš išteisinamojo nuosprendžio galima daryti pagrįstą išvadą, kad teismas, priimdamas tokį sprendimą, pagrinde rėmėsi išteisintojo parodymais, iš kurių matyti, jog pastarasis, išsakydamas savo neigiamą nuomonę apie nukentėjusįjį, nenorėjo jo įžeisti. Tuo pačiu M. V., duodamas parodymus baudžiamojoje byloje Nr. 1-132-799/2013 parodė, kad neigiamą nuomonę susidarė apie nukentėjusįjį dėl jo praeityje priimtų sprendimų. M. V. teigimu, jis nuo 2010 m. siekia, kad nukentėjusysis atsistatydintų, nes mano, kad nukentėjusysis darė įtaką prokurorams ir valdžioje dirbantiems, kurie ėjo prieš jį. Be to, M. V. minėto teismo posėdžio metu patvirtino, jog pasakė visus baudžiamosios bylos 2013-08-29 kaltinamajame akte nurodytus teiginius.
Mano, kad teismas, padarydamas tokią išvadą, tinkamai neįvertino M. V. subjektyviosios pusės ir aplinkos, kurioje buvo išsakyti įžeidžiančio pobūdžio teiginiai. Be to, teismas nepagrįstai M. V. teiginius, nurodytus kaltinamajame akte, įvertino kaip paaiškinimus, duotus dėl jam inkriminuotų kaltinimų. Taip pat teismas, nuosprendyje analizuodamas M. V. veiksmus ir nurodydamas, jog jau 2011 m. vasario mėn. M. V. piketavo su plakatu „Tauragės vyr. prokuroras G. Ž. - nusikaltėlių valdžioje stogas, lauk G. Ž. iš prokuratūros“ prie Tauragės apylinkės prokuratūros, tačiau duomenų apie tai, kad nukentėjusysis G. Ž., kaip vyr. prokuroras, būtų įžeistas nėra, nepagrįstai susiaurino nukentėjusiojo teises. Iš šių teismo teiginių darytina išvada, jog nukentėjusysis, galimai laiku nesikreipęs į teisėsaugos institucijas dėl jo atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos, praranda teisę ir ateityje tai padaryti.
Pažymi, kad remiantis baudžiamosios bylos Nr. 1-93-729/2013 medžiaga galima daryti pagrįstą išvadą, jog M. V., išsakydamas savo poziciją viešai, apie nukentėjusįjį pasisakė ne kaip apie privatų asmenį, o kaip apie prokurorą dėl anksčiau atliktų pastarojo procesinių funkcijų. M. V. išsakyti įžeidžiantys žodžiai betarpiškai susiję su nukentėjusiuoju ir šiuo metu, nes būtent M. V. savo išsakomais teiginiais, kurie yra nepagrįsti jokiais juridinę reikšmę turinčiais oficialiais dokumentais, siekia nukentėjusįjį G. Ž., kaip prokurorą, pažeminti, pakenkti jo moraliniam prestižui, tuo pačiu sukeldamas visuomenės nepasitikėjimo pačia prokuratūros sistema jausmą. Todėl teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį M. V. atžvilgiu, ne tik nenubaudė M. V., bet ir iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo sudarė prielaidas pastarajam manyti, jog būdamas vieną kartą teistas už nusikaltimą, numatytą BK 290 str., jis nebegali būti teisiamas antrą kartą už tuos pačius ar panašius įžeidžiančius žodžius, pasakytus to paties nukentėjusiojo atžvilgiu.
Šioje baudžiamojoje byloje M. V. patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ne už prokuroro darbo kritiką, o už jos išreiškimą nepriimtinu, įžeidžiamu būdu. Kitu atveju vieša ir (ar) procesine forma išreikšta kritika dėl atliekamo darbo, nenaudojant užgaulių žodžių, žeminančių asmens garbę ir orumą, neužtrauktų baudžiamosios atsakomybės. Valstybinio kaltintojo nuomone, teismas visiškai neįvertino nukentėjusiojo G. Ž. parodymų, iš kurių matyti, jog viešo teisiamojo posėdžio metu M. V. išsakyti teiginiai įžeidė pastarąjį bei pažemino jį, kaip pareigūną. G. Ž., priešingai nei teismas, netapatina M. V. įžeidžiančio pobūdžio teiginių jo atžvilgiu su pastarojo parodymais ir laiko šiuos M. V. veiksmus nusikalstamais. Tai, kad M. V. suprato savo nusikalstamų veiksmų pavojingą pobūdį, numatė savo veiksmų padarinius ir to norėjo, parodo ne tik nukentėjusiojo G. Ž. parodymai, bet ir teismo posėdžio įrašas, kuriame užfiksuoti M. V. įžeidžiančio pobūdžio žodžiai.
Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 290 str. turinį, 2013-01-22 kasacinėje nutartyje Nr. 2K-32/2013 remiasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais panašaus pobūdžio bylose dėl asmenų saviraiškos laisvės apribojimo (mutatis mutandis Janowski v. Poland, no. 25716/94, judgment of 21 January 1999; Skatka v. Poland, no. 43425/98, judgment of 27 May 2003; Lopuch v. Poland, no. 43587/09, judgment of 24 July 2012; Mahler v. Germany, no. 29045/95, Commission decision of 14 January 1998), tai yra, kad teisėsaugos institucijos yra teisingumo garantai, kurių darbui reikia visuomenės pasitikėjimo, todėl jos turi būti apsaugotas nuo nepagrįstų išpuolių.
Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinius skundus tenkinti. Išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. nustatyta, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (Konstitucijos 25 str. 1 d.); žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (Konstitucijos 25 str. 2 d.). Kiekvieno asmens teisė į saviraiškos laisvę taip pat įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str. Tačiau saviraiškos laisvė nėra absoliuti, taigi ji gali būti ribojama pagal įstatymą, jei tai būtina siekiant apsaugoti kitas demokratinėje visuomenėje ginamas vertybes, be kita ko, užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, užtikrinti teisminės valdžios autoritetą (Konvencijos 10 str. 2 d.), apsaugoti žmogaus garbę ir orumą (Konstitucijos 25 str. 3 d.; Konvencijos 10 str. 2 d.). Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais, be kita ko, šmeižtu ir dezinformacija (Konstitucijos 25 str. 4 d.). Griežčiausia saviraiškos laisvės apribojimo forma – baudžiamoji atsakomybė už netinkamą jos įgyvendinimą. Vienas tokių atvejų yra valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas (BK 290 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką valstybės tarnautojų (plačiąja prasme prie jų priskiriami ir prokurorai), vykdančių savo oficialias funkcijas, leistinos kritikos ribos, kaip ir politikų atveju, yra platesnės nei privačių asmenų. Tačiau kartu Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose suformuota nuostata, kad politikai sąmoningai atsiveria nuodugniai kiekvieno jų žodžio bei darbo kontrolei, o dėl valstybės tarnautojų tokios išvados padaryti negalima, taigi kritikuojant jų veiksmus, jie neturėtų būti traktuojami lygiai taip pat, kaip politikai (Lešnik v. Slovakia, no. 35640/97, judgment of 11 March 2003; Lyashko v. Ukraine, no. 21040/02, judgment of 10 August 2006). Be to, pripažįstama, jog tam, kad valstybės tarnautojai galėtų sėkmingai atlikti savo funkcijas, jiems reikalingas visuomenės pasitikėjimas nesant netinkamo trukdymo, taigi gali kilti būtinybė apsaugoti juos nuo įžeidžiamų ir užgaulių žodinių išpuolių vykdant pareigas. EŽTT taip pat yra nurodęs, kad prokurorai yra tarnautojai, kurių užduotis – prisidėti prie tinkamo teisingumo vykdymo. Šiuo aspektu jie yra teisminės sistemos plačiąja prasme dalis. Taigi visuomenės pasitikėjimas jais, kaip ir teismo pareigūnų atveju, yra viešasis interesas (Lešnik v. Slovakia). EŽTT praktikoje laikomasi nuostatos, kad nėra abejonių, jog demokratinėje visuomenėje asmenys turi teisę komentuoti ir kritikuoti teisingumo vykdymą bei jame dalyvaujančius pareigūnus, tačiau tokia kritika privalo neperžengti tam tikrų ribų. Kiekvienu atveju, susidūrus asmens teisei įgyvendinti savo saviraiškos laisvę teisingumo vykdymo kontekste ir teisingumo vykdymo sistemos bei jos pareigūnų teisių apsaugos interesams, turi būti nustatoma teisinga šių vertybių pusiausvyra (LAT nutartis 2K-32/2013).
