Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Čekanauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Pranckienės ir Irenos Varžinskienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui ir Valstybinei socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pareiškėjo skundas netenkinamas.

Byloje kilo ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2017-11-20 sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl atsisakymo A. M. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2018-06-12 sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini)“, priimto išnagrinėjus pareiškėjo A. M. skundą privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš tarnybos laiko ( darbo stažo ) apskaitos lapo matyti, kad pareiškėjas nuo 2008-07-30 iki 2008-10-01 dirbo Kelmės priešgaisrinės gelbėjimo tarnyboje ugniagesiu gelbėtoju, nuo 2008-10-01 iki 2011-06-01dirbo Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kelmės priešgaisrinės gelbėjimo tarnyboje budinčios pamainos ugniagesiu gelbėtoju, nuo 2011-06-01 iki 2017-10-04 dirbo Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kuršėnų komandos budinčios pamainos ugniagesiu gelbėtoju. Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko 2017 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjas A.M. nuo 2017-10-04 buvo atleistas iš Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kuršėnų komandos budinčios pamainos ugniagesio gelbėtojo pareigų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 4 punktu ( kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės). Pareiškėjas 2017-10-12 prašymu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo, adresuotu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui, prašė skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą.

Šiaulių apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba 2017-10-12 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) persiuntė Utenos skyriui pareiškėjo 2017-10-12 prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo ir dokumentus, reikalingus pensijai skirti: 2017-10-10 Tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą Nr. (duomenys neskelbtini), 2017-10-10 darbo užmokesčio atestatą (pažymėjimą) Nr. 23-218, Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko 2017-10-04 įsakymą „Dėl A. M. atleidimo iš vidaus tarnybos“ Nr. (duomenys neskelbtini), 2017-10-03 Specializuotosios medicininės ekspertizės pažymą Nr. (duomenys neskelbtini).

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius 2017-11-21 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl atsisakymo A. M. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą“ išsiuntė pareiškėjui Utenos skyriaus 2017-11-20 sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl atsisakymo A. M. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“ nuorašą. Skyriaus sprendimu, vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015-02-11 nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) (Lietuvos respublikos vyriausybės 2016-03-09 nutarimo Nr. 218 redakcija), nuspręsta pareiškėjui neskirti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, nes nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama.

Byloje nagrinėjamas administracinis ginčas kilęs vidaus tarnybos teisinių santykių , susijusių su socialinėmis pareigūnų garantijomis- pareigūnų ir karių valstybinėmis pensijomis – srityje.

Motyvuojamoji dalis

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Konstitucinis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad jeigu įstatymu yra nustatyta kita, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardyta, pensija, pagal Konstituciją ji turi būti garantuota nurodytiems asmenims tokiais pagrindais ir dydžiais, kurie nustatyti įstatyme (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d., 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Viena iš tokių Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytų socialinių garantijų yra valstybinės pensijos. Pareigūnų ir karių valstybinė pensija, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, yra viena iš valstybinių pensijų rūšių. Pasisakydamas dėl konstitucinės valstybinių pensijų (inter alia pareigūnų ir karių valstybinių pensijų) prigimties, Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad valstybinės pensijos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiems asmenims, ir yra mokamos iš valstybės biudžeto (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei. Tokie valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, Konstitucijos normas ir principus, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas. Šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais valstybei ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas) (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimas ir mokėjimas reglamentuojamas specialiuose teisės aktuose – Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme ir šį įstatymą įgyvendinančiame bei detalizuojančiame poįstatyminiame teisės akte- Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 128 patvirtintuose Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose.

Šiuose teisės aktuose nustatomi asmenys, turintys teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, apibrėžiamos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo sąlygos, pareigūnų ir karių tarnybos laikas pensijai skirti, šios pensijos dydžio nustatymo taisyklės, pensijų skyrimo tvarka ir kitos sąlygos. Taigi pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nustatytas sąlygas. Nustačius, kad šiame įstatyme numatytos sąlygos nėra tenkinamos, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama ir / arba mokama.

