- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-05-21
- Bylos Nr.
- I-1730-283/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02769-2018-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė
- Pareiškėjas
- J. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Procesinių sprendimų kategorijos: 20.1; 20.2.1.1; 20.2.1.2; 20.2.3.2; 20.5.1; 37.3; 55.1.3
2019 m. gegužės 21 d.
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. P. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas J. P. (toliau – ir J. P., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė:
1) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK), priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Kauno AVPK areštinėje, atlyginti už laikotarpį nuo 2016 m. spalio 9 d. iki 2016 m. spalio 11 d.;
2) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Kauno TI, atlyginti už laikotarpį nuo 2016 m. spalio 11 d. iki 2017 m. spalio 20 d.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2016 m. spalio 9 d. - 2016 m. spalio 11 d. laikotarpiu laikant Kauno AVPK areštinėje, kameroje nebuvo užtikrinta teisė į minimalų plotą, kadangi vidutiniškai teko 3,7 kv. m, įskaitant ir baldus. Tvirtino, kad kameroje buvo tamsu; pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiaisiais; turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad, remiantis Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimu, jis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Be to, nurodė, jog kameroje nebuvo karšto vandens, o dušu buvo galima naudotis tik 1 kartą per savaitę po 15 minučių; kameroje nebuvo užtikrinamas vėdinimas; sanitarinis mazgas buvo netinkamai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos; Kauno AVPK areštinėje buvo draudžiama turėti kompiuterį, radiją, arbatinuką, televizorių; pareiškėjui buvo patiektas mažos energetinės vertės maistas; buvo draudžiami ilgalaikiai bei trumpalaikiai pasimatymai. Pareiškėjas teigė, kad Kauno AVPK pareigūnai teismo salėje jį laikė su antrankiais.
Be to, J. P. nurodė, kad 2016 m. spalio 11 d. - 2017 m. spalio 20 d. laikotarpiu jis buvo laikomas Kauno TI. Tvirtino, kad Kauno TI kameros buvo perpildytos, todėl pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma, o esantys baldai dar labiau mažino kameros plotą. Pareiškėjo nuomone, sprendžiant dėl jam tenkančio ploto, iš kameros ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo užimamas plotas. Teigė, kad Kauno TI kamerose apšvietimas buvo per silpnas, o dėl purvinų langų trūko natūralaus apšvietimo; jam buvo suteikta teisė tik į vienos valandos trukmės pasivaikščiojimą, nors turėjo teisę į 8 valandų pasivaikščiojimus. Nurodė, kad per pasimatymus su artimaisiais neleisdavo atsinešti savo maisto ar gėrimų; tiekiamas maistas neatitiko fiziologinių mitybos reikalavimų; nebuvo leidžiama turėti lagaminą su ratukais; buvo suteikiami tik trumpalaikiai pasimatymai, apriboti ilgalaikiai bei trumpalaikiai pasimatymai ir skambučiai šeimos nariams; į sporto salę buvo leidžiama eiti tik kartą per savaitę; neveikė pareigūnų iškvietimo sistema neveikė, o duše, pasivaikščiojimo kiemelyje, sporto salėje jos apskritai nėra; nebuvo leidžiama turėti savo šaldytuvą ar ventiliatorių; pareiškėjas neturėjo teisės apsipirkti parduotuvėje; dušu galėjo naudotis tik vieną kartą per savaitę 15 minučių; pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, nes sanitarinis mazgas nebuvo visiškai uždaras; nakties metu buvo ribojamas elektros naudojimas, be to nuolat degdavo šviesa, trukdanti išsimiegoti; kratos nebuvo filmuojamos, todėl buvo atliekamos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus; buvo draudžiama turėti medaus.
Pareiškėjo teigimu, dėl nurodytų veiksnių jis patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, diskomfortą, juto garbės ir orumo pažeminimą. Vadovaudamasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija), jos nuostatas aiškinančia Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktika bei Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (toliau – CK), prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 2-11).
