Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė), Albinos Rimdeikaitės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. S. ir I. N. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-378-399/2014 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Agrokoncernas“ ieškinį atsakovams J. S., I. N., tretiesiems asmenims antstolei S. Ž., notarei L. R. dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu, vykdomojo įrašo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės

Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo ginčijamu sandoriu

Dėl privalomumo sudaryti ginčijamą sandorį

Dėl skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo

Dėl ieškinio senaties termino

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

1. Apeliantų nurodomos aplinkybės dėl reikalavimo dydžio yra ne tik neįrodytos bei neatitinkančios tikrovės, bet ir teisiškai nereikšmingos sprendžiant šią bylą. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje esantys rašytiniai įrodymai - teismo įsakymas (b. I. 9, t. 1) ir jo pagrindu pradėta vykdomoji byla Nr. 0023/10/00035, įskaitant 2013-05-16 antstolio raštą (b. I. 80, t. 1), leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog ieškovė turi teismo įsakymu patvirtintą 443 303,78 Lt galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę į atsakovą J. S.. Be to, net jei, kaip nepagrįstai nurodo apeliantai, J. S. skola būtų ne 443303,78 Lt, o tik 194 435,60 Lt, išvada dėl pirmosios actio Pauliana sąlygos egzistavimo būtų lygiai tokia pati - ieškovė turėtų galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę.

3. Net ir nustačius, kad 2010-01-04 J. S. buvo skolingas I. N., ši aplinkybė nėra pagrindas konstatuoti esant J. S. pareigą išduoti I. N. vekselį. Todėl apeliantų motyvai dėl tariamo J. S. privalomumo išduoti vekselį yra nepagrįsti bei prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-28 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-105/2009).

4. Atsakovui J. S. buvo gerai žinoma jo sudėtinga finansinė padėtis ir kreditorių turėjimas, su kuriais jis nėra pajėgus atsiskaityti. Todėl išduodamas ginčijamą vekselį, t. y., sudarydamas sandorį, kurio neprivalėjo sudaryti ir kuris pažeidė jo kreditorių interesus, nes tokiu būdu sumažino kreditorių galimybes atgauti bent dalį skolos, J. S. buvo nesąžiningas. Be to, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į atsakovus siejančius artimus ryšius, kompleksiškai vertino byloje pateiktais įrodymais patvirtintas aplinkybes, nustatė jų tarpusavio ryšius ir iš jų visumos padarė pagrįstą išvadą, kad šių aplinkybių pakanka abiejų atsakovų nesąžiningumui konstatuoti. Priešingai nei nurodo apeliantai, faktinė artimų santykių buvimo aplinkybė gali būti vertinama kaip vienas iš sandorio šalių nesąžiningumo požymių.

6. Nustačius, kad teismas pagrįstai actio Pauliana pagrindu pripažino vekselį negaliojančiu, sprendimo dalis dėl vykdomojo įrašo pripažino negaliojančiu (panaikinimo) bei restitucijos taikymas taip pat pripažintina teisėta ir pagrista, todėl turėtų būti palikta nepakeista.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl sandorio (2010-01-04 neprotestuotino paprastojo vekselio) nuginčijimo actio Pauliana pagrindu.

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas iš esmės dėl visų actio Pauliana taikymo sąlygų egzistavimo.

Dėl kreditoriaus (ieškovės) reikalavimo teisės

Ši actio Pualiana ieškinio reiškimo sąlyga reiškia, kad kreditorius privalo įrodyti turintis neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam ginčijamą sandorį. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana ieškinį, kaip teisių gynimo būdą, kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apskrities VMI v. J. M. (J. M.) ir kt., bylos Nr. 3K-3-362/2011) arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais (CK 6.124–6.129 str.).

