Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Romo Voicechovičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-6-262/2012 pagal ieškovo V. D. (procesinių teisių perėmėjai V. D. ir A. D.) ieškinį atsakovui R. V., trečiajam asmeniui Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarei D. S. dėl perleidimo su pareiga išlaikyti iki gyvos galvos sutarties nutraukimo bei perduoto nekilnojamojo turto grąžinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1. Ginčijamas sprendimas priimtas netinkamai įvertinus byloje pateiktus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes, neteisingai pritaikius ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas bei nukrypstant nuo suformuotos teismų praktikos panašiose bylose. Anot apelianto, teismas pažeidė CPK 185 straipsnį, nes iš esmės netinkamai vertino ne tik dokumentus, bet ir liudytojų parodymus, pažeidė CPK 269 ir 270 straipsnių nuostatas (sprendime nevertino ir nepasisakė dėl liudytojų parodymų ir ieškovės V. D. parodymų įrodomosios reikšmės).

2. Byloje nėra duomenų, jog apeliantas ieškovu V. D. nesirūpino ir neužtikrino būtinų pragyvenimo sąlygų jam dar gyvenant Vilniuje. Apelianto teigimu, ieškovų pateikti dokumentai dėl V. D. sveikatos būklės, darbingumo lygio, deklaruotos gyvenamosios vietos, išlaidų vaistams yra surinkti laikotarpiu nuo 2009 m. vasaros (po to, kai ieškovas artimųjų iniciatyva buvo išvežtas ir apgyvendintas jų namuose Alytuje).

3.Tikrovės neatitinkančiais pripažintini priešingos šalies ir teismo argumentai, kad apeliantas savo veiksmais sukėlė žalą rentos gavėjo sveikatai. Apelianto teigimu, kartu su ieškiniu byloje pateikti medicininiai dokumentai patvirtina, jog ieškovo sveikatos sutrikimai atsirado dėl ilgalaikio piktnaudžiavimo alkoholiu. Anot apelianto, nesant pagrindo priverstinio gydymo taikymui, o ir paties išreikšto asmeninio noro gydytis, jam nebuvo galimybės užkirsti kelią ieškovo žalingo įpročio progresavimui.

4. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ieškovo artimieji, išsiveždami ieškovą į Alytų, neleisdami su juo susisiekti telefonu, sąmoningai kliudė apeliantui vykdyti prievolę pagal sutartį. Apelianto teigimu, jis savo sutartinės prievolės negalėjo vykdyti išskirtinai dėl bendradarbiauti, o kartu ir priimti prievolės įvykdymą atsisakiusio rentos gavėjo ir ieškovų kaltės.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl perleidimo su pareiga išlaikyti iki gyvos galvos sutarties nutraukimo bei perduoto nekilnojamojo turto grąžinimo.

Atsakovas R. V. savo apeliaciniu skundu, be kita ko, prašo bylą nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad žodinis bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka šioje byloje nėra būtinas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes, pakanka tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla iš esmės buvo išspręsta teisingai (CPK 320 str. 1 d.).

Pirmosios instancijos teismas 2012 m. spalio 1 d. sprendimu ieškinį patenkino – nutraukė perleidimo su pareiga išlaikyti iki gyvos galvos sutartį, sudarytą 2008 m. gruodžio 24 d. tarp ieškovo V. D. ir atsakovo Romo Voicechovičiaus; nusprendė grąžinti ieškovo V. D. teisių perėmėjams V. D. ir A. D. nuosavybės teisę į butą, esantį (duomenys neskelbtini).

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovas savo apeliaciniame skunde teigia, jog byloje nėra duomenų, kad jis ieškovu V. D. nesirūpino ir neužtikrino būtinų pragyvenimo sąlygų jam dar gyvenant Vilniuje. Anot apelianto, ieškovų pateikti dokumentai dėl V. D. sveikatos būklės, darbingumo lygio, deklaruotos gyvenamosios vietos, išlaidų vaistams yra surinkti laikotarpiu nuo 2009 m. vasaros, po to, kai ieškovas artimųjų iniciatyva buvo išvežtas ir apgyvendintas jų namuose Alytuje. Apelianto teigimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ieškovo artimieji, išsiveždami ieškovą į Alytų, neleisdami su juo susisiekti telefonu, sąmoningai kliudė apeliantui vykdyti prievolę pagal sutartį. Apeliantas taip pat teigia, jog jis savo sutartinės prievolės negalėjo vykdyti išskirtinai dėl bendradarbiauti, o kartu ir priimti prievolės įvykdymą atsisakiusio rentos gavėjo ir ieškovų kaltės.

