- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2020-11-05
- Bylos Nr.
- 1A-244-282/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-55363-2019-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nerijus Masiulis, Virginija Žindulienė, Laisvydas Zederštremas
- Nuteistasis
- A. R.
- Nukentėjusysis
- S. P.
- Advokatai
- Modestas Švažas, Saulius Alysas
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Žindulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nerijaus Masiulio, Laisvydo Zederštremo,
neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės ir nukentėjusiosios S. P. atstovo advokato Modesto Švažo apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu ir nuteistas:
– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 3 metams;
– pagal BK 150 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 2 metams;
– pagal BK 241 straipsnio 1 dalį areštu 15 parų.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1, 2 punktais, bausmes subendrinus apėmimu, A. R. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmę sumažinus vienu trečdaliu, A. R. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 metams.
Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2019-12-29 iki 2020-02-29.
Iš nuteistojo A. R. priteista 9 800 Eur nukentėjusiajai S. P. neturtinei žalai atlyginti.
Procesas dėl Šiaulių teritorinės ligonių kasos 2020-03-17 civilinio ieškinio dėl 141,41 Eur nutrauktas, nes žala atlyginta.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidos – 301,44 Eur už S. P. suteiktą atstovavimą iš A. R. nepriteisti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. R. nuteistas už tai, kad jis (duomenys neskelbtini) apie 17.00 val., vairuodamas savo automobilį (duomenys neskelbtini) važiuojant su nukentėjusiąja S. P., gim. (duomenys neskelbtini), iš (duomenys neskelbtini) miesto link (duomenys neskelbtini) miesto, magistraliniame kelyje (duomenys neskelbtini), ginčo metu sugriebė jai už plaukų, tuo sukeldamas fizinį skausmą, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, nuvežė ją į vietovę, esančią (duomenys neskelbtini), prie minėto kelio, nuo (duomenys neskelbtini) pasienio (duomenys neskelbtini) km (duomenys neskelbtini) m, S. P. išlipus iš automobilio ir bandant pabėgti, tampė ją už plaukų, parklupdęs spyrė ne mažiau kaip keturis kartus į galvą ir nugarą, jėga nurengęs striukę, turėdamas tikslą lytiškai santykiauti, ant jos paguldė S. P. ir (duomenys neskelbtini), o nukentėjusiajai ištrūkus, ją pagavo, (duomenys neskelbtini), S. P. spardantis ir taip pasipriešinus, nusivedė ją (duomenys neskelbtini) į automobilį bei važiavo link (duomenys neskelbtini) miško, esančio (duomenys neskelbtini), grasindamas, kad ją paskandins, taip panaudojo psichinį smurtą, taip palaužęs nepilnametės nukentėjusiosios S. P. pasipriešinimą, nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) mišką, automobilyje liepė jai sėstis ant galinės sėdynės, (duomenys neskelbtini), tai yra, išžagino, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, esant nepakankamai erekcijai, privertė nukentėjusiąją (duomenys neskelbtini), po to paėmęs už plaukų, lenkdamas nukentėjusiosios galvą, (duomenys neskelbtini), ir tokiu būdu tenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja S. P. prieš jos valią kitokio fizinio sąlyčio ir oraliniu būdu, po to kumščiu vieną kartą trenkė jai į nosį, tokiais veiksmais padarydamas nukentėjusiajai S. P. ne mažiau 12 trauminių poveikių sužalojimus: dešinio smilkinio, nosies kairės pusės, sėdmenų, abiejų rankų ir kojų poodines kraujosruvas, dešinės plaštakos, dešinės blauzdos, dešinės krūties odos nubrozdinimus, tai yra, padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu, panaudodamas fizinę ir psichologinę prievartą, atimdamas nukentėjusiajai galimybę priešintis, išžagino bei seksualiai prievartavo nepilnametę S. P..
