- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-07-28
- Bylos Nr.
- 2A-718-227/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Margarita Dzelzienė
- Pareiškėjas
- A. L.
- Suinteresuotas asmuo
- A. J., J. L., J. Š., G. J., Nacionalinės žemės tarnybos Pasvalio skyriui ir VĮ „Turto bankas“
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-718-227/2016
Teisėjas Algirdas Švedavičius Teisminio proceso Nr. 2-32-3-00851-2015-2
2016 m. liepos 28 d.
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos A. L. apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2YT-21-500-2016 pagal pareiškėjos A. L. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotiems asmenims A. J., J. L., J. Š., G. J., Nacionalinės žemės tarnybos Pasvalio skyriui ir VĮ „Turto bankas“ bei suinteresuoto asmens G. J. savarankišką prašymą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja A. L. pareiškimu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji po savo tėvo J. L., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties, įstatymo nustatytu terminu, priėmė palikimą, faktiškai pradėdama valdyti paveldėtą turtą. Pareiškime nurodė, kad po tėvo mirties liko palikimas – įvairus kilnojamasis bei nekilnojamasis turtas (gyvenamasis namas, ūkio pastatai, kiemo statiniai, kurių teisinės registracijos nėra, žemės sklypai, baldai, rūbai, namų apyvokos daiktai, įrankiai ir kiti kilnojamieji daiktai). Pareiškėja pagal žodinį ir faktinį susitarimą su kitais įstatyminiais įpėdiniais priėmė palikimą viena ir nuo pat tėvo mirties paveldėtą turtą faktiškai valdo, naudoja, prižiūri, rūpinasi ir juo disponuoja kaip vienintelė savininkė. Po tėvo mirties pareiškėja vienintelė liko prižiūrėti namų, valdė visus namuose ir ūkio pastatuose likusius baldus, buities apyvokos daiktus, rūbus, įvairius įrankius, saugo įvairius dokumentus, patvirtinančius mirusiojo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, taupomąją knygelę. Valdydama kaip savą pareiškėja pakeitė namo, ūkinių pastatų vidų, sutvarkė namus pagal savo poreikius, jais naudojosi kaip savais, prižiūri namų valdos žemės sklypą, sodą, augina augalus, rūpinasi namų aplinka.
Suinteresuotas asmuo G. J. savarankišku prašymu prašė teismą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos motina E. L. po J. L. mirties įstatymo nustatytu terminu priėmė palikimą, faktiškai pradėdama valdyti paveldėtą turtą bei juridinę reikšmę turintį faktą, kad G. J., po savo motinos E. L. mirties priėmė jos palikimą. Nurodė, kad pareiškėjos mama mirė (duomenys neskelbtini) metais, o J. L. vėliau vedė E. Š. (L.), su kuria susilaukė dukters – G. L. (dabar J.). J. L. ir E. L. santuokos metu įgijo žemės sklypus. Po J. L. mirties namų valdą toliau prižiūrėjo ir iki 2013 metų gyveno sutuoktinė E. L., kuri faktiniu valdymu priėmė vyro palikimą. E. L. mokėjo mokesčius, prižiūrėjo, rūpinosi turtu kaip teisėta savininkė. Kadangi E. L. turėjo tik vieną dukrą, vaikų iš ankstesnės J. L. santuokos ji nebuvo įsivaikinusi, todėl tik G. J. turi teisę paveldėti po mamos mirties atsiradusį palikimą.
Žemesnės instancijos teismas
Pasvalio rajono apylinkės teismas 2016 m. balandžio 11 d. sprendimu pareiškėjos A. L. pareiškimo netenkino, taip pat paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo tikslu nustatė juridinę reikšmę turinčius faktus, kad E. L., mirusi (duomenys neskelbtini), po J. L., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties, įstatymo nustatytu terminu, priėmė palikimą, faktiškai pradėdama valdyti paveldėtą turtą, taip pat, kad G. J. po savo motinos E. L. mirties, įstatymo nustatytu laiku, priėmė palikimą, faktiškai pradėdama valdyti paveldėtą turtą. Teismas priteisė iš pareiškėjos A. L. valstybės naudai 20 Eur pašto išlaidų.
