- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-22
- Bylos Nr.
- eA-943-756/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00233-2018-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Veslava Ruskan
- Pareiškėjas
- A. M.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui, Valstybinei socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui ir Valstybinei socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir Utenos skyrius) 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. (10.126E)PE_SP20-253 „Dėl atsisakymo A. M. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą“ (toliau – ir Utenos skyriaus sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2018 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. (6.5)1-3498 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. (10.126 E)PE_SP20-253“ (toliau – ir Valdybos sprendimas).
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:
2.1. Jis nuo 2008 m. liepos 30 d. iki 2017 m. spalio 4 d. dirbo Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kuršėnų komandos budinčios pamainos ugniagesiu gelbėtoju. Nuo 2017 m. spalio 4 d. buvo atleistas iš tarnybos dėl sveikatos būklės. Pareiškėjas 2017 m. spalio 12 d. kreipėsi su prašymu į Utenos skyrių skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Utenos skyrius sprendimu atsisakė pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 13 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatytas draudimas skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tyčinių nusikaltimų padarymą nuteistiems asmenims. Valdyba sprendimu atmetė pareiškėjo skundą dėl Utenos skyriaus sprendimo panaikinimo.
2.2. Pareiškėjas buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn 2007 m. birželio 6 d., o priimtas į tarnybą 2008 m. liepos 30 d. Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kuršėnų komandos budinčios pamainos ugniagesiu gelbėtoju. Pareiškėjas sėkmingai vykdė tarnybą iki 2017 m. spalio 4 d., kol, kaip minėta, nebuvo atleistas iš tarnybos dėl sveikatos būklės. Priimant pareiškėją į tarnybą, jam nebuvo taikyta Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) nuostata, draudžianti priimti į tarnybą asmenį, kuris įstatymų nustatyta tvarka pripažintas kaltu už tyčinio nusikaltimo padarymą, nepaisant to, ar teistumas išnyko, ar buvo panaikintas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), savo jurisprudencijoje pasisakydamas dėl valstybinių pensijų, be kita ko, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų prigimties, yra nurodęs, kad valstybinės pensijos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiems asmenims, ir yra mokamos iš valstybės biudžeto. Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos yra skiriamos, be kita ko, atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei. Todėl pareiškėjas pagrįstai turėjo teisėtus lūkesčius, kad jam bus paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Utenos skyrius atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:
3.1. Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Utenos skyriaus sprendimu atsisakyta skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją dėl to, kad Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. lapkričio 8 d. įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išraše apie fizinį asmenį Nr. 9R-A-15997 nurodyta, jog pareiškėjas Šiaulių rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 4 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-225-459/2008, įsiteisėjusiu 2008 m. liepos 25 d. (toliau – ir teismo baudžiamasis įsakymas), pripažintas kaltu ir nuteistas už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 222 straipsnio 1 dalyje numatytą tyčinį nusikaltimą. Tad pareiškėjas neatitiko pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo sąlygų.
3.2. Pareiškėjui valstybinės pensijos mokėjimas nepaskirtas dėl veiksmų, kuriuos jis atliko iki Utenos skyriaus sprendimo priėmimo, todėl negalima teigti, jog nepaskiriant pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareiškėjui, yra pažeidžiama jo nuosavybės teisė ar jis yra baudžiamas antrą kartą. Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime pasisakė, kad teistumo pasibaigimas, kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu, negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas , ir nereiškia, kad kituose teisinių santykių srityse negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Remiantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi, t. y. teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Nustatydamas Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, įstatymų leidėjas nenustatė galimybės skirti šią pensiją išnykus asmens teistumui. Taigi Utenos skyriaus ir Valdybos sprendimai yra teisėti, pagrįsti, nėra pagrindo juos panaikinti.
4. Atsakovas Valdyba atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
5. Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės analogiškus argumentus kaip ir atsakovas Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą.
II.
6. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
7. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Utenos skyriaus sprendimo ir Valdybos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2008 m. liepos 30 d. iki 2008 m. spalio 1 d. dirbo Kelmės priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje ugniagesiu gelbėtoju, nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2011 m. birželio 1 d. dirbo Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kelmės priešgaisrinės gelbėjimo tarnyboje budinčios pamainos ugniagesiu gelbėtoju, nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2017 m. spalio 4 d. dirbo Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kuršėnų komandos budinčios pamainos ugniagesiu gelbėtoju. Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko 2017 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. P-293 pareiškėjas nuo 2017 m. spalio 4 d. buvo atleistas iš Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kuršėnų komandos budinčios pamainos ugniagesio gelbėtojo pareigų, vadovaujantis Statuto 62 straipsnio 1 dalies 4 punktu (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 31 d.) (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės). Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. lapkričio 8 d. įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išraše apie fizinį asmenį Nr. 9R-A-15997 nurodyta, jog pareiškėjas 2005 m. rugsėjo 12 d. padarė nusikalstamą veiką, teismo baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu už BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto tyčinio nusikaltimo padarymą. Utenos skyrius sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, nusprendė pareiškėjui neskirti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą. Valdyba sprendimu pareiškėjo 2017 m. gegužės 17 d. skundą dėl Utenos skyriaus sprendimo panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą ir Utenos skyriaus sprendimą paliko nepakeistą.
