Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-10-03 · Administracinė byla Nr. I-4529-983/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-10-03
Bylos Nr.
I-4529-983/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02668-2019-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Asta Adamonytė-Šipkauskienė
Pareiškėjas
G. A.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4529-983/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02668-2019-7Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; (S) 55.1.3;
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. spalio 3 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė,dalyvaujant pareiškėjui G. A.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas G. A. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, (toliau – Vilniaus PN) 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1).

Pareiškėjas teigia, kad laikotarpiu nuo 2019 m. kovo mėn. iki 2019 m. birželio 19 d. (toliau – ginčo laikotarpis) buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K), kuriame kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų. Paaiškina, jog Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinamas jo privatumas sanitariniame mazge, pareiškėją galėjo matyti kartu laikomi asmenys ir pareigūnai pro stebėjimo langelį. Pareiškėjo privatumas taip pat nebuvo užtikrintas naudojantis dušu, kuriuo galėjo naudotis tik kartą per savaitę.

Teigia, kad Lukiškių TI-K neveikė pareigūnų iškvietimo sistema, todėl buvo priverstas triukšmauti, kad galėtų atkreipti pareigūnų dėmesį. Neretai pareigūnų išsikviesti nepavykdavo, dėl to nurodo, jog vieną kartą sporto metu, jam nebuvo užtikrinta galimybė laiku pasinaudoti sanitariniu mazgu.

Nurodo, jog jam nebuvo sudaryta galimybė įkalinimo įstaigoje praleisti 8 val. ne savo kameroje, neužtikrinamas užimtumas.

Pažymėjo, kad iš pareiškėjo, laikymo kamerų tipo patalpose metu, buvo paimamas čiužinys ir patalynė, todėl dienos metu jis negalėjo gulėti, sėdėti ant metalinės lovos, kuri yra surūdijusi. Tokios aplinkybės, jo vertinimu, sudaro pagrindą teigti, jog jis buvo kankinamas ir žeminamas.

Pažymi, kad Lukiškių TI-K buvo netinkama dirbtinė apšvieta, todėl pareiškėjui išsivystė depresija ir nemiga. Be to, įstaigoje nebuvo šviesos jungiklių, šviesa degė nuolat.

Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjui kilo neigiamų pasekmių, todėl jam atlygintina neturtinė žala.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė savo skundo reikalavimus.

Atsiliepimas

Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą teismo prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 6–9).

Atsiliepime nurodo, kad pagal Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra yra visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Eksploatavimo taisyklės), 14.2. punkte nustatyta, kad kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Šiose taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Be to, atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Dėl sanitarinio mazgo įrengimo atsakovės atstovas pažymėjo, kad Vilniaus PN korpusų, esančių Lukiškių skg. 6, Vilniuje, kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose buvo įrengtas sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio.

Dėl signalizacijos mygtukų įrengimo nurodo, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose buvo įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadina šią signalizaciją.

Paaiškina, kad Lukiškių TI-K Resocializacijos skyrius (iki 2019 m. vasario 1 d. – Socialinės reabilitacijos skyrius) vykdo įvairias programas ir priemones: naujai atvykusių į Lukiškių TI-K nuteistųjų adaptacijos programą; ŽIV/AIDS ir narkomanijos prevencijos priemones; pozityvaus užimtumo priemones; kompiuterinio raštingumo programą; kriminalinės subkultūros apraiškų prevencijos programą. Nuteistieji turi galimybę žaisti stalo tenisą, krepšinį bei tinklinį; darbo, poilsio ir švenčių dienomis išvedami į Laisvalaikio užimtumo patalpas. Vyksta užsiėmimai „Biblijos valanda“, Šv. Mišios, koncertai, renginiai. Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja, kiek laiko per dieną turi būti skiriama nuteistųjų socialinės reabilitacijos programoms. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu, nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Nurodo, kad pareiškėjo prašymų, pareiškimų arba skundų dėl nepakankamo užimtumo įstaigoje ginčo laikotarpiu gauta nebuvo.