Atsižvelgdama į šiuos bei kitus atsakovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal įstatyme įtvirtintą sąvokos apibrėžtį išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi kvalifikuojama tokia sutartis, pagal kurią rentos gavėjas – fizinis asmuo perduoda jam priklausantį gyvenamąjį namą, butą, žemės sklypą ar kitokį nekilnojamąjį daiktą rentos mokėtojui nuosavybės teise, o rentos mokėtojas įsipareigoja išlaikyti rentos gavėją ir (arba) šio nurodytą asmenį (asmenis) iki gyvos galvos (CK 6.460 str. 1 d.). Išlaikymo iki gyvos galvos sutartis – rentos porūšis, kuriam būdingi bendrieji rentos sutarties požymiai ir rūšiniai rentos iki gyvos galvos požymiai (CK 6.460 str. 2 d.). Išlaikymo iki gyvos galvos sutarties skiriamieji požymiai, lemiantys šių teisinių santykių reglamentavimo specifiką, yra šie: rentos mokėtojui už rentą perleidžiamas ne bet koks turtas, o tik nekilnojamasis daiktas; rentos forma – asmens išlaikymas, t. y. rentos gavėjo (jo nurodyto asmens) asmeninių poreikių tenkinimas natūra: aprūpinimas gyvenamąja patalpa, apranga, maitinimas, o jeigu rentos gavėjo sveikatos būklė reikalauja, – ir jo priežiūra (CK 6.461 str. 1 d.).

Teismų praktikoje pabrėžiama, kad pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį rentos gavėjas įgyja teisę gauti reikiamas paslaugas ir priemones būtiniausiems, gyvybiškai svarbiems asmeniniams poreikiams tenkinti. Rentos mokėtojas, nevykdydamas ar netinkamai vykdydamas išlaikymo prievolę pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, gali padaryti didelę ir nepataisomą žalą rentos gavėjo sveikatai, kitiems teisėtiems jo interesams. Tokia rentos gavėjo priklausomybė nuo rentos mokėtojo tinkamo prievolės vykdymo įpareigoja šią prievolę vykdyti ne formaliai vadovaujantis sutarties nuostatomis, bet pagal sąžiningumo ir protingumo kriterijus (CK 6.189 str. 1 d.). CK 6.464 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta rentos gavėjo teisė nutraukti sutartį, jei rentos mokėtojas iš esmės pažeidžia sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. V. T., bylos Nr. 3K-3-461/2007; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Č. v. J. R. , bylos Nr. 3K-3-425/2011; kt.).

Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, jog 2008 m. gruodžio 24 d. ieškovas V. D. ir atsakovas R. V. pasirašė Perleidimo su pareiga išlaikyti iki gyvos galvos sutartį (toliau - Sutartis) (8-12 b. l., 1 t.). Sutarties 1.1. punktu V. D. atsakovui R. V. perleido nuosavybės teisę į butą, esantį (duomenys neskelbtini), o R. V. įsipareigojo V. D. materialiai išlaikyti iki gyvos galvos, drabužiais bei kitokia apranga, maitinti, o tuo atveju, jei V. D. sveikatos būklė reikalauja, jį prižiūrėti, slaugyti sergantį, teikti medicininę pagalbą bei apmokėti visas sveikatos priežiūros paslaugų išlaidas, įskaitant medikamentų įsigijimo išlaidas, taip pat apmokėti V. D. laidojimo išlaidas (sutarties 1.2. p.).

Taip pat byloje nustatyta, kad ieškovas V. D. 2009 m. rugpjūčio 14 d. per Vilniaus miesto 7-tą notarų biurą persiuntė ieškovui R. V. pranešimą, jog atsakovas iš esmės pažeidė 2008 m. gruodžio 24 d. sutarties 1.2. punkte nurodytus įsipareigojimus, t. y. neprižiūrėjo, neslaugė, neteikė medicininės pagalbos V. D. šiam susirgus, neatliko jokių veiksmų, siekiant išvengti susirgimų, priešingai savo veiksmais (neprižiūrint, nesikreipiant į gydymo įstaigas) sudarė sąlygas, dėl kurių V. D. sveikata pablogėjo, neapmokėjo jo sveikatos priežiūros paslaugų, medikamentų įsigijimo išlaidų bei jo materialiai neišlaikė taip, kaip šalys susitarė sudarydamos perleidimo su pareiga išlaikyti iki gyvos galvos sutartį, taip pat neperdavė V. D. perleisto turto, buto, esančio (duomenys neskelbtini), visų spynų raktų, dėl ko V. D. negali patekti į butą, kuriuo neatlygintinai turi teisę naudotis, bei reikalavo grąžinti mainais už išlaikymą iki gyvos galvos nuosavybėn perleistą turtą – butą (36 b. l., 1 t.). Šiuo pranešimu atsakovas buvo prašomas 2009 m. rugsėjo 12 d. atvykti į Vilniaus miesto 7 notaro biurą patvirtinti susitarimą dėl perduoto turto – buto grąžinimo V. D.. Iš byloje esančio 2009 m. rugsėjo 25 d. Vilniaus miesto 7-ojo notaro biuro notarės liudijimo turinio matyti, jog minėtas pranešimas R. V. buvo persiųstas 2009 m. rugpjūčio 14 d. registruotu laišku ir buvo įteiktas 2009 m. rugpjūčio 18 d. (38 b. l., 1 t.). Bylos duomenys patvirtina, jog nurodytu laiku atsakovas R. V. neatvyko pasirašyti sutarties nutraukimo (39 b. l., 1 t.).