Apeliantai teigia, jog ieškovė neapibrėžė savo reikalavimo dydžio, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė įrodė, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovui J. S.. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantų teiginiais nesutinka, kadangi savo sprendime pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, kad pagal 2009-08-10 Kauno apygardos teismo įsakymą bendra priteista iš atsakovo ieškovei suma yra 443 303,78 Lt; net ir esant atsakovo skolai ieškovei tik 194 435,60 Lt (kaip nurodo atsakovas), tai aplinkybės, jog ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, nepaneigtų (t. 1, b. l. 9). Įsiteisėjęs teismo įsakymas Antstolių A. A. ir S. Ž. kontoroje vykdymui buvo gautas 2009-12-31 ir nuo vykdomosios bylos Nr. 0023/10/00035, kuri užvesta pagal Kauno apygardos teismo įsakymą Nr. L2-2652-413/2009, pradžios iš skolininko J. S. buvo išieškota ir 2013-02-12 ieškovei pravesta tik 126,97 Lt (t. 1, b. l. 80, prijungta apžiūrai vykdomoji byla Nr. 0023/10/00035). Be to, vykdomosios bylos Nr. 0023/10/00035 medžiaga rodo, kad iki 2013-10-31 iš skolininko J. S. buvo išieškota ieškovės naudai dar 719,44 Lt (144,11 +82,22 +80,76 +138,65 +273,70 =719,44). Apeliantų nurodomame 2013 m. sausio 31 d. Tarpusavio suderinimo akte yra ieškovės antspaudu ir buhalterės parašu patvirtintas įrašas apie atsakovo 447 402,67 Lt skolą 2012 m. gruodžio 31 d., o po juo esantis neidentifikuotas įrašas, jog nurodyta skolos suma 350 052,33 Lt 2013-02-08, kolegijos nuomone, nepatvirtina apeliantų teiginių, jog atsakovo skola pagal Kauno apygardos teismo įsakymą yra 194 435,60 Lt. Ieškovės ir atsakovo 2011 m. birželio 16 d. susitarimo (t. 1, b. l. 49) turinio analizė leidžia daryti išvadą, kad pagal šį susitarimą ieškovė sutiko proporcingai mažinti priteistas netesybas ir palūkanas, jeigu skolininkas padengs įsiskolinimą jame sutarta tvarka ir terminais (Susitarimo 2 p.) ir pasiliko teisę vienašališkai nutraukti šį susitarimą, jeigu atsakovas nesilaikys šiame susitarime įtvirtintų įsipareigojimų (Susitarimo 4 p.), o Susitarimo 1 punktas nepatvirtina buvus tarp šalių besąlyginį susitarimą dėl 312 694,99 Lt skolos. Atsakovas nei pirmosios instancijos teismui, nei teikdamas apeliacinį skundą nepateikė naujų įrodymų, kad pagal 2009-08-10 teismo įsakymą yra sumokėjęs daugiau priteistos skolos, nei jos yra išieškota antstolio A. A., ir tai sudaro pagrindą konstatuoti, jog ieškovė ginčijamo sandorio sudarymo metu turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovui J. S., kaip skolininkui, o tai atitinka vieną iš sąlygų actio Pauliana ieškiniui pareikšti.

Dėl ieškovės interesų gauti skolą pažeidimo

Antroji actio Pauliano ieškinio sąlyga aiškintina taip, kad CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis, bet ne baigtinis sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu galima pažeisti kreditoriaus interesus – jei dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad, nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi. Tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kreditorių teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažįstamas toks, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo. Taigi, teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Pažymėtina, kad tokią susidariusią situaciją privalo įrodyti kreditorius, prašantis taikyti actio Pauliana (CPK 178 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms ir motyvams, kad išieškojimas pagal vekselio pagrindu išduotą vykdomąjį įrašą Nr. 924 vykdomojoje byloje Nr. 0076/10/00419 buvo vykdomas faktiškai tuo pačiu metu kaip ir išieškojimas vykdomojoje byloje Nr. 0023/10/00035 (išieškoma skola ieškovei iš J. S. pagal Kauno apygardos teismo įsakymą Nr. L2-2652-413/2009), vekselis išrašytas 90 400 litų sumai ir tai be abejo sumažino J. S. mokumą, tai yra pablogino jo turtinę padėtį ir galėjimą atsiskaityti su ieškove, kadangi prie jau turimų kreditorių prisidėjo I. N., kuriai ir buvo 2010-03-25 išmokėta dalis pinigų, gautų pardavus J. S. turtą varžytynėse. Nors apeliantai nurodo, kad dėl sudaryto sandorio atsakovo turtas nesumažėjo bei jo skoliniai įsipareigojimai nepakito ir dėl to ginčijamas sandoris negalėjo sumažinti J. S. mokumo bei pažeisti ieškovės teisėtus interesus, tačiau netgi įvertinus tai, jog atsakovas turėdamas skolų kitiems kreditoriams ir atsakovei dalį jų sumokėjus, išrašydamas vekselį I. N. užtikrino jai jau buvusios skolos grąžinimą ir dėl to jo įsipareigojimai nepakito, vis gi ginčijamu vekseliu įsipareigodamas per beveik vieną mėnesį besąlygiškai sumokėti 90 400,00 Lt, kai turėjo neįvykdytų reikalavimų eilei kreditorių (t. 1, b. l. 70-71), o pats jokios veiklos nevykdė ir jokių pajamų negavo (t. 2, b. l. 15, 112), vertinant tai visų bylos aplinkybių kontekste, leidžia daryti išvadą, kad tokiu būdu išduoto ginčijamo vekselio pagrindu atsakovas nepagrįstai suteikė pirmenybę I. N. prieš kitus kreditorius, o tuo pačiu ir ieškovę, atgauti bent dalį skolos.

