Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2014-12-10 · Administracinė byla Nr. P-552-91-14

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-12-10
Bylos Nr.
P-552-91-14
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01434-2011-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Irmantas Jarukaitis
Atsakovas
valstybės įmonės Registrų centro
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „LNTV“
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P552-91/2014Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01434-2011-9Procesinio sprendimo kategorija 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2014 m. gruodžio 10 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo valstybės įmonės Registrų centro prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A602-638/2014 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LNTV“ skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centras, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „LNTV“ (toliau – ir Bendrovė) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro 2011 m. vasario 2 d. sprendimą ir įpareigoti VĮ Registrų centrą prekybos pastato su kavinės, vaistinės ir kirpyklos patalpomis, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Prekybos pastatas), mokestinę vertę nustatyti pagal A. C. tikrosios ūkinės bendrijos (toliau – ir TŪB) „Audito ir turto vertinimo biuras“ turto vertinimo ataskaitoje ir UAB „Junesta“ 2010 m. gegužės 21 d. turto vertės nustatymo ataskaitoje Nr. DG100511 nustatytą mokestinę vertę.

Pareiškėjas paaiškino, kad Bendrovė, nesutikdama su atsakovo nustatyta Prekybos pastato mokestine verte, nuo kurios skaičiuojamas nekilnojamojo turto mokestis (19 834 995 Lt), kreipėsi į turto vertintoją (A. C. TŪB „Audito ir turto vertinimo biuras“), kurio parengtoje turto vertinimo ataskaitoje ginčo nekilnojamasis turtas įvertintas 9 055 000 Lt. Ši vertinimo ataskaita buvo pateikta atsakovui, tačiau atsakovas nusprendė netikslinti masiniu vertinimo būdu nustatytos nekilnojamojo turto mokestinės vertės. Toks atsakovo sprendimas buvo panaikintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 29 d. sprendimu, kuriuo teismas taip pat įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti minėtą turto vertinimo ataskaitą. Atsakovas, pakartotinai išnagrinėjęs aptariamą ataskaitą, 2009 m. balandžio 1 d. sprendimu nusprendė netikslinti minėto nekilnojamojo turto mokestinės vertės. Toks atsakovo sprendimas buvo panaikintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartimi ir atsakovas vėl buvo įpareigotas iš naujo išnagrinėti A. C. TŪB „Audito ir turto vertinimo biuras“ parengtą turto vertinimo ataskaitą. Pareiškėjas nurodė, kad 2010 m. gruodžio 17 d. VĮ Registrų centrui buvo pateiktas papildomas prašymas, nagrinėjant jį, vadovautis ir UAB „Junesta“ 2010 m. gegužės 21 d. parengta turto vertės nustatymo ataskaita Nr. DG100511. Pareiškėjas pažymėjo, kad VĮ Registrų centras informavo, jog pateiktos vertinimo ataskaitos turi trūkumų, be to, paprašė pateikti papildomus argumentus ir paaiškinimus. Bendrovė atsakovui pateikė UAB „Junesta“ atlikto vertinimo ataskaitos patikslinimą, tačiau atsakovas 2011 m. vasario 2 d. sprendimu vis tiek nusprendė netikslinti nekilnojamojo turto vertės. Bendrovė tvirtino, kad toks VĮ Registrų centro sprendimas yra nepagrįstas, nes atsakovas iš esmės pakartojo tuos pačius argumentus, išdėstytus ankstesniuose sprendimuose, kuriuos teismai buvo panaikinę. Pareiškėjas nesutiko, kad UAB „Junesta“ parengta turto vertės nustatymo ataskaita neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos (toliau – ir Metodika) 33 punkto reikalavimo. Pareiškėjas pažymėjo, kad visi skirtumai yra nurodyti vertinimo ataskaitos palyginamųjų objektų lentelėje, kurioje pagal taikomo koeficiento dydį galima spręsti apie objekto didesnį ar mažesnį atitikimą vertinamam objektui. Visi kiti skaičiavimai nurodomi iš karto po palyginamųjų objektų lentele. Pareiškėjas paaiškino, kad visi ataskaitoje naudoti duomenys yra paimti iš įstatyme nurodytų šaltinių, o daugiausia iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės. Taip pat akcentavo, kad daugelį palyginamųjų objektų vertintojas apžiūrėjo vietoje. Pareiškėjas pažymėjo, kad didelė palyginamųjų objektų rinkos kainų sklaida nėra pagrindas vertinti ataskaitą kaip nepatikimą. Pareiškėjo teigimu, vertintojas, parinkdamas objektą palyginimui, įvertino kainų sklaidos dydį ir kitus objekto privalumus bei trūkumus. Pareiškėjas nesutiko, kad UAB „Junesta“ turto vertės nustatymo ataskaitoje, taikydamas naudojimo pajamų vertės metodą, vertintojas priima per didelę kapitalizacijos normą, pagrįsdamas ją sudvejinimo metodu, bet ne rinkos duomenimis. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog nurodytas metodas dažniausiai naudojamas vertinant vertybinius popierius ir su jais susijusius investicinius projektus, todėl būtina atsižvelgti ir į tai, kad vertinant verslą turima informacija gali būti ribota ir ne visada patikima. Turto vertinimo ataskaitoje vertintojas įvertino visas jam gerai žinomas ir grėsmę ateityje galinčias kelti rizikas. Be to, turto vertintojas nurodė, kad šiuo atveju šis metodas nėra pats tinkamiausias ir, atlikęs skaičiavimus šiuo metodu, siūlė vadovautis palyginamosios vertės metodu. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2011 m. sausio 7 d. raštu pateiktame vertinimo ataskaitos Nr. DG100511 patikslinime pateikė išsamų paaiškinimą dėl vertės nustatymo datos ir skundžiamame sprendime nėra pateikta argumentų, kurie šiuos paaiškinimus paneigtų, todėl teigė, kad atsakovo argumentai dėl netinkamo vertės datos nustatymo taip pat nepagrįsti.

