Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta sumažinta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Akmenės rajono apylinkės teismo 2014-05-08 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, ir A. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 11 (vienuolikai) mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. A. nuteistas už tai, kad 2014 m. liepos 12 d., laikotarpiu nuo 3.00 val. iki 9.00 val., tiksliau nenustatytu laiku, būdamas motinos namuose, adresu: (duomenys neskelbtini) rajonas, (duomenys neskelbtini), pagrobė svetimą, A. M. priklausantį turtą: jai miegant, iš jai priklausančios rankinėje buvusios piniginės, kuri buvo prie jos lovos, pagrobė A. M. priklausančius pinigus – 1700 Lt, tai pagal oficialų banko keitimo kursą yra 492,35 Eur, tuo padarydamas jai 492,35 Eur turtinę žalą.

Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinį skundą (BPK 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, pagrįstai A. A. pripažino kaltu ir nuteisė pagal jam inkriminuotą nusikalstamą veiką bei paskyrė teisingą bausmę.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime, konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skirdami bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad, skirdamas bausmę nuteistajam, teismas atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą – nusikalstama veika tyčinio pobūdžio, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 3 d.), į tai, kad nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 str. 1 d. 2 p.), o jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra; į apelianto asmenybę – būdamas gana jauno amžiaus teisiamas 6 kartą, nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu.

Taigi, apylinkės teismas, įvertinęs visetą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, padarė pagrįstą išvadą, kad A. A. už nusikaltimo padarymą skirtina laisvės atėmimo bausmė. Daryti kitokias išvadas teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad apelianto asmenybės ir byloje nustatytų aplinkybių teismas neįvertino taip, kaip to norėtų nuteistasis, dar nereiškia, jog į jas nebuvo atsižvelgta. Kolegijos vertinimu, nuteistajam apylinkės teismo skirta bausmė visiškai atitinka tiek jo padarytą nusikalstamą veiką, tiek jo asmenybę, tiek bausme siekiamus tikslus.

Svarstant nuteistajam skirtos laisvės atėmimo bausmės dydį atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistajam net apylinkės teismo nuosprendžiu skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 11 (vienuolikai) mėnesių, yra mažesnė už jo padarytos nusikalstamos veikos sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį (vidurkis 1 metai 1 mėnuo ir 15 dienų). Dėl to nuteistajam paskirtą bausmę (laisvės atėmimą 9 mėnesiams, kuri dar buvo sumažinta vienu trečdaliu iki 6 mėnesių) ir galutinę subendrintą bausmę (laisvės atėmimą 11 mėnesių) vertinti kaip aiškiai per griežtą ar dar labiau ją švelninti, nėra pagrindų. Šiame kontekste pažymima, kad bausmės paskyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas paskirtą bausmę pakeisti gali tik tais atvejais, kai bausmė yra aiškiai per švelni ar aiškiai per griežta. Šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta.

Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, skirdamas laisvės atėmimo bausmę nuteistajam ir nustatydamas jos dydį, mažesnį nei BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, BK 54 straipsnio 2 dalyje, 61 straipsnyje numatytų bausmės skyrimo reikalavimų, bausmės individualizavimo ir teisingumo principų nepažeidė, paskyrė nuteistajam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijose numatytą bausmę, ir ji nėra aiškiai per griežta.

Apeliantas skunde taip pat prašo taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, tačiau byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Bausmės vykdymas atidėtas gali būti tik esant visoms BK 75 straipsnio 1 dalyje numatytoms sąlygoms. Viena iš šių būtinų sąlygų yra pagrįstas manymas, kad tokia priemonė gali būti pakankama pasiekti bausmės tikslus. Tačiau, kaip jau aptarta anksčiau, A. A., būdamas gana jauno amžiaus (gim. (duomenys neskelbtini)) teisiamas jau 6 kartą, nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, be to, jis buvo pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo ir bausmės vykdymo. Taigi šios aplinkybės rodo, jog bausmės vykdymo atidėjimas nebuvo pakankama priemonė sulaikyti nuteistąjį nuo naujų nusikalstamų veikų, jį nubausti, pasiekti, kad nebedarytų kitų nusikaltimų. Šių aplinkybių visuma nesudaro pagrindo manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, priešingai, rodo, jog tam, kad būtų užtikrinti bausmės tikslai, turi būti skirtina griežtesnė priemonė nei anksčiau taikytos, t. y. realus laisvės atėmimas, todėl apelianto prašymas taikyti bausmės vykdymo atidėjimą netenkintinas.

Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nustatydamas paskirtos bausmės rūšį ir dydį, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes, todėl tenkinti nuteistojo A. A. apeliacinį skundą ir švelninti jam skirtą bausmę ar atidėti jos vykdymą nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo A. A. apeliacinį skundą atmesti.