Dėl neprivalėjimo sudaryti sandorį

Sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu, jeigu jis neprivalėjo būti sudarytas (CK 6.66 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas privalėjimą sudaryti sandorį traktuoja kaip vieną iš imperatyvių reikalavimų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai. Įstatyme nustatyta pareiga įvykdyti savo prievolę (pareigą) savaime nereiškia asmens pareigos sudaryti sandorį. Būtina nustatyti, ar skolininkas nepiktnaudžiavo šia pareiga ir ar trečiasis asmuo apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Neretai įmonė, turėdama finansinių sunkumų ir siekdama išvengti bankroto, sandoriais prisiima įvairių įsipareigojimų, tačiau tai nelemia išvados, kad ji privalėjo šiuos prisiimti. Tam tikros faktinės aplinkybės, pvz., įmonei gresiantis bankrotas, sunki materialinė padėtis, skola kitam kreditoriui, pareiga išlaikyti tėvus, vaikus ir pan., kurios gali turėti įtakos skolininko elgesiui, negali būti traktuojamos kaip pareiga sudaryti sandorį. Skolininkas, turėdamas pareigą sudaryti sandorį, ją turėtų įvykdyti kuo mažiau pakenkdamas kreditoriaus interesams, nes galimi tokie atvejai, kai skolininkas gali piktnaudžiauti šia pareiga, siekdamas išvengti atsiskaitymo su kreditoriumi (pvz., sudaro sandorį nepalankesnėmis sau sąlygomis, nei būtų galėjęs, t. y. vykdydamas sutartinį įsipareigojimą, parduoda turtą už daug mažesnę kainą nei jo rinkos vertė). Taigi vykdydamas tokią savo pareigą skolininkas, sudarydamas sandorį, turi siekti, kad kuo mažiau būtų pažeisti kreditoriaus interesai, todėl turi pasirinkti tokį sandorį ar tokias jo sąlygas, kad likusio turto ir prisiimtų įsipareigojimų santykis kuo mažiau apsunkintų atsiskaitymą su kreditoriumi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, CK 6.66 straipsnio 1 dalies sąlyga „neprivalėjo“ reiškia neturėjimą teisinės prievolės sudaryti sandorį, o privalėjimas sudaryti sandorį – viena iš imperatyviųjų nuostatų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę (CK 1.2 str. 1 d., 6.156 str.); pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apskrities VMI v. J. M. (J. M.) ir kt., bylos Nr. 3K-3-362/2011).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad atsakovas turėjo pareigą išduoti I. N. vekselį. Netgi atsakovei I. N. savo iniciatyva ir noru sumokėjus dalį J. S. skolų, šiai skolos turėjo būti grąžintos nepažeidžiant kitų kreditorių, kurie buvo tuo metu, interesų. Atsakovai (abu būdami ūkininkais/verslininkais, t. 2, b. l. 23, 26), įformindami skolą ne paskolos sutartimi, o vekseliu, tikėtina žinojo atsiskaitymo pagal jį įstatymo reglamentuojamą tvarką, o neatsiskaičius – galimybę išieškoti skolą ne ginčo tvarka, ir tokiu būdu siekė faktinėje šeimoje išsaugoti bent dalį J. S. turto, kuris būtų atitekęs kitiems kreditoriams.

