- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-23
- Bylos Nr.
- 2A-204-544/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-04972-2009-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjai
- Birutės Jonaitienė (pirm.), Ramunė Čeknienė (pran.), Birutė Valiulienė
- Ieškovas
- A. P.
- Atsakovas
- „Vekada"
- Advokatai
- Rimvydas Jasevičius
- Kategorijos
- 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 14.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 18.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 106.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 113.6.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 116.10.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 125.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-204-544/2010
NUTARTI S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. kovo 23 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Jonaitienės, kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės (pranešėja), Birutės Valiulienės, sekretoriaujant Vilmai Daukšienei, dalyvaujant ieškovui A. P., atsakovo atstovui advokatui Rimvydui Jasevičiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-7464-739/2009 pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovei UAB „Vekada“ dėl atleidimo iš darbo datos perkėlimo, išeitinės išmokos, palūkanų priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
Šalies argumentai
Ieškovas prašė perkelti atleidimo iš darbo pagal 2009-07-30 atsakovės įsakymą datą iš 2009-08-01 į 2009-05-19, priteisti iš atsakovės 11 349,12 Lt išeitinę kompensaciją, 2500 Lt neturtinei žalai atlyginti, 5 % metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2009-05-19 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 str., 6.37 str. 2 d.). Nurodė, kad pas atsakovą dirbo pagal neterminuotą sutartį nuo 2004-08-30 elektromontuotoju. Atsakovė darbo sutartyje buvo įsipareigojusi mokėti 700 Lt kasmėnesinį darbo užmokestį bei priedą pagal darbo apmokėjimo nuostatus, kuris turėjo būti ne mažesnis kaip valstybės nustatytas minimumas. Su šiais nuostatais supažindintas nebuvo. 2008-10-31 atsakovė raštu Nr. 3 įspėjo, kad, vadovaujantis atsakovės valdybos posėdžio 2008-10-17 protokolu Nr. 3, nuo 2008-12-31 dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo bus atleistas iš darbo nuo 2008-12-31 DK 129 str. 2 p. pagrindu ir kad neturi pasiūlyti kito darbo. Nuo 2008-12-29 iki 2009-01-18 buvo suteiktos kasmetinės atostogos, o nuo 2009-01-18 iki 2009-05-18 sirgo. Mano, jog atsakovas privalėjo jį atleisti iš darbo po ligos pradėjus dirbti po vienos dienos laiko 2009-05-19. Vieno mėnesio laikotarpiu galiojo pirmasis įspėjimas apie atleidimą iš darbo. Kadangi atsakovė 2009-05-19 įspėjime nurodytu pagrindu jo neatleido iš darbo, manė, jog galės dirbti toliau. Tačiau darbdavio atstovas pasiūlė nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, su kuriuo jis nesutiko. Tada 2009-06-01 buvo įteiktas rašytinis įspėjimas Nr. 267 apie tai, kad dėl ekonominių priežasčių jis bus atleidžiamas iš darbo 2009-07-31, kurį pasirašyti atsisakė, kad darbo santykiai su juo turi būti nutraukti pirmojo 2008-10-31 įspėjimo pagrindu ir nereikia naujo įspėjimo apie atleidimą iš darbo. 