2. Be to, A. R. nuteistas už tai, kad jis 2019 m. gruodžio 30 d. apie 14 val. 17 min., būdamas sulaikytas ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) ir konvojuojamas pareigūnų A. M. ir D. M., vedamas iš VšĮ Respublikinės (duomenys neskelbtini) ligoninės Psichiatrijos klinikos, esančios (duomenys neskelbtini), į kurią buvo atvežtas medicininiam patikrinimui dėl apsvaigimo nuo psichiką veikiančių medžiagų, pabėgo ir bėgo nuo policijos pareigūnų, iki kol tą pačią dieną apie 14.32 val. buvo sulaikytas prie namo, kuris yra (duomenys neskelbtini).
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2020-08-21 nuosprendį ir A. R. pagal BK 149 straipsnio 3 dalį paskirti laisvės atėmimą 4 metams 6 mėnesiams, pagal BK 150 straipsnio 3 dalį paskirti laisvės atėmimą 4 metams, pagal BK 241 straipsnio 1 dalį paskirti laisvės atėmimą 3 mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu, taikant kombinuotą bausmių bendrinimą, t. y., jas iš dalies sudedant ir tarpusavyje apimant, A. R. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 6 metams; vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir A. R. paskirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą 4 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
3.1. Teigia, kad nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK bendrosios dalies normas, reglamentuojančias bausmės skyrimą (BK 41, 61 straipsniai), taip pažeidė proporcingumo principą ir dėl to nepagrįstai A. R. taikė baudžiamajame įstatyme už jo padarytas veikas minimalias bausmes, t. y. paskyrė per švelnias bausmes. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. R. bausmes už padarytas nusikalstamas veikas, netinkamai įvertino byloje nustatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir tai lėmė akivaizdžiai per švelnios galutinės bausmės paskyrimą.
3.2. Taip pat prokuroras skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino, jog nusikalstamos veikos padarytos esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, todėl neteisingai subendrino bausmes, taikydamas tik BK 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas. Nurodo, kad A. R. savarankiškais nusikalstamais veiksmais atliko tam tikru laikotarpiu du nusikaltimus, todėl jo atlikti vieni nusikalstami veiksmai atitiko BK 149 straipsnio dispozicijoje numatyto nusikaltimo požymius, t. y. žagino nepilnametę nukentėjusiąją prieš jos valią, o jo atlikti kiti nusikalstami veiksmai atitiko BK 150 straipsnio dispozicijoje numatyto nusikaltimo požymius, t. y. jis seksualiai prievartavo nepilnametę nukentėjusiąją prieš jos valią kitokio sąlyčio būdu ir oraliniu būdu. Padarant abu nusikaltimus dar buvo naudojamas psichinis ir fizinis smurtas. Prokuroras taip pat teigia, kad skiriant ir bendrinant bausmes dėl padarytų nusikaltimų, numatytų BK 149 straipsnio 3 dalyje ir BK 150 straipsnio 3 dalyje, teismai dažniausiai taiko BK 63 straipsnio 4 dalies nuostatas ir bausmes subendrina iš dalies sudedant.
3.3. Taip pat skunde prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad, nors A. R. nusikalto pirmą kartą, tačiau nusikaltimai, numatyti BK 149 straipsnio 3 dalyje ir 150 straipsnio 3 dalyje, priskiriami prie tyčinių sunkių nusikaltimų, kuriais buvo pažeisti baudžiamojo įstatymo saugomi gėriai – žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvė ir neliečiamumas, šie nusikaltimai padaryti veikiant tiesiogine tyčia, padaryti prieš nepilnametį asmenį, A. R. savo veiksmus nepilnametės atžvilgiu atliko suvokdamas savo pavojingos veikos pobūdį, žinodamas, kad nukentėjusioji nepilnametė, savo kaltę dėl padarytų nusikaltimų A. R. pripažino ne iš karto, tik vėliau, kai jau suprato bausmės neišvengiamumą, be to, jo duoti parodymai nėra nuoširdūs, nes A. R., nors ir pripažindamas, kad padarė jam inkriminuojamus nusikaltimus, parodymus davė kiek įmanoma sau palankesnius, stengdamasis sumenkinti nukentėjusiąją, parodyti ją kaip prastos reputacijos. Be to, nusikaltimus, numatytus BK 149 straipsnio 3 dalyje ir 150 straipsnio 3 dalyje, A. R. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos veikų padarymui. Pastebi, kad nusikaltimai, numatyti BK 149 straipsnio 3 dalyje ir 150 straipsnio 3 dalyje, padaryti ypač šiurkščiai, įžūliai, aplinkybėmis, žeminančiomis moters (nukentėjusiosios) orumą, savigarbą.
