- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-10-12
- Bylos Nr.
- e2S-979-889/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-05500-2021-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Milda Skersienė
- Kreditorius
- uždarosios akcinės bendrovės „Geras sprendimas“, uždarosios akcinės bendrovės ,,Geras spendimas”
- Skolininkas
- V. P.
- Kategorijos
- 3.3.2.3Atskirojo skundo nagrinėjimas
- 3.3.2.5Apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl atskirojo skundo
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
- 3.1.18.2.1Atsakovo nekilnojamojo daikto areštas
- 3.1.18.2.3Kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, areštas
- 3.1.18.3Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Milda Skersienė
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Geras sprendimas“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės ,,Geras spendimas” pareiškimą skolininkui V. P. dėl teismo įsakymo išdavimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Kreditorė prašo priteisti iš skolininko V. P. 3 889,45 Eur skolos, 1 400,20 Eur delspinigių, 6 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, ir 267,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Reikalavimų įvykdymui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 5 557,15 Eur vertės skolininko turto ir piniginių lėšų areštą, turtą pavedant surasti ir aprašyti antstoliui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Klaipėdos apylinkės teismas 2021 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi netenkino kreditorės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pirmosios instancijos teismo motyvai:
2.1. Teismas nurodė, jog kreditorė prašo areštuoti skolininko turtą, motyvuodama tuo, kad skolininkas yra nesąžiningas ir linkęs slėpti turtą, tačiau jokių įrodymų apie realią grėsmę teismo sprendimui įvykdyti nepateikė.
2.2. Asmens nesąžiningumo, taikant laikinąsias apsaugos priemones, teisės aktai nepreziumuoja, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo siekiančiam subjektui kyla pareiga jį įrodyti.
2.3. Teismas padarė išvadą, kad kreditorė neįrodė skolininko nesąžiningumo, t. y., nepateikė duomenų ir įrodymų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog skolininkas ketina imtis kokių nors nesąžiningų priemonių, siekdamas pabloginti savo turtinę padėtį. Taip pat kreditorė nepateikė jokių duomenų ar įrodymų, patvirtinančių skolininko galimą nesąžiningą elgesį, konkrečius jo veiksmus, siekiant ateityje nevykdyti teismo sprendimo. Nesant objektyvių duomenų, jog skolininkas vengs ar negalės vykdyti galbūt kreditorei palankaus teismo sprendimo, laikinosios apsaugos priemonės netaikytinos.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
3. Atskirajame skunde kreditorė prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 10 d. nutartį ir tenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirojo skundo argumentai:
3.1. Kreditorė pažymi, jog prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodė, kad prašoma priteisti skola yra didelė. Kaip skolininko nesąžiningumą pagrindžiančias aplinkybes nurodė, jog skolininkas skolos neginčija, elektroniniais laiškais ir žodžiu su kreditoriumi susitarė dėl geranoriško skolos grąžinimo iki metų pabaigos, tačiau skolininkas nesąžiningai vengia vykdyti piniginę prievolę. Susirašinėdamas elektroniniu būdu laiškuose skolininkas patvirtina, kad turi pinigų skolai padengti, prisipažįsta, kad žino įstatymus, panašias problemas anksčiau sprendė, todėl, skolą išieškant antstoliui, geriau nebus, nes sugebės „nusiimti apribojimus” ir, geriausiu atveju, mokės po 100 Eur per mėnesį. Šie skolininko teiginiai patvirtina skolininko nesąžiningą siekį vengti geranoriškai vykdyti teismo sprendimą ir sąmoningai sudaryti kliūtis teismo sprendimui įvykdyti.
3.2. Kreditorė prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodė, kad skolininkas iš užsienio valstybių parsigabena transporto priemones, jas remontuoja ir suremontuotas parduoda. Šią aplinkybę patvirtina kitas kreditorės pateiktas skolininko elektroninis laiškas. Iš skolininko teiginių galima suprasti, kad skolininkas oficialiai nedirba ir oficialiai deklaruotų pajamų neturi, kitų asmenų ar savo vardu parsiveža automobilius, juos remontuoja ir perparduoda. Vien pats faktas, kad skolininkas slepia pajamas, pagrindžia skolininko nesąžiningumą.
