Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Jucio, Viktoro Kažio, Violetos Ražinskaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės ir nuteistosios D. K. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nubausta laisvės atėmimu 8 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš D. K. priteista nukentėjusiajam N. A. 950,10 Eur turtinei žalai ir 7 720 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 500 Eur advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad 2016 m. spalio 13 d. apie 19 val. namuose (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, tarpusavio konflikto metu, iš pykčio suduodama vieną smūgį peiliu nukentėjusiajai Ž. A. į nugarą, padarė nukentėjusiajai kiauryminį durtinį – pjautinį krūtinės kairės pusės nugarinio paviršiaus sužalojimą su kairio plaučio pažeidimu. Tai komplikavosi vidiniu nukraujavimu, ir nukentėjusioji mirė. Tokiu būdu D. K. tyčia nužudė Ž. A.

Be to, taikydamas BK 54 straipsnio nuostatas, teismas tinkamai neįvertino visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių.

Teismas atsižvelgė į nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus ir pasekmes, tačiau padarė niekuo nepagrįstą išvadą, jog D. K. už labai sunkų nusikaltimą skirtina laisvės atėmimo bausmė, artima minimaliai įstatymo sankcijoje numatytai šios bausmės trukmei. Bausmės skyrimui reikšmingus duomenis teismas įvertino netinkamai. Nustatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės (ji buvo konflikto iniciatorė), kaltinamosios asmenybę išskirtinai neigiamai charakterizuojantys duomenys, nepagrįstai pripažinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kuri šalintina, leidžia daryti išvadą, kad turėjo būti paskirta griežtesnė bausmė, t. y. savo trukme artima sankcijos vidurkiui laisvės atėmimo bausmė. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė neužtikrina teisingumo principo įgyvendinimo, nes neišlaikoma pusiausvyra tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės paskyrimo.

Motyvuojamoji dalis

Prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuteistosios skundas atmetamas.

Prokurorė nuosprendį skundė tik dėl nepagrįstai pripažintos atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir bausmės, o nuteistoji – dėl nepripažinimo veikus peržengus būtinosios ginties ribas ir bausmės, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrino bylą, neviršydama apeliacinių skundų ribų.

Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl nukentėjusio asmens rizikingo elgesio

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad D. K. nusikalstamai veikai padaryti turėjo įtakos rizikingas nukentėjusiosios Ž. A. elgesys, ir šią aplinkybę pripažino kaip lengvinančią jos atsakomybę.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria prokurorės apeliacinio skundo argumentui, jog tokia teismo išvada nepagrįsta.

Teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodė nukentėjusio asmens rizikingo elgesio teorinį pagrindimą, kuris čia nekartojamas, tačiau nagrinėjamoje byloje jį netinkamai pritaikė.

Prokurorė teisi, kad, D. K. namuose girtaujant, konfliktą dėl alkoholio pradžioje žodžiais, o po to ir veiksmais pradėjo būtent ji. Ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 115–116) bei teisme tai nuosekliai parodė liudytoja J. J.. Liudytojui A. K. taip pat atrodė konfliktą pradėjus D. K. Tai pripažino ir ji pati (t. 1, b. l. 125–126).

Tiesa, teisme liudytojai pakeitė parodymus teigdami konfliktą kilus dėl to, jog D. K. varė Ž. A. išeiti, o pastaroji nepakluso, tačiau teismas skundžiamame nuosprendyje tokį parodymų pakeitimą pagrįstai įvertino kaip norą sušvelninti kaltininkės padėtį ir rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais jų parodymais, tik netinkamai juos įvertino.

Taigi pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo padaryti išvadą, kad Ž. A. elgesys (kaltinamosios plaukų pešimas, konfliktavimas, keiksmai ir pan.) buvo rizikingas ir turėjo įtakos nusikaltimui padaryti, nes toks elgesys buvo abipusis ir, priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, išprovokuotas pačios D. K.

Prokurorė apeliaciniame skunde motyvuotai nurodė, kad, įvertinus liudytojo E. G. ir pačios D. K. parodymus ikiteisminio tyrimo metu apie ankstesnius jos bei Ž. A. konfliktus girtaujant, nukentėjusioji neturėjo jokio pagrindo savo elgesį (atėjimą be alkoholio, nors byloje yra duomenų, jog ji atsinešė butelį alaus) vertinti kaip rizikingą ir numatyti, kad jis paskatins nuteistąją nuo žodinio konflikto pereiti prie fizinio smurto, juo labiau kad konfliktą pradėjo ne nukentėjusioji.

Nuosekliai išanalizavęs bei įvertinęs byloje esančius įrodymus, prie tokios išvados turėjo prieiti ir pirmosios instancijos teismas. Prokurorė apeliaciniame skunde pagrįstai atkreipė dėmesį į parodymų patikrinimo metu D. K. pasakytą frazę ,,nu aš tau parodysiu“ (t. 1, b. l. 132–133), patvirtinančią smogimo peiliu motyvą – norą atkeršyti už jos pačios sukelto konflikto metu patirtą fizinį skausmą.