Atsiliepimas

Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad UAB „Junesta“ 2010 m. gegužės 21 d. turto vertinimo ataskaitoje buvo daromas Prekybos pastato retrospektyvinis vertinimas, reikėjo vertinti 2006 m. buvusius rinkos konjunktūros faktus ir riziką, todėl pareiškėjo teiginys, kad vertintojas įvertino visas jam žinomas ir grėsmę ateityje galinčias kelti rizikas, yra nelogiškas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 3 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Bylą nagrinėdamas iš naujo, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartimi paskyrė nekilnojamojo turto ekspertizę, siekiant nustatyti, kokia buvo Prekybos pastato vertė 2006 m. sausio 1 dieną. Teismas ekspertizę atlikti pavedė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 1R-280 į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą įrašytam nekilnojamojo turto vertinimo ekspertui K. K..

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo, 2013 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino VĮ Registrų centro 2011 m. vasario 2 d. sprendimą ir įpareigojo VĮ Registrų centrą tikslinti ginčo nekilnojamojo turto vertę pagal K. K. 2012 m. lapkričio 20 d. ekspertizės akte Nr. 12-11-20KK nustatytą turto vertę.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atlikus teismo paskirtą ekspertizę, nekilnojamojo turto eksperto K. K. 2012 m. lapkričio 20 d. ekspertizės aktu Nr. 12-11-20KK (II t., b. l. 5-41) ginčo Prekybos pastato rinkos vertė, nustatyta lyginamuoju metodu, 2006 m. sausio 1 d. yra 9 288 000 Lt. Ekspertas pateikė išvadą, jog šio pastato rinkos vertė, nustatyta pajamų metodu, 2006 m. sausio 1 d. yra 9 366 000 Lt. Vilniaus apygardos administracinis teismas vertino, kad ši ekspertizė atlikta ir ekspertizės aktas surašytas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu, Lietuvos Respublikos ekspertizės įstatymu, Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymu, Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtinta Turto ir verslo vertinimo metodika, Metodika, Lietuvos teismo ekspertų profesinės etikos kodeksu, EVS 2012 ir IVS 2011 vertinimo standartais bei duomenimis apie nekilnojamo turto rinką Lietuvoje. Teismas nenustatė, kad atliekant šią ekspertizę, minėti teisės aktai būtų pažeisti. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog teismo posėdyje atsakovo atstovas nurodė, kad iš esmės neginčija 2012 m. lapkričio 20 d. ekspertizės akte nustatytų aplinkybių ir turto vertės, pareiškėjo atstovas teismo posėdyje taip pat sutiko su šiuo ekspertizės aktu nustatytomis turto vertėmis.

Teismas pastebėjo, kad 2006 m. vasario 6 d. turto vertinimo ataskaitoje, kurioje 2006 m. vasario 6 d. ginčo turto rinkos vertė, pritaikius lyginamosios vertės metodą, įvertina 9 032 000 Lt, o pritaikius naudojimo pajamų vertės metodą, įvertinta 9 055 000 Lt, bei 2010 m. gegužės 21 d. turto vertės nustatymo atskaitoje 2006 m. sausio 1 d. ginčo turto rinkos vertė, apskaičiuota lyginamosios vertės metodu, įvertinta 9 055 000 Lt, o vertė, apskaičiuota naudojimo pajamų vertės metodu, įvertinta 9 629 000 Lt, iš esmės nesiskiria nuo 2012 m. lapkričio 20 d. ekspertizės akte nustatytos 9 288 000 Lt turto vertės. Teismas pabrėžė, jog atsakovo 2006 m. nustatyta 19 834 995 Lt nekilnojamojo turto mokestinė (bazinė) vertė ženkliai skiriasi nuo 2006 m. vasario 6 d. ir 2010 m. gegužės 21 d. turto vertinimo atskaitose bei 2012 m. lapkričio 20 d. ekspertizės akte nustatytos turto vertės. Tai įvertinęs, teismas konstatavo, jog atsakovas turėtų iš naujo nustatyti pareiškėjo nekilnojamojo turto mokestinę vertę, nuo kurios skaičiuojamas nekilnojamojo turto mokestis.

III.

Atsakovas VĮ Registrų centras pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. sprendimą, priimant naują sprendimą – atmesti pareiškėjo UAB „LNTV“ skundą kaip nepagrįstą ir bylą nutraukti.

