Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Paužaitės, Dariaus Prankos,

atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą M. J. ir jo gynėjui advokatui Matui Balėnui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal M. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 21 d. nuosprendžio, kuriuo M. J., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės perduodant jį laiduotojo A. D. atsakomybei pagal laidavimą 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams paskiriant 1 000 Eur (vieno tūkstančio eurų) užstatą ir baudžiamoji byla nutraukta.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, M. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2025 m. birželio 13 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš M. J. nuspręsta išieškoti dalį – 50 000 Eur (penkiasdešimt tūkstančių eurų) – transporto priemonės „Aston Martin DB12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini), vertės atitinkančios pinigų sumos valstybės naudai.

Vadovaujantis BK 72⁵ straipsniu, M. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos programose ir kursuose, nustatant, kad šis įpareigojimas turi būti įvykdytas per 6 (šešių) mėnesių terminą, skaičiuojant jį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. M. J. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis, 2025 m. birželio 10 d., apie 16.40 val., (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Aston Martin DB12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 1,64 promilės etilo alkoholio koncentracija.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu M. J. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 21 d. nuosprendį ir netaikyti jo atžvilgiu BK 72 straipsnyje numatytų nuostatų ir nekonfiskuoti nusikalstamos veikos priemonės – automobilio „Aston Martin DB12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini) vertės atitinkančios pinigų sumos – 50 000 Eur valstybės naudai. Taip pat prašo sumažinti paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo teisės vairuoti transporto priemones minimaliam terminui. Jeigu apygardos teismas nuspręstų, kad šioje byloje yra privaloma taikyti konfiskavimo institutą, prašo taikyti dalinį konfiskavimą, konfiskuojant dalį minėto automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą – 20 000 Eur bei neskirti jam neprivalomos baudžiamojo poveikio priemonės – dalyvavimo alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ar kitose programose ir kursuose.

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog M. J. nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtų baudžiamųjų poveikio priemonių būtinumu ir dydžiais. Skunde pakartoti apylinkės teisme teisiamojo posėdžio metu M. J. duoti paaiškinimai, ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai bei teigiama, kad apeliantas labai gailisi, kad vairavo automobilį būdamas neblaivus, pasižada to niekada ateityje nedaryti. Pažymėta, kad apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nepilnai teisingai motyvavo ir atsižvelgė į apeliantui paskirtų baudžiamųjų poveikio priemonių tikslingumą ir proporcingumą, dėl to liko iki galo neatskleista ir neįvertinta teisingo sprendimo priėmimui reikšmingų faktinių aplinkybių visuma. Skunde minimi teisingumo, proporcingumo principai, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo išaiškinimas apie teisingumo sampratą, bausmės paskirtis (BK 41 straipsnis), bendrieji bausmės skyrimo pagrindai (BK 54 straipsnis) bei nurodoma, kad šiuo atveju, apelianto manymu, pilnai egzistuoja aplinkybės, sudarančios pagrindą neskirti konfiskavimo instituto šioje byloje, arba skirti mažesnį dalinį konfiskavimą, arba skirti jam baudžiamojo poveikio priemonę, įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant įmokos dydį artimą vidutiniam. Kartu ir skirti trumpesnės trukmės draudimą naudotis specialia teise (teise įgyti vairuoti kelių transporto priemones) ir neskirti įpareigojimo dalyvauti alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos programose ir kursuose.

2.2. Skunde teigiama, kad nusikaltimas yra padarytas ne iš savanaudiškų tikslų ir pirmą kartą gyvenime. Apelianto teigimu, apylinkės teismas galėjo šioje byloje apskritai netaikyti turto konfiskavimo instituto arba taikyti mažesnės apimties dalinį konfiskavimą, nes apeliantas buvo atleistas pagal laidavimą nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamos veikos, numatytos 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta. Nurodoma, kad iš formuojamos ir aktualios teismų praktikos, nuteisto asmens ir asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, teisinis statusas skiriasi. Pagal BK VI skyriuje nustatytą teisinį reguliavimą, nors teismo sprendimas atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės turi būti pagrįstas įsitikinimu dėl tokio asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką, tačiau apkaltinamasis nuosprendis tokiam asmeniui nepriimamas, jo byla nutraukiama (BPK 303 straipsnio 4 dalis). Jeigu apeliantas bus atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už jo padarytą nusikalstamą veiką, tai jis nebus nuteisiamas.

2.3. Skunde nurodoma, jog atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir nuteisimo atvejais turto konfiskavimo taikymo teisinis pagrindas taip pat skiriasi. Nuteistam asmeniui turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio priemonė skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis), tokiais atvejais remiantis BK 72 straipsnyje pateiktu teisiniu reguliavimu, įstatyme nurodyto turto konfiskavimas nepriklauso nuo teismo nuožiūros ir yra privalomas. Nuteisus asmenį pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, automobilio (ar jo vertės), kaip nusikalstamos veikos priemonės konfiskavimo privalomumas, taip pat gali būti taikomas (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-392-699/2017). Atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, turto konfiskavimo kaip baudžiamojo poveikio priemonės taikymo teisinis pagrindas nurodytas BK 67 straipsnio 2 dalyje. Iš šioje normoje pateikto teisinio reguliavimo ir paties atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto sutaikomosios paskirties išplaukia, kad baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų pasirinkimo klausimas šiuo atveju paliekamas teismo nuožiūrai.

2.4. Apelianto vertinimu, jis yra ypatingai teigiamai charakterizuojamas. Skunde pacituotos Lietuvos (duomenys neskelbtini) sąjungos prezidento R. D. bei VšĮ (duomenys neskelbtini) direktorės D. B. į bylą pateiktos M. J. charakteristikos. Taip pat minėta direktorė, labai gerai žinodama apeliantą, kaip nuostabų žmogų, prašo apygardos teismo ir tarpininkauja, kad jis būtų baudžiamas kuo švelniau, neatimant iš apelianto teisės vairuoti, kuri yra jam labai reikalinga tolimesniam jų sėkmingam bendradarbiavimui. Įstaiga laiduoja už apelianto elgesį ateityje. Be to, apeliantas yra pelnęs padėkų, užsiima labdara, sportuoja, kiek leidžia sveikata, nerūko, buvo kraujo donoras. Kai apeliantas ir jo vadovaujamos įmonės turėjo finansinių galimybių, teikė reikšmingą paramą – 2019-2024 m. laikotarpiu iš viso buvo suteikta 366 116 Eur paramos. Šiuo metu finansinė padėtis neleistų teikti tokio dydžio paramos.