Pažymi, kad pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, kurios dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu Vilniaus PN atstovas nedalyvavo, apie bylos nagrinėjimą vietą, datą ir laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Vilniaus PN, 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2019 m. kovo mėn. iki 2019 m. birželio 19 d.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A146-244/2008, Nr. A822-87/2009, A822-619/2009).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, jog Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais tiek kartu kameroje kalėjusių asmenų, tiek pareigūnų atžvilgiu.

Eksploatavimo taisyklių 14.2. punkte nustatyta, kad kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje, be kita ko, turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama taip pat nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas įrengiant duris arba kitu būdu (LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Remiantis Vilniaus PN atsiliepime pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. kovo 27 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 109, kurios plotas 7,31 m² vienas. 2019 m. kovo 28 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 333, kurios plotas 7,72 m² buvo laikomas su kitu asmeniu. Laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 29 d. iki 2019 m. balandžio 10 d. buvo laikomas kameroje Nr. 333 su kitu asmeniu. 2019 m. balandžio 11 d. pareiškėjas išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių, 2019 m. balandžio 16 d. atvyko iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 201, kurios plotas 5,40 m², vienas. 2019 m. balandžio 17 d. buvo laikomas kameroje Nr. 201 vienas. 2019 m. balandžio 18 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 333 su kitu asmeniu. Laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 19 d. iki 2019 m. gegužės 26 d. buvo laikomas kameroje Nr. 333 su kitu asmeniu. 2019 m. gegužės 27 d. pareiškėjas išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių, 2019 m. gegužės 30 d. atvyko iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 105, kurios plotas 7,38 m² vienas. 2019 m. gegužės 31 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 333 su kitu asmeniu. Laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 1 d. iki 2019 m. birželio 18 d. buvo laikomas kameroje Nr. 333 su kitu asmeniu, 2019 m. birželio 19 d. išvyko į Marijampolės pataisos namus.

Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. rugpjūčio mėnesio pranešime „Dėl G. A. skundo“ (toliau – Pranešimas) nurodyta, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu (b. l. 24–27). Dalyje Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinių mazgų patalpos yra įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa yra atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o siekiant užtikrinti asmens privatumą, kamerose įrengtos užuolaidos, uždengiančios matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Iš minėto pranešimo matyti, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosiose kamerose Nr. 252 – Nr. 257; gyvenamosiose kamerose Nr. 386 – Nr. 395; gyvenamosiose kamerose Nr. 406 – Nr. 417; gyvenamosiose kamerose Nr. 418 – Nr. 426. Iš Pranešimo matyti, kad kamerose, kuriose anksčiau minėtomis datomis buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa nebuvo įrengta kaip atskira kabina su durimis.

Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo įrengimas jį atitveriant sienele ir užuolaidomis, įkalinimo įstaiga kamerose neužtikrino visiško asmens privatumo, kadangi pareiškėjas didžiąją dalį laiko praleido kartu su kitu asmeniu (b. l. 6–9), be to, buvo stebimas pareigūnų. Ši aplinkybė pripažintina pareiškėjo teisių pažeidimu, kuris papildomai blogino jo buvimo įkalinimo sąlygas ir sukėlė jam papildomų nepatogumų. Kartu pažymėtina, kad 2019 m. kovo 27 d., 2019 m. balandžio 16 d., 2019 m. balandžio 17 d. ir 2019 m. gegužės 30 d. pareiškėjas praleido kamerose vienas, todėl šiomis dienomis pareiškėjo privatumo pažeidimas nebuvo toks intensyvus.

Teismas pažymi, kad Vilniaus PN nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad kamerose, kuriose jis kalėjo, sanitariniai mazgai nebuvo visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 72 paras.