3.4. Dėl to prokuroras skunde teigia, kad atsižvelgiant į nusikaltimų padarymo aplinkybes, įvertinus A. R. padarytų nusikaltimų pavojingumą visuomenei, nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, savo dydžiu pirmos instancijos teismo paskirta bausmė neatitinka teisingumo principo reikalavimų, todėl, siekiant, jog už šių nusikalstamų veikų padarymą būtų taikomos proporcingos teisės pažeidimams poveikio priemonės, kurios atitiktų siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, A. R. už nusikalstamų veikų, numatytų BK 149 straipsnio 3 dalyje, 150 straipsnio 3 dalyje ir 241 straipsnio 1 dalyje, padarymą, paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis turėtų būti didesnis už šių straipsnių sankcijose numatytų bausmių minimumą.
4. Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios S. P. atstovas adv. M. Švažas prašo nuosprendį dėl nuteistajam paskirtos bausmės pakeisti, paskiriant A. R. griežtesnę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 7 metams.
4.1. Nurodo, kad šioje byloje išklausius nuteistojo parodymus teisme ir sugretinus juos su kita bylos medžiaga akivaizdu, kad nuteistasis tik formaliai pripažįsta kaltinime išdėstytas faktines aplinkybes. Teigia, kad aplinkybė, jog A. R. prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi dėl padarytos nusikalstamos veikos (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nustatyta neįvertinus įrodymų kaip visumos. Nurodo, kad analizuojant nuteistojo parodymus, duotus teismo posėdžio metu, matyti, kad nuteistasis iš esmės nepripažįsta savo padarytos veikos, taip švelnindamas savo padėtį bei norėdamas sudaryti teismui įspūdį, kad jo veiksmai nebuvo smurtiniai, t. y. nuteistasis nepripažįsta prievartiniu veiksmų, be to, jis nesigaili dėl jų. Pastebi, kad parodymų tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios negalima net sulyginti, kadangi jie kardinaliai skiriasi, todėl bylą nagrinėti remiantis vien tik nuteistojo parodymais, neatsižvelgiant į nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus, negalima. Dėl to mano, kad, byla negalėjo būti nagrinėjama sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka.
4.2. Taip pat atstovas skunde teigia, kad teismas visiškai nemotyvavo, kodėl taikomos pačios minimaliausios bausmės. Nurodo, kad nuteistasis iš esmės nepripažino kaltės dėl padarytų nusikaltimų ir dėl jų padarymo nesigailėjo, atlygino tik labai menką dalį žalos, kuri vertintina labiau kaip formalus nuteistojo žestas siekiant palengvinti sau padėtį, negu realiai noras atlyginti žalą. Dėl to mano, kad nepagrįstai pripažintos A. R. atsakomybę lengvinančios aplinkybės.