Dėl atsakovų nesąžiningumo

Civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo principas (CK 1.5 str.), kuris, be kita ko, reiškia, kad kiekvienas asmuo yra laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Įrodinėjimo požiūriu kiekvienam asmeniui nereikia įrodinėti savo sąžiningumo, jeigu įstatymas nepreziumuoja konkretaus subjekto nesąžiningu arba kaltu. Sąžiningumas gali būti nuginčytas, nes tai nuginčijamoji prezumpcija. Kylant ginčui dėl sandorio šalies (ne)sąžiningumo, visais atvejais būtina atsižvelgti į faktines sandorio sudarymo aplinkybes, įgijėjų teisinį statusą, tarpusavio santykius, jų subjektyvias savybes, veiklos specifiką, įsigyjamo turto panaudojimo galimybes ir tikslus, sutarties šalių elgesį iki ir po jos sudarymo, įsigyjamo turto kainą, vertę, pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo laiką ir kitas konkrečioje situacijoje reikšmingas aplinkybes, nes tai atitinka CK 1.5 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias reikia vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-06-18 nutartis priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas v. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-229/2007). Šiuo konkrečiu atveju actio Pauliana pagrindu buvo ginčijamas vienašalis sandoris – vekselis, todėl pakanka nustatyti tik atsakovo J. S. nesąžiningumą (CK 6.66 str. 1, 2 d., CK 1.63 str. 3, 4 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas J. S. buvo nesąžiningas, kadangi prioritetą suteikė vienam kreditoriui, atsakovei I. N., kuriai 2010-01-04 išrašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį 90 400 Lt sumai, įsipareigodamas be sąlygų nurodytą sumą sumokėti iki 2010 m. vasario 18 d., realiai neturėdamas jokių galimybių atsiskaityti, nes turėjo neįvykdytų reikalavimų eilei kreditorių, o pats jokios veiklos nevykdė ir jokių pajamų negavo. Byloje nėra duomenų, kad tokiu pat būdu atsakovas būtų bent iš dalies siekęs atsiskaityti su kitais kreditoriais. Pažymėtina, kad bylos duomenimis tuose pačiuose žemės sklypuose 2008 m. pasėliai buvo deklaruoti J. S. vardu ir šis gavo Nacionalinės mokėjimo agentūros administruojamas išmokas, o 2009 m. pasėlius juose deklaravo ir išmokas gavo L. N. ir didžioji dalis (apie 170 ha ) šių pasėlių sudarė žieminiai pasėliai, tačiau pasėlių perleidimo sandorių atsakovai nesudarė, o atsakovo neatlygintinis pasėlių perleidimas, iš kurių naudą gavo I. N., situacijoje, kai atsakovas turėjo skolų eilei kreditorių, taip pat patvirtina jo veiksmų nesąžiningumą (t. 3, b. l. 100-122, 142 a. p. -143, t. 2, b. l. 13-17). Duomenų, kad pagal atsakovų žodinį susitarimą perleidžiant pasėlius atsakovė mokėjo žemės nuomos mokestį ir kiek šio mokesčio sumokėjo, į bylą nepateikta. Be to, įvertinus atsakovų tarpusavio ryšius, kai atsakovai yra S. S., gimusios (duomenys neskelbtini), tėvai, apklausiami liudytojais ikiteisminio tyrimo metu yra patvirtinę aplinkybes, kad kaip ūkininkai visada bendravo bei vienas kitam teikė pagalbą, o po vekselio išrašymo greitu laiku apsigyveno kartu kaip sugyventiniai, nors iki tol atsakovė atvykdavo į J. S. namus, juose nakvodavo, tvarkydavosi (t. 2, b. l. 13-17), yra pakankamas pagrindas konstatuoti faktinę atsakovų artimų santykių buvimo aplinkybę, kuri, kaip teisingai nurodo ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, sukuria prielaidas tarpusavyje keistis neviešinta informacija, tokia kaip asmens finansinė padėtis, kylančios šio pobūdžio problemos ir jų sprendimo būdai, o įvertinus visa tai nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti atsakovų nesąžiningumą. Nagrinėjamu atveju vien aplinkybė, kad vekselio išrašymo metu atsakovai nebuvo sugyventiniai, nes kartu negyveno, nėra teisiškai reikšminga. Netgi ir apeliantų argumentai, kad atsakovei jos pasirinkimu apmokėjus dalį J. S. skolų, šis išrašydamas vekselį jokių naujų prievolių neprisiėmė, o užtikrino jau buvusios skolos I. N. grąžinimą, nepaneigia žinojimo (arba turėjimo suprasti), jog kreditorių interesai gali būti pažeisti, be kita ko, kitų kreditorių ignoravimu (suteikiant pirmenybę atsakovei).

