Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažintas kaltu:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu trejiems metams;

pagal BK 178 straipsnio 4 dalį ir nuteistas areštu devyniasdešimčiai parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutine bausme V. B. paskirta – laisvės atėmimas trejiems metams. Bausmę skirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos 2012-09-21.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. B. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugsėjo mėn. 11 d., apie 14 val., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, per nerakintas ir praviras buto duris įsibrovė į E. L. priklausantį butą, kur akivaizdžiai demonstruodamas to paties buto virtuvėje rastą ir pasiimtą peilį bei grasindamas juo tuoj pat panaudoti fizinį smurtą E. L. atžvilgiu, plėšimo būdu pagrobė E. L. priklausančius 115 litų, padarydamas nukentėjusiajai tokio dydžio turtinę žalą.

Be to V. B. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugsėjo mėn. 11 d., apie 14 val., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), būdamas E. L. priklausančiame bute, slapta pagrobė E. L. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“ su SIM kortele, bendros 150 litų vertės, padarydamas nukentėjusiajai tokio dydžio turtinę žalą.

Nes jis prisipažįsta pavogęs nukentėjusiosios E. L. turtą, 115 litų ir mobilaus ryšio telefoną „Samsung“, dėl įvykdytos veikos labai gailisi. Taip pasielgė neapgalvotai. Teismas jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, tačiau jis prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis kaltu prisipažino ir gailisi dėl įvykdytos veikos, atlygino nukentėjusiajai E. L. padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 punktas). Nukentėjusiosios E. L. atsiprašė, ji jam atleido ir teismo taip pat prašė neskirti jam griežtos bausmės. Nors anksčiau buvo teistas, tačiau realios laisvės atėmimo bausmės niekada neatliko. Niekada neįvykdė jokio plėšimo, todėl nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo pripažinimo kaltu, įvykdžius plėšimą.

Apeliacinio proceso metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl V. B. veikos kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį

Nors BK 178 ir 180 straips­niuo­se nu­ma­ty­tos va­gys­tės ir plė­ši­mo nu­si­kal­ti­mų su­dė­tys tu­ri daug ben­drų po­žy­mių (šias nusikalstamas veikas sie­ja tai, kad da­rant jas sve­ti­mas tur­tas yra pa­gro­bia­mas, t. y. ne­tei­sė­tai ir ne­at­ly­gin­ti­nai už­val­do­mas), tačiau esminis jų at­ri­bo­ji­mo kri­te­ri­jus yra nu­si­kal­ti­mo pa­da­ry­mo bū­das. Kaip va­gys­tė kva­li­fi­kuo­ja­mas slap­tas ar at­vi­ras, ta­čiau tik ne­smur­ti­nis sve­ti­mo tur­to pa­gro­bi­mas, t. y. kaltininkas savo nusikalstamam sumanymui įgyvendinti nenaudoja nei fizinio, nei psichinio smurto, nei atėmimo galimybės priešintis. Plėšimui būdinga tai, kad svetimas turtas pagrobiamas panaudojant smurtą arba grasinant jį tuoj pat panaudoti, arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis, t. y. šiuo nusikaltimu kėsinamasi ne tik į konkrečią nuosavybę, kaip į pagrindinį objektą, bet ir į asmens sveikatą, jo veiksmų laisvę, kaip į papildomus objektus (kasacinė byla Nr. 2K-488/2011).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 11 punkte nurodyta, kad gra­si­ni­mas tuoj pat pa­nau­do­ti fi­zi­nį smur­tą vi­sa­da yra nu­kreip­tas į tur­to sa­vi­nin­ką, val­dy­to­ją ar as­me­nį, ku­riam lai­ki­nai pa­ti­kė­tas tur­tas. Gra­si­ni­mas tuoj pat pa­nau­do­ti fi­zi­nį smur­tą ga­li bū­ti iš­reiš­kia­mas žo­džiais ar veiks­mais (pvz., de­monst­ruo­jant pei­lį ar ki­tą įran­kį, bau­gi­nan­čiais ges­tais). Taip pat gra­si­ni­mas ga­li bū­ti ir be gra­si­nan­čių žo­džių ar veiks­mų, o pa­si­nau­do­jant ar su­ku­riant si­tu­a­ci­ją, ku­ri yra bau­gi­nan­ti, ke­lian­ti ne­ri­mą ir sau­gu­mo trū­ku­mą nu­ken­tė­ju­sia­jam (pvz., rei­ka­la­vi­mas atiduo­ti tur­tą nuo­ša­lio­je vie­to­je, tam­siu pa­ros me­tu, su­si­ti­kus ant til­to). Gra­si­ni­mas tu­ri bū­ti realus. Grasini­mas lai­ko­mas re­a­liu, kai jis eg­zis­tuo­ja ob­jek­ty­viai, ne­ap­si­ri­bo­jant tik nukentėjusiojo su­vo­ki­mu. Nukentė­ju­sy­sis re­a­laus gra­si­ni­mo ap­lin­ky­bes su­vo­kia ver­tin­da­mas užpuo­li­ko fi­zi­nį pra­na­šu­mą, nu­si­kal­ti­mo įran­kių, su­tei­kian­čių ar su­da­ran­čių to­kio pra­na­šu­mo įspū­dį, tu­rė­ji­mą, už­puo­li­mo ne­ti­kė­tu­mą ir gra­si­ni­mui pa­lan­kią si­tu­a­ci­ją.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji E. L. parodė, kad jai nepažįstamas vyras (V. B.) atsisėdęs šalia pradėjo kalbėti, kad pensininkai šiais laikais gerai gyvena, nes jie gauna pensijas, o jis negali pragyventi, nes neturi pinigų. Taip kalbėdamas, tas vyras atsistojęs priėjo prie spintelės ir pasiėmęs virtuvinį peilį, su melsva rankena, apie 10 cm. ilgio, pradėjo šio peilio geležtę šluostyti į savo striukės rankovę, o tada, žiūrėdamas į ją pasakė: „reikia pinigų“. Ji atsakė, kad jų neturi. Tada kaltinamasis užrakino duris ir raktą pasiėmė sau. Ji nuėjo į kitą kambarį ir iš ten paėmusi 10 litų kupiūrą ir 5 litus monetomis padavė nuteistajam. Jis pasakė, kad reikia dar. Ji tada jam pasakiusi, kad atrakintų duris, nueis pas kaimynę ir gaus jam pinigų. Jis dar ją prisaikdino, kad neskambintų policijai ir atrakinęs duris ją išleido. Nuėjusi pas kaimynę pasiskolino 100 litų, kupiūromis po 20 litų ir grįžusi atidavė kaltinamajam pinigus, kuris jos laukė lauke, kieme. Ji buvo labai išsigandusi nuteistojo, nes matė jį pirmą kartą, be to jis turėjo rankoje peilį reikalaudamas pinigų. Jei ji nebūtų išsigandusi, tai nebūtų ėjusi pinigų skolintis iš kaimynės. Jis vis jai sakė, kad „aš tau nieko nedarysiu, bet man reikia pinigų“.

Be to iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis V. B. yra jauno amžiaus (gim. 1987 m.), nukentėjusioji E. L. yra garbaus amžiaus (gim. 1924 m.), todėl nuteistajam esant žymiai fiziškai stipresniam už nukentėjusiąją, rankoje laikant peilį ir nukentėjusiajai sakant „kad reikia pinigų“, nukentėjusioji turėjo pagrindą objektyviai manyti, kad nuteistasis V. B. gali panaudoti peilį jos atžvilgiu, jeigu ji neduos pinigų.

Kolegija įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nuteistojo V. B. padarytą veiką kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, kadangi byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištritų įrodymų visuma patvirtina, kad V. B. plėšimą padarė įsibrovęs į E. L. priklausantį butą ir grasindamas panaudoti peilį, ir jos perkvalifikuoti į BK 178 straipsnio 4 dalį nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti garbaus amžiaus nukentėjusiosios E. L., įspėtos dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotais parodymais. Nukentėjusiosios duoti parodymai yra nuoseklūs, juos patvirtina apklausų ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios E. L. nurodytos aplinkybės (14; 18 b. l.). Be to nukentėjusiosios E. L. parodymus iš dalies patvirtina ir liudytojos G. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (20-21 b. l.). Nuteistojo V. B. versiją, kad jis į nukentėjusiosios butą užėjo su jos leidimu, kad prašė paskolinti pinigų ir nukentėjusiajai peiliu negrasino, kad nukentėjusioji pinigus paslėpė po rūbais ir jis juo pavogė, teismas atmeta, kadangi ji prieštarauja byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visumai, ir ši versija laikytina nuteistojo gynybine pozicija siekiant išvengti griežtos atsakomybės.

