Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo T. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-695-372/2011, pagal ieškovo akcinės bendrovės Ūkio bankas ieškinį atsakovams A. J., T. J., I. ir J. J. dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir atsakovo T. J. priešieškinį ieškovui akcinei bendrovei Ūkio bankas, trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Litlotas“ dėl laidavimo pagal vekselį pripažinimo pasibaigusiu.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas. Šiaulių apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Apeliacinėje instancijoje nagrinėjamas tarp šalių kilęs ginčas dėl atsakovo T. J. priešieškiniu pareikšto reikalavimo pripažinti laidavimą pagal 2007 m. balandžio 11 d. vekselį pasibaigusiu.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo priešieškinis atmestas, atsakovas savo apeliaciniame skunde teigia, kad pagrindinis skolininkas tiek pagal 2007 m. balandžio 11 d. sudarytą kredito sutartį, tiek pagal 2007 m. balandžio 11 d. vekselį yra UAB „Litlotas“, kuriai Šiaulių apygardos teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla. Minėta nutartis įsiteisėjo 2009 m. vasario 23 d. (Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 str. 13 d.) ir būtent nuo šios dienos, pasak apelianto, skaičiuotinas CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas, per kurį ieškovas turėjo teisę jam, kaip laiduotojui pagal 2007 m. balandžio 11 d. vekselį, pareikšti savo reikalavimus dėl šio vekselio apmokėjimo.

Atsižvelgdama į šiuos bei kitus atsakovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal įstatymą prievolių įvykdymo užtikrinimas - tai civilinė teisinė priemonė, kuri suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, tas taip pat skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. Prievolių įvykdymo užtikrinimo esmė ta, kad skolininkui neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius prisiimtą prievolę, kreditoriui atsiranda papildoma turtinio pobūdžio priemonė paveikti skolininką ar kitą asmenį, kad jis tinkamai įvykdytų tai, ką skolininkas privalo įvykdyti pagal įstatymą arba sandorį. CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatytas nebaigtinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų sąrašas, o sutarties šalims palikta laisvė susitarti ir dėl kitų užtikrinimo būdų. Taip pat šie subjektai prievolės įvykdymui užtikrinti gali taikyti ne vieną įvykdymo užtikrinimo būdą.

Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad 2007 m. balandžio 11 d. tarp ieškovo AB Ūkio banko ir Lietuvos ir JAV UAB „Litlotas“, atstovaujamos direktoriaus T. J., buvo sudaryta kredito sutartis Nr. 13-109/07, pagal kurią UAB „Litlotas“ buvo suteiktas 273 000 Lt kreditas (44-56 b. l., 1 tomas). Kredito sutarties 1.10 punktu šalys susitarė dėl kredito gavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių. UAB „Litlotas“ prievolių įvykdymo užtikrinimui buvo įkeistas kredito sutarties 1.10.1 punkte nurodytas turtas, taip pat, vadovaujantis kredito sutarties 1.10.2 punktu, UAB „Litlotas“ ieškovui turėjo pateikti paprastąjį vekselį 273 000 Lt sumai su apelianto T. J. laidavimu (44-45 b. l., 1 tomas). 2007 m. balandžio 11 d., kaip ir buvo numatyta kredito sutartyje, UAB „Litlotas“ išdavė AB Ūkio bankui paprastąjį neprotestuotiną vekselį 273 000 Lt sumai, už kurią skaičiuojamos 5,88 procentų metinės palūkanos, vekselio laiduotojas – T. J., vekselyje numatyta, jog vekselis gali būti pateiktas apmokėjimui per 61 mėnesį nuo jo išrašymo dienos (13 b. l., 1 tomas). 2009 m. kovo 17 d. notarė išdavė vykdomąjį įrašą išieškoti iš laiduotojo T. J. vekselio turėtojui AB Ūkio bankui per vekselio mokėjimo terminą nesumokėtą vekselio sumą 296 128,48 Lt ir 6 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo skolos sumos per laikotarpį nuo termino pasibaigimo iki vykdomojo įrašo visiško įvykdymo dienos (12 b. l., 1 tomas).

Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal teisinį reglamentavimą vekselis yra vertybinis popierius ir civilinių teisių objektas (CK 1.97 str. 1 d., 1.101 str.). Vekselių išrašymo, perdavimo, laidavimo, mokėjimo, reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, pareiškimo ir patenkinimo tvarką bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykius reglamentuoja Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas (toliau – ĮPVĮ). Vertybinis popierius – vekselis įstatyme apibrėžiamas kaip dokumentas, kuriuo jį išrašęs asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai pavedama padaryti kitam (CK 1.105 str. 1 d., ĮPVĮ 2 str. 1 d.).