Pagal BK 290 straipsnį atsako tas, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį. Šiame straipsnyje nustatyto draudimo paskirtis – sudaryti galimybes valstybės tarnautojams ar kitiems viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims vykdyti savo pareigas ir taip užtikrinti normalią jų veiklą. Be to, šia BK norma yra saugoma ir minėtų asmenų garbė bei orumas jiems atliekant viešojo administravimo pareigas. Šiame straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyvioji pusė pasireiškia savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimu. Įžeidimu laikytini žodžiai ar veiksmai, kuriais siekiama asmenį pažeminti, įskaudinti, pakenkti jo moraliniam prestižui. Ar žodžiai yra ištariami norint asmenį pažeminti, įskaudinti, sprendžiama atsižvelgiant į tai, kokie žodžiai ir kokioje situacijoje buvo ištarti. BK 290 straipsnyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, t. y. kaip būtinas bei pakankamas baudžiamajai atsakomybei objektyvusis požymis joje nurodyta veika, o nusikaltimas laikomas baigtu nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento (kasacinė nutartis Nr. 2K-421/2007).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog 2013 m. kovo 13 d. vyko baudžiamosios bylos (duomenys neskelbtini) teisiamasis posėdis, kurioje M. V. be kita ko buvo kaltinamas ir tuo, kad 2012 m. kovo 29 d. 16.15 val., darbo metu prie Tauragės rajono apylinkės prokuratūros įėjimo durų Tauragėje, (duomenys neskelbtini), vyriausiajam prokurorui G. Ž. išėjus į lauką, pasakė „va, išėjo nusikaltėlis“ ir taip įžeidė valstybės tarnautoją. Iš byloje esančių teismo posėdžių protokolų (t. 2, b. l. 23-40), teismo posėdžio garso įrašo išklotinės (t. 2, b. l. 7-22) ir kompaktinės plokštelės „MAXELL CD-R“, kurioje yra 2013-03-13 teismo posėdžio garso įrašas (t. 1, b. l. 20) matyti, kad šio teismo posėdžio metu, kaltinamasis M. V.:
1) teisėjui pasiūlius paaiškinti, kas jam yra žinoma apie įvykį prie prokuratūros pastato, nurodė aplinkybes, dėl kokių priežasčių jis taip pasielgė, kodėl laiko prokurorą G. Ž. nusikaltėliu, taip pat ištarė žodžius „Tauragės vyr. prokuroras G. Ž. nusikaltėlių valdžioje stogas, lauk Ž. iš prokuratūros – aš su tuo plakatu visur piketuoju“ (posėdžio garso įrašo 25 min. 25 s. - t. 2, b. l. 10);
Žemesnės instancijos teismas
2) atsakydamas į teisėjo klausimą, kas jį paskatino kovo 29 d. ateiti prie prokuratūros, nurodė, kad tai buvo akcija prieš neteisėtus veiksmus ir jis taip vykdė pilietinę pareigą, nes žmonės buvo kviečiami rinktis prie korumpuotų įstaigų ir apjuosti jas juostomis, taip pat ištarė žodžius „gal aš neatlikau savo pareigos kiek reikia, jeigu 12 metų nusikaltėliai šiandien, vat, Tauragės vyr. prokuroras G. Ž. nusikaltėlių valdžioje stogas, lauk Ž. iš prokuratūros – aš negaliu pasiekti 12 metų, tai kas čia dabar“ (posėdžio įrašo 28 min. 29 s. - t. 2, b. l. 10);
3) atsakydamas į teisėjo klausimą, ar Ž. jūs pasakėte „va išėjo nusikaltėlis..?“ nurodė, kad taip nepasakė, taip pat ištarė žodžius „gal ir aš perkomentavau, kad Tauragės vyr. prokuroras G. Ž. nusikaltėlių valdžioje stogas, lauk Ž. iš prokuratūros – aš komentuoju tuos dalykus“ (posėdžio įrašo 34 min. 51 s. - t. 2, b. l. 11);
4) atsakydamas į nukentėjusiojo G. Ž. klausimą, kieno užsakymus jis vykdo ir kas pastūmėjo jį daryti tokius nusikaltimus nurodė, kad jis gynė savo pažeistas teises, nes jam dirbant žemės ūkio rūmuose, jiems buvo duota skirstyti paramą, taip pat ištarė žodžius „ten turėjo būti ir mano parašas, kad ta parama skiriama, kurią Ž. vilkino, vilkino iki senaties užvilkino, už tą tapo vyriausiu prokuroru...“ (posėdžio įrašo 39 min. 42 s. - t. 2, b. l. 12);
5) baigiamųjų kalbų metu nurodė, kad 28 prašymuose priimti į narius kooperatyvo 25 parašai buvo suklastoti, yra ne tų asmenų, kurių vardų jie yra surašyti, taip pat ištarė žodžius „ir aš prašau tą viską ištirti ir nubausti, Tauragės vyr. prokuroras G. Ž. nusikaltėlių valdžioje stogas, lauk Ž. iš prokuratūros“, aš to sieksiu ir toliau, kad jis būtų pašalintas ir jis privalo būti pašalintas“ (posėdžio įrašo 2 val. 7 min. 30 s. - t. 2, b. l. 21).
Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliantų vertinimu, kad pasakydamas nurodytus teiginius teisme, M. V. siekė nukentėjusįjį G. Ž. kaip prokurorą pažeminti, pakenkti jo moraliniam prestižui. Nors BK 290 str. įtvirtintos įžeidimo sudėties objektyvioji pusė gali pasireikšti ir vertinamaisiais teiginiais, kuriems netaikomas tiesos (teisingumo) kriterijus, iš aukščiau išvardintų M. V. išsakytų frazių matyti, kad baudžiamojoje byloje kaltinamas pareigūno įžeidimu, M. V. nuo kaltinimo gynėsi bandydamas pagrįsti savo teiginio „va, išėjo nusikaltėlis“ teisingumą, nurodydamas faktus apie, jo vertinimu, prokuroro G. Ž. neva padarytas nusikalstamas veikas, o ne siekdamas iš naujo, dar kartą įžeisti nukentėjusįjį. Įvertinant pasakytų frazių kontekstą, svarbu pažymėti, kad jos buvo susijusios su nagrinėjamos bylos dalyku, jomis buvo tiesiogiai atsakoma į užduotus klausimus. Pavyzdžiui, paprašytas paaiškinti įvykio aplinkybes, jis papasakojo ir apie jo demonstruotą plakatą (t. 1, b. l. 165), bei pagarsino šio plakato turinį; paklaustas, kas jį paskatino veiksmams, už kuriuos yra teisiamas nurodė, kad pilietinės pareigos vykdymas ir siekis, kad G. Ž. nebedirbtų prokuratūroje; klausiamas, ar jis pasakė, kad išėjo nusikaltėlis, nurodė, kad jis taip nepasakė, nebent pakomentavo savo plakatą, kad jis yra nusikaltėlių valdžioje stogas; paklaustas, kas pastūmėjo jį daryti nusikalstamas veikas, nurodė, kad Ž. bylos vilkinimas iki senaties; baigiamųjų kalbų metu dar kartą nurodė, kad savo akcija siekė, jog prokuroras būtų pašalintas iš užimamų pareigų.
Nors nukentėjusysis G. Ž. apeliaciniame skunde nurodo, kad M. V., žinodamas, kad 2013-03-13 teisme dalyvaus ir jis, kaip nukentėjusysis, sąmoningai pradėjo iš naujo savo nusikalstamą veiką ir toliau įžeidinėjo jį, išsakydamas jį žeminančio, menkinančio ir paniekinančio pobūdžio žodžius, taip tyčia siekdamas įžeisti jį dėl jo priimto sprendimo baudžiamojoje byloje dėl ŽŪK „(duomenys neskelbtini)“, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad sakydamas kaltinime nurodytas frazes, M. V. apibendrindavo savo teiginius dėl, jo vertinimu, neva padarytos G. Ž. nusikalstamos veikos, taip norėdamas pagrįsti savo vertinimų teisingumą ir įrodyti, kad jo veikoje 2012 m. kovo 29 d. nėra BK 290 str. įtvirtintos nusikaltimo sudėties. Šios kaltinamojo išsakytos frazės yra neatsiejamai susijusios su jam pareikštu kaltinimu: tiek 2012 m. kovo 29 d., tiek ir 2013 m kovo 13 d. buvo vartojamas įžeidžiantis žodis „nusikaltėlis“, tuo žodžiu buvo vadinamas tas pats asmuo. 