4.3. Taip pat nukentėjusiosios atstovas skunde teigia, kad byloje surinkti duomenys rodo, jog nuteistasis ne tik išžagino nukentėjusiąją, tačiau ir seksualiai prievartavo, kad tarp šių dviejų nusikalstamų veikų, nors ir nebuvo didelio laiko tarpo, tačiau jis buvo pakankamai didelis, jog nuteistasis suvoktų, jog daro kelis nusikaltimus, taip norėdamas nukentėjusiąją labiau pažeminti, sugniuždyti ir palaužti jos pasipriešinimą. Dėl to teigia, kad esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas privalėjo bausmes bendrinti dalinio sudėjimo, o ne apėmimo būdu.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimu į prokuroro ir nukentėjusiosios atstovo pagal įgaliojimą apeliacinius skundus nuteistojo A. R. gynėjas adv. S. Alysas prašo apeliacinius skundus atmesti, nes pirmosios instancijos teismas objektyviai, visapusiškai išnagrinėjo bylą bei priėmė teisingą nuosprendį. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nešališkai rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, tinkamai įgyvendino įrodymų vertinimo, bausmių bendrinimo taisykles bei skyrė proporcingą bausmę.
Šalies argumentai
6. Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinius skundus tenkinti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas
7. Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).
8. Nukentėjusiosios atstovas pagal įgaliojimą adv. M. Švažas apeliaciniu skundu prašo atnaujinti byloje įrodymų tyrimą, apklausti liudytojus ir iš skundo argumentų matyti, kad atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu byloje atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, nes nuteistojo A. R. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai prieštarauja nukentėjusiosios parodymams. BPK 273 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs šio Kodekso 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius šio Kodekso 291 straipsnio reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. A. R. buvo kaltinamas (šiuo metu yra nuteistas) padaręs du sunkius ir vieną nesunkų tyčinius nusikaltimus, prokurorei pagarsinus byloje esantį kaltinamąjį aktą A. R. prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, davė parodymus apie padarytų nusikalstamų veikų esmines faktines aplinkybes, sutiko, kad kiti įrodymai byloje nebūtų tiriami. Taip pat iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nei prokuroras, nei nukentėjusiosios atstovas adv. M. Švažas, nei A. R. gynėjas neprieštaravo, kad byloje būtų atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas. Tai, kad nukentėjusiosios atstovo nuomone nuteistojo A. R. parodymai dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 149 straipsnio 3 dalyje, 150 straipsnio 3 dalyje, padarymo nesutampa su nukentėjusiosios duotais parodymais, nelaikytina esmine priežastimi netaikyti BPK 273 straipsnio nuostatų, nes A. R. teisiamojo posėdžio metu esmines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes pripažino. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nustatęs visas BPK 273 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas, pagrįstai nusprendė byloje atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą. Dėl to nukentėjusiosios atstovo skundo teiginys, kad byloje nepagrįstai atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, yra nepagrįstas, todėl prašymas byloje atnaujinti įrodymų tyrimą apklausiant liudytojus netenkinamas.
9. Apeliaciniais skundais prokuroras ir nukentėjusiosios atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu nuosprendžiu, nes mano, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam už jo padarytas nusikalstamas veikas paskyrė aiškiai per švelnias bausmes, o skirdamas subendrintą bausmę nepagrįstai taikė tik bausmių apėmimo principą, dėl to paskyrė aiškiai per švelnią galutinę bausmę.
10. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Apeliaciniais skundais iš esmės neginčijamos teismo nustatytos faktinės nusikalstamų veikų aplinkybės, nusikalstamų veikų kvalifikacija, prašoma nuosprendį pakeisti dėl paskirtų bausmių ir bausmių subendrinimo būdo, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniais skundais (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
11. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį bei kaltininko asmenybę. Taigi teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai, be kita ko, reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi, bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, kad, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Taigi teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2012, 2K-184-746/2016 ir kt.). Taip pat ne kartą konstatuota, kad teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas, siekis juos saugoti ir baudžiamajame įstatyme nustatytomis priemonėmis ginti. Dėl to bausmė yra teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė.
12. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Pažymėtina, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojama reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-477-746/2015, 2K-184-746/2016 ir kt.).
12.1. Nuteistasis A. R. įvykdė du sunkius ir vieną nesunkų tyčinius nusikaltimus, veikdamas tiesiogine tyčia, nusikalstamos veikos baigtos.
