- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-04-07
- Bylos Nr.
- I1-3054-816/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00033-2020-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Jovita Einikienė (pirm.)
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Neviešas
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal I. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas I. V. skunde prašo priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), 4 000 Eur neturtinei žalai, patirtai nuo 2018 m. kovo 1 d. iki 2018 m. spalio 15 d. dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginti.
Nurodo, kad Vilniaus PN nebuvo užtikrintos sąlygos privačiai naudotis dušu (dušinėmis) bei persirengimo patalpa. Paaiškina, kad dušo patalpoje neįrengtos sienelės, todėl kiti asmenys jį nužiūrinėjo ir jis patyrė pažeminimą. Taip pat nurodo, kad nuteistieji dušo kambaryje atliko savo reikalus ((duomenys neskelbtini) ir pan.), teigia, kad tai yra šlykštu ir nehigieniška. Pareiškėjas nurodo, kad persirengimo patalpoje, einant ar išeinant iš dušo, nebuvo jokių kabinų, pertvarų, užuolaidėlių, dėl to jis taip pat buvo stebimas kitų asmenų. Teigia, kad dėl visų išvardytų priežasčių jis patirdavo orumo pažeidimus, gilius dvasinius, psichologinius išgyvenimus ir jautė diskomfortą. Pažymi, kad visuomenėje nepriimtina stebėti besiprausiantį ir besirengiantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas jį žeidė ir žemino.
Teisme 2020 m. kovo 3 d. gauti pareiškėjo rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodoma, kad atsakovas pateikė duomenis apie dušuose įrengtas pertvaras apie bylai neaktualų laikotarpį, t. y. vėlesnį nei pareiškėjas atliko bausmę Vilniaus PN. Papildomai pateikė šviesokopijas „Fotolentelės“ I-o gyvenamojo namo korpuso dušai (sektorius, Rasų g. 8 Vilnius) 2017 m. rugsėjo 1 d. Pažymi, jog jei nuotraukos netinka, teismas turėtų kreiptis į nurodomą asmenį.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėjo nurodytu aktualiu metu teisės aktuose nebuvo nustatytas reikalavimas dušo patalpose (dušinėse) įrengti pertvaras, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Nuteistiesiems suteikiama teisė kartą per savaitę pasinaudoti dušu pagal nustatytą grafiką. Pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas, nebuvo daroma.
Pabrėžia, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl tariamai netinkamai įrengtų dušų patalpų. Jis sėkmingai visą ginčo laikotarpį naudojosi galimybe praustis įrengtame duše, nereiškė nepasitenkinimo ar pretenzijų Vilniaus PN administracijai. Informuoja, kad 2018 metais visos Vilniaus PN I gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Prie atsiliepimo pateikė 2018 m. dušo patalpų nuotraukas.
Teigia, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Mano, jog pareiškėjas nepagrindė neturtinės žalos dydžio, todėl šis reikalavimas yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. Atsakovės įgaliota institucija mano, kad jis į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.
Teisme 2022 m. kovo 18 d. gauti atsakovės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodoma, kad 2018 m. antroje pusėje visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis, o kartu su minėtu Vilniaus PN atsiliepimu teismui buvo pateiktos dušo patalpų fotonuotraukos, patvirtinančios pertvarų įrengimo faktą. Papildomų įrodymų, kada konkrečiai Vilniaus PN dušo patalpose buvo įrengtos pertvaros, pateikti neturi galimybės, nes pažymų, sutarčių ar kitų patvirtinimų apie atliktus darbus Vilniaus PN nėra, kadangi pertvarų dušuose įrengimui nebuvo pasitelkta jokia statybos ar remonto darbų įmonė, šie darbai buvo organizuojami Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus, atliekant juos ūkio būdu, o lėšos, reikalingos pertvarų įrengimui, buvo organizuojami Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus, atliekant juos ūkio būdu. Lėšos, reikalingos pertvarų įrengimui, buvo naudojamos iš Vilniaus PN skirto 2018 m. biudžeto.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos, kuri, pasak pareiškėjo, kilo dėl privatumo dušuose (dušinėse) neužtikrinimo nuo 2018 m. kovo 1 d. iki 2018 m. lapkričio 15 d., atlyginimo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017, 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017, 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017).
Pareiškėjas skunde teigia, kad Vilniaus PN neužtikrino privatumo dušo (dušinių) ir persirengimo patalpose.
Ginčo laikotarpiu galioję Pataisos įstaigų įrengimo reikalavimai, įtvirtinti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinti Lietuvos higienos normose HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 28 punkte įtvirtinti reikalavimai prausimosi patalpoms, nenustatė reikalavimo įrengti pertvaras dušo (dušinių) patalpose.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad LVAT praktikoje dėl dušo (dušinių) patalpos įrengimo yra konstatuota, jog pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015; 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016; 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-442-552/2021). Pagal vyraujančią vėliausiąją LVAT praktiką, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017; 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019; 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1229-624/2020; 2020 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-929-556/2020; 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-442-552/2021; 2021 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-835-261/2021).
Iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovo atstovo pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad pertvaros dušų patalpose iš šonų yra įrengtos. Iš fotonuotraukų matyti, jog nuteistųjų dušo patalpų naudojimosi grafikas patvirtintas 2018 m. rugsėjo mėn. Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad 2018 m. visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Atsakovo atstovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas į įstaigą atvyko 2018 m. kovo 1 d., o 2019 m. birželio 17 d. buvo perkeltas į Alytaus pataisos namus (ginčo laikotarpiu pareiškėjas daug kartų buvo etapuotas į kitas kalinimo įstaigas). Taigi, nuo 2018 m. kovo 1 d. pareiškėjas buvo kalinamas Vilniaus PN, o pertvaros, Vilniaus PN teigimu, buvo įrengtos 2018 m. antroje pusėje. Įrodymų, kada konkrečiai Vilniaus PN dušo patalpose buvo įrengtos pertvaros, atsakovas pateikti negali, nes pažymų, sutarčių ar kitų patvirtintų apie atliktus darbus Vilniaus PN nėra, kadangi pertvarų dušuose įrengimui nebuvo pasitelkta jokia statybos ar remonto darbų įmonė, šie darbai buvo organizuojami Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus, atliekant juos ūkio būdu. Iš šių duomenų, galima daryti išvadą, jog atsakovas neįrodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 1 d. iki 2018 m. spalio 15 d. pertvaros dušuose (dušinėse) buvo įrengtos.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, nurodomi dušo patalpai minimaliai būtini baldai ir/ar kietasis inventorius, tačiau reikalavimo, jog privalomai dušuose turėtų būti pertvaros, tarp jų nėra. Todėl teismas pritaria atsakovo argumentui, kad teisės normose nėra įtvirtinto reikalavimo dušinėje įrengti pertvaras. Tačiau LVAT praktikoje taip pat pripažįstama, kad, nors sienelių dušo patalpose neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo ir yra pagrindas spręsti dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016).
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje ypač prastos pareiškėjo teises pažeidžiančios kalinimo sąlygos nėra nustatytos, todėl nėra pagrindo pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau pripažintina, kad dėl pertvarų tarp dušo čiaupų (galvučių) nebuvimo, pareiškėjo privatumas duše buvo pažeidžiamas. Teismas vertina, kad laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo apgyvendintas Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso patalpose, t. y. nuo 2018 m. kovo 1 d. iki 2018 m. spalio 15 d., dušuose nebuvo įrengta pertvarų, o tai galėjo sukelti pareiškėjui perteklinius nepatogumus naudojantis dušu (dušinėmis). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui buvo suteikiama galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę naudotis dušu (Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punktas), kad 4-5-6-7 būrio nuteistieji dušu naudojasi šeštadieniais, o 2-3 būrio sekmadieniais (b. l. 13), teismas daro išvadą, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo privatumas naudojantis dušu galėjo būti pažeistas 33 kartus. Įvertinus naudotis dušinėmis suteikiamą laiką (minutėmis) ir tai, kad pareiškėjas aptariamu laikotarpiu būdavo etapuojamas į kitas kalinimo įstaigas (žr. asmens kortelė, b.l. 18), darytina išvada, kad galimo privatumo pažeidimo laikas labai nedidelis.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš patirtų nepatogumų, nes duše buvo ar galėjo būti stebimas kitų nuteistųjų, kiti nuteistieji netinkamai elgėsi.
Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012-07-09 sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Pareiškėjas nenurodo, kada ir koks konkrečiai incidentas įvyko su kitais nuteistaisiais dušo kabinose, todėl vien pareiškėjo skunde nurodomas abstraktus argumentas, kad jis buvo galimai stebimas kitų nuteistųjų duše, nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN veiksmų. Duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs skundus šiuo aspektu, taip pat nenurodoma. Teismas taip pat pažymi, kad kiti nuteistieji (tos pačios lyties) dušo patalpose įprastai turi tą patį tikslą, o būtent, nusiprausti po dušu ir šiam veiksmui turi ribotą laiką, tad pareiškėjo teiginiai apie neva jo privatumo pažeidimą naudojantis dušu šiuo aspektu yra pernelyg abstraktūs, kad sudarytų savarankišką ar kumuliatyvų pagrindą konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus.
Bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad dėl atsakovo nepakankamo veikimo (neužtikrinant privatumo duše ir persirengimo kabinose) pareiškėjo patirti neigiami potyriai nebuvo ilgalaikiai ar itin intensyvūs.
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tiek EŽTT (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.), tiek LVAT, gindami visuotinai įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavę, kad teisės pažeidimo pripažinimas tam tikrais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Taip pat pažymėtina ir tai, kad nenustatyta, jog pareiškėjas visą nurodomą laikotarpį bent kartą būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją su skindu ar prašymu tam, kad administracija būtų galėjusi laiku, tinkamai sureaguoti ir sutrumpinti pareiškėjo nepatogumų laiką. Pagal CK 6.253 str. civilinė atsakomybė apskritai netaikoma ar asmuo atleidžiamas nuo jos, jei žalą lėmė paties nukentėjusiojo veiksmai, tarpe kurių yra rizikos prisiėmimas ar sutikimas.
Atsižvelgiant į pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (neužtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu ir persirengimo patalpose nuo 2018 m. kovo 1 d. iki 2018 m. spalio 15 d.), pareiškėjo patirto diskomforto dydį (trumpalaikiai nepatogumai, dėl pažeidimų pareiškėjui kilusių ilgalaikių neigiamų pasekmių nenustatyta), nesant pagrindo išvadai, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vertintina, kad byloje nustatytos aplinkybės atsakovui neveikiant pakankamai rūpestingai privatumo apsaugos srityje, laikytinos mažareikšmėmis ir šioje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant tik jo teisės atlikti laisvės atėmimo bausmę teisės aktų reikalavimuose nustatytomis sąlygomis pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą. Toks vertinimas atitinka naujausią LVAT formuojamą praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-383-624/2021). Todėl pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
iš dalies patenkinti pareiškėjo I. V. skundą.
Pripažinti, kad pareiškėjo I. V. teisė į privatumą dušinių patalpose buvo pažeista.
Atmesti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.