Dėl išdėstytų motyvų teismo pripažinta D. K. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad veikai padaryti turėjo įtakos rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), naikintina.

Dėl būtinosios ginties ribų peržengimo

Nuteistoji D. K., neginčydama savo kaltės dėl Ž. A. mirties, apeliaciniame skunde nurodė, kad jai peiliu dūrė, peržengusi būtinosios ginties ribas.

Su tokiu skundo argumentu negalima sutikti, nes byloje nėra objektyvių duomenų buvus būtinosios ginties situaciją.

Pagal baudžiamosios teisės teoriją, įtvirtintą BK 28 straipsnio nuostatose, būtinąja gintimi laikoma tokia situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, t. y., kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, nuosavybę ir pan., jei tuo nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos.

Būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tada, kai ji atitinka tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-277/2009, 2K-205/2010, 2K-279/2010, 2K-7-326/2013 ir kt.).

Vertinant, ar konkretaus įvykio, šiuo atveju nužudymo, metu egzistavo būtinosios ginties situacija, būtina nustatyti: ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini pavojingu, akivaizdžiu ir realiu kėsinimusi į kaltininką; tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą; smūgių, sukėlusių nukentėjusiojo mirtį, sudavimo momentą; nuteistojo kaltės formą ir rūšį. Tik įvertinus šias aplinkybes galima spręsti, ar iš tiesų egzistavo būtinosios ginties situacija, ar ji buvo kaltininkui atliekant visus gynybos pobūdžio veiksmus ir ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį.

Nagrinėjamoje byloje nėra objektyvių duomenų, jog nukentėjusioji Ž. A. kėsinosi į D. K. ir tas kėsinimasis buvo pavojingas, realus bei akivaizdus.

Ankstesnėje šio nuosprendžio dalyje jau aptarta, kad konfliktą žodžiu bei veiksmu pradėjo pati D. K. Taigi Ž. A. veiksmai buvo ne jos iniciatyva, bet reakcija į D. K. veiksmus. Iš to daroma išvada, jog, jeigu nuteistoji nebūtų pradėjusi konfliktuoti ir smurtauti, Ž. A. nebūtų pagrindo taip pat kibti sugėrovei į plaukus ir sukelti jai skausmą. Beje, dėl tokių nuteistosios veiksmų neabejotinai skausmą jautė ir nukentėjusioji, tačiau ji be kaltininkės plaukų tampymo bei pešimo nesiėmė jokių kitų aktyvių veiksmų.

Byloje nėra duomenų, kad konflikto metu nukentėjusioji rankoje turėjo kokį nors įrankį ar priemonę. Tai rodo, jog nuteistosios gyvybei ar sveikatai negrėsė joks pavojus.

Abiejų konfliktuojančių moterų emocijas užaštrino girtumas (t. 1, b. l. 70–71, 140).

Apeliuodama į liudytojų girtumą, D. K. prašė kritiškai vertinti jų parodymus, nes dėl to jie negalėjo atkurti įvykių eigos, apeliantės ir nukentėjusiosios veiksmų.

Toks skundo argumentas nepagrįstas.

Visi asmenys, neišskiriant pačios D. K., buvo daugiau ar mažiau neblaivūs, todėl teismas jų parodymus vertino objektyviai nustatytų aplinkybių kontekste. Beje, liudytojai J. J. (t. 1, b. l. 112) ir E. G. (t. 1, b. l. 87) buvo gerokai blaivesni už D. K. (t. 1, b. l. 140), todėl neaišku, kuo remdamasi ji teigė galėjusi viską geriau prisiminti, nei kiti. Juo labiau kad jos pirminiai parodymai (t. 1, b. l. 125–126) sutapo su liudytojų parodymais ir tik po kiek laiko ėmė keistis sau naudinga linkme.

Nuteistosios reakcija (griebimasis peilio) į pačios sukeltą konfliktą ir Ž. A. atsakomuosius veiksmus buvo akivaizdžiai neadekvati. Jos veiksmų pobūdžio negalima įvardinti kaip gynybos nesuvokiant, jog pagriebė peilį, nes šioje nutartyje jau aptarta, kad nesutarimų tarp moterų joms kartu girtaujant buvo ir anksčiau, šis konfliktas nebuvo išskirtinis. Apie ankstesnius jų konfliktus ikiteisminio tyrimo metu parodė liudytojas E. G., jų buvus pripažino pati nuteistoji.

Nors D. K. objektyviai nustatyti odos įdrėskimai kaktoje, dešinės akies apatiniame voke, jie galėjo būti padaryti įdreskiant nagais (t. 1, b. l. 139), tačiau nustatyta, jog jie atsirado ne dėl to, kad Ž. A. ją puolė, bet abipusių peštynių metu. Taigi D. K. nebuvo kilęs didesnis pavojus, negu Ž. A., ir nebuvo reikalo griebtis peilio, juo labiau kad pagal jau aptartų liudytojų E. G., A. K., J. J. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriais rėmėsi teismas skundžiamame nuosprendyje, D. K. peiliu dūrė Ž. A., jau moterims nustojus peštis, Ž. A. sėdint ant kaladės, o D. K. stovint prieš ją.