12.2. Iš bylos matyti, jog apylinkės teismas A. R. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad A. R. prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kad iš dalies atlygino padarytą žalą: atlygino visą žalą Teritorinei ligonių kasai (141,41 Eur) (1 t., b. l. 127–140, 4 t., b. l. 35) ir dalį žalos (200 Eur) – nukentėjusiajai. Pastebėtina, kad iš pateikto prie atsiliepimo į apeliacinius skundus banko kvito matyti, kad A. R. 2020-09-30 nukentėjusiosios atstovei pervedė dar 200 Eur neturtinės žalos atlyginimui (t. 4, b. l. 169).
13. Nukentėjusiosios atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino A. R. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 straipsnio 3 dalyje ir 150 straipsnio 3 dalyje, kad nuoširdžiai nesigaili, ir kad atlygino tik menką padarytos žalos dalį.
13.1. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai jis savanoriškai pripažįsta esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, t. y. veiką, kurią jis betarpiškai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Asmens prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką laikytinas savanorišku, kai jis apie tai praneša savo noru, o ne dėl byloje surinktų įrodymų. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką gali būti teismo pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei kaltininkas prisipažino ikiteisminio bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Tais atvejais, kai kaltininkas, nors ir prisipažindamas dėl padaryto nusikaltimo, sąmoningai neatskleidžia dalies jo faktinių aplinkybių, taip siekdamas sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę, nėra pagrindo pripažinti, jog yra BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta aplinkybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88/2008, 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013, 2K-77/2013, 2K-78/2014, 2K-479/2014, 2K-381-507/2016 ir kt.).
13.2. Iš bylos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme A. R. pripažino kaltę padaręs BK 241 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, todėl ši aplinkybė pagrįstai pirmosios instancijos teismo pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
13.3. Iš bylos matyti, kad nors A. R. prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 straipsnio 3 dalyje ir 150 straipsnio 3 dalyje, tačiau ikiteisminio tyrimo metu iš pradžių nuteistasis kaltę pripažino iš dalies, neigdamas smurtavęs ar grasinęs nukentėjusiajai, išžaginęs ir seksualiai prievartavęs nukentėjusiąją (t. 3, b. l. 75–77), vėlesnių apklausų metu nuteistasis pripažino sudavęs kelis smūgius delnu nukentėjusiajai per veidą, tačiau teigė, kad nukentėjusiajai negrasino, kad su nukentėjusiąja mylėjosi jai nesipriešinant (t. 3, b. l. 94–96, 106–107). Pirmosios instancijos teisme A. R. pripažino, kad nukentėjusiajai sudavė kaltinime nurodytus smūgius padarydamas jai nustatytus sužalojimus, kad su nukentėjusiąja S. P. mylėjosi prieš jos valią, kad ją seksualiai prievartavo. Taigi, iš tokių A. R. parodymų matyti, kad kaltę A. R. pripažino ne savo noru, o dėl byloje surinktų įrodymų.
13.4. Be to, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą aplinkybę pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe būtinas ir nuoširdus gailėjimasis. Pagal teismų praktiką nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo nustatomas tada, kai kaltininkas atlieka pozityvius veiksmus – stengiasi atlyginti žalą, atsiprašo nukentėjusiųjų, kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo ir kt. Nors nuteistasis A. R. nurodo, kad jis nuoširdžiai gailisi, atsiprašė nukentėjusiosios, tačiau tai vertinama kaip formalus apelianto gailestis, nes A. R. nukentėjusiosios atsiprašė tik teisme ir per jos atstovą, atlygino tik menką dalį nukentėjusiajai padarytos neturtinės žalos.
