Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Agnės Stankevičienės ir Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamentui dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. A. kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, prašydamas: i) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas Nr. 1), kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje; ii) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas Nr. 2), kuriuo atsisakyta leisti pareiškėjui pakeisti darbdavį; iii) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas Nr. 3), kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus); iv) priteisti iš Migracijos departamento patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamentas 2021 m. rugsėjo 29 d. išdavė jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir ĮUTP, Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytu pagrindu, galiojantį iki 2023 m. spalio 10 d. Taigi gavęs leidimą laikinai gyventi, jis iki leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagal 2021 m. spalio 10 d. neterminuotą darbo sutartį dirbo UAB „Briliantinės lubos“.

Pažymi, kad jis maždaug prieš 1-2 mėnesius iki skundžiamų Sprendimų priėmimo, kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu leisti pakeisti darbdavį. Nurodo, jog užpildė Migracijos departamento pateiktą klausimyną, kuriame, be kita ko, buvo prašoma nurodyti visas darbovietes, kuriose jis dirbo ir dirba šiuo metu. Taigi jis atsakė į pateiktus klausimus, pateikė prašomą informaciją, tame tarpe informaciją apie darbą 2007–2019 m. laikotarpiu.

Akcentuoja, kad skundžiami Sprendimai yra nepagrįsti, neteisėti, priimti netinkamai pritaikius ĮUTP ir kitų teisės aktų normas, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 ir 6 dalies reikalavimų. Taigi Sprendimas Nr. 3 laikytinas išvestiniu iš Sprendimo Nr. 1. Paaiškina, jog tai reiškia, kad teismui nustačius pagrindinio Sprendimo Nr. 1 nepagrįstumą ir neteisėtumą, nepagrįstu ir neteisėtu turėtų būti laikomas ir išvestinis administracinis Sprendimas Nr. 3. Nurodo, jog Sprendimas Nr. 2 laikytinas savarankišku sprendimu.

Nurodo, kad Sprendimą Nr. 1 atsakovas priėmė atsižvelgdamas iš esmės vien tik į Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2023 m. birželio 27 d. išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Išvada). Teigia, jog Išvados jis nėra matęs, tačiau Sprendime Nr. 1 aprašant šios Išvados turinį, nurodyta, esą jis 2007-2019 m. dirbo Baltarusijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje sargybos viršininku. Akcentuoja, kad Sprendime Nr. 1 neteisingai nurodytos jo pareigos. Taigi nurodytu laikotarpiu jis dirbo Baltarusijos nepaprastųjų situacijų ministerijos sistemos įstaigoje, o ne ministerijoje, ir ne sargybų viršininku, o pamainos viršininku. Pažymi, jog būtent tokias pareigas jis nurodė pildydamas Migracijos departamento klausimyną. Paaiškina, jog jis 2007 m. baigė Gomelio inžinerijos institutą, kur įgijo aukštąjį išsilavinimą ir priešgaisrinės saugos inžinieriaus kvalifikaciją. Taigi, dirbdamas Baltarusijos nepaprastųjų situacijų ministerijos sistemos įstaigoje (Vitebsko srities valdyboje) pamainos viršininku, jis vadovaudavo budinčiai pagal grafiką gaisrų gesinimo pamainai. Akcentuoja, jog visą nurodytą 2007-2019 m. laikotarpį jo funkcijos buvo gaisrų gesinimas. Kadangi Sprendime Nr. 1 jo pareigos nurodytos neteisingai, o Išvada pateikta nepasidomėjus kokias funkcijas jis vykdė, darytina išvada, kad vertinimas, esą jis kelia grėsmę valstybės saugumui, buvo atliktas visiškai formaliai. Taip pat akcentuoja, jog jis leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje paprašė ir išvyko iš kilmės šalies būtent po 2020 m. rugpjūčio mėnesį nedemokratiškai vykusių Baltarusijos prezidento rinkimų, nes nėra lojalus nedemokratiškai išrinkto prezidento režimui ir vykdomai vidaus bei užsienio politikai.