Dėl V. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Taigi, norint pripažinti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui reikia nustatyti tiek kaltininko prisipažinimą, tiek nuoširdų gailėjimąsi. Pažymėtina, kad pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pažymėtina ir tai, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, tačiau tai padaro ne verčiamas objektyvių aplinkybių, o savo noru (kasacinė byla Nr. 2K-160/2012).

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad nuteistasis V. B. tik iš dalies prisipažino dėl nusikalstamų veikų padarymo, neigia kaltę padarius BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, jo nurodytos aplinkybės nepadėjo išaiškinti nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nuteistasis nuoširdžiai nesigaili, todėl nėra pagrindo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis prisipažįsta ir nuoširdžiai gailisi dėl nusikalstamos veikos padarymo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Apeliaciniame skunde nuteistasis V. B. nurodė, kad nukentėjusiajai atlygino nusikaltimu padarytą žalą, šią aplinkybę pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino nukentėjusioji E. L. (77 b. l.). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismai, vadovaudamiesi BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nustato atsakomybę lengvinančią aplinkybę tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (kasacinės bylos Nr. 2K-38/2009, 2K-174/2009, 2K-7-287/2009).

Kolegija, remdamasi šiomis aplinkybėmis, V. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįsta tai, kad jis savo noru atlygino nusikaltimu padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), nukentėjusiajai E. L..

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Atsižvelgiant į tai, kad yra nustatyta viena nuteistojo V. B. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog jis savo noru atlygino nusikaltimu padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), jam švelnintina paskirta bausmė.

Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam V. B. atsižvelgia į tai, kad yra nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti ir viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis V. B. yra teistas tris kartus, nusikaltimus padarė neišnykus teistumui, todėl pagal BK 27 straipsnio 1 dalį, jis yra laikomas recidyvistu. Pagal BK 56 straipsnio 1 dalį teismas recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Tai reiškia, kad laisvės atėmimas yra tipinė bausmė recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, o ne laisvės atėmimo bausmė, skiriama išskirtiniais atvejais, kuriuos teismas privalo motyvuoti. Atsižvelgiant į tai, kad BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė ir byloje nėra nustatyta BK 54 straipsnio 3 dalyje ir 62 straipsnyje nurodytų sąlygų, kuriomis remiantis būtų galima skirti švelnesnę nei sankcijoje numatytą bausmę, todėl nuteistajam V. B. skirtina laisvės atėmimo bausmė. Teismas skirdamas bausmę taip pat įvertina tai, kad V. B. turi 2 galiojančias administracines nuobaudas, padarė vieną tyčinį sunkų nusikaltimą ir vieną baudžiamąjį nusižengimą, kas rodo, kad V. B. yra linkęs daryti nusikaltimus ir nesilaikyti visuomenėje nustatytų taisyklių ir jo nusikaltimai sunkėja. Taip pat pažymima, kad asmenims nuteistiems už sunkius nusikaltimus bausmės vykdymas negali būti atidėtas (BK 75 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir remdamasi tuo kas išdėstyta konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio nuostatų, pagrįstai V. B. pripažino kaltu pagal jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, tačiau neatsižvelgė į tai, kad nuteistasis atlygino nusikaltimu padarytą žalą, šios aplinkybės nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 328 straipsnio 1, 2 punktai).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsniu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais, 331 straipsniu,

nusprendžia:

pakeisti Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį:

pripažinti V. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino nusikaltimu padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

V. B. pripažintą kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalį, nuteisti laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 10 (dešimčiai) mėnesių.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę bausmę, ir V. B. galutinę subendrintą bausmę paskirti – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 10 (dešimčiai) mėnesių.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.