13.5. Įvertinus visas paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai A. R. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs BK 149 straipsnio 3 dalyje ir 150 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi. Dėl to skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas), nepripažįstant A. R. prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
14. Taip pat pirmosios instancijos teismas A. R. atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikė tai, kad jis iš dalies atlygino BK 149 straipsnio 3 dalyje, 150 straipsnio 3 dalyje numatytais nusikaltimais padarytą žalą. Iš bylos matyti, kad A. R. savanoriškai atlygino Teritorinės ligonių kasos patirtas išlaidas (141,41 Eur) už nukentėjusiajai S. P. suteiktas gydymo išlaidas (1 t., b. l. 127-140, 4 t., b. l. 35). Taip pat A. R. per du kartus, iš viso 400 Eur, pervedė nukentėjusiajai neturtinei žalai atlyginti (t. 4, b. l. 103, 169). Iš bylos matyti, kad iki nusikalstamų veikų padarymo A. R. dirbo, gavo darbo užmokestį, turi savo vardu registruotą transporto priemonę, kuri turi materialią vertę, be to, nors šiuo metu nuteistasis yra registruotas Užimtumo tarnyboje (t. 4, b. l. 91), tačiau nuo 2019-10-09 iki 2020 m. gegužės mėnesio nedirbo ir nebuvo registruotas Užimtumo tarnyboje (t. 3, b. l. 43). Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teisme nukentėjusiosios atstovui pateikus civilinį ieškinį dėl nukentėjusiajai padarytos neturtinės žalos, teismas bylos nagrinėjime padarė pertrauką ir suteikė nuteistajam A. R. galimybę atlyginti padarytą žalą nukentėjusiajai, tačiau A. R. atlygino nukentėjusiajai tik 200 eurų. Įvertinus tai, kad teismas skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajai A. R. nusikalstamais veiksmais padarytą neturtinę žalą įvertino 10 000 eurų, ir su tokiu įvertinimu sutiko nuteistasis (nuosprendžio neskundė), teisėjų kolegija daro išvadą, kad iki pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą nuosprendį nuteistojo nukentėjusiajai S. P. atlygintos žalos dalis, lyginant ją su padarytos žalos dydžiu, yra ypatingai maža (sudaro vos 2 proc. priteistos neturtinės žalos dydžio) ir dėl to negali būti pripažįstama BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kadangi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai A. R. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis iš dalies atlygino padarytą žalą, skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Pažymėtina, kad nors bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nuteistasis nukentėjusiajai pervedė dar 200 eurų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ir 400 eurų yra tik nežymi padarytos 10 000 eurų dydžio žalos dalis, nesudaranti pagrindo konstatuoti BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, tuo labiau, kad nuteistasis papildomai 200 eurų atlygino verčiamas apeliacinių skundų reikalavimų.
15. Kitų nuteistojo A. R. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.
16. Pirmosios instancijos teismas A. R. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 straipsnio 3 dalyje ir 150 straipsnio 3 dalyje, jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Kitų A. R. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
17. Nuteistasis A. R. yra jaunas ((duomenys neskelbtini) metų), nevedęs, nuo 2019-12-27 niekur nedirbo (t. 3, b. l. 42), yra registruotas Užimtumo tarnyboje. Nuteistasis anksčiau nebuvo teistas, administracine tvarka per penkerius metus buvo baustas 3 kartus už KET pažeidimus, galiojančių nuobaudų neturi.
18. Įvertinus ne tik šiuos teigiamai A. R. charakterizuojančius duomenis (neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, jaunas, registruotas Užimtumo tarnyboje, iš dalies atlygino padarytą žalą, pripažino faktines padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes, atsiprašė nukentėjusiosios, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog prisipažino padaręs BK 241 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi), bet ir neigiamus duomenis (nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė), kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes (nusikalstamų veikų pavojingumą, pobūdį, nuteistojo atliktus nukentėjusiosios orumą žeminančius veiksmus (nukentėjusiosios tampymas už plaukų, smūgių sudavimas į įvairias kūno vietas), teisėjų kolegija sprendžia, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, nebus pasiekti A. R. paskyrus minimalaus dydžio bausmes, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai A. R. už jo padarytas nusikalstamas veikas paskyrė minimalaus dydžio bausmes.
19. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, skiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 149 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytas tik laisvės atėmimas nuo 3 iki 10 metų (bausmės vidurkis 6 metai 6 mėnesiai), BK 150 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytas tik laisvės atėmimas nuo 2 iki 10 metų (bausmės vidurkis 6 metai), BK 241 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos dvi alternatyvios bausmės – areštas (pagal BK 49 straipsnio 3 dalį skiriama nuo 15 iki 90 parų (bausmės vidurkis būtų 52,5 paros)) arba laisvės atėmimas iki 3 metų (bausmės vidurkis būtų 1 metai 7 mėnesiai 15 dienų). Esant nustatytai vienai atsakomybę sunkinančiai aplinkybei ir vienai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei (padarius BK 241 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą), atsižvelgus į kitas nustatytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, bei įvertinus tai, jog A. R. pripažino faktines nusikalstamų veikų aplinkybes, atlygino dalį padarytos žalos, daroma išvada, kad A. R. už jo įvykdytus du sunkius tyčinius nusikaltimus skirtinos laisvės atėmimo bausmės didesnės nei sankcijose numatytos šios rūšies minimalios bausmės, o pagal BK 241 straipsnio 1 dalį, atsižvelgiant į BK 55 straipsnio nuostatas, skirtina arešto bausmė, artima šios bausmės vidurkiui. Dėl to skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtų bausmių (BPK 328 straipsnio 2 punktas).
20. Apeliaciniais skundais prokuroras ir nukentėjusiosios atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo taikytu bausmių subendrinimo būdu, teigia, kad pagal BK 149 straipsnio 3 dalį ir BK 150 straipsnio 3 dalį paskirtos bausmės turėjo būti bendrinamos ne apėmimu, o iš dalies bausmes sudedant, nes šios nusikalstamos veikos buvo padarytos esant ne idealiajai nusikalstamų veikų sudėčiai, o realiajai nusikalstamų veikų sudėčiai. Toks apeliacinių skundų argumentas yra nepagrįstas. Pastebėtina, kad nei vienas apeliantas skunduose nenurodė teismų praktikos, kuria remdamiesi jie teigia, kad skiriant ir bendrinant bausmes dėl padarytų nusikaltimų, numatytų BK 149 straipsnio 3 dalyje ir BK 150 straipsnio 3 dalyje, teismai dažniausiai taiko BK 63 straipsnio 4 dalies nuostatas ir bausmes subendrina iš dalies sudedant.
20.1. Teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugpjūčio 23 d. Teismų praktikos nagrinėjant baudžiamąsias bylas dėl sudėtingų pavienių nusikalstamų veikų ir nusikalstamų veikų sutapčių apžvalga Nr. AB-44-1. Teismų praktika. 2016) išaiškinta, kad reali nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai asmuo savarankiškomis veikomis, paprastai esant tarp jų laiko tarpui, realizuoja dviejų ar daugiau nusikalstamų veikų sudėčių požymius, numatytus skirtinguose ar tuose pačiuose BK straipsniuose ar jų dalyse. Nustačius, kad padarytos nusikalstamos veikos sudaro realią sutaptį, už kiekvieną šių veikų paskirtos bausmės subendrinamos jas visiškai arba iš dalies sudedant (BK 63 straipsnio 3, 4 dalys). Bausmių apėmimas tokiais atvejais taikomas tik BK 63 straipsnio 5 dalies 2 ar 3 punktuose numatytais atvejais. Taip pat teismų praktikoje išaiškinta, kad ideali nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai asmuo viena veika (veikimu arba neveikimu) tuo pačiu laiku padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, numatytų skirtinguose BK straipsniuose. Nustačius, kad padarytos nusikalstamos veikos sudaro idealią sutaptį, už kiekvieną šių veikų paskirtos bausmės subendrinamos apėmimo būdu pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktą. Nusikalstamų veikų sutaptį galima laikyti idealia ir tuo atveju, jei, įgyvendinant vieningą sumanymą, padaromos kelios skirtinguose BK straipsniuose numatytos nusikalstamos veikos, kurios iš esmės yra neatskiriamos (būtinos) viso kaltininko sumanymo įgyvendinimo dalys, šios veikos padaromos viena po kitos per sumanymui įgyvendinti būtiną laiko tarpą. Teismas šią idealią nusikalstamų veikų sutaptį gali konstatuoti atsižvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių visumą, t. y. a) kaltininko nusikalstamą sumanymą, b) padarytų nusikalstamų veikų kiekį, pobūdį ir tarpusavio sąsają, jų tikslą, c) sumanymui įgyvendinti būtiną laiko tarpą ir nusikalstamų veikų eiliškumą bei kitas sutapčių atskyrimui svarbias aplinkybes.