3.3. Klaipėdos apylinkės teismas nepagrįstai nevertino susirašinėjimo su skolininku elektroniniais laiškais turinio.
3.4. Kreditorės teigimu, teismų praktikoje suformuota taisyklė, jog turtinių ginčų atveju galima grėsmė būsimo sprendimo įvykdymui preziumuojama, jei ginčas kilo dėl didelės sumos priteisimo. Šiuo atveju skolininkas pripažįsta faktą, kad negali visos skolos sumokėti iš karto. Nors jis ir nurodo, kad savo vardu registruoto turto neturi, oficialiai nedirba, oficialių pajamų negauna, tačiau taip pat pripažįsta faktą, kad po kiekvieno automobilio pardavimo gali skolą dengti dalimis. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad skola skolininkui laikytina didele, o skolininko elgesys leidžia daryti prielaidą, kad jis gali slėpti tiek turtą, tiek pajamas, dėl to kyla grėsmė teismo sprendimo įvykdymui.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Atskirasis skundas netenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
4. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 320) straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
5. Šioje byloje kreditorė skundžia pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria teismas atsisakė tenkinti jos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – 5 557,15 Eur vertės skolininko turto ir piniginių lėšų arešto, turtą pavedant surasti ir aprašyti antstoliui. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad kreditorė neįrodė skolininko nesąžiningumo, t. y., nepateikė duomenų ir įrodymų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog skolininkas ketina imtis kokių nors nesąžiningų priemonių, siekdamas pabloginti savo turtinę padėtį.
6. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo, priimto toje konkrečioje byloje, įvykdymą, kitaip tariant, eliminuoti galimą jo neįvykdymo riziką. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą lemia galima grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams.
7. Vadovaudamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti / pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, t. y., nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje.
8. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kartu su pareiškimu pateikti rašytiniai įrodymai leidžia daryti išvadą, kad kreditorė tikėtinai pagrindė šioje byloje keliamus reikalavimus. Apeliantė nekelia klausimo dėl pirmosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti egzistavimo – tikėtino ieškinio pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo plačiau nepasisakys.
9. Kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga yra susijusi su grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nustatymu. CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik išanalizavus konkrečios situacijos faktines aplinkybes. Kiekvienu atveju vertinant aplinkybes, kuriomis šalis įrodinėja grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, ir nusprendžiant dėl jų pakankamumo išvadai, jog egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis, turi būti atsižvelgiama į paminėtų aplinkybių visumą, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms.
10. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino duomenis apie skolininko nesąžiningumą pagal prie pareiškimo pateiktus įrodymus, prašoma priteisti suma yra didelė, skolininkas gali slėpti tiek turtą, tiek pajamas, todėl egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo nevykdymui.
11. Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, kad aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, jog byloje, kurioje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti reikšminga ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, jo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne) sąžiningumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2018 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-499-943/2018; 2020 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-896-302/2020). Taip pat Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai išplėtotoje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo praktikoje nurodoma, kad tokio išimtinio ir itin atsakovo interesus varžančio procesinio instituto, kaip turto areštas, taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia įtikinamų argumentų ir / ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar galimus atlikti veiksmus, siekiant išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-550-330/2019).
12. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo įvertinęs byloje esančių laikinosioms apsaugos priemonėms aktualių rašytinių įrodymų visumą, atsižvelgęs į Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką ir nustatęs laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas. Atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi prejudicinės galios (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-306-236/2016). Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, vertintina, kad teismo nutartis, kuria atsisakyta tenkinti apeliantės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neužkerta kelio ateityje, paaiškėjus naujoms faktinėms aplinkybėms, įrodžius skolininko nesąžiningumo aspektus, iš naujo kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
13. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad nagrinėjamu atveju kreditorė neįrodė skolininko nesąžiningumo – nepateikė duomenų ir įrodymų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog skolininkas ketina imtis kokių nors nesąžiningų priemonių, siekdamas pabloginti savo turtinę padėtį. Taip pat kreditorė nepateikė jokių duomenų ar įrodymų, patvirtinančių skolininko galimą nesąžiningą elgesį, konkrečius jo veiksmus, siekiant ateityje nevykdyti teismo sprendimo. Pažymėtina, kad disponavimo turtu ribojimų tikslas yra ginčijamų teisinių santykių šalies turto išsaugojimas, jeigu kyla abejonių, kad šis turtas gali būti perleistas siekiant ateityje išvengti atsiskaitymo su savo kreditoriais ar prievolių jiems įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017). Todėl laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudoti asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie kitos šalies jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1726-330/2020).
14. Nagrinėjamu aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad su pareiškimu pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtina skolininko siekio šioje bylos stadijoje perleisti turtą tretiesiems asmenims, jį paslėpti, įkeisti ar kitaip apsunkinti. Tas faktas, kad, kaip teigia apeliantė, skolininkas vengia grąžinti skolą, nesuponuoja išvados apie nesąžiningą skolininko elgesį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, kad nurodyti skolininko veiksmai patvirtina tikėtiną skolininko nesąžiningumą būtent apeliantės, kaip galimos skolininko kreditorės, atžvilgiu, tačiau ši aplinkybė nėra pakankama konstatuoti skolininko ketinimą paslėpti savo turtą, perleisti tretiesiems asmenims, jį įkeisti ar bet kokia kita forma apsunkinti. Kita vertus, iš susirašinėjimo medžiagos matyti, jog skolininkas neneigia skolos, rodo iniciatyvą tartis dėl jos grąžinimo dalimis. Taip pat, apeliacinės instancijos teismo nuomone, kreditorės pateikta susirašinėjimo su skolininku medžiaga neįrodo kreditorės teiginio, jog skolininkas slepia pajamas ar turtą.
15. Taigi šiuo metu byloje nėra pakankamai duomenų, įrodančių skolininko nesąžiningumą ir siekį išvengti galbūt kreditorei palankaus teismo sprendimo įvykdymo, o didelė ieškinio suma nelemia grėsmės būsimo galbūt kreditorei palankaus teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo.
16. Pagal naujausią ir aktualiausią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, didelė ieškinio suma nepagrindžia poreikio taikyti skolininko turto areštą. Teismų praktikoje yra laikomasi nuoseklios pozicijos, kad ši aplinkybė pati savaime nei palengvina, nei apsunkina ar padaro nebeįmanomą galimybę įvykdyti būsimą teismo sprendimą. Ieškinio sumos dydis – tai tik vienas iš daugelio kriterijų, kuriais remiamasi sprendžiant klausimą dėl kilsiančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, tačiau vien tik šis kriterijus negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas nuspręsti dėl tokios grėsmės buvimo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-134-516/2018, 2019 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1122-1120/2019, 2020 m. spalio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1199-553/2020 ir kt.). Atsižvelgiant į išdėstytą naujausią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, atmestinas apeliantės argumentas, kad, esant didelei ieškinio sumai, grėsmė būsimo teismo sprendimo vykdymui yra preziumuojama.
17. Kiti atskirojo skundo argumentai taip pat nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį.
18. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir formuojamą teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog kreditorė neįrodė, kad sprendimas gali likti neįvykdytas būtent dėl skolininko nesąžiningumo. Nesant objektyvių duomenų, jog skolininkas vengs ar negalės vykdyti galbūt kreditorei palankaus teismo sprendimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino kreditorės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
19. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog kreditorės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra išspręstas nepažeidžiant proceso įstatymo normų, o apeliantės atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį.
20. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010, 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009).
21. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį pagrindo nėra, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.