Pareiškėjas taip pat skundėsi privatumo trūkumu pareigūnų atžvilgiu įkalinimo įstaigos dušinėse, bei tuo, jog dušu galėjo pasinaudoti tik kartą per savaitę.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo (toliau – Higienos norma 134:2015) 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Minėtame Pranešime nurodyta, kad Lukiškių TI-K suimtiesiems ir nuteistiesiems buvo sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-264 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, suimtieji ir nuteistieji dušu galėjo naudotis iki 15 minučių. Situaciją, kai laisvės atėmimo bausmę atliekantis asmuo dušu naudotis galėjo kartą per savaitę, EŽTT apibūdino kaip apgailestaujamą, tačiau pažeidimo dėl šių aplinkybių nenustatė, tačiau kiekvienu atveju sprendžiama, ar galimybės naudotis dušu nepablogino atitinkamo asmens teisės palaikyti asmeninę higieną taip, jog būtų pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr.44558/98)). Teismas vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl prausimo tvarkos ir dušų įrengimo, nenustatė, kad pareiškėjo teisė pasinaudoti dušu būtų buvusi suvaržyta. Vadinasi, pareiškėjui nebuvo ribojama teisė pasinaudoti dušu ir jis juo naudojosi. Atsižvelgiant į tai ir pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudarytos galimybės nusiprausti duše ne rečiau kaip 1 kartą per savaitę, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų.

Kaip matyti pareiškėjas taip pat skundžiasi, kad Lukiškių TI-K jam naudojantis dušu nebuvo užtikrintas privatumas. Atsakovės atstovo Pranešime pažymėta, kad Lukiškių TI-K dušų įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus, Lukiškių TI-K dušinėse buvo įrengta vieta nusirengimui/apsirengimui, privatumui užtikrinti buvo įrengtos pertvaros. Dėl privatumo naudojantis dušu LVAT yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo. Neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat gali būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (LVAT 2016 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016 ir kt.). Atitinkamai LVAT yra pripažinęs, jog Lukiškių TI-K dušo patalpose įrengtos 1,6 m aukščio pertvaros neužtikrina pareiškėjui privatumo naudojantis dušu (LVAT 2018 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vilniaus PN sektoriuje (Lukiškių skg. 6, Vilnius) dušuose buvo įrengtos pertvaros. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jo stebėjimu, pažymėtina, kad ginčo laikotarpiu galiojusių Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintų Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijų 81 punkte nustatyta, kad viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Tuo tikslu minėtos įkalinimo įstaigos dušo patalpoje, esančioje priežiūros poste, įrengtas stebėjimo langas. Vertinant pareiškėjo skundo argumentus dėl stebėjimo aptarto teisinio reguliavimo kontekste darytina išvada, kad tam tikri kalinamųjų ir suimtųjų privatumo apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai yra neišvengiami, tačiau net ir nurodyta instrukcijos nuostata turi būti vertinama neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas nebuvo nuvestas nusiprausti po dušu įstatyme nustatyta tvarka ir terminais, ar dėl kitų neatitikimų higienos reikalavimams, todėl pareiškėjas, įrodinėdamas privatumo pažeidimą, turėjo aiškiai pagrįsti, kokias konkrečiai teisės nuostatas pažeidė Vilniaus PN organizuodama nusiprausimą duše. Teisiniais argumentais savo teisių pažeidimo nepagrindus, t. y. nenurodžius, kokias konkrečiai teisės nuostatas pažeidė Vilniaus PN, vien tik skunde nurodytais abstraktaus pobūdžio argumentais nėra pagrindo konstatuoti pažeidimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog Lukiškių TI-K kamerose aliarmo sistema neveikė, o pasivaikščiojimo kiemeliuose, mankštos patalpose ir dušuose šios sistemos išvis nėra.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.10 bei 16.11 papunkčiuose nustatyta, kad nuteistųjų gyvenamosiose patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis LVAT praktika (LVAT 2017 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-9-602/2017), laikytina, jog laisvės atėmimo vietose pareigūno iškvietimo sistema pagal teisės aktus turi būti įrengta. Atsakovės atstovo pateiktame Pranešime pažymėta, kad kamerose buvo įrengti ir veikė skubaus iškvietimo mygtukai ir radijo taškai. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis.