Atkreipia dėmesį, kad Sprendime Nr. 1 ne kartą nurodyta, kokį vertinimą jo atžvilgiu pateikė VSD. Taigi iš Sprendimo Nr. 1 turinio akivaizdu, kad Išvada lėmė skundžiamo Migracijos departamento Sprendimo Nr. 1 priėmimą. Nurodo, kad nurodytos aplinkybės, jog jis dirba Lietuvoje ir jo šeiminiai ryšiai su Lietuva neatsveria grėsmės valstybės saugumui, o leidimo laikinai gyventi panaikinimas yra proporcinga priemonė, yra formalūs ir deklaratyvūs. Pabrėžia, jog šios priemonės pritaikymas jam sukelia itin skaudžias pasekmes, t. y. pažeidžiami šeiminiai ryšiai su Lietuva. Taip pat jis nebegali vykdyti sutartinių įsipareigojimų darbdaviui. Akcentuoja, jog jo šeima, kuri integruojasi Lietuvoje praranda pragyvenimo šaltinį.

Pareiškėjas pažymi, kad po 2020 m. vykusių Baltarusijos prezidento nedemokratinių rinkimų ir žmonių teisių pažeidimų, jis aktyviai dalyvavo mitinguose ir piketuose prie Baltarusijos ambasados. Taip pat dalyvavo visuomeninės organizacijos „Dapamoga“ savanoriškoje veikloje. Nurodo, jog minėta organizacija teikia pagalbą politiniams pabėgėliams iš Baltarusijos Respublikos ir pabėgėliams iš Ukrainos Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pažymi, jog šios informacijos jis negalėjo nurodyti nei VSD, nei Migracijos departamentui, nes šios institucijos jam nesuteikė tokios galimybės.

Teigia, kad Sprendime Nr. 2 nėra motyvų, jog jis neatitinka kurios nors iš ĮUTP 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų darbdavio pakeitimo sąlygų ir tai, kad atsakovas, gavęs jo prašymą pakeisti darbdavį atliko jo atitikties šioms sąlygoms patikrą. Iš minėto Sprendimo turinio neaišku, kokių būtent darbdavio keitimo sąlygų jis neatitinka. Aiškina, jog Sprendime Nr. 2 nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir LLG aprašas) 104.2 papunkčiu. Taigi ši teisės norma numato vieną iš sprendimų, kuriuos gali priimti Migracijos departamentas, išnagrinėjęs užsieniečio prašymą leisti pakeisti darbdavį, rūšių (neleisti pakeisti darbdavį arba darbo funkciją).

Akcentuoja, kad LLG aprašo 86 punkte nurodyta, kad Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas, nagrinėjantis užsieniečio prašymą leisti pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį ir prie jo pridėtus dokumentus, privalo nustatyti, ar užsienietis atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte arba 44(1) straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, atlikdamas 86.1-86.6 papunkčiuose nurodytus veiksmus. Taigi LLG Aprašo 86.2, 86.3 papunkčiai yra susiję su leidimo laikinai gyventi išdavimo UTPĮ 44(1) straipsnyje nustatytu pagrindu, todėl jo atveju nėra aktualūs, nes leidimas jam buvo išduotas ĮUTP 40 straipsnio pagrindu. Taip pat pažymi, kad šiuo metu galiojančio ĮUTP 44 straipsnio 1 dalis susideda iš 2 punktų, o galiojantis 2 punktas iš esmės atitinka ankstesnės įstatymo redakcijos 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Aiškina, kad tai reiškia, kad LLG aprašo 104 ir 86 punktai įpareigoja Migracijos departamentą patikrinti, ar prašymą pakeisti darbdavį pateikę užsienietis atitinka šiuo metu galiojančios redakcijos UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas sąlygas.

Aiškina, kad Sprendimo Nr. 2 priėmimo teisiniu motyvu nurodytas ĮUTP 35 straipsnis, o minėto Sprendimo priėmimo teisiniu pagrindu nurodytas LLG aprašo 104.2 papunktis. Taigi minėta, kad LLG aprašo 104.2 punktas numato vieną iš galimų Migracijos departamento sprendimų rūšių – neleisti pakeisti darbdavį arba darbo funkciją. Pabrėžia, kad šios rūšies sprendimą Migracijos departamentas galėjo priimti tik tuo atveju, jei atsakovas LLG aprašo 86 punkte nustatyta tvarka būtų nustatęs, jog pareiškėjas neatitinka ĮUTP 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų darbdavio pakeitimo sąlygų. Pažymi, jog Sprendimas Nr. 2 priimtas ne tik nenustačius jo neatitikties darbdavio keitimo sąlygoms, bet Sprendime Nr. 2 iš viso nesant duomenų, kad jo atitiktis darbdavio pakeitimo sąlygoms buvo tikrinama.