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio ,,Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo sąlygos“ 1 dalyje reglamentuojama, kad ,,pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams: 1) ištarnavusiems vidaus reikalų <...> sistemose, <...> 25 ir daugiau metų; 2) ištarnavusiems prokuratūroje 20 ir daugiau metų ir sukakusiems Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatytą senatvės pensijos amžių; 3) pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais dėl priežasčių, susijusių su tarnyba; 4) atleistiems dėl sveikatos, kai yra žinybinės centrinės medicininės ekspertizės komisijos išvada, arba pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais dėl priežasčių, nesusijusių su tarnyba, ir ištarnavusiems vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 5 ir daugiau metų; 5) sukakusiems įstatymų arba statutų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių) ir ištarnavusiems vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 5 ir daugiau metų“. Įstatyme nurodytos sąlygos, kurias turi atitikti tokie asmenys, yra įvairios: asmuo yra arba ištarnavęs tam tikrą metų skaičių, arba yra ištarnavęs tam tikrą metų skaičių ir sukakęs senatvės pensijos amžių, arba asmuo yra pripažintas nedarbingu dėl priežasčių, susijusių su tarnyba, arba yra atleistas iš tarnybos dėl sveikatos. Tais atvejais, kai asmuo iš vidaus tarnybos yra pašalintas dėl savo paties kaltės, taikomos papildomos teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją įgijimo sąlygos. Taigi iš minėtų nuostatų aišku, kad teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją įgyvendinimas, be kita ko, priklauso nuo to, kokiomis aplinkybėmis pareigūnas ar karys yra išėjęs iš vidaus tarnybos ir kokios yra kitos jo teisinį statusą apibūdinančios sąlygos (vidaus tarnybos stažas, amžius ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, kompetentingo subjekto sprendimai dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų siejami su tarnybos santykių pasibaigimu ir konkrečiomis šių santykių pasibaigimo aplinkybėmis, tokie sprendimai, jų teisėtumas bei pagrįstumas vertintinas minėtų konkrečių aplinkybių, susiklosčiusių individualiu atveju, kontekste.

Pažymėtina, kad Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko 2017 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „ Dėl A. M. atleidimo iš vidaus tarnybos“ Šiaulių priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kuršėnų komandos Budinčios pamainos ugniagesys gelbėtojas A. M. buvo atleistas iš vidaus tarnybos , vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 4 punktu ( kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės). Taigi pareiškėjas atitiko Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytą sąlygą, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama atleistiems dėl sveikatos, kai yra žinybinės centrinės medicininės ekspertizės komisijos išvada, arba pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais dėl priežasčių, nesusijusių su tarnyba, ir ištarnavusiems vidaus reikalų,<....> sistemoje 5 ir daugiau metų.

Tačiau teismas pažymi, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo klausimus, 2008-12-24 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-11-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2823-502/2016, 2016-06-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1682-502/2016).

Įstatymų leidėjas pasinaudojo minėta galimybe ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2014 m. liepos 1 d.) buvo nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Nuo 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojusioje Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies redakcijoje nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies redakcija, įsigaliojusi 2014 m. liepos 1 d., kurioje be minėtos nuostatos, nustatančios teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją esminę sąlygą (asmuo neturi būti nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą), buvo papildomai įtvirtinta nuostata, nustatanti mechanizmą, kaip turėtų būti įgyvendinama asmens teisė į valstybinę pensiją tais atvejais, kai pensijos skyrimo klausimas sprendžiamas dėl asmens, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, tačiau šis procesas nėra pasibaigęs, atitinkamai nustatė, kad klausimas dėl pensijos skyrimo gali būti išspręstas tik baudžiamajame procese priėmus galutinį procesinį sprendimą. Kaip minėta, šis įstatymo papildymas nepaneigia minėtos likusios nepakeistos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos, įtvirtinančios, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama.

Taigi įstatymų leidėjas, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatė imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą.

Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis; į teistumą teismas atsižvelgia skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, spręsdamas dėl kaltininko atleidimo nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės, lygtinio atleidimo nuo bausmės prieš terminą ar bausmės pakeitimo švelnesne bausme, taip pat pripažindamas asmenį pavojingu recidyvistu. Byloje ginčo dėl to, kad pareiškėjas Šiaulių rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 4 d. baudžiamuoju įsakymu , įsiteisėjusiu 2008-07-25, buvo pripažintas kaltu už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalyje numatyto tyčinio nusikaltimo padarymą nėra. Pagal Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 6 dalį, kai sueina šiame straipsnyje nustatyti terminai, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui teistumas yra išnykęs ir jis laikomas neteistu Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio prasme.

Konstitucinis Teismas 2011-11-17 nutarime išaiškino, jog teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Konstitucinis Teismas šiame 2011-11-17 nutarime nurodė, kad teistumo pasibaigimas, tai yra, kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu, negali būti suprantamas taip, kad esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, taip pat tai nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Remiantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo biografijos dalimi ir faktu, kuris Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjo reikalavimų pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti atitikimą.

Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog atsižvelgiant į teistumą, gali būti varžomos tik tos piliečių teisės ir laisvės, kurių apribojimą numato Lietuvos Respublikos įstatymai. Būtent toks varžymas ir yra įtvirtintas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje. Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje kalbama ne apie teistumą, o apskritai apie asmens nuteisimo už tyčinių nusikaltimų padarymą faktą.

Pažymėtina ir tai, kad Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatytas apribojimas taikomas apskritai asmenims, o ne tik pareigūnams, todėl pareiškėjo argumentai, kad jam ši nuostata netaikoma, kadangi jis Šiaulių rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 4 d. baudžiamuoju įsakymu , įsiteisėjusiu 2008-07-25, pripažintas kaltu už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalyje numatyto tyčinio nusikaltimo padarymą anksčiau nei buvo priimtas 2008 m. liepos 30 d. į tarnybą ir jam nebuvo taikytas Vidaus tarnybos statuto 12 straipsnio1 dalyje numatytas draudimas, atmestinas kaip nepagrįstas.

Taigi asmenims, tarp jų ir pareigūnams, kurie buvo nuteisti už tyčinių nusikaltimų padarymą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama net ir išnykus teistumui. Pareiškėjas buvo kaltinamas ir nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jo priėmimo į tarnybą- 2008-07-30 metu, galiojo Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme įtvirtinta nuostata, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, todėl pareiškėjas negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad jam ši pensija bus paskirta. Teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju tai, kad pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinį nusikaltimą iki priimant į tarnybą vidaus reikalų sistemoje, ir sėkmingai vykdė tarnybą iki 2017 m. spalio 4 d. ( 9 metus 2 mėnesius ir 4 dienas ), nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšminga.

Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2003-07-03 nutarimu pripažinta, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų 13 straipsnio 3 dalies nuostata, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims paskirtoji pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebemokama, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 31 straipsnio 5 daliai, 52 straipsniui. Tačiau pareiškėjui, kai jis padarė tyčinį nusikaltimą ir už tai buvo nuteistas, pareigūnų ir karių valstybinė pensija dar nebuvo paskirta, todėl Konstitucinio Teismo 2003-07-03 nutarimas šiuo atveju jam negali būti taikomas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Utenos skyrius, atsižvelgęs į minėtą Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatą, ir įvertinęs dokumentus, kurie patvirtina, jog pareiškėjas buvo Šiaulių rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 4 d. baudžiamuoju įsakymu , įsiteisėjusiu 2008-07-25, pripažintas kaltu už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalyje numatyto tyčinio nusikaltimo padarymą, priėmė teisėtą ir pagrįstą 2017-11-20 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl atsisakymo A. M. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą“ ir pareiškėjui pagrįstai neskyrė pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme 12 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ar mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Valdybos teritorinių skyrių sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Valdybai, kuri yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Konstatuotina, kad Valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, 2018-06-12 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini)“ teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjo A. M. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui ir Valstybinei socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.