Dėl ieškinio senaties

Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d.,1.131 str. 1 ir 2 d.).

Ieškinio senaties termino vienerių metų skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybes, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises. Vien sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB v. G. P., J. P. ir L. P., bylos Nr. 3K-3-297/2013).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovės I. N. 2011 m. gegužės 11 d. raštas ieškovei nebuvo siunčiamas, tai patvirtina antstolio A. A. raštas ieškovei 2013 m. spalio 18 d., esantis vykdomojoje byloje Nr. 0023/10/00035 (vykdomosios bylos Nr. 0023/10/00035 l. 193). Skolos išieškojimą pavedęs antstoliui, kuriam teismo sprendimo vykdymo veiksmų atlikimas yra profesinė veikla, ieškovas turi pagrindą tikėtis, kad, atlikus visas procedūras, skola bus išieškota. Ta aplinkybė, kad teisės aktai išieškotojui, be kita ko, suteikia teisę dalyvauti atliekant išieškojimo veiksmus, susipažinti su bylos medžiaga ar apskųsti antstolio veiksmus (CPK 639 str.), nereiškia jo pareigos šiomis teisėmis privalomai naudotis, tikrinti visus antstolio veiksmus ar ieškoti papildomos informacijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Fometas“ v. E. D., T. D. ir V. V., bylos Nr. 3K-3-410/2013). Pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis byloje nepaneigtais ieškovės paaiškinimais, rašytiniais įrodymais (t. 2, b. l. 96-70, 71-73) sprendė, kad apie vekselį ieškovė sužinojo 2013 m. vasario 15 d. ir byloje ieškinio senaties termino pradžios momentu laikė 2013 m. vasario 15 d., kai ieškovė raštu pateiktu prašymu antstoliui A. A. pareikalavo patikslinti areštuoto žemės sklypo vertę ir organizuoti šio turto pardavimą iš varžytynių, o šis žodžiu paaiškino apie žemės sklypo pardavimo iš varžytynių negalimumą, nes šį turtą 2010 m. vasario 17 d. iš varžytynių pardavė antstolė S. Ž.; ieškinys pareikštas 2013 m. balandžio 2 d., taigi nepraleidus vienerių metų ieškinio senaties termino. Teisėjų kolegija nenustatė teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nurodytu ieškinio senaties termino pradžios momentu. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl ieškovės pareigos vykdymo procese aktyviai domėtis vykdymo eiga, neteikia teisinio pagrindo spręsti dėl kito ieškovės sužinojimo apie savo teisių pažeidimą momento, taigi ir kito ieškinio senaties termino pradžios momento (CK 1.127 str. 1 d.). Jokių kitų duomenų, kurie pagrįstų, kad apie savo teisių pažeidimą ieškovė sužinojo anksčiau, nei teismo nustatytą dieną (2013 m. vasario 15 d.), apeliantai nepateikė.

Pažymėtina, jog dėl actio Pualiana ieškinio reiškimo sąlygos, kad kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti, apeliantai jokių argumentų nepateikė, todėl teisėjų kolegija dėl šios sąlygos ir nepasisako.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės ginčijamą vekselį pripažino negaliojančiu nuo sudarymo momento būtent actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 str. 1 d.).

Netenkinus apeliantų reikalavimo panaikinti sprendimo dalį dėl 2010 m. sausio 4 d. atsakovo J. S. išrašyto vekselio pripažinimo negaliojančiu, nėra pagrindo tenkinti apeliantų reikalavimų dėl vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiu (panaikinimo) bei restitucijos taikymo, nes šie reikalavimai yra išvestiniai, o savarankiškų jų neteisėtumo pagrindų apeliantai nenurodė.

Atmetus apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.