- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-09
- Bylos Nr.
- e2A-570-881/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-11812-2018-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Asta Pikelienė, Laima Ribokaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“
- Atsakovas
- G. D.
- Kategorijos
- 2.6.29.3Vartojimo kreditas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-17557-872/2018 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovei G. D. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Legal Balance“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės G. D. 750 Eur negrąžintos paskolos, 178,10 Eur bendros vartojimo kredito kainos, 748,99 Eur mokėjimo palūkanų už naudojimąsi vartojimo kreditu po sutarties nutraukimo, 5 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2015 m. sausio 27 d. tarp vartojimo kredito davėjo UAB „4finance“ ir atsakovės G. D. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, pagal kurią atsakovei buvo suteiktas 750 Eur kreditas, o atsakovė įsipareigojo grąžinti kreditą ir sumokėti palūkanas sutartyje nurodyta tvarka ir terminais. Ieškovės teigimu, atsakovė suteikto kredito negrąžino. 2017 m. birželio 29 d. pradinis kreditorius UAB „4finance“ ir ieškovė sudarė paskolų portfelio pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė įgijo reikalavimo teises į atsakovę.
2. Atsakovė G. D. nepateikė atsiliepimo į ieškinį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. birželio 4 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovės 750 Eur negrąžinto kredito, 178,10 Eur bendros vartojimo kredito kainos, 67,50 Eur vėlavimo palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai – 80,62 Eur bylinėjimosi išlaidų.
4. Teismas nurodė, kad, kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų paskirtis yra kompensuoti dėl prievolės neįvykdymo patirtus nuostolius ir tokios palūkanos tampa skolininko atsakomybės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-916/2016). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – Vartojimo kredito įstatymas ar VKĮ) 11 straipsnio 8 dalies nuostatomis, pavėluotų įmokų mokėjimo atvejais, kredito gavėjo mokamos netesybos negali būti didesnės nei 0,05 proc. už kiekvieną vėlavimo dieną bei skaičiuojamos už ilgesnį nei 180 dienų laikotarpį. Teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas priteisti 748,99 Eur vėlavimo palūkanų neatitinka imperatyvios Vartojimo kredito įstatymo nuostatos, todėl ieškovės reikalavimą tenkino iš dalies, priteisdamas 67,50 Eur vėlavimo palūkanų (750 Eur x 0,05 proc. x 180 d. = 67,50 Eur).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Legal Balance“ prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimą ir priteisti ieškovei iš atsakovės 748,99 Eur palūkanų bei 159 Eur bylinėjimosi išlaidų, kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovės 15 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. Teismas tinkamai neidentifikavo apeliantės prašomų priteisti sumų rūšies, kilmės bei paskirties. Apeliantė neprašė teismo priteisti nei nuostolių, nei netesybų, nei kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų. Apeliantė ieškinyje aiškiai nurodė, kad prašo priteisti bendros vartojimo kredito kainos iki sutarties nutraukimo sumą bei mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų po sutarties nutraukimo sumą. Tačiau teismas, neatsižvelgęs į teismų praktiką dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų skaičiavimo tvarkos, savo iniciatyva apeliantės prašytas priteisti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas po sutarties nutraukimo kvalifikavo kaip kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas, jas sumažino bei dalį priteisė.
5.2. Teismas neatsižvelgė į tai, kad apeliantė ne tik sumažino mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų po sutarties nutraukimo dienos normą, bet ir geranoriškai šias palūkanas paskaičiavo tik už 500 kalendorinių dienų, nors atsakovė pagal 2015 m. sausio 27 d. sudarytą sutartį vėluoja atsiskaityti beveik 3 metus.
5.3. Teismas, spręsdamas dėl palūkanų dydžio teisėtumo, turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito gavėjas, pasirašydamas sutartį susitarė dėl palūkanų ir jų dydžio; smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės (Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2317-260/2017).
5.4. Sutarties sudarymo metu galiojusio Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje (suvestinė redakcija 2015-01-01–2016-01-31) buvo nurodoma, jog preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų. Taigi sutartyje įtvirtinta 101,60 proc. bendros vartojimo kredito kainos metinė norma atitinka tuo metu galiojusios Vartojimo kredito įstatymo redakcijos 21 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl nei ji, nei sutartyje įtvirtinta 72,18 proc. metinė palūkanų norma, kuri sudaro tik dalį bendros vartojimo kredito kainos metinės normos, teismo negalėjo būti mažinama.
5.5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalgoje Nr. AC-37-1 nurodoma, kad mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.). Kaip yra pažymėję ir aukštesnės instancijos teismai, tokioms palūkanoms mažinti pirmiausia yra reikalingas šalies, kuriai kyla pareiga mokėti palūkanas, reikalavimas, kuris gali būti išreikštas tiek ieškinio (priešieškinio) forma, tiek atsikirtimo į reikalavimą priteisti pelno palūkanas forma. Teismui, kitaip nei kompensuojamųjų palūkanų atžvilgiu, nesuteikta teisė kontroliuoti pelno palūkanų dydį ir savo iniciatyva vertinti šių palūkanų atitiktį protingumo kriterijui. Atsakovas teisme nepareiškė reikalavimo mažinti palūkanas, neginčijo sutarties sąlygų, nereikalavo sutarties sąlygų pakeitimo, neįvykdė procesinės pareigos pateikti atsiliepimą į ieškinį, todėl teismui savo iniciatyva iš esmės nebuvo pagrindo kištis į sutartinius šalių santykius ir mažinti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas (Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2317-260/2017; Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2040-390/2017).
