Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Gražvydo Poškaus ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. T. ir A. K. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2019 m. gegužės 17 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. T. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte bei 178 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu 2 metams 5 mėnesiams, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 2 metams; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 4 dalių taisyklėmis, paskirtos bausmės už atskiras nusikalstamas veikas subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 8 mėnesiams; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalių taisyklėmis, šiuo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su neatlikta laisvės atėmimo bausme, paskirta Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu, ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 3 metams, bausmę atliekant pataisos namuose; bausmės atlikimo pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, į paskirtos bausmės atlikimo laiką įskaityta pagal Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nuosprendį faktiškai atlikta laisvės atėmimo bausmės dalis; kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti pakeista į suėmimą ir po nuosprendžio paskelbimo nuspręsta jį suimti teismo salėje;

A. K. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte bei 233 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 233 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 4 dalių taisyklėmis, paskirtos bausmės už atskiras nusikalstamas veikas subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams, bausmę atliekant pataisos namuose; bausmės atlikimo pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuteistojo sulaikymo dienos, nuosprendžiui įsiteisėjus; kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, palikta galioti iki bausmės vykdymo pradžios;

iš nuteistųjų A. T. ir A. K. solidariai priteistas civilinis ieškinys už nukentėjusiojo S. B. gydymą 111,73 Eur Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos, nukentėjusiojo S. B. 6,30 Eur civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

6. Atsiliepimų į nuteistųjų A. T. ir A. K. apeliacinius skundus proceso dalyviai per įstatymo nustatytą terminą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

8. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

Dėl įrodymų vertinimo ir nuteistųjų kaltės padarius jiems

10. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

11. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. T. kaltu padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 178 straipsnio 2 dalyje, ir A. K. kaltu padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 233 straipsnio 1 dalyje, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė nuteistuosius (tuo metu – kaltinamuosius) A. T. ir A. K., nukentėjusiuosius M. S. ir S. B., liudytojus J. J., A. R., D. K., pagarsino liudytojų E. M. ir S. T. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, ištyrė byloje esantį vaizdo įrašą, taip pat ištyrė (išvardijo) kitus dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teismas tyrė bei analizavo tiek A. T. bei A. K. teisinančius, tiek juos kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – A. T. ir A. K. teisinančius įrodymus (pačių A. T. ir A. K. parodymus, liudytojos E. M. parodymus). Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistųjų A. T. ir A. K. kaltė padarius jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu.

12. BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiškų paskatų. BK 178 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas atvirai pagrobė svetimą turtą. BK 233 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, kad šis ikiteisminio tyrimo metu, teisme duotų melagingus parodymus.

15. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog nukentėjusieji S. B. ir M. S. bei liudytojai S. T., A. R. ir J. J. galėjo apkalbėti nuteistuosius A. T. ir A. K., apkaltinti juos nusikaltimo padarymu ar turėjo kokį nors asmeninį suinteresuotumą šios bylos baigtimi ir dėl to būtų davę neobjektyvius parodymus. Nukentėjusiųjų S. B. ir M. S. bei liudytojų duoti parodymai yra nuoseklūs, logiški ir aiškūs, todėl laikytini patikimais, nes juos patvirtina kiti byloje surinkti faktiniai duomenys, - įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys (1 t., b. l. 12-17), 2018 m. balandžio 11 d. atliktos S. B. apžiūros sveikatos priežiūros įstaigoje metu medicininiuose dokumentuose užfiksuoti duomenys (1 t., b. l. 42-45), informaciniame pranešime ROIK (duomenys neskelbtini) 2018 m. balandžio 11 d. 0.39 val. užfiksuota bendra įvykio informacija (1 t., b. l.95), bendrojo pagalbos centro (duomenys neskelbtini) skyriaus pateikto garso įrašo apžiūros metu užfiksuoti duomenys (1 t., b. l. 104-106), specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (buvo nustatyti nukentėjusiojo S. B. sužalojimai, patvirtinantys jo ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes) (1 t., b. l. 122-123), (duomenys neskelbtini) vaizdo stebėjimo kameros įraše užfiksuoti duomenys (1 t., b. l. 130-133). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo A. T. kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte bei 178 straipsnio 2 dalyje, ir A. K. kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte bei 233 straipsnio 1 dalyje, padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti.

16. Minėtų nukentėjusiųjų S. B. ir M. S. bei liudytojų S. T., A. R. ir J. J. viso proceso metu duotų parodymų nepaneigia ir nuteistojo A. T. apeliaciniame skunde nurodyti liudytojos E. M. parodymai (kad jis nemušė S. B.) bei liudytojo A. R. parodymai (kad S. B. dažnai būna sumuštas), o taip pat paties nukentėjusiojo S. B. teisme duoti parodymai, kad įvykio tiksliai neprisimena, nes buvo neblaivus. Pažymėtina, kad liudytoja E. M., kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, yra A. T. ir A. K. padarytos nusikalstamos veikos bendrininkė, netraukiama baudžiamojon atsakomybėn tik dėl jos amžiaus, jos parodymai prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, todėl jos parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė siekiu padėti A. T. ir A. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės ir jais nesirėmė. A. R. nurodytos aplinkybės, kad S. B. dažnai būna sumuštas, taip pat nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, kad A. T. ir A. K. naudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo S. B. atžvilgiu.

17. Nuteistojo A. T. nuomone, byloje yra prieštaravimų dėl pinigų atviros vagystės iš nukentėjusiojo S. B. ir pavogtos pinigų sumos, todėl siekiant objektyviai išnagrinėti bylą, būtina atnaujinti įrodymų tyrimą ir pakartotinai apklausti S. B. ir M. S. apie vagystės aplinkybes ir pavogtą pinigų sumą. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju byla išnagrinėta išsamiai, ištirti ir įvertinti visi reikšmingi duomenys, nuteistojo A. T. kaltei pagrįsti yra surinkta pakankamai įrodymų, todėl atnaujinti įrodymų tyrimą ir papildomai apklausti apelianto prašomus asmenis nėra teisinio pagrindo. Nukentėjusysis S. B., apklausiamas iškart po byloje nagrinėjamo įvykio, parodė, kad jis matė, kaip A. K. iš jo striukės kišenės išėmė 5 Eur monetomis (1 t., b. l. 33-34). Vėliau, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, S. B. pakeitė savo parodymus ir nurodė, kad jis nematė, kas iš jo striukės ištraukė 5 Eur, ir nežino, ar pinigai buvo monetomis ar popieriniais banknotais, tačiau nurodė savo parodymų pakeitimo priežastis, tai yra, kad parodymų patikrinimo vietoje metu suvokė, jog matyti, kaip A. K. ištraukė pinigus iš jo striukės, jis negalėjo, tik buvo įsitikinęs, kad jis taip padarė (1 t., b. l. 77-78). Atsižvelgęs į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. T. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, pagrįstai nesivadovavo S. B. ikiteisminio tyrimo metu iškart po byloje nagrinėjamo įvykio duotais parodymais, kad pinigus iš jo striukės kišenės ištraukė A. K., ir rėmėsi kitais bylos duomenimis, tai yra nukentėjusiojo M. S. parodymais, kad S. B. striukės kišenes kraustė A. T.. Viso proceso metu nukentėjusysis S. B. tvirtino, kad jis turėjo 5 Eur, todėl netikėti šiais jo nuosekliais parodymais ir dar kartą jį apklausti nėra pagrindo.

18. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistųjų A. T. ir A. K. apeliacinių skundų argumentai dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo bei neteisingų išvadų yra nepagrįsti, todėl apeliaciniai skundai šioje dalyje netenkintini. Remdamasi anksčiau paminėtų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis A. T. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuojamų nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 178 straipsnio 2 dalyje, požymius, o A. K. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuojamų nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 233 straipsnio 1 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jų veikimą tiesiogine tyčia, todėl panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2019 m. gegužės 17 d. nuosprendį dėl A. T. pripažinimo kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte bei 178 straipsnio 2 dalyje, ir dėl A. K. pripažinimo kaltu padarius nusikaltimu, numatytus BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte bei 233 straipsnio 1 dalyje, ir priimti naują nuosprendį – A. T. ir A. K. išteisinti, jiems nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų požymių, kaip to apeliaciniu skundu prašo nuteistieji, nėra pagrindo. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistiesiems nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistieji, nesant esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, ir naikinti ar keisti teismo sprendimą.

Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių

19. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, pripažinęs A. T. kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 178 straipsnio 1 dalyje, o A. K. – kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 233 straipsnio 1 dalyje, paskyrė jiems už nusikalstamas veikas realias laisvės atėmimo bausmes. Skirdamas bausmes nuteistiesiems A. T. ir A. K. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, turinčias įtakos bausmės nuteistiesiems paskyrimui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistųjų A. T. ir A. K. atžvilgiu bus pasiekti paskyrus jiems už įvykdytas nusikalstamas veikas laisvės atėmimo bausmes, mažesnes už BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto, 178 straipsnio 2 dalies ir 233 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytus laisvės atėmimo bausmių vidurkius. Pirmosios instancijos teismo nuteistiesiems A. T. ir A. K. už nusikalstamas veikas paskirtos ir subendrintos bausmės (laisvės atėmimas 3 metams) nėra per giežtos ar aiškiai neteisingos, mažinti jas ar paskirti švelnesnę kitos rūšies bausmę nėra teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistiesiems A. T. ir A. K. paskyrė teisingas savo rūšimi ir dydžiu bausmes, paskirtos bausmės yra tinkamai individualizuotos, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį.

20. Nuteistojo A. K. gynėja advokatė Naina Lanzbergienė apeliacinės instancijos teismo posėdyje baigiamųjų kalbų metu nurodė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai A. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Gynėjos teigimu, A. K. girtumas jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo metu nėra užfiksuotas, apklausiamas pirmosios instancijos teisme A. K. nurodė, kad nebuvo labai girtas ir tai neturėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui.

21. Pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą kaltininko baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstami tie atvejai, kai veiką padaro asmuo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotikų, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės turinį sudaro du tarpusavyje susiję momentai: a) kaltininkas padarė veiką apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir b) apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti. Jei nusikalstamas sumanymas susiformavo iš anksto ir nustatyta išankstinė tyčia padaryti nusikaltimą, tokiu atveju alkoholio vartojimas nelemia asmens apsisprendimo padaryti nusikaltimą; taigi būtina tiksliai įvertinti nusikalstamos veikos padarymo situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272/2009, 2K-465/2011, 2K-504/2013, 2K-492/2014). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad apsvaigimas nuo alkoholio, kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena, nustatomas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, nes BPK nenustatyta kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Teismų praktikoje asmens apsvaigimas nuo alkoholio nustatomas ne tik alkoholio kiekio matuoklio duomenimis, bet ir remiantis liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-613/2011, 2K-405/2012, 2K-516/2014).

22. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad nuteistasis A. K. iš anksto būtų planavęs 2018 m. balandžio 11 d. apie 0.25 val. prieš nukentėjusįjį S. B. naudoti fizinį smurtą ir tam būtų ruošęsis, – jo veiksmai buvo spontaniški (jis kartu su A. T. ir E. M., būdami apsvaigę nuo alkoholio, sugalvojo užeiti pas S. T. į namus paprašyti cigarečių, tačiau S. T. namuose radus S. B. tarp jų kilo konfliktas) ir tam įtakos turėjo apsvaigimas nuo alkoholio nusikalstamos veikos padarymo metu. Iš byloje esančių duomenų (nuteistojo A. T., paties nuteistojo A. K. parodymų) matyti, kad A. K. prieš įvykį 2018 m. balandžio 10 d. vakare vartojo alkoholinius gėrimus. Pirmosios instancijos teismo posėdyje A. K. parodė, kad, vartodami alkoholį jo namuose, jis, A. T. ir E. M. sugalvojo nueiti pas S. T. cigarečių, tačiau S. T. namuose tarp jų ir S. B. dėl neaiškios priežasties kilo konfliktas (4 t., b. l. 29). Nors nuteistojo A. K. apsvaigimas nuo alkoholio 2018 m. balandžio 11 d. apie 0.25 val. nebuvo patvirtintas išmatuojant alkoholio kiekį matuokliu, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad jis vartojo alkoholį ir prieš S. B. smurtavo iš esmės be jokios priežasties. Nustatytos faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės patvirtina, kad A. K. nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, S. B. atžvilgiu padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jo neadekvatiems ir nusikalstamiems veiksmams prieš nukentėjusįjį. Po nusikaltimo, numatyto BK 233 straipsnio 1 dalyje, padarymo A. K. blaivumas taip pat nebuvo patikrintas alkotesterio matuokliu, tačiau kiti duomenys patvirtina, kad 2018 m. birželio 7 d. A. K. buvo apsvaigęs nuo alkoholio. A. K. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad jis 2018 m. birželio 7 d. pas S. T. nuėjęs nebuvo, M. S. sutiko miestelio centre ir paprašė, kad šis prieitų pakalbėti, klausė, ką šis pasakė pas tyrėją, jam negrasino, tačiau M. S. nuo jo pabėgo (4 t., b. l. 29, 30). Taigi baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad nuteistasis A. K. iš anksto būtų planavęs daryti poveikį M. S., kad šis pakeistų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus dėl jo padarytų veiksmų nukentėjusiojo S. B. atžvilgiu. Nors pirmosios instancijos teisme A. K. parodė, kad jis nebuvo labai girtas ir girtumas nusikalstamos veikos padarymui įtakos neturėjo (4 t., b. l. 30), tačiau tiek liudytoja S. T., tiek nukentėjusysis M. S. patvirtino, kad 2018 m. birželio 7 d. A. K., liepdamas M. S. pakeisti ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, buvo išgėręs (1 t., b. l. 144-146, 173, 174, 4 t., b. l. 14). Taigi pirmosios instancijos teismas, remdamasis baudžiamojoje byloje esančių ištirtų ir laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų įvertintų įrodymų visuma, teisingai nustatė, kad nuteistasis A. K. jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir kad tai turėjo įtakos šių veikų padarymui, ir tai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatos šioje baudžiamojoje byloje pritaikytos tinkamai.

23. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje baigiamųjų kalbų metu A. T. prašė į jam paskirtą bausmę įskaičiuoti jau atliktą bausmės laiką. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad A. T. skundžiamu nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalių nuostatomis, subendrinta su neatlikta laisvės atėmimo bausme, paskirta Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2018 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu, ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas 3 metams. Vadovaudamasis BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatomis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai į A. T. nustatytos galutinės subendrintos bausmės laiką įskaitė atliktą bausmę pagal Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2018 m. gruodžio 19 d. nuosprendį. Taigi į A. T. skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę yra įskaičiuota jau atliktos bausmės laikas.

Dėl Valstybinės ligonių kasos civilinio ieškinio

24. Nuteistasis A. T. apeliaciniu skundu nesutinka su Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos solidariai iš jo ir A. K. priteistu civiliniu ieškiniu ir mano, kad Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys jo atžvilgiu atmestinas.

25. Pagal BPK 109 straipsnį, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam civilinį ieškinį. Civilinio ieškinio klausimas baudžiamojoje byloje išsprendžiamas priimant nuosprendį. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis Kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnio 2 dalis).

26. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad civilinis ieškovas (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasa, atstovaudama Valstybinę ligonių kasą prie Sveikatos apsaugos ministerijos, byloje pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš A. K. ir A. T. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytą žalą – 111,73 Eur už nukentėjusiajam S. B. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas (1 t., b. l. 84-85). Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir iš nuteistųjų A. T. ir A. K. solidariai priteista 111,73 Eur už nukentėjusiojo S. B. gydymą Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos.

27. Kadangi nukentėjusysis S. B. buvo sužalotas bendrais nuteistųjų A. T. ir A. K. nusikalstamais veiksmais, visų S. B. gydymo išlaidų priežastis buvo nuteistųjų A. T. ir A. K. padaryta nusikalstama veika, visos gydymo paslaugos, suteiktos nukentėjusiajam, tiesiogiai susijusios su įvykio metu jo patirtomis traumomis, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai Valstybinės ligonių kasos ieškinį tenkino visa apimtimi ir Valstybinei ligonių kasai padaryta žala už nukentėjusiajam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas pagrįstai buvo priteista solidariai iš nuteistųjų A. T. ir A. K. (CK 6.279 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad nors apelianto skunde prašoma Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos civilinį ieškinį atmesti, tačiau toks A. T. prašymas, kaip matyti, iš esmės buvo grindžiamas su kitu jo apeliacinio skundo reikalavimu – jį išteisinti. Kadangi nėra pagrindo priimti išteisinamąjį nuosprendį A. T. atžvilgiu, todėl nėra pagrindo tenkini jo apeliacinio skundo ir Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos civilinį ieškinį jo atžvilgiu atmesti.

28. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl naikinti ar keisti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2019 m. gegužės 17 d. nuosprendį nuteistųjų A. T. ir A. K. apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistiesiems A. T. ir A. K. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistieji, nesant esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, ir naikinti ar keisti teismo sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistųjų A. T. ir A. K. apeliacinius skundus atmesti.