20.2. Iš bylos matyti (suformuluoto kaltinimo, nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymų), kad nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 3 dalyje ir BK 150 straipsnio 3 dalyje, padarytos toje pačioje vietoje, tuo pačiu metu, t. y. nuteistojo automobilyje, viena po kitos (pirma nuteistasis išžagino nukentėjusiąją, po to, nesant erekcijos, nuteistasis seksualiai prievartavo nukentėjusiąją oraliniu būdu ir kitokio sąlyčio būdu), nuteistojo tyčią siejo vieningas sumanymas (lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja). Taigi, nors tarp šių dviejų nusikalstamų veikų padarymo buvo laiko tarpas, tačiau, kaip iš bylos matyti, šis laiko tarpas nebuvo toks ilgas, kad laikyti, jog A. R. turėjo atskiras tyčias išžaginti nukentėjusiąją ir seksualiai ją prievartauti. Kadangi nuteistasis A. R. savo lytinę aistrą tenkino įvairiais būdais, todėl akivaizdu, kad lytinės aistros tenkinimas ir lytinis santykiavimas, nors ir buvo padaryti keliais veiksmais, bet jie sekė vienas po kito ir juos siejo vieningas sumanymas (tyčia), todėl sudaro idealią nusikaltimų sutaptį. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką tokio pobūdžio bylose (baudžiamosios bylos Nr. 2K-92/2005, Nr. 2K-437/2006, Nr. 2K-477/2008 ir kt.)
20.3. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad A. R. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 3 dalyje ir BK 150 straipsnio 3 dalyje, sudarė idealią nusikalstamų veikų sutaptį, todėl pagrįstai taikė BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatą ir bausmes bendrino taikydamas bausmių apėmimo principą. Kadangi A. R. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 3 dalyje ir BK 150 straipsnio 3 dalyje, priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai, o nusikalstama veika, numatyta BK 241 straipsnio 1 dalyje, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai taikė BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto nuostatą ir bausmes bendrino taikydamas bausmių apėmimo principą, kai nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms. Dėl to apeliaciniai skundai dėl bausmių subendrinimo būdo keitimo netenkinami.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendį pakeisti:
panaikinti pripažintas A. R. atsakomybę lengvinančias aplinkybes: kad prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 straipsnio 3 dalyje ir BK 150 straipsnio 3 dalyje, ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir kad iš dalies atlygino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
A. R. už jo padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 straipsnio 3 dalyje, 150 straipsnio 3 dalyje, 241 straipsnio 1 dalyje, paskirtas bausmes pagriežtinti ir:
– pagal BK 149 straipsnio 3 dalį paskirti laisvės atėmimą 4 metams 6 mėnesiams;
– pagal BK 150 straipsnio 3 dalį paskirti laisvės atėmimą 4 metams;
– pagal BK 241 straipsnio 1 dalį paskirti areštą 40 parų.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, A. R. paskirtas bausmes subendrinti apėmimu ir paskirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą 4 metams 6 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 64¹straipsniu, paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir A. R. paskirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą 3 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.