Teismas nustatė, jog J. L. mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 10). Testamento J. L. nebuvo sudaręs (b. l. 15). Nustatė, kad J. L. (duomenys neskelbtini) buvo sudaręs santuoką su E. L. (b. l. 49), su kuria jis kartu ir gyveno kartu J. L. priklausančioje sodyboje. Palikimo atsiradimo metu pirmosios eilės įpėdiniais į J. L. valdytą turtą buvo jo žmona E. L. ir J. L. vaikai, t. y. pareiškėja A. L. ir visi kiti suinteresuoti asmenys. Dėl J. L. palikimo priėmimo į notarą niekas nesikreipė, palikimo paveldėjimo bylos nebuvo užvesta (b. l. 14). Nustatė, kad po J. L. mirties J. L. priklausiusioje sodyboje liko gyventi jo sutuoktinė E. L., kuri paminėtoje sodyboje viena gyveno iki 2008 metų. Pareiškėja ir suinteresuoti asmenys pripažino, kad po tėvo mirties dėl palikimo priėmimo jie nesikreipė, nenorėdami sujaudinti E. L., laukė, kad pati E. L. tvarkytusi paveldėjimo dokumentus. Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog E. L. po J. L. mirties liko gyventi jam priklausiusioje sodyboje, kurią ji tvarkė ir prižiūrėjo kaip savo, įrodo, kad ji įstatymo nustatytu terminu priėmė palikimą, faktiškai pradėdama valdyti paveldėtą turtą, tą netiesiogiai patvirtina ir faktas, kad visi nekilnojamojo turto nuosavybės dokumentai po J. L. mirties buvo pas E. L. iki 2012 metų. Teismas pripažino, kad nėra duomenų, jog E. L. po J. L. mirties būtų atsisakiusi priimti palikimą ir sprendė esant pagrindą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji priėmė po sutuoktinio mirties atsiradusį palikimą faktiniu valdymu. Teismas vertino pareiškėjos paaiškinimus, kad ji kartu su kitais suinteresuotais asmenimis dažnai atvykdavo pas E. L. į tėvui priklausiusią sodybą, padėjo E. L. tvarkyti ir prižiūrėti sodybą, taip pat, kad ji nei palikimo atsiradimo metu, nei po to, tėvui priklausiusioje sodyboje negyveno. Sprendė, kad vien tai, jog pareiškėja po jos tėvo mirties atvykdavo į tėvui priklausiusią sodybą pas ten gyvenusią E. L. jos aplankyti ir padėdavo pastarajai tvarkyti bei prižiūrėti sodybą neįrodo, kad ji priėmė palikimą faktiškai pradėdama valdyti paveldėtą turtą, kadangi realiai palikimą priėmė ir valdė toje sodyboje gyvenanti viena E. L., todėl pareiškėjos reikalavimo netenkino. Atsižvelgė į tai, kad pareiškėja nurodė po tėvo mirties į notarą dėl palikimo priėmimo nesikreipusi, laukusi, kad dokumentus tvarkytusi E. L., tokiu būdu sutikusi su faktu, kad palikimą priimtų jos mirusio tėvo sutuoktinė. Taip pat teismas nustatė, kad suinteresuotas asmuo G. J. po savo motinos E. L. mirties paveldėjo visus jos turėtus pinigus, t.y. įstatymo nustatytu terminu priėmė savo motinos E. L. palikimą, faktiškai pradėdama valdyti paveldėtą turtą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu pareiškėja A. L. prašo Pasvalio rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui (toliau – teismui) nagrinėti iš naujo arba panaikinti sprendimą iš dalies ir dalyje priimti naują sprendimą - pareiškėjos A. L. pareiškimą patenkinti, atmesti suinteresuoto asmens G. J. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad E. L. po J. L. mirties priėmė palikimą įstatymo nustatytu terminu faktiškai pradėdama paveldėtą turtą valdyti, nustatymo.
