- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-03-21
- Bylos Nr.
- 2A-745-852/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-11396-2022-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Verikas, Rūta Petkuvienė, Giedrė Čėsnienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Gulita“
- Atsakovas
- I. S.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Rūtos Petkuvienės ir Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gulita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gulita“ ieškinį atsakovei I. S. ir pagal atsakovės I. S. priešinius reikalavimus ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gulita“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisija (toliau – ir DGK) 2022 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nusprendė atsisakyti nagrinėti I. S. prašymą dėl neteisėto atleidimo iš darbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Gulita“ kaip nepriskirtą darbo ginčų komisijos kompetencijai.
2. DGK 2022 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nusprendė išieškoti I. S. naudai iš UAB „Gulita“ 2220,72 Eur, neišmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2021 m. gruodžio 30 d., o reikalavimą priteisti darbo užmokestį už laikotarpį iki 2021 m. gruodžio 29 d. - atmetė.
Šalies argumentai
3. Ieškovė UAB „Gulita“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė teismo: 1) pripažinti atsakovės atleidimą teisėtu, t. y. ieškovės vienintelio akcininko 2021 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinti teisėtu ir pagrįstu; 2) laikyti, kad darbo sutartis su atsakove buvo nutraukta ieškovės vienintelio akcininko 2021 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), paskutine darbo diena laikant (duomenys neskelbtini); 3) skirti atsakovei 5000,00 Eur baudą už piktnaudžiavimą teise, pusę sumos priteisiant ieškovei; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas, t. y. 1500,00 Eur atstovavimo išlaidų ir 217,00 Eur žyminio mokesčio. Ieškovė nurodė, kad nesutinka su DGK išvada, kad darbo sutartis su atsakove I. S. nėra nutraukta ir kad darbdavys jai turi sumokėti 2220,72 Eur darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2021 m. gruodžio 30 d. Paaiškino, kad darbo sutartis su atsakove I. S., kaip bendrovės (duomenys neskelbtini), yra nutraukta vienintelio akcininko 2021 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovė buvo atšaukta iš pareigų dėl pasitikėjimo praradimo. Toks sprendimas priimtas remiantis teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 252/2012). Ieškovė paaiškino, kad atsakovė, 2021 m. gruodžio 29 d., žinodama, kad nėra įmonės (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), esančiame bankomate nuėmė įmonės banko sąskaitoje esančius 18 500,00 Eur. Todėl ieškovė yra pilnai atsiskaičiusi su atsakove šiai pačiai „išsimokėjus“ pinigus. Ieškovė paaiškino, kad nuo atsakovės atleidimo dienos atsakovė neperdavė ieškovei nei vieno dokumento. Teismo posėdžio metu įmonės atstovas palaikė ieškinio reikalavimus ir teismui pateiktus argumentus. Papildomai paaiškino, kad akcininko 2021 m. gruodžio 27 d. sprendimas buvo perduotas atsakovei 2021 m. gruodžio 28 d. susitikimo metu, tačiau ši atsisakė pasirašyti, kad dokumentą gavo. Akcininkas neprivalo aiškinti įmonės vadovui, kodėl atleidžia, jis turi teisę atleisti jei įmonės vadovas praranda pasitikėjimą. Atsakovė suprato, kad paskutinė jos darbo diena yra (duomenys neskelbtini), nes 2021 m. gruodžio 28 d. iš ieškovės banko sąskaitos nusiėmė 18 500,00 Eur. Atsakovė atsisakė perduoti ieškovei visus buhalterinės apskaitos dokumentus, todėl ieškovė negalėjo teikti pranešimų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV). Pasitikėjimo praradimą atsakovė įrodinėja byloje esančiais įrodymais (Vilniaus apygardos prokuratūros 2021 m. gruodžio mėn. nutarimu) ir liudytojo parodymais. Pasitikėjimo atsakove praradimą lėmė jos kalti veikslai, t. y. tai, kad atsakovei už veiklą uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“, kurios (duomenys neskelbtini) taip pat yra N. M., yra pareikšti įtarimai dėl pinigų pasisavinimo ir grobstymo; pas ieškovę atsakovė įdarbino (duomenys neskelbtini), kurie jokios veiklos nevykdė, tačiau gavo darbo užmokestį, dabar dėl to yra nagrinėjama civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini); neinformavo akcininkės apie finansinę padėtį. Atsakovė ieškinį dėl neteisėto atleidimo teismui turėjo reikšti per vieną mėnesį nuo atleidimo iš darbo dienos, tačiau to nepadarė. Kadangi šiuo atveju atsakovė atleista dėl jos kaltės, tai su ja papildomai atsiskaityti nebuvo jokios pareigos, t. y. jokių kompensacijų negali būti prašoma. Pažymėjo, kad atsakovė buvo kartu ir ieškovės (duomenys neskelbtini), todėl turėjo galimybę darbo santykių metu išsimokėti sau darbo užmokestį, o atleidimo dieną ir visas priklausančias kompensacijas.
Atsiliepimas
4. Atsakovė I. S. atsiliepimu ir jo patikslinimu prašė teismo: 1) pripažinti atleidimą neteisėtu, t. y. ieškovės vienintelio akcininko 2021 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu; 2) darbo sutartį su atsakove laikyti nutraukta teismo sprendimu, jo įsiteisėjimo dieną ir negrąžinti atsakovės į pareigas; 3) priteisti iš ieškovės išmoką Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 104 straipsnio 2 dalies pagrindu; 4) priteisti iš ieškovės nesumokėtą darbo užmokestį atsakovei nuo priėmimo dienos iki (duomenys neskelbtini) – (viename atsiliepime nurodė – 2036,00 Eur, kitame – 2643,96 Eur); 5) priteisti iš ieškovės vidutinį darbo užmokestį nuo 2021 m. gruodžio 28 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 6) priteisti 1322,22 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas iki (duomenys neskelbtini); 7) priteisti nepanaudotų atostogų kompensaciją už nepanaudotas atostogas nuo 2021 m. gruodžio 28 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 8) priteisti 2643,96 Eur skolą; 9) priteisti nekompensuotą 343,84 Eur ligos išmoką už nedarbingumą nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini); 10) skirti ieškovei 5000,00 Eur už piktnaudžiavimą teise, pusę šios sumos priteisiant atsakovei. Atsakovė atsiliepime ir papildomame atsiliepime nurodė, kad jai nebuvo tinkamai pranešta apie atšaukimą iš UAB „Gulita“ įmonės (duomenys neskelbtini) pareigų įstatymų nustatyta tvarka. Iš UAB „Gulita“ (duomenys neskelbtini) pareigų jį buvo atšaukta per dvi dienas, pažeidžiant įstatymų reikalavimus. UAB „Gulita“ pilnai neatsiskaitė, vieno mėnesio jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos ji taip pat negavo. Darbo santykiai tarp šalių tęsėsi nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), t. y. daugiau, nei du metus. Ji buvo atšaukta iš įmonės (duomenys neskelbtini) pareigų be kaltės. Atsakovė nurodė, kad remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-169-248/2021, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-258- 313/2018, vadovo atšaukimas tais atvejais, kai dėl pasitikėjimo praradimo nėra jo kaltės, savo esme yra atleidimas darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės ir todėl tokiu atveju turi būti taikytas 1 mėnesio įspėjimo terminas. Pagal DK 57 straipsnio 7 dalį, darbo sutartis nutraukiama įspėjus darbuotoją prieš vieną mėnesį. Ieškovė jos neįspėjo apie atšaukimą iš pareigų, taigi šiuo atveju buvo pažeista sutartinė absoliučios teisės atšaukti vadovą iš pareigų įgyvendinimo tvarka. Atsakovė paaiškino, kad ji įtarė, kad UAB „Gulita“ realiai valdančių asmenų veiksmuose gali būti nusikalstamų veikų – sukčiavimo, dokumentų klastojimo ir turto pasisavinimo požymių. Atsakovei pranešus apie savo įtarimus, UAB „Gulita“ sprendė skubiai atsikratyti atsakovės, kad ji neuždavinėtų nepatogių klausimų. Atsakovė nurodė, kad ji nebuvo supažindinta su akcininko sprendimu dėl jos atšaukimo ir šis sprendimas jai nebuvo įteiktas. VSDFV 2022 m. kovo 23 d. duomenimis taip ir nebuvo pateiktas pranešimas dėl atsakovės I. S. atleidimo. Atsakovė pažymėjo, kad 2021 m. gruodžio 27 d. ji atsisakė vykdyti R. G. nurodymus pervesti jam pinigus iš UAB „Gulita“ sąskaitos, po ko atsakovei paskambino nepažįstamas asmuo, kuris prisistatė nauju UAB „Gulita“ direktoriumi ir nurodė jam perduoti visus įmonės dokumentus ir pinigus. Atsakovė nesutiko su įmonės teiginiais, kad ji pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 95 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. kad ji piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Atsakovės įsitikinimu, ji pagrįstai kreipėsi į DGK ir taip pat pagrįstai ir teisėtai naudojasi kitomis savo procesinėmis teisėmis. Mano, kad savo teisėmis piktnaudžiauja ieškovė, kuri atleisdama ją iš pareigų pažeidė įstatymų reikalavimus, ir žinodama, kad veikė neteisėtai, kreipėsi į teismą su nepagrįstu ieškiniu. Teismo posėdžio metu atsakovė paaiškino, kad ji dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „Gulita“. UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) buvo N. M. ir A. P.. A. P. prašė, kad ji būtų UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini). Su R. G. buvo verslo partneriai, kartu dirbo 2017 – 2020 m., todėl R. G. 2019 m. paprašė jos būti UAB „Gulita“ (duomenys neskelbtini), nes R. G. reikėjo žmogaus, kuris mokėtų lietuviškai. UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2019 m. turėjo pelno, todėl, kai ji 2020 m. akcininkams pasakė, kad reiks mokėti pelno mokestį, ji buvo atleista, atleidimas buvo tinkamai įformintas. Po metų Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) atliko tyrimą dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos ir kadangi nerado naujojo įmonės (duomenys neskelbtini), tai įtarimus pareiškė jai. Tiek ją, tiek R. G. gynė vienas advokatas. Iš pradžių dirbant UAB „Gulita“ buvo viskas gerai, tačiau, kai 2021 m. pabaigoje pasakė akcininkams, kad įmonė gavo 130 000,00 Eur pelno ir reikės mokėti mokesčius, tai ją atleido, nes įmonės savininkai nenorėjo mokėti mokesčių. Dokumentus visada norėjo perduoti, viską suruošė, tačiau naujasis įmonės vadovas jų neatvyko paimti, todėl juos ji perdavė FNTT. Personalo apskaitos dokumentai buvo pas R. G.. Atsakovė paaiškino, kad 2021 m. gruodžio 27 d. prisistatė M. S. A., tačiau jis nepateikė akcininko sprendimo, todėl ji jam negalėjo perduoti įmonės dokumentų. Akcininko sprendimo dėl jos atšaukimo iš pareigų ji negavo iš ieškovės, ir jį pamatė tik 2022 m. sausio 20 d. DGK medžiagoje. Su M. S. A. daugiau nebuvo susitikusi. Ji suprato, kad yra atleidžiama, tačiau tikėjosi bent trijų dienų įspėjimo termino ir gauti akcininko sprendimą dėl darbo sutarties nutraukimo. Atsakovė taip pat paaiškino, kad jos (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) buvo įdarbinti pas ieškovę ir dirbo jiems pavestus darbus, todėl kaltinimai, kad jie gavo darbo užmokestį, tačiau nedirbo, yra nepagrįsti. Paaiškino, kad 2021 m. gruodžio 28 d. pirmoje dienos pusėje iš ieškovės banko sąskaitos pasiėmė 18 500,00 Eur, nes šiuos pinigus ji buvo perdavusi ieškovei grynais, pagal byloje pateiktus įrodymus. Sužinojusi apie problemas bandė susisiekti su (duomenys neskelbtini) N. M., bet nepavyko, mano, kad ji gali nežinoti apie atsakovės atleidimą. Į pareigas ji buvo paskirta N. M. priėmus sprendimą, jo pagrindu ji pati su savimi sudarė darbo sutartį. Dėl atleidimo nėra jokios jos kaltės, nes savo pareigas ji atliko tinkamai, finansinę ataskaitą už 2020 m. parengė, o už 2021 m. neturėjo galimybės, nes buvo atleista. Dėl nepanaudotų atostogų paaiškino, kad darbo pas ieškovę metu niekada neatostogavo, todėl jai priklauso 1322,22 Eur kompensacija už 43,38 atostogų dienas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. sausio 4 d. sprendimu nusprendė ieškovės UAB „Gulita“ reikalavimus ir atsakovės I. S. priešinius reikalavimus tenkinti iš dalies: pripažinti atsakovės atleidimą teisėtu, t. y. ieškovės vienintelio akcininko 2021 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinti teisėtu ir pagrįstu; laikyti, kad darbo sutartis su atsakove buvo nutraukta ieškovės vienintelio akcininko 2021 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), paskutine darbo diena laikant (duomenys neskelbtini); įpareigoti ieškovę nustatyta tvarka pranešti VSDFV apie darbo sutarties su ieškove nutraukimą (duomenys neskelbtini) pateikiant 2-SD pranešimą; iš ieškovės UAB „Gulita“ priteisti atsakovei I. S. 3577,22 Eur nesumokėtą darbo užmokestį, 143,56 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 3840,42 Eur kompensaciją už neatsiskaitymą laiku, 343,84 Eur žalos atlyginimą už prarastą ligos išmoką už nedarbingumą nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), kitoje dalyje ieškovės ir atsakovės reikalavimus atmesti. Taip pat teismas nusprendė priteisti ieškovei UAB „Gulita“ iš atsakovės I. S. 858,50 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas ir priteisti Lietuvos valstybei iš ieškovės UAB „Gulita“ 237,00 Eur žyminį mokestį. Teismas sprendimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
5.1. Teismas nustatė, kad tarp ieškovės ir atsakovės (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta darbo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal valstybės įmonės (toliau –ir VĮ) „Registro centras“ duomenis, tarp ieškovės ir atsakovės darbo santykiai prasidėjo (duomenys neskelbtini) ir baigėsi (duomenys neskelbtini) ir dar kartą prasidėjo (duomenys neskelbtini) ir baigėsi (duomenys neskelbtini). Pagal VSDFV duomenis, tarp ieškovės ir atsakovės darbo santykiai prasidėjo (duomenys neskelbtini) ir nėra pasibaigę iki šiol. Teismas konstatavo, kad pagal bylos duomenis atsakovei nebuvo sumokėtas darbo užmokestis už 2019 m. spalio (50,00 Eur), gruodžio (50,00 Eur) mėn.; 2020 m. sausio (65,00 Eur), gegužės (303,50 Eur), birželio (320,00 Eur), liepos (320,00 Eur), rugpjūčio (303,50 Eur), rugsėjo (303,50 Eur), spalio (303,50 Eur) mėn. (kadangi atsakovei (duomenys neskelbtini), kurį ji nedirbo dėl ligos (2 t., b. l. 179), sumokėta 349,03 Eur, tai laikytina, kad šį mėnesį sumokėta už 2020 m. kovą ir balandį); 2021 m. gegužės (305,71 Eur), birželio (305,71 Eur), liepos (642,00 Eur) ir gruodžio mėn. (šį mėn. iki 27 dienos dirbta 10 darbo dienų (2 t., b. l. 193), todėl gruodžio darbo užmokestis yra 304,80 Eur (10 x 30,48 vienos dienos vidutinis darbo užmokestis (1 t., b. l. 134). Iš viso 3577,22 Eur (įskaitant visus privalomus mokėti darbuotojo mokesčius). Ši suma yra didesnė nei prašo atsakovė, nes atsakovės prašoma priteisti suma yra be darbuotojo privalomų mokėti darbo užmokesčio mokesčių. Teismas nurodė, kad pagal atsakovės pateiktus paaiškinimus / skaičiavimus atsakovės ieškovei perduotų ir iš jos pasiimtų pinigų balansas buvo 1855,51 Eur, t. y. atsakovė iš ieškovės pasiėmė 1885,51 Eur daugiau, nei jai perdavė, o pagal atsakovės pateiktą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) bei AAT dokumentų sąrašą atsakovė ieškovei perdavė 2643,96 Eur daugiau nei iš jos pasiėmė.
5.2. Teismas nurodė, kad vertins šiuos tarp šalių kilusius ginčo klausimus: ar ieškovės ir atsakovės darbo santykiai nutrūko (duomenys neskelbtini), ar ieškovė tinkamai atsiskaitė su atsakove, ar ieškovė liko atsakovei skolinga dėl atsakovės ieškovei perduotų lėšų, ar atsakovė gali būti laikoma atleista esant jos kaltei, ar atsakovei turi būti sumokėta vienkartinė darbo santykių nutraukimo pagal DK 104 straipsnį kompensacija, ar atsakovei turi būti priteistas darbo užmokestis nuo 2021 m. gruodžio 28 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, ar atsakovei turi būti priteistas darbo užmokestis iki (duomenys neskelbtini), ar atsakovei turi būti priteisiama nepanaudotų atostogų kompensacija.
5.3. Pasisakydamas dėl galimybės nagrinėti darbo ginčą iš esmės teismas nurodė, kad atsakovė buvo įmonės (duomenys neskelbtini), kad ginčas yra kilęs tiek dėl atleidimo, tiek dėl atsiskaitymo, todėl, teismo vertinimu, šiuo atveju nebuvo reikalinga jokia išankstinė nagrinėjimo ne teisme tvarka ir nors DGK vienu atveju ginčą išnagrinėjo (dėl nesumokėto darbo užmokesčio), kitu atveju (dėl neteisėto atleidimo iš darbo) atsisakė jį nagrinėti, teismas vertino, kad iš esmės ginčas yra vienas ir jis spręstinas tiesiogiai teisme (DK 105 straipsnis), keliamiems reikalavimams nagrinėti teisme nėra suėję senaties terminai (DK 15 straipsnio 2 dalis).