9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas atitiko Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytą sąlygą, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama atleistiems dėl sveikatos, kai yra žinybinės centrinės medicininės ekspertizės komisijos išvada, arba pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais dėl priežasčių, nesusijusių su tarnyba, ir ištarnavusiems vidaus reikalų,<....> sistemoje 5 ir daugiau metų. Tačiau teismas pabrėžė, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo klausimus, 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, šiurkščiai pažeidusiems Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama.
10. Teismas nurodė, kad įstatymų leidėjas Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatė imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas teismo baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu už BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto tyčinio nusikaltimo padarymą. Byloje taip pat nėra ginčo, kad pareiškėjui teistumas yra išnykęs ir jis laikomas neteistu BK 97 straipsnio prasme. Visgi Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime išaiškino, kad teistumo pasibaigimas, t. y., kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu, negali būti suprantamas taip, kad esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, taip pat tai nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Taigi sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo biografijos dalimi ir faktu, kuris Įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjo reikalavimų pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti atitikimą. Vadovaujantis Įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, reikšmingas būtent ne asmens teistumas, o pats asmens nuteisimo už tyčinių nusikaltimų padarymą faktas.
11. Teismas pabrėžė, kad Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatytas apribojimas taikomas apskritai asmenims, o ne tik pareigūnams, todėl pareiškėjo argumentai, kad jam ši nuostata netaikoma, kadangi jis teismo baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu už BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto tyčinio nusikaltimo padarymą anksčiau nei buvo priimtas 2008 m. liepos 30 d. į tarnybą ir jam nebuvo taikytas Statute numatytas draudimas būti priimtam į vidaus tarnybą, yra nepagrįsti.
12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo kaltinamas ir nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jo priėmimo į tarnybą 2008 m. liepos 30 d. metu galiojo Įstatyme įtvirtinta nuostata, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, todėl pareiškėjas negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad jam ši pensija bus paskirta. Todėl teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinį nusikaltimą iki priimant į tarnybą vidaus reikalų sistemoje, ir sėkmingai vykdė tarnybą iki 2017 m. spalio 4 d. (9 metus 2 mėnesius ir 4 dienas ), nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšminga.
13. Teismas pastebėjo, kad Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 4 d. nutarimu pripažino, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims paskirtoji pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebemokama, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 31 straipsnio 5 daliai, 52 straipsniui. Tačiau pareiškėjui, kai jis padarė tyčinį nusikaltimą ir už tai buvo nuteistas, pareigūnų ir karių valstybinė pensija dar nebuvo paskirta, todėl Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 3 d. nutarimas šiuo atveju nėra reikšmingas.
14. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad Utenos skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą. Valdybos sprendimas, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas dėl Utenos skyriaus sprendimo panaikinimo, taip pat yra teisėtas ir pagrįstas.
III.
15. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.
16. Pareiškėjas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir neobjektyviai ištyrė (įvertino) byloje surinktus įrodymus (duomenis).
Atsiliepimas
17. Atsakovas Utenos skyrius atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
18. Atsakovas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir pritaikė teisės normas bei tinkamai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
19. Atsakovas Valdyba atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
20. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir išnagrinėjo bylai reikšmingas faktines aplinkybes, rašytinius įrodymus ir ginčo šalių paaiškinimus, tinkamai taikė ir aiškino teisės normas. Skundžiamas teismo sprendimas yra motyvuotas ir atitinka proceso teisės keliamus reikalavimus. Valdyba pritaria visiems skundžiamo teismo sprendimo motyvams.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Utenos skyriaus sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą, ir Valdybos sprendimo, kuriuo Utenos skyriaus sprendimas pripažintas pagrįstu, teisėtumo ir pagrįstumo.
22. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ginčijami Utenos skyriaus ir Valdybos sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, pareiškėjo skundo reikalavimus panaikinti šiuos sprendimus atmetė kaip nepagrįstus. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti minėtą sprendimą ir priimti naują sprendimą.
23. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad apeliacinio skundo turinys, t. y., apeliaciniu skundu ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės bei padarytos teisinę reikšmę turinčios išvados, apsprendžia bylos, nagrinėjamos apeliacine tvarka, ribas.
24. Taip pat akcentuotina, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2006-624/2017, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1018-662/2018).
25. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, teismas teisingai įvertino bylos įrodymus ir tinkamai vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl skundžiamas teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 straipsnyje teismo sprendimui keliamus reikalavimus. Taigi teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams (žr. šios nutarties II dalį), jų nebekartoja.
26. Pabrėžtina ir tai, kad skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą patvirtina ir nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose pripažįstama, kad pareigūnams, kurie buvo nuteisti už tyčinių nusikaltimų padarymą, vadovaujantis Įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, pareigūnų ir karių valstybinė pensija teisėtai ir pagrįstai neskiriama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-581-822/2019, 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-245-822/2019, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-369-525/2019). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies ir ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neturi pagrindo šioje byloje nesiremti minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose.
27. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti ar naikinti remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.