2012 m. kovo 29 dieną nukentėjusysis buvo pavadintas apibendrinančiu teiginiu (nusikaltėlis), kurio turinį 2013 m. kovo 13 d. teismo posėdžio metu (kokius nusikaltimus neva padarė) ir bandė atskleisti M. V. (perėjimas nuo abstraktaus prie konkretaus). Beje, 2013 m. kovo 13 d. teismo posėdžio metu liudytojas N. M., duodamas parodymus apie 2012 m. kovo 29 d. incidentą patvirtino, kad M. V. G. Ž. pavadino ne tik nusikaltėliu, bet išsakė ir kitus žodžius, pavadindamas „nusikaltėlių valdžioje stogu“. Pažymėtina, kad aptarti M. V. teiginiai buvo išsakyti baudžiamojo proceso metu, nagrinėjant baudžiamąją bylą, kurioje M. V. buvo kaltinamas G. Ž. įžeidimu, ir jam buvo pasiūlyta duoti parodymus apie žinomas bylos aplinkybes, užduodami klausimai. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, iš principo sutikdama su nukentėjusiojo apeliacinio skundo teiginiu, kad komentuoti savo parodymus ar duoti paaiškinimus galima tik toje apimtyje, dėl ko yra pareikštas kaltinimas, konstatuoja, kad M. V. paaiškinimai buvo iš esmės duodami jam pareikšto kaltinimo įžeidus prokurorą G. Ž. (pavadinant jį nusikaltėliu) apimtyje ir papildomų įžeidimų, kurių neapimtų sąvoka „nusikaltėlis“, jis neišsakė. Kita vertus, pažymėtina, kad pagal BPK 272 str. 3 d. kaltinamojo apklausa pradedama teisiamojo posėdžio pirmininko pasiūlymu duoti parodymus apie kaltinimą ir kaltinamajam žinomas bylos aplinkybes. Taigi M. V. teismo posėdžio metu dėstytos aplinkybės, kodėl ir kokį konkrečiai prokuroro G. Ž. elgesį jis vertina nusikalstamu, ir kokiais būdais siekia, kad G. Ž. būtų atleistas iš pareigų, visiškai atitinka „kaltinamajam žinomų bylos aplinkybių“ dėstymo sampratą.
Minimoje byloje priimtos LAT nutarties 2K-156/2014 (t. 2, b. l. 103-108) analizė taip pat leidžia daryti išvadą, jog minėto pobūdžio išsireiškimai, panaudoti kitoje vietoje ir kitomis aplinkybėmis, t. y. ne baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, kurioje kaltinamasis, jau kaltinamas to paties pareigūno įžeidimu pagal BK 290 str., duoda paaiškinimus dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, neabejotinai galėtų būti vertintini kaip pareigūno vardą žeminantys, pareigūną įžeidžiantys ir turėtų užtraukti baudžiamąją atsakomybę. Todėl teisėjų kolegija negali sutikti su apeliantų teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas, nenubausdamas M. V. už jo duotus paaiškinimus teisiamojo posėdžio metu, sudarė prielaidas pastarajam manyti, jog būdamas vieną kartą teistas pagal BK 290 str., jis negali būti antrą kartą teisiamas už tuos pačius ar panašius žodžius, pasakytus kitomis aplinkybėmis to paties nukentėjusiojo atžvilgiu.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Ši aplinkybė neabejotinai yra gerai žinoma apeliantams, kurie yra teisininkai. Todėl apeliantų teiginiai, jog G. Ž. neatmeta galimybės kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl jau minėto M. V. plakato demonstravimo, nepaneigia teismo išvados, jog juridine prasme nėra pagrindo konstatuoti, kad nukentėjusysis G. Ž. kaip vyr. prokuroras dėl to plakato būtų įžeistas (nėra tuo klausimu M. V. atžvilgiu priimto įsiteisėjusio apkaltinamojo teismo nuosprendžio).
Sekant apeliantų logika, būtų galima prieiti klaidingos išvados, kad ir šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu, duodamas paaiškinimus dėl kaltinimo pagal BK 290 str. ir baigiamųjų kalbų metu pasakydamas teiginius „Vyr. prokuroras G. Ž. už padarytus nusikaltimus, neištirtas bylas, tyčia melagingai netyrė, prašau mane išteisinti ir nubausti G. Ž.“ (t. 2, b. l. 146), M. V. dar kartą padarė nusikalstamą veiką ir įžeidė prokurorą, nes baigiamosios kalbos metu nurodė papildomą, kaltinime nenurodytą aplinkybę – „tyčia melagingai netyrė“, ir taip galimai peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Kaip jau minėta, BPK 22 str. 3 d., 272 str. 3 d. suteikia kaltinamajam teisę duoti paaiškinimus apie teismo tiriamas ir jam žinomas bylos aplinkybes. Kiekvienas kaltinamasis turi įstatymo jam garantuojamą teisę į gynybą nuo pareikšto kaltinimo, kuri negali būti ribojama, o naudodamasis šia teise kaltinamasis gali naudoti visus teisėtus būdus ir metodus. Iš to seka, kad grėsmė būti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn už teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, kurie siejasi su byla, atskleidžia kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, jo tikslus ir motyvus, nepagrįstai apribotų kaltinamojo teisę į gynybą. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija negali sutikti su nukentėjusiojo teiginiu, kad M. V., naudodamasis šia teise ir pasakodamas apie nukentėjusiojo, kaip prokuroro, priimtus procesinius sprendimus prieš keletą metų ir pan., kalbėjo apie su byla visiškai nesusijusius dalykus, sąmoningai įžeidinėjo nukentėjusįjį ir siekė jį sumenkinti, ir už tai jis turi būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Atkreiptinas dėmesys, kad M. V. pagal išsilavinimą yra agronomas, jis nėra teisininkas ir gali tiksliai nesuprasti, kas yra įrodinėjimo dalykas konkrečioje byloje. Vienok, nors teisiamojo posėdžio metu M. V. jam inkriminuotus kaltinimus komentavo pakankamai plačiai, teismas jo neįspėjo, kad jo duodami parodymai yra nesusiję su byla, neperspėjo kaltinamojo, kad šis nenukryptų nuo bylos esmės ir leido jam manyti, kad visos jo vardijamos aplinkybės yra svarbios teisingam bylos išnagrinėjimui.
Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su nukentėjusiojo G. Ž. apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis, jog M. V. pasisakymų teisiamajame posėdyje intonacija, kalbos intensyvumas ir nuoseklumas, replikos ir atskirų aplinkybių hiperbolizuotas akcentavimas buvo ne visiškai neadekvatūs esamai situacijai. Kita vertus, iš byloje esančio komisijinės teismo medicininės ekspertizės akto Nr. EKG 770/14(03) (t. 2, b. l. 48-51) matyti, kad M. V. nuo 1990 m. diagnozuota onkologinė liga, taip pat diagnozuoti ir psichinės sveikatos sutrikimai (nerimo sutrikimas, emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas). Dėl šios priežasties, M. V. teismo posėdžio metu pasakyti teiginiai turi būti vertinami atsižvelgiant ir į M. V. psichinę bei fizinę sveikatos būklę, taip pat senyvą amžių, priimant domėn, kad užduotais klausimais jis buvo raginamas pasisakyti, kas jį paskatino ateiti prie prokuratūros, įžeisti prokurorą, kieno užsakymus jis vykdė. Todėl M. V. teismo posėdžio metu duotuose parodymuose stebimi tam tikri nukrypimai nuo sklandaus ir visiškai sveikam žmogui įprasto minčių dėstymo ar nuolatinis vienos minties akcentavimas, replikų naudojimas šiuo atveju negali būti pakankamas pagrindas pripažinti, kad tokiais pasisakymais buvo siekiama įžeisti nukentėjusįjį.
Remdamasi aukščiau išdėstytais motyvais kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje duodamas paaiškinimus dėl jo padarytos nusikalstamos veikos pagal BK 290 str., komentuodamas pasakytos įžeidžiančios frazės „va, išėjo nusikaltėlis“ turinį, M. V. dėl senyvo amžiaus, fizinės ir psichinės sveikatos problemų pasirinko nepakankamai korektišką savo parodymų dėstymo būdą, tačiau tuo nesiekė dar kartą įžeisti nukentėjusįjį G. Ž. ir nepadarė naujo nusikaltimo, numatyto BK 290 str. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis išteisintojo kaltės klausimu, pripažįsta, jog teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, atsižvelgė į surinktų duomenų visumą, juos tinkamai analizavo ir padarė teisėtas bei pagrįstas išvadas. Prokuroro ir nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir M. V. kaltės klausimu daryti priešingas išvadas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 332 str., teisėjų kolegija
nutaria:
nukentėjusiojo G. Ž. ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus atmesti.