5.4. Pasisakydamas dėl atsakovės atleidimo iš darbo teisėtumo ir pagrįstumo, teismas pažymėjo, kad DK 104 straipsnio 1 dalis nustato, kad be šiame kodekse ar kituose įstatymuose nustatytų darbo sutarties pasibaigimo pagrindų, darbo sutartis su juridinio asmens vadovu pasibaigia atšaukus juridinio asmens vadovą įstatymuose arba steigimo dokumentuose nustatyta tvarka. Be to, kasacinio teismo praktikoje nuosekliai formuojama pozicija, kad įmonės vadovą paskyrusio subjekto teisė jį atšaukti iš pareigų yra absoliuti, ji nesiejama su jokiomis papildomomis sąlygomis ar ypatinga tokios teisės įgyvendinimo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169-248/2021, 26–27 punktai ir juose nurodyta praktika). Teismas taip pat pažymėjo, kad šioje byloje tarp šalių nebuvo ginčo dėl to, ar ieškovė turėjo teisę atleisti atsakovę, tačiau šalys nesutarė dėl to, ar buvo laikytasi atleidimo tvarkos, o jei nesilaikyta, ar jos pažeidimas yra esminis darantis atsakovės atleidimą neteisėtu. Esminiu ginčo argumentu tarp šalių buvo tai, kad, atsakovės vertinimu, ieškovė turėjo ją įspėti bent prieš tris darbo dienas, o ieškovė nurodė, kad atsakovę atleido dėl jos kaltės, todėl jos įspėti neprivalėjo. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, šalių paaiškinimus konstatavo, kad ieškovė atsakovę galėjo atšaukti iš įmonės (duomenys neskelbtini) pareigų nepateikdama išankstinio įspėjimo, ir nors ieškovės elgesys atsakovės atleidimo metu nebuvo nepriekaištingas, tačiau, teismo vertinimu, jis nelaikytinas esmingai pažeidžiantis atsakovės teises ir teisėtus interesus, todėl laikytina, kad atsakovė atleista iš pareigų (duomenys neskelbtini) teisėtai. Teismas vertino, kad šalys nebuvo susitarusios dėl atskirų įspėjimų terminų nutraukti darbo sutartį darbdavio iniciatyva. Be to, darbo sutartį su atsakove pasirašė pati atsakovė, o tai taip pat pagrindžia, kad tarp šalių nebuvo sulygtas joks įspėjimo terminas. Atsakovė nurodė, kad naudojo šabloninę darbo sutarties formą. Atitinkamai šiuo atveju taikytina minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kad įmonės vadovą paskyrusio subjekto teisė jį atšaukti iš pareigų yra absoliuti, ji nesiejama su jokiomis papildomomis sąlygomis ar ypatinga tokios teisės įgyvendinimo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169-248/2021, 26–27 punktai). Todėl atsakovės atleidimui ieškovė neprivalėjo taikyti DK 64 straipsnio 1 dalies ir 57 straipsnio 7 dalies nuostatų, nurodančių, kad darbo sutartis nutraukiama įspėjus darbuotoją prieš vieną mėnesį. Teismas taip pat nurodė, kad kritiškai vertina ir atmeta atsakovės argumentus, kad jai nebuvo įteiktas ieškovės vienintelio akcininko 2021 m. gruodžio 27 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) ir kad apie jį sužinojo tik DGK 2022 m. sausio 25 d. susipažinusi su DGK sprendimu. DGK medžiagoje yra atsakovės 2022 m. sausio 3 d. prašymas, kuriame atsakovė nurodo, kad būtent 2021 m. gruodžio 27 d. apie 15.30 val. jai paskambino M. S. A., kuris prisistatė nauju įmonės vadovu, pasiūlė jam perduoti visus įmonės dokumentus, taip pat, kad ji pakartotinai 2021 m. gruodžio 29 d. gavo M. S. A. prašymą perduoti visus UAB „Gulita“ dokumentus, nes VĮ „Registrų centras“ yra registruotas naujasis įmonės direktorius. Teismo vertinimu, iš šių aplinkybių atsakovė turėjo suprasti, kad ji yra atšaukiama iš ieškovės (duomenys neskelbtini) pareigų būtent (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad atsakovė buvo įmonės (duomenys neskelbtini), todėl turėjo tiesioginę galimybę kontaktuoti su vieninteliu akcininku, o tai, kad ieškovė nebuvo preciziškai tiksli atleisdama atsakovę, šie netikslumai neturi esminės įtakos atsakovės atleidimo teisėtumui. Nepranešimą VSDFV teismas irgi laikė formaliu pažeidimu, nedarančiu esminės įtakos realiam darbo santykių pasibaigimui.
5.5. Teismas nurodė, kad atmeta ieškovės argumentus, kad atsakovė buvo atleista dėl jos kaltės. Pažymėjo, kad DK 104 straipsnio 2 dalies nuostatos nustato, kad jeigu įmonės vadovas yra atleidžiamas dėl jo kaltės, tokiu atveju jam neturi būti mokama išeitinė išmoka, jei darbo santykiai tęsėsi ilgiau nei dvejus metus. Tais atvejais, kai tai yra susitarta darbo sutartyje atleidžiant įmonės vadovą be kaltės privalo būti taikomas įspėjimo terminas (DK 64 straipsnio 1 dalies ir 57 straipsnio 7 dalies nuostatų, nurodančių, kad darbo sutartis nutraukiama įspėjus darbuotoją prieš vieną mėnesį). Teismas nurodė, kad nesiremia ieškovės teiginiais, kad atsakovę atleido dėl to, kad: a) atsakovei už veiklą UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios (duomenys neskelbtini) taip pat yra N. M., yra pareikšti įtarimai dėl pinigų pasisavinimo ir grobstymo pagal Vilniaus apygardos prokuratūros 2021 m. gruodžio 15 d. nutarimą; b) pas ieškovę atsakovė įdarbino (duomenys neskelbtini), kurie jokios veiklos nevykdė, tačiau gavo darbo užmokestį, dabar dėl to yra nagrinėjama civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini); c) neinformavo akcininkės apie finansinę padėtį. Teismas šiais teiginiais nesiremia, nes apie minėtas aplinkybes ieškovė nieko nenurodė vienintelio akcininko sprendime, todėl teisminio nagrinėjimo metu negali būti teikiami nauji atleidimo pagrindai, kurie nebuvo ištirti ir aptarti sprendimo atšaukti iš pareigų metu. Vilniaus apygardos prokuratūros 2021 m. gruodžio 15 d. nutarime nėra jokių duomenų apie atsakovės, kaip būtent ieškovės (duomenys neskelbtini) galimai nusikalstamą veiką, o civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nors ir yra keliami tam tikri reikalavimai, kurie gali būti susiję su pasitikėjimu atsakove, tačiau byla nėra išnagrinėta, jos aplinkybės ieškovės nebuvo ištirtos ir aptartos atsakovės atleidimo metu, apie minėtas aplinkybes nieko nenurodė vienintelė akcininkė ginčijamame sprendime. Ieškovė taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovė nevykdė ar netinkamai vykdė (duomenys neskelbtini) pareigas (taip kaip jos aptartos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.87 straipsnyje) ar neinformavo apie finansinę padėtį. Be to, teismas pažymėjo, kad atsakovės atšaukimas – esant jos kaltei ar ne, šiuo atveju neturi jokios įtakos šalių teisėms ir pareigoms, nes ieškovė neprivalėjo atsakovės įspėti prieš vieną mėnesį apie numatomą atleidimą dėl to, kad šalys nebuvo to susitarę darbo sutartimi, ir taip pat nėra pagrindo priteisti atsakovei išmokos DK 104 straipsnio 2 dalies pagrindu, nes atsakovė pas ieškovę nenutrūkstamai dirbo mažiau negu dvejus metus. Teismas, konstatavęs, kad ieškovės vienintelio akcininko 2021 m. gruodžio 27 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) yra teisėtas ir pagrįstas, taip pat konstatavo, kad paskutine jos darbo diena buvo (duomenys neskelbtini). Kadangi ieškovė nepranešė apie tai SODRA, ji įpareigotina skubiai pranešti SODRA apie darbo sutarties su ieškove nutraukimą.
