- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-16
- Bylos Nr.
- 1A-495-574/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-37955-2017-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Mačionytė, Audrius Cininas, Vitalija Norkūnaitė
- Nuteistasis
- A. S.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Jurgitos Mačionytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vitalijos Norkūnaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 24 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. A. S. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2017 m. liepos 22 d., apie 22.37 val., bute, (duomenys neskelbtini), tyčia stumdė kartu su juo gyvenančią T. N., paėmęs ją už kaklo, pargriovė ant grindų, stipriai sugriebė ją už rankų, o nukentėjusiajai bandant atsikelti ją pargriaudavo, tokiu būdu padarė nukentėjusiajai T. N. sužalojimus, t. y. hematomas (kraujosruvas) ir žaizdas kairėje rankoje bei kakle, kurie vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroras prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 24 d. nuosprendį, kuriuo A. S. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad skundžiamas nuosprendis naikintinas, nes jame išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Nei vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, tačiau priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas rėmėsi išimtinai kaltinamojo parodymais ir šio versiją patvirtinančiais, kaltinamojo šeimos narių parodymais, neanalizavo ir nevertino kitų aplinkybių, kuriomis buvo grindžiamas kaltinimas. Teismas atmetė kaip nepagrįstus A. S. kaltę pagrindžiančius duomenis – nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytojos A. L. paaiškinimus bei pastarosios BPC registruoto pranešimo garso įrašą, specialisto išvadą bei paaiškinimus.
3. Teismas laikė įrodyta kaltinamojo pateiktą versiją, kad įvykio metu jis aktyviais veiksmais siekė sulaikyti nukentėjusiąją nuo išėjimo iš namų bei triukšmavo, kadangi pastaroji elgėsi neadekvačiai, tyčia fizinio smurto jos atžvilgiu nenaudojo. Tokia A. S. versija, atsižvelgiant į kitų byloje esančių duomenų visumą, vertintina kritiškai. Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas akcentavo tai, kad būtent R. S. ir iškvietė pagalbą. Tuo tarpu, bendruoju pagalbos telefonu skambino ne tik kaltinamojo motina, bet ir liudytoja A. L., kuri apklausta teisme patvirtino, jog pas kaimynus girdėjo trenksmus, keiksmažodžius, girdėjo moters šauksmą „daugiau tu manęs nedaužysi“, todėl ji iškvietė policijos pareigūnus. Specialisto nurodyta aplinkybė, kad sužalojimai kakle nėra būdingi griuvimui, paneigia kaltinamojo teiginius, kad jis už kaklo nukentėjusiajai nebuvo suėmęs. Byloje neginčytinai nustatyta, kad tarp nukentėjusiosios ir kaltinamojo buvo fizinis kontaktas, kurio pasėkoje nukentėjusiajai buvo padaryti sužalojimai. Iš bylos duomenų matyti, kad konfliktas truko pakankamai ilgai, nukentėjusioji bandė išeiti iš buto, šaukėsi pagalbos, tai girdėjo kaimynai, kurie į tai sureagavo ir iškvietė policiją. Nešališkos liudytojos A. L. nurodyti girdėti moters žodžiai – „tu manęs nemuši“, „kvieskit policiją“, leidžia pagrįstai teigti, kad vyko konfliktas, kurio metu buvo smurtaujama.
4. Teismas, liudytojo T. B. parodymus vertino, kaip leidžiančius pagrįsti kaltinamojo bei šio artimųjų pateiktą versiją, jog pačios nukentėjusiosios elgesys buvo neadekvatus, tačiau liudytojo pateiktas subjektyvus nukentėjusiosios būklės įvertinimas atvykus į įvykio vietą jau po įvykusio konflikto šiuo atveju dar nepagrindžia aplinkybės, kad nukentėjusioji aptariamo konflikto metu būtų elgusis neadekvačiai ar neteisingai supratusi kaltinamojo veiksmus. Be to, liudytojo T. B. parodymuose yra prieštaravimų. Ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad T. N. nurodė, jog jos neišleidžia iš namų, sugyventinis mušė, bet akivaizdžių smurto požymių ant jos matomų kūno vietų nepastebėjo, įdrėskimai matėsi ant A. S. kaklo. Tačiau iš T. B. parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu, atsakant į klausimus, matyti, kad vis tik smurto požymiai ant nukentėjusiosios buvo matomi. Aplinkybė, kad vizualiai smurto požymiai labiau buvo matomi ant A. S., nepaneigia pastarojo nukentėjusiosios atžvilgiu atliktų veiksmų pavojingumo. Tai, kad nukentėjusioji nebuvo apklausta teismo posėdyje, nepaneigia paties įvykio fakto bei kituose objektyviuose šaltiniuose užfiksuotų aplinkybių. pareiškime nurodytos aplinkybės bei ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios duoti parodymai yra nuoseklūs, aiškūs, abejoti nukentėjusiosios parodymais nėra pagrindo. Be to, nukentėjusiosios parodymus dėl sugriebimo už kaklo patvirtina tiek atvykusių greitosios pagalbos darbuotojų užfiksuota informacija, tiek specialisto išvada bei specialisto paaiškinimai. Ši byla teismui buvo perduota baudžiamuoju įsakymu, nors kaltinamasis ir nepripažino kaltės, tačiau su siūloma bausme buvo sutikęs, prašymų nebuvo pateikęs. Be to, dėl analogiško nusikaltimo prieš tą pačią nukentėjusiąją jis buvo teistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu, jam buvo paskirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė, praėjus kiek daugiau nei pusei metų, jis kaltinamas padaręs šioje byloje naują analogiško pobūdžio nusikaltimą. Priešingai nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, byloje esančių duomenų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog A. S. suvokė daromų veikų nuskalstamą pobūdį, jo kaltė padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką yra įrodyta.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.
6. Kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio taisyklių, išsamiai ir nešališkai įvertino ne tik A. S. poziciją dėl bylos aplinkybių, bet ir visų surinktų duomenų visumą, palygino ir sugretino visus teisėtais būdais gautus duomenis, patikrino juos BPK nustatytais proceso veiksmais, išsamiai išnagrinėjo aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai atliko įrodymų tyrimą ir nuosprendį grindė tik BPK 20 straipsnio tvarka patvirtintais įrodymais.
7. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus viešame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad A. S. veiksmuose nebuvo vieno iš pagrindinių nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymio – tyčinės (tiesioginės ar netiesioginės) kaltės. Kolegija neabejoja, kad tarp išteisintojo ir nukentėjusiosios T. N. buvo įvykęs konfliktas, kurio metu buvo sužaloti tiek nukentėjusioji, tiek išteisintasis, tačiau šiuo atveju A. S. panaudota fizinė jėga buvo nukreipta ne sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą, o kaip atsakas į pačios nukentėjusiosios neadekvatų elgesį. Kaip matyti iš liudytojo T. B. parodymų, nukentėjusioji T. N. buvo neblaivi, elgėsi neadekvačiai, šaukė (t. 1, b. l. 55), šias aplinkybes apie nukentėjusiosios būklę patvirtino ir kiti liudytojai (R. S., P. S.) bei pats išteisintasis A. S.. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme T. B. nurodė, kad atvykus į įvykio vietą pagal gautą iškvietimą nukentėjusioji jam teigė, jog konfliktas įvyko dėl to, kad išteisintasis jos neišleido iš namų, o smurtiniai veiksmai pasireiškė tuo, kad buvo bandomą nukentėjusiąją atitraukti nuo durų. Įvertinus tai, kad T. B. yra policijos pareigūnas bei neturi jokio suinteresuotumo bylos baigtimi, abejoti jo parodymais, pagrindo nėra.
8. Nors prokuroras pateiktame skunde nurodo, kad T. B. parodymai nepatvirtina išteisintojo iškeltos įvykių versijos dėl nukentėjusiosios T. N. elgesio, tačiau priešingai nei teigia prokuroras, T. B. duoti parodymai iš esmės patvirtina, kad įvykio metu T. N. buvo neblaivi ir galėjo elgtis neadekvačiai, taip pat patvirtina kitų liudytojų parodymus susijusius su įvykusio konflikto motyvais bei eiga. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors prokuroras nurodo, kad nukentėjusiosios neadekvati reakcija galėjo būti sąlygota patirto smurto, tačiau ši pozicija nelaikytina logiška bei pagrįsta, kadangi atvykus policijos pareigūnams, greitosios pagalbos medikams, nukentėjusiajai T. N. joks pavojus nebegrėsė, todėl pagrindo elgtis neadekvačiai, nebuvo. Taip pat neadekvatų nukentėjusiosios elgesį patvirtina ir tai, kad įvykio dieną ją pristačius į Lazdynų ligoninę, ji be jokios pateisinamos priežasties nurodė melagingus savo kontaktinius duomenis ir iš jos pabėgo. Neabejotina, kad toks asmens elgesys negali būti laikomas tinkamu ir adekvačiu, todėl kolegija neturi pagrindo abejoti išteisintojo A. S. pateikta įvykių versija dėl kilusio konflikto priežasčių ir eigos.
9. Nors pateiktame apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino nukentėjusiosios T. N. sužalojimų kaklo srityje, kurių atsiradimo paaiškinti negalėjo nei išteisintasis, nei kiti įvykio vietoje buvę liudytojai, tačiau kolegijos vertinimu, specialisto R. R. parodymai duoti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (t. 1 b. l. 142), ne tik, kad nepatvirtina nukentėjusiosios duotų parodymų dėl jai galimai padarytų sužalojimų, bet kelią abejonę, ar tikrai jai buvo padaryti sužalojimai kaklo srityje. Kaip matyti iš specialisto parodymų, jis nurodo, kad felčeriai netiksliai vertina sužalojimus, kadangi jeigu nukentėjusiajai būtų buvę padaryti sužalojimai kaklo srityje, jai būtų buvusi reikalinga medicininė pagalba. Liudytojas T. B. nurodė, kad atvykus į įvykio vietą jokių sužalojimų kaklo srityje taip pat nepastebėjo. Kolegijos vertinimu, kadangi nukentėjusioji nebuvo apžiūrėta Lazdynų ligoninėje, jos sužalojimai tinkamai aprašyti ir įvertinti taip pat nebuvo, todėl vienareikšmiškai konstatuoti, kad išteisintasis A. S. naudodamas fizinė jėgą nukentėjusiajai T. N. padarė sužalojimus kaklo srityje, kolegija pagrindo neturi.
10. Vertinant liudytojos A. L. parodymus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nagrinėjamu atveju nėra, kilęs ginčas dėl faktinių aplinkybių, susijusių su kilusiu konfliktu tarp išteisintojo A. S. bei nukentėjusiosios T. N., tačiau yra vertinami A. S. naudoti fiziniai veiksmai konflikto metu ir jų panaudojimo tikslas. Kaip ir pirmosios instancijos teismas, kolegija neabejoja, kad tarp nukentėjusiosios ir išteisintojo vyko konfliktas, kurio metu buvo fizinis kontaktas tarp išteisintojo ir nukentėjusiosios, todėl niekas neabejoja A. L. duotais parodymais, kad išgirdusi, jog name vyksta konfliktas, ji iškvietė policijos pareigūnus. Tačiau jos duoti parodymai nei patvirtina, nei paneigia, kad išteisintasis A. S. tyčia siekė nežymiai sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą. Kaip minėta, tiek pats išteisintasis, tiek kiti įvykio vietoje buvę liudytojai nurodė, kad išteisintasis A. S. naudojo fizinę jėgą siekdamas sulaikyti neadekvačios būklės nukentėjusiąją nuo išėjimo iš namų, kad jai nekiltų didesnis pavojus. Būtent vertindamas visus byloje surinktus ir teismo posėdyje ištirtus įrodymus, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad A. S. naudota fizinė jėga neatitiko visų būtinų nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių.
11. Nors pateiktame apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo nukentėjusiosios T. N. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau kolegija su tokia pozicija sutikti negali. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas vadovavosi jos parodymais ir motyvuotai juos atmetė, kadangi jie prieštaravo kitiems byloje ištirtiems įrodymams. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į ikiteisminio tyrimo metu duodamų parodymų savarankiškumo stoką, savaime nereiškia, kad jis jais visiškai nesivadovavo ar juos nepagrįstai ignoravo.
12. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančius kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo (lot. visos abejonės kaltinamojo naudai) principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-110/2013, 2K–540/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, ištirtus įrodymus, kolegija konstatuoja, jog nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pakankamai objektyvių ir neginčijamų duomenų apie tai, jog A. S. naudojo fizinį smurtą siekdamas sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą ar nežymiai sutrukdyti jos sveikatą, nesurinkta.
13. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad skundžiamu nuosprendžiu A. S. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį yra išteisintas pagrįstai, teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.