Nurodo, kad Sprendimas Nr. 3 yra VSD prašymo patenkinimas Migracijos departamentui nesigilinant į jo individualų atvejį, neatlikus atvejui aktualių aplinkybių visumos vertinimo, nepriėjus prie savarankiškų, nustatytomis aplinkybėmis pagrįstų ir motyvuotų išvadų, jog dėl jo gyvenimo Lietuvoje grėsmės valstybės saugumui yra toks tikėtinumo laipsnis, kad prognozuojamą grėsmę galima būtų laikyti pakankamai realia ir akivaizdžia. Taigi todėl uždraudimas jam 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra ne tik neproporcinga, bet ir nepagrįstai ir neteisėtai pritaikyta priemonė. Paaiškina, kad Sprendimas Nr. 3 yra išvestinis iš Sprendimo Nr. 1, todėl teismo sprendimas, kuris bus priimtas dėl Sprendimo Nr. 1, lems bylos baigtį dėl Sprendimo Nr. 3.

Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo teiginiais nesutinka ir pateikė atsiliepimą į pareiškėjo patikslintą skundą.

Nurodo, kad pareiškėjas 2023 m. sausio 25 d. pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją pas tą patį darbdavį. Taigi, klausimyne pareiškėjas nurodė, kad 2007-2019 m. dirbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje. Pažymi, kad VSD pateikė Išvadą, jog pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Paaiškina, jog Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Taip pat jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Taigi VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

Mano, kad įvertinus aplinkybę, jog pareiškėjo nepertraukiamo darbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje trukmę (12 metų), aplinkybę, kad iš darbo išėjo sąlyginai neseniai, tarptautinį kontekstą, pareiškėjo grėsmė valstybės saugumui įvertinta tinkamai.

Atkreipa dėmesį į tai, kad byloje ginčijami Sprendimai buvo priimti remiantis VSD pateikta Išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Taigi, priimdamas Sprendimus Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos VSD Išvada dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui. Pažymi, jog pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent VSD. Taip pat pažymi, kad Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas Sprendimus, Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis. Akcentuoja, jog vaadovaujantis Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, VSD yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką.

Nurodo, kad Baltarusijos politinio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Taigi esant įtemptai politinei situacijai išlieka didelė Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Teigia, kad negalima leisti, jog išduodant leidimą laikinai gyventi būtų sukuriama palanki terpė Lietuvoje įsikurti šį režimą palaikantiems ar su režimu bendradarbiaujantiems asmenims, o leidimo laikinai gyventi suteikiama teisė būti tiek Lietuvoje, tiek keliauti po visą Šengeno teritoriją būtų naudojama Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesus neatitinkančioms veikoms vykdyti, pvz., Baltarusijos prorežiminio turinio ir komentarų sklaida žodžiu, teigiamų pasisakymų apie režimą skleidimas. Pažymi, jog tokie veiksmai yra nesuderinami su Lietuvos nacionalinio saugumo tikslais, rodo akivaizdžią nepagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms bei siekiant Lietuvos nacionalinio saugumo interesų, paisant visuomenės ir valstybės intereso viršenybės yra būtina užkirsti kelią tokioms užsienio valstybių piliečių veikoms.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skunde teigia, jog jis dirbo pamainos viršininku ir jo pareigos buvo gaisrų gesinimas, iš esmės nėra jokių objektyviai egzistuojančių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas praeityje ar ateityje ketintų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos Respublikos valstybę. Taigi visų pirma, Išvada yra pagrįsta ne spėlionėmis, o asmeniškai su pareiškėjo susijusiomis ir nuo jos priklausiusiomis aplinkybėmis (jo darbine veikla). Mano, kad reikalavimas, jog užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (toliau – ir LVAT), kurioje pasisakoma, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Taip pat pareiškėjas skunde nurodo, kad nėra lojalus nedemokratiškam išrinkto prezidento režimui ir vykdomai vidaus bei užsienio politikai. Mano, kad šie teiginiai deklaratyvūs, iš esmės pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų spręsti apie jo pažiūras ir kaip pareiškėjas jas skleidžia, gina, įtvirtina ir pan.

Pažymi, kad pareiškėjas skunde nurodo, jog nėra motyvų, jog pareiškėjas neatitinka kurios nors iš sąlygos, kurias turi atitikti užsienietis, prašantis leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją sąlygų ir kad atsakovas, gavęs pareiškėjo prašymą pakeisti darbdavį atliko pareiškėjo atitikties šioms sąlygoms patikrą. Paaiškina, kad grėsmė valstybės saugumui sudaro savarankišką leidimo panaikinimo pagrindą ir ta aplinkybė, kad pareiškėjas atitinka darbdavio keitimo sąlygas, šio pagrindo (grėsmė valstybės saugumui) neeliminuoja. Taip pat pareiškėjas skunde nurodo, kad netiksliai įvardintos jo pareigos. Mano, kad konkretus pareigų pavadinimas šiuo atveju nesudaro esminės reikšmės, kadangi grėsmė valstybės saugumui grindžiama ilgalaikiu darbu Baltarusijos institucijoje.

Akcentuoja, kad pareiškėjas skunde nurodo, jog ginčijami Sprendimai sukelia skaudžias pasekmes pareiškėjo šeimai. Mano, kad šeiminiai ryšiai negali tapti pretekstu ignoruoti užsieniečio grėsmę valstybės saugumui. Taip pat pareiškėjo šeiminiai ryšiai buvo aptarti ir įvertinti priimant ginčijamus Sprendimus. Pažymi, kad Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarkos aprašas), numato, kad, kai užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui, gali būti nustatytas net 10 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Taigi pareiškėjui nustatytas tik 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, akivaizdu, kad Migracijos departamentas įvertino individualias aplinkybes.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD nesutinka su pareiškėjo argumentais ir teikia atsiliepimą į patikslintą skundą.

VSD nuomone, skundžiami Migracijos departamento Sprendimai yra priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

Nurodo, kad Migracijos departamentui pateikė vertinimą, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pažymi, kad pareiškėjas (Baltarusijos Respublikos pilietis), nuo 2007 m. iki 2019 m. dirbdamas Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Taigi Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

Pažymi, kad Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 16 punkte konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką.“ Taip pat VSD 2022 m. bei 2023 m. grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime aiškiai indikuojama, kad Baltarusijos režimo keliama grėsmė Lietuvos ir kitų regiono valstybių saugumui didėja ir Minsko agresyvumas ES kaimynių atžvilgiu atitinka Kremliaus interesus. Karinis Baltarusijos ir Rusijos Federacijos bendradarbiavimas intensyvėja.

Paaiškina, kad ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvą, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui (ĮUTP 133 straipsnio 5 dalis). Ši UTPĮ nuostata yra imperatyvi, todėl nustatytas faktas, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, yra pakankamas, kad pareiškėjo, kaip užsienio šalies piliečio, teisės būtų apribotos, panaikinant jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir uždraudžiant jam atvykti į Lietuvą. Pažymi, jog grėsmių valstybės saugumui vertinimas priklauso kiekvienos iš ES valstybių narių diskrecijai. Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei.

Akcentuoja, kad Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjui atvykti į Lietuvą, išduoti jam nacionalinės vizos, leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvoje ar pan., jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Taigi grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant uždraudimo atvykti, leidimo laikinai gyventi ar nacionalinės vizos neišdavimo klausimus. Taip pat neįvertinus aptartų aplinkybių, kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika valstybės saugumo nenaudai.

VSD vertinimu, priimant Sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai ir Migracijos departamentas neviršijo kompetencijos, taip pat Sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Papildomai pažymi, jog kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip galintis kelti grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Nurodo, kad atsakovo Sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Papildomai pateiktuose paaiškinimuose pareiškėjas nurodo, jog atsakovas atsiliepime nenurodė jokių konkrečių motyvų ir nepateikė įrodymų, kurie paneigtų pareiškėjo patikslinto skundo argumentus. Pareiškėjas nekvestionuoja atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens kompetencijos vykdyti užsieniečių galimos grėsmės valstybės saugumui vertinimo, tačiau pažymi, jog tai savaime nereiškia, kad kompetenciją veikti tam tikroje srityje turinčios institucijos atitinkamas veiksmas ar sprendimas yra pagrįstas. Atsakovas neturėtų VSD išvados automatiškai perkelti į savo sprendimą, o atlikti savo individualų vertinimą. Be to, buvimas Baltarusijos Respublikos piliečiu savaime nereiškia, kad pareiškėjas kelią grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Akcentuoja, jog jis klausimyne nurodė, jog dirbo Navapolacko mieste Priešgaisrinės – avarinės gelbėjimo dalies Nr. 2 pamainos viršininku, t. y. žemiausios grandies vadovu.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. liepos 19 d. Sprendimo Nr. 1, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi, Migracijos departamento 2023 m. liepos 19 d. Sprendimo Nr. 2, kuriuo atsisakyta pareiškėjui leisti pakeisti darbdavį, Migracijos departamento 2023 m. liepos 20 d. Sprendimo Nr. 3, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Pareiškėjas 2023 m. sausio 20 d. pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją pas tą patį darbdavį. Migracijos departamentas 2023 m. liepos 19 d. priėmė Sprendimą Nr. 2, kuriuo atsisakė leisti pareiškėjui pakeisti darbdavį, vadovaujantis LLG aprašo 104.2 papunkčiu, nes pareiškėjui nėra pagrindo leisti pakeisti darbdavį. Migracijos departamento pateiktą klausimyną pareiškėjas užpildė nevalstybine kalba.

Bylos duomenimis Migracijos departamentas, vadovaudamasis LLG aprašo 10.31 ir 80.2 papunkčiais, paprašė pareiškėjo raštu atsakyti į klausimyno klausimus. Pareiškėjas atsakydamas į klausimyno klausimus nurodė, kad 2007–2019 m. dirbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijos sistemos įstaigoje pamainos viršininku.

VSD nustatė, kad pareiškėjas dirbdamas Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

Vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje bei patikrinus informaciją Migracijos departamento naudojamose informacinėse sistemose, nustatyta, kad pareiškėjui buvo išduota Šengeno viza galiojusi nuo 2017 m. rugsėjo 6 d. iki 2017 m. lapkričio 20 d. ir išduotos nacionalinės vizos, galiojusios nuo 2020 m. spalio 14 d. iki 2021 m. spalio 10 d. Pareiškėjas Lietuvoje gyvena su leidimu laikinai gyventi, galiojančiu nuo 2021 m. spalio 11 d. iki 2023 m. spalio 10 d. Pareiškėjas nuo 2020 m. vasario 18 d. iki dabar dirba Lietuvoje. Pareiškėjas turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Lietuvoje gyvena pareiškėjo dukterys: A. A., gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvoje gyvena su leidimu laikinai gyventi, išduotu mokymosi Lietuvoje pagrindu, nepilnametė mokosi Klaipėdos uostamiesčio progimnazijoje ir V. A., gim. (duomenys neskelbtini), leidimas laikinai gyventi išduotas šeimos susijungimo pagrindu, kaip atvykusiai į Lietuvą pas tėvą. Lietuvoje gyvena vaikų motina A. A. su leidimu laikinai gyventi, išduotu studijų Lietuvoje pagrindu.

Skundžiami Sprendimai priimti VSD Išvadoje pateiktu pagrindu, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, dėl to, kad pareiškėjas 2007–2019 m. dirbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijos sistemos įstaigoje pamainos viršininku.

Ginčijamu Sprendimu Nr. 1 Migracijos departamentas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį iki 2023 m. spalio 10 d., tuo pagrindu, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui (ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu, t. y. leidimas laikinai gyventi užsieniečiui yra panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai).

Sprendimu Nr. 2 atsakovas nusprendė neleisti pakeisti darbdavio, nes pareiškėjas neatitinka darbdavio keliamų sąlygų (LLG aprašo 104.2 papunkčiu, t. y asmeniui nėra pagrindo leisti pakeisti darbdavį). Minėtas Sprendimas grindžiamas tuo, kad yra nustatyti ĮUTP 35 straipsnio 1 dalyje atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindai.

Ginčijamu Sprendimu Nr. 3 Migracijos departamentas pareiškėjui uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 5 metus, tuo pagrindu, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui (ĮUTP 133 straipsnio 5 dalis, t. y. užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.). ĮUTP 133 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, o to paties straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką šio straipsnio 4 dalyje nurodytais pagrindais užsienio reikalų ministro siūlymu priima vidaus reikalų ministras. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes. Sprendimas Nr. 3 priimtas taip pat vadovaujantis NAS taisyklių 4, 6, 15 ir 20 punktais (15 punktas nustato, jog duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami Šengeno informacinei sistemai, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į Nacionalinį sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo reglamento 24 ar 25 straipsniuose nustatytus pagrindus), Kriterijų vertinimo tvarkos 5, 37 punktais (priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje).

Dėl laikotarpio, kuriuo pareiškėjui draudžiama atvykti, Sprendime Nr. 3 nurodoma, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, o jo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, kad VSD prašo užsieniečiui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkos 37 ir 38.3 punktus, ir nenustačius aplinkybių dėl kurių draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas galėtų būti sutrumpintas, vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punktu, pareiškėjui nustatomas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.

Ginčijami Sprendimai priimti atsižvelgiant į VSD raštu pateiktą Išvadą apie pareiškėjo buvimu Lietuvoje keliamą grėsmę valstybės saugumui.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimais kreipėsi į teismą, nurodydamas, kad Migracijos departamentas priimdamas Sprendimus nenurodė objektyvių aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Sprendimas priimtas formaliai, visiškai neįsigilinus į individualų pareiškėjo atvejį, grindžiant vien tik tuo, jog jis 2007–2019 m. dirbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijos sistemos įstaigoje pamainos viršininku.

Ginčo santykius reglamentuoja ĮUTP, kurio 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, to paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – pagal kompetenciją Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Taigi, Įstatyme įtvirtinta, kad išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia VSD. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 6 dalį, VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas gyventi ar kitas Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Vadovaujantis ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu, jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai bei ĮUTP 133 straipsnio 5 dalimi, kurioje nustatyta, jog užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Atsakovas priėmė Sprendimą Nr. 1, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, Sprendimą Nr. 2, kuriuo atsisakyta leisti pareiškėjui pakeisti darbdavį ir Sprendimą Nr. 3, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus).

Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas šiuos ĮUTP nurodytus pagrindus konstatavo įvertinęs VSD Išvadą, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo darbas, kurį jis dirbo laikotarpiu nuo 2007 iki 2019 m. Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.

Pažymėtina, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - ir LVAT) taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr. pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014).

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.

LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.

EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje galėjo kelti grėsmę.

Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).

Pažymėtina, kad Migracijos departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų, jis nėra ĮUTP įpareigotas prieš priimdamas tokio pobūdžio sprendimą gauti papildomus pareiškėjo paaiškinimus, nes jie nesuteiktų teisės atsakovui nesivadovauti VSD pateikta išvada. Pareiškėjo teisė būti išklausytam yra realizuojama vykdant teisminę priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolę, t. y. bylą nagrinėjant teisme, kuomet tiek pareiškėjas, tiek jo atstovai gali teikti papildomus įrodymus ir paaiškinimus, taip pat savo samprotavimus tiek dėl VSD nustatytos grėsmės (ne)buvimo, tiek dėl kitų su sprendimu susijusių aspektų.

Nagrinėjamu atveju skunde pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamentas Sprendimą Nr. 1, taip pat ir Sprendimus Nr. 2 ir Nr. 3 priėmė vadovaudamasis tik VSD Išvadoje pateikta informacija ir pats Migracijos departamentas neatliko jokio individualaus pareiškėjo vertinimo, pagrindžiančio jo realią ir akivaizdžią grėsmę.

Teismas šiuos pareiškėjo teiginius vertina kritiškai. Visų pirma, pažymėtina, jog VSD Išvadoje pažymėjo, jog pareiškėjas pildydamas klausimyną, nurodė, kad 2007–2019 m. dirbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje. Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose pažymėjo, jog jis dirbo Navapolacko mieste Priešgaisrinės – avarinės gelbėjimo dalies Nr. 2 pamainos viršininku, t. y. žemiausios grandies vadovu. Taip pat VSD Išvadoje nurodyta, kad dirbdamas Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Atitinkamai (duomenys neskelbtini) piliečiui A. A. išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Taigi pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui ir vien tik faktinės aplinkybės, jog Lietuvoje pareiškėjas dirbo nuo 2020 m. vasario 18 d. ir turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, t. y. Lietuvoje gyvena pareiškėjo dukterys: A. A., (duomenys neskelbtini), Lietuvoje gyvena su leidimu laikinai gyventi, išduotu mokymosi Lietuvoje pagrindu, nepilnametė mokosi Klaipėdos uostamiesčio progimnazijoje ir V. A., gim. (duomenys neskelbtini), leidimas laikinai gyventi išduotas šeimos susijungimo pagrindu, kaip atvykusiai į Lietuvą pas tėvą bei Lietuvoje gyvena vaikų motina A. A. su leidimu laikinai gyventi, išduotu studijų Lietuvoje pagrindu, neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos, o įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, laikytina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo šeiminiai ryšiai, siekis likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

Vertindama šias aplinkybes teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų, jis nėra ĮUTP įpareigotas prieš priimdamas tokio pobūdžio sprendimą gauti papildomus pareiškėjos paaiškinimus. VSD padarytų išvadų teisėtumas ir pagrįstumas yra patikrinamas bylą nagrinėjant teisme, taigi, nagrinėjamu atveju, įvertinus nustatytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, teismas pritaria VSD Išvadai dėl perspektyvinio pareiškėjo grėsmės vertinimo ir tai, jog pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Taip pat šiuo aspektu aktualus Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame Konstitucinis Teismas nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nepaneigė VSD padarytos išvados, jog jis, dirbdamas Baltarusijos nepaprastųjų situacijų ministerijos sistemos įstaigoje (Vitebsko srities valdyboje), tiesiogiai prisidėjo prie jos veiklos. Kaip minėta, dirbant ministerijoje pareiškėjas privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Taigi pritartina, jog Baltarusijos Respublikos piliečiui A. A. išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjo teiginiai dėl jo dalyvavimo mitinguose ar kokios nors kitos opozicinės veiklos nėra vertintinos, kaip nusveriančios tą faktą, kad jis turi leidimą gyventi Lietuvoje 3 metus, t. y. visiškai nedidelis laiko tarpas palyginus su tuo, kad pareiškėjo nepertraukiamo darbo Baltarusijos nepaprastųjų situacijų ministerijos sistemos įstaigoje (Vitebsko srities valdyboje) trukmė yra 12 metų. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjas skunde teismui konkrečiai nepateikia savo pozicijos dėl Rusijos vykdomos agresijos prieš Ukrainą ir/ar Baltarusijos valdžios vykdomos agresyvios užsienio politikos, o tik deklaratyviai nurodo, kad atsakovas priėmė Sprendimus nesigilinant į jo individualų atvejį. Taigi pareiškėjas nepateikė teismui jokių papildomų įrodymų, kurie patvirtintų jo šiandieninę poziciją, esant tokiai sunkiai politinei situacijai ir nuginčytų tą faktą, kad jis nėra lojalus Baltarusijos valdžios vykdomai agresyviai politikai. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad Baltarusijos Respublikos valdžiai nebuvo kilę abejonių dėl pareiškėjo lojalumo. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo ryšys su nepaprastųjų situacijų ministerija yra ilgalaikis, tebesitęsiantis, be to, neneigė ir pats pareiškėjas, o tik patvrtino, kad jis 2007 m. baigė Gomelio inžinerijos institutą, kur įgijo aukštąjį išsilavinimą ir priešgaisrinės saugos inžinieriaus kvalifikaciją ir dirbo Baltarusijos nepaprastųjų situacijų ministerijos sistemos įstaigoje (Vitebsko srities valdyboje) pamainos viršininku. Atitinkamai teismo vertinimu, tai lemia didesnę grėsmės tikimybę, kuri neišnyksta net ir nutraukus darbinius santykius.

Taigi nagrinėjamame kontekste svarbu pažymėti, jog Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 patvirtintos Nacionalinio saugumo strategijos (toliau – ir Nacionalinio saugumo strategija) 16 punkte nurodyta, jog autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką. Papildomas grėsmes nacionaliniam saugumui kelia šių valstybių kuriamos šiuolaikinės technologijos ir programinė įranga, įgalinanti kenkiamąją jų veiklą. Nacionalinio saugumo strategijos 22 punkte numatyta, kad Baltarusijos atominės elektrinės Astrave statybas, fizinį paleidimą ir eksploatavimo pradžią lydėję incidentai, atsakingų Baltarusijos Respublikos institucijų nenoras bendradarbiauti užtikrinant elektrinės saugumą bei neatsakingas požiūris į branduolinę saugą sukuria prielaidas rimtam branduoliniam incidentui. Todėl Baltarusijos atominės elektrinės Astrave eksploatavimas yra pavojus Lietuvos Respublikos gyventojams, reikalauja papildomų išteklių pasirengti galimų grėsmių valdymui ir kelia neigiamo poveikio aplinkai riziką (žr., pvz., LVAT 2023 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2132-629/2023).

Pažymėtina, kad, priešingai nei nurodo pareiškėjas, Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo vertinimą: Sprendimuose nurodyta, kad pareiškėjui buvo išduota Šengeno viza galiojusi nuo 2017 m. rugsėjo 6 d. iki 2017 m. lapkričio 20 d. ir išduotos nacionalinės vizos, galiojusios nuo 2020 m. spalio 14 d. iki 2021 m. spalio 10 d. Pareiškėjas Lietuvoje gyvena su leidimu laikinai gyventi, galiojančiu nuo 2021 m. spalio 11 d. iki 2023 m. spalio 10 d. Pareiškėjas nuo 2020 m. vasario 18 d. iki dabar dirba Lietuvoje. Pareiškėjas turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Lietuvoje gyvena pareiškėjo dukterys: A. A., (duomenys neskelbtini), Lietuvoje gyvena su leidimu laikinai gyventi, išduotu mokymosi Lietuvoje pagrindu, nepilnametė mokosi Klaipėdos uostamiesčio progimnazijoje ir V. A., gim. (duomenys neskelbtini), leidimas laikinai gyventi išduotas šeimos susijungimo pagrindu, kaip atvykusiai į Lietuvą pas tėvą. Lietuvoje gyvena vaikų motina A. A. su leidimu laikinai gyventi, išduotu studijų Lietuvoje pagrindu.

Teismas atkreipia dėmesį, kad panaikinus pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bendravimas su jo vaikų motina ir dukromis, kurios, kaip nustatyta, turi tokį leidimą, nėra ribojamas, nes pareiškėjo vaikų motina bei dukros, manytina, yra Baltarusijos pilietės ir jie turi galimybę neribotai lankytis ir gyventi Baltarusijoje. Duomenų, pagrindžiančių faktą, jog minėtoje šalyje jie būtų persekiojami ar jiems grėstų kitoks pavojus, byloje taip pat nėra pateikta. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, Migracijos departamentas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo asmeniniai/šeiminiai ryšiai nėra reikšmingesni už grėsmę valstybės saugumui.

Visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

Neįvertinus aptartų aplinkybių kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika visos visuomenės saugumo nenaudai. Tuo tarpu nėra jokios Konstitucijoje ar Konvencijoje ginamos vertybės, kuri sukurtų pareigą valstybei prisiimti tokią riziką.

Šioje byloje nėra jokių aplinkybių, kurios rodytų, kad VSD ar Migracijos departamentas piktnaudžiavo, be pagrindo naudojo valstybės saugumo motyvą, buvo nusiteikę prieš pareiškėją, taigi nepaneigta, kad sąžiningai siekė apginti nacionalinio saugumo interesą. Akcentuotina, kad VSD turint duomenų apie grėsmę valstybės saugumui, turi pareigą nedelsiant apie tai pranešti Migracijos departamentui (Įstatymo 4 straipsnio 6 dalis), todėl vien tai, kad pareiškėjo artimiesiems išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, nereiškia, jog jis turi pagrįstą lūkestį tikėtis, kad leidimas laikinai gyventi jam nebus panaikintas. Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo naikinti Sprendimų Nr. 1 ir Nr. 2, kurie yra neatsiejami vienas nuo kito.

Migracijos departamentas 2023 m. liepos 20 d. priėmė Sprendimą Nr. 3, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus)

Draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką reglamentuotas Įstatymo 133 straipsnyje, kurio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

Departamento sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką atitinka Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ 37 punktą, kuriame nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nuostatas, nes Sprendime Nr. 3 buvo vertinta tiek VSD Išvadoje siūlomas uždraudimo terminas, tiek pareiškėjo ryšiai. Nors pareiškėjas nurodo, kad tokie apribojimai, draudimai bei įpareigojimai nepagrįsti ir tik formalaus pobūdžio, tačiau pareiškėjas nei faktiškai, nei teisiškai nepagrindė savo teiginių, atitinkamai jo argumentai laikytini deklaratyviais. Akcentuotina, jog Migracijos departamentas vadovavosi turimais duomenimis ir Sprendime Nr. 3 nurodė tiek teisinį, tiek faktinį jo pagrindą.

Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiami Sprendimai iš esmės atitinka ir VAĮ reikalavimus (yra pakankamai motyvuoti ir pagrįsti), be to, juos priimant buvo laikytasi pagrindinių ir esminių procedūrų, juos priėmė tam kompetentingas subjektas.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti skundžiamų Sprendimų, nes jie yra teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, Įstatymo 140 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.