5.6. Teismas nurodė, kad pagal VĮ „Registro centras“ duomenis tarp ieškovės ir atsakovės darbo santykiai prasidėjo (duomenys neskelbtini) ir baigėsi (duomenys neskelbtini) ir dar kartą prasidėjo (duomenys neskelbtini) ir baigėsi (duomenys neskelbtini). Šias aplinkybės patvirtina ir teismo išreikalauti VĮ „Registro centras“ duomenys, vienintelio akcininko 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimas, vienintelio akcininko 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimas, kurie nėra nuginčyti, darbo laiko apskaitos žiniaraščiai nurodantys, kad atsakovė realiai nedirbo nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), nes buvo nemokamose atostogose ir darbo užmokestis už minėtas dienas atsakovei nebuvo skaičiuojamas. Atmestini atsakovės argumentai, kad nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) ji realiai dirbo, nes vien VSDFV duomenimis teismas negali remtis, be to, byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovė minėtu laikotarpiu realiai ėjo ieškovės (duomenys neskelbtini) pareigas, t. y. kad atliko kokias nors funkcijas ar veiksmus. Teismo vertinimu, VĮ „Registro centras“ duomenims šiuo atveju teiktina didesnė svarba, o tai, kad SODRA duomenyse nėra informacijos apie tai, kad atsakovė nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) nedirbo, laikytina formaliu neatitikimu, nedarančiu esminės įtakos minėto laikotarpio vertinimui. Aplinkybės, kad atsakovė pagal darbo laiko apskaitos žiniaraštį buvo nemokamose atostogose, kad formaliai darbo santykių nutraukimas nebuvo pažymėtas darbo sutartyje, teismo vertinimu nėra esminės, nes kaip nustatyta, tiek ieškovė, tiek atsakovė preciziškai nesilaikė darbo santykių įforminimo ir apskaitos reikalavimų (pvz., laiku nepranešė SODRA, darbo sutartį su savimi pasirašė pati atsakovė, neturėdama rašytinio vienintelio akcininko įgaliojimo, neteikė pranešimų SODRA). Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad atsakovė ieškovės (duomenys neskelbtini) pareigas iki jos atšaukimo iš pareigų dienos – (duomenys neskelbtini), nepertraukiamai ėjo vienerius metus ir nepilnai tris mėnesius, todėl nėra teisinio pagrindo taikyti DK 104 straipsnio 2 dalies sąlygą ir priteisti atsakovei vieno mėnesio jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką.
5.7. Teismas nurodė, kad tenkina atsakovės priešinį reikalavimą dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo už laikotarpį nuo priėmimo dienos iki (duomenys neskelbtini). Teismas vertino, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė liko skolinga atsakovei 3577,22 Eur nesumokėto darbo užmokesčio su visais darbuotojo mokėtinais mokesčiais. Ieškovė nepateikė teismui įrodymų, kad sumokėjo atsakovei darbo užmokestį už: 2019 m. spalio (50,00 Eur), gruodžio (50,00 Eur) mėn.; 2020 m. sausio (65,00 Eur), gegužės (303,50 Eur), birželio (320,00 Eur), liepos (320,00 Eur), rugpjūčio (303,50 Eur), rugsėjo (303,50 Eur), spalio (303,50 Eur) mėn. ir gruodžio mėn. (304,80 Eur), todėl, atsižvelgiant į tai, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungtyniškumo principo (CPK 12 straipsnis), laikytina, kad ieškovė neįrodė, kad tinkamai atsiskaitė su atsakove ir kad sumokėjo visą jai priklausantį darbo užmokestį. Teismas nurodė, kad iš ieškovės atsakovei priteisia 3577,22 Eur nesumokėto darbo užmokesčio.
5.8. Teismas nurodė, kad taip pat iš dalies tenkina atsakovės priešinį reikalavimą priteisti iš ieškovės 1322,22 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas iki (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad pagal DK 103 straipsnio 1 dalį, juridinio asmens vadovas savo darbo laiką tvarko pats, nepažeisdamas darbo teisės normų nustatytų maksimaliojo darbo laiko ir minimaliojo poilsio laiko trukmės reikalavimų. Todėl teismas vertino, kad atsakovė neturi teisės į nepanaudotų atostogų kompensaciją už darbo laikotarpį iki 2021 m. spalio 1 d., nes ji buvo pati atsakinga už savo poilsio ir darbo laiko apskaitą, nenustatyta aplinkybių, kad ši atsakovės teisė buvo kaip nors ribojama. Atsakovės atostogų metai skaičiuotini nuo jos priėmimo į darbą (duomenys neskelbtini), todėl laikytina, kad už darbo metus iki (duomenys neskelbtini), atsakovė buvo pati atsakinga už tai, kad panaudotų jai įstatymo suteiktą atostogų skaičių. Tačiau, įvertinus tai, kad atsakovė buvo atšaukta iš pareigų darbdavio – vienintelės akcininkės iniciatyva, laikytina, kad ji objektyviai negalėjo suplanuoti ir pasinaudoti atostogomis nuo 2021 m. spalio 2 d. iki (duomenys neskelbtini), todėl už šį laikotarpį atsakovei priklausiusias 4,71 atostogų darbo dienas priteistina kompensacija iš ieškovės, t. y. 143,56 Eur (30,48 Eur x 4,71).
5.9. Teismas konstatavo, kad yra pagrindas tenkinti iš dalies atsakovės priešinį reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už uždelstą atsiskaitymą nuo 2021 m. gruodžio 28 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. DK 147 straipsnio 2 dalis nustato, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (DK 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Teismas nurodė, kad remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2022 suformuota praktika, pagal kurią DK 147 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamos netesybos nėra mažinamos kitais pagrindais, nei nustatyta šiame straipsnyje. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad su atsakove jos atleidimo dieną buvo neatsiskaityta (nesumokėtas darbo užmokestis, atostogų kompensacija) dėl atsakovės kaltės, todėl ieškovė galėjo tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių. Atmestini ieškovės argumentai, kad atsakovė būdama (duomenys neskelbtini), ir žinodama apie atleidimą turėjo pasirūpinti ir nesumokėto darbo užmokesčio susimokėjimu, nes priėmus vienintelio akcininko sprendimą, atsakovė prarado įmonės (duomenys neskelbtini) statusą ir negalėjo atlikti ir įforminti atsiskaitymo pati su savimi. Atmestini ieškovės argumentai, kad atsakovė iš ieškovės banko sąskaitos 2021 m. gruodžio 28 d. išsiimdama 18 500,00 Eur išsimokėjo sau atlyginimą, nes ieškovė nepateikė teismui įrodymų apie tai, kad atsakovei buvo skolinga būtent 18 500,00 Eur nesumokėto darbo užmokesčio. Teismas vertino, kad atsakovė minėtus 18 500,00 Eur pasiėmė, nes tarp šalių buvo susiklostę ir kiti civiliniai teisiniai santykiai, kuriais atsakovė neatlygintai perduodavo arba pasiimdavo iš ieškovės tam tikras pinigų sumas. Nustačius, kad atleidimo dieną ieškovė nesumokėjo atsakovei 3577,22 Eur darbo užmokesčio bei 143,56 Eur nepanaudotų atostogų kompensacijos, atsižvelgiant į tai, kad nuo atsakovės atšaukimo iš pareigų dienos yra praėję daugiau nei šeši mėnesiai, iš ieškovės atsakovei priteistina atsakovės šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensacija, t. y. 3840,42 Eur (640,07 Eur x 6 mėn.).
5.10. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo atsakovei priteisti darbo užmokestį nuo 2021 m. gruodžio 28 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nes teismo vertinimu, atsakovė buvo pagrįstai atleista (duomenys neskelbtini). Taip pat teismas atmetė atsakovės reikalavimą priteisti nepanaudotų atostogų kompensaciją už nepanaudotas atostogas nuo 2021 m. gruodžio 28 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Teismas atmetė ir atsakovės reikalavimą priteisti 2643,96 Eur skolą, nes atsakovė neįrodė, kad ieškovė liko jai skolinga tokią sumą. Teismas vertino, kad pagal atsakovės pateiktus skaičiavimus, ieškovei perduotų ir iš jos pasiimtų pinigų balansas yra 1855,51 Eur, t. y. atsakovė iš ieškovės pasiėmė 1885,51 Eur daugiau, nei jai perdavė, o pagal atsakovės pateiktą sąskaitą (duomenys neskelbtini) bei AAT dokumentų sąrašą, atsakovė ieškovei perdavė 2643,96 Eur daugiau nei iš jos pasiėmė. Tačiau teismas vertino, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad ji tikrai R. G. perduodavo ir savo asmeninių pinigų. Byloje esantys įrodymai: sąskaita (duomenys neskelbtini) bei AAT dokumentų sąrašas, pinigų priėmimo kvitai, kasos išlaidų orderiai neįrodo, kad atsakovė perduodavo ieškovei asmenines lėšas, o jeigu perduodavo, tai kiek konkrečiai. Liudytoju apklaustas R. G. taip pat nurodė, kad jokių pinigų iš atsakovės jis negaudavo, ir nors jo parodymus teismas vertina kritiškai, dėl to, kad jis yra ieškovės vienintelės akcininkės (duomenys neskelbtini), tačiau bet kokiu atveju jo parašai ant pinigų priėmimo kvitų, kasos išlaidų orderių nors ir gali būti vertinami, kaip įrodantys, kad jis gavo minėtuose dokumentuose nurodytus grynuosius pinigus, tačiau R. G. parašai nepatvirtina aplinkybės, kad atsakovė perduodavo kokią nors dalį grynųjų pinigų iš asmeninių lėšų. Teismas pažymėjo, kad ir atsakovės parodymai nėra nuoseklūs, t. y. teismui pateiktuose rašytiniuose įrodymuose ji nurodė, kad ieškovė jai liko skolinga 2643,96 Eur, o įvertinus jos žodinius paaiškinimus nustatyta, kad ieškovė jai nėra skolinga. Todėl teismas laikė, kad atsakovė neįrodė, kad tinkamai apskaitė į ieškovės kasą įnešamas asmenines lėšas ir neįrodė, kad ieškovė liko jai skolinga.
5.11. Teismas nurodė, kad atsakovės reikalavimą iš ieškovės priteisti nekompensuotą ligos išmoką 343,84 Eur už nedarbingumą nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) tenkina pilnai, nes ieškovė neįvykdė jai nustatytos pareigos. Teismas konstatavo, kad darbdaviui, šiuo atveju ieškovei, yra nustatyta pareiga pateikti 2-SD pranešimą VSDFV teritoriniam skyriui ne vėliau kaip kitą darbo dieną po darbo santykių pasibaigimo dienos, tačiau šios pareigos ieškovė neįvykdė. Ieškovės paaiškinimai, kad neva atsakovė galėjo pati padaryti tokį pranešimą arba kad ieškovė neturėjo duomenų, kuriuos galėtų pranešti VSDFV teritoriniam skyriui yra niekuo nepagrįsti ir laikytini vien gynybinės taktikos dalimi. Atsakovė pateikė į bylą įrodymus, kad dėl to, jog ieškovė nėra tinkamai pranešusi VSDFV duomenų apie tai, kad ją atleido, VSDFV Vilniaus skyrius 2022 m. balandžio 22 d. sprendimais atsisakė mokėti ligos išmokas už ligos laikotarpius nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) ir nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini). Ligos išmokos sumos atsakovė prašo be jokių mokėtinų mokesčių – 343,84 Eur. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovės skaičiavimai yra neteisingi. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 435 patvirtintų Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro nuostatų 61 punktą ir Fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. V-243 patvirtintų Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklių 16.2, 18.2 papunkčius, pranešimai apie apdraustojo valstybinio socialinio draudimo pabaigą (2-SD) pateikiami VSDFV teritoriniam skyriui kai darbuotojas atleidžiamas iš darbo. Draudėjas privalo pateikti 2-SD pranešimą ne vėliau kaip kitą darbo dieną po darbo santykių pasibaigimo dienos. Teismas vertino, kad ieškovė šios pareigos neįvykdė ir remiantis DK 151 straipsnio nuostatomis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą. Teismas sprendė, kad atsakovė pagrįstai prašo iš ieškovės priteisti 343,84 Eur turtinės žalos atlyginimo, nes ši turtinė žala atsakovei atsirado dėl neteisėtų ieškovės veiksmų (nepateikė 2-SD pranešimo VSDFV teritoriniam skyriui), t. y. tarp ieškovės neteisėtų veiksmų ir atsakovės nuostolių egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys, todėl iš ieškovės priteistina atsakovei 343,84 Eur turtinės žalos.
5.12. Teismas netenkino šalių prašymo skirti baudas už piktnaudžiavimą teisėmis pagal CPK 95 straipsnio 1 ir 2 dalis. Teismas vertino, kad tam nėra pagrindo. Teismas nenustatė, kad ieškovė ar atsakovė tyčia sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą.
5.13. Spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, teismas vertino, kad byloje buvo patenkinta 50 procentų ieškovės reikalavimų (laikytina iš esmės, kad byloje buvo du ieškovės reikalavimai: pripažinti atsakovės atleidimą teisėtu ir paskirti jai baudą) ir 33,3 procento atsakovės reikalavimų (laikytina kad atsakovė buvo pateikusi iš esmės tris reikalavimus, vieną neturtinį – pripažinti jos atleidimą teisėtu, sumokėti su atleidimu susijusias darbo užmokesčio išmokas ir skirti ieškovei baudą), atitinkamai buvo atmesta 50 procentų ieškovės reikalavimų ir 66,7 procento atsakovės reikalavimų. Nepatenkinus 50 procentų ieškovės reikalavimų, jai iš atsakovės priteistina 50 procentų arba ½ dalis jos patirtų bylinėjimosi išlaidų 858,50 Eur (1717/2). Atsakovė neprašė atlyginti bylinėjimosi išlaidų, todėl jos išlaidų atlyginimo klausimas nespręstinas. Be to, teismas nurodė, kad atsakovės patenkinti reikalavimai yra turtinio pobūdžio ir patenkintų turtinių atsakovės reikalavimų dalis yra 7905,04 Eur, už kuriuos mokėtinas 237,00 Eur dydžio žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 82 straipsnis, taikant 2022 m. kovo mėnesį galiojusį vartotojų kainų indeksą 118,7). Mokėtiną 237,00 Eur žyminio mokesčio sumą teismas priteisė valstybei iš ieškovės.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Ieškovė UAB „Gulita“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 3 d. sprendimo dalį, kurioje atsakovei iš ieškovės priteista 3577,22 Eur nesumokėto darbo užmokesčio, 143,56 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas, 3840,42 Eur kompensacijos už neatsiskaitymą laiku, 343,84 Eur žalos atlyginimo už prarastą ligos išmoką už nedarbingumą nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), taip pat panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria ieškovė yra įpareigota nustatyta tvarka pranešti SODRA apie darbo sutarties su atsakove nutraukimą (duomenys neskelbtini), pateikiant 2-SD pranešimą, panaikinti sprendimo dalį dėl 237,00 Eur žyminio mokesčio priteisimo į valstybės biudžetą, priteisti iš atsakovės apeliantės patirtas bylinėjimosi išlaidas ir skirti atsakovei 5000,00 Eur baudą už piktnaudžiavimą teisėmis, pusę sumos priteisiant apeliantei. Apeliantės įsitikinimu, teismas netinkamai nustatė faktus ir neteisingai taikė įstatymus. Apeliaciniame skunde ir patikslintame apeliaciniame skunde nurodo šiuos pagrindinius nesutikimo su teismo sprendimu argumentus:
6.1. Apeliantė nurodo, kad teismas padarydamas išvadas apie įsiskolinimus, netinkamai vertino įrodymus, neatsižvelgė į tai, kad įmonės dokumentais disponuoja atsakovė, kuri dokumentų neperdavė, t. y. pati atsakovė patvirtino, kad dokumentus perdavė ne įmonės vadovui, bet atidavė FNTT. Paaiškina, kad ieškovės atstovas nuvyko į FNTT, tačiau nei kasos knygos, nei kitų buhalterinės apskaitos dokumentų – nerado ir negalėjo jų pateikti teismui, dėl to negalėjo realizuoti teisės į gynybą. Šiais dokumentais disponuoja atsakovė, nors ir teigia, kad dokumentus perdavė FNTT.
6.2. Teismas be pagrindo rėmėsi pačios atsakovės sudarytais išvestiniais dokumentais (1 t., b. l. 93-96, 99), o ne pirminiais buhalteriniais dokumentais. Teismas neteisingai nustatė, kad ieškovė nėra išmokėjusi viso atsakovei priklausančio darbo užmokesčio, nes rėmėsi tik banko išrašais ir atsakovės paaiškinimais, bet nesiaiškino, ar atsakovei nebuvo mokamas darbo užmokestis iš įmonės kasos. Byloje nėra kasos knygos, kurią turi pati atsakovė.
6.3. Teismas neteisingai vertino, kad ieškovė nepateikė teismui įrodymų, kad sumokėjo atsakovei darbo užmokestį už: 2019 m. spalio (50,00 Eur), gruodžio (50,00 Eur) mėn.; 2020 m. sausio (65,00 Eur), gegužės (303,50 Eur), birželio (320,00 Eur), liepos (320,00 Eur), rugpjūčio (303,50 Eur), rugsėjo (303,50 Eur), spalio (303,5 Eur) mėn. ir gruodžio mėn. (304,8 Eur). Darbo užmokestį skaičiuodavo pati atsakovė, nes ji vykdė ne tik (duomenys neskelbtini), bet ir (duomenys neskelbtini) funkcijas. Apeliantė pažymi, kad atsakovė net ir įpareigota teismo nepateikė įmonės didžiosios knygos, kasos knygos, darbo laiko apskaitos žiniaraščių. Nurodytų dokumentų negavo nei FNTT, nei teismas.
6.4. Apeliantė nesutinka su teismo vertinimu, kad atsakovė turėjo pagrindą 2021 m. gruodžio 29 d. pasiimti 18 500,00 Eur iš įmonės banko sąskaitos. (Duomenys neskelbtini) atsakovė buvo atleista iš (duomenys neskelbtini) pareigų. Teismas sprendime nurodė, kad darbo sutarties šalis siejo „kitas civilinis santykis“, tačiau to santykio neįvardino. Teismas konstatavo, kad pagal atsakovės teismo posėdžio metu pateiktus skaičiavimus, atsakovė iš ieškovės pasiėmė 1885,51 Eur daugiau, nei jai perdavė, o pagal atsakovės pateiktą sąskaitą (duomenys neskelbtini) bei AAT dokumentų sąrašą (1 t., b. l. 173-178) atsakovė ieškovei perdavė 2643,96 Eur daugiau nei iš jos pasiėmė. Tačiau teismas tiksliai nenustatė tarpusavio įsiskolinimo aplinkybių. Be to, teismas atmetė atsakovės reikalavimą dėl 2643,96 Eur priteisimo kaip neįrodytą. Taigi teismas vertino, kad atsakovė nepateikė įrodymų, kad ji tikrai R. G. perduodavo savo asmeninių pinigų. Įnešdama asmenines lėšas į ieškovės kasą, atsakovė turėjo tai padaryti surašydama pinigų įnešimo teisinį pagrindą, pvz., paskolos sutartį, vekselį ar kitą dokumentą, įnešamų asmeninių pinigų neapskaityti vienoje masėje su ieškovės pinigais.
6.5. Apeliantė nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimu priteisti atsakovei 3840,42 Eur kompensaciją už neatsiskaitymą laiku. Paaiškina, kad atsakovė yra atsakinga už tai, kad įmonė neturi ir negali pateikti kasos knygos, iš kurios būtų aišku, ar atsakovė po darbo sutarties nutraukimo pagrįstai sau išsimokėjo 18 500,00 Eur iš įmonės banko sąskaitos. Todėl atsakovė neįrodė, kad ieškovė jai yra skolinga.
6.6. Apeliantė nesutinka su teismo sprendimu priteisti atsakovei 343,84 Eur žalos atlyginimo už prarastą ligos išmoką už nedarbingumą nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad tokį reikalavimą atsakovė galėjo reikšti tik priešieškiniu, o kadangi to nepadarė, tai ieškovė negalėjo tinkamai gintis nuo šio reikalavimo. Teismas neteisingai vertino priežastinį ryšį tarp ieškovės veiksmų ir žalos, nepaaiškino, kodėl pati atsakovė negalėjo pateikti informacijos SODRA apie savo atleidimą.
6.7. Apeliantės vertinimu, atsakovės selektyviai pateikti banko sąskaitos išrašai, jos sukurta asmens darbo užmokesčio kortelė, nėra leistini ir pagrįsti įrodymai be kasos knygos ir didžiosios knygos, tik iš kurių galima spręsti apie sąskaitų likučius, jų padidėjimo ir sumažėjimo per ataskaitinį laikotarpį sumas. Teismo vertinti dokumentai - sąskaita (duomenys neskelbtini) bei AAT dokumentų sąrašas (1 t., b. l. 173-178); pinigų priėmimo kvitai, kasos išlaidų orderiai (1 t., b. l. 189-214) neįrodo, kad atsakovė perduodavo ieškovei asmenines lėšas, o jeigu perduodavo, tai kiek konkrečiai.
6.8. Apeliantė prašo skirti atsakovei 5000 Eur baudą už tyčinį klaidingų duomenų teikimą, kasos knygos nepateikimą. Didžiosios knygos nepateikimą, įmonės dokumentų negražinimą, t. y. už piktnaudžiavimą teise, pusę sumos priteisiant apeliantei.
Atsiliepimas
7. Atsakovė I. S. atsiliepimu prašo atmesti apeliantės (ieškovės) UAB „Gulita“ apeliacinį skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 3 d. sprendimą. Atsakovė nurodo, kad ji visiškai pritaria teismo išvadai, jog ieškovė nesumokėjo viso priklausančio darbo užmokesčio atsakovei jos atleidimo iš darbo dieną. Ieškovė pagal DK 146 straipsnio 2 dalies nuostatas turėjo atsiskaityti su darbuotoju ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos. Teismas teisingai vertino, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, duomenų, paneigiančių byloje nustatytus faktus, jog ieškovė liko skolinga atsakovei 3577,22 Eur nesumokėto darbo užmokesčio su visais darbuotojo mokėtinais mokesčiais. Atsakovės įsitikinimu, teismas taip pat teisingai priteisė jai kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Pirmosios instancijos teismas, priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, pagrįstai ir motyvuotai, vadovaudamasis DK 127 straipsnio 3 dalimi, bei 103 straipsnio 1 dalimi, nustatė priteistinos kompensacijos dydį. Teismas pagrįstai patvirtino kad atsakovė buvo atšaukta iš pareigų darbdavio - vienintelės akcininkės iniciatyva, todėl laikytina, kad atsakovė objektyviai negalėjo suplanuoti ir pasinaudoti atostogomis nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), todėl už šį laikotarpį atsakovei priklausiusias 4,71 atostogų darbo dienas priteistina kompensacija iš ieškovės, t. y. 143,56 Eur (30,48 Eur x 4,71), į šią sumą įskaičiuoti visi darbuotojo mokėtini mokesčiai. Pirmosios instancijos teismas, išspręsdamas atsakovės priešinį reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo, vadovavosi DK 147 straipsnio 2 dalimi ir padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog su atsakove jos atleidimo dieną buvo neatsiskaičiusi dėl atsakovės kaltės. Teismas teisingai vertino kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, kad atsakovė būdama (duomenys neskelbtini), ir žinodama apie atleidimą, turėjo pasirūpinti ir nesumokėto darbo užmokesčio susimokėjimu, nes priėmus vienintelio akcininko sprendimą, atsakovė prarado įmonės (duomenys neskelbtini) statusą ir negalėjo atlikti ir įforminti atsiskaitymo pati su savimi. Atsakovė paaiškina, kad 18 500,00 Eur ji pasiėmė, nes, kaip teisingai nurodė teismas, tarp bylos šalių buvo susiklostę ir kiti civiliniai teisiniai santykiai, kuriais atsakovė neatlygintai perduodavo arba pasiimdavo iš ieškovės tam tikras pinigų sumas. Atsakovė 2021 m. gruodžio 28 d. pirmoje dienos pusėje iš ieškovės banko sąskaitos pasiėmė 18 500,00 Eur, nes šiuos pinigus ji anksčiau buvo perdavusi ieškovei grynais. Teismas pagrįstai sprendė, kad atleidimo dieną ieškovė buvo skolinga atsakovei 3577,22 Eur darbo užmokesčio bei 143,56 Eur nepanaudotų atostogų kompensacijos. Atsakovė paaiškina, kad ji palaiko ir teismo išvadą dėl jos priešinio reikalavimo iš ieškovės priteisti nekompensuotą ligos išmoką 343,84 Eur sumoje už nedarbingumą nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), nes ieškovė neįvykdė jai nustatytos pareigos, nurodytos Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro nuostatų 61 punkte. Atsakovė pateikė į bylą įrodymus (1 t., b. l. 162-165), kad dėl to, jog ieškovė nėra tinkamai pranešusi SODRA apie tai, kad ją atleido, VSDFV Vilniaus skyrius 2022 m. balandžio 22 d. sprendimais atsisakė mokėti ligos išmokas už ligos laikotarpius nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) ir nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
8. Pagal CPK 320 straipsnio 1 – 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. – pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.
9. Šioje darbo byloje buvo pareikštas darbdavio ieškinys ir darbuotojos atsiliepimas - priešieškinis, pagal kuriuos šalys reiškė pagrindinius ir išvestinius reikalavimus. Teismų praktikoje pažymima, kad darbo ginčui persikėlus į teismą pagal bet kurios ginčo šalies ieškinį dėl darbo ginčų komisijos sprendimo, teismas darbo ginčą nagrinėja iš esmės, nepaisant to, kad kai kurie išvestiniai reikalavimai nebuvo pareikšti ikiteisminėje stadijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-243-248/2020 ir kt.). Darbo ginčui persikėlus į teismą, paprastai taip pat nėra griežtai taikomos civilinio proceso nuostatos, pagal kurias šalys savo reikalavimus turi formuluoti tik apibrėžtos formos procesiniuose dokumentuose, t. y. ieškinyje ar priešieškinyje. Nagrinėjamu atveju, įmonė UAB „Gulita“ savo reikalavimus suformulavo ieškinyje, o atsakovė (darbuotoja) – atsiliepime į ieškinį, kurį teismas vertino kaip procesinį dokumentą, kuriuo atsakovė reiškė priešinius reikalavimus. Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, remiantis CPK 413, 417 straipsniuose reglamentuotais darbo bylų nagrinėjimo ypatumais, rengėsi bylos nagrinėjimui parengiamajame teismo posėdyje ir galutinius šalių sutikslintus reikalavimus užfiksavo 2022 m. liepos 14 d. teismo posėdžio informacinėje pažymoje (1 t., b. l. 179-180).
10. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl šalių pareikštų ir pirmosios instancijos teismo išnagrinėtų ieškinio ir priešieškinio reikalavimų, visų pirma pažymi, kad šioje byloje šalys reiškė reikalavimą dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo. Nepriklausomai nuo to, jog ginčo šalys vartojo nevienodas formuluotes, t. y. ieškovė prašė pripažinti vienintelio akcininko sprendimą teisėtu, laikyti, kad darbo sutartis yra nutraukta (duomenys neskelbtini), o atsakovė prašė jos atleidimą pripažinti neteisėtu, darbo sutartį laikyti nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, tačiau šiais reikalavimais iš esmės buvo ginčijamas darbo sutarties nutraukimo teisėtumas ir buvo prašoma taikyti iš to kylančias teisines pasekmes.