Atsiliepimas
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Kauno AVPK atsiliepimu prašė skundo reikalavimą atmesti kaip nepagrįstą. Pagrįsdamas savo poziciją, Kauno AVPK nurodė, kad pareiškėjas areštinėje buvo laikomas mažiau nei 26 valandas; Nacionalinio visuomenės sveikatos centras Kauno AVPK areštinėje nustatytų reikalavimų pažeidimų nenustatydavo; pareiškėjas dėl laikymo sąlygų nesiskundė; pasivaikščioti buvo vedamas nustatytam laikui; higienos normos nereikalauja į kameras tiekti karštą vandenį; sanitarinis mazgas yra už pertvaros, o visiškai atskirtas sanitarinis mazgas apribotų galimybę įgyvendinti nuolatinės stebėsenos reikalavimus; visi atsiradę gedimai operatyviai šalinami; patalpas galima vėdinti per langus, yra įrengta ir mechaninė vėdinimo sistema; areštinėje siuntinių su pareiškėjo nurodytais daiktais nebuvo gauta; pareiškėjas neteikė prašymų pasimatyti su giminaičiais ar kitais asmenimi; dėl konvojuojamam asmeniui uždėtų antrankių nuėmimo teismo posėdžio metu sprendžia teismo posėdžio pirmininkas (b. l. 14-25).
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Kauno TI prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Kauno TI savo poziciją grindė tokiais argumentais: teisės aktuose nustatytas minimalus 3,6 kv. m kameroje tenkantis plotas buvo užtikrintas; kameros įrengtos laikantis teisės aktų reikalavimų; naktinis apšvietimas skirtas nuolatinei laikomų asmenų kontrolei; pareigūnų iškvietimo mygtukai kamerose veikia, skundų dėl jų gedimo nėra gauta; pareiškėjo teisės pasivaikščioti vieną valandą per dieną, pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę buvo užtikrintos. Kauno TI pabrėžė, kad pareiškėjas nekonkrečiai apibūdino patirtą neturtinę žalą, nurodė nepagrįstas aplinkybes, neįrodė kalinimo sąlygų sukeltos neturtinės žalos fakto (b. l. 66-72).
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė laikomas Kauno AVPK ir Kauno TI, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Dėl kalinimo sąlygų Kauno AVPK areštinėje
Pareiškėjas kaip vieną iš pagrindinių veiksnių, sukėlusį neturtinės žalos atsiradimą, nurodė tai, kad Kauno AVPK areštinėje jis buvo laikomas patalpose, kuriose vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu numatyta teisės aktuose.
Ginčo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.). Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reguliavo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – Veiklos taisyklės).
Veiklos taisyklių 80 punkte nustatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Sprendžiant dėl nurodyto teisės akto taikymo nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pagal kurią, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą areštinės kameroje, turi būti vadovaujamasi Veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtinta nuostata, kad policijos įstaigų areštinės kameros plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 5 kv. m ir kad sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2327-624/2015).
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Kauno AVPK areštinės kameroje Nr. 303 buvo laikomas nuo 2016 m. spalio 9 d. 14.32 val. iki 2016 m. spalio 10 d. 16.00 val. (b. l. 32). Kauno AVPK nurodė, kad kameros Nr. 303 plotas yra 16,03 kv. m, sanitarinio mazgo plotas 1,79 kv. m. Asmens paskirstymo į kameras išrašo duomenimis pareiškėjas nuo 2016 m. spalio 9 d. 14.32 val. iki 2016 m. spalio 10 d. 12.32 val. kameroje buvo su dviem, vėliau – su trimis asmenimis (b. l. 32).
Įvertinęs nurodytus duomenis, daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Kauno AVPK areštinėje buvo laikomas beveik 26 valandas, iš jų – beveik 4 valandas – pažeidžiant Taisyklių 80 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą, kai pareiškėjui teko 4,74 kv. m ploto. Daroma išvada, jog Kauno AVPK areštinėje 4 valandas buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto. ,
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad kameroje buvo prastas apšvietimas.
Higienos normos HN 134:2015 14 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, natūralaus apšvietimo koeficientas nenustatytas.
Byloje nėra konkrečių duomenų apie kameros, kurioje pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apšvietimą. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad Kauno AVPK vadovaujasi Higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina 200 lx dirbtinę apšvietą. Tokius atsakovės atstovo paaiškinimus patvirtina pateikti Kauno visuomenės sveikatos centro bei Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento (toliau – ir Visuomenės sveikatos centras) patikrinimo aktai (b. l. 53-54, 62-64). Be to, teismas vertina, kad pareiškėjas deklaratyviai nurodė aplinkybes apie netinkamą kameros Nr. 303 apšveitimą ginčo laikotarpiu.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad jis buvo laikomas kartu su rūkančiaisiais, todėl buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais.
Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Higienos normos HN 134:2015 7 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Kauno AVPK viršininko 2014 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 20-V-487 patvirtintų Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės (grupės teisėmis) vidaus tvarkos taisyklių 27.12 punkte nurodyta, jog rūkantys asmenys laikomi atskirai nuo nerūkančiųjų, jei šie gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taigi, Kauno AVPK turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.
Aplinkybę, kad Kauno AVPK areštinėje rūkantieji asmenys laikomi atskirai nuo nerūkančiųjų patvirtina Visuomenės sveikatos centro 2016 m. liepos 8 d. patikrinimo aktas (b. l. 54). Pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, kad jis būtų pranešęs valstybės atstovui apie tai, kad jis yra nerūkantis, ir kad būtų kreipęsis į atsakovės atstovą ir informavęs apie gyvenamosiose patalpose rūkančius asmenis ir tuo keliamus nepatogumus, o atsakovės atstovas į tokius prašymus nebūtų reagavęs.
Be to, pareiškėjas neturtinę žalą kildino teisės į pasivaikščiojimus pažeidimo.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore; nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną; pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius.
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
Teismas sprendžia, kad pareiškėjas nenurodė faktinių aplinkybių ir nepateikė objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jo teisę į ilgesnį pasivaikščiojimą gryname ore. Teismas pabrėžia, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Antrojoje bendrojoje ataskaitoje [CPT/Inf (92)3] 8 ir daugiau valandų laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o jų užimtumui tam tikromis veiklomis už kamerų ribų.
Pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog kameroje neveikė ventiliacija, todėl trūko oro, į kamerą nebuvo tiekiamas šiltas vanduo; į dušą buvo vedamas tik vieną kartą per savaitę; nebuvo leidžiama turėti radijo, televizoriaus, arbatinuko, muzikos grotuvo ir pan.
Higienos norma HN 134:2015 numato, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas (18 punktas), kiti teisės aktai reikalavimo tiekti šiltą vandenį į areštinių kameras nėra įtvirtinę; turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas). Veiklos taisyklės nustato, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu (7.12 punktas); areštinėje draudžiama su savimi turėti garso ir vaizdo grotuvus, kompiuterius (išskyrus kompiuterinių žaidimų aparatus), telefonus (12.6 punktas).
Pareiškėjas neginčijo, kad jam buvo suteikta teisė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų teikęs prašymą dėl tam tikrų priežasčių papildomai nusiprausti po šiltu dušu. Kauno AVPK nurodė, jog areštinės kamerose yra sudaryta galimybė vėdinti patalpas per atvertus langus, taip pat yra įrengta mechaninė ventiliacija, ir kad toks kamerų vėdinimas atitinka Higienos normos reikalavimus. Byloje nebuvo nustatyta duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą ir kad būtų gavęs siuntinį su skunde išvardiontais daiktais ir atsakovės atstovas būtų atsisakęs juos perduoti.
Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, sprendžiama, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Kauno AVPK ginčo laikotarpiu pažeidė Higienos normos HN 134:2015 14 ir 18 punktų reikalavimus, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir Higienos normos HN 134:2015 7 punktą, Veiklos taisyklių 17, 7.125 ir 12.6 punktus.
Pareiškėjas patirtos neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad areštinės kamerose sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios dalies buvo atskirtas nepakankamo aukščio sienele, nebuvo net minimaliai uždengtas, todėl jo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais nebuvo užtikrintas.
Higienos norma HN 134:2015 specialių reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui nenumato. Veiklos taisyklių 7.13 punktas įtvirtino policijos areštinėje laikomų asmenų teisę naudotis tualetu, kuris būtų įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas.
Kauno AVPK atsiliepime į skundą nurodė, kad visose areštinės kamerose tualetai ir praustuvės įrengti už pertvaros, o visiškai atskirtas sanitarinis mazgas apribotų galimybę įgyvendinti nuolatinės stebėsenos reikalavimus, reikalingus saugiam sulaikymo vykdymui ir sulaikytųjų elgesio kontrolei.
Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad Kauno AVPK areštinės kameroje Nr. 303 ginčo laikotarpiu sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo likusios patalpos dalies ir dėl to pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu nebuvo užtikrinta.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne vienoje byloje yra pažymėjęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą/akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją(pareiškimo Nr. 15217/07) 97 punktas, 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 punktas, 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 punktas, 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 punktas; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 punktas), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 punktas). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82 ir 90 punktai).