Nurodo, kad G. J. neturėjo teisės prašyti nustatyti tuo metu jau mirusio asmens vardu juridinį faktą, kad E. L. po palikėjo J. L. mirties priėmė jo palikimą, o teismas, tenkindamas tokį reikalavimą, padarė aiškią teisės normų aiškinimo ir taikymo klaidą, kadangi procesinių teisių perėmimas yra negalimas. Teismas neatskleidė bylos esmės, o pagal pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, kadangi nebuvo įvertinta, kas priėmė, naudojosi ir valdė kaip savo du žemės ūkio paskirties žemės sklypus, pinigus, arklį, karvę, žemės ūkio techniką-padargus, o ne tik namų valdą. Nurodo, kad po tėvo mirties buvo susirinkę visi jo palikimo paveldėtojai (E. L., pareiškėja, J. L., A. J. ir J. Š.) ir jie sutarė, kad namų valda, gyvenamuoju namu ir jo priklausiniais kol bus gyva naudosis E. L., nes ji ten ir gyveno, o E. L. nurodė, kad po jos mirties tas turtas liks jiems. J. L. ir A. J. nutarta palikti gyvulius ir žemę su sąlyga, kad po E. L. mirties jie nepretenduos į namų valdą su statiniais, kuri liks pareiškėjai ir J. Š.. Kadangi buvo likusios po J. L. mirties ir bendros piniginės santaupos, su E. L. buvo sutarta, kad pastarajai atitenka didžioji dalis pinigų, o dalį jie pasiėmė. Šios aplinkybės yra reikšmingos nustatant faktiškai paveldimą turtą pradėjusių valdyti asmenų sąrašą bei kiekvieno jų atitinkamas teises. Kadangi naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teismui negalimas, taip pat draudžiama kelti naujus reikalavimus, o ypatingos teisenos bylos yra nedispozityvios ir jose teismas turi būti aktyvus, byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kadangi bet kokie įpėdinio veiksmai valdant turtą, naudojantis juo, palaikant jį tinkamos būklės pripažįstami palikimo priėmimu, nesutinka su teismo vertinimu, kad pareiškėja tik padėjo E. L. tvarkyti turtą ir nesielgė kaip turto bendrasavininkė. Pareiškėja savo iniciatyva ir lėšomis nuolatos tvarkė kaip savo sodybą, nuolatos pjovė žolę, prižiūrėjo daržą, darželius, sodybos teritoriją, tačiau teismas nepagrįstai sprendė, kad ji tik padėjo E. L. ir atmetė pareiškėjos paaiškinimus, kad ji tai darė kaip bendrasavininkė, sutarusi su E. L. turtu bendrai naudotis ir jį valdyti. Teismas neteisingai aiškino ir taikė normas, reglamentuojančias palikimo priėmimą, nepilnai, neišsamiai, nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė visas šiai bylai tinkamai išspręsti reikšmingas aplinkybes, neatskleidė bylos esmės, tinkamai neįvertino įrodymų viseto.