Kaip minėta, prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančiame CK šeštosios knygos I dalies V skyriuje pateikiamas užtikrinimo būdų sąrašas nėra baigtinis. Prievolės užtikrinamos tiek šiame skyriuje reglamentuotais, tiek kitais sutartyje nustatytais prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais (CK 6.70 str. 1 d.). Užtikrinimo būdus gali nustatyti ir kiti įstatymai. Vekselio laidavimą ir CK reglamentuotą laidavimą vienija ta pati prievolių įvykdymo užtikrinimą apibūdinanti sąvoka, tačiau vekselio laidavimas yra savarankiškas prievolės pagal vekselį įvykdymo užtikrinimo būdas, reglamentuotas kitame įstatyme. Vekselių laidavimo santykiams taikomas ĮPVĮ 1 straipsnis. Laidavimas pagal CK inter alia yra nustatomas sutartimi ar įstatymu (CK 6.77 str. 1 d.), o vekselio laidavimo atveju pakanka tik vienašalės laiduotojo valios išraiškos vekselyje. Pagal ĮPVĮ 33 straipsnį laidavimas įrašomas vekselyje arba jo pratąsoje išreiškiant žodžiu „laiduota“ arba kitu atitinkamu įrašu ir laiduotojo parašu. Laiduojant būtina nurodyti, už kurį asmenį laiduojama. Jeigu to nenurodyta, laikoma, kad laiduota už vekselio davėją.

Teisėjų kolegija pažymi, jog vekselio laidavimą nuo CK reglamentuoto laidavimo skiria ir skirtingą šių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų esmę apibūdinantis požymis. Pagal CK laidavimas yra išimtinai papildoma (šalutinė) prievolė. Kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (CK 6.76 str. 2 d.). Vekselio laidavimo papildomas pobūdis yra santykinis. Pagal ĮPVĮ 34 straipsnio 2 dalį laiduotojo įsipareigojimas galioja ir tada, kai ta prievolė, už kurią jis laidavo, dėl kurios nors priežasties negalioja, išskyrus vekselio formos trūkumus. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011). Atsižvelgdama į minėtą teisinį reglamentavimą bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto, kaip laiduotojo, prievolei taikytinos ĮVPĮ nuostatos ir apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog jo laidavimo prievolė pagal CK 6.88 straipsnio 1 dalį yra pasibaigusi.

Apeliantas teigia, kad ieškovas, kaip 2007 m. balandžio 11 d. vekselio turėtojas, privalėjo griežtai vadovautis ĮVPĮ normomis bei įvykdyti šio įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje, 40 straipsnio 1 dalyje ir 47 straipsnyje nustatytus reikalavimus, t. y. tinkamai, nustatytais terminais ir tvarka pranešti vekselio davėjui ar laiduotojui apie jų pareigą apmokėti vekselį, taip pat informuoti įsipareigojusius asmenis apie tai, jog vekselis nebuvo apmokėtas - ieškovas apeliantui nepateikė apmokėti 2007 m. balandžio 11 d. vekselio bei nepranešė jam, kad šis vekselis nebuvo apmokėtas nustatytais terminais.

Su tokiais apelianto argumentais sutikti nėra pagrindo.

ĮVPĮ 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vekselis, mokėtinas jį pateikus, turi būti apmokėtas vekselį pateikus mokėtojui. Vekselis turi būti pateiktas apmokėti per vienerius metus nuo jo išrašymo dienos. Vekselio davėjas gali šį laiką sutrumpinti arba pratęsti. Indosantai šiuos terminus gali sutrumpinti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, formuodama teismų praktiką dėl vekselio turėtojo pareigos pateikti vekselį apmokėti ir informuoti įsipareigojusius pagal vekselį asmenis apie vekselio neapmokėjimą (ĮPVĮ 40 ir 47 straipsniai) išaiškino, kad nurodytos įstatymo normos reglamentuoja dvi skirtingas, savarankiškas ir laiko atžvilgiu viena po kitos einančias teisines situacijas. Vekselio pateikimas apmokėti ir pranešimas apie neapmokėjimą yra skirtingi savo prigimtimi veiksmai, todėl negali būti atlikti vienu vekselio turėtojo aktu. Pirmiausia ĮPVĮ 40 straipsnyje nustatyta tvarka vekselio turėtojas turi pateikti vekselį apmokėti ir tik po to, jeigu vekselis nebuvo apmokėtas, turi ĮPVĮ 47 straipsnyje nustatytą pareigą informuoti apie tai pagal vekselį įsipareigojusius asmenis. Aiškinant nurodytus įstatymo straipsnius, matyti, kad skiriasi ne tik šių veiksmų atlikimo tvarka, terminai, bet ir jų neatlikimo teisiniai padariniai. Vekselio turėtojas, ĮPVĮ 40 straipsnyje nustatytais terminais nepateikęs apmokėti paprastojo neprotestuotino vekselio, praranda teisę pareikšti reikalavimą laiduotojui, tačiau jam išlieka reikalavimo teisė vekselio davėjui (ĮPVĮ 55 str. 1 d. 3 p., 79 str. 1 d. 3 ir 4 p., 80 str. 1 d.). Asmuo, ĮPVĮ 47 straipsnyje nustatytais terminais nepranešęs laiduotojui apie vekselio neapmokėjimą, teisių nepraranda; jis atsako tik už žalą, padarytą dėl savo kaltės, neviršijant vekselio sumos (ĮPVĮ 47 str. 6 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011).

Minėtoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kolegija pažymėjo, jog ĮPVĮ detaliai nereglamentuota, kur vekselis turi būti pateiktas apmokėti, šie klausimai tik iš dalies sureguliuoti ĮPVĮ 6 ir 29 straipsniuose. Pagal ĮPVĮ 6 straipsnį vekselis gali būti pateiktas apmokėti trečiojo asmens gyvenamojoje vietoje (buveinėje), neatsižvelgiant į tai, ar ši vieta yra toje vietovėje, kur yra mokėtojo gyvenamoji vieta (buveinė), ar kitoje vietovėje. ĮPVĮ 29 straipsnyje nustatyta, kad jeigu vekselio davėjas vekselyje nurodė kitą mokėjimo vietą negu vekselio mokėtojo gyvenamoji vieta (buveinė), bet nenurodė trečiojo asmens, kurio adresu turi būti mokama, tai mokėtojas gali šį trečiąjį asmenį nurodyti akceptuodamas vekselį; jei trečiasis asmuo nenurodytas, laikoma, kad pats akceptantas įsipareigoja mokėti mokėjimo vietoje; jeigu vekselis mokėtinas mokėtojo gyvenamojoje vietoje (buveinėje), mokėtojas gali akceptuodamas įrašyti vietos, kur turi būti mokama, adresą (29 str. 1 ir 2 d.). Iš nurodytų įstatymo nuostatų darytina išvada, kad vekselio apmokėjimo vieta inter alia gali būti nurodyta vekselyje. Nagrinėjamu atveju 2007 m. balandžio 11 d. paprastajame neprotestuotiname vekselyje nurodyta jo apmokėjimo vieta – AB Ūkio bankas Raseinių filialas, (duomenys neskelbtini), t.y. ieškovo buveinės vieta. Taigi byloje vekselio pateikimo apmokėti vietos nurodymas tapo reikšmingas, sprendžiant klausimą dėl asmens procesinės pareigos įrodyti, kad vekselis nebuvo pateiktas apmokėti jame nurodytu adresu. ĮPVĮ 48 straipsnyje pateiktas specialusis neprotestuotino vekselio reglamentavimas ir nurodyta, kad vekselio davėjas arba laiduotojas, įrašydami vekselyje sąlygą grąžinti be išlaidų“ ar „neprotestuotinas“ arba kitus atitinkamos reikšmės žodžius ir pasirašydami, gali atleisti vekselio turėtoją nuo pareigos įforminti protestą dėl neapmokėjimo, kad jis galėtų pasinaudoti reikalavimo teise. Teisėjų kolegija pažymi, kad vekselio sąlygos „neprotestuotinas“ įrašymas paprastajame vekselyje jo turėtoją atleidžia nuo pareigos įforminti protestą dėl neapmokėjimo tam, jog jis galėtų pasinaudoti reikalavimo teise, tačiau neatleidžia nei nuo pareigos pateikti vekselį nustatytu laiku, nei nuo pareigos įteikti ĮPVĮ 47 straipsnyje nustatytą pranešimą. Tačiau tai, kad nesilaikyta nustatytų terminų, turi įrodyti tas, kuris tuo remiasi ginče su vekselio turėtoju (ĮPVĮ 48 str. 1 ir 2 d.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad aptartas įstatymo reguliavimas leidžia daryti išvadą, jog vekselio buvimas pas vekselio turėtoją preziumuoja ir vekselio pateikimą apmokėti. Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad proceso pareigą įrodyti, jog vekselis nebuvo pateiktas apmokėti jame nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), kaip tai reikalaujama pagal ĮPVĮ 40 straipsnį, turėjo atsakovas (apeliantas) (ĮPVĮ 48 str. 2 d., CPK 178 str.). Dėl šios priežasties teisiškai nereikšmingais tampa apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovas, kaip 2007 m. balandžio 11 d. vekselio turėtojas, privalėjo griežtai vadovautis ĮPVĮ normomis bei įvykdyti šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą. Byloje nenustatyta, kad atsakovas, kaip laiduotojas, būtų paneigęs ĮPVĮ 48 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintą vekselio pateikimo apmokėti prezumpciją. Pažymėtina, kad tokią prezumpciją patvirtina ir vekselio turėtojo piniginių reikalavimų patenkinimą reglamentuojantis ĮPVĮ 81 straipsnis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 988 patvirtinta Notarų vykdomųjų įrašų atlikimo tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, jog ĮPVĮ 81 straipsnyje nustatyta, kad kai atsiranda reikalavimo teisė vekselį užprotestavus arba atleidus vekselio turėtoją nuo pareigos įforminti protestą bei pranešus visiems pagal vekselį įsipareigojusiems asmenims, kad vekselis neakceptuotas arba neapmokėtas, vekselio turėtojo reikalavimai patenkinami ne ginčo tvarka. Tai reiškia, kad vekselio turėtojas turi teisę patenkinti savo reikalavimus ne ginčo tvarka, jeigu įvykdytos ĮPVĮ 81 straipsnyje nustatytos sąlygos: pirma, turi būti atsiradusi reikalavimo teisė; antra, turi būti pranešta pagal vekselį įsipareigojusiems asmenims, kad vekselis neapmokėtas. Minėta, kad byloje nenustatyta, jog vekselis nebuvo pateiktas apmokėti jame nurodytoje vietoje ĮPVĮ 40 straipsnyje nustatytais terminais, tai reiškia, kad reikalavimo teisė į laiduotoją nėra pasibaigusi (ĮPVĮ 48 str. 2 d., 55 str. 1 d. 3 p.). Bylos duomenys patvirtina, kad vekselio turėtojas ieškovas AB Ūkio bankas 2009 m. sausio 19 d. pranešimus vekselio davėjui UAB „Litlotas“ ir laiduotojui T. J. tą pačią dieną pateikė Kauno Centriniam paštui ir taip informavo juos apie vekselio neapmokėjimą (59-60 b. l., 1 tomas). Pažymėtina, kad pagal ĮPVĮ 47 straipsnio 4 dalį pranešti galima bet kokia forma, o pagal 5 dalį – laikoma, jog terminas nepraleistas, jeigu pranešimas nustatytu laiku buvo išsiųstas paštu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011). Dėl šios priežasties taip pat teisiškai nereikšmingas tampa apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovas, kaip 2007 m. balandžio 11 d. vekselio turėtojas, neįvykdė ĮPVĮ 47 straipsnyje nustatytų reikalavimų, t.y. pažeidė informavimo apie vekselio neapmokėjimą tvarką.

Apeliantas taip pat kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria priešieškinys atmestas, nurodydamas, jog byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovas 2009 m. kovo 3 d. prašymu kreipėsi į notarę dėl vykdomojo įrašo išdavimo bei šiame prašyme nurodė, jog 2009 m. sausio 19 d. tariamai apeliantui įteikė reikalavimą dėl 2007 m. balandžio 11 d. vekselio apmokėjimo, t.y. nuslėpė aplinkybę, kad apeliantas nebuvo informuotas apie vekselio neapmokėjimą.

Su tokiais apelianto argumentais taip pat sutikti nėra pagrindo.

ĮPVĮ 81 straipsnyje įtvirtintos sąlygos gauti reikalavimo patenkinimą ne ginčo tvarka atsispindi ir įstatymo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose. Vykdomųjų įrašų atlikimo tvarkos 3 punkte nustatyta, kad notaras daro vykdomuosius įrašus pagal vekselio turėtojo ar jo įgalioto asmens arba atgręžtinio reikalavimo teisę turinčio asmens rašytinį prašymą išieškoti pinigus iš skolininko; kartu su prašymu pateikiamas vekselis (vekselio nuorašas), užprotestuoto vekselio protestas, pakvitavimas, jeigu sumokėta vekselio sumos dalis; prašyme inter alia nurodoma, ar vekselis, kuriam neprivalomas protestas, nustatytu laiku pateiktas vekselio davėjui ir iš jo pareikalauta apmokėti vekselį (Vykdomųjų įrašų atlikimo tvarkos 4.7 p.). Teisėjų kolegija pažymi, jog atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, vekselio turėtojui nurodoma sąžiningai pareikšti apie tai, kad jis įvykdė ĮPVĮ 40 straipsnyje įtvirtintą pareigą pateikti vekselį apmokėti, tačiau nei ĮPVĮ 81 straipsnyje, nei Vykdomųjų įrašų atlikimo tvarkoje nereikalaujama, jog notarui būtų pateikti tai patvirtinantys įrodymai. Nepaisant to, vekselio turėtojas turi pateikti įrodymus, kad jis ĮPVĮ 47 straipsnyje nustatyta tvarka pranešė visiems pagal vekselį įsipareigojusiems asmenims apie tai, jog vekselis nebuvo apmokėtas (Vykdomųjų įrašų atlikimo tvarkos 8 p.). Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas AB Ūkio bankas 2009 m. kovo 3 d. Kauno m. 23-jam notarų biurui pateikė prašymą Nr. 160-03-139 dėl vykdomojo įrašo išdavimo (57 b. l., 1 tomas). Minėto prašymo turinys patvirtina, jog notarei buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys ieškovo reikalavimo teisę bei patvirtinantys, jog pranešta pagal vekselį įsipareigojusiems asmenims, kad vekselis neapmokėtas. Kaip minėta šioje nutartyje ieškovas, kaip 2007 m. balandžio 11 d. vekselio turėtojas, tinkamai įvykdė ĮPVĮ 47 straipsnyje nustatytus reikalavimus, t.y. nepažeidė informavimo apie vekselio neapmokėjimo tvarką, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovas, kreipdamasis į notarę, neabejotinai žinojo, jog apeliantui, kaip laiduotojui, nebuvo žinoma apie ieškovo reikalavimus apmokėti 2007 m. balandžio 11 d. vekselį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog apeliantas tuo pat metu buvo ir ieškovo skolininko atstovas, t. y. UAB „Litlotas“ direktorius, ir laiduotojas, todėl darytina išvada, kad prieš iškeliant bankroto bylą UAB „Litlotas“, jis turėjo žinoti apie neįvykdytus skolinius bei laiduotojo įsipareigojimus.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino faktinius bylos duomenis ir tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, bei, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, t. y. teismas pagrįstai nurodė, kad paties dokumento (vekselio) ir fakto, kad pasirašė laidavimo dokumentą atsakovas T. J. neginčijo bei pagrįstai pripažino, kad ieškovas, kaip kreditorius, turėjo neabejotiną reikalavimo teisę bei padarė pagrįstą išvadą, kad priešieškiniu pareikštas reikalavimas pripažinti T. J. laidavimą pagal 2007 m. balandžio 11 d. vekselį pasibaigusiu nuo 2009 m. gegužės 23 d. yra nepagrįstas ir atmestinas. Pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatą, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios nuostatos taikomos ir priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo apeliacinės instancijos teisme.

Ieškovas AB Ūkio bankas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas ir pateikė šias išlaidas ir jų dydį pagrindžiančius įrodymus, pagal kuriuos jis patyrė 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų (23-24 b. l., 2 tomas).

CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose.

Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punkte nustatyta, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą neturėtų būti priteisiama daugiau kaip 1,5 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos. Todėl teisėjų kolegija, atmetusi atsakovo apeliacinį skundą, iš atsakovo ieškovui priteisia tik dalį prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidų sumos – t. y. 1500 Lt (CPK 98 str.).

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 12 d. nutartimi atsakovui T. J. dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimas buvo atidėtas iki sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo (9 b. l., 2 t.). Atsakovo apeliacinį skundą atmetus, ši žyminio mokesčio suma iš jo priteistina valstybei (CPK 84 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n utaria:

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo T. J. (duomenys neskelbtini) 5 460 Lt (penkis tūkstančius keturis šimtus šešiasdešimt litų) žyminio mokesčio valstybei ir 1 500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų ieškovui AB Ūkio bankui.