Žemesnės instancijos teismas
Formaliuoju požiūriu, sanitarinio mazgo atitvėrimas areštinės kamerose 120–130 cm sienele laikomas atitinkančiu higienos normos reikalavimus, įtvirtintus teisės aktuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į EŽTT išaiškinimus, yra nurodęs, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1006-442/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, jog saugumo užtikrinimas areštinės kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, policijos įstaiga turi parinkti tokius areštinės kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdus, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijoje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017).
Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, jog ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą ir tai yra sąlyga valstybės deliktinei atsakomybei kilti.
Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad buvo tiekiamas netinkamos energetinės vertės maistas.
Veiklos taisyklių 61 punkte nustatyta, jog asmenys maistą gauna nemokamai pagal fiziologines mitybos normas ir iš anksto sudarytą valgiaraštį. Policijos areštinėse laikomiems asmenims taikomos tokios pat mitybos normos kaip ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos tardymo izoliatoriuose laikomiems asmenims, kurias nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Policijos areštinėse laikomų asmenų mitybos normas tvirtina Lietuvos policijos generalinis komisaras. Byloje pateiktas Kauno valstybinės maisto ir veterinarijos tarybos atlikto maisto tvarkymo subjekto patikrinimo aktas patvirtina, kad maisto tiekimo pažeidimų nebuvo užfiksuota (b. l. 55-58). Teismas vertina, kad pareiškėjo teiginiai apie fiziologines mitybos normų neatitinkančio maisto tiekimą yra abstraktūs, šio teisės pažeidimo aplinkybių jis nedetalizavo.
Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl nepilnaverčio maisto vertinami kaip nepagrįsti ir atmetami.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad jam nebuvo suteikiami ilgalaikiai bei trumpalaikiai pasimatymai.
Vertinama, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kada jis prašė suteikti jam ilgalaikius ir trumpalaikius pasimatymus, kokius sprendimus dėl šių prašymų priėmė Kauno AVPK. Be to, teismas pabrėžia, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas Kauno AVPK buvo laikomas itin trumpą laiką – apie 26 valandas.
Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl teisės į pasimatymus pažeidimo atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog teismo posėdžio metu buvo laikomas su antrankiais.
Konvojuojamųjų suimtųjų (nuteistųjų) teises ir pareigas, konvojaus pareigūnų veiklą reglamentuoja Konvojavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Konvojavimo taisyklės).
Pagal Konvojavimo taisyklių 192-193 punktuose įtvirtintas nuostatas, konvojaus viršininkas, atvykęs su konvojumi į teismą, privalo organizuoti specialiųjų automobilių, specialiųjų autobusų apsaugą; organizuoti konvojuojamųjų lydėjimą iš specialiųjų automobilių, specialiųjų autobusų į teismo posėdžių salę, pranešti teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą į teismą, pateikti jam konvojavimo nurodymą ar posto žiniaraštį ir t.t. Konvojavimo taisyklių 195 punkte nurodyta, kad nuo to momento, kai konvojaus viršininkas praneša teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą, iki teismo posėdžio pabaigos konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdžio metu.
Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą, daroma išvada, kad nuo konvojaus viršininko pranešimo apie konvojuojamojo pristatymą į teismo posėdį teismo posėdžio pirmininkas sprendžia dėl konvojuojamam uždėtų antrankių nuėmimo. Taigi, teismo posėdžio metu pareigūnai yra pavaldūs teismo posėdžio pirmininkui, todėl nuimti pareiškėjui antrankius galima tik gavus jo leidimą. Pareiškėjas jokių konkrečių duomenų, galinčių patvirtinti, jog Kauno AVPK pareigūnai nevykdė teismo posėdžio pirmininko nurodymų, nepateikė.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu. Esant nurodytoms aplinkybėms, nagrinėjamoje byloje nesprendžiama dėl pareiškėjo argumentų apie antrankių naudojimą teismo posėdžiuose. Tokia išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-615-756/2017, 2018 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-442/2018, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-137-822/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-592-624/2018).
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, konstatuojama, jog Kauno AVPK areštinėje 4 valandas buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, ir 26 valandas buvo neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais.
Pagal suformuotą teisminę praktiką, sprendžiant reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumo klausimą, turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Neturtinė žala konstatuojama tais atvejais, kai ją darantys veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai, vienkartiniai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nustatyti pažeidimai buvo labai nežymūs: ploto trūko vos 4 valandas ir tik 0,26 kv. m, privatumas naudojantis sanitariniais mazgais buvo neužtikrintas 26 valandas, todėl vertina, kad žalą darantys veiksniai nebuvo tokie intensyvūs, kad būtų galėję sukelti pareiškėjui gilius ir nepataisomus fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimus.
Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, daroma išvada, kad pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos atsiradimo fakto, todėl jo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno AVPK, atmetamas kaip nepagrįstas.
Dėl kalinimo sąlygų Kauno TI
Pareiškėjas kaip pagrindinį veiksnį, sukėlusį neturtinę žalą, nurodė, tai, kad Kauno TI buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu numatyta teisės aktuose.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punkte nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2016 m. spalio 10 d. iki 2017 m. spalio 16 d. buvo paskirtas į Kauno TI kameras, kurių Nr. 340, 323, 343, 231, 154, 326, 332, 323, 331, 332, 230; šiose kamerose buvo laikomas vienas arba kartu su 1-5 asmenimis (b. l. 156-164). Kauno TI duomenis apie šių kamerų plotus pateikė 2018 m. rugpjūčio 6 d. pažymoje (b. l. 131-133). Teismas vertina, kad šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, pagrindo jais abejoti nėra, todėl spręsdamas apie pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, šiais duomenimis remiasi.
Žemesnės instancijos teismas
Įvertinus Kauno TI pateiktus duomenis, daroma išvada, kad nuo 2017 m. vasario 7 d. iki 2017 m. vasario 8 d., nuo 2017 m. rugsėjo 7 d. iki 2017 m. rugsėjo 14 d., nuo 2017 m. rugsėjo 17 d. iki 2017 m. rugsėjo 18 d., nuo 2017 m. spalio 6 d. iki 2017 m. spalio 9 d. pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatyta 3,6 kv. m. ploto norma. Atsižvelgus į tai, kad 2017 m. vasario 7 ir 8 dienomis, 2017 m. rugsėjo 7, 14, 17 ir 18 dienomis, 2017 m. spalio 6 ir 9 dienomis pareiškėjas kameroje buvo tik pusdienį arba kameroje laikomų asmenų skaičius buvo sumažėjęs, teismas konstatuoja, kad 12 parų nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje.
Teismas pažymi, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014 ir kt.).
Įvertinus tai, kad kameros plotas, be kita ko, užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, daroma išvada, jog pareiškėjui kalint Kauno TI ginčo laikotarpiu 12 parų nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose (trūko 0,01 – 0,05 kv. m. ploto).
Pareiškėjas skunde nurodė, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad dieną trūko natūralios šviesos, dirbtinis apšvietimas buvo per silpnas, o naktinis buvo per stiprus ir trukdė miegoti.
Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau ir Eksploatavimo taisyklės) 14.3 punktą, kamerose privalo būti įrengtas tiek dieninis, tiek ir naktinis apšvietimas. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 14 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja natūralaus apšvietimo koeficiento.
Kauno TI duomenų apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, natūralią ir dirbtinę apšvietą ginčo laikotarpiu į bylą nepateikta.
Vertinant pareiškėjo argumentus dėl apšvietimo sąlygų, atsižvelgiama į tai, kad, pagal Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktą, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdė visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl galimai neužtikrinamų apšvietimo, ventiliacijos, oro temperatūros sąlygų ir kad pagal jo skundus būtų atlikti patikrinimai, jų rezultatus užfiksuojant nustatytos formos patikrinimo aktuose. Vertinant bylos proceso dalyvių paaiškinimus apie patalpų oro temperatūros, santykinės drėgmės, apšvietimo sąlygas, atsižvelgiama ir į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas teisminėje praktikoje laikosi pozicijos, kad nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo kalinamas pareiškėjas, tačiau pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A246-624/2015, 2016 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016). Bylos duomenimis, ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Kauno TI pareigūnus, administraciją ar kompetentingą visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamos kamerų apšvietos nesikreipė, pareiškėjas teismui nenurodė, kokios aplinkybės jam trukdė pasinaudoti šia teise, nepateikė jas patvirtinančių įrodymų.
Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl kamerų, kuriose jis kalėjo ginčui aktualiu laikotarpiu, netinkamo apšvietimo atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, kad maudytis buvo vedamas tik vieną kartą per savaitę, o likusį laiką turėjo praustis šaltu vandeniu, ir kad buvo suteikta teisė pasivaikščioti tik vieną valandą per dieną.
Higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Suimtųjų teisė pasivaikščioti gryname ore numatyta Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje, pagal kurį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore; nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną.
Pareiškėjas neneigė, kad galėjo praustis po šiltu dušu kartą per savaitę ir kad jam buvo suteikiama viena valanda pasivaikščiojimui gryname ore b(b. l. 73-74).
Pareiškėjas vertino, kad vienos valandos trukmės pasivaikščiojimų suteikimas prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – Komitetas) mano, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (žr., pvz., 2016 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016). Komitetas Antrojoje bendrojoje ataskaitoje [CPT/Inf (92)3] nurodė, kad reikalavimas, jog kaliniams mažiausiai vieną valandą per dieną būtų leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas kaip pagrindinė jų teisė. Sprendžiama, kad rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikas taikytinas kalinamų asmenų buvimui už kameros ribų, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke.
Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, pareiškėjo argumentai dėl teisių pasinaudoti dušu ir pasivaikščioti pažeidimų atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog per trumpalaikius pasimatymus nebuvo leidžiama turėti maisto, kad jam buvo ribojami ilgalaikiai bei trumpalaikiai pasimatymai, telefoniniai skambučiai, kad buvo leidžiama sportuoti tik vieną kartą per savaitę.
Sulaikytųjų teisę pasimatyti su artimaisiais ir kitais žmonėmis reglamentuoja Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnis. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad trumpalaikiai pasimatymai vyksta specialiose patalpose, įrengtose taip, kad lankytojų ir nuteistojo fizinis kontaktas negalimas; neatskiriant nuteistojo nuo lankytojų vyksta papildomi trumpalaikiai pasimatymai socialiniams ryšiams palaikyti arba trumpalaikiai pasimatymai su sutuoktiniu, sugyventiniu, artimaisiais giminaičiais ir asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių ir šis vaikas yra Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas. Sąlygos įsigyti maisto produktų tardymo izoliatorių parduotuvėse arba, kai yra galimybių, nemokamai gauti šio įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje nurodyto maisto yra sudaromos tik į ilgalaikius pasimatymus atvykusiems asmenims (22 straipsnio 6 dalis).
Vertinant skundo argumentus dėl teisės į ilgalaikius ir trumpalaikius pasimatymus bei teisės į skambučius pažeidimų, sprendžiama, kad pareiškėjas jokių konkrečių aplinkybių, kada jis prašė suteikti ilgalaikius/trumpalaikius pasimatymus ar skambučius, kokie jo prašymai buvo nepatenkinti, nenurodė.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas suimtųjų teisės sportuoti nereglamentuoja. Vidaus tvarkos taisyklių 96 punkte numatyta, jog suaugusiems suimtiesiems sąlygos sportuoti ir mankštintis sudaromos pagal galimybes. Remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu, daroma išvada, kad Kauno TI, sudarydamas sąlygas suimtiesiems sportuoti bent vieną kartą per savaitę, teisės aktų reikalavimų nepažeidė.
Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, pareiškėjo teiginiai apie pažeistas jo teises sportuoti, trumpalaikių pasimatymų metu turėti maisto, teisės į ilgalaikius bei trumpalaikius pasimatymus, telefoninius skambučius pažeidimus nepagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais, todėl atmetami.
Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė ta, kad Kauno TI gaudavo nekaloringą, neskanų maistą.
Asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 4 dalis, nustatanti, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas; maistu nuteistieji aprūpinami nemokamai. BVK 173 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintais Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253, Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės), Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ (galiojusiu iki 2018 m. sausio 1 d.).
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog Kauno TI tiekiamo maisto valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas; patiekiamo maisto išvaizdą ir kvapą įvertina ir išduoti pagamintą maistą leidžia kalinimo įstaigos vyriausiasis specialistas, remdamasis Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų juslinio patikrinimo rezultatais, įrašytais pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnale. Byloje pateikta Kauno valstybinės maisto ir veterinarijos tarybos atliktų patikrinimų medžiaga bei Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centro tyrimų protokolai patvirtina, kad maisto dienos patiekalų energetinė vertė atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus; patikrinimų metu pažeidimų nebuvo užfiksuota (b. l. 75-90).
Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl nepilnaverčio maisto atmetami kaip nepagrįsti bylos duomenimis.
Pareiškėjas teigė, kad neturtinė žala buvo padaryta tuo, jog Kauno TI draudė jam perduoti lagaminą su ratukais.
Suėmimo vykdymo įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę per tris mėnesius gauti vieną pašto ar perduodamą drabužių, patalynės (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), avalynės siuntinį ir neribotą kiekį smulkiųjų paketų su spauda, vokais, pašto ženklais bei rašymo popieriumi. Pašto ar perduodamų drabužių, patalynės (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), avalynės siuntinių, smulkiųjų paketų priėmimo ir įteikimo tardymo izoliatoriuose laikomiems asmenims tvarka ir labdaros siuntų priėmimo ir paskirstymo šiems asmenims tvarka nustatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse (24 straipsnio 4 dalis). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 53¹ punkte numatyta, jog siuntiniu gali būti perduoti šie daiktai: drabužiai, avalynė, patalynė (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), informacijos laikmena, rankinis arba stalinis laikrodis, pagamintas ne iš brangiųjų metalų, taksofono kortelė, spauda, vokai, pašto ženklai ir rašymo popierius. Teismas sprendžia, kad leidžiamų perduoti daiktų sąrašas yra baigtinis ir negali būti aiškinamas plečiamai. Nustačius, kad Vidaus tvarkos taisyklių 53¹ punkte esančiame sąraše lagaminas nenurodytas, daroma išvada, kad Kauno TI teisės aktų reikalavimų nepažeidė.
Pareiškėjas nurodė, jog neturtinę žalą sukėlė ir tai, kad kamerose pareigūnų iškvietimo mygtukai neveikė, o dušuose bei pasivaikščiojimo kiemeliuose jų apskritai nebuvo.
Eksploatavimo taisyklių 14.4 p. numatyta, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamojoje kameroje turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimų moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Šios taisyklės reikalavimų pareigūnų iškvietimo mygtukus įrengti dušuose ir pasivaikščiojimo kiemeliuose nenumato.
Išanalizavus Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašą, patvirtintą Kauno TI 2016 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. 1-124, daroma išvada, kad suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu visa eiga yra kontroliuojama apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnų (b. l. 91-92). Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir į kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga, tvarkos aprašas, patvirtintas Kauno TI 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1-11415-1, patvirtina, kad kalinamų elgesys pasivaikščiojimų gryname ore metu ir naudojantis kiemuose įrengta sportine įranga buvo stebimas ir kontroliuojamas (b. l.136-138).
Teismo vertinimu, Kauno TI taikytos priemonės užtikrino pareiškėjo asmens saugumą naudojantis dušu, per pasivaikščiojimus ir naudojantis sportine įranga.
Atsakovės atstovas nurodė, kad kamerose pareigūnų iškvietimo mygtukai yra, apie jų gedimus Kauno TI informacijos neturi. Teismas neturi pagrindo abejoti tokiais atsakovės atstovo paaiškinimais, todėl jais vadovaujasi. Vertinant pareiškėjo teiginius, daroma išvada, kad pareiškėjas nenurodė, kada ir koks konkretus pavojus jam buvo kilęs, kai jis galimai negalėjo išsikviesti pareigūnų, nepateikė duomenų, jog būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją dėl kamerose neįrengtų ar neveikiančių iškvietimo mygtukų.
Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl pažeistos teisės pasinaudoti pareigūnų iškvietimo mygtukais atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad jis negalėjo apsipirkti parduotuvėje.
Tardymo izoliatoriuje kalinamų asmenų teisę įsigyti prekių reglamentuoja Vidaus tvarkos taisyklių 88 punktas. Šiame punkte nurodyta, jog išvesti suimtuosius iš kamerų apsipirkti parduotuvėje draudžiama; prekėmis suimtuosius aprūpina tardymo izoliatoriaus personalas; šiuo tikslu kiekvienam suimtajam, turinčiam teisę apsipirkti tardymo izoliatoriaus parduotuvėje, išduodamas prašymo blankas (14 priedas), kurį suimtasis užpildo ir atiduoda personalui; darbuotojas, gavęs prašymą, patikrina tardymo izoliatoriaus Buhalterinės apskaitos skyriuje suimtojo asmeninėje sąskaitoje turimą pinigų sumą, o nupirktos prekės tą pačią dieną įteikiamos suimtajam; suimtasis apie prekių gavimą pasirašo prašyme, kuris įsegamas į Buhalterinės apskaitos skyriuje saugomą segtuvą.
Remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, daroma išvada, kad Kauno TI nepažeidė Vidaus tvarkos taisyklėse nustatytos pareiškėjo teisės įsigyti prekių įgyvendinimo tvarkos.