2009-07-31 buvo atleistas pagal LR DK 129 str. 2 d. ir išmokėta trijų vidutinių darbo užmokesčio dydžių išeitinė kompensacija 2411,73 Lt, kuri apskaičiuota neteisingai. Mano, kad darbdavys turėjo jį atleisti iš karto, kai tik grįžo į darbą po ligos, kai dar galiojo pirmasis įspėjimas dėl atleidimo ir išeitinę išmoką apskaičiuoti vadovaujantis vidutiniu darbo užmokesčiu, apskaičiuotu už laikotarpį iki pirmo įspėjimo gavimo dienos. Vidutinis darbo užmokestis yra apskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka (DK 204 str. 1 d.). LRV 2003-05-27 nutarimu Nr. 650 patvirtintos darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 6.8 p. numatyta, kad sumažėjus aprašo 3.1-3.4 p. nurodytam darbo užmokesčiui po to, kai darbdavio iniciatyva įstatymo nustatyta tvarka darbuotojui buvo įteiktas įspėjimas apie atleidimą iš darbo, skaičiuojamas laikotarpis, pagal kurį apskaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis išeitinei išmokai išmokėti, yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, kurį buvo įteiktas įspėjimas apie atleidimą iš darbo. Todėl jam pagal 2008 metų 07-09 mėnesiais gautus darbo užmokesčio dydžius turėjo būti priskaičiuota 13 760,85 Lt išeitinė išmoka. Dėl to, kad buvo atleistas iš darbo ir darbdavys nesilaikė atleidimo iš darbo tvarkos, terminų, teisės aktų, reglamentuojančių išeitinės išmokos apskaičiavimo tvarką, patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, buvo įtampoje ir emocinėje depresijoje, buvo pažeista jo ir šeimos socialinis stabilumas, darbdavys laiku neatleido ir sudarė nepalankias sąlygas dirbti, patyrė neturinę žalą, kurią prašo priteisti CK 1.5 str., DK 250 str. pagrindais.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009-12-15 sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo atsakovei 1815 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teismas nustatė, jog ieškovas dirbo pas atsakovę elektros montavimo darbų elektromontuotoju pagal darbo sutartį nuo 2004-08-30. Darbo sutartis nutraukta 2009-08-01 darbdavio iniciatyva dėl ekonominių priežasčių DK 129 str. 2 d. pagrindu. Su ieškovu atsakovė galutinai atsiskaitė 2009-07-31. 2008 m. spalio mėnesį pablogėjus ekonominei padėčiai ir sumažėjus elektros montavimo darbų apimčiai, atsakovas nusprendė sumažinti bendrovės darbininkų skaičių ir atleisti dalį elektromontuotojų, tame tarpe - ir ieškovą. Įstatymų nustatyta tvarka ieškovas 2008-10-31 raštu pasirašytinai buvo įspėtas apie jo būsimą 2008-12-31 atleidimą iš darbo dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo pagal LR DK 129 str. 2 d. Atsakovui sudarius sutartį dėl elektros montavimo darbų atlikimo naujame objekte, 2008-11-05 buvo nuspręsta darbininkų nebeatleisti. Nors ieškovas teigia, kad nežinojo apie tokį atsakovo sprendimą, tačiau aplinkybes, kad ieškovas, kaip ir kiti numatyti atleisti darbuotojai, buvo pakviestas pas atsakovo direktorių ir jam asmeniškai buvo pranešta apie tai, kad jis nebebus atleistas 2008-12-31, patvirtino atsakovo direktorius G. J., liudytoja S. V.. Teismas sprendė, jog atsakovė įrodė, jog ieškovui buvo pranešta apie tai, kad jis nebus atleidžiamas dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo 2008-12-31, o 2008 m. 12 mėn. buvo suteiktos atostogos, kurios tesėsi iki 2009-01-18, kada ieškovas susirgo ir dėl ligos jo laikino nedarbingumo laikotarpis tesėsi iki 2009-05-15 imtinai ir jis vėl pradėjo dirbti 2009-05-18. Iš paties ieškovo, taip pat atsakovės paaiškinimų, rašytinių bylos įrodymų teismas nustatė, kad 2009 m. gegužės mėnesio pradžioje vėl sumažėjus darbų apimčiai ir nesant pasirašytoms naujoms sutartims, atsakovė dėl ekonominių priežasčių nusprendė mažinti darbuotojų skaičių ir dalį jų, tame tarpe - ir ieškovą, atleisti. 2009-06-01 ieškovas raštu pasirašytinai buvo įspėtas apie jo būsimą 2009-08-01 atleidimą iš darbo dėl ekonominių priežasčių pagal LR DK 129 str. 2d. Ieškovui buvo siūloma nutraukti darbo sutartį ir šalių susitarimu, su kuo jis nesutiko. Tačiau ieškovas sutiko, kad būtų atleistas darbdavio iniciatyva pagal LR DK 129 str.2d. Pasibaigus įspėjimo terminui, ieškovas buvo atleistas. Ieškovo reikalavimas perkelti darbo sutarties nutraukimo laiką iš 2009-08-01 į 2009-05-19 negali būti tenkinamas, nes visą laikotarpį nuo 2009-05-18 iki atleidimo dienos ieškovas dirbo pas atsakovę pagal darbo sutartį. Be to, ieškovas negali reikalauti, kad atsakovas jį atleistų iš darbo pagal LR DK 129 str. 2 d. nuo 2009-05-19, nes tai prieštarauja Darbo kodekse įtvirtintoms nuostatoms dėl darbo sutarties pasibaigimo pagrindų. Kai darbo sutartis nutraukiama pagal LR DK 129 str. 2 d. darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės, dėl paties darbo sutarties nutraukimo ar nenutraukimo nusprendžia darbdavys, kurio iniciatyva pasibaigia darbo santykiai. Darbuotojas negali reikalauti, kad darbdavys nutrauktų su juo darbo sutartį tais pagrindais, kurie įstatymo priskiriami darbdavio iniciatyvai. Atleidžiant ieškovą iš darbo, be kitų su darbo santykiais susijusių išmokų, atsakovas ieškovui išmokėjo įstatymo nustatytą 3 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Ieškovas ginčijo jos apskaičiavimo tvarką ir dydį. 2003-05-27 LRV nutarimu Nr. 650 patvirtintos Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos, kuri taikoma apskaičiuojant darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinį darbo užmokestį, aprašo 6 dalyje (toliau tekste - Aprašas), nustatyta, kad apskaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį, skaičiuojamais laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį mokamas vidutinis darbo užmokestis. Apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį, neįskaitomos dienos (valandos), ir piniginės sumos, išmokėtos už tas dienas (valandas), kai darbuotojas dėl pateisinamų priežasčių faktiškai nedirbo įmonėje. Ieškovo vidutinis darbo užmokestis, išmokant išeitinę išmoką, laikantis Apraše nustatytos tvarkos, buvo apskaičiuotas iš ieškovo darbo užmokesčio, kurį jis gavo 2009m. gegužės, birželio ir liepos mėnesį. Teismas sprendė, kad nepagrįstas ieškovo tvirtinimas, kad vidutinis darbo užmokestis turėjo būti skaičiuojamas iš 2008 m. 07-09 mėn. gauto darbo užmokesčio, t. y. iš darbo užmokesčio, kurį jis gavo iki 2008-10-31 įspėjimo apie atleidimą iš darbo gavimo, kadangi ieškovas dėl jo atleidimo iš darbo 2009-08-01 įstatymų nustatyta tvarka buvo įspėtas 2009-06-01, o ne 2008-10-31. Ieškovo darbo užmokestis po 2009-06-01 įteikto įspėjimo dėl jo atleidimo nesumažėjo. Tiek 2009 m. gegužės mėnesį, tiek ir po įspėjimo jo mėnesinis darbo užmokestis buvo toks pat: 2009 -05 mėn. - iki įspėjimo jis dirbo 10 dienų ir jam buvo apskaičiuotas 400 Lt darbo užmokestis, 2009-06 ir 07 mėn. - po įspėjimo jo mėnesinė alga buvo 800 Lt. Teismas nurodė, kad ieškovo tvirtinimas apie sąmoningai jam mokamą mažesnį darbo užmokestį, nepagrįstas byloje surinktais įrodymais. Darbo užmokestis nustatytas darbo sutartyje - 700 Lt mėnesinė alga ir priedas pagal bendrovės darbo apmokėjimo nuostatus, bet ne mažiau Vyriausybės nustatyto darbo užmokesčio minimumas. Kadangi darbo sutartyje yra nuoroda į bendrovės darbo apmokėjimo nuostatus, teismas konstatavo, kad šalys yra susitarusios, kad šie nuostatai yra darbo sutarties sudėtinė dalis. Pagal atsakovo darbuotojų darbo apmokėjimo nuostatus individualiai darbininkams darbo užmokestį savo objektuose paskirsto darbų vadovai pagal kiekvieno darbininko indėlį, bet ne mažiau kaip numatyta darbo sutartyse. Todėl ieškovo darbo užmokesčio dydis buvo susijęs ir su jo individualiu indėliu. Liudytojas R. B., buvęs darbų vadovu objektuose, kuriuose dirbo ieškovas, iki įspėjimo apie atleidimą gavimo ir po įspėjimo, patvirtino, kad ieškovas dirbo blogai, todėl nenustatė jam priedo prie mėnesinės algos. Šis liudytojas parodė, kad ieškovas dirbo įvairiuose objektuose ir kartu dirbę asmenys dažnai keitėsi, todėl negalima lyginti jo ir kitų, ieškovo nurodytų darbuotojų darbo užmokesčius, kurie taip pat priklausė nuo konkretaus kiekvieno darbuotojo indėlio. Kadangi nenustatė ieškovo vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos pažeidimo nustatant išeitinės išmokos dydį, taip pat kitų teisės pažeidimų darbo santykių srityje, teismas reikalavimą dėl išeitinės išmokos priteisimo bei kitų reikalavimų atmetė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas A. P. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-12-15 sprendimą panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad teismas neteisingai vertino įrodymus, netyrė aplinkybių dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, todėl padarė neteisingas išvadas. Vadovaujantis LR Akcinių bendrovių įstatymo 19, 20 str., mažinti bendrovėje darbuotojų skaičių gali bendrovės visuotinis narių susirinkimas, bendrovės valdyba, ar bendrovės darbuotojų saugos ir sveikatos komitetas. Iš pateiktų atsakovo bendrovės įstatų, negalima daryti tinkamo įvertinimo, ar tai buvo daroma pagal Akcinių bendrovių įstatymo reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas turėjo savo iniciatyva rinkti įrodymus ir viršyti ieškovo pareikštus reikalavimus. Ar atsakovo darbuotojų saugos ir sveikatos komitetas turėjo įgalinimus 2008-10-13 ir 2009-05-04 priimtais protokolais sumažinti bendrovėje darbuotojų skaičių, pirmos instancijos teismas iš viso netyrė. Todėl nesuprantamas teismo samprotavimas ir prielaidos apie tai, kad įstatymų nustatyta tvarka ieškovas 2008-10-31 raštu pasirašytinai buvo įspėtas apie jo būsimą atleidimą iš darbo pagal LR DK 129 str. 2 d. Teismas nenurodė, kokiais įstatymais vadovavosi priimdamas sprendimą byloje ir neatsižvelgė į tai, kad liudytojai dirbo ps atsakovę ir yra šališki. Teismas netyrė patikslintame ieškinyje nurodytų aplinkybių, neišreikalavo ieškovo prašomų dokumentų, patvirtinančių faktą, kad pas atsakovą dirbančių darbuotojų A. M., J. P., S. M. atlyginimai buvo didesni, o jo – dirbtinai sumažintas. Teismas netenkino prašymo skirti ekspertizę dokumento suklastojimui ištirti bei sustabdyti šią bylą iki bus atliktas ikiteisminis tyrimas Panevėžio apskrities vyriausiajame policijos komisariate ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 50-9-0048-09 pagal BK 300 str. dėl dokumentų klastojimo. Be to, teismas nesivadovavo 2003-05-27 LRV nutarimu Nr. 650 patvirtintos Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 6.8 p., kuriame nustatyta, kad, sumažėjus šio aprašo 3.1 – 3.4 punktuose nurodytam darbo užmokesčiui po to, kai darbdavio iniciatyva įstatymų nustatyta tvarka darbuotojui buvo įteiktas įspėjimas apie atleidimą iš darbo, skaičiuojamas laikotarpis, pagal kurį apskaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis išeitinei išmokai mokėti, yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, kurį buvo įteiktas įspėjimas apie atleidimą iš darbo. Šio aprašo 6.5 p. nurodyta, kad apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį, neįskaitomos dienos (valandos), kai darbuotojas dėl pateisinamų priežasčių faktiškai nedirbo įmonėje, taip pat piniginės sumos, išmokėtos už tas dienas (valandas), kaip numatyta šio aprašo 5.1 punkte (b. l. 111-112).
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo skundą atmesti. Nurodo, kad su apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Nurodo, kad nepagrįstas apelianto teiginys, jog teismas iš viso netyrė jo atleidimo iš darbo teisėtumo. Pirma, apeliantas atleidimo iš darbo teisėtumo neginčijo, su atleidimu iš darbo sutiko, tik visiškai nepagrįstai prašė perkelti atleidimo iš darbo dieną, nežiūrint į tai, kad po prašomos perkelti atleidimo dienos (2009-05-19) apeliantas pas atsakovą dar dirbo ir gavo darbo užmokestį. Darbuotojų saugos ir sveikatos komitetas pagal atsakovo valdymo organų prašymą tik apsvarstė atsakovo ketinimus dėl sunkmečio sumažinti darbuotojų skaičių ir jokios apelianto atleidimo iš darbo teisėtumui iš darbo neturėjo. Teismas teisingai vertino byloje esančius įrodymus, tame tarpe – ir liudytojų parodymus. Apeliantas nenurodė, kodėl šių liudytojų parodymai neatitinka tiesos. Vien pasakymo, kad šie liudytojai yra dirbantys pas atsakovą, todėl šališki, nepakanka. Teismas bylos nagrinėjimo metu buvo aktyvus, tenkino ir apelianto prašymus dėl įrodymų išreikalavimo ir pats savo iniciatyva rinko įrodymus. Administracijos vadovas ir liudytojai patvirtino, kad ieškovas po įspėjimo apie atleidimą iš darbo dirbo vangiai, prastai, todėl R. B. ir neskyrė jam priedo pagal darbuotojų darbo apmokėjimo ir skatinimo nuostatus. Be to, šis priedas priklausė nuo objekto pelningumo, o 2008 m. vasarą dėl sunkmečio atsakovo objektai buvo ne pelningi, o netgi nuostolingi. Todėl apeliacinio skundo argumentai apie papildomų dokumentų neišreikalavimą yra visiškai nepagrįstas. Nepagrįsti argumentai ir dėl dokumentų klastojimo. Po atleidimo iš darbo apeliantas atsakovę skundė visoms įmanomoms institucijoms, šios pagal apelianto skundus tikrino atsakovą, trukdė darbui, tačiau jokių pažeidimų nenustatė. Nebuvo nustatytas ir dokumentų klastojimo atvejis, todėl teismas visiškai pagrįstai negarinėjimo dėl to nesustabdė. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė nepažeidė apelianto vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos, nustatant apeliantui išeitinės išmokos dydį iš trijų paskutinių dirbtų mėnesių (2009 m. 05-07 mėn.).
Apeliacinis skundas atmestinas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 15 d. sprendimas paliekamas nepakeistu (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (LR CPK 329 str.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, argumentais, motyvais ir išvadomis, kurių pagrindu buvo priimtas sprendimas ieškinį atmesti, todėl visų jų nekartoja.
Apeliacinio skundo argumentai vertinti nepagrįstais, todėl nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą. Apeliantas teigia, kad teismas neteisingai vertino įrodymus, kai kurių aplinkybių iš viso netyrė, todėl padarė neteisingas išvadas, taip pat netaikė CPK 414 str. 1 d. 3 d. nuostatų, netyrė aplinkybių dėl jo atleidimo iš darbo teisėtumo ir aplinkybių, nurodytų jo patikslintame ieškinyje, nesiaiškino, ar darbuotojų skaičių bendrovėje nutarė sumažinti kompetentingas organas ar tai atitiko Akcinių bendrovių įstatymo nuostatas, neįvertino fakto, kad liudytojų parodymai buvo šališki. Patikslintame ieškinyje (b. l. 12-15) ieškovo ieškinio dalykas (materialinis teisinis reikalavimas atsakovei) buvo pakeisti darbo sutarties, kuri nutraukta 2009-07-30 įsakymu Nr. K-20 nuo 2009-08-01, datą į 2009-05-19 bei priteisti iš atsakovės 11 349,12 Lt išeitinės kompensacijos dalį, nes ji apskaičiuota neteisingai. Ieškovas nepareiškė reikalavimo atsakovei jo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir grąžinti jį darbą ar į darbą negrąžinti taikant kitą pažeistų teisių gynimo būdą, ir tai yra ieškovo teisė (CPK 42 str. 1 d.). Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Taigi teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes. CPK 135 str. 1 dalyje, reglamentuojančioje ieškinio turinio reikalavimus, be kita ko, nustatyta, kad ieškinyje turi būti nurodoma: aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) (CPK 135 str. 1 d. 2, 4 p.). Aiškindamas ir taikydamas šias teisės normas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent ieškinio dalyko (ir pagrindo) tinkamas suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-13 nutartis, priimta civilinėje byloje E. Ž. v. UAB „Melsta“, bylos Nr. 3K-3-485/2008). Kadangi ieškovas nepareiškė reikalavimo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu, teismas negalėjo išeiti iš ieškinio ribų (CPK 265 str. 2 d.). CPK 414 str. 3 d. numato, kad teismas turi įspėti šalis apie teismo teisę viršyti pareikštus reikalavimus ir taikyti įstatymuose numatytą alternatyvų darbuotojo teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą. Tačiau, nesant ieškovo reikalavimo atsakovui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, teismas be ieškovo išreikštos valios neturėjo teisinio pagrindo svarstyti šį klausimą ir savo iniciatyva be ieškovo valios spręsti jo grąžinimo į darbą klausimą ar taikyti DK 297 str. 4 d. numatytą pažeistų teisių gynimo būdą.
Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas nurodė materialines ir procesines teisės normas, kuriomis vadovavosi priimdamas procesinį sprendimą (b. l. 96-98). Todėl apeliantas nepagrįstai teigia, jog teismas nesilaikė CPK 270 str. 4 d. reikalavimų ir nenurodė, kokiais įstatymais vadovavosi priimdamas sprendimą. Teismo sprendimo 2 lape tikrai yra nurodyta, kad „ieškovo atstovai prašo ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas“. Ieškovas atstovo neturėjo, o iš sprendimo turinio bei bylos esmės seka, kad to prašė atsakovės atstovai. Ši rašymo apsirikimo klaida paskelbusio sprendimą teismo gali būti ištaisyta CPK 276 str. numatyta tvarka, nes ji nekeičia sprendimo esmės. Todėl nėra pagrindo pripažinti pagrįstu apelianto argumentą, kad teismas įtraukė proceso dalyvius – ieškovo atstovus, kurie procese nedalyvavo.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, nustatytas CPK XIII skyriuje. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas - teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 str.). Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005-11-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-601/2005 ir kt.). Apeliantas teigia, jog teismas vadovavosi liudytojų, kurie yra atsakovės darbuotojai, todėl yra šališki, parodymais. Tačiau šioje byloje buvo nagrinėjamas ginčas, kilęs iš darbo teisinių santykių ir įrodinėjimo dalyką sudarė aplinkybės apie ieškovo darbo teisinių santykių aspektus pas atsakovę. Tokias aplinkybes paprastai gali žinoti ar nežinoti tik kiti įmonės darbuotojai. Iš bylos proceso ir sprendimo turinio matyti, kad teismas liudytojų parodymus vertino lygindamas jų parodymus tarpusavyje bei su kitais bylos įrodymais, o išvadas darė iš visų byloje surinktų įrodymų viseto. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas minėtų pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo.
Nors apeliantas teigia, kad teismas nebuvo aktyvus ir neišreikalavo įrodymų, galėjusių patvirtinti jo ieškinio argumentus, tačiau tai neatitinka byloje esančių dokumentų turinio. Iš proceso eigos matyti, kad beveik visus ieškovo prašymus teismas tenkino ir įrodymus rinko savo iniciatyva. Išeitinė kompensacija yra apskaičiuojama iš konkretaus darbuotojo gauto darbo užmokesčio už tam tikrą laikotarpį, o ne pagal kitų įmonės darbuotojų gautą darbo užmokestį ar vidutinį visų darbuotojų darbo užmokestį toje įmonėje. Todėl tai, kad teismas nepareikalavo duomenų apie atskirų ieškovo pasirinktų darbuotojų darbo užmokestį, esminės reikšmės teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui neturi.
Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas be pagrindo netenkino prašymo sustabdyti bylą iki bus atliktas ikiteisminis tyrimas pagal BK 300 str. paaiškėjus, jog atsakovo pateikti dokumentai suklastoti. CPK 163 str. 3 p, numatyta, kad teismas privalo sustabdyti bylą kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką CPK 163 str. 3 p. įtvirtintas privalomojo civilinės bylos sustabdymo pagrindas taikomas tada, kai tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka nagrinėjamoje byloje yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis ryšys, t. y. kai kitoje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje. Be to, negalėjimas išnagrinėti civilinės bylos, kol nebus išnagrinėta kita byla, reiškia, kad teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2007, 2009-09-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2009 ir kt.). Šioje byloje svarbu tai, kad CPK 163 str. 3 p. pagrindu civilinė byla privalo būti sustabdyta tik tuo atveju, jeigu šio punkto reikalavimus atitinkanti baudžiamoji byla yra nagrinėjama teisme. Ikiteisminis tyrimas nėra pagrindas privalomai sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-01-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2008). Šiuo atveju byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurios rezultatas turės prejudicinę reikšmę ar kitą tiesioginį ryšį šiai bylai. Dėl to apelianto argumentai privalomojo bylos sustabdymo klausimu yra atmetami, byla pagrįstai buvo nagrinėjama iš esmės.
Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su skundo argumentais dėl netinkamo DK 204 str. 1 d. ir LRV 2003-05-27 nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 6.8 p. taikymo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė šiuo klausimu surinktus įrodymus, nurodė motyvus ir pagrįstai konstatavo, kad atsakovė išeitinę išmoką ieškovui apskaičiavo teisingai vadovaudamasi minėtų norminių aktų reikalavimais, o ieškovo darbo užmokestis, nurodytas aprašo 3.1-3.4 punktuose, po to, kai darbdavio iniciatyva įstatymų nustatyta tvarka ieškovui buvo įteiktas įspėjimas apie atleidimą iš darbo, nesumažėjo. Su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutikti teisėjų kolegija nenustatė nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, iš ieškovo atsakovei priteisiamos išlaidos teisinei advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą bei atstovavimą teisme, kurios sudaro 1210 Lt (b. l. 119-120). Priteisiamų iš kitos šalies išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydis yra nustatomas vadovaujantis CPK 98 str. reikalavimais ir pagal 2004-04-02 LR Teisingumo Ministro įsakymu Nr. IR-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintus dydžius. Atsižvelgiant į maksimalius minėtose Rekomendacijose nurodytus dydžius už tokios atstovavimo apimties veiksmus, daroma išvada, kad 1210 Lt dydžio išlaidos yra pagrįstos išlaidos atsižvelgiant į šios bylos apimtį, sudėtingumą ir kitas bylos aplinkybes.
Rezoliucinė dalis
NUTARIA:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei UAB „Vekada“ (į. k. 147815824) 1210 (vieną tūkstantį du šimtus dešimt) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.