Byloje taip pat nustatyta, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu 2011 m. balandžio 3 d. ieškovas V. D. mirė (102-103 b. l., 1 t.), jo procesinių teisių perėmėjais tapo ieškovo dukra V. D. ir sūnus A. D. (116, 122-123 b. l., 1 t.).

Kaip minėta, sutartimi R. V. įsipareigojo V. D. materialiai išlaikyti iki gyvos galvos, drabužiais bei kitokia apranga, maitinti, o tuo atveju jei V. D. sveikatos būklė reikalauja, jį prižiūrėti, slaugyti sergantį, teikti medicininę pagalbą bei apmokėti visas sveikatos priežiūros paslaugų išlaidas, įskaitant medikamentų įsigijimo išlaidas, taip pat apmokėti V. D. laidojimo išlaidas (sutarties 1.2. p.). Taigi, darytina išvada, jog tokio pobūdžio įsipareigojimai yra kasdienės priežiūros prievolė, kurią būtina vykdyti nuolat (kiekvieną dieną), o ne epizodiškai. Iš byloje esančių atsakovo pateiktų Lietuvos pašto kvitų negalima teigti, jog juose nurodyti komunaliniai mokesčiai buvo mokami būtent už V. D. atsakovui R. V. perleistą nuosavybėn butą, esantį (duomenys neskelbtini) (72-73 b. l., 1 t.). Atsakovo pateikti duomenys apie piniginių lėšų pervedimus V. D. Lietuvos paštu patvirtina, kad atsakovas V. D. siuntė pinigines perlaidas epizodiškai, t. y. tik 2009 m. lapkričio 24 d. (200 Lt suma) bei 2010 m. vasario 1 d. (400 Lt suma) (71 b. l., 1 t.). Tuo tarpu jokių duomenų, kad atsakovas nuolat (be perstojo, t.y. kiekvieną dieną) rūpinosi ieškovu, teikė jam visapusišką pagalbą, byloje nėra (CPK 178 str.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovui laiku nevykdant sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, buvo pažeisti ieškovo teisėti lūkesčiai ir interesai, prarastas pasitikėjimas atsakovu, kuris išlaikymo iki gyvos galvos teisiniuose santykiuose yra būtinas, todėl atsakovas ginčo sutartį pažeidė iš esmės, taigi dėl šios priežasties teismas turėjo pagrindą taikyti CK 6.464 straipsnio 2 dalį ir nutraukti ieškovo su atsakovu 2008 m. gruodžio 24 d. sudarytą perleidimo su pareiga išlaikyti iki gyvos galvos sutartį.

Atsakovas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat teigia, jog ginčijamas sprendimas priimtas netinkamai įvertinus byloje pateiktus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes, netinkamai pritaikius ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas bei nukrypstant nuo suformuotos teismų praktikos panašiose bylose. Anot apelianto, teismas pažeidė CPK 185 straipsnį, nes iš esmės netinkamai vertino ne tik dokumentus, bet ir liudytojų parodymus, pažeidė CPK 269 ir 270 straipsnių nuostatas (sprendime nevertino ir nepasisakė dėl liudytojų parodymų ir ieškovės V. D. parodymų įrodomosios reikšmės).

Pasisakydama dėl šių apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visumą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šios konkrečios ginčo situacijos aplinkybes ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, pažeidė civilinio proceso normų įtvirtintas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 178, 179, 185 str.).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti sprendimą (nutartį) nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalyje, tačiau ši teismo pareiga neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra absoliutus jo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir bylą iš esmės išsprendė teisingai. Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais (CPK 328 str.). Taip pat nėra pagrindo teigti, jog teismas pažeidė CPK 269 straipsnio nuostatas.

Kaip jau minėta, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei pažymi, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, teisiškai nėra reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo Romo Voicechovičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino materialinės ir proceso teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl skundžiamą teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, netenkinamas jo prašymas priteisti jam iš ieškovų byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str.).

Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatą, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios nuostatos taikomos ir priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str. 3 d.). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovo V. D. procesinių teisių perėmėjai V. D. ir A. D. prašo priteisti iš atsakovo ieškovės V. D. naudai bylinėjimosi išlaidas ir kartu su atsiliepimu pateikė šias išlaidas ir jų dydį pagrindžiančius įrodymus, pagal kuriuos ji patyrė 800 Lt bylinėjimosi išlaidų (42, 45, 46 b. l., 2 tomas). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje pateiktus duomenis, sprendžia, jog šios ieškovės V. D. prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos ir atitinka Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro įsakymu patvirtintas rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (CPK 93, 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio procerso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo Romo Voicechovičiaus (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. Taikos g. 71-6, Vilniuje) ieškovei V. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 800 Lt (aštuonis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme