- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-24
- Bylos Nr.
- 2A-236-516/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00733-2016-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Danguolė Martinavičienė, Rasa Gudžiūnienė
- Ieškovas
- D. J., G. J.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų D. J. ir G. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-4495-781/2016 pagal ieškovų D. J. ir G. J. ieškinį atsakovėms bankrutavusiai kooperatinei bendrovei kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Konsela“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai D. J. ir G. J. kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti negaliojančiu 2013 m. balandžio 24 d. uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Konsela“ ir bankrutavusios kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ sudarytą susitarimą Nr. 12-00092 LTL P2 (toliau – ir Susitarimas) dėl 2012 m. kovo 21 d. kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ ir UAB „Konsela“ sudarytos Paskolos sutarties Nr. 12-00092 LTL (toliau – ir Paskolos sutartis) pakeitimo.Ieškovai nurodė, kad 2012 m. kovo 21 d. kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ ir UAB „Konsela“ sudarė Paskolos sutartį, pagal kurią kredito unija paskolino atsakovei UAB „Konsela“ 60 000 Lt sumą su 9 proc. metine palūkanų norma, o UAB „Konsela“ įsipareigojo grąžinti pasiskolintą sumą iki 2012 m. gruodžio 25 d. Tuo pagrindu ieškovai ir kredito unija pasirašė Sutartinio įkeitimo lakštą, kuriuo ieškovai įkeitė jiems nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę BMW X5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovės UAB „Konsela“ įsipareigojimų, kylančių iš Paskolos sutarties (su visais jos sąlygų pakeitimais ir papildymais), įvykdymui užtikrinti. 2012 m. lapkričio 2 d. kredito unija ir UAB „Konsela“ sudarė Susitarimą Nr. 12-00092 LTL P1 dėl Paskolos sutarties pakeitimo, pratęsdamos paskolos grąžinimo terminą iki 2013 m. gegužės 25 d. Ieškovai 2013 m. balandžio 10 d. su kredito unija sudarė Maksimaliojo įkeitimo sutartį, pagal kurią įkeitė ieškovams nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę Mercedes Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „Konsela“ įsipareigojimų, kylančių iš Paskolos sutarties, įvykdymui užtikrinti. Ieškovai pažymėjo, kad Maksimaliojo įkeitimo sutartyje nustatytas prievolės įvykdymo terminas – 2013 m. gegužės 25 d. 2013 m. balandžio 24 d. UAB „Konsela“ ir kredito unija sudarė ginčijamą Susitarimą dėl Paskolos sutarties pakeitimo, kuriuo pakartotinai buvo pratęstas paskolos grąžinimo terminas iki 2014 m. kovo 25 d., tačiau Maksimaliojo įkeitimo sutartyje nustatytas prievolės įvykdymo terminas pakeistas nebuvo. Ieškovai nurodė, kad apie ginčo Susitarimą jie, kaip įkaito davėjai, nebuvo informuoti. Be to, ieškovų įsitikinimu, Paskolos sutarties pratęsimas prieštaravo imperatyvioms Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo (toliau – ir FĮĮ) ir Atsakingojo skolinimo nuostatoms, o kredito unijos veiksmai laikytini nesąžiningais ir neatitinkančiais imperatyvių įstatymų normų, nes UAB „Konsela“ pajėgumas atsiskaityti su kredito unija nebuvo vertinamas pagal įstatymų reikalavimus. Nevienkartiniai Paskolos sutarties pratęsimai, anot ieškovų, rodo akivaizdų kredito unijos siekį padengti susidariusią skolą iš įkeisto turto vertės. Ieškovai pažymėjo, kad audito įmonės UAB „Verus auditus“ parengtoje 2015 m. lapkričio 17 d. specialisto išvadoje, kurioje buvo analizuotas ginčijamo Susitarimo ekonominis pagrįstumas, buvo konstatuota, jog kredito unija, tenkindama atsakovės prašymą dėl Paskolos sutarties pratęsimo, neįvertino UAB „Konsela“ realių galimybių grąžinti paskolą. Be to, išvadoje pažymėta, kad UAB „Konsela“ finansiniai veiklos rodikliai 2011–2013 metais rodo akivaizdų jos finansinės būklės pablogėjimą, todėl Paskolos sutarties termino pratęsimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Išvadoje konstatuota ir tai, kad Paskolos sutarties pratęsimas iki 2014 m. kovo 25 d. buvo ekonomiškai nepagrįstas. Ieškovų teigimu, UAB „Konsela“ negalėjo vykdyti prisiimtų finansinių įsipareigojimų jau prašymo dėl pratęsimo pateikimo metu (2013 m. balandžio 24 d.), todėl kredito unija nepagrįstai ir neteisėtai šią sutartį pratęsė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 28 d. nutartimi ieškinį atmetė.Teismas konstatavo, kad sistemiškai ir lingvistiškai vertinant ieškovų nurodytas FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies ir Lietuvos banko valdybos 2011 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 03-144 patvirtintų Atsakingojo skolinimo nuostatų (Lietuvos banko valdybos 2015 m. gegužės 28 d. nutarimo Nr. 03-90 redakcija) 7.1, 21 punktų nuostatas, darytina išvada, jog jos iš tikrųjų yra imperatyvios, tačiau, teismo vertinimu, nurodytos nuostatos taikomos tais atvejais, kai kredito įstaigos ruošiasi skolinti pinigines lėšas kredito gavėjui, t. y. prieš paskolos sutarties sudarymą, o nagrinėjamu atveju paskola buvo suteikta dar 2012 m. kovo 21 d., o vėliau, įskaitant ir ginčijamu Susitarimu, prievolė grąžinti paimtą paskolą buvo tik pratęsinėjama. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad šiuo atveju kredito įstaiga „Vilniaus taupomoji unija“ nepažeidė ieškovų nurodytų teisės aktų reikalavimų, nes ginčo atveju minėtos teisės aktų nuostatos netaikytinos. Teismas taip pat sutiko su kredito unijos išreikšta pozicija, kad ginčijamas Susitarimas iš esmės buvo priimtas UAB „Konsela“ ir ieškovų, kaip įkaito davėjų, naudai ir interesais, nes netenkinus skolininkės UAB „Konsela“ prašymo dėl termino pratęsimo ir skolininkei negrąžinus paskolos, sutartis būtų nutraukta ir būtų nedelsiant pradėtas išieškojimas, be kita ko, iš ieškovų įkeisto turto, todėl ieškovų argumentai, jog kredito unija bet kokiais būdais siekė padengti susidariusią skolą iš ieškovų įkeisto turto vertės yra nepagrįsti ir neįrodyti.Teismas kritiškai vertino ieškovų pateiktą UAB „Verus auditus“ 2015 m. lapkričio 17 d. specialisto išvadą, nes joje, teismo įsitikinimu, nurodyti deklaratyvūs teiginiai, nepagrįsti jokiais atliktais tyrimais, rašytiniais įrodymais, be to, teismo vertinimu, iš specialisto teiginio galima daryti išvadą, kad pratęsimas buvo nenaudingas būtent kredito unijai, o ne skolininkei UAB „Konsela“ ir (ar) įkaito davėjams.Teismas atmetė argumentus, kad ginčo Susitarimą įmonės vadovas pasirašė neteisėtai, jog Susitarimas galėjo būti pasirašytas tik turint UAB „Konsela“ akcininkės, t. y. ieškovės G. J., sutikimą, nes juridinio asmens vardu veikė vadovas, kuris turėjo teisę vienas sudarinėti nurodytus sandorius.Teismas taip pat konstatavo, kad ieškovė G. J., ginčo Susitarimo sudarymo metu būdama vienintele UAB „Konsela“ akcininke, turėjo galimybę gauti visą informaciją apie įmonės sutartinių įsipareigojimų vykdymą pagal Paskolos sutartį, įskaitant apie Paskolos sutarties pratęsimą, o byloje surinktų įrodymų visuma suponuoja vertinimą, jog labiau tikėtina, kad ieškovams, kaip įkaito davėjams, aplinkybės dėl Paskolos sutarties ir visų papildomų susitarimų vykdymo, įskaitant ginčijamą Susitarimą, ne tik galėjo būti, bet ir buvo žinomos. Be to, teismas pritarė kredito unijos argumentams, kad ieškovai, būdami įkaito davėjais, suėjus Maksimaliojo įkeitimo sutartyje nustatytam paskolos grąžinimo terminui (2013 m. gegužės 25 d.), turėjo pasidomėti Paskolos sutarties įvykdymo aplinkybėmis, tačiau tokių veiksmų neatliko, o nagrinėjamą ieškinį pateikė praėjus beveik trejiems metams nuo nurodyto termino pasibaigimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovai D. J. ir G. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 28 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Nors FĮĮ 31 straipsnio 3 dalyje tiesiogiai nėra įtvirtinta finansų įstaigos pareiga kaskart pratęsiant paskolos sutarties galiojimą įsitikinti, kad kliento finansinė būklė leidžia tikėtis, jog jis sugebės vykdyti paskolos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, tokia pareiga kyla iš kitų teisės aktų, papildančių FĮĮ. Lietuvos banko valdybos 2005 m. liepos 28 d. nutarimu Nr. 114 patvirtintų Minimalių paskolų vertinimo reikalavimų 16 punkte įtvirtinta, kad ne rečiau, kaip kartą per ketvirtį bankas turi įvertinti, ar nebuvo nuostolio įvykių. Nuostolio įvykis apibrėžiamas, kaip įvykis, objektyviai įrodantis, kad paskolos vertė nuo jos pirminio pripažinimo galėjo sumažėti arba sumažėjo. Tarp objektyvių įrodymų, kad paskolos vertė sumažėjo, yra informacija apie reikšmingus skolininko ar emitento finansinius sunkumus, paskolos sutarties pažeidimas ir kt. Reikalavimų 29 punkte nustatyta, kad jeigu po pirminio paskolos pripažinimo nustatoma šio dokumento 25 punkte nurodytų nuostolio įvykių, tokios paskolos turi būti vertinamos individualiai. Taigi akivaizdu, kad kredito įstaiga privalo vertinti kliento finansinę būklę net tik paskolos išdavimo metu, tačiau per visą paskolos sutarties galiojimo terminą, taip kontroliuodama savo pačios ir kliento ekonominę riziką.UAB „Konsela“ finansiniai veiklos rodikliai 2011–2013 metais rodė akivaizdų įmonės būklės blogėjimą, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad ginčo Susitarimas buvo pasirašytas UAB „Konsela“ ir apeliantų naudai. Iš UAB „Konsela“ 2013 m. kovo 31 d. balanso matyti, kad įmonė ginčo Susitarimo pasirašymo dieną disponavo 2 103 505 Lt pinigų suma. Be to, iš specialisto išvados akivaizdu ir tai, kad skolininkė, teikdama 2013 m. balandžio 15 d. prašymą pratęsti terminą, nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie vystomą 9-ių kotedžų kvartalą (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje, kai įmonei priklausė tik vienas gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), o kitas namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nurodytas pirminiame prašyme dėl paskolos suteikimo, jau buvo perleistas. Taigi iš kredito unijos paimta 60 000 Lt suma galėjo būti grąžinta atsakovei laiku, be vėlesnio priverstinio išieškojimo, tačiau kredito unija nesidomėjo skolininkės finansine padėtimi, neįsitikino nurodomų aplinkybių tikrumu ir be jokio teisinio pagrindo pratęsė paskolos grąžinimo terminą, siekdama patenkinti reikalavimą iš įkeisto turto vertės.Nėra svarbu, kad apeliantai užtikrino paskolos sutarties su visais jos pakeitimais ir papildymais tinkamą įvykdymą ir jog apeliantė G. J. buvo UAB „Konsela“ vienintelė akcininkė, nes Maksimaliojo įkeitimo sutarties 5 punktas negali būti aiškinamas taip, kad eliminuotų hipotekos kreditoriaus ir pagrindinio skolininko pareigą informuoti įkaito davėjus apie bet kokius pagrindinės prievolės sąlygų pasikeitimus, kitaip toks aiškinimas prieštarautų protingumo ir sąžiningumo principams. Ieškinys buvo pareikštas po to, kai apeliantai sužinojo apie atsakovės ketinimą pradėti priverstinio išieškojimo veiksmus, todėl nepagrįsta teismo pozicija, kad apeliantai turėjo pasidomėti Paskolos sutarties įvykdymo aplinkybėmis dar suėjus jos grąžinimo terminui (2013 m. gegužės 25 d.), nes pati kredito unija priverstinio išieškojimo veiksmus iš įkeisto turto pradėjo tik 2015 metais, o apeliantams nebuvo žinoma, kad Paskolos sutartis buvo pratęsta dar 10 mėnesių, taigi jie pagrįstai tikėjo, jog sutartis pasibaigė tinkamu įvykdymu.Atsakovė bankrutavusi kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Minimalūs paskolų vertinimo reikalavimai yra taikomi bankams, Centrinei kredito unijai ir užsienio bankų filialams. Tuo tarpu kredito unijų paskolų vertinimo taisyklės yra patvirtintos 2009 m. kovo 26 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 38. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad kreditavimo rizikos vertinimo pažeidimai nėra pagrindas atleisti skolininkus nuo įsipareigojimų vykdymo, ar pripažinti kreditavimo sutartis negaliojančiomis, nes ši procedūra skirta vidinei bankų veiklai, kurios pažeidimai gali lemti viešosios teisės sankcijų taikymą, tačiau tai nėra pagrindas pasibaigti prievoliniams bankų ir jų klientų santykiams. Taigi, netgi tuo atveju, jei būtų konstatuotas FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies pažeidimas, tai nesudarytų pagrindo atleisti apeliantus nuo įsipareigojimų pagal sutartinio įkeitimo sandorį vykdymo. Susitarimo pripažinimas negaliojančiu pažeistų ne tik bankrutuojančios unijos, bet ir jos kreditorių, o kartu ir viešąjį interesą, todėl jis nebūtų pateisinamas, neatitiktų sąžiningumo, protingumo ir proporcingumo principų. Susitarimas sudarytas apeliantų ir skolininkės naudai, o ieškinio pareiškimas šioje byloje yra apeliantų piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, siekiant vilkinti teisme nagrinėjamą bylą pagal kredito unijos ieškinį apeliantams dėl duomenų hipotekos registre pakeitimo.Teismas pagrįstai vertino, kad apeliantams buvo žinoma informacija apie Susitarimo sudarymą. Susitarimo sudarymo metu ieškovė buvo vienintelė UAB „Konsela“ akcininkė, todėl turėjo teisę gauti visą informaciją apie bendrovės įsipareigojimų vykdymą. Apeliantai, būdami įkaito davėjais, suėjus Maksimaliojo įkeitimo sutartyje nustatytam paskolos grąžinimo terminui, turėjo pasidomėti sutarties vykdymo aplinkybėmis, tačiau tokių veiksmų neatliko. Apeliantų veiksmai patvirtina, kad jie aiškiai suvokė, jog yra atsakingi pagal Paskolos sutartį, nes jau po pirmojo prievolės įvykdymo termino (2012 m. gruodžio 25 d.) pasibaigimo, 2013 m. balandžio 10 d. sudarė naują Maksimaliojo įkeitimo sutartį tai pačiai prievolei užtikrinti. Be to, apeliantai yra verslininkai, paskola UAB „Konsela“ buvo išduota apeliantų „smulkiam verslui“, o verslininkui yra keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, atsargumo standartai. G. J. pavardė iki santuokos sudarymo buvo (duomenys neskelbtini). Tokia pačia pavarde 2014 m. rugpjūčio 18 d. buvo UAB „Konsela“ l. e. p. direktorius D. Š., po paskolos sutarties nutraukimo pateikęs unijai prašymą ir teismui ieškinį dėl delspinigių sumažinimo. Akivaizdu, kad UAB „Konsela“ yra šeimos verslas, o tai papildomai pagrindžia, kad visos su Susitarimo sudarymu susijusios aplinkybės ne tik buvo, bet ir turėjo būti žinomos ieškovams.Ieškovų nurodoma kasacinio teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2015 neturi precedento galios, nes šios bylos ir šiuo metu nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa.Nesuprantama, kodėl kredito unija turėjo būti suinteresuota savo reikalavimus patenkinti iš įkeisto turto, t. y. automobilio, kurio vertė kiekvieną dieną mažėja, o ne iš UAB „Konsela“ lėšų. Apeliantai tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde patys nurodo, kad UAB „Konsela“ finansiniai veiklos rodikliai 2011-2013 (taip pat ir ginčo Susitarimo sudarymo metu) buvo itin pablogėję, todėl UAB „Konsela“ negalėjo vykdyti prisiimtų finansinių įsipareigojimų jau prašymo pateikimo metu. Taigi, jei nebūtų buvęs sudarytas Susitarimas, unija iš apeliantų būtų išieškojusi dar 2013 m. gegužės 25 d. Pateiktas balansas rodo UAB „Konsela“ finansinius duomenis 2013 m., o ne Susitarimo sudarymo metu. Be to, tame pačiame balanse nurodyta, kad skolininkė turėjo ir 3 650 850 Eur dydžio įsipareigojimus kreditoriams. Kita vertus, jei apeliantų teigimu, UAB „Konsela“, teikdama 2013 m. balandžio 15 d. prašymą, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, UAB „Konsela“ finansinė atskaitomybė, kuria grindžiamas apeliantų apeliacinis skundas, pasirašyta to paties V. J., taip pat galbūt neatitinka tikrovės, todėl ja nesivadovautina.Specialisto išvada neturi jokios teisinės reikšmės šioje byloje, nes termino pratęsimas buvo atliktas UAB „Konsela“ ir įkaito davėjų (apeliantų) naudai ir interesais, kadangi unijai nesutikus su termino pratęsimu, unija būtų nukreipusi išieškojimą į skolininkę arba įkaito davėjus dar 2013 m. gegužės 25 d. Be to, pateikta išvada yra atlikta išimtinai apeliantų užsakymu, pateikiant vienpusišką poziciją ir vertintina kaip paprastas rašytinis įrodymas, išvadoje yra pasisakoma teisiniais klausimais, o tai imperatyviai draudžiama.Atsakovė UAB „Konsela“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovų skundą tenkinti ir pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą panaikinti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:Paskolos termino pratęsimas buvo atliktas netesėtai, nes kredito unijai nebuvo pateiktas vienintelio įmonės akcininko sutikimas (sprendimas) dėl termino pratęsimo, o tai pažeidė įmonės valdymo organų reglamentą. Be to, nebuvo pareikalauta pateikti net įmonės balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą, galėjusius patvirtinti įmonės pajėgumą tęsti paskolos sutarties vykdymą bei atsiskaityti su kredito įstaiga.Ginčo Susitarimo sudarymo metu 4 iš 5 kotedžų (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje, kuriems ir buvo paimta paskola, buvo parduoti, o naujų užsakymų įmonė neturėjo, kas dar kartą rodo, kad Paskolos termino pratęsimas nebuvo pagrįstas. Įmonės finansinė būklė blogėjo. Prieš pasirašant ginčo Susitarimą įmonė disponavo laisvomis 2 103 505 Lt lėšomis ir galėjo atsiskaityti su atsakove. Įmonė taip pat disponavo 1 506 012 Lt vertės atsargomis, o per vienerius metus gautinos sumos sudarė 46 712 Lt. Specialisto išvadoje aiškiai įvardinti pagrindiniai UAB „Konsela“ veiklos rodikliai 2012–2013 metais, pagrindžiantys ieškovų poziciją dėl ginčo Susitarimo nenaudingumo, todėl teismo išvada dėl specialisto išvados neaiškumo bei deklaratyvumo nepagrįsta.Aplinkybė, kad G. J. buvo vienintelė įmonės akcininkė Susitarimo sudarymo metu, nėra reikšminga, nes jokios aplinkybės negali eliminuoti kredito įstaigos pareigos vadovautis įstatymais bei kitais norminiai teisės aktais ir, sudarant sandorius, deramai tikrinti kliento finansinę būklę bei pajėgumus vykdyti įsipareigojimus, juolab, kad kredito unija nepateikė teismui įrodymų, jog informavo ieškovus apie Paskolos sutarties pratęsimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pagal ieškovų D. J. ir G. J. apeliacinio skundo ribas.
Dėl atsisakymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka
Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Kaip matyti iš įtvirtinto teisinio reguliavimo, įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau dalyvaujančių asmenų prašymas neįpareigoja teismo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, be to, ši teismo teisė ribojama, nurodant, jog toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais, t. y. esant išimtinėms aplinkybėms, dėl kurių reikia žodinio bylos nagrinėjimo.Apeliantai būtinumą skirti apeliacinio skundo nagrinėjimą žodinio proceso tvarka aiškina tuo, kad šalys skirtingai vertina ginčo Susitarimo metu buvusią UAB „Konsela“ finansinę padėtį ir galimybę atsiskaityti su kredito unija ir todėl, ieškovų nuomone, siekiant išsiaiškinti visas bylai reikšmingas aplinkybes, o taip pat apklausti specialistą, surašiusį specialisto išvadą, skirtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad UAB „Konsela“ finansinės padėties Susitarimo pasirašymo momentu klausimas buvo iškilęs dar pirmosios instancijos teisme, savo argumentus šiuo klausimu tiek ieškovai, tiek ir atsakovės taip pat išdėstė procesiniuose dokumentuose (be kita ko ir apeliaciniame skunde), ir ieškovai nenurodė, kokios papildomos aplinkybės, kurios nebuvo bei negalėjo būti nurodytos rašytiniuose dokumentuose, galėtų būti išsiaiškintos tik žodinio proceso metu. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra jokios išimtinės būtinybės skirti apeliacinio skundo nagrinėjimą žodinio proceso tvarka, todėl šis apeliantų prašymas atmestinas.
Dėl ginčo esmės
Apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti ieškovų ginčijamą Susitarimą, kuriuo buvo pakartotinai pratęstas atsakovei UAB „Konsela“ išduotos paskolos grąžinimo terminas iki 2014 m. kovo 25 d., negaliojančiu, kaip prieštaraujantį imperatyviems FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies ir Atsakingojo skolinimo nuostatų 7.1 ir 21 punktų reikalavimams (CK 1.80 straipsnis), kadangi minėtos normos, ieškovų įsitikinimu, aktualios ne tik sudarant paskolos sutartį, bet ir visą sutarties galiojimo terminą, be kita ko ir pratęsiant paskolos grąžinimo terminą. Apeliantų teigimu, sudarydama ginčo Susitarimą, kredito unija tinkamai neįvertino skolininkės finansinės padėties ir be jokio teisinio pagrindo pratęsė paskolos grąžinimo terminą, nors toks pratęsimas buvo ekonomiškai nepagrįstas ir apie jį nebuvo informuoti įkaito davėjai (ieškovai).Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nagrinėjamam ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, neturi teisinio ir (ar) faktinio pagrindo sutikti su apeliantų pozicija.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-905/2000; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; kt.). FĮĮ 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą įsigyti kapitalo arba pinigų rinkos priemonių, skolinti, prisiimti įsipareigojimus už savo klientą, privalo įsitikinti, kad: 1) įsigyjamas finansinis turtas, įkeičiamas arba kitas turtas, iš kurio ateityje gali būti tenkinamas finansų įstaigos reikalavimas, tikrai yra ir iš jo gali būti tenkinamas įgytas finansų įstaigos reikalavimas; 2) kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus; 3) klientas vykdė ir vykdo savo finansinius įsipareigojimus finansų įstaigoms. To paties straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad finansų įstaiga, sudariusi sandorį, privalo nuolat stebėti ir dokumentuose fiksuoti, ar klientas vykdo sutartinius įsipareigojimus, ar jo finansinė ir ekonominė būklė nekelia grėsmės tinkamam sutartinių įsipareigojimų finansų įstaigai vykdymui.Kaip matyti iš pirmiau nurodytų normų ir ką teisingai pastebėjo ieškovai, įstatymų leidėjas finansų įstaigai (-oms) nustatė pareigą ne tik prieš priimant sprendimą dėl skolinimo, įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė leidžia tikėtis, jog klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus, bet ir nuolat (t. y. sutarties galiojimo metu) stebėti bei vertinti kliento būklę ir atitinkamai jos įtaką sutartinių įsipareigojimų vykdymui. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tiek pirmiau nurodyto įstatymo (FĮĮ) normų, tiek jas detalizuojančių Atsakingojo skolinimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos banko valdybos 2011 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 03-144, bei Kredito unijų paskolų vertinimo taisyklių, patvirtintų 2009 m. kovo 26 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 38 (ieškovų apeliaciniame skunde cituojami Minimalūs paskolų vertinimo reikalavimai, patvirtinti Lietuvos banko valdybos 2005 m. liepos 28 d. nutarimu Nr. 114, šiuo atveju nėra aktualūs, nes jie taikytini tik Lietuvos Respublikoje veikiantiems bankams, Centrinei kredito unijai ir užsienio bankų filialams) paskirtis – apsaugoti visų pirma pačią finansų įstaigą bei kartu bendrą finansų sistemos stabilumą, o ne kredito gavėjų interesus, todėl šios normos, priešingai nei supranta apeliantai, nesuteikia kredito gavėjui ir tuo labiau šios sutarties šalimi nesantiems įkaito davėjams, pagrindo reikalauti paskolos sutartį ar jos pakeitimus (ginčo Susitarimą) pripažinti negaliojančiais dėl atsakingojo skolinimo taisyklių pažeidimo.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad FĮĮ yra vienas iš finansų teisės šaltinių, jis nereglamentuoja šiame įstatyme nurodytų pareigų nevykdymo padarinių sutarčių pagrindu atsiradusių prievolių vykdymui. Pagal FĮĮ 50 straipsnio 2 dalies 5 punktą, jeigu finansų įstaiga pažeidžia įstatymų reikalavimus dėl finansų įstaigos saugios ir patikimos veiklos, tai priežiūros institucija, atlikdama jos kompetencijai priskirtų finansų įstaigų priežiūrą, turi teisę taikyti įstatymų nustatytas poveikio priemones. Tačiau viešosios teisės normos pažeidimas nėra pagrindas kilti sutarties šalių ir įstatyme nenustatytiems teisiniams padariniams prievoliniuose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2014; ir kt.). Kita vertus, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors įstatymas įpareigoja finansų įstaigą stebėti ar klientas vykdo sutartinius įsipareigojimus, ar jo finansinė ir ekonominė būklė nekelia grėsmės tinkamam sutartinių įsipareigojimų finansų įstaigai vykdymui bei imtis priemonių rizikai apriboti (kontroliuoti), vienašališkas sutarties nutraukimas, kaip favor contractus principo išimtis, ir atitinkamai priverstinis skolos iš paskolos gavėjo išieškojimas, laikytinas ultima ratio priemone, kadangi, kaip ne kartą pažymėjo kasacinis teismas, įstatymais suteikiamas prioritetas sutarties išsaugojimui, o ne jos nutraukimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2009; 2012 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2012; kt.). Taigi vien tik ta aplinkybė, kad atsakovės UAB „Konsela“, ieškovų teigimu, finansinė būklė ginčo Susitarimo pasirašymo metu blogėjo, bet ji pagal 2013 m. kovo 31 d. balanso duomenis dar turėjo lėšų paskolai grąžinti, nesudaro savaiminio pagrindo konstatuoti Susitarimo dėl paskolos grąžinimo termino pratęsimo neteisėtumą, tuo labiau, kad ginčo Susitarimas buvo pasirašytas tik 2013 m. balandžio 24 d., o balansas, kuriame nurodyta, jog UAB „Konsela“ turėjo 2 103 505 Eur pinigų ir jų ekvivalentų, sudarytas 2013 m. kovo 31 dienai. Pažymėtina ir tai, kad pagal to paties balanso duomenis UAB „Konsela“ 2013 m. kovo 31 dieną turėjo ne tik 2 103 505 Eur piniginių lėšų ar jų ekvinalentų, bet ir 3 650 850 Eur per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų kreditoriams, savo ruožtu jokių įrodymų, jog įmonė būtent ginčo Susitarimo pasirašymo dieną iš tikrųjų turėjo pakankamai laisvų lėšų paskolai grąžinti, į bylą nepateikta.Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su kredito unijos argumentu, kad tarpiniai 2013 m. kovo 31 d. balansas ir pelno (nuostolių) ataskaita, kurių duomenis akcentuoja apeliantai ir atsakovė UAB „Konsela“, atsižvelgiant į tai, jog šie dokumentai (faktiškai sudaryti tik 2014 m. balandžio 15 d.) pasirašyti to paties buvusio įmonės direktoriaus V. J., kuris, apeliantų teigimu, prašydamas pratęsti paskolos grąžinimo terminą, pateikė kredito unijai tikrovės neatitinkančius duomenis apie vystomą 9-ių kotedžų kvartalą, vertintini kritiškai, tuo labiau, kad balanse ir pelno (nuostolių) ataskaitoje naudojama euro valiuta, nors pagal tuo metu galiojusios Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo redakcijos 15 straipsnio 7 dalies reikalavimus finansinės ataskaitos turėjo būti sudaromos naudojant tuo metų buvusį Lietuvos Respublikos piniginį vienetą – litą.Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, inter alia į tai, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, jog ginčo Susitarimo metu UAB „Konsela“ iš tikrųjų turėjo galimybę be priverstinio išieškojimo grąžinti visą paskolos sumą, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ginčo Susitarimas pratęsti skolos grąžinimo terminą iš esmės buvo priimtas pačios įmonės, o taip pat ir ieškovų, kaip įkaito davėjų, naudai (interesais), o ne siekiant ateityje padengti susidariusį įsiskolinimą iš įkeistos transporto priemonės, kurios vertė, kaip teisingai pastebėjo kredito unija, kiekvieną dieną tik mažėja.Teisėjų kolegija taip pat sutinka su kredito unijos argumentu, kad ieškovų į bylą pateikta specialisto išvada iš esmės nedaro jokios įtakos šios bylos teisiniam rezultatui, nes, kaip pagrįstai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, iš specialisto išvados turinio galima suprasti, jog kredito unija priėmė būtent jai, o ne ieškovams, ekonomiškai nenaudingą sprendimą pratęsti paskolos grąžinimo terminą, tačiau, kaip jau minėta pirmiau, ieškovai nėra tie subjektai, kurie galėtų ar turėtų tirti ir vertinti banko veiklą viešosios teisės aspektu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir atsakovės UAB „Konsela“ argumentus, kad paskolos grąžinimo termino pratęsimas buvo atliktas neteisėtai, nes kredito unijai nebuvo pateiktas vienintelės įmonės akcininkės sutikimas (sprendimas) dėl tokio pratęsimo. Visų pirma, kaip visiškai pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, Juridinių asmenų registre buvo įtvirtintas vienasmenis vadovo atstovavimas įmonei ir būtent tuometinis įmonės vadovas V. J. bendrovės vardu pasirašinėjo tiek visus prašymus kredito unijai, tiek ir pačią paskolos sutartį. Antra, ieškovai į bylą nepateikė įrodymų, kad dėl pirmojo, 2012 m. lapkričio 2 d. pasirašyto, paskolos grąžinimo termino pratęsimo buvo priimtas ir kredito unijai pateiktas atskiras tuometinės akcininkės G. J. sprendimas (sutikimas), todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog įmonėje būtų susiformavusi praktika gauti akcininkės sprendimą tokiais klausimais. Galiausiai, byloje nėra ir jokio įmonės valdymo organų reglamento, kuriam tariamą prieštaravimą (dėl akcininkės sprendimo nepateikimo) nurodo UAB „Konsela“ savo atsiliepime į apeliacinį skundą.Pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia ir ieškovų apeliacinio skundo argumentas dėl apeliantų neinformavimo apie pakartotinį paskolos grąžinimo termino pratęsimą.Viena vertus, ieškovų informavimo apie paskolos sutarties, kurios šalimi jie nėra, pakeitimą (paskolos grąžinimo termino pratęsimą) klausimas, teisėjų kolegijos vertinimu, neturi teisinės reikšmės nagrinėjamam ginčui, nes byloje keliamas reikalavimas tik dėl Paskolos sutarties (t. y. pagrindinės, o ne šalutinės, prievolės) pakeitimo, kuriuo pratęstas pagrindinės prievolės įvykdymo terminas, pripažinimo negaliojančiu, savo ruožtu tinkamo įkaito davėjų informavimo apie pagrindinės prievolės atsiradimo aplinkybes, prievolės turinį ir jos pasibaigimo pagrindus klausimas yra svarbus šalutinės (įkeitimo) prievolės, o ne pačios paskolos sutarties ar jos šalių sutarto pakeitimo, galiojimui. Kita vertus, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje ir kas taip pat konstatuota šiuo metu jau įsiteisėjusiame ir ieškovams privalomame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-34121-854/2015 (CPK 182 straipsnio 2 punktas), surinktų įrodymų visuma suponuoja vertinimą, kad su paskolos sutartimi ir su visais jos papildomais susitarimais susijusios aplinkybės įkaito davėjams buvo žinomos. G. J., paskolos sutarties ir susitarimų dėl termino pratęsimo metu būdama UAB „Konsela“ vienintele akcininke, turėjo galimybę gauti visą informaciją apie UAB „Konsela“ sutartinių įsipareigojimų vykdymą, tuo labiau apie tų, kurių įvykdymui užtikrinti įkeistas asmeninis jos ir D. J. turtas. Be to, ieškovai nepateikė įrodymų, kad atsakovėms UAB „Konsela“ ir kredito unijai 2012 m. lapkričio 2 d. pirmą kartą pratęsus paskolos grąžinimo terminą, ieškovai apie tai buvo specialiai kredito unijos informuoti, tačiau, nepaisant to, ieškovai tokio pratęsimo ne tik neginčijo, bet pasirašė naują Maksimaliojo įkeitimo sutartį, įkeisdami kitą savo transporto priemonę. Pastebėtina ir tai, kad 2014 m. rugpjūčio 18 d. (ieškovei G. J. vis dar esant įmonės akcininke) UAB „Konsela“ informavo kredito unijos bankroto administratorių, jog yra pasirengusi sumokėti paskolą, tačiau prašo sumažinti delspinigius, ir tik 2015 m. birželį, paaiškėjus, kad Maksimaliojo įkeitimo sutartyje ir Hipotekos registre nebuvo pakeistas paskolos grąžinimo terminas, ieškovai pareiškė kredito unijai argumentus dėl jų neinformavimo apie paskolos sutarties pakartotinį keitimą.Remdamasi pirmiau išdėstytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti iš esmės teisingą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo nutartį.Atsakovė kredito unija atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti jos apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi į bylą nebuvo pateikti šių išlaidų patyrimo faktą bei dydį pagrindžiantys įrodymai, atsakovei iš ieškovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteisiamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 28 d. nutartį palikti nepakeistą.