Kita vertus, net ir pripažįstant, kad kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, buvo neveikianti aliarminio iškvietimo sistema ir tai neatitiko teisės aktų reikalavimų, šiuo atveju vertintina, jog pareiškėjas neįrodė, jog dėl to jam kilo kokios nors neigiamos pasekmės, t. y. kokia nors neturtinė žala. Pareiškėjas nepagrindė, kad būtent ginčo laikotarpiu dėl pareigūnų iškvietimo sistemos neveikimo jis patyrė konkrečius neigiamus išgyvenimus, sveikatos sužalojimą, jam būtų buvęs konkretus poreikis pasinaudoti šia sistema ginčo laikotarpiu kameroje ir pan.

Pareiškėjas nurodo, jog sporto metu jam nepavykus išsikviesti pareigūnų dėl nuvedimo į tualetą, jis gamtinius reikalus atliko vietoje, dėl ko iš jo šaipėsi kitas kalinys. Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato reikalavimo aliarminį iškvietimą įrengti kitose nei gyvenamosios kameros patalpose, be to, laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų elgesio kontrolė ir apsauga negyvenamosiose patalpose organizuojama ir užtikrinama taikant visumą organizacinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas pastarojo skundo teiginio nekonkretizavo, nenurodė šio įvykio datos, byloje nėra duomenų, jog jis dėl šio įvykio būtų kreipęsis į administraciją, o vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą (LVAT 2018 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018, 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2264-1062/2018).

Teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, kad psichologai, psichiatrai ar kiti sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą būtent minėtų netinkamų kalinimo sąlygų (pareigūnų iškvietimo sistemos neveikimo ar tokios sistemos nebuvimo pasivaikščiojimo kiemeliuose, dušuose ir kitose patalpose) poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad jam trūko užimtumo.

Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne laiko praleidimui lauke.

Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad įkalinimo įstaigos Resocializacijos skyrius vykdo įvairias programas ir priemones: naujai atvykusių į įkalinimo įstaigą nuteistųjų adaptacijos programą; ŽIV/AIDS ir narkomanijos prevencijos priemones; pozityvaus užimtumo priemones; kompiuterinio raštingumo programą; kriminalinės subkultūros apraiškų prevencijos programą. Nuteistieji turi galimybę žaisti stalo tenisą, krepšinį bei tinklinį; darbo, poilsio ir švenčių dienomis išvedami į Laisvalaikio užimtumo patalpas. Vyksta užsiėmimai „Biblijos valanda“, Šv. Mišios, koncertai, renginiai. Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja, kiek laiko per dieną turi būti skiriama nuteistųjų socialinės reabilitacijos programoms. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu, nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Nagrinėjamu atveju byloje duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją su prašymais ar skundais, susijusiais su dalyvavimu socialinės reabilitacijos programose ar socialinių poreikių tenkinimu ir tokie prašymai ar skundai nebuvo patenkinti, nėra. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo paaiškinimu, todėl daro išvadą, kad atsakovės atstovo veiksmai užtikrinant suimtųjų ar nuteistųjų užimtumą yra teisėti.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN buvo netinkama apšvieta, taip pat nebuvo įrengti elektros jungikliai.

Eksploatavimo taisyklių 14.3 papunktyje nustatyta, kad koridoriuje prie kameros įmontuojami elektros jungikliai. Teismas pažymi, kad elektros jungiklio įrengimas kameros viduje teisės aktuose nėra numatytas. Pranešime pažymėta, kad vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, koridoriuje prie kamerų buvo sumontuotas elektros jungiklis, atliekantis ir saugiklių funkciją, kuriais buvo galima valdyti apšvietimą ir elektros energijos tiekimą į kamerą.

Tardymo izoliatorių, pataisos namų ir kitų laisvės atėmimo vietų bei policijos areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Higienos norma 134:2015. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (Higienos normos 134:2015 14 punktas), natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (Higienos normos 134:2015 15 punktas). Pranešime nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa buvo ne mažesnė kaip 200 Lx (b. l. 24–27). Šiame Pranešime taip pat paaiškinta, kad Lukiškių TI-K kamerų apšvietimui naudojamos lemputės buvo perkamos sudarius sutartį su tiekėjais, prieš tai atlikus viešųjų pirkimų procedūras, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Viešųjų pirkimų įstatymu. Kamerų apšvietimui naudojamos lemputės atitiko Europos sąjungoje numatytus kokybės standartus. „CE“ ženklas ant lemputės pakuotės rodo, jog gaminys atitinka esminius Europos sąjungos normų reikalavimus dėl sveikatos, naudojimo saugos ir aplinkos apsaugos. Gaminio ženklinimas „CE“ ženklu valstybinėms rinkos priežiūros institucijoms rodo, kad gaminys tos šalies rinkai yra tiekiamas legaliai. Lukiškių TI-K kamerų apšvietimui buvo naudojamos lemputės nekenksmingos sveikatai. Byloje pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos patikrinimo aktai, iš kurių matyti, kad Lukiškių TI- K kamerose buvo nuolat atliekami patikrinimai. Teismas pažymi, kad vertintini tik tie byloje esantys patikrinimo aktai, kurie aktualūs ginčo laikotarpiu. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2019 m. gegužės 17 d. patikrinimo akto Nr. (10-12 15.4.8.)PA-3420 (b. l. 22–23) matyti, kad kameroje Nr. 109 patikrinimo metu Lietuvos higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta. Todėl teismas, vertindamas atsakovės atstovo pateiktus dokumentus ir argumentus, atmeta pareiškėjo teiginius dėl patirtos žalos dėl netinkamo apšvietimo kaip nepagrįstus ir neįrodytus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamos apšvietos ir jungiklių kameroje nebuvimo laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjas skundėsi, jog jam kamerų tipo patalpose patalynė buvo išduodama tik miego laikui, taip pat nebuvo sudaryta galimybė minkštai atsisėsti.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213 (toliau – Įsakymas) pakeitė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“.

Įsakymo 1.5 punkte yra nustatytas itin griežtas režimas nuteistiesiems, laikomiems kamerose: nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamiems į kamerų tipo patalpas pagal Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims – moterų higienos reikmenis), patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui, Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką, greitai gendantys maisto produktai įdedami į šaldytuvą, ilgai saugoti ir dėl natūralių sąlygų sugedę maisto produktai nuteistojo akivaizdoje sunaikinami, apie tai surašomas aktas, kuris, nuteistajam pasirašius, įsiuvamas į jo asmens bylą. Pareiškėjo vertinimu, toks reguliavimas sudaro sąlygas ir prielaidas kankinti nuteistuosius, nes jie, neturėdami patalynės, tinkamai nepailsės, bus kankinami. Teismas nesutinka su tokiu vertinimu. Nuteistųjų teisė minkštai atsisėti ir atsigulti dienos metu, kai nemiegama pagal nuteistųjų dienotvarkę, niekur nenumatyta, be to, pareiškėjas su skundais ir prašymais į įstaigos administraciją nesikreipė, todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti.

Apibendrinant nustatytas aplinkybes, pažymėtina, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis minėtoje įkalinimo įstaigoje kamerose esančiais sanitariniais mazgais bei dušuose pareigūnų atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad dėl nustatytų pažeidimų, pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo pataisos įstaigoje sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovei kilo pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje reglamentuota kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kitaip tariant, teisės aktai neįtvirtina baigtinio kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, sąrašo. Neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę, inter alia į tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos dėl sąmoningo Vilniaus PN elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma 4 000 Eur suma akivaizdžiai viršija pareiškėjo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui, kadangi, kaip minėta, pareiškėjas dalį laikotarpio kameroje buvo kalinamas vienas. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose (LVAT 2018 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1153-624/2018, 2019 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1831-525/2019, 2019 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4143-629/2019, 2019 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje A-2299-525/2019), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į LVAT praktiką, priteistina maksimali 150 Eur suma. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo G. A. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti G. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), priteisti 150 Eur (šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė