- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-30
- Bylos Nr.
- A-1682-502/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04906-2014-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- V. N.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija
- Kategorijos
- 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. N. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti 2014 m. rugsėjo 18 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, atsakovė) kanclerio sprendimą Nr. 1D-6599(11) ir 2014 m. spalio 30 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro sprendimą Nr. 1D-7669(3) bei įpareigoti VRM skirti pareiškėjui pareigūno valstybinę pensiją.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2014 m. rugpjūčio 27 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) viršininko įsakymu buvo atleistas iš vidaus tarnybos nuo 2012 m. gruodžio 21 d. pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą (jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją), tačiau VRM jam nurodė, kad procesinis sprendimas pagal pareiškėjui pateiktus kaltinimus dėl nusikalstamos veikos nėra priimtas, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – Įstatymas) 13 straipsnio 3 dalį sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo gali būti priimtas tik nutraukus tyrimą arba baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui pareiškėjo atžvilgiu. Pareiškėjas pabrėžė, kad iš vidaus tarnybos jo paties prašymu yra atleistas jau nuo 2012 m. gruodžio 21 d., Kauno AVPK tą padaryti buvo įpareigota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. vasario 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-287/2014, be to, iki šiol pareiškėjo atžvilgiu nėra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, o Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies redakcija įsigaliojo tik nuo 2014 m. liepos 1 d., todėl minėtas reglamentavimas jam negali būti taikomas atgaline data. Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostata „valstybė garantuoja“ inter alia reiškia, kad įstatymu nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą, valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiems asmenims tokiais pagrindais ir dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensijų ir ją mokėtų, taigi minėta Konstitucijos 52 straipsnio nuostata suponuoja įstatymų leidėjo pareigą įstatymu nustatant tam tikrą pensiją, įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų šios pensijos mokėjimą asmenims, atitinkantiems įstatyme nustatytas sąlygas.
Atsiliepimas
Atsakovė VRM pateiktame atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovė atsiliepime nurodė, jog Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamos ir mokėdamos karių ir pareigūnų valstybines pensijas institucijos vadovaujasi šiuo Įstatymu bei Vyriausybės patvirtintais Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatais. Kad egzistuotų išimtis, t. y. įstatymo nuostata nedarytų įtakos iki įstatymo įsigaliojimo atsiradusiai subjektinei teisei, tai įsakmiai turi būti nustatyta įstatymu, tačiau Įstatymo 13 straipsnio pakeitimo įstatyme nėra jokių išlygų dėl šios nuostatos netaikymo. Be to, Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies antras sakinys yra procesinė teisės norma, įgyvendinanti pirmojo sakinio materialiąją teisės normą, kurios tikslas – nesuteikti valstybinės pareigūno pensijos tyčinį nusikaltimą padariusiam asmeniui, o procesinė teisės norma taikoma ta, kuri galioja sprendimo priėmimo metu.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas ėjo Kauno miesto Centro policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigas, nuo kurių Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartimi iki 2013 m. vasario 8 d. buvo nušalintas dėl jo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo. Pareiškėjas 2012 m. gruodžio 20 d. pateikė Kauno AVPK viršininkui prašymą atleisti jį iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą, t. y. paties pareigūno prašymu dėl išėjimo į pensiją, tačiau Kauno AVPK 2013 m. sausio 4 d. raštu Nr. 20-S-29 pareiškėjas buvo informuotas, kad jo prašymas dėl atleidimo iš vidaus tarnybos nebus sprendžiamas, kol nebus priimtas galutinis procesinis sprendimas ir išspręstas drausminės atsakomybės klausimas. Nesutikdamas su Kauno AVPK sprendimu neatleisti jo iš vidaus tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu, pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, o vėliau ir į LVAT, kuris 2014 m. vasario 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-287/2014 konstatavo, kad Kauno AVPK 2013 m. sausio 4 d. rašte Nr. 20-S-29 išreikšta pozicija teisės taikymo požiūriu negali būti pripažinta teisinga ir pagrįsta, nes pareigūno teisė būti atleistam iš vidaus tarnybos savo noru (jo paties prašymu) ir jo vadovo pareiga šią teisę įgyvendinti Statuto tiesiogiai nėra saistoma tokio pareigūno atžvilgiu pradėtu (ir vykdomu) tarnybiniu patikrinimu, kurio tikslas – nustatyti pareigūno galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo arba pareigūno vardo pažeminimo faktus, todėl LVAT įpareigojo Kauno AVPK išspręsti pareiškėjo 2012 m. gruodžio 20 d. prašymą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą. Kauno AVPK viršininko 2014 m. rugpjūčio 18 d. įsakymu Nr. 20-TE-834, kuris pakeistas 2014 m. rugpjūčio 27 d. Kauno AVPK viršininko įsakymu Nr. 20-TE-854, pareiškėjas atleistas iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą nuo 2012 m. gruodžio 21 d. Apskaičiuotas stažas pensijai gauti – 20 metų 2 mėnesiai.