Atsiliepimas
Atsiliepimais į apeliacinį skundą suinteresuoti asmenys Nacionalinės žemės tarnybos Pasvalio skyrius ir VĮ „Turto bankas“ prašo procesinį sprendimą priimti teismo nuožiūra.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo G. J. prašo skundo netenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistu. Nurodo, kad apeliantė klaidina teismą nurodydama teisminę praktiką dėl teisių perėmimo, kadangi nurodytose bylose pasisakyta apie situacijas, kai asmuo, pateikęs prašymą nustatyti juridinį faktą miršta bylos nagrinėjimo metu, o šiuo atveju pareiškimą pateikė G. J. ir teisių perėmimo nėra. Nors pareiškėja teigė, kad ji prižiūrėjo namus, žemę, sodino gėles, atliko pastatų būtinus remonto darbus, tačiau iš nuotraukų matyti, kad pastatai apleisti, avarinės būklės, jokie remonto darbai neatlikti, jose užfiksuota apleista tėvų sodyba, apžėlę takai, nenušienauta, apleista žemė. Apeliantė teikė melagingus faktus, kad ji po tėvo mirties viena prižiūrėjo turtą, nors J. L. buvo sudaręs santuoką su E. L., santuokos metu įgijęs nekilnojamąjį turtą, E. L. po tėvo mirties liko gyventi žemės sklype 8 metus, ką patvirtino apeliantės atsivesti liudytojai, suinteresuoti asmenys, ir E. L., o ne apeliantė, valdė visą turtą, mokėjo mokesčius, tokiu būdu viena savo veiksmais išreiškė sutikimą įgyti visas teises į palikimą ir laikė save vienintele viso turto savininke, kuri perduodama savo santaupas, dokumentus G. J. išreiškė valią, kad ji paveldėtų visą mamos turtą. Nėra pagrindo grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kadangi pareiškėja turėjo visas galimybes ginti savo teises, ji naudojosi kvalifikuota teisininko pagalba, pasirengimas bylos nagrinėjimui užtruko 6 mėnesius, buvo patenkinti jos prašymai atidėti teismo posėdžius, apklausti jos atsivesti liudytojai, priimti jos pateikti dokumentai.
Suinteresuoti asmenys J. L. A. J. ir J. Š. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą tenkinti, taip pat priimti gyvulių sėklinimo pažymėjimą, žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro išrašą, kurių pateikimo būtinybė atsirado vėliau, po susipažinimo su sprendimu ir apeliaciniu skundu. Pažymi, kad teismas neįvertino, kas priėmė, naudojosi ir valdė kaip savo du žemės ūkio paskirties žemės sklypus, pinigus, arklį, karvę, žemės ūkio techniką-padargus, o ne tik namų valdą. Patvirtina apeliantės nurodomas aplinkybes, kad po J. L. mirties buvo susirinkęs paveldėtojai (E. L., pareiškėja, J. L., A. J. ir J. Š.) ir tarėsi dėl palikimo pasidalijimo. Buvo sutarta, kad namų valda su gyvenamuoju namu ir statiniais lieka E. L., nes ji ten gyveno, J. L. ir A. J. liko gyvuliai, padargai, du žemės ūkio paskirties sklypai, o J. Š. ir A. L. lieka po E. L. mirties namų valda su statiniais. Po J. L. mirties taip pat liko bendros su E. L. piniginės santaupos litais, kurias sutarta palikti E. L., tik dalis šių pinigų buvo paimta ir atiteko J. Š.. A. J. 1,27 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą, karvę valdė ir jį naudojo kaip savo, karvė buvo apsėklinta, susilaukė veršelio, vėliau buvo papjauta, dirbo žemę, dalį jos naudojo kaip ganyklą, tręšė, ką patvirtins teisme liudytojai. J. L. naudojosi 0,85 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypu, arkliu (iki jis nugaišo 2007 m.), plūgu, akėčiomis, grėbiamąja, arkline šienaveže, arkliniu vežimu, jis žemę arė, tręšė, augino daržoves, dalį naudojo kaip ganyklą, ką patvirtins liudytojai teisme. Susitarimo dalyviai bendru sutarimu naudojosi visu turtu, nors į notarą nesikreipė, tačiau palikimo neatsisakė. Kadangi naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teismui negalimas, taip pat draudžiama kelti naujus reikalavimus, o ypatingos teisenos bylos yra nedispozityvios ir jose teismas turi būti aktyvus, byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Anksčiau buvo sutarta, kad visus teisinius formalumus dėl palikimo už visus sutvarkys apeliantė. Sutinka, kad G. J. neturėjo teisės prašyti nustatyti tuo metu jau mirusio asmens vardu juridinį faktą.
Apeliacinis skundas netenkintinas, Pasvalio rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso (toliau –CPK) 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnyje patikrinimas (CPK 320 str.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei motyvais, todėl jų išsamiai nebekartoja.