2.5. Akcentuota, jog apelianto gyvenimo būdas nėra lengvabūdiškas ar pavojingas visuomenei, jis yra socialiai atsakingas ir kritiškai vertinantis savo elgesį asmuo. Alkoholio vartojimas nėra apelianto kasdieninio gyvenimo būdo išraiška, padarytas nesunkus, nesmurtinio pobūdžio nusikaltimas, dėl kurio jis visiškai prisipažįsta ir nuoširdžiai gailisi. Todėl konfiskavimo instituto taikymas šioje byloje (transporto priemonės ar jos vertės konfiskavimas) pagal byloje nustatytas aplinkybes ir apeliantą teigiamai charakterizuojančią medžiagą yra neproporcinga (neadekvati) jo padarytam teisės pažeidimui. Skunde pateikta teismų praktika, susijusi su konfiskuotinu turtu, bei nurodoma, kad kai nėra nusikaltimų sistemiškumo (kartotinumo) ir nenustatyta kitų reikšmingų aplinkybių, turtas, t. y. transporto priemonė neturėtų būti konfiskuojama. Pritaikius konfiskavimo institutą net 50 000 Eur šioje byloje nukentės visai su šiuo nusikaltimu nesusiję asmenys (apelianto šeima, vaikai). Apeliantas yra trijų vaikų tėvas, kuriais rūpinasi ir juos išlaiko. Du vaikai gyvena (duomenys neskelbtini), t. y. 320 km nuo apelianto gyvenamosios vietos, o vienam vaikui iš buvusių santykių periodiškai teikia išlaikymą. Apelianto sutuoktinė gauna tik 620 Eur dydžio mėnesinį atlyginimą, todėl pagrindinė šeimos finansinė našta gula ant jo pečių. Pažymėta ir tai, kad kaltinamajame akte pateiktas pastatas su sklypu – daugiabutis, kurio vienas butas priklauso jam nuosavybės teise, bet ten gyvena apelianto mama uzufrukto teise, nes kitos gyvenamosios vietos ji neturi.

2.6. Apeliantas pažymi, kad jeigu jis būtų vairavęs automobilį, kurio vertė yra, pavyzdžiui 500 Eur, teismas spręstų tik dėl 500 Eur konfiskavimo instituto taikymo, kas dažnu atveju būna ir kitose baudžiamosiose bylose, todėl kyla pagrįstas klausimas ar tokiu atveju nėra pažeidžiamas fundamentalus teisės principas – lygiateisiškumo principas. Nes matoma, kad kiti asmenys, padarę nusikaltimus (vairuodami pigias (pigesnes) transporto priemonėmis, atsiduria palankesnėje teisinėje situacijoje nei apeliantas, net jeigu kitos bylos faktinės aplinkybės yra identiškos kaip šios bylos. Tokiais atvejais jiems teismai taiko daug mažesnę konfiskuotino turto (ar jo dalies) vertę. Nusikaltimo padarymo metu apeliantas buvo finansiškai pajėgus ir galėjo sau leisti didesnes finansines išlaidas, tačiau už 2024 m. dividendų jam nebuvo išsimokėta. 2024 m. buvo tik vienkartinis akcijų pardavimo sandoris, už kurį nėra pilnai atsiskaityta ir buvo gauta tam tikra pinigų suma, sąskaitos likutis kortelėje bylos nagrinėjimo metu buvo tik 10 904 Eur. Kaip minėta, už šiuos pinigus apeliantas turi išsilaikyti pats ir išlaikyti mažamečius vaikus ir sutuoktinę. Skunde prašoma atkreipti dėmesį ir į tai, kad darant šią nusikalstama veiką niekam nebuvo padaryta žala. Tokios didelės automobilio vertės konfiskavimas nepagrįstai ir neproporcingai apsunkintų apelianto ir jo šeimos teisinę padėtį. Apeliantas nėra teistas, automobilio ir pagalbos jį vairuojant reikia visai su šiuo nusikaltimu nesusijusiems asmenims. Todėl apelianto manymu, konfiskavimo instituto taikymas jo atžvilgiu šioje byloje, konfiskuojant transporto priemonės vertės dalį net 50 000 Eur nėra proporcinga ir teisinga priemonė baudžiamajam tikslui pasiekti.

2.7. Apygardos teismui nusprendus taikyti konfiskavimo institutą prašoma taikyti dalinį konfiskavimą, konfiskuojant dalį automobilio „Aston Martin DB12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini), vertės atitinkančią pinigų sumą 20 000 Eur. Pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių motyvų, kodėl baudžiamojo poveikio priemonės prevenciniams tikslams pasiekti nepakaktų 20 000 Eur ar panašios sumos konfiskavimo, kuris buvo aptariamas teismo posėdžio metu. Tokiu atveju, toks teismo sprendimas atsižvelgiant į visas anksčiau nurodytas aplinkybes, būtų proporcingas ir nebūtų per didelė našta ne tik apeliantui, bet ir jo artimiems žmonėms.

2.8. Skunde minimos ir BK 68 straipsnio nuostatos bei nurodoma, kad asmeniui, kuriam buvo nustatytas neblaivumas, nežymiai viršijęs ribą, skiriančią administracinę ir baudžiamąją atsakomybę (nustatyta 1,64 prom.), kuris transporto priemonę vairavo tik apie 1 metrą, kuris yra ypatingai teigiamai charakterizuojamas, nusipelnęs (duomenys neskelbtini), pagal galimybes skyręs daug laiko ir piniginių lėšų labdaringai veiklai ir yra net trijų įmonių vadovas, kuris periodiškai turi vykti į (duomenys neskelbtini), kad galėtų rūpintis savo mažamečiais vaikais ir dalyvauti jų auklėjime, paskirtas draudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 3 metams ir 6 mėnesiams nėra teisingas ir protingas terminas šioje situacijoje, todėl prašoma atimti teisę vairuoti transporto priemones minimaliam terminui. Prašoma sudaryti galimybę apeliantui pasitaisyti netaikant ilgo teisės vairuoti transporto priemones atėmimo termino, ir leisti greičiau dirbti visu pajėgumu, taip prisidedant prie jų įmonės sėkmingo vystymosi ir tuo pačiu įmonės darbuotojų gerovės. Baudžiamasis poveikis akivaizdus. Kai nuo 2025 m. birželio 13 d. apeliantas neteko teisės vairuoti patyrė ir vis patiria labai didelį paskirtos kardomosios priemonės baudžiamąjį poveikį, kuris pasireiškė finansiniais nuostoliais, o teisės vairuoti netekimas dar ilgam laikotarpiui jį sužlugdys. Byloje yra apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jis neįrašytas į narkologo įskaitą.

2.9. Apeliantas yra trijų įmonių vadovas, todėl jam būtina turėti teisę vairuoti. Jis yra atsakingas už nuolatinį ryšių palaikymą su klientais bei darbų atlikimą. Tenka nuolatos bendrauti ir fiziškai, kad būtų užtikrintas sklandus įmonės darbas ir sutartinių įsipareigojimų vykdymas. Jeigu jis nebegalės tinkamai atlikti savo darbo funkcijų, tada jo klientai turės nutraukti su jo įmonėmis sutartis. Per savo darbo metus turi pastovių klientų ratą, dažnu atveju jie kreipiasi pakartotinai. Pabrėžta, kad teismams nagrinėjant kitos viešosios teisės šakos pažeidimų bylas, pvz., administracinių nusižengimų bylas, teismai retais atvejais skiria teisės pažeidėjui specialiosios teisės atėmimą atitinkamo straipsnio sankcijoje numatytam vidurkiui ar didesniam terminui. Jei pažeidėjas gailisi, pripažįsta kaltę yra kitos aplinkybės (teisė vairuoti reikalinga darbo funkcijoms atlikti, sunki pažeidėjo sveikata ir pan.) teismai dažnu atveju skiria minimalu teisės atėmimo terminą. Skunde pažymėta, jog svarbu tai, kad apeliantui buvo nustatytas girtumas, kuris nežymiai viršijo administracinę ir baudžiamąją atsakomybę skiriančią ribą – 1 ,64 prom. Todėl negalima būtų kategoriškai teigti, kad apeliantas piktybinis vairuotojas. Yra padaręs kelis smulkius nusižengimus, bet jie nėra sistemingi ir visos baudos sumokėtos laiku. Nėra baustas administracine tvarka už administracinius nusižengimus, kuriais kėsinamasi į viešąją tvarką. Skunde taip pat pateikti teismų praktikos pavyzdžiai, kuriuose buvo priimtas sprendimas specialiąją teisę – teise vairuoti transporto priemones atimti minimaliam laikotarpiui bei nurodoma, kad skunde paminėtoje teismų praktikoje kaltinamieji iki nusikaltimo padarymo žinojo, kad specialioji teisė vairuoti transporto priemones jiems yra reikalinga, ir nors tai nesulaikė jo nuo nusikaltimo padarymo, bet teismai vis vien skirdavo minimalius teisės vairuoti atėmimo terminus ar artimus minimaliam terminui. Suprantama, kad jeigu apeliantui būtų nustatytas neblaivumas 0,14 promilės mažesnes nei nustatytas šioje byloje, tai jam būtų taikoma administracinė atsakomybė ir remiantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 422 straipsnio 5 dalimi būtų nubaustas 800 Eur bauda bei būtų paskirta administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas tik 6 (šešiems) mėnesiams ir administracinio poveikio priemonės – draudimas vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai 12 mėnesių laikotarpiui.

2.10. Jeigu apygardos teismas vis dėlto manys, kad apeliantą atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės teismas turėtų taikyti dvi (atimti specialiąją teisę ir kt.) baudžiamojo poveikio priemones, tokiu atveju prašoma, atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir išdėstytus argumentus, skirti apeliantui įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant minimalų įmokos dydį (100 MGL). Prašoma netaikyti apeliantui įpareigojimo dalyvauti alkoholizmo, narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ar kitose programose ir kursuose, nes tam nėra visiškai jokio pagrindo, nes ši baudžiamosios poveikio priemonė yra skiriama kada yra pagrindas manyti, kad kaltinamojo nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos priklausomybė alkoholiui ar narkotikams, socialinių įgūdžių stoka, elgesio problemos ar kitos panašios aplinkybės arba tokios priemonės taikymas gali padėti pataisyti kaltinamojo elgesį, užkirsti kelią pakartotiniam nusikaltimui ir padėti resocializacijai. T. y. įpareigojimas dalyvauti programose nėra privalomas visais atvejais. Teisės vairuoti atėmimas prie šio nusikaltimo yra privalomas, bet programos – diskrecinės, priklauso nuo individualių bylos aplinkybių ir kaltininko asmenybės.

3. Vilniaus apygardos teisme 2026 m. kovo 16 d. buvo gautas apelianto M. J. gynėjo advokato Mato Balėno prašymas, kuriame iš esmės pakartoti apeliacinio skundo argumentai bei prašoma prijungti prie baudžiamosios bylos rašytinius įrodymus (fotonuotraukas, sąskaitos išrašus, straipsnį ir rašytinius paaiškinimus dėl aplinkybių). Taip pat nurodoma, kad liudytojos D. J. duoti parodymai nėra patikimi (prieštarauja kitiems įrodymams ir faktinėms aplinkybėms), o skundžiamu nuosprendžiu pritaikytos baudžiamojo poveikio priemonės neproporcingai griežtos. Atkreiptas dėmesys į prokuroro atsiliepime nepagrįstai nurodytas aplinkybes, jog M. J. šiuo atveju yra padaręs analogišką teisės pažeidimą, kad apeliantas turi priklausomybę alkoholiui. Prašyme nurodoma ir tai, kad apelianto neblaivumo promilių laipsnis tikrinimo metu drastiškai sumažėjo, tai leidžia abejoti alkotesterio duomenų patikimumu. Be to, pažymima, kad apelianto atžvilgiu de facto buvo vykdomi procesiniai veiksmai net nepradėjus ikiteisminio tyrimo (gavę informacijos iš pranešėjos, policijos pareigūnai prie prekybos centro „L.“ slapta stebėjo ir laukė kol M. J. įsės į automobilį), t. y. tokie veiksmai savo esme atitinka slapta sekimą, kuris šiuo atveju nebuvo sankcionuotas.

4. Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Vytautas Jancevičius atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą. Akcentuota, kad M. J. ypatingą reikšmę skiria jį teigiamai charakterizuojančioms aplinkybėms, tačiau tai nėra teisinga, nes teismas, atleisdamas asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės ir skirdamas baudžiamojo poveikio priemones, yra įpareigotas vertinti visas aplinkybes, o ne tik teigiamas. Teigiami aspektai liko įvertinti atleidžiant M. J. nuo baudžiamosios atsakomybės. Šiuo atveju atleidžiant M. J. nuo atsakomybės, nebūtų teisinga neskirti baudžiamojo poveikių priemonių, nes apeliantas ir ankščiau yra padaręs analogišką teisės pažeidimą, t. y. vairavo automobilį neblaivus (taikyta administracinė atsakomybė). Atsižvelgiant į liudytojos D. J. duotus parodymus, atsiliepime nurodoma, kad M. J. linkęs vairuoti automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o be transporto priemonės tokie pažeidimai nebūtų galimi, todėl neabejotinai teigtina, kad automobilis yra nusikalstamos veikos priemonė, nes be šio, asmuo negalėtų padaryti nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnyje. Taip pat M. J. nusikalstamos veikos padarymo metu vairavo ne jam, o trečiajam asmeniui priklausantį automobilį, todėl šiuo atveju nebuvo pagrindo konfiskuoti automobilį, bet buvo pagrįstai išieškota konfiskuotino automobilio vertę atitinkanti pinigų suma, kuri yra proporcinga jo padarytai nusikalstamai veikai ir apelianto charakteristikai, jo finansinei situacijai. Apylinkės teismas iš M. J. nusprendė išieškoti 50 000 Eur, nors nusikalstamos veikos priemonės vertė yra 231 730 Eur, taigi išieškotina suma yra proporcinga ir nėra jokio pagrindo mažinti išieškotinos sumos dydį. Pažymėta, kad apeliantui nereiktų pervertinti tokių aplinkybių kaip žala ar nuvažiuotas atstumas, nes pavojingų padarinių buvo išvengta tik esant pilietiškam kitų asmenų elgesiui ir pranešimui apie daromą teisės pažeidimą. Atsižvelgus į tai, kad M. J. ir ankščiau yra padaręs analogišką teisės pažeidimą ir jam buvo skirtas 1 metų draudimas vairuoti transporto priemones, bet apeliantas ir toliau analogiškai elgėsi, prokuroro manymu, skundžiamu nuosprendžiu paskirtas 3 metų 6 mėnesių draudimas yra teisingas ir proporcingas. M. J., kaip šis prašo, negali būti mažinamas draudimo vairuoti transporto priemones terminas, nes minimalus termino nustatymas nesugebės atgrasyti M. J. nuo analogiškų nusikalstamų veikų darymo ateityje. Be to, nors pats M. J. neigia turintis priklausomybę alkoholiui, tačiau bylos duomenys suteikia pagrindo manyti kitaip. M. J. yra ne kartą vairavęs automobilį pavartojus alkoholio (tiek mažesniais, tiek ir didesniais kiekiais). Taip pat apeliaciniame skunde M. J. yra nurodęs: „Nusipirkau alkotesterį ir rytais dabar save tikrinu, jeigu nesu tikras ar galiu vairuoti“. Iš šių žodžių galima suprasti, kad M. J. ganėtinai dažnai vartoja alkoholį, jeigu tenka rytais tikrinti savo blaivumo laipsnį. Šiuo atveju nėra sprendžiamas klausimas, ar M. J. turi priklausomybę alkoholiui, ar ne, tačiau reikšminga, kad šis yra ne kartą vairavęs pavartojus alkoholinius gėrimus, taikoma švelnesnė atsakomybė neduoda reikšmingų rezultatų, todėl siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms ir kitiems teisės pažeidimams yra būtina M. J. taikyti įpareigojimą dalyvauti aukščiau minėto pobūdžio programose ir kursuose. Skundžiamu nuosprendžiu paskirdamas M. J. tris baudžiamojo poveikio priemones teismas tinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas ir parinko teisingas bei tarpusavyje derančias baudžiamojo poveikio priemones, galinčias teigiamai paveikti asmenį, t. y. laikytis įstatymų ir nenusikalsti, tačiau kartu nesukuriant nebaudžiamumo pojūčio.

5. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą M. J. ir jo gynėjas palaikė apeliacinį skundą. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos apeliacinės bylos nagrinėjimo ribos ir teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nebent būtų nustatyti esminiai BPK pažeidimai. Iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą M. J. apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas neginčija skundžiamu nuosprendžiu nustatytų faktinių aplinkybių ir veikos kvalifikavimo, tačiau nesutinka su jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise (vairuoti kelių transporto priemones) terminu, prašydamas jį sutrumpinti iki minimalaus termino, taip pat nesutinka su nustatyta išieškotina konfiskuotino turto suma ir prašo ją sumažinti iki 20 000 Eur arba netaikyti turto konfiskavimo bei prašo vietoj įpareigojimo dalyvauti alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos programose ir kursuose paskirti jam 100 MGL įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Teisėjų kolegija, neįžvelgusi esminių BPK pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise (vairuoti kelių transporto priemones) termino.

7. BK 67 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje numatytais pagrindais, tai yra ir BK 40 straipsnyje numatytu pagrindu, gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės. Diskrecija spręsti, ar atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui skirtinos poveikio priemonės, kelias ir kokias konkrečiai baudžiamojo poveikio priemones tikslinga parinkti, palikta teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018). Įgyvendindamas šią jam suteiktą diskreciją teismas privalo atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko asmenybę, baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, jų suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės.

8. Pirmosios instancijos teismas, atleisdamas M. J., padariusį BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, paskyrė tris baudžiamojo poveikio priemones – uždraudimą naudotis specialia teise (vairuoti kelių transporto priemones) 3 (trims) metams 6 (šešiems) mėnesiams, konfiskuotino turto (transporto priemonės) dalies vertės konfiskavimą bei įpareigojimą dalyvauti alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos programose ir kursuose. Iš tiesų, pagal teismų praktiką BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytų veikų prevencijai užtikrinti paprastai kartu skiriamos tiek turtinio pobūdžio, tiek ir susijusios su uždraudimu naudotis specialia teise baudžiamojo poveikio priemonės. BK 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų – teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281¹ straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287-1073/2018). Tokiu atveju siekiama prevencinių ir asmens elgesio korekcijos tikslų, t. y. apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas ir jį paveikti taip, kad nebedarytų naujų teisės pažeidimų ir nusikaltimų.