Šalies argumentai
Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 19 d. pateikė Kauno AVPK viršininkui prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo, tačiau VRM 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr. 1D-6599(11), vadovaudamasi Įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, nurodė pareiškėjui, kad sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo gali būti priimtas tik nutraukus ikiteisminį tyrimą arba baudžiamąją bylą, arba įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui pareiškėjo atžvilgiu, tuo tarpu procesinis sprendimas pagal jam pateiktus kaltinimus dėl nusikalstamos veikos nėra priimtas. Minėtą sprendimą pareiškėjas apskundė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui, tačiau VRM 2014 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1D-76690(3) pareiškėjo skundas nebuvo tenkintas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad iki 2014 m. liepos 1 d. galiojusioje Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies redakcijoje buvo įtvirtinta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Nuo 2014 m. liepos 1 d. galiojančio Įstatymo 13 straipsnio 3 dalis papildyta, nurodant, kad sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos.
Teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus, kad nors įsakymas atleisti jį iš tarnybos priimtas po 2014 m. liepos 1 d., tačiau atsižvelgiant į tai, kad jis atleistas iš tarnybos nuo 2012 m. gruodžio 21 d., klausimui dėl pensijos skyrimo spręsti turi būti taikomos tuo metu, t. y. 2012 m. gruodžio 21 d. galiojusios teisės normos. Teismas akcentavo, kad asmens atleidimas iš tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu ir valstybinės pensijos skyrimas tokiam asmeniui yra dvi skirtingos procedūros, kurias reglamentuoja skirtingi teisės aktai, t. y. atleidimas iš tarnybos reglamentuojamas Statuto nuostatomis, o pensijų skyrimas – Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu. Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo prielaida yra suinteresuoto asmens prašymas skirti pensiją, t. y. asmuo, norintis gauti tokią pensiją, turi kreiptis su prašymu į pensiją mokančią instituciją. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas su tokiu prašymu į atsakovą kreipėsi tik 2014 m. rugpjūčio 19 d., todėl teismas priėjo prie išvados, kad atsakovė pagrįstai vadovavosi prašymo pateikimo metu galiojusiais teisės aktais. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas yra įtariamas kyšininkavimu ir prekyba poveikiu, ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu nėra baigtas, todėl teismo vertinimu, VRM pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti sprendimą dėl pensijos skyrimo pareiškėjui.
Atkreipė dėmesį, kad tuo atveju, jei ikiteisminis tyrimas ar baudžiamoji byla pareiškėjo atžvilgiu bus nutraukta arba įsiteisės išteisinamasis nuosprendis, pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinė pensija bus skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos, t. y. nuo 2012 m. gruodžio 21 d., taigi nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju atsakovė pažeidė Konstitucijos 52 straipsnį, nustatantį, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.
III.
Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai aiškino bylos faktines aplinkybes ir taikė teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Akcentavo, kad vertinant teismo sprendimą, darytina išvada, kad asmens išleidimas į pensiją ir jos mokėjimas yra dvi savarankiškos procedūros ir viena su kita nėra susijusios, tačiau asmeniui, kuris nėra atleistas iš vidaus tarnybos, negali būti ir skirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, tad tik nuosekliai vykstant šiam procesui yra paskiriama ir mokama pensija. Tik teismo būdu apgynęs savo pažeistas teises pareiškėjas galėjo būti atleistas iš užimamų pareigų po daugiau kaip 1,5 metų. Anksčiau to padaryti nebuvo įmanoma, kadangi VRM ir Kauno AVPK piktnaudžiavo savo teisėmis. Kauno AVPK sąmoningai vilkino atleidimą iš tarnybos, kad būtų sutrukdyta pasinaudoti pareiškėjo teise gauti pensiją, kadangi buvo parengti įstatymo pakeitimai, kurie įsigaliojo nuo 2014 m. liepos 1 d.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka.
Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad VRM negalėjo ir negali priimti sprendimo skirti ar ne pareiškėjui pensiją, kadangi tai draudžia Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas. Faktą, kad pareiškėjas yra įtariamas baudžiamajame procese, VRM nustatė iš registro duomenų 2014 m. rugsėjo 9 d. įrašo, nusikaltimai, kuriais pareiškėjas įtariamas – tyčiniai. Jokių išimčių įstatyme nėra nustatyta. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybinė pensija neskiriama tyčinį nusikaltimą padariusiam asmeniui. Pažymėjo, kad procesinė teisės norma taikoma ta, kuri galioja sprendimo priėmimo metu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo pareiškėjui.
Pareiškėjas skunde teismui prašė panaikinti sprendimus, kuriais atsisakyta priimti sprendimą skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir įpareigoti atsakovę skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, kadangi pareiškėjas su prašymu skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją į atsakovą kreipėsi 2014 m. rugpjūčio 19 d., ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu nėra baigtas, todėl, teismas konstatavo, kad atsakovė, atsisakydama priimti sprendimą dėl valstybinės pensijos pareiškėjui skyrimo, pagrįstai vadovavosi prašymo pateikimo metu galiojusiais teisės aktais ir pagrįstai atsisakė priimti sprendimą skirti pareiškėjui valstybinę pensiją.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo sprendimu ir teigia, kad iki tol, kol nebuvo priimtas įsakymas dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos, jis neturėjo pagrindo pateikti prašymą skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pareiškėjas, teismui priėmus jam palankų sprendimą, iš tarnybos buvo atleistas tik Kauno AVPK 2014 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu nuo 2012 m. gruodžio 21 d. Kauno AVPK vilkino sprendimo dėl jo atleidimo priėmimą, dėl to jis negalėjo pateikti prašymo skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją dar iki Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo pakeitimų įsigaliojimo – 2014 m. liepos 1 d. Pareiškėjo teigimu, jo prašymas skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, turėjo būti sprendžiamas vadovaujantis jo atleidimo metu, t. y. 2012 m. gruodžio 21 d. galiojusia Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo redakcija.
Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog valstybinės pensijos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiems asmenims, ir yra mokamos iš valstybės biudžeto (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei. Tokie valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, Konstitucijos normas ir principus, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas. Šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais valstybei ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas) (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas).
Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimas ir mokėjimas reglamentuojamas specialiuose teisės aktuose – Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme ir šį įstatymą įgyvendinančiame bei detalizuojančiame poįstatyminiame teisės akte Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose. Šiuose teisės aktuose nustatomi asmenys, turintys teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, apibrėžiamos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo sąlygos, pareigūnų ir karių tarnybos laikas pensijai skirti, šios pensijos dydžio nustatymo taisyklės, pensijų skyrimo tvarka ir kitos sąlygos. Taigi pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nustatytas sąlygas. Nustačius, kad šiame įstatyme numatytos sąlygos nėra tenkinamos, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama ir / arba mokama.
Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2014 m. liepos 1 d.) buvo nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Nuo 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojusioje Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies redakcijoje nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos.
Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnis, reglamentuojantis pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą, nustato, kad pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams pensijas skiria ir moka Vidaus reikalų ministerija <…>. Skirdamos ir mokėdamos karių ir pareigūnų valstybines pensijas šio straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos vadovaujasi šiuo įstatymu bei Vyriausybės patvirtintais Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatais (toliau Nuostatai). Kreipiantis dėl pensijos, privaloma pateikti visus Nuostatuose nurodytus dokumentus, būtinus pensijai paskirti.
Pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (ginčui aktualios redakcijos) 12 punkte buvo nustatyta, kad prašymą skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją asmuo pateikia šiuo atveju Vidaus reikalų ministerijai. Prie prašymo skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi būti pridėti šių nuostatų 13 punkte nurodyti dokumentai. Taigi kaip pagrįstai sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo prielaida yra suinteresuoto asmens prašymas skirti pensiją. Pareiškėjas, kaip nustatyta byloje esančia medžiaga, su prašymu skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją kreipėsi tik 2014 m. rugpjūčio 19 d., todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo argumentais, kad jo prašymui skirti valstybinę pensiją, turėjo būti taikomos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatos, galiojusios jo prašymo dėl atleidimo iš tarnybos pateikimo metu – 2012 m. gruodžio 21 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies (2014 m. liepos 1 d. redakcija) antrasis sakinys yra procesinė teisės norma, taikytina jos galiojimo momentu. Kaip pagrįstai atsiliepime nurodo atsakovė, kad įstatymas jokių išimčių minėtos normos galiojimui nenustatė, todėl atsakovė pagrįstai atsisakė priimti sprendimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareiškėjui skyrimo remdamasi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi (2014 m. liepos 1 d. redakcija). Aplinkybė, kad pareiškėjo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nėra baigtas, byloje nėra ginčijama.
Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo klausimus, 2008 m. gruodžio 28 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Tokia galimybe pasinaudota, šią nuostatą įtvirtinant Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad naujos redakcijos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nėra atimama galimybė asmeniui, nepadariusiam nusikalstamos veikos, gauti visą jam priklausančią valstybinę pensiją. Priešingai, įstatymų leidėjas įtvirtino, kad tokiu atveju, pareigūnų ir karių valstybinė pensija asmeniui skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos. Tačiau, nagrinėjamu atveju, nesant galutinio sprendimo dėl pareiškėjo galimai padarytos nusikalstamos veikos, sprendimas dėl valstybinės pensijos skyrimo negalėjo būti priimtas.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas materialinės ir procesinės teisės normas byloje taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. N. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.