Žemesnės instancijos teismas
11. Pirmosios instancijos teismas priimtu sprendimu nusprendė, kad darbo sutartis su atsakove yra nutraukta teisėtai ir pagrįstai, kad darbo sutarties nutraukimo teisinis pagrindas yra DK 104 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 4 dalis, t. y. juridinio asmens vadovo atšaukimas vienintelio akcininko sprendimu, kad paskutinė darbuotojos (atsakovės) darbo diena buvo (duomenys neskelbtini), ir kad išeitinė išmoka atsakovei nepriklauso pagal faktinį ir teisinį darbo sutarties nutraukimo pagrindą, įskaitant tai, kad atsakovė nėjo įmonės (duomenys neskelbtini) pareigų 2 metus (skaičiuojant nuo paskutinio jos paskyrimo), kaip tai numatyta DK 104 straipsnio 2 dalyje, reglamentuojančioje išeitinės išmokos skyrimo pagrindus.
12. Dėl šios teismo sprendimo dalies, kuria yra išspręstas darbo sutarties nutraukimo teisėtumo klausimas, išeitinės išmokos priteisimo klausimas ir nustatytas darbo sutarties nutraukimo momentas, šalys nepateikė apeliacijos, o nesant nei vienos iš šalių apeliacinio skundo apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo imtis iniciatyvos ir peržiūrėti teismo sprendimą. Teisėjų kolegija, pagal CPK 320 straipsnio nuostatas patikrinusi šią teismo sprendimo dalį įstatymo imperatyvų laikymosi aspektu, nenustatė, kad būtų pažeisti įstatymų imperatyvai, susiję su darbo sutarties nutraukimu, kai darbo sutartis yra nutraukta su įmonės vadovu.
13. Byloje taip pat yra pareikštas atsakovės reikalavimas dėl galutinio atsiskaitymo nutraukus darbo sutartį, netesybų priteisimo už uždelstą atsiskaitymą, reikalavimas priteisti žalą, kuri atsirado darbdaviui neįvykdžius pareigos pateikti socialinio draudimo įstaigai reikiamus duomenis, taip pat reikalavimas priteisti skolą, kilusią dėl avansinės permokos. Nuo šių reikalavimų darbdavys gynėsi teigdamas, kad skola buvusiai darbuotojai tikėtinai neegzistuoja iš esmės, nes nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių skolą. Be to, darbdavys taip pat tvirtino, kad skola, jei ji egzistuoja, buvo padengta įskaitymu, t. y. pačiai darbuotojai po darbo sutarties nutraukimo be teisinio pagrindo pasisavinus iš įmonės sąskaitos 18 500,00 Eur.
Dėl darbo užmokesčio įsiskolinimo
14. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad įmonė už laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) yra nesumokėjusi atsakovei 3577,22 Eur darbo užmokesčio. Šią išvadą teismas pagrindė tuo, jog byloje nėra įrodymų apie tinkamą atsiskaitymą ir kad įrodinėjimo pareiga tenka darbdaviui.
15. Apeliantė nurodo, kad nesutinka su teismo išvadomis apie darbo užmokesčio įsiskolinimą atsakovei dėl netinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos ir dėl to, kad esami įrodymai apie tai yra nepakankami ir nepatikimi.
16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrinusi bylą šioje dalyje, pritaria apeliantei, kad įrodinėjimo pareigos nustatymas darbdaviui šiuo atveju yra neproporcingas ir neatitinka įrodinėjimo tikslo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kilus ginčui dėl darbo užmokesčio darbuotojui, būtent darbdaviui tenka pareiga įrodyti, kad darbo užmokestis darbuotojui buvo sumokėtas tinkamai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-7-701/2023 ir kt.). Tačiau šiuo atveju pagrindą nukrypti nuo bendros taisyklės, nustatančios įrodinėjimo pareigą darbdaviui, sudaro tai, kad atsakovė buvo įmonės (duomenys neskelbtini) ir vyriausioji (duomenys neskelbtini), t. y. atsakovė organizavo operatyviąją įmonės veiklą, buvo atsakinga už įmonės piniginių lėšų naudojimą ir teisingą apskaitą. Apeliantė teisingai pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovė patvirtino, kad nutrūkus darbo santykiams ji neperdavė įmonei buhalterinės apskaitos dokumentų, tokiu būdu užkirto galimybę įmonei gintis nuo pareikštų reikalavimų ir įrodinėti darbo užmokesčio išmokėjimą. Teisėjų kolegija pritaria apeliantei, kad atsakovės pateikti dokumentai, kuriuos atsakovė teikė teismui savo nuožiūra siekdama pagrįsti byloje pareikštus savo reikalavimus, yra fragmentiški ir nepatvirtina darbo užmokesčio mokėjimo aplinkybių.
17. Nagrinėjamu atveju yra tikėtina, kad ieškovė nesumokėjo atsakovei darbo užmokesčio už paskutinį mėnesį, t. y. už 2021 m. gruodžio mėn., nes tai turėjo padaryti ir dokumentuoti ne pati atsakovė, o subjektas, kuris priėmė sprendimą dėl atsakovės atšaukimo iš (duomenys neskelbtini) pareigų. Tačiau, kaip minėta, įrodymais apie darbo užmokesčio išmokėjimą arba neišmokėjimą per likusį darbo laikotarpį nuo atsakovės darbo santykių pradžios bei įrodymais apie priežastis, kodėl darbo užmokestis nebuvo išmokėtas, jei nebuvo išmokėtas, disponuoja atsakovė ir todėl būtent ji, tvirtindama, kad darbo įstatymai buvo pažeisti, turi pareigą tokius įrodymus pateikti.
18. Teisėjų kolegija pritaria apeliantei, kad teismo išvados apie neišmokėtą darbo užmokestį atsakovei taip pat neatitinka įrodymų visumos ir negali būti laikomos patikimomis. Paminėtina, kad teismo posėdyje atsakovė patvirtino, jog darbo užmokestį ji gaudavo banko pavedimais ir grynais pinigais, bet atsakovės pateiktuose duomenyse apie kasos knygos pildymą, neatsispindi aplinkybės dėl darbo užmokesčio išmokėjimą grynais pinigais. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu paminėjo, kad tokie rašytiniai įrodymai egzistuoja, t. y. kad darbo užmokesčio žiniaraštį pildydavo ir pateikdavo R. G., tačiau tokių įrodymų atsakovė neteikė, manydama, kad ji neturi įrodinėjimo pareigos.
19. Teisėjų kolegija pritaria apeliantei, kad atsakovės procesinė pozicija, kad ji nedisponuoja dokumentais, nes visus dokumentus perdavė FNTT, neturi reikšmės šiai darbo bylai ir neatleidžia atsakovės nuo pareigos įrodyti, kaip ji vykdė įmonės (duomenys neskelbtini) pareigas, t. y. kaip apskaitė įmonės lėšas, kaip organizavo buhalterinę apskaitą ir kaip mokėjo darbo užmokestį.
20. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl neteisingai pritaikytos įrodinėjimo pareigos, nebuvo atskleista bylos esmė, kiek tai susiję su darbo užmokesčio apskaičiavimu ir išmokėjimu.
Dėl atsakovės skolos pagal avansinę apyskaitą ir priešpriešinių reikalavimų įskaitymo
21. Kaip minėta, ieškovė šioje byloje buvo pareiškusi, kad pasibaigus darbo santykiams atsakovė pasisavino 18 500,00 Eur įmonės lėšų nesant teisinio pagrindo. Ieškovė formaliai nepareiškė reikalavimo dėl šios sumos priteisimo ar įskaitymo, bet atsakovės teisės į šias lėšas nepripažino.
22. Pirmosios instancijos teismas taip pat vertino, kad dėl šios sumos priteisimo ieškovė nėra pareiškusi ieškinio. Tačiau teismas priėmė ir išnagrinėjo priešpriešinį atsakovės reikalavimą pripažinti, kad, net ir įvertinus jos pačios 2021 m. gruodžio 28 d. išsimokėtą 18 500,00 Eur sumą, ji turi teisę į 2643,96 Eur avansinę permoką. Šį reikalavimą teismas atmetė kaip neįrodytą.
23. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą šioje dalyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas kilusio ginčo esmės dėl avansinės permokos taip pat neatskleidė. Nors teismas nesprendė dėl ieškovės skolos priteisimo, teismo išvados dėl lėšų apyvartos pagal avansinę apyskaitą iš tikrųjų sukuria prejudiciją, t. y. pirmosios instancijos teismas sprendime nurodydamas, kad atsakovė neįnešė asmeninių lėšų į įmonės sąskaitą, realiai pripažino, kad atsakovė taip pat neturėjo teisės ir į 18 500,00 Eur avansinę permoką. Tokios išvados sukelia prielaidą ateityje kilti kitiems teisminiams ginčams.
24. Apeliantė teisingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, kokių civilinių santykių pagrindu buvo grindžiami avansiniai mokėjimai ir ar apskritai pagal avansinę apyskaitą vykdytos operacijos buvo tikros. Nepatikrinus tokių aplinkybių, teismo sprendimas dėl priešpriešinių avansinių įsipareigojimų negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.
25. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas leido šalims patikslinti savo reikalavimus parengiamajame teismo posėdyje, tačiau teismas nebuvo pakankamai aktyvus ir neišaiškino šalims, kokios aplinkybės iš tikrųjų bus tiriamos nagrinėjant atsakovės reikalavimą dėl avansinės permokos priteisimo ir kokias prejudicijas toks sprendimas gali sukurti. Teisėjų kolegija sutinka su ieškove, kad šioje situacijoje ieškovė turėjo pagrįstą lūkestį manyti, kad teismas išspręs visą ginčą iš esmės ir pasisakys dėl abiejų šalių priešpriešinių reikalavimų. Dėl to teismo sprendimas procesiškai yra siurprizinis.
26. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad klausimas dėl avansinės permokos priteisimo turi būti nagrinėjamas pakartotinai pirmosios instancijos teisme, sudarant šalims galimybę tinkamai suformuluoti savo reikalavimus, nurodyti reikalavimų pagrindą ir pateikti įrodymus, susijusius su avansinės permokos susidarymo priežastimis.
Dėl atsakovės reikalavimo priteisti netesybas
27. Apeliantė ginčija teismo sprendimą dėl 3840,42 netesybų priteisimo už uždelstą atsiskaitymą nutraukus darbo sutartį.
28. Spręsdamas dėl atsakovės reikalavimo priteisti DK 147 straipsnio 2 dalyje numatytas netesybas pirmosios instancijos teismas nurodė tinkamą kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2022), t. y. kad šios netesybos gali būti mažinamos tik šiame straipsnyje numatytais pagrindais, - iš esmės, jeigu dėl uždelsto atsiskaitymo yra paties darbuotojo kaltė. Tačiau teismo išvados, kad šiuo atveju už neišmokėtas su darbo santykiais susijusias sumas yra atsakingas tik darbdavys, o darbuotojos kaltės nėra, nėra pagrįstos byloje nustatytais faktais. Teisėjų kolegija vertina, kad dėl šio reikalavimo teismas galėtų tinkamai nuspręsti tik konstatavęs šalių priešpriešinių reikalavimų pagrįstumą ir įvertinęs atsakovės elgesį dėl 18 500,00 Eur išsimokėjimo po darbo santykių pasibaigimo DK 147 straipsnio 2 dalyje numatytos darbuotojo kaltės aspektu.
Dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas
29. Apeliantė ginčija teismo sprendimo dalį dėl 143,56 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo atsakovei. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas šį atsakovės reikalavimą, sprendė, kad iki (duomenys neskelbtini) atsakovė buvo pati atsakinga už tai, kad panaudotų jai įstatymu suteiktą atostogų skaičių, o už laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) ji nebuvo atsakinga už atostogų nepasinaudojimą.
30. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad atostogų suteikimo aplinkybės šioje byloje, visų pirma, turėtų būti tiriamos atitinkamai paskirsčius įrodinėjimo pareigą. Svarbu paminėti, kad skirtingai nei vertino pirmosios instancijos teismas, įmonės vadovas nėra įgaliotas priimti sprendimų dėl atostogų suteikimo sau pačiam. Įmonės vadovas pagal užimamas pareigas neatstovauja darbdavio (įmonės) sudarant darbo sutartį su savimi, keičiant darbo sąlygas, nustatant darbo užmokestį, taikant drausminę atsakomybę ar sprendžiant dėl kitokių savo darbo teisių realizavimo, įskaitant atostogų suteikimą. Be to, skirtingai nei vertino pirmosios instancijos teismas, darbo įstatymai nenustato automatiško atostogų suteikimo – teisės į atostogas įgyvendinimui yra būtina juridiškai reikšmingų faktų sudėtis, t. y. darbuotojo prašymas ir darbdavio sprendimas dėl tokio prašymo patenkinimo. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad atsakovė ėjo įmonės (duomenys neskelbtini) pareigas, teismas turėjo tirti, ar dėl atostogų suteikimo buvo priimti juridinio asmens valdymo organo, įgalioto spręsti dėl įmonės vadovo darbo sąlygų, sprendimai.
31. Teisėjų kolegija pritaria apeliantei, kad atsakovės reikalavimas dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo klausimas nėra išspręstas tinkamai. Teismas vertina, kad šiuo atveju šis reikalavimas turėtų būti nagrinėjamas pakartotinai pirmosios instancijos teisme, nes kitaip būtų pabloginta apeliantės teisinė padėtis dėl paduoto apeliacinio skundo (CPK 313 straipsnis).
Dėl atsakovės reikalavimo priteisti žalą ir įpareigojimo pateikti duomenis SODRA
32. Pirmosios instancijos teismas tenkino atsakovės reikalavimą priteisti 343,84 Eur žalos atlyginimą už prarastą ligos išmoką už nedarbingumą laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) ir taip pat įpareigojo ieškovę nustatyta tvarka pranešti SODRA apie darbo sutarties su atsakove nutraukimą (duomenys neskelbtini), pateikiant 2-SD pranešimą.
33. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą šioje dalyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados apie atsakovei padarytą 343,84 Eur žalą, nėra pagrįstos.
34. VSDFV 2022 m. balandžio 22 d. sprendimai (1 t., b. l. 164 – 165) rodo, kad atsakovei iš tikrųjų nebuvo skirtos ligos išmokos dėl to, kad ieškovė UAB „Gulita“ nepateikė pranešimo, jog apdraustoji laikino nedarbingumo laikotarpiu prarado darbo pajamas. Tačiau pirmosios instancijos teismas netyrė ir nepasisakė dėl to, ar VSDFV sprendimai dėl ligos išmokos skyrimo dėl kokių nors priežasčių nebegali būti peržiūrėti draudėjui patikslinus apdraustojo asmens duomenis. Galimybę tikslinti socialiniam draudimui reikšmingus duomenis nustato Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. V-243 patvirtintos Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklės. Paminėtina, kad pats teismas įpareigojo ieškovę patikslinti SODRA teikiamus duomenis apie atsakovės socialinio draudimo pabaigą, o kaip matyti, būtent dėl to atsakovei ir nebuvo skirtos ligos išmokos.
35. Teisėjų kolegija vertina, kad šioje byloje nesurinkta pakankamai duomenų apie tai, kad atsakovė realiai patyrė nurodytą žalą dėl neišmokėtos ligos pašalpos, t. y. kad ji ateityje negalės tokia teise pasinaudoti. Siekiant įvertinti žalos realumą, teismas turėtų gauti atitinkamą išvadą iš SODRA dėl to, ar atsakovė yra praradusi teisę į ligos išmoką, nepaisant patikslintų duomenų apie jos socialinio draudimo pabaigą UAB „Gulita“.
36. Teisėjų kolegija, patikrinusi teismo sprendimo dalį dėl įpareigojimo ieškovę pateikti socialinio draudimo įstaigai duomenis apie atsakovės socialinio draudimo pabaigą, pritaria teismo vertinimui, kad ieškovė be pagrindo atsisakė šią prievolę vykdyti. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad tai turėjo padaryti pati atsakovė.
Dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis
37. Šalių prašymas skirti baudą už piktnaudžiavimą teisėmis yra procesinio pobūdžio prašymas. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad atsakovės elgesys, susijęs su įmonės dokumentų nepateikimu, reiškia atsakovės procesinę poziciją dėl ginčo esmės. Toks elgesys gali būti laikomas nepagrįstu, tačiau procesiškai yra pateisinamas ir neturi piktnaudžiavimo požymių. Tiek atsakovės, tiek ir ieškovės elgesys, atitinkamai paskirsčius įrodinėjimo pareigą, nekliudo teismui priimti sprendimą ir teisingai išspręsti kilusį darbo ginčą. Atsižvelgiant į tai, teismas vertina, kad nėra CPK 95 straipsnyje numatytų pagrindų skirti atsakovei ar ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
Dėl procesinės ginčo baigties
38. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas iš dalies ir byla dėl atsakovės reikalavimo priteisti darbo užmokesčio įsiskolinimą, kompensaciją už nepanaudotas atostogas, netesybas už uždelstą atsiskaitymą, žalą ir skolą, kilusią dėl avansinės permokos, grąžinama nagrinėti iš naujo.
39. Teismo sprendimo dalis dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo, išeitinės išmokos priteisimo ir įpareigojimo patikslinti socialinio draudimo duomenis apie socialinio draudimo pabaigą bei procesinių prašymų skirti baudas už piktnaudžiavimą procesu, paliekamas nepakeistu.
40. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas perduodamas spręsti pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą dėl viso ginčo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Gulita“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 3 d. sprendimo dalį dėl atsakovės reikalavimo priteisti darbo užmokesčio įsiskolinimą, kompensaciją už nepanaudotas atostogas, netesybas už uždelstą atsiskaitymą, žalą ir skolą, kilusią dėl avansinės permokos, panaikinti ir šiuos reikalavimus bei prašymą paskirstyti bylinėjimosi išlaidas, grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 3 d. sprendimo dalį dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo, išeitinės išmokos priteisimo, įpareigojimo pateikti duomenis apie socialinio draudimo pabaigą ir baudų neskyrimo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.