Apeliantė, skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą tose dalyse, kuriomis netenkintas pareiškėjos pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, taip pat patenkintas suinteresuoto asmens G. J. prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad E. L. po J. L. mirties priėmė palikimą įstatymo nustatytu terminu faktiškai pradėdama paveldėtą turtą valdyti. Byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl to, ar po J. L. mirties įstatymo nustatytu terminu palikimą faktiniu valdymu priėmė pareiškėja A. L. (J. L. dukra iš pirmos santuokos), ar suinteresuoto asmens G. J. mama E. L. (J. L. antra sutuoktinė). Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. L. faktiškai pradėjusi turtą valdyti po J. L. mirties atsiradusį palikimą viena jį priėmė, teigia, kad ji ir E. L. bendru sutarimu kaip bendrasavininkės valdė sodybą. Taip pat mano, kad suinteresuotas asmuo G. J. neturi teisės prašyti nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad šiuo metu mirusi E. L. palikimą priėmė.
Bylos nagrinėjamo metu nustatyta, kad pareiškėjos ir suinteresuotų asmenų tėvas J. L. mirė 2000 m. rugpjūčio mėn. 6 d. (b. l. 10). Palikimo atsiradimo metu galiojusiose 1964 metų Civilinio kodekso (toliau – CK) paveldėjimo teisės normose nebuvo detalizuojama, kokių aplinkybių buvimas pripažįstamas pakankamu pagrindu konstatuoti, kad įpėdinis priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad, pirma, priimti palikimą, pradedant faktiškai valdyti turtą, galima tik aktyviais veiksmais, t. y. tylėjimas ar neveikimas nepripažintini valios priimti palikimą išreiškimu; antra, tokie veiksmai atliekami, siekiant išreikšti valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą; trečia, įpėdinis valdo turtą kaip savo ir laiko save turto savininku. Aiškinant 1964 metų CK 587 straipsnį, pripažįstama, kad palikimo priėmimu, pradedant faktiškai jį valdyti, suprantami bet kokie įpėdinio veiksmai valdant tą turtą, naudojantis juo, palaikant jį tinkamos būklės (patalpų remontas, gyvulių priežiūra, sklypo įdirbimas, mokesčių mokėjimas, patalpų išnuomojimas, buto nuomos mokesčio ėmimas iš nuomininkų, gyvenimas tame name ir t. t.) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2004). Gyvenimas paveldimame name po palikėjo mirties, gyvenamosios patalpos remontas ir kitokia jos priežiūra paprastai yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad įpėdinis faktiškai pradėjo valdyti palikimą, taigi ir priėmė jį. Taigi, ar įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, ar tokie veiksmai išreiškia įpėdinio valią įgyti nuosavybės teisę į palikimą, valdyti jį (disponuoti, naudotis juo) kaip savo, ar jie atlikti nustatytais terminais (per 6 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos), t.y. ar įpėdinis priėmė palikimą, faktiškai pradėdamas jį valdyti, sprendžia teismas, nustatęs ir įvertinęs konkrečios situacijos aplinkybes.
Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja neginčija teismo nustatytų aplinkybių, jog E. L. po sutuoktinio mirties liko viena gyventi sodyboje iki 2008 metų, sodybą tvarkė ir prižiūrėjo kaip savo, kad jai teko rūpintis šiuo turtu, iki 2012 metų E. L. turėjo savo žinioje nekilnojamojo turto nuosavybės dokumentus. Nors skunde apeliantė nurodo aplinkybes dėl galimai įvykusio dalies įpėdinių susitarimo, teigia, kad jo metu E. L. sutikusi gyventi sodyboje iki savo mirties, o po to pagal susitarimą viskas turėjo atitekti pareiškėjai ir suinteresuotam asmeniui J. Š., tačiau ji pati skunde pripažįsta, kad E. L. turtu naudojosi ir jį valdė kaip bendraturtė. Tokiu būdu darytina išvada, kad apeliantė neginčija, jog E. L. per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo atliko aktyvius veiksmus, patvirtinančius palikimo priėmimą ir faktiniu valdymu priėmė palikimą. Apeliantė nesutinka tik su tuo, kad E. L., mirusios (duomenys neskelbtini), dukra G. J. turi teisę reikšti prašymą dėl juridinio fakto nustatymo mirusiosios vardu, nes, jos nuomone, nėra galimas procesinių teisių perėmimas. Pažymėtina, kad klausimas dėl procesinių teisių perėmimas sprendžiamas tada, kai bylos nagrinėjimo metu miršta viena iš bylos šalių (CPK 48 str.). Tokiais atvejais, kai proceso metu miršta pareiškėjas, prašęs nustatyti tokio pobūdžio juridinę reikšmę turintį faktą, civilinė byla yra nutraukiama nesant procesinių teisių perėmimo pagrindo, nes teisė į juridinio fakto nustatymą, susijusį su palikimo priėmimo faktu ir daiktinėmis teisėmis, yra asmeninio pobūdžio ir tiesiogiai susijusi su pareiškėjo asmeniu (pvz. Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 7 d nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1248-173/2011, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-2837-129/2016). Tačiau nagrinėjamu atveju yra susiklosčiusi kitokia situacija, kadangi pareiškimą pateikė ne mirusioji E. L., o jos dukra - suinteresuotas asmuo G. J. – kuri prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos velionė mama priėmė savo sutuoktinio palikimą faktiniu valdymu, todėl procesinio teisių perėmimo klausimas neauktualus. Nors apeliantės nurodomame Panevėžio apygardos teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2A-685–252/2012 pažymėta, kad pareiškėjas, prašantis nustatyti juridinį faktą mirusiojo vardu, neturi reikalavimo teisės, tačiau šiuo sprendimu taip pat iš esmės pasisakoma dėl procesinio teisių perėmimo negalimumo. Be to, teismų praktika yra formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, kuris savo nutartyse yra pasisakęs dėl sprendimų, kuriais išsprendžiami tokie reikalavimai, teisėtumo ir pagrįstumo (pvz. 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-657/2013). Paveldėjimas yra mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą ar testamentą. Mirus palikėjui, įvyksta universalus jo turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2006). Palikimo priėmimo veiksmai yra asmeninio pobūdžio, kitas asmuo negali išreikšti ar pakeisti įpėdinio valios, priimti palikimą ar jo nepriimti, tačiau įpėdinis turi teisę įrodinėti, kad asmuo atliko palikimo priėmimo veiksmus, kadangi tokio fakto nustatymas jam sukelia teisines pasekmes. Apeliantė neginčija sprendimo dalies, kuria nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad suinteresuotas asmuo priėmė po savo mamos E. L. mirties atsiradusį palikimą. Todėl suinteresuotas asmuo turėjo reikalavimo teisę prašyti nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos šiuo metu mirusi mama, kurios įpėdinė G. J. yra, priėmė palikimą ir negalima sutikti su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas tokį suinteresuoto asmens reikalavimą padarė aiškią teisės normų aiškinimo ir taikymo klaidą. Kadangi apeliantė neginčija paties fakto, kad E. L. įstatymo nustatytu terminu priėmė palikimą, atsiradusį po jos sutuoktinio mirties, plačiau dėl to nepasisakoma ir konstatuojama, kad pagrįstai nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad E. L. faktiniu valdymu priėmė po savo sutuoktinio mirties atsiradusį palikimą.
Taip pat apeliacinis skundas motyvuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, dėl ko padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas dėl pareiškėjos reikalavimo nustatyti, jog ji priėmė palikimą faktiniu valdymu po savo tėvo mirties. Apeliantė nurodo, kad neteisingai buvo įvertintos aplinkybės dėl to, kad ji savo iniciatyva ir savo lėšomis nuolatos kaip savo pačios tvarkė sodybą, nuolatos pjovė žolę, prižiūrėjo daržą, darželius, sodybos teritoriją, t.y., kad pareiškėja turtą valdė su E. L. bendru sutarimu kaip bendraturtės. Nesutinka, kad tokie jos atlikti veiksmai nereiškia palikimo priėmimo, o tik patvirtina, jog pareiškėja atvykdavo pasisvečiuoti pas E. L. ir jai padėjo tvarkyti bei prižiūrėti sodybą.
Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, sutinka, kad tokie apeliantės nurodyti veiksmai negalėtų būti vertinami kaip patvirtinantys įpėdinio valios teisę naudotis, valdyti ir disponuoti turtu kaip savo nuosavybe. Byloje nenustatyta, kad pareiškėja rūpinosi turtu, įeinančiu į palikimo sudėtį, įrodymais nepatvirtinta, kad per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos ji pradėjo turtą faktiškai valdyti. Nors apeliantė nurodo, kad ji savo lėšomis ir iniciatyva nuolatos tvarkė sodybą, tačiau tokių įrodymų į bylą nepateikė, iš suinteresuoto asmens G. J. pateiktų nuotraukų matyti, kad gyvenamasis namas apleistas, nubyrėjusiais dažais, reikalaujantis kapitalinio remonto, ūkiniai pastatai yra griūnantys, namo viduje matyti palikti be priežiūros, bet kur padėti daiktai, teritorija apaugusi žole, krūmynais, matyti nuvirtęs medis, dėl ko spręsti, jog sodyboje buvo atliekami kažkokie esminiai remonto darbai, prižiūrima teritorija, negalima. Aplinkybė, kad pareiškėjai galimai buvo leidžiama pasisodinti daržovių, taip pat negalėtų patvirtinti, kad ji naudojosi namų valda kaip savo nuosavybe, kadangi byloje neginčijama, jog po J. L. mirties sodyboje liko gyventi E. L., kuri ją prižiūrėjo ir valdė kaip savo nuolatos, nepertraukiamai nuo sutuoktinio mirties iki 2008 metų. Pripažintina, kad tokių aplinkybių kaip atvykimas pasisvečiuoti į savo tėviškę, pagalba tvarkant sodybos teritoriją, daržus vertinimas kartu su kito įpėdinio (E. L.) veiksmais ir jų pobūdžiu, nesudaro pagrindo išvadai, kad tokie apeliantės veiksmai patvirtina jos, kaip paveldėto turto savininkės, elgesį. Naudojimasis daržu, svečiavimasis namuose su kito įpėdinio sutikimu nepagrindžia pareiškėjos valios teisę naudotis daiktu perkelti į kokybiškai naują stadiją – naudojimąsi, valdymą ir disponavimą. Pareiškėjos nurodyti veiksmai vertintini tik kaip turto tvarkymas kito asmens (pamotės) naudai. Pastebėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. kovo 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-147-687/2016 taip pat yra pažymėjęs, kad, nors byloje palikimo priėmimas buvo grindžiamas tokiais savo veiksmais: palikėjui priklausiusių daiktų paėmimu, sodybos lankymu, jos tvarkymu, žemės dirbimu, tačiau jais negali būti įrodama akivaizdi valia priimti palikimą. Taip pat nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į tai, kad pareiškėja po tėvo mirties į notarą dėl palikimo priėmimo nesikreipė, pati nurodė laukusi, kad dokumentus tvarkytųsi E. L.. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, minėtos aplinkybės tik patvirtina faktą, jog po tėvo mirties pareiškėja neturėjo tikslo priimti palikimo ir sutiko, kad palikimą priimtų jos mirusio tėvo sutuoktinė. Dėl to teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos pareiškimą, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias palikimo priėmimą pradėjus jį faktiškai valdyti, įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų nepažeidė.
Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, kad nebuvo nustatytos esminės bylos aplinkybės, neatskleista bylos esmė, kadangi nebuvo išsiaiškinta, kas priėmė valdyti savo žinion 2 žemės ūkio paskirties sklypus, pinigus, galvijus ir padargus. Nurodo, kad dėl teisinio neišprusimo pareiškėja pirmosios instancijos teisme nenurodė bylai reikšmingų aplinkybių dėl įpėdinių susitarimo kaip jie pasidalins po J. L. mirties atsiradusį palikimą, be to, suinteresuoti asmenys J. L., A. J., J. Š. įpėdinių tarpusavio susitarimu priėmė turtą ir juo naudojasi kaip savo, tačiau paveldėjimo teises į turtą gali įgyvendinti tik kreipdamiesi į teismą su prašymais nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jie priėmė palikimą faktiniu valdymu. Mano, kad byla turėtų būti grąžinama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Su tokiu teiginiu sutikti nėra pagrindo.
Apeliacija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, todėl apeliaciniame procese byla nenagrinėjama iš naujo. Apeliaciniam procesui taikomos bendrosios CPK nuostatos, taip pat pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos, neprieštaraujančios apeliacinį procesą reglamentuojančioms normoms (CPK 302 straipsnis), bei specialiosios apeliacinį procesą apibrėžiančios CPK normos, kuriomis, pavyzdžiui, ribojamas naujų įrodymų priėmimas (CPK 314 straipsnis), draudžiama apeliantui kelti naujus reikalavimus (CPK 312 straipsnis). Tai reiškia, kad apeliacinis teismas, nors nagrinėja bylą pagal proceso normų nustatytas taisykles, tačiau kaip ir pirmosios instancijos teismas yra saistomas pirmiau aptartų proceso normų, reglamentuojančių ieškinio pagrindą ir dalyką bei draudimą peržengti ieškinio ribas, taikant ieškovo pažeistų teisių gynybą didesne apimtimi, negu ji nustatyta ieškinyje. Nagrinėjamu atveju apeliantė nurodo naujas aplinkybes dėl po tėvo mirties galimai įvykusio įpėdinių susitarimo, teigia, kad pagal šį susitarimą E. L. atiteko namų valda su gyvenamuoju namu ir priklausiniais iki jos mirties, po kurios šis turtas turėjo atitekti pareiškėjai ir J. Š., taip pat E. L. liko didžioji dalis pinigų, o jie (kiti susitarimo dalyviai) pasiėmė pinigų dalį. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė dėl to, kad jos nebuvo nurodytos, ką pripažįsta ir pati apeliantė, taip pat nenagrinėjo klausimo dėl juridinio reikšmę turinčio fakto, kad suinteresuoti asmenys J. L., A. J., J. Š., faktiniu valdymu priėmė po J. L. mirties atsiradusį palikimą, nustatymo, kadangi toks reikalavimas nebuvo pareikštas. Apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantės argumentus dėl to, kad neįvertinus faktiškai paveldimą turtą pradėjusių valdyti asmenų sąrašą liko neatskleista bylos esmė bei pažymi, kad aukščiau minėtiems suinteresuotiems asmenims nėra užkirstas kelias pareikšti savarankiškus pareiškimus kitoje byloje pateikiant jų nurodomas aplinkybes patvirtinančius įrodymus, o nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl to, ar būtent pareiškėja faktiniu valdymu įstatymo nustatytu terminu priėmė palikimą, atsiradusį po tėvo mirties ir šią aplinkybę ji turėjo įrodyti. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skunde nurodomas aplinkybes pareiškėja turėjo galimybę įvardinti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, be to, atkreiptinas dėmesys, kad apeliantės nurodomo teiginio, jog jai teko dalis mirusio tėvo pinigų, nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Pastebėtina, kad suinteresuoti asmenys J. L., A. J., J. Š. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog buvo paimta dalis pinigų, kurių visi atiteko J. Š., o ne pareiškėjai. Todėl pripažintina, kad naujai nurodomų aplinkybių vertinimas neturėtų esminės reikšmės sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Esant nurodytoms aplinkybėms teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados padarytos nepažeidžiant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai), sprendimas ginčijamose dalyse yra teisėtas ir pagrįstas, sprendimo keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pasvalio rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.