Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės, Ritos Kisielienės, Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės O. Č. apeliacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. Č. ieškinį atsakovams S. P., Z. P., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl pažeistų teisių gynimo, tretieji asmenys - individuali įmonė „Vilkaraistis“, J. B. individuali įmonė.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama apeliantės O. Č. apeliacinio skundo ribose. Pagal apeliacinio skundo, kuriuo kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, suformuluotus pagrindus, apeliacijoje keliami klausimai dėl tinkamo materialinės teisės normų, reglamentuojančių žemės sklypo ribų nustatymą, aiškinimo ir taikymo, bei tinkamo įrodymų vertinimo. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ginčo išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus, aiškino bei taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti nėra pagrindo.

Byloje nustatyta, kad ieškovei O. Č. nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas, daržinė, tvartas, kiemo rūsys, pirtis, kiemo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini) (b.l. 15, t.1), kuriuos ieškovė 2002-02-18 paveldėjo po motinos G. P. mirties (b.l. 18, t.1). Žemės sklypas, kuriame yra ieškovei nuosavybės teise priklausantys statiniai, nuosavybės teise priklauso valstybei. 1974-04-16 (duomenys neskelbtini) kolūkio valdyba protokolu Nr.5 išskyrė ieškovės tėvui V. P. (P.) 0,15 ha ploto žemės sklypą individualaus namo ir ūkio pastato statybai naudotis neterminuotai (b.l. 11, t.1). Pagal šį protokolą 1974-05-29 buvo nubraižytas šio sklypo planas, kurį patvirtino Ignalinos rajono architektas (b.l. 12, t.1). 1974-06-28 buvo pasirašyta sutartis apie žemės sklypo pardavimą individualaus gyvenamojo namo statybai kaimo vietovėje tarp (duomenys neskelbtini) kolūkio ir V. P. (P.), nurodyta, kad statytojas privalo užbaigti visą statybą iki 1976-05-29 (b.l. 14, t.1). Utenos AVA 2000-08-30 įsakymu Nr.10-08-142 buvo patvirtintas VĮ „Valstybinio žemėtvarkos instituto” 1999-2000 m. parengtas (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės žemės reformos projektas (b.l. 24, t.1). Pagal patvirtintą (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą ieškovės motinai G. P. buvo suformuoti 2,98 ha dydžio asmeninio ūkio žemės sklypai, išsinuomoti iš valstybės (b.l. 118, t.1). Namų valdos sklypas Nr.35-1 ribojasi su atsakovams S. ir Z. P. priklausančia namų valda. Pagal žemėtvarkos projektą atsakovams S. ir Z. P. buvo suformuoti 3 ha ploto asmeninio ūkio žemės sklypai, iš jų ir namų valdos žemės sklypas Nr.67-1 - 0,2050 ha. Ieškovė O. Č. 2007-10-16 kreipėsi į Utenos AVA su prašymu paskirti komisiją, kuri paženklintų žemės sklypų ribą tarp jos ir atsakovės S. P. žemės sklypų. 2007-11-23 buvo sudarytas V. P. (P.) 0,36 ha ploto žemės sklypo Nr.35-1 ribų nustatymo abrisas, surašytas žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo aktas, kuriuos pasirašė ieškovė O. Č. ir atsakovė S. P. (b.l. 35, 36, t.1). J. B. įmonė atsakovės S. P. prašymu 2008-04-26 nustatė atsakovų žemės sklypo kadastro duomenis, sudarė žemės sklypo planą (b.l. 3-4, 8, t.2). Utenos AVA Ignalinos rajono žemėtvarkos skyrius, patikrinęs atsakovės S. P. žemės sklypo kadastrinių duomenų bylą, nustatė, kad žemės sklypo planas yra parengtas pagal teisės aktų reikalavimus, žemės sklypo riba atitinka teritorijų planavimo dokumentu suformuotas žemės sklypo ribas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovės motina suderino jai suprojektuotų namų valdos žemės sklypo plotą bei ribas, į ieškovės sutikimą su paženklinto namų valdos sklypo ribomis ir plotu, 2008-05-22 suderino 2008-04-26 atsakovų 2050 kv.m žemės sklypo kadastrinių matavimų planą (b.l. 3, t.2). Utenos apskrities viršininkas 2008-06-19 įsakymu Nr.14-1019 patvirtino valstybinių žemės sklypų kadastro duomenis, taip pat ir atsakovų S. ir Z. P. sklypo, įsakė Ignalinos rajono žemėtvarkos skyriui įregistruoti Nekilnojamojo turto registre patvirtintus žemės sklypus (b.l. 7, t.2). Utenos apskrities viršininko 2008-09-25 įsakymu S. P. buvo leista pirkti iš valstybės naudojamą 0,2050 ha namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu 2008-11-26 valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovė S. P. ir jos sutuoktinis Z. P. iš valstybės bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įsigijo 0,2050 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris atsakovams buvo perduotas 2008-11-26 valstybinės žemės sklypo perdavimo–priėmimo aktu (b.l. 119-120, 121, 122, t.1).

Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės O. Č. ieškinį, kuriuo ji prašė pripažinti negaliojančiais: 2007-11-23 V. P. (V. P.) skirto sklypo Nr.35-1 ribų nustatymo abrisą ir šio žemės sklypo 2007-11-23 ribų paženklinimo-parodymo aktą; 2008-05-22 Utenos apskrities viršininko administracijos 2008-04-26 parengto 2050 kv.m žemės sklypo kadastrinių matavimų plano suderinimą ir 2008-06-09 Utenos apskrities viršininko įsakymo Nr.14-1019 „Dėl valstybinės žemės sklypų įregistravimo Ignalinos rajone“ priedo 1 punkte nurodyto 2050 kv.m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalyje dėl ginčijamo 80 kv.m ploto; 2008-09-25 Utenos AVA įsakymą Nr.12-594 „Dėl leidimo pirkti žemės sklypą Ignalinos rajone“ dalyje dėl to paties ginčijamo 80 kv.m ploto; 2008-11-26 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį ir 2008-11-26 valstybinės žemės sklypo perdavimo-priėmimo aktą, dalyje dėl to paties ginčijamo 80 kv.m ploto. Pirmosios instancijos teismas ieškovės argumentus dėl suklydimo, pasirašant 2007-11-23 abrisą, atmetė, nes juos vertino kaip prieštaringus ir neįrodytus. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, iš esmės teigia, jog ji buvo suklaidinta D. Č., o pradiniame ieškinyje nurodytų argumentų dėl silpnaregystės ji neatsisakė, todėl pradiniame ir patikslintame ieškinyje nurodyti argumentai dėl suklydimo sudaro visumą ir negali būti laikomi prieštaringais. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais, apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Asmens teisė kreiptis į teismą ieškinio teisenos tvarka įgyvendinama pareiškus ieškinį teisme. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalykas apibrėžiamas ieškinio ribomis –ieškinio pareiškime ieškovas suformuluoja materialinį teisinį reikalavimą atsakovui ir nurodo aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą atsakovui, pateikia šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (CPK 135 str. 1 d. 2, 4 p.). Teisinius faktus ir juos patvirtinančius įrodymus, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimą atsakovui, t.y. faktinį ieškinio pagrindą, ieškovas privalo nurodyti ieškinio pareiškime. Teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t.y. negali keisti nei ieškinio dalyko, nei ieškinio pagrindo, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Vykstant ginčui teisme, ypač svarbi ieškinyje tinkamai išdėstyta pozicija. Teismas, patikrinęs faktinį ir teisinį pareikšto reikalavimo pagrįstumą, priima sprendimą dėl teisinio ginčo esmės, todėl CPK nustatytu bylos nagrinėjimo teisme reglamentavimu siekiama užtikrinti, kad priimtas teismo sprendimas būtų teisingas – atitiktų tikrąją teisės prasmę ir faktines aplinkybes. Taigi, teismas, atsižvelgdamas į šalių suformuluotus reikalavimus, turi aiškintis dėl kilusio ginčo teisinio santykio esmės ir taikyti teisės normas bylos konkrečių aplinkybių kontekste.

Byloje nustatyta, jog nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pirmąjį kartą metu ieškovė savo reikalavimus grindė suklydimu, nes dėl silpnaregystės abrise ties skaičiumi 23,6 neįžiūrėjo nubraižytų punktyrų. Vilniaus apygardos teismui 2010 m. rugsėjo 9 d. nutartimi grąžinus bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, ieškovė patikslino ieškinį, pagal kurį savo reikalavimų jau neįrodinėjo prastu regėjimu, sąlygojusiu jos suklydimą. Dėl to pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal 2011-11-03 priimtą patikslintą ieškinį, pagrįstai nevertino silpnaregystės įtakos suklydimui, tačiau atsižvelgė į tokį ieškovės pozicijos keitimą, nes suklydimo vertinimas yra pakankamai subjektyvus, o galimai suklydusio asmens veiksmai, siekiant pagrįsti savo suklydimą, nagrinėjamu atveju yra reikšmingi. Pažymėtina, kad ieškovė patikslintame ieškinyje apskritai nedetalizavo savo suklydimo, tik teismo posėdyje, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, paaiškino, jog neva D. Č. ją suklaidino, pasakęs, kad riboženklis žymi vietą, iki kurios ji galės arti žemę, o už riboženklio bus trijų metrų žalioji juosta, kuria ji galės naudotis, bet negalės arti. Tačiau šios aplinkybės nepatvirtina jokie įrodymai.

2007-11-23, ieškovės prašymu, paženklinti žemės sklypų ribos atvyko komisija. Ženklinimo metu dalyvavo (duomenys neskelbtini) žemėtvarkos skyriaus specialistas R. B., vedėjo pavaduotoja J. R., D. Č., IĮ „Vilkaraistis“ savininko D. Č. pavaduotoja D. Č., S. P., ieškovė ir jos sutuoktinis N. Č.. D. Č. – matininkas, rengęs 2007-11-23 abrisą, paaiškino, jog kalbėjo apie žemę, kuri yra prie valstybinio kelio, o ne apie pievutę (b.l. 85, t.2). Liudytoja J. R. paaiškino, jog matininkas D. Č. aiškiai šalims paaiškino ribas natūroje ir kaip jos braižomos abrise, šalims jokių neaiškumų nekilo (b.l. 88, t.2). Iš baudžiamosios bylos Nr.59-1-0209-08 nustatyta, kad liudytojas R. B. (žemėtvarkos skyriaus specialistas) paaiškino, jog O. Č. interesai nebuvo pažeisti, ji su matavimais sutiko ir pasirašė (b.l. 29). Tą patį paaiškino ir liudytojai D. Č. (b.l. 33), S. P. (b.l. 35), J. R. (b.l. 37), D. Č. (b.l. 39). Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, liudytojų parodymai leidžia daryti išvadą, jog šalys iš tiesų pasiekė kompromisą, kuris tenkino tiek ieškovę O. Č., tiek atsakovę S. P.. Apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai traktavo jos sutuoktinio dalyvavimą, ženklinant žemės sklypą, nes jis į patį procesą nesikišo. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės pozicija, nes byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog ieškovės sutuoktinis nebuvo pasyvus stebėtojas. Aplinkybę, jog apeliantė tarėsi su savo sutuoktiniu N. Č., nurodė atsakovė S. P. (b.l. 132, t.3), D. Č. (b.l. 135, t.3), to neneigė ir pati ieškovė, teigdama, jog „Nikolajus pasakė, kad nekelčiau triukšmo ir rašyčiausi“ (b.l. 78, t.2). Vadinasi, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovės sutuoktinio N. Č., turinčio teisinį išsilavinimą, dalyvavimas ir patarimai paneigia abejones dėl jos suklydimo, pasirašant 2007-11-23 abrise.

Suklydimas vertintinas iš esmės tos pačios rūšies įrodinėjimo priemonėmis (šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais), todėl nesant rašytinių įrodymų, paprastai laikytinų objektyvesniais, teismas turi vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluota įrodinėjimo taisykle, pagal kurią, ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje esančių įrodymų visetą, teismui nepakanka duomenų išvadai, jog ieškovė būtent dėl suklydimo pasirašė 2007-11-23 abrise (CK 1.5 str., CPK 185 str.).

Apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, nes liudytojos R. B., D. P. ir I. V. patvirtino, kad šlaitu (ginčijama sklypo dalimi) naudojosi ieškovės tėvas. Tačiau, nors pirmosios instancijos teismas atskirai ir nepasisakė dėl šių liudytojų parodymų, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apeliantės nurodytų liudytojų parodymai nekeičia įrodymų visumos vertinimo. Liudytoja R. B. nurodė, kad, jai gyvenant dabar atsakovei S. P. priklausančiame žemės sklype, buvo atvežta daug žemės ir sklypas išlygintas, dalis žemės nukrito ant ieškovės tėvo žemės, o riba buvo siejama su akmeniu (b.l. 136, t.3). Teisėjų kolegijos vertinimu nėra galimybės nustatyti, koks šlaitas per daugelį metų susidarė ir kiek jis pasikeitė, todėl konkreti ir aiški riba negali būti nustatyta vien pagal R. B. parodymus. Tačiau sklypų ribą pagal akmenį nurodė ir liudytojos D. P. bei I. V., taip pat Z. P.. Pažymėtina, jog ir atsakovė S. P. teigė, jog ribą žymėjo akmuo, tačiau ieškovė tą akmenį iškasė, o riboženklis pastatytas arčiau į jos pusę, t.y. sumažinant atsakovės žemės sklypą. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybių visuma suponuoja išvadą, jog riba ėjo ties akmeniu, o ieškovės veiksmai po sklypo ribos paženklinimo iš esmės ieškovės naudai, pašalinant akmenį, rodantį ribą tarp sklypų, kelia pagrįstų abejonių dėl jos sąžiningumo.

Apeliantės argumentai, jog, ženklinant žemės sklypo ribas, matininkas D. Č. neturėjo nei vieno dokumento dėl jos tėvo V. P. sodybinio sklypo, kas sudarė galimybę netiksliai identifikuoti ir gretimą žemės sklypą, yra nepagrįsti. Iš baudžiamosios bylos Nr.59-1-0209-08 nustatyta, jog D. Č. parodė, kad žemės sklypo ženklinimo metu turėjo ištrauką iš genplano, pažymėjimą apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo daikto turto registre, paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą (b.l. 39), ką jis pakartojo ir pirmosios instancijos teisme, nagrinėjant civilinę bylą. D. Č. paaiškinimai, jog nesivadovavo genplanu, nes tuomet ieškovės žemės sklypas būtų sumažintas, o šalims pavyko susitarti dėl sklypo ribos, laikytini pakankamais ir patikimais, kaip ir apeliantės minimas Utenos apskrities viršininko 2000-08-30 įsakymo Nr.10-08-142 priedas iš tiesų yra kameraliniu būdu daryta schema, kuri yra netiksli ir remiantis ja nėra pagrindo teigti, jog ieškovei priklausytų 0,40 ha žemės sklypas.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliantės argumentais, kad, J. B. atliekant S. P. namų valdos sklypo kadastrinius matavimus ir rengiant sklypo planą, buvo būtinas jos, kaip gretimo sklypo savininkės, sutikimas ir parašas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog, J. B. įmonei 2008-04-26 rengiant 2050 kv.m žemės sklypo kadastrinių matavimų planą ir nustatant žemės sklypo kadastro duomenis, nebuvo būtinybės atlikti sklypų ribos paženklinimo darbus, nes riboženkliai buvo įtvirtinti dar 2007 m. lapkričio 23 d. Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų LR Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr.534, punktas 32.1.1 numatė, kad, nustatant žemės sklypo kadastro duomenis, nustatomos ir riboženkliais paženklinamos (jei anksčiau tai nebuvo atlikta) žemės sklypo ribos arba atstatomi sunaikinti anksčiau paženklintų žemės sklypo ribų riboženkliai, žemės sklypo ribos vietovėje paženklinamos dalyvaujant žemės sklypo savininkui (esamajam arba būsimajam) arba jo įgaliotam asmeniui, taip pat suinteresuotiems asmenims – gretimų sklypų savininkams arba jų įgaliotiems asmenims. Nagrinėjamu atveju esminė aplinkybė yra ta, ar sklypų riba iki tol buvo paženklinta riboženkliais. Byloje nustatyta ir šalys neginčijo, jog 2007-11-23, sudarant V. P. 0,36 ha ploto žemės sklypo Nr.35-1 ribų nustatymo abrisą ir surašant žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktą, buvo įkasti riboženkliai. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo konkrečiu atveju nereikėjo iš naujo atlikti ribos paženklinimo, todėl nebuvo pagrindo kviesti ir ieškovės, pagrįsta šalių neginčijamomis faktinėmis aplinkybėmis ir atitinka LR Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr.534 reikalavimus. Tuo labiau, kad pagal bylos duomenis ieškovė O. Č. nėra ir sklypo savininkė.

Pažymėtina, kad nustatytos sklypo ribos atitinka vieno sklypo faktinės naudotojos O. Č. ir kito sklypo savininkės S. P. interesų pusiausvyrą, abiejų sklypų naudojimas pagal nustatytą ribą yra įmanomas ir racionalus, todėl apeliantės nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija negali pripažinti, jog buvo pažeistos apeliantės teisės ar teisėti interesai.

Remiantis tuo, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, nes, pripažinus, jog 2007-11-23 sudarytas abrisas ir atliktas žemės sklypo ribų paženklinimas atitiko tiek ieškovės O. Č., tiek atsakovės S. P. valią, nebuvo pagrindo tenkinti ir kitų ieškovės reikalavimų. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino nagrinėjamam klausimui aktualias teisės normas ir apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas, nes apeliacinio skundo argumentai nepaneigia jo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ignalinos rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.