9. Apeliaciniame skunde teigiama, kad paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, ir nustatydamas 3 (trijų) metų 6 (šešių) mėnesių terminą, apylinkės teismas visiškai nepagrindė šio sprendimo, taip pat neįvertino aplinkybių, kad M. J. yra neteistas, nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, savo kaltę pripažino visiškai, dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailėjosi, nepadarė jokios žalos, neatsižvelgta ir į atsakomybę lengvinančias aplinkybes bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į byloje pateiktus jį teigiamai charakterizuojamus duomenis. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su šiais skundo teiginiais sutinka iš dalies ir pažymi, jog M. J. teigiamai charakterizuojančios aplinkybės savaime nesudaro pagrindo taikyti minimalios trukmės baudžiamojo poveikio priemonės, tačiau pripažintina, kad byloje nustatytos aplinkybės, apibūdinančios M. J., jo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, taip pat teisės vairuoti transporto priemones reikalingumą atsižvelgiant į apelianto šeimoje susiklosčiusią situaciją (du vaikai gyvena (duomenys neskelbtini), sudaro pagrindą konstatuoti, jog apylinkės teismo nustatytas uždraudimo vairuoti kelių transporto priemones terminas – 3 (treji) metai 6 (šeši) mėnesiai yra per griežtas. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 4 punkto pagrindu, t. y. dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų.

10. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad baudžiamojo poveikio priemonės skiriamos, įvertinus šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-788/2018) bei proporcingumą, kuris reikalauja, kad, vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės būtų proporcingos teisės pažeidimui, atitiktų siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, nevaržytų asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti būtų teisinga pusiausvyra (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-79-511/2018).

11. Pagal BK 68 straipsnio 2 dalį teismas gali uždrausti naudotis specialiomis teisėmis nuo 1 (vienerių) iki 5 (penkerių) metų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. J. uždraudimą naudotis specialia teise ir nustatydamas jo terminą 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, atsižvelgė į tai, kad M. J. vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam buvo nustatytas vidutinis girtumo laipsnis, t. y. apeliantas viršijo 1,51 promilės ribą, nuo kurios kyla įstatyme numatyta baudžiamoji atsakomybė, kadangi antro pūtimo metu jo iškvėptame ore buvo nustatyta 1,64 promilės etilo alkoholio koncentracija. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad apeliantas padarė itin šiurkštų ir pavojingą Kelių eismo taisyklių pažeidimą, kuris pasireiškė dideliu pavojingumu tiek pačiam vairuotojui, tiek visuomenės saugumui. M. J., sėsdamas už vairo, visiškai ignoravo galimas kilti neigiamas pasekmes, jį sustabdžiusiems policijos pareigūnams prisipažino, kad prieš važiuodamas namo nutarė papietauti restorane ir išgėrė 3-4 taures vyno, jis veikė tiesiogine tyčia – žinojo, jog teisės aktai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip elgtis, kas, apeliacinės instancijos teismo manymu, rodo jo neatsakingumą, kuris taip pat yra vertintinas sprendžiant baudžiamojo poveikio priemonės termino nustatymo klausimą. Šios aplinkybės neabejotinai vertintinos apelianto nenaudai, sprendžiant jo baudžiamosios atsakomybės klausimą, tačiau nesumenkinant pažeidėjo atsakomybės, pažymėtina, jog padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas nėra vienintelis ar esminis kriterijus, į kurį teismas atsižvelgia, spręsdamas asmeniui skirtinų baudžiamojo poveikio priemonių (atitinkamai ir jų termino nustatymo) klausimą.

12. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą atleisti M. J. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, įvertino tai, kad M. J. nuo pat pradžių pripažino savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos, ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje išsamiai parodė visas įvykio aplinkybes ir nuoširdžiai gailėjosi, tai pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. M. J. yra dirbantis, turintis tris vaikus, kuriems teikia išlaikymą, anksčiau nėra teistas, per pastarųjų vienerių metų laikotarpį buvo baustas administracine tvarka, tačiau visas paskirtas pinigines baudas yra sumokėjęs. Taigi, aptartos aplinkybės M. J. charakterizuoja teigiamai, tačiau jo neteisėtus veiksmus, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo vertinti kaip atsitiktinius, kadangi M. J. praeityje jau buvo baustas administracine tvarka Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2020 m. sausio 22 d. nutarimu pagal ANK 422 straipsnio 5 dalį už tai, kad 2019 m. gruodžio 23 d. vairavo automobilį neblaivus, kai nustatytas lengvas (0,97 promilių) girtumo laipsnis bei jam buvo paskirta 800 Eur bauda ir administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės atėmimas (teisė vairuoti transporto priemones) 12 mėnesių. Šios aplinkybės, skundą nagrinėjančio teismo įsitikinimu, itin neigiamai charakterizuoja apeliantą bei parodo, jog toks procesas nepadarė jam teigiamos įtakos, nes šiuo konkrečiu atveju apelianto veiksmai atitiko nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje požymius. M. J. apsvaigimas nuo alkoholio, nors apeliantas ir nurodo, kad nežymiai viršijo ribą, kuriai esant kyla ne administracinė, o baudžiamoji atsakomybė, tačiau tokius skundo teiginius, teisėjų kolegija vertina, kaip siekį sumenkinti savo veiksmų pavojingumą, faktines aplinkybes vertinant sau palankia linkme. Pastebėtina, jog už vairavimą apsvaigus nuo alkoholio administracinė atsakomybė kyla nustačius, kad asmuo vairavo būdamas neblaivus, kai jo iškvėptame ore yra 0,41 promilės alkoholio koncentracija, tad M. J. nustatytas 1,64 promilės ženkliai, net 4 kartus, viršija minimalią ribą, kuomet jau asmuo yra traukiamas atsakomybėn. Todėl apelianto skunde pateikti argumentai dėl to kokia nuobauda ir administracinio poveikio priemonė jam galėtų būti paskirta, šiuo atveju, pripažintini neaktualiais bei nevertintini. Taip pat apeliantas skunde nurodo ir tai, kad sėdo neblaivus už vairo norėdamas perstatyti automobilį į kitą vietą, tačiau apygardos teismas pažymi, jog tokios aplinkybės niekaip nešalina M. J. baudžiamosios atsakomybės ir niekaip nepateisina jo veiksmų. Nei BK, nei ANK nuostatos, nei KET taisyklės nenumato jokių išimčių, leidžiančių neblaiviam vairuoti transporto priemonę, ir apie tai vairuotojams yra žinoma dar prieš įgyjant vairuotojo pažymėjimą.

13. Be kita ko, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog apeliantas, visgi, turi problemų dėl alkoholio vartojimo. Kaip jau paminėta, byloje nustatyta, jog M. J. transporto priemonę vairavo, kai jam buvo nustatytas 1,64 promilių alkoholio koncentracija iškvėptame ore, asmuo buvo sulaikytas pašalinio asmens ? D. J. kvietimu, nurodant, jog M. J. vartojo alkoholinius gėrimus ir sėdo už vairo, praeityje ANK tvarka M. J. taip pat, kaip jau paminėta, baustas už vairavimą būnant neblaiviam. Teisėjų kolegija nevertina liudytojos D. J. duotų parodymų dalies dėl M. J. apibūdinimo, susijusio su jo galimai alkoholio vartojimu kitais atvejais, nes tai yra subjektyvios nurodomos aplinkybės, kurių nepatvirtina kiti bylos duomenys. Tačiau, prieš tai nustatytų aplinkybių pakanka išvadai, jog M. J. alkoholio vartojimas ir vairavimas esant neblaiviam nebuvo atsitiktinis atvejis, įvykęs pirmą kartą gyvenime.