5.6. Teismų praktikoje išaiškinta, kad vartotojams suteikiama papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo.
Atsiliepimas
6. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas.
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
8. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl prašomų priteisti pagal vartojimo kredito sutartį palūkanų kvalifikavimo ir pagrindo jas sumažinti.
9. Apeliantė pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 748,99 Eur palūkanų už naudojimąsi vartojimo kreditu po sutarties nutraukimo. Tokia atsakovės prievolė – mokėti palūkanas iki visiško kredito grąžinimo dienos, įtvirtinta vartojimo kredito sutarties (toliau – ir sutartis) 4.4 punkte, kuriame nustatyta, kad palūkanos skaičiuojamos nuo kredito išmokėjimo kredito gavėjui dienos (imtinai) iki dienos, kuomet visas kreditas yra faktiškai sugrąžinamas kredito davėjui. Sutarties 6.5 punkte, reglamentuojančiame sutarties nutraukimo teisines pasekmes, papildomai detalizuota, kad kol bus grąžintas visas kreditas ir palūkanos, sutarties nutraukimas nesustabdo kredito ir/ar palūkanų, kitų sutartyje numatytų mokėjimų skaičiavimo ir nepanaikina kredito gavėjo prievolės mokėti kredito davėjui pagal sutartį mokėtinas sumas.
10. Taigi, priešingai nei sprendė teismas, apeliantė prašė priteisti iš atsakovės palūkanas ne už prievolės įvykdymo termino praleidimą (kaip nurodė teismas – vėlavimo palūkanas), o palūkanas už naudojimąsi kredito davėjo pinigais (pelno palūkanas), kurioms Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatos nėra taikomos.
11. Kasacinio teismo praktikoje pelno (mokėjimo) palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014; 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Tokios palūkanos mokamos iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip (CK 6.872 straipsnio 2 dalis). Mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti nustatytos tiek CK normose (pvz., CK 6.872, 6.896 straipsniai ir kt.), tiek ir specialiuose įstatymuose (pvz., Vartojimo kredito įstatyme) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016).
12. Teismas, spręsdamas dėl bendros vartojimo kredito kainos (pelno palūkanų) mažinimo, turi atsižvelgti į Vartojimo kredito įstatymo (nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 31 d. galiojusi įstatymo redakcija) 21 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes: bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Spręsdamas dėl palūkanų dydžio teisėtumo, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito gavėjas, pasirašydamas kredito sutartį, susitarė dėl palūkanų dydžio, su tokiu palūkanų dydžiu susipažino ir savo parašu patvirtino sutikimą; smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Taigi būtina įvertinti tiek kredito davėjo pareigą skolinti atsakingai, tiek ir kredito gavėjo pareigą skolintis atsakingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015).
13. Pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalį (nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 31 d. galiojusi įstatymo redakcija), buvo preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų. Nagrinėjamu atveju šalių sudarytoje sutartyje įtvirtinta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma – 101,60 proc. – minėto 200 proc. dydžio, kuomet preziumuojama, kad bendros vartojimo kredito kainos metinė norma neatitinka VKĮ 21 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, neviršijo. Be to, byloje nenustatyta ir jokių kitų aplinkybių, remiantis kuriomis galima būtų spręsti, kad nustatyta bendros vartojimo kredito kainos (įskaitant palūkanas) metinė norma sutarties sudarymo momentu neatitiko protingumo, pagrįstumo reikalavimų, prieštaravo sąžiningai verslo praktikai ar pažeidė vartojimo kredito gavėjos ir jo davėjo interesų pusiausvyrą, kaip tai nustatyta VKĮ 21 straipsnio 1 dalyje.
14. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikė atsakovei kreditą, o atsakovė įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka grąžinti kreditą bei mokėti palūkanas, kitas sutartyje numatytas sumas. Taigi šalys, įgyvendindamos sutarties laisvės principą, palūkanų dydį ir mokėjimo tvarką nustatė savo susitarimu (CK 6.872 straipsnio 1 dalis). Atsakovė sutartyje įtvirtinto palūkanų dydžio neginčijo, nereikalavo pakeisti sutartį, priešingai, sudarydama sutartį su tokiu palūkanų dydžiu susipažino ir su juo sutiko. Atsižvelgdamas į tai ir šios nutarties 13 punkte nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pagrindo mažinti sutartyje numatytas pelno palūkanas nagrinėjamu atveju nėra, juo labiau kad apeliantė prašo priteisti iš atsakovės palūkanas už faktiškai trumpesnį laikotarpį nei jai pagal sutartį priklausytų.
15. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė palūkanas reglamentuojančias materialinės teisės normas, kas yra pagrindas skundžiamą teismo sprendimą pakeisti – ieškovės reikalavimą dėl palūkanų priteisimo tenkinti visiškai.
16. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymas, priteisiant ieškovei iš atsakovės 159 Eur bylinėjimosi išlaidų: 38 Eur už ieškinį sumokėto žyminio mokesčio ir 121 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijose teisme (CPK 93 straipsnio 1, 5 dalys).
17. Patenkinus ieškovės apeliacinį skundą, jai iš atsakovės priteisiamas už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimą už akių pakeisti – priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Legal Balance“ iš atsakovės G. D. 748,99 Eur (septynis šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus, 99 ct) mokėjimo palūkanų ir 159 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt devynis eurus) bylinėjimosi išlaidų.
Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Legal Balance“ iš atsakovės G. D. 15 Eur (penkiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.