Be to, pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog kamerose sanitarinis mazgas nepilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl nebuvo užtikrinamas jo privatumas, iš sanitarinio mazgo sklisdavo nemalonūs kvapai.
Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Pagal Eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą, kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.
Kauno TI pateikė fotomedžiagą, kuri leidžia tvirtinti, kad Kauno TI sanitariniai mazgai yra atskirti gana aukštais atitvarais su durimis; klozetai turi dangčius (b. l. 139). Pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad sanitariniai mazgai kamerose yra atitverti sienelėmis.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi praktikos, kad sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto vizualiai aukštesne nei 1,5 metro sienele ir durimis pareiškėjui užtikrina pakankamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr. pvz., 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2467-525/2017, 2017 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2323-602/2017). Byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad Kauno TI kamerose esančių sanitarinių mazgų atskyrimas atitinka teisės aktų reikalavimus ir užtikrina besinaudojančiųjų sanitariniu mazgu privatumą ir higienos normų laikymąsi.
Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiškėjo teiginiai apie pažeistą teisę į privatumą atmetami kaip nepagrįsti byloje nustatytais duomenimis.
Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinė žala buvo padaryta ir tuo, jog Kauno TI kratos atliekamos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus; pareiškėjo nuomone, kratos turi būti atliekamos surašant protokolą, nufotografuojant, nufilmuojant, aprašant, supakuojant, užantspauduojant kratų metu paimtus daiktus.
Kratų atlikimo tvarką reglamentuoja Suėmimo vykdymo įstatymas, Vidaus tvarkos taisyklės, Kauno TI direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-89 patvirtintas Suimtųjų ir nuteistųjų patikrinimų kamerose tvarkos aprašas. Išvardintuose teisės aktuose nėra įtvirtintų reikalavimų filmuoti kratas. Teismas pažymi, kad pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kada jo atžvilgiu buvo atliekamos kratos, kokios kratas reglamentuojančios taisyklės buvo pažeistos. Pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai vertinami kaip deklaratyvūs ir abstraktūs, pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų) ir priežastinio ryšio su šiais pažeidimais.
Atsižvelgus į tai, kas nurodyta pareiškėjo teiginiai dėl raštu ar vaizdo įrašais nefiksuojamų kratų atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog Kauno TI kamerose neleidžiama turėti šaldytuvą, ventiliatorių, medaus.
Leidžiamų suimtiesiems turėti daiktų sąrašą numato Vidaus tvarkos taisyklių 15 priedas. Priedo 1 punkte išvardinti maisto produktai, kuriuos galima turėti suimtiesiems. Šiame maisto produktų sąraše medus nenurodytas. Priedo 1.10 punkte numatyta, kad suimtiesiems leidžiama turėti prieskonių, sintetinių saldiklių. Teismas sprendžia, kad medus sintetiniams saldikliams nėra priskiriamas. Priedo 5 punkte išvardintų galimų turėti elektrinių prietaisų sąraše, kuris teismo vertinimu, yra baigtinis, šaldytuvas ir elektrinis ventiliatorius nėra nurodyti.
Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, kad pareiškėjo teiginiai dėl neturtinės žalos padarymo neleidžiant turėti medaus, šaldytuvą ir elektrinį ventiliatorių atmetami kaip nepagrįsti.
Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, konstatuojama, kad J. P. 12 dienų buvo laikomas Kauno TI neužtikrinant jam minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros 3,6 kv. m ploto.
Minėta, kad neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į nustatytą pažeidimą, jo pobūdį, mastą ir trukmę (12 parų pareiškėjui trūko nuo 0,01 iki 0,05 kv. m ploto, pažeidimas nebuvo nepertraukiamas), į tai, kad pažeidimo trukmę mažino kiekvieną pažeidimo dieną po valandą trunkantys pareiškėjo pasivaikščiojimai, miegas ir ramybės laikas, pagal Kauno TI direktoriaus 2017 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 1-248 patvirtintą dienotvarkę trunkantys nuo 23.00 val. iki 7.00 val. (b. l. 90), bei į tai, kad nenustatyta, jog sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, teismas vertina, jog Kauno TI neteisėti veiksmai nebuvo tokie intensyvūs, kad atsirastų pagrindas konstatuoti neturtinės žalos atsiradimą. Nenustačius vienos iš privalomų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti – neturtinės žalos fakto, valstybei nekyla atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį.
Remiantis tuo, kas nurodyta, skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo J. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Kauno tardymo izoliatoriaus, atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.