- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-07
- Bylos Nr.
- A-1855-442/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04912-2016-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- A. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. gruodžio 20 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VST), 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1–5).
2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2010 m. birželio iki 2015 m. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Nurodė, kad konvojavimo metu VST pareigūnai nenuimdavo antrankių, todėl pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį. Be to, Vilniaus apygardos teisme vykusiame teismo posėdyje pareiškėjas buvo laikomas taip pat su antrankiais.
Atsiliepimas
3. VST, atstovaudama Lietuvos valstybei, atsiliepimuose su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 11–14). VST prašė teismo taikyti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams dėl atsakovo veiksmų iki 2013 m. gruodžio 13 d.
4. VST paaiškino, kad asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). VST nurodė, kad išnagrinėjo tarnybinę dokumentaciją nenustatė, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo naudojami antrankiai. VST taip pat nurodė, kad neturi duomenų, jog pareiškėjas raštu ar žodžiu skundėsi dėl jo teisių pažeidimo. VST nuomone, nagrinėjamu atveju nebuvo VST neteisėtų veiksmų, todėl civilinė atsakomybė negalima.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 51–56).
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo konvojuotas 2012 m. lapkričio 22 d., 2013 m. vasario 22 d., 2013 m. gegužės 24 d. ir 2014 m. vasario 24 d. į Lietuvos apeliacinį teismą, o 2014 m. vasario 5 d. į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Teismas konstatavo, kad VST neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nurodė nenustatęs, kad VST pareigūnai konvojuodami pareiškėją panaudojo antrankius. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, kad VST pareigūnai atsisakė vykdyti teismo posėdžio pirmininko nurodymus teismo salėje pareiškėjui nuimti antrankius.
III.
7. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą (b. l. 62–63).
8. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė visus jo nurodytus argumentus, visapusiškai ir išsamiai netyręs bylos aplinkybių ir neanalizavęs VST veiksmų teisėtumo. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad vien ta aplinkybė, jog pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka neapskundė administracinio akto, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjo nurodomi viešojo administravimo subjekto veiksmai yra teisėti. Pasak pareiškėjo, antrankių naudojimas teismo posėdžio metu buvo neproporcinga ir nepagrįsta prievarta prieš jį, ypač atsižvelgiant į tai, kad jis teismo salėje buvo laikomas aptvertas grotomis. Pareiškėjas paaiškina, kad antrankiai trukdė teismo posėdžio metu vartyti bylą, užsirašinėti, t. y. naudotis teisėmis, kurias turėjo visi proceso dalyviai.
Atsiliepimas
9. VST, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 66–67).
10. VST nuomone, teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes dėl pareiškėjo konvojavimo sąlygų, materialinių bei procesinių normų nepažeidė. VST vertinimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė naujų aplinkybių, kurių nebūtų nagrinėjęs teismas arba dėl kurių nebūtų pasisakyta teismo sprendime.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
11. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dėl tinkamų konvojavimo sąlygų neužtikrinimo.
12. Pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo grindžia neteisėtais VST pareigūnų veiksmais (antrankių naudojimu), todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinį skundą, vertins išimtinai skundžiamo viešojo administravimo subjekto (VST) veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą.
13. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir mano, kad teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė visus pareiškėjo nurodytus argumentus, visapusiškai ir išsamiai netyrė bylos aplinkybių ir neanalizavo VST veiksmų teisėtumo.
14. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
15. Kaip minėta, VST atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė teismo taikyti senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas dėl šio VST prašymo sprendime nepasisakė, nagrinėjo bylą dėl viso pareiškėjo skunde nurodyto ginčo laikotarpio. Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinį skundą byloje pateikė tik pareiškėjas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neišeidama iš apeliacinio skundo ribų, senaties termino taikymo klausimo taip pat nenagrinėja.
16. ABTĮ 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad priimdamas sprendimą, teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, ir ar skundas yra tenkintinas.
17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, kaip minėta, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo VST veiksmų teisėtumo, netyrė bylos aplinkybių, nemotyvuotai atmetė visus pareiškėjo skundo argumentus.
18. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015 ir kt.).
19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nedetalizavo, kokių įrodymų pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą netyrė, kokių aplinkybių nevertino ir kokių konkrečiai VST veiksmų teisėtumo neanalizavo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo ir byloje esančius įrodymus tyrė viešame teismo posėdyje, kuriame vaizdo konferencijos būdu dalyvavo ir pareiškėjas. Iš posėdžio pažymos matyti, kad po įrodymų tyrimo pareiškėjas jokių prašymų, papildymų neturėjo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai netyrė bylos aplinkybių.
20. Kaip minėta, pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas visus jo argumentus atmetė nemotyvuotai, tačiau šį pareiškėjo argumentą paneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys. Sprendime nurodyta, kad teismas įvertino VST pateiktus dokumentus, susijusius su vykdytais pareiškėjo konvojavimais, ir antrankių panaudojimo pažeidimo nenustatė. Tokios pozicijos (dėl antrankių nenaudojimo) laikėsi ir VST teismui teiktuose atsiliepimuose. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas skunde labai abstrakčiai nurodė, jog jis konvojavimo metu buvo laikomas su antrankiais, t. y. šių aplinkybių nedetalizavo ir nurodė, kada ir kur buvo konvojuojamas su antrankiais, kokie pareigūnai ir kokiu momentu jam uždėdavo antrankius ir pan. VST, neigianti šių aplinkybių egzistavimą, objektyviai negalėjo pateikti įrodymų, kad antrankiai nebuvo naudoti. Atitinkamai, teismas įvertinęs pateiktus dokumentus, konstatavo, kad antrankių naudojimas nenustatytas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjas nepateikė. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurie būtų pagrindas pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip.
21. Pareiškėjo skundo argumentai dėl antrankių naudojimo teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teismo taip pat nebuvo atmesti nemotyvuotai. Teismas nurodė, kad pagal Konvojavimo taisyklių 195 punktą, VST pareigūnai be atskiro teismo posėdžio pirmininko patvarkymo neturi teisės nuimti konvojuojamam asmeniui antrankių. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo aspektu taip pat pritaria pirmosios instancijos konstatuotai aplinkybei, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog VST pareigūnai būtų atsisakę vykdyti teismo posėdžio pirmininko nurodymus teismo salėje pareiškėją laikyti be antrankių. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nes remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, kurias patvirtina byloje pateikti įrodymai, padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra duomenų, kad VST pareigūnai byloje nagrinėtu laikotarpiu būtų netinkamai vykdę pareiškėjo konvojavimą. Nenustačius VST pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, nėra sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį atsirasti, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo.
22. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.