Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovei D. P., tretieji asmenys Luminor Bank AB, M. M., R. V., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Danske Bank A/S Lietuvos filialas, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinės kaltės ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

8. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, byloje sprendžiamas klausimas nesusijęs su viešojo intereso gynimu, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

9. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar skundžiama teismo nutartis, kuria atmestas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra pagrįsta ir teisėta.

Dėl teismo atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones teisėtumo ir pagrįstumo

10. Pagal CPK 144 straipsnį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kaip matyti iš išdėstytų teisinių nuostatų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti konkretaus ieškinio reikalavimų, kurie tikėtina gali būti patenkinti galutiniu teismo sprendimu, įvykdymą. Galutinis sprendimas yra teismo procesinis dokumentas, kuriuo byla išsprendžiama iš esmės ir atsakoma į ieškovo ieškinyje pareikštus materialiuosius teisinius reikalavimus, t. y. ieškinys patenkinamas visiškai ar iš dalies, ar ieškinys atmetamas (CPK 259 straipsnio 1 dalis, 260 straipsnis, 270 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Taigi būsimo teismo sprendimo galimas turinys turėtų būti vertinamas pagal byloje pareikštus materialiuosius teisinius reikalavimus. Kadangi būsimu teismo sprendimu bus atsakoma į ieškinyje pareikštus reikalavimus, nustatant, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų būti vertinama, ar, priėmus ieškovui palankų sprendimą, t. y. patenkinus jo pareikštus reikalavimus, tokio teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Dėl šios priežasties teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti tik tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje, įvykdymą, ir neturėtų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, apsaugodamas galimus reikalavimus, kurie byloje nebuvo pareikšti. Taigi taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia ginčo tarp šalių, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti bei atsižvelgia į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros.

11. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą. Tai reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti tik tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje, įvykdymą, ir negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, apsaugodamas galimus reikalavimus, kurie byloje nebuvo pareikšti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1718-943/2016).

12. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2699/2011, taip pat žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą byloje JGK Statyba ir Guselnikovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 3330/12). Taigi, pagal suinteresuoto asmens prašymą byloje gali būti taikomos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios yra susijusios su pareikštais materialiaisiais teisiniais reikalavimais ir neiškreipia bylos šalių interesų pusiausvyros, t. y. jų teisinės ir faktinės padėties suvaržymas būtų proporcingas.

13. Kaip būtinybę taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones apeliantas nurodo tai, kad pardavus butą iš varžytinių, būtų pažeista nepilnamečio vaiko teisė į gyvenamąjį būstą. Be to, ieškiniu yra pareikštas reikalavimas dėl išlaikymo nepilnametei S. P. priteisimo turtu iš ginčo buto, priteistinos ginčo buto dalies atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ar teisės naudotis butu (uzufrukto) nustatymo, todėl apelianto teigimu, varžytinių nestabdymas tiesiogiai įtakoja byloje pareikštą reikalavimą dėl nepilnamečio vaiko teisės į išlaikymą ir gyvenamąjį būstą efektyvų įgyvendinimą. Tačiau su tokia apelianto dėstoma pozicija teisėjų kolegija nesutinka šioje nutartyje nurodomų argumentų pagrindu.

14. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma pabrėžia, jog ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia ieškovui pranašumo atsakovės atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo ieškovo valios. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti ieškovo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš ieškovo pareikšto ieškinio, vienas iš ieškovo alternatyvių reikalavimų yra priteisti iš atsakovės išlaikymą nepilnamečiam vaikui nekilnojamuoju turtu, atidalinti S. P. nuosavybės teise priteistą nekilnojamojo turto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, atsisakius tenkinti reikalavimą dėl išlaikymo turtu priteisimo, nustatyti teisę dukrai iki pilnametystės naudotis atsakovei nuosavybės teise priklausančiu butu.

15. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės pilnai ir visapusiškai išsiaiškinti, kokia forma išlaikymas nepilnamečiam vaikui bus priteistas, nes tik nustačius byloje visas reikšmingas reikalavimo dėl išlaikymo vaikui priteisimo išsprendimui aplinkybes, teismas turės galimybę nuspręsti dėl pareikšto reikalavimo pagrįstumo, jo atitikimo nepilnamečio vaiko interesams, kurie visada ir visais atvejais sprendžiant bet kokį ginčą, susijusį su nepilnamečiu vaiku, laikytini prioritetiniais. Taigi apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškinyje nurodytos aplinkybės šioje bylos nagrinėjimo stadijoje (t.y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo) nesuteikia pakankamo pagrindo teigti apie prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą, nes yra pagrindas abejoti tuo, kad visiškai atitinka nepilnamečio šalių vaiko interesus išlaikymo vaikui priteisimas hipoteka užtikrintu turtu. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, svarbu ir tai, kad teismas nesaistomas šalių pateiktų reikalavimų dėl išlaikymo formos ir gali savo iniciatyva parinkti tokią išlaikymo formą, kuri konkrečiu atveju labiausiai atitinka vaiko interesus (CPK 376 str. 3 d.). Todėl, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes daro išvadą, kad ieškovo reikalavimas dėl išlaikymo nepilnametei S. P. priteisimo turtu iš ginčo buto, priteistinos ginčo buto dalies atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ar teisės naudotis butu (uzufrukto) nustatymo nėra tikėtinai pagrįstai, kas reiškia, kad nesant tikėtino ieškinio reikalavimo pagrįstumo ir grėsmės sąlygų viseto, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra nepagrįstas.

16. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad butui, adresu (duomenys neskelbtini), kurio pardavimą iš varžytinių prašo ieškovas sustabdyti ir/arba uždrausti antstoliui bet kokį šio buto pardavimą ar perleidimą tretiesiems asmenims yra įregistruota hipoteka kreditoriaus AB Luminor Bank interesams užtikrinti. Bylos duomenimis, antstolė V. M. vykdo vykdomąją bylą Nr. 0015/14/24206 pagal kreditoriaus AB Luminor Bank pareiškimą dėl skolos pagal 2006 m. birželio 19 d. kredito sutartį Nr2452-06 IL išieškojimo iš solidarių skolininkų D. ir A. P.. Taigi hipotekos kreditoriaus AB Luminor Bank reikalavimu vykdomas išieškojimas iš aukščiau minėto buto, kurio pardavimą iš varžytinių prašo ieškovas sustabdyti. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo ir atsakovės (t. y. sutuoktinių) ir hipotekos kreditoriaus tarpusavio prievoliniai santykiai, taip pat išieškojimo nukreipimo į butą, kuriam taikoma hipoteka sutuoktinių prievolių hipotekos kreditoriui vykdymo užtikrinimui, pagrindas bei tvarka nenagrinėtini šioje byloje dėl šalių santuokos nutraukimo, bei įvertinus ieškiniu reiškiamų reikalavimų pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pritaikius ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones, gali būti nepagrįstai suvaržyti sąžiningo hipotekos kreditoriaus interesai. Teismo vertinimu, priteisus išlaikymą hipotekos kreditoriui įkeistu nekilnojamuoju turtu ar nustačius uzufruktą į hipotekos kreditoriui įkeistą turtą, būtų apribotos hipotekos kreditoriaus galimybės prievolės nevykdymo atveju tokį turtą realizuoti ar kitaip patenkinti hipotekos kreditoriui įstatymu suteiktą teisę patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto turto. Taigi, įvertinus aukščiau išdėstytus argumentus, bei bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas laiko pagrįstu pastebėti, kad prašomos laikinosios apsaugos priemonės daugiau atitiktų šalių, kuriuos sieja prievoliniai santykiai su hipotekos kreditoriumi, nei jų nepilnametės dukros interesus.

17. Priešingos išvados, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, neleidžia daryti ir apelianto argumentai, kad netaikius ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių bus pažeista nepilnamečio vaiko teisė į gyvenamąjį būstą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vaikai nuosavybės teisių į tėvams priklausantį turtą neįgyja savaime, o pasirūpinti jų gyvenamuoju būstu yra tėvų pareiga. Be to, teismo teigimu, svarbu pažymėti, kad pagal CPK įtvirtintą teisinį reguliavimą, laikinosios apsaugos priemonės, kaip procesinė priemonė, taikomos siekiant užtikrinti tiesioginį tikėtino ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą bei garantuoti šio sprendimo privalomumą (CPK 18 straipsnis), tačiau ne užkirsti kelią kitiems teisiniams ginčams kilti.

18. Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, 2018-09-28 įvyko varžytinės. Bankui įkeistas turtas - butas, adresu (duomenys neskelbtini), parduotas. Pirkėjui paskirtas terminas sumokėti už šio turto įsigijo kainą. Taigi pirkėjui sumokėjus visą turto įsigijimo kainą, bus išduotas turto pardavimo iš varžytinių aktas ir hipotekos kreditoriui įkeisto turto - buto, adresu (duomenys neskelbtini), savininku bus kitas asmuo. Atsižvelgiant į tai, bei įvertinus ieškovo pareikšto ieškinio reikalavimus, kuriais ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog šiuo konkrečiu atveju (t. y. kai butas jau yra parduotas), apelianto prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės apskritai negali būti taikomos.

19. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisakytina.

Dėl bylos procesinės baigties

20. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau šioje nutartyje nurodytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad byloje nenustačius laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, būtinų laikinosios apsaugos priemonėms taikyti, pagrįstai apelianto prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.