Atsiliepimas

Pareiškėjas UAB „LNTV“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-638/2014 atsakovo VĮ Registrų centro apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. sprendimą pakeitė, įpareigojant VĮ Registrų centrą tikslinti nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), mokestinę vertę pagal 2006 m. vasario 6 d. A. C. tikrosios ūkinės bendrijos „Audito ir turto vertinimo biuras“ turto vertinimo ataskaitoje nustatytą vertę – 9 032 000 Lt. Kitą sprendimo dalį išplėstinė teisėjų kolegija paliko nepakeistą.

Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas iš esmės yra tai, ar šiuo atveju buvo pagrindas ginčo turto vertę, naudojamą apskaičiuojant mokestinę vertę, nustatyti pagal pareiškėjo pateiktas turto vertinimo ataskaitas. Atsižvelgiant į tai, nagrinėtina, ar pareiškėjo pateiktos turto vertės nustatymo ataskaitos yra tinkamos ginčo nekilnojamojo turto mokestinei vertei pagal individualų vertinimą nustatyti.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, yra neteisėti. Išplėstinė teisėjų kolegija vadovavosi Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (2006 m. kovo 30 d. įstatymo Nr. X-532 redakcija) 8 straipsnio 2 dalimi, 10 straipsnio 1 dalimi ir darė išvadą, kad teisės aktai nedetalizavo, kokia tvarka nagrinėtini mokesčio mokėtojų prašymai dėl individualiu vertinimo būdu nustatytos nekilnojamojo turto vertės naudojimo apskaičiuojant mokestinę vertę. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad bendruosius reikalavimus administracinei procedūrai įtvirtino Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas, tačiau pabrėžė, jog nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai nenumatė, kad atsakovas, kaip turto vertintojas Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo prasme, nagrinėdamas mokesčio mokėtojų prašymus dėl individualiu vertinimo būdu nustatytos nekilnojamojo turto vertės naudojimo apskaičiuojant mokestinę vertę, turėtų detaliai įvertinti individualią turto vertinimo ataskaitą visa apimtimi, t. y. atlikti išsamų individualioje turto vertinimo ataskaitoje pateiktų skaičiavimų teisingumo patikrinimą ir pan. Išplėstinė teisėjų kolegija darė išvadą, kad šioje srityje atsakovo kompetencija apsiribojo formaliu mokesčio mokėtojų pateiktų individualaus turto vertinimo ataskaitų atitikimo esminiams teisės aktų reikalavimams nagrinėjimu, t. y. atsakovas, kaip turto vertintojas Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo prasme, turėjo vertinti, ar mokesčio mokėtojų pateiktos turto vertinimo ataskaitos neturi akivaizdžių (esminių) trūkumų, dėl kurių savaime negali būti pripažintos tinkamomis turto mokestinei vertei nustatyti. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-174/2007, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, iš esmės vadovavosi tuo, jog pareiškėjo pateiktoje turto vertinimo ataskaitoje nustatyta turto vertė nėra pakankamai išsamiai ir aiškiai pagrįsta, kaip to reikalauja teisės aktai, bei kelia abejonių, t. y. nėra tinkama ginčo turto mokestinei vertei nustatyti. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad šiuo atveju būtina patikrinti, ar tokia atsakovo išvada buvo pagrįsta ir teisėta bei sudarė pagrindą netenkinti pareiškėjo prašymo nustatyti ginčo turto vertę pagal individualų vertinimą.

Išplėstinė teisėjų kolegija vadovavosi Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (2006 m. kovo 30 d. įstatymo Nr. X-532 redakcija) 10 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad 2006 m. gegužės 16 d. pareiškėjo prašymas nustatant 2006 m. sausio 1 d. buvusią ginčo turto mokestinę vertę vadovautis UAB „Junesta“ 2010 m. gegužės 21 d. parengta Turto vertės nustatymo ataskaita Nr. DG100511 ir būtent pagal šią ataskaitą nustatyti ginčo turto vertę, kaip naujas prašymas dėl individualiu vertinimo būdu nustatytos nekilnojamojo turto vertės naudojimo apskaičiuojant mokestinę vertę, laikytinas paduotu praleidus įstatymo numatytą terminą, todėl nagrinėjamu atveju kaip atskiras prašymas iš esmės nevertintinas, į jį atsižvelgtina tik kaip į papildomą įrodymą sprendžiant dėl pagrindo nustatyti ginčo turto mokestinę vertę pagal 2006 m. vasario 6 d. A. C. TŪB „Audito ir turto vertinimo biuras“ parengtą turto vertinimo ataskaitą egzistavimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija vadovavosi Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (1999 m. gegužės 25 d. įstatymo Nr. VIII-1202 redakcija) 6 straipsnio 1 dalimi, 7 straipsniu, 19 straipsnio 1 dalimi, 21 straipsnio 3 dalimi, 23 straipsnio 2 dalies 10 punktu, Metodikos 20.1, 20.3, 20.5, 27, 33, 60.1-60.4, 61, 70 punktais ir sutiko su atsakovu, jog ši ataskaita formaliai neatitiko teisės aktų reikalavimų, kadangi joje nepateiktas pakankamai išsamus, aiškus ir detalus turto vertės nustatymo pagrindimas, kaip to reikalauja teisės aktai, ką iš esmės patvirtina ir byloje esanti Turto vertinimo priežiūros tarnybos specialistų nuomonė, todėl ginčijamas atsakovo sprendimas, pastarajam kilus pagrįstų abejonių dėl individualaus turto vertinimo išvados dėl vertės nustatymo pagrįstumo, buvo formaliai teisėtas.

Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-773/2007, 2011 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-46/2011, 2014 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-422/2014, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimą ir pabrėžė, kad teismo sprendimas turi būti ne tik teisėtas, bet ir teisingas. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmus ginčo administracinės procedūros metu bei aplinkybę, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas dėl individualiu vertinimo būdu nustatytos nekilnojamojo turto vertės naudojimo apskaičiuojant mokestinę vertę buvo ne kartą grąžintas atsakovui nagrinėti iš naujo, o ginčas tęsiasi gana ilgą laiką (nuo 2006 m.), sprendė, jog šiuo konkrečiu atveju, taikant pirmiau nurodytą bendrąją taisyklę, pagal kurią nustačius, kad pareiškėjo pateikta turto vertinimo ataskaita dėl formalaus neatitikimo teisės aktų reikalavimams nėra tinkama ginčo turto mokestinei vertei nustatyti, pareiškėjo prašymas būtų atmestas, būtų pažeisti bendrieji teisės principai ir, nors sprendimas būtų teisėtas, šiuo atveju jis nebūtų teisingas. Šioje konkrečioje byloje nagrinėjama situacija, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytina išimtine, todėl vertinant, ar atsakovas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą nustatyti ginčo turto vertę pagal pareiškėjo pateiktą 2006 m. turto vertinimo ataskaitą, svarbu nustatyti ne tik tai, ar ši ataskaita formaliai atitiko teisės aktų reikalavimus, tačiau būtina įvertinti ir tai, ar nustatyti neatitikimai turėjo esminės reikšmės nustatant ginčo turto vertę.

Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 3 d. nutartimi, grąžindamas bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, be kita ko, nurodė, jog pareiškėjo pateiktų turto vertinimo ataskaitų vertinimas turi būti atliekamas tik pasinaudojus tokiomis pat specialiomis žiniomis pasitelkus specialisto arba eksperto pagalbą, atitinkamai kviečiant į teismo posėdį specialistą arba skiriant ekspertizę, pirmosios instancijos teismas skyrė ne minėtų vertinimo ataskaitų ekspertizę, tačiau ekspertui uždavė klausimą dėl ginčo turto vertės, buvusios 2006 m. sausio 1 d. (I t., b. l. 178–179), t. y. iš esmės skyrė dar vieną (retrospektyvinį) turto vertinimą. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad ginčo pobūdis iš esmės nulemia ir ekspertizės pobūdį, todėl nagrinėjamu atveju, kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė minėtoje 2012 m. gegužės 3 d. nutartyje, ekspertizės dalykas turėjo būti pareiškėjo pateiktos turto vertės nustatymo ataskaitos tinkamumas ginčo nekilnojamojo turto mokestinei vertei pagal individualų vertinimą nustatyti. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad byloje esantis 2012 m. lapkričio 20 d. ekspertizės aktas Nr. 12-11-20KK, nepaisant netinkamai suformuluoto klausimo ekspertui, yra reikšmingas sprendžiant, ar anksčiau minėti pareiškėjo pateiktos 2006 m. turto vertinimo ataskaitos trūkumai turėjo esminės reikšmės nustatant ginčo turto vertę. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartimi (I t., b. l. 178–179), kuria buvo paskirta minėta ekspertizė, be kita ko, paliko galimybę ekspertui atsakyti į kitus, jo nuomone, svarbius klausimus, susijusius su turto vertinimu. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, siekdamas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti bylą, 2013 m. spalio 15 d. nutartimi (II t., b. l. 116–124) pats kreipėsi į Turto vertinimo priežiūros tarnybą su paklausimu pateikti išvadas dėl pareiškėjo pateiktų ginčo turto vertinimo ataskaitų atitikties teisės aktuose nustatytiems reikalavimams, šios tarnybos specialistų nuomonė nurodytu klausimu teisme buvo gauta 2013 m. lapkričio 27 d. (II t., b. l. 127–132).

Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad iš byloje esančio 2012 m. lapkričio 20 d. ekspertizės akto Nr. 12-11-20KK (II t., b. l. 5–41) matyti, jog nekilnojamojo turto vertintojas ekspertas K. K., būdamas supažindintas dėl atsakomybės už melagingos išvados davimą, atlikęs ginčo turto rinkos vertės nustatymą (retrospektyvinį vertinimą), padarė išvadą, jog Prekybos pastato rinkos vertė, nustatyta lyginamuoju metodu, 2006 m. sausio 1 d. yra 9 288 000 Lt, o šio pastato rinkos vertė, nustatyta pajamų metodu, 2006 m. sausio 1 d. yra 9 366 000 Lt, tačiau lyginamuoju metodu nustatyta ginčo turto vertė (9 288 000 Lt) objektyviau atspindi vertinamo turto rinkos vertę. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad minėtas ekspertizės aktas yra aiškus, pagrįstas ir motyvuotas, jame pateikti išsamūs paaiškinimai ir detalūs ginčo turto vertės apskaičiavimai, t. y. teisės aktų reikalavimus atitinkantis turto vertės nustatymo pagrindimas, ekspertizę atliko kvalifikuotas nekilnojamojo turto vertintojas, įrašytas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, byloje nėra duomenų, kad ekspertizė būtų atlikta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Be to, pirmosios instancijos teismo 2013 m. sausio 21 d. posėdžio metu atsakovo atstovas nurodė, kad iš esmės neginčija 2012 m. lapkričio 20 d. ekspertizės akte Nr. 12-11-20KK nustatytų aplinkybių ir turto vertės. 2012 m. lapkričio 20 d. ekspertizės akte Nr. 12-11-20KK nustatytos ginčo turto vertės (lyginamuoju metodu – 9 288 000 Lt, pajamų metodu – 9 366 000 Lt) ir pareiškėjo pateiktoje 2006 m. turto vertinimo ataskaitoje nustatytos vertės (atitinkamai lyginamuoju metodu – 9 032 000 Lt, pajamų metodu – 9 055 000 Lt) yra artimos vienos kitoms (skiriasi nežymiai – tik apie 3 proc.) ir ženkliai (daugiau nei du kartus) mažesnės nei atsakovo masinio vertinimo būdu nustatyta ginčo Prekybos pastato mokestinė (bazinė) vertė, nuo kurios skaičiuojamas nekilnojamojo turto mokestis (19 834 995 Lt). Be to, šios vertės iš esmės sutampa ir su UAB „Junesta“ 2010 m. gegužės 21 d. parengtoje Turto vertės nustatymo ataskaitoje Nr. DG100511 nustatytomis vertėmis (atitinkamai lyginamuoju metodu – 9 055 000 Lt, pajamų metodu – 9 629 000 Lt). Apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, jog anksčiau minėti nustatyti pareiškėjo pateiktos 2006 m. turto vertinimo ataskaitos formalūs trūkumai konkrečiu nagrinėjamu atveju neturėjo esminės reikšmės nustatant ginčo turto vertę, todėl nelaikytini esminiais ir paneigiančiais galimybę tenkinti pareiškėjo prašymą dėl pagal šią ataskaitą individualiu vertinimo būdu nustatytos nekilnojamojo turto vertės naudojimo apskaičiuojant ginčo turto mokestinę vertę. Teisėjų kolegija sprendė, kad šioje konkrečioje byloje ekspertizės aktas iš esmės pašalino nustatytus pareiškėjo pateiktos 2006 m. turto vertinimo ataskaitos trūkumus ir abejones dėl šia ataskaita nustatytos ginčo nekilnojamojo turto vertės pagrįstumo. Todėl, nors nagrinėjamu atveju atsakovui pagrįstai kilo abejonių dėl pareiškėjo pateiktos 2006 m. turto vertinimo ataskaitos atitikimo teisės aktų reikalavimams ir išvados dėl ginčo turto vertės nustatymo pakankamo pagrįstumo, t. y. ginčijamas atsakovo sprendimas buvo formaliai teisėtas, šioje konkrečioje byloje, vadovaujantis bendraisiais teisės principais, be kita ko, teisingumo principu, siekiant užtikrinti teisingumo įgyvendinimą, konstatuotina, kad atsakovas iš esmės nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą nustatyti ginčo turto mokestinę vertę pagal jo pateiktą individualų turto vertinimą, kuris iš esmės atspindi tikrąją individualią ginčo nekilnojamojo turto vertę. Priešingu atveju, pagal faktines bylos aplinkybes bei visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas šio konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu būtų formalus, bet neteisingas, sudarantis prielaidas nepagrįstam mokestinių prievolių nustatymui ir surinkimui.

Pasisakydama dėl atsakovo apeliacinio skundo argumento, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtinta Turto vertinimo metodika nuo 2012 m. gegužės 1 d. neteko galios, todėl ekspertas K. K. negalėjo vadovautis abejomis (pastarąja ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtinta Turto ir verslo vertinimo metodika) vertinimo metodikomis, išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartimi ekspertui iš esmės buvo pavesta atlikti retrospektyvinį ginčo nekilnojamojo turto vertinimą. Išplėstinė teisėjų kolegija rėmėsi Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtintos Turto ir verslo vertinimo metodikos 2, 43.3 punktais, nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ekspertui buvo pavesta nustatyti ginčo turto vertę, buvusią 2006 m. sausio 1 d., ir darė išvadą, kad, priešingai nei tvirtina atsakovas, šiuo atveju ekspertas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtinta Turto vertinimo metodika.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovo nurodyta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo sąžiningumo bei veiksmų teisėtumo, pastarajam kreipiantis dėl vykdomojo rašto administracinėje byloje Nr. I-1739-281/2009 ir Nr. A442-1065/2010 išdavimo, nors pareiškėjas žinojo, jog šios bylos sprendimas yra įvykdytas, esminės teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje neturi ir savaime nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl šį atsakovo argumentą atmetė ir dėl jo nepasisakė.

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai ir teisėtai panaikino VĮ Registrų centro 2011 m. vasario 2 d. sprendimą „Dėl mokestinės vertės“, kuriuo atsakovas nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo ir nekeisti nekilnojamojo turto Vilniuje, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), mokestinės vertės pagal pareiškėjo pateiktas šio turto individualaus vertinimo ataskaitas. Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija sutiko su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo ginčo nekilnojamojo turto vertę nustatyti pagal 2012 m. lapkričio 20 d. ekspertizės akte Nr. 12-11-20KK nustatytą vertę, kadangi šis ekspertizės aktas nelaikytinas teisės aktų nustatyta tvarka pateikta Prekybos pastato vertės nustatymo ataskaita, pagal kurią būtų galima nustatyti, kaip numato Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas (8–10 str.), ginčo turto mokestinę vertę pagal individualų vertinimą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas iš esmės yra tai, ar šiuo atveju buvo pagrindas ginčo turto vertę, naudojamą apskaičiuojant mokestinę vertę, nustatyti pagal pareiškėjo pateiktas turto vertinimo ataskaitas, todėl nustačius, jog pareiškėjo pateikta 2006 m. vasario 6 d. A. C. TŪB „Audito ir turto vertinimo biuras“ parengta ginčo nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita laikytina teisinga ir tinkama, sudarančia pakankamą pagrindą ja vadovautis apskaičiuojant ginčo nekilnojamojo turto mokestinę vertę, būtent pagal šią ataskaitą ir nustatytina ginčo Prekybos pastato mokestinė vertė.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad nekilnojamojo turto apmokestinimo nekilnojamojo turto mokesčiu proceso reikšminga dalis yra klausimas dėl nekilnojamojo turto vertės nustatymo, šiame procese dalyvauja ne tik mokesčio mokėtojas, mokesčių administratorius, bet ir Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą tvarkanti įmonė. Nekilnojamojo turto vertės nustatymas nekilnojamojo turto apmokestinimo tikslu yra pakankamai formalizuotas procesas, būtent teisės aktuose yra nustatyti tam tikri dokumentai (dėl individualiu vertinimo būdu nustatomos nekilnojamojo turto vertės), kurie turi būti teikiami Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą tvarkančiai įmonei, jeigu mokesčio mokėtojas nesutinka, kad jam priklausantis nekilnojamasis turtas būtų apmokestintas vadovaujantis nekilnojamojo turto masiniu vertinimu, yra nustatyti pakankamai trumpi terminai, per kuriuos turi būti išnagrinėtas mokesčio mokėtojo prašymas. Teismas, nagrinėjantis mokesčio mokėtojo ar institucijos skundą ir vykdantis viešojo administravimo subjekto kontrolę, turėtų užtikrinti, kad minėti teisės aktų reikalavimai, nustatantys nekilnojamojo turto apmokestinimo tvarką, kurios dalis yra ir klausimas dėl nekilnojamojo turto vertės nustatymo, būtų tinkamai įgyvendinti, t. y. būtų laikomasi minėtų formalių reikalavimų – mokesčio mokėtojai įgyvendintų savo teisę mokėti nekilnojamojo turto mokestį pagal jų užsakymu atliktą individualų nekilnojamojo turto vertinimą, Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą tvarkanti įmonė įvertintų, ar turto vertinimo ataskaita atitinka teisės aktų reikalavimus, ir teisės aktuose nustatytais terminais priimtų sprendimą dėl turto apmokestinimo pagal masinį ar individualų vertinimą, o mokesčio išieškojimas nebūtų stabdomas pernelyg ilgą laiką. Šio administracinio proceso institucijose metu bei ginčui persikėlus į teismą turi būti išspręstas klausimas dėl turto vertinimo ataskaitų atitikimo Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymui, tačiau šis vertinimas neturėtų paneigti minėtos nekilnojamojo turto mokesčio surinkimo tvarkos ir jai nustatytų formalių reikalavimų, nes tai nėra savarankiška procedūra institucijose ir netampa atskiros administracinės bylos dalyku ginčui persikėlus į teismą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-162/2014). Išplėstinė teisėjų kolegija darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, neatsižvelgė į minėtus aspektus, todėl tiek spręsdamas dėl specialių žinių byloje panaudojimo, tiek priimdamas sprendimą nustatyti turto vertę pagal teismo atliktą ekspertizę, nustatė viešojo administravimo subjektui įpareigojimą, kuris nėra nustatytas nekilnojamojo turto mokesčio nustatymo procese, todėl teismo sprendimas keičiamas.

IV.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas atsakovo VĮ Registrų centras prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A602-638/2014.

Atsakovas prašo atnaujinti procesą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu. Atsakovas paaiškina, kad nekilnojamojo turto mokestinių verčių apeliacinė tvarka galioja nuo 2006 m. sausio 1 d., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos nekilnojamojo turto mokestį apskaičiuoja pagal VĮ Registrų centro nustatomas nekilnojamojo turto mokestines vertes. Atsakovas remiasi Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi ir pažymi, kad tam, jog būtų užtikrintas teisinės valstybės principas tiek nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojai, teikdami prašymus su individualaus vertinimo ataskaitomis, tiek VĮ Registrų centras, kaip viešojo administravimo subjektas, privalo vykdyti teisės aktų nuostatas. Atsakovo teigimu, iš apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties nėra aišku, kuriais atvejais imperatyvios teisės aktų nuostatos yra privalomos teisinių santykių subjektams ir kuomet jos yra tik formalumas, todėl privaloma vadovautis bendraisiais teisės principais. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2006, 2005 m. gegužės 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2005 ir pabrėžia, jog teisės aktų laikymasis yra ne tik valstybės institucijų, bet ir kiekvieno juridinio bei fizinio asmens pareiga. Atsakovo manymu, apeliacinės instancijos teismas nutartyje naikina taisyklę, jog iš neteisės negali atsirasti teisė. Atsakovas pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas nemotyvuoja ir nenurodo, kodėl šiuo atveju pareiškėjo imperatyvių teisės aktų nesilaikymas yra tik formalus neatitikimas teisės aktams, ir daro išvadą, kad palikus galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį teisminė praktika nekilnojamojo turto mokestinių verčių tikslinimo srityje lieka neaiški ir nenuosekli. Atsakovas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas nutartį ir tokiu būdu formuodamas naują teisminę praktiką, turėjo atsižvelgti į faktą, jog ši nutartis iš esmės bus taikoma ir ateityje kilsiantiems teisiniams ginčams, todėl teisės aktų nuostatų reikalavimai individualių ataskaitų vertinimui negali būti laikomi tik formaliu nagrinėjimu. Atsakovo manymu, apeliacinės instancijos teismo nutartimi griaunama visa viešojo administravimo sistema, teisės aktuose nustatyti reikalavimai netenka juridinės galios. Atsakovas pažymi, kad tam, jog būtų patikslinta nekilnojamojo turto mokestinė vertė, pareiškėjas turi įgyvendinti pagrindines sąlygas: turi būti laiku pateiktas prašymas su individualaus vertinimo ataskaita; ataskaita turi būti parengta laikantis visų nekilnojamojo turto vertinimą ir mokestinės vertės tikslinimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Atsakovo teigimu, ataskaitos pateikimas savaime nereiškia, jog ji parengta teisingai ir laikantis visų nekilnojamojo turto vertinimą ir mokestinės vertės tikslinimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Atsakovas pažymi, kad teisinėje valstybėje sąžiningas mokesčių mokėjimas yra teisėta ir teisinga kiekvieno fizinio ir juridinio asmens pareiga, kuri negali būti paverčiama į siekį visomis įmanomomis priemonėmis jos išvengti, todėl, atsakovo manymu, tik nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojui pateikus individualaus vertinimo ataskaitą, ir tais atvejais, jei nustatoma, jog ji parengta nesilaikant teisės aktų nuostatų, negali būti ginami išskirtinai privatūs fizinio ar juridinio asmens interesai ir visiškai nepaisoma valstybės institucijų ginamų valstybės interesų. Atsakovo teigimu, VĮ Registrų centras neturėjo teisinio pagrindo suteikti galimybės pareiškėjui tikslinti ataskaitą, nes joje buvo pažeisti esminiai principai. Atsakovas pabrėžia, kad VĮ Registrų centras, priimdamas sprendimą tikslinti nekilnojamojo turto mokestinę vertę ar ne, privalo vadovautis jam nustatytos formos pateikta individualaus vertinimo ataskaita, kurioje pateikta informacija privalo atitikti teisės aktų nuostatas. Atsakovas nurodo, kad VĮ Registrų centras nustatė esminius ataskaitos trūkumus, kurie nebuvo analizuojami apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Atsakovas pabrėžia, kad nekilnojamojo turto mokestinės vertės nustatytos masiniu vertinimo būdu ir rinkos vertės nustatytos individualiu vertinimu ženkliai skiriasi, VĮ Registrų centras privalėjo reikalauti tinkamo rinkos vertės pagrindimo. Atsakovas nesutiko su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ataskaitoje nustatyta vertė yra reali ir teisinga. Atsakovas pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo ir nepateikė motyvų dėl Turto vertinimo priežiūros tarnybos pateiktos išvados, nustatančios, kad nagrinėjamoje ataskaitoje nebuvo įgyvendinti Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto ir Metodikos 33, 52, 85 punktų reikalavimai. Atsakovas pabrėžia, kad tiek VĮ Registrų centras, tiek Turto vertinimo priežiūros tarnyba vykdė joms nustatytas funkcijas. VĮ Registrų centras neturėjo teisinio pagrindo, kaip tik nustačius ataskaitos trūkumus juos nurodyti ir tuo pagrindu priimti sprendimą netikslinti nekilnojamojo turto mokestinės vertės. Atsakovas nurodo, kad siekia apsaugoti viešąjį interesą, t. y. nekilnojamojo turto mokestinių verčių apeliacijų tvarką ir teisę į teisėtą mokesčių apskaičiavimą pagal teisingai, teisėtai ir pagrįstai nustatytas nekilnojamojo turto mokestines vertes.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas atsakovo VĮ Registrų centras pateikto prašymo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A602-638/2014 pagrįstumo klausimas.

Vertindama pateiktą atsakovo prašymą teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Šioje teisės normoje vartojama įsiteisėjusio teismo baigiamojo akto (teismo sprendimo, nutarimo ar nutarties) sąvoka reiškia, kad šalių ginčas išspręstas galutinai ir nebegali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, t. y. minėtas teismo baigiamasis aktas įgyja res judicata galią. Procesas administracinėje byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, gali būti atnaujintas tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą), laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis.

Ši pozicija atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pateiktus išaiškinimus šiuo klausimu. EŽTT savo praktikoje yra pažymėjęs, jog vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiko atžvilgiu, ir res judicata galią įgijęs bei įvykdytas teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindui bei tuos pagrindus taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (pvz., EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Brumarescu v. Rumunija, 2002 m. liepos 25 d. sprendimas byloje Sovtransavto Holding v. Ukraina, 2007 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Sypchenko v. Rusija, 2007 m. kovo 15 d. sprendimas byloje Volkov v. Rusija).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 158 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. liepos 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P442-166/2011 yra išaiškinęs, kad procesas administracinėje byloje atnaujinamas tik tuomet, jeigu prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo pateikia pakankamai argumentų, patvirtinančių ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo turi būti motyvuotas. Taigi nustatyti pagrindai bei reikalavimai prašymo turiniui įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, priešingu atveju procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.), nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nenagrinėja abstraktaus pobūdžio prašymų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-38/2013).

Nustatyta, kad atsakovo pateiktas prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamu atveju grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu – kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausio administracinio teismo sprendimus ar nutartis) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-2/2010 ir kt.).

Iš atsakovo prašymo dėl proceso atnaujinimo turinio galima daryti išvadą, kad atsakovas iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimu, kuriuo palikta galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis panaikinti VĮ Registrų centro 2011 m. vasario 2 d. sprendimą. Atsakovas nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, pateikia atskiras citatas iš apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies ir daro išvadą, kad ši apeliacinės instancijos teismo nutartis prieštarauja nuostatai laikytis teisės aktų reikalavimų. Teisėjų kolegija atkreipia atsakovo dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas sutiko su atsakovu ir konstatavo, jog formaliai ginčijamas VĮ Registrų centras sprendimas buvo teisėtas. Tačiau, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinius sprendimus, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą, kuriuose akcentuota, jog teismo sprendimas turi būti ne tik teisėtas, bet ir teisingas, konstatavo, kad VĮ Registrų centro sprendimo palikimas galioti nagrinėjamu atveju būtų nors ir formaliai teisėtas, tačiau neteisingas. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo sprendimo panaikinimas buvo pripažintas teisingu išplėstinei teisėjų kolegijai konstatavus ginčo situacijos išimtinumą, todėl prašymo dėl proceso atnaujinimo motyvai, jog palikus galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį teisminė praktika nekilnojamojo turto mokestinių verčių tikslinimo srityje lieka neaiški ir nenuosekli, nėra pagrįsti.

Taip pat pažymėtina, jog proceso atnaujinimas yra išimtinio pobūdžio teisės institutas, kuris yra taikomas tik ypatingais įstatyme apibrėžtais atvejais. ABTĮ 153 straipsnis, įtvirtinantis administracinių bylų proceso atnaujinimo pagrindus, tokio proceso atnaujinimo pagrindo kaip netinkamai teismo atlikto faktinių aplinkybių (įrodymų) vertinimo nenumato. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo prašyme išdėstyti argumentai dėl pareiškėjo ataskaitos teisėtumo ir pagrįstumo iš esmės yra susiję su jam nepalankių pateiktų įrodymų vertinimu. Kadangi ABTĮ nenumato galimybės atnaujinti procesą, siekiant dar kartą ištirti faktines bylos aplinkybes ir įvertinti bylos įrodymus, todėl tokio pobūdžio prašyme nurodyti argumentai negali būti pagrindas proceso atnaujinimui.

Pabrėžtina, jog procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.), turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes kitaip nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-10/2012). Teisėjų kolegijos vertinimu, VĮ Registrų centras nenurodė jokių Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinių sprendimų, kuriais formuojama praktika prieštarautų šioje byloje priimtam sprendimui, taip pat neišdėstė aiškių argumentų, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A602-638/2014 nukrypo nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika yra vystoma klaidinga linkme. Dėl šios priežasties konstatuotina, jog atsakovas nepagrindė objektyviai egzistuojančios būtinybės užtikrinti vienodą administracinių teismų praktiką ir, atitinkamai, procesas administracinėje byloje Nr. A602-638/2014 negali būti atnaujintas remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte apibrėžtu pagrindu, o atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo valstybės įmonės Registrų centro prašymo atnaujinti procesą netenkinti.

Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A602-638/2014 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LNTV“ skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centras, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasIrmantas Jarukaitis