D. K. veiksmai rodo supykusio žmogaus sąmoningą tyčinį elgesį, nesusijusį su būtinąja gintimi.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į nukentėjusiajai padarytų sužalojimų mechanizmą.

Nuteistosios versiją, kokioje padėtyje būdama ji gynėsi nuo Ž. A. ir ją sužalojo, paneigia specialisto išvados Nr. M 390/2016 (05) duomenys (t. 1, b. l. 70–71), patvirtinantys, kad sužalojimo kanalo kryptis yra iš nugaros į priekį, iš kairės į dešinę ir žemyn. Taigi D. K. negalėjo būti už plaukų beveik prilenkta prie žemės ir tokioje pozoje smogti peiliu. Be to, smūgis nukentėjusiajai į nugarą taip pat rodo, jog nuteistoji ne gynėsi, bet puolė.

Aptarti įrodymai ir pati įvykio situacija leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad nukentėjusiosios Ž. A. griebimas už plaukų D. K. ir jų pešimas abipusio konflikto metu negali būti vertinamas kaip pradėtas ar tiesiogiai gresiantis kėsinimasis į nuteistosios gyvybę ar sveikatą, sąlygojęs būtinosios ar tariamosios ginties situacijos atsiradimą.

Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą: skundžiamame ir šiame nuosprendžiuose išdėstyti įrodymai įrodo, kad, D. K. suduodant smūgį peiliu nukentėjusiajai Ž. A., nebuvo susidariusi būtinosios ginties situacija, vertusi gintis nuo nukentėjusiosios, o jos nesant negali būti ir būtinosios ginties ribų peržengimo.

Dėl to D. K. nėra pagrindo taikyti BK 28 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias būtinąją gintį ir jos ribų peržengimą.

Dėl bausmės

Abiejų apeliacinių skundų argumentai dėl bausmės yra priešingi: prokurorė prašė bausmę griežtinti, o nuteistoji – švelninti.

Prokurorės apeliacinis skundas paremtas tuo, kad teismas nepagrįstai pripažino nuteistosios D. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turėjusią reikšmės bausmės dydžiui – nukentėjusio asmens rizikingą elgesį. Nuteistosios apeliacinio skundo dalis dėl bausmės susijusi su prašymu pripažinti dar vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog ji padarė veiką, peržengusi būtinosios ginties ribas.

Abi paminėtos atsakomybę lengvinančios aplinkybės jau aptartos šiame nuosprendyje. Nustačiusi, kad nukentėjusiosios Ž. A. elgesys nebuvo rizikingas ir neturėjo įtakos nuteistosios veikai, o nuteistoji D. K. neveikė būtinosios ginties aplinkybėmis, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo jai taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas ir švelninti bausmę. Priešingai, nesant atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir esant atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, bausmė griežtinama, tačiau ne tiek, kiek apeliaciniame skunde prašė prokurorė.

Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, jog baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos.

Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje, nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, ir tie tikslai šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Skirdami bausmę teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytą bausmės paskirtį.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet teismas turi atžvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Pagrįsdamas bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad D. K. tyčia padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), sukėlusį neatitaisomus padarinius; iki suėmimo ji nedirbo ir nebuvo registruota darbo biržoje; gyvenamojoje vietoje charakterizuojama kaip piktnaudžiaujanti alkoholiu. Teismas pagrįstai pripažino atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog D. K. veiką padarė apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos veikai padaryti.

Kita vertus, nustatant bausmės dydį atsižvelgtina, kad ji Ž. A. nužudė, veikdama netiesiogine tyčia, t. y. jos mirties nesiekė, sudavė tik vieną smūgį.

D. K. neteista, nebausta administracinėmis nuobaudomis. Panaikindama atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir nepripažindama jokios naujos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, jog nuteistoji nuo pat pradžių prisipažino padariusi jai inkriminuotą nusikaltimą, nors kai kurias aplinkybes ji interpretavo savaip.

Negalima nesutikti ir su nuteistosios atsiliepime į prokurorės apeliacinį skundą nurodyta aplinkybe, kad tuoj po nusikaltimo ji buvo suimta ir neturi galimybės gauti jokių pajamų žalai atlyginti. Byloje nėra duomenų, jog artimieji turi galimybę bent iš dalies atlyginti žalą nukentėjusiajam N. A. Dėl to ši aplinkybė negali būti vertinama kaip nepalankiai apibūdinanti kaltininkę.

Įvertinusi bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija skiria D. K. bausmę, artimą, tačiau kiek mažesnę nei baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos vidurkis.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2017 m. kovo 30 d. nuosprendį dėl neteisingai nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir paskirtos bausmės pakeisti:

panaikinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad D. K. veikai padaryti turėjo įtakos rizikingas nukentėjusio asmens elgesys;

D. K., pripažintai kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalyje, paskirti bausmę laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistosios D. K. apeliacinį skundą atmesti.