14. Akivaizdu, kad M. J. veiksmai, t. y., alkoholio vartojimas prieš sėdant už vairo, pradėjimas važiuoti iš stovėjimo vietos aikštelėje kėlė realų pavojų aplinkiniams (jų gyvybei, sveikatai ir turtui) bei jam pačiam. Todėl vien ta aplinkybė, jog jokia žala nebuvo padaryta (policijos pareigūnai, gavę pranešėjos informaciją apie galimai neblaivų asmenį, kuris neužilgo vairuos, greitai sureagavo į apelianto neteisėtus veiksmus), nesudaro pagrindo baudžiamojo poveikio priemonės uždraudimo teisės vairuoti kelių transporto priemonės – terminą sumažinti iki vienerių metų laikotarpio, kadangi prašomas terminas yra akivaizdžiai neproporcingas padarytai nusikalstamai veikai ir kitoms teismo nuosprendyje konstatuotoms aplinkybėms. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad šiuo konkrečiu atveju T. J. nustatytas teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas, atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas aplinkybes, į teismų formuojamą praktiką panašiais atvejais, yra per griežtas. Skundą nagrinėjančios teisėjų kolegijos vertinimu, baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemonės 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams terminas, kuris yra ilgesnis nei minimalus, bet trumpesnis nei numatyto galimo šios baudžiamojo poveikio priemonės termino maksimumas, bus adekvatus M. J. padarytai nusikalstamai veikai, šioje byloje nustatytoms aplinkybėms ir jo asmenybei, užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 67 straipsnyje nurodytų baudžiamojo poveikio priemonių tikslų pasiekimą. Toks sprendimas atitinka ir Konstitucinio Teismo doktriną, deklaruojančią, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai).

15. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atėmus teisę vairuoti transporto priemonę, M. J. patiria sunkumus dėl darbų, bendravimo su šeima. Teisėjų kolegija sutinka, kad teisės vairuoti transporto priemones laikinas netekimas sukelia apeliantui ir jo artimiesiems tam tikrų nepatogumų, tačiau, atsižvelgiant į nusikaltimų, susijusių su transporto priemonių vairavimu asmenims esant neblaiviems, pavojingumą, kaltininko patiriami sunkumai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas ir paprastai jie nėra laikytini pakankamu pagrindu neatimti asmeniui specialios teisės ar nustatyti minimalų jos terminą. Be to, teisėjų kolegija pastebi, kad apelianto nurodomos aplinkybės egzistavo ir nusikalstamos veikos padarymo metu, tačiau jos neatgrasė nuo nusikalstamos veikos darymo – jis žinojo, kad teisė vairuoti transporto priemones jam yra reikalinga šeimos poreikiams tenkinti, tačiau, būdamas neblaivus, vis tiek sėdo prie vairo. Dėl tokio apelianto poelgio kilusios neigiamos pasekmės, pritaikius jam baudžiamojo poveikio priemonę, laikomos adekvačiais padariniais padarytai nusikalstamai veikai. M. J. yra darbingas, vidutinio amžiaus asmuo, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, paskirtoji baudžiamoji poveikio priemonė nepagrįstai nesuvaržys jo galimybės toliau dirbti bei bendrauti su šeima panaudojant alternatyvius būdus susisiekimui. Be kita ko, nors apeliaciniame skunde gausiai cituojama teismų praktika, kuriuose nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje padariusiems asmenims buvo paskirtas minimalus specialiosios teisės atėmimas, tačiau apygardos teismas akcentuoja, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi būti individualizuotos kiekvienoje byloje atsižvelgiant į baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumą.

Dėl išieškotinos konfiskuotino turto vertės.

16. BK 72 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. konfiskuojant ne pačią priemonę, bet jos vertę atitinkančią sumą, užtikrinami prevenciniai tikslai, t. y. kad kiti asmenys susilaikytų nuo panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų ir kad nebūtų bandoma nusikalstamais tikslais panaudoti kitiems asmenims priklausančius daiktus, taip išvengiant jų konfiskavimo rizikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-17-788/2019). Konfiskuotino turto vertės išieškojimu taip pat apsaugomos trečiųjų asmenų, kurių turtas buvo panaudotas nusikalstamai veikai padaryti jiems nežinant ir neturint bei negalint žinoti, teisės. Toks teisinis reguliavimas užkerta kelią atvejams, kai kaltininkas sąmoningai daro nusikalstamas veikas su svetimu naudojamu turtu, žinodamas, kad toks turtas negali būti konfiskuojamas, ir kartu užtikrinamos teisės asmenų, kurie su savo turtu elgėsi apdairiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262-489/2017, 2K-77-648/2019).

17. Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo, pažymėtina, kad skundžiamame nuosprendyje buvo įvertintos visos reikšmingos aplinkybės, kurios lėmė sprendimą atleisti M. J. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, ir jos buvo vertinamos kartu su padarytos nusikalstamos veikos pavojingumu. Šių aplinkybių visuma nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad automobilio vertę atitinkančios sumos išieškojimas, šiuo atveju, pažeidė proporcingumo principą, ar kad ši priemonė iš viso neturėjo būti taikoma.

18. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pasisakyta, kad, sprendžiant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą proporcingumo principo taikymo kontekste, reikia vertinti visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, t. y. atsižvelgti tiek į padaryto nusikaltimo aplinkybes, tiek į nusikaltimą padariusį asmenį apibūdinančius duomenis ir kitas šiam klausimui išspręsti turinčias reikšmės aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119-976/2018, 2K-315-303/2018, 2K-77-648/2019). Pabrėžtina ir tai, kad teismas, svarstydamas BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo proporcingumo klausimą, turi diskreciją spręsti, ar iš asmens konfiskuojama visa konfiskuotino turto vertė, ar tik jos dalis. Tai ypač aktualu, kai sprendžiamas klausimas ne dėl nusikalstamu būdu gautos naudos, bet dėl nusikaltimo padarymo priemonės vertės konfiskavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-315-303/2018).

19. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad M. J. padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą transporto eismo saugumui, vairavo automobilį „Aston Martin DB12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį trečiajam asmeniui UAB „D.“, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Remdamasis BK 72 straipsnio nuostatomis pirmosios instancijos teismas M. J. vairuotą transporto priemonę pagrįstai pripažino nusikalstamos veikos padarymo priemone ir teisingai įvertino, jog automobilio „Aston Martin DB12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančios visos pinigų sumos (231 730 Eur) išieškojimas iš M. J. būtų neproporcinga ir neadekvati poveikio priemonė. Todėl, vadovaudamasis teisingumo ir proporcingumo kriterijais, nusprendė iš apelianto išieškoti ne visą, o tik dalį, mažiau nei ketvirtadalį automobilio vertę atitinkančios sumos, t. y. 50 000 Eur (penkiasdešimt tūkstančių eurų). Iš apeliacinio skundo matyti, kad, apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas išieškoti iš M. J. šią sumą yra neproporcinga priemonė, pritaikyta neatsižvelgus į realią apelianto galimybę įvykdyti šią baudžiamojo poveikio priemonę, nepakankamai įvertinus jo asmenybę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiais skundo argumentais nesutinka.

20. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje analizavo baudžiamojo poveikio priemonės skyrimui svarbias aplinkybes, tarp jų ir apelianto asmenybę apibūdinančius duomenis. Buvo atsižvelgta į tai, kad nenustatyta M. J. atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir nustatyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė – jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi dėl jos padarymo. Nuosprendyje įvertinta ir tai, kad apeliantas dirba, neteistas, baustas administracine tvarka, trijų nepilnamečių vaikų tėvas, rūpinasi vaikų išlaikymu. Teismas, svarstydamas, ar konfiskuoti visą konfiskuotino turto vertę, ar jos dalį, taip pat atsižvelgė į apelianto finansinę padėtį ir konstatavo, kad visos transporto priemonės vertės konfiskavimas, atsižvelgus į apelianto turtinę padėtį, būtų pernelyg griežta baudžiamojo poveikio priemonė, kuri neatitiktų jos paskirties bei sprendė, kad 50 000 Eur – turto vertės konfiskavimas yra pakankamas šios baudžiamojo poveikio priemonės prevenciniams tikslams įgyvendinti. Priešingai nei nurodo apeliantas skunde, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada bei neturi pagrindo iš viso netaikyti, ar taikyti mažesnį – 20 000 Eur dalinį turto konfiskavimą.

21. Šiame kontekste pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas nenumato nei mažiausio, nei didžiausio konfiskuotinos sumos dydžio. Automobilio vairavimas, esant neblaiviam, kelia didelę grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui, o žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių, kurias gindamas įstatymų leidėjas kelių transporto priemonės vairavimą, apsvaigus nuo alkoholio, kai pažeidėjo kraujyje yra daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, priskyrė nusikaltimams, numatydamas už jį baudžiamąją atsakomybę. Todėl nei M. J. šeiminė padėtis, nei finansiniai įsipareigojimai nėra pakankamos aplinkybės nekonfiskuoti, ar konfiskuoti tik nežymią automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos dalį. M. J. yra darbingo amžiaus, turintis nekilnojamo turto, trijų įmonių vadovas, kaip nurodoma ir apeliaciniame skunde turintis pastovių klientų, kurie į jį kreipiasi pakartotinai, todėl apygardos teismo įsitikinimu, apeliantas turi galimybę padengti dėl jo nusikalstamų veiksmų atsiradusias finansines išlaidas.

22. Be kita ko, sprendžiant turto konfiskavimo klausimą, pagal BK 72 straipsnį konfiskuotino turto vertė paprastai nustatoma remiantis specialisto atliktu konkrečios transporto priemonės įvertinimu, o byloje nesant tokių duomenų, konfiskuotino turto vertė nustatoma pagal atitinkamų juridinių asmenų pažymą apie tokios rūšies transporto priemonės vidutinę vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-100-648/2019, 2K-164-222/2019). Todėl apeliaciniame skunde pateikti pavyzdžiai, iš teismų praktikos, kuriuose atsižvelgiant į specialistų atliktą konkretų transporto priemonės įvertinimą ar VšĮ „Emprekis“ duomenis buvo konfiskuotos mažesnės automobilių vertės, šiuo atveju, negali būti pripažintinos precedentu.

23. Bylos nagrinėjimo metu M. J. gynėjas atkreipė dėmesį į tai, kad jo ginamojo teisinė padėtis, atsižvelgiant į šio vairuotos transporto priemonės vertę, nėra tokia pati, kaip kitų asmenų, padariusių tapačią nusikalstamą veiką, t. y. vairavusių pigesnes transporto priemones esant neblaiviems. Teisėjų kolegija, atsakydama į šį argumentą, pažymi, jog BK normos nenumato, kad konfiskuojamo turto vertė turi būti „sulyginama“ tarp skirtingų asmenų, padariusių tą pačią veiką, bei nedraudžia konfiskuoti didesnės vertės automobilį vien dėl to, kad kito asmens atveju automobilio vertė yra mažesnė. Tai, kad M. J. būdamas neblaivus vairavo prabangų kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantį automobilį, yra jo pasirinktas elgesys, dėl kurio jam tenka prisiimti kilusias teisines pasekmes.

Dėl įpareigojimo dalyvauti alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos programose ir kursuose.

24. Atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui apylinkės teismas taip pat paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą dalyvauti alkoholizmo prevencijos programoje, tačiau apeliantas nesutinka su jam paskirta baudžiamojo poveikio priemone bei prašo ją pakeisti į įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

25. Pažymėtina, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo nauja baudžiamojo įstatymo redakcija su bendrosios dalies pataisomis ir papildymais, kurie įtvirtina sisteminius baudžiamosios atsakomybės taikymo pokyčius (2024 m. balandžio 25 d. BK 5, 7, 8, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 72², 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 51, 40¹, 58¹, 72⁵, 72⁶, 72⁷, 72⁸ straipsniais įstatymas Nr. XIV-2573). Šiuo įstatymu pakeistas BK 67 straipsnis, išplečiant baudžiamojo poveikio priemonių sąrašą, t. y. jį papildant įpareigojimu dalyvauti alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ar kitose programose ir kursuose. Taip pat BK papildytas nauju 72⁵ straipsniu, kuriame nurodyta, kad teismas gali įpareigoti asmenį dalyvauti alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ar kitose programose ir kursuose, jeigu šis asmuo padarė BK numatytą nusikalstamą veiką būdamas abstinencijos būsenos arba apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Šis įpareigojimas turi būti įvykdytas per teismo nustatytą terminą, kuris negali būti ilgesnis negu dveji metai.

26. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos aiškinamajame rašte dėl įstatymų projektų Nr. XIVP-3066, XIVP-3067 nurodyta, kad programos (dalyvavimas alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ar kitose programose bei kursuose) nėra susijusios su priverstiniu gydymu nuo konkrečių priklausomybės ligų, o su edukacinių programų, nukreiptų į alkoholio, narkomanijos ir kt. priklausomybių lygių daromą žalą asmenims, išklausymą, paskatinimą asmenis įvertinti galimybę pradėti ir atitinkamą savanorišką gydymą nuo aptariamų priklausomybės ligų. Taigi, įvertinus aiškinamojo rašto turinį, matyti, kad baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 72⁵ straipsnyje, iš esmės yra edukacinio pobūdžio, kuria siekiama padėti asmenims įvertinti galimybę savanoriškai pradėti gydytis nuo priklausomybės ligų, kaip antai alkoholio vartojimo.

27. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad M. J. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o šis apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, dėl kurios jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Kaip jau paminėta, iš byloje esančio neblaivumo nustatymo akto matyti, kad 2025 m. birželio 10 d., apie 16.40 val., pirmu pūtimu apeliantui nustatytas 1,94 promilės girtumas, o 17.03 val. antru pūtimu – 1,64 promilės girtumas (1 t., b. l. 83), kas atitinka vidutinį neblaivumo laipsnį. Tokiais savo veiksmais M. J. neabejotinai sukėlė didelį pavojų ne tik sau, bet ir kitų aplinkinių asmenų saugumui, sveikatai ir gyvybei bei galimai tik dėl pranešėjos ir galiausiai policijos pareigūnų įsikišimo buvo išvengta skaudesnių pasekmių. Svarbu ir tai, kad liudytojos D. J. bendrojo pagalbos centrui skambučio metu nurodytas aplinkybes patvirtino ir pats apeliantas, t. y. policijos pareigūnams jis prisipažino, jog 2025 m. birželio 10 d. prieš sėsdamas už vairo išgėrė 3-4 taures vyno. Be to, ta aplinkybė, kad apeliantas praeityje taip pat buvo baustas administracinio nusižengimo tvarka už tai, jog vairavo neblaivus patvirtina, kad alkoholio vartojimas, kaip kad jau paminėta, nebuvo atsitiktinis ar epizodinis, o toks apelianto elgesys vertintinas kaip neatsakingas. Atsižvelgdamas į baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, M. J. asmenybę bei kitas reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą dalyvauti alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos programose ir kursuose, nustatant, kad šis įpareigojimas turi būti įvykdytas per 6 (šešių) mėnesių terminą, skaičiuojant jį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, kadangi minėta poveikio priemonė neabejotinai darys teigiamą įtaką M. J. elgesiui, kartu turės ir prevencinį poveikį.

28. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad M. J. skunde, apeliuojant į jam paskirtą per didelės konfiskuotino turto vertės išieškojimą, remiamasi nepakankamu lėšų turėjimu, tad įmokos į nukentėjusių asmenų fondą paskyrimas, šiuo atveju, tik dar labiau pablogintų apelianto finansinę padėtį. Tad ir šiuo aspektu nėra tikslingas tokio prašymo tenkinimas.

Dėl kitų klausimų, nurodytų rašytiniuose paaiškinimuose ir apeliacinės instancijos baigiamųjų kalbų metu.

29. Kaip jau paminėta, 2026 m. kovo 16 d. buvo gautas apelianto M. J. gynėjo advokato prašymas dėl 2026 m. kovo 14 d. rašytinių paaiškinimų (3 t., b. l. 137-164) prijungimo, kurį teismas tenkino. Iš šio dokumento matyti, kad apeliantas kelia klausimus dėl jam nustatyto neblaivumo, dėl galimai pareigūnų neteisėtai atlikto slapto sekimo. Apygardos teismas pažymi, kad apeliaciniame skunde nebuvo ginčijamos skundžiamu nuosprendžiu nustatytos faktinės aplinkybės ir veikos kvalifikavimas. Teismo posėdžio metu apeliacinės instancijos teisme aiškinantis apelianto skundo poziciją, gynėjas dar kartą patvirtino, jog ginčijamas tik paskirtų poveikio priemonių proporcingumo klausimas (3 t., b. l. 170). Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teisme buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas (tam neprieštaravo nei ginamasis, nei jo gynėjas), o bylą nagrinėjant apygardos teisme nebuvo prašoma iš naujo atlikti įrodymų tyrimą ginčijant asmens kaltę, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo plačiau pasisakyti dėl alkotesterio duomenų nepatikimumo ar policijos pareigūnų veiksmų. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantui alkoholio kiekis buvo nustatytas sertifikuotu alkotesteriu (patikros sertifikatas galioja nuo 2025 m. sausio 21 d. iki 2025 m. liepos 21 d. (1 t., b. l. 85), nebuvo suvaržyta ir M. J. teisė vykti į gydymo įstaigą dėl patikros, todėl šiuo atveju prašyme nurodytos aplinkybės dėl policijos pareigūnų veiksmų bei subjektyvus susiklosčiusios situacijos vertinimas (hipotezių kėlimas dėl to, kad atlikus patikrą po dar dešimties minučių apeliantui būtų nustatytas mažesnis nei 1,51 promilės neblaivumo laipsnis), neleidžia daryti išvados, jog neblaivumo patikra buvo atlikta netinkamai. Pastebėtina ir tai, kad pranešėja policijos pareigūnams nurodė transporto priemonę, kurią apeliantas naudojo neteisėtiems veiksmams atlikti, ir nurodė, jog ją galimai vairuos neblaivus asmuo. Todėl policijos pareigūnų veiksmai reaguoti į pranešėjos informaciją ir iš karto sustabdyti transporto priemonę šiai pradėjus važiuoti iš stovėjimo vietos, vertintini kaip policijos pareigūnų teisių ir pareigų, numatytų Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 22-25 straipsniuose, įgyvendinimas, o ne, kaip teigiama skunde, slaptas sekimas nesant tam teismo sankcijos siekiant skatinti neteisėtus veiksmus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto pagal laidavimą M. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 21 d. nuosprendžio tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 21 d. nuosprendį pakeisti:

M. J. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones terminą sutrumpinti iki 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių, šį terminą skaičiuojant nuo 2025 m. birželio 13 d.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.