- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-07-28
- Bylos Nr.
- 2-4495-781/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00733-2016-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jūratė Varanauskaitė
- Ieškovas
- D. J., G. J.
- Kategorijos
dalyvaujant atsakovo bankrutavusios kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“, kuriai atstovauja bankroto administratorius UAB „Verslo konsultantai“, atstovei advokato padėjėjai J. N.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų D. J. ir G. J. ieškinį atsakovams bankrutavusiai kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“, kuriai atstovauja bankroto administratorius UAB „Verslo konsultantai“, ir UAB „Konsela“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
Tarp šalių kilo ginčas dėl tarp UAB „Konsela“ ir bankrutavusios kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ 2013 m. balandžio 24 d. Susitarimo Nr. 12-00092 LTL P2 (toliau – ginčijamas susitarimas, Susitarimas) (ne)teisėtumo.
Byloje esanti medžiaga, šalių teikti procesiniai dokumentai bei paaiškinimai atskleidžia, kad 2012 m. kovo 21 d. tarp kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ (toliau – atsakovas, kredito unija) ir UAB „Konsela“ buvo sudaryta Paskolos sutartis Nr. 12-00092 LTL (toliau – Paskolos sutartis), kurios pagrindu kredito unija paskolino atsakovui UAB „Konsela“ 60 000 Lt sumą su 9 proc. metine palūkanų norma, o UAB „Konsela“ įsipareigojo grąžinti pasiskolintą sumą iki 2012 m. gruodžio 25 d. Tuo pagrindu ieškovai ir kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ pasirašė Sutartinio įkeitimo lakštą, kuriuo ieškovai įkeitė jiems nuosavybės teisėmis priklausančią transporto priemonę BMW X5, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovo UAB „Konsela“ įsipareigojimų, kylančių iš Paskolos sutarties (su visais jos sąlygų pakeitimais ir papildymais), įvykdymo užtikrinimui. 2012 m. lapkričio 2 d. tarp kredito unijos ir atsakovo UAB „Konsela“ buvo sudarytas Susitarimas Nr. 12-00092 LTL P1 dėl Paskolos sutarties pakeitimo, kurio pagrindu buvo pratęstas paskolos grąžinimo terminas iki 2013 m. gegužės 25 d. Ieškovai 2013 m. balandžio 10 d. su kredito unija sudarė Maksimaliojo įkeitimo sutartį, pagal kurią įkeitė ieškovams nuosavybės teisėmis priklausančią transporto priemonę Mercedes Benz, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovo UAB „Konsela“ įsipareigojimų, kylančių iš Paskolos sutarties, įvykdymo užtikrinimui. Maksimaliojo įkeitimo sutartyje nustatytas prievolės įvykdymo terminas – 2013 m. gegužės 25 d. Atsakovai (UAB „Konsela“ ir kredito unija) 2013 m. balandžio 24 d. sudarė ginčijamą susitarimą dėl Paskolos sutarties pakeitimo, kuriuo pakartotinai buvo pratęstas paskolos grąžinimo terminas iki 2014 m. kovo 25 d.; Maksimaliojo įkeitimo sutartyje nustatytas prievolės įvykdymo terminas pakeistas nebuvo.
II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai
Ieškovai, manydami, kad minėtas Susitarimas yra neteisėtas, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami pripažinti negaliojančiu 2013 m. balandžio 24 d. Susitarimą Nr. 12-00092 LTL P2 dėl Paskolos sutarties pakeitimo.
Ieškovai nurodo, kad apie ginčijamą susitarimą, t. y. apie Paskolos sutarties pratęsimą, jie, kaip įkaito davėjai, nebuvo informuoti. Be to, ieškovų teigimu, Paskolos sutarties pratęsimas prieštaravo imperatyvioms Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo ir Atsakingojo skolinimo nuostatoms, o kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ veiksmai laikytini nesąžiningais ir neatitinkančiais imperatyvioms įstatymo normoms, nes atsakovo UAB „Konsela“ finansinė būklė ir pajėgumas atsiskaityti su kredito unija nebuvo vertinamas pagal įstatymų reikalavimus, o nevienkartiniai Paskolos sutarties pratęsimai, anot ieškovų, rodo akivaizdų kredito unijos siekį bet kuriuo atveju padengti susidariusią skolą iš įkeisto turto vertės. Ieškovai nurodo, kad audito įmonės UAB „Verus auditus“ parengtoje 2015 m. lapkričio 17 d. specialisto išvadoje, kurioje buvo analizuotas atsakovo UAB „Konsela“ 2013 m. balandžio 24 d. ginčijamo susitarimo ekonominis pagrįstumas, buvo konstatuota, jog kredito unija, tenkindama atsakovo prašymą dėl Paskolos sutarties pratęsimo, neįvertino atsakovo UAB „Konsela“ realių galimybių grąžinti paskolą. Be to, nurodytoje išvadoje pažymėta, kad UAB „Konsela“ finansiniai veiklos rodikliai 2011-2013 m. rodo akivaizdų atsakovo finansinės būklės pablogėjimą, todėl Paskolos sutarties termino pratęsimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Išvadoje konstatuota, kad Paskolos sutarties pratęsimas iki 2014 m. kovo 25 d. buvo ekonomiškai nepagrįstas. Ieškovai aiškina, kad atsakovas UAB „Konsela“ negalėjo vykdyti prisiimtų finansinių įsipareigojimų jau prašymo dėl Paskolos sutarties pratęsimo pateikimo metu (2013 m. balandžio 24 d.), todėl kredito unija nepagrįstai ir neteisėtai šią sutartį pratęsė, nes siekė padengti susidariusią skolą iš ieškovų įkeisto turto vertės.
Ieškovai į paskirtą 2016 m. liepos 21 d. parengiamąjį teismo posėdį neatvyko, nors apie nurodytą posėdį jiems buvo pranešta tinkamai. Viena vertus, iki minėto parengiamojo teismo posėdžio teisme gautas advokato R. M. prašymas, kuris, anot jo, atstovauja ieškovą D. J., nagrinėti bylą parengiamajame teismo posėdyje jam nedalyvaujant, spręsti klausimą dėl jo pateiktų prašymų (dokumentų išreikalavimo ir auditoriaus apklausos) bei skirti teismo posėdžio datą. Kita vertus, byloje nepateikta jokios ieškovo(-ų) atstovavimo sutarties, pagrindžiančios advokato R. M. teisę atstovauti ieškovui(-ams), todėl teismas nevertino nurodytų minėto advokato prašymų.
Atsiliepimas
Atsakovas bankrutuojanti kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“, kuriai atstovauja bankroto administratorius UAB „Verslo konsultantai“, atsiliepime į ieškinį ir jo atstovė teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti ir priteisti iš ieškovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodo, kad ieškovai 2013 m. balandžio 10 d. Maksimaliojo įkeitimo sutartimi užtikrino skolininko UAB „Konsela“ įsipareigojimus, kylančius iš Paskolos sutarties (su visais jos sąlygų pakeitimais ir papildymais); be to, pažymi, jog ieškovai, būdami verslininkais, įkeisdami turtą savo įmonės (UAB „Konsela“) įsipareigojimų užtikrinimui, žinojo (turėjo žinoti), kad užtikrina Paskolos sutarties grąžinimą su visais jos sąlygų pakeitimais ir papildymais. Atsakovas pažymi, kad Maksimaliojo įkeitimo sutartyje nurodyta nuostata „prievolės įvykdymo terminas“ ir sąvoka „įkeitimo pabaiga“ nėra tapačios. Atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovai Maksimaliojo įkeitimo sutartį sudarė laisva valia ir niekieno neverčiami. Atsakovas nurodo, kad ieškovai žinojo ar turėjo žinoti apie Paskolos sutarties grąžinimo termino pratęsimą, nes ieškovė G. J. nuo 2010 m. gegužės 3 d. iki 2015 m. balandžio 20 d. buvo vienintelė UAB „Konsela“ akcininkė ir turėjo teisę gauti visą informaciją apie įmonės sutartinių įsipareigojimų vykdymą; be to, būtent ji 2012 m. kovo 19 d. priėmė sprendimą dėl kreipimosi į kredito uniją dėl paskolos gavimo ir Paskolos sutarties sudarymo. Atsakovas pažymi, kad ieškovai, būdami sąžiningi, atsakingi ir rūpestingi, suėjus Maksimaliojo įkeitimo sutartyje nustatytam paskolos grąžinimo terminui, t. y. 2013 m. gegužės 25 d., turėjo pasidomėti Paskolos sutarties, kurios įvykdymą užtikrino savo turto įkeitimu, įvykdymo aplinkybėmis. Atsakovo teigimu, ieškovai, reikšdami ieškinį, tik siekia bet kokiomis priemonėmis sutrukdyti kredito unijai teisėtai ir pagrįstai išieškoti iš ieškovų įkeisto turto. Anot atsakovo, šias aplinkybes patvirtina ir tai, kad ieškovai 2013 m. balandžio 10 d. Maksimaliojo įkeitimo sutartimi pakeitė UAB „Konsela“ įsipareigojimų, kylančių iš Paskolos sutarties, įvykdymo užtikrinimo priemonę, t. y. įkeitė kitą jiems priklausančią transporto priemonę. Atsakovas aiškina, kad kredito unija, prieš sudarydama Paskolos sutartį su UAB „Konsela“, tinkamai įvertino nurodytos įmonės mokumą ir ekonominę būklę, būtent dėl to paskolos grąžinimas ir buvo užtikrintas ieškovų turto įkeitimu. Pažymi, kad ginčijamu susitarimu nebuvo priimamas sprendimas suteikti papildomą paskolą UAB „Konsela“, priešingai, ginčijamu susitarimu buvo pratęstas prievolės įvykdymo terminas, t. y. kredito unija veikė UAB „Konsela“ ir ieškovų, kaip įkaito davėjų, naudai ir interesais, nes netenkinus skolininko UAB „Konsela“ prašymo dėl Paskolos sutartyje nustatyto prievolės įvykdymo termino pratęsimo ir skolininkui negrąžinus paskolos, būtų pradėtas išieškojimas iš ieškovų įkeisto turto. Atsakovas nurodo, kad ieškovų pateikta UAB „Verus auditus“ išvada, kurioje nustatyta, kad Paskolos sutarties pratęsimas iki 2014 m. kovo 25 d. buvo ekonomiškai nepagrįstas, yra teisiškai nereikšminga, nes, kaip minėta, nurodytas prievolės įvykdymo pratęsimas buvo atliktas skolininko ir įkaito davėjų naudai bei interesais; be to, pateikta išvada atlikta išimtinai ieškovų užsakymu. Atsakovo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ yra iškelta bankroto byla, ginčijamo susitarimo pripažinimas negaliojančiu pažeistų ne tik bankrutuojančios kredito unijos, bet ir jos kreditorių, o kartu ir viešąjį interesą.
Atsakovas UAB „Konsela“ atsiliepime į ieškinį su juo sutinka ir prašo ieškinį tenkinti. Atsakovas nurodo, kad Paskolos sutarties vykdymo termino pratęsimas yra neteisėtas, nes kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ neturėjo ir negalėjo pratęsti paskolos grąžinimo termino prieš tai neįvertinusi visų teisiškai reikšmingų aplinkybių ir negavusi visų reikiamų dokumentų, t. y. nebuvo pateiktas vienintelio UAB „Konsela“ akcininko sutikimas dėl paskolos termino pratęsimo. Atsakovas pažymi, kad ginčijamo susitarimo sudarymo metu UAB „Konsela“ buvo pardavęs didžiąją dalį turto, kuriam buvo paimta paskola pagal Paskolos sutartį. Aiškina, kad įmonės finansinė būklė kasmet blogėjo. Atsakovas nurodo, jog iš įmonės 2013 m. kovo 31 d. balanso matyti, kad prieš pasirašant ginčijamą susitarimą, įmonė disponavo laisvomis 2 103 505 Lt dydžio piniginėmis lėšomis ir galėjo atsiskaityti su kredito unija. Atsakovas pažymi, kad kredito unija nepateikė įrodymų, jog ieškovai buvo informuoti apie Paskolos sutarties pratęsimą.
III. Byloje nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti aplinkybės
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB „Konsela“ vienintelė akcininkė G. J. 2012 m. kovo 19 d. priėmė sprendimą kreiptis į kredito uniją „Vilniaus taupomoji kasa“ dėl 60 000 Lt paskolos 9 mėn. laikotarpiui su 9 proc. metine palūkanų norma suteikimo. Tuo pagrindu UAB „Konsela“ direktorius V. J. kreipėsi į minėtą kredito uniją dėl nurodytos paskolos suteikimo/gavimo.
2012 m. kovo 21 d. kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ ir UAB „Konsela“, atstovaujama direktoriaus V. J., sudarė Paskolos sutartį; paskolos suma – 60 000 Lt, grąžinimo terminas – 2012 m. gruodžio 25 d.
2012 m. kovo 27 d. įregistruotas sutartinio įkeitimo lakštas, kuriuo įkaito davėjai D. J. ir G. J. įkeitė transporto priemonę – automobilį BMW X5, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „Konsela“ įsipareigojimų, kylančių pagal Paskolos sutartį (su visais jos sąlygų pakeitimais ir papildymais), įvykdymo užtikrinimui. Sutartinio įkeitimo lakšte nurodytas prievolės įvykdymo terminas – 2012 m. gruodžio 25 d.
2012 m. lapkričio 2 d. kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ ir UAB „Konsela“, atstovaujama direktoriaus V. J., pasirašė Susitarimą Nr. 12-00092 LTL P1 dėl Paskolos sutarties pakeitimo; minėtu susitarimu buvo pakeistas paskolos grąžinimo ir palūkanų mokėjimo tvarkaraštis, nukeliamas paskolos grąžinimo terminas – iki 2013 m. gegužės 25 d.
2013 m. balandžio 10 d. UAB „Konsela“ (skolininkas), kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ (kreditorius) ir įkaito davėjai D. J. bei G. J. pasirašė Maksimaliojo įkeitimo sutartį, kurios pagrindu įkeista įkaito davėjams priklausanti transporto priemonė Mercedes Benz, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) skolininko UAB „Konsela“ prievolių pagal Paskolos sutartį (su visais jos sąlygų pakeitimais ir papildymais) įvykdymo užtikrinimui. Nurodytos sutarties 8 punkte nustatytas prievolės įvykdymo terminas – 2013 m. gegužės 25 d.
2013 m. balandžio 15 d. UAB „Konsela“, atstovaujama direktoriaus V. J., kreipėsi į kredito uniją dėl paskolos grąžinimo termino atidėjimo iki 2014 m. kovo 25 d.
2013 m. balandžio 24 d. kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ ir UAB „Konsela“, atstovaujama direktoriaus V. J., pasirašė ginčijamą susitarimą dėl Paskolos sutarties pakeitimo, kuriuo pakartotinai buvo pakeistas paskolos grąžinimo ir palūkanų mokėjimo tvarkaraštis, nukeliamas paskolos grąžinimo terminas – iki 2014 m. kovo 25 d.
2014 m. gegužės 29 d. kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ išsiuntė skolininkui UAB „Konsela“ ir įkeisto daikto savininkui D. J. reikalavimą-įspėjimą dėl Paskolos sutarties nevykdymo, kuriame pareikalavo per 15 dienų grąžinti paskolą ir sumokėti kitas priskaičiuotas sumas, nurodydama, kad priešingu atveju Paskolos sutartis bus nutraukta.
2014 m. rugpjūčio 5 d. pranešimu kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ informavo skolininką UAB „Konsela“ ir įkeisto daikto savininką D. J. apie Paskolos sutarties nutraukimą.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
IV. Teismo argumentai ir motyvai
Anot ieškovų, ginčijamas susitarimas prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms, o būtent – Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo (toliau – Finansų įstaigų įstatymas) 31 straipsnio 3 dalies ir Atsakingojo skolinimo nuostatų 7.1 ir 21 punktų normoms.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse nuosekliai pabrėžiama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, kartu nepažeisti šių santykių stabilumo ir teisinio tikrumo įgytų civilinių teisių atžvilgiu; CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: kad teisės norma yra imperatyvi ir kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas; sprendžiant dėl abiejų šių sąlygų esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina; imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014). Kad konkreti teisės nuostata yra imperatyvioji, pagal kasacinio teismo praktiką, lemia tokie požymiai: ji griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia jo suprasti dviprasmiškai, tai reiškia, kad jos išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai. Taigi sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo imperatyvųjį teisės normos pobūdį. Tačiau kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami tam tikros teisės normos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2010; 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2011). Ar reikalavimas yra imperatyvusis, sprendžiama pagal konkretaus reikalavimo paskirtį, pobūdį ir įstatyme nustatytus padarinius. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismai, pripažindami sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, procesiniame sprendime turi nurodyti ne tik CK 1.80 straipsnį, bet ir konkrečią imperatyviąją įstatymo normą, kuriai sandoriai prieštarauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2012).
Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą įsigyti kapitalo arba pinigų rinkos priemonių, skolinti, prisiimti įsipareigojimus už savo klientą, privalo įsitikinti, kad: 1) įsigyjamas finansinis turtas, įkeičiamas arba kitas turtas, iš kurio ateityje gali būti tenkinamas finansų įstaigos reikalavimas, tikrai yra ir iš jo gali būti tenkinamas įgytas finansų įstaigos reikalavimas; 2) kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus; 3) klientas vykdė ir vykdo savo finansinius įsipareigojimus finansų įstaigoms. Lietuvos banko valdybos 2011 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 03-144 patvirtintų Atsakingojo skolinimo nuostatų (Lietuvos banko valdybos 2015 m. gegužės 28 d. nutarimo Nr. 03-90 redakcija) 7.1 punkte nustatyta, kad atsakingasis skolinimas, be kita ko, pagrįstas nuostata, jog kredito įstaigos, prieš priimdamos sprendimą suteikti kreditą, visokeriopai įvertina kredito gavėjo gebėjimą grąžinti kreditą ir sumokėti visas su juo susijusias įmokas. Taip siekiama išvengti suteiktų kreditų negrąžinimo, jų grąžinimo nesilaikant sutartinių įsipareigojimų arba jų priverstinio grąžinimo panaudojant kredito gavėjo įkeistą turtą; 21 punkte nustatyta, kad kredito įstaigos sprendimas suteikti kreditą grindžiamas atsargiu ir pamatuotu kredito gavėjo galimybių grąžinti kreditą ilguoju (kredito grąžinimo trukmės) laikotarpiu vertinimu. Kredito įstaigos kreditų išdavimo politika turi būti pagrįsta prielaida, kad kreditas grąžinamas kredito gavėjo pajamų generuojamais pinigų srautais (pajamomis), o ne dėl priverstinio grąžinimo iš įkeisto turto arba jo vertės pokyčių.
Sistemiškai ir lingvistiškai vertinant nurodytas teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad jos iš tikrųjų yra imperatyvios, tačiau teismas atkreipia dėmesį į tai, jog nurodytos nuostatos taikomos tais atvejais, kai kredito įstaigos ruošiasi skolinti pinigines lėšas kredito gavėjui, t. y. prieš paskolos sutarties sudarymą, tuo tarpu nagrinėjamu atveju paskola buvo suteikta dar 2012 m. kovo 21 d. Paskolos sutarties pagrindu, o vėliau, įskaitant ir ginčijamu susitarimu, prievolė grąžinti paimtą paskolą buvo tik pratęsinėjama. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju kredito įstaiga „Vilniaus taupomoji unija“ nepažeidė ieškovų nurodytų teisės aktų reikalavimų, nes ginčijamu atveju minėtos teisės aktų nuostatos netaikytinos. Be to, teismas sutinka su atsakovo bankrutavusios kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ išreikšta pozicija, kad ginčijamas susitarimas iš esmės buvo priimtas UAB „Konsela“ ir ieškovų, kaip įkaito davėjų, naudai ir interesais, nes netenkinus skolininko UAB „Konsela“, kuriam atstovavo direktorius V. J., prašymo dėl Paskolos sutartyje nustatyto prievolės įvykdymo termino pratęsimo ir skolininkui negrąžinus paskolos, sutartis būtų nutraukta ir būtų nedelsiant pradėtas išieškojimas, be kita ko, iš ieškovų įkeisto turto (juo labiau, kad patys ieškovai nurodė, jog UAB „Konsela“ nurodyto prašymo pateikimo metu negalėjo vykdyti prisiimtų finansinių įsipareigojimų), todėl ieškovų argumentai, kad kredito unija bet kokiais būdais siekė padengti susidariusią skolą iš ieškovų įkeisto turto vertės yra nepagrįsti ir neįrodyti.
Teismas kritiškai vertina ieškovų pateiktą UAB „Verus auditus“ 2015 m. lapkričio 17 d. specialisto išvadą, kurioje iš esmės nurodyti deklaratyvūs teiginiai, nepagrįsti jokiais atliktais tyrimais, rašytiniais įrodymais ir pan. Viena vertus, nurodytoje išvadoje konstatuota, kad 2012 m. kovo 21 d. Paskolos sutarties pratęsimas iki 2014 m. kovo 25 d. buvo ekonomiškai nenaudingas, tačiau iš nurodytos išvados nėra galutinai aišku kam toks pratęsimas buvo nenaudingas; iš nurodytos išvados turinio matyti, kad specialistas sprendė, jog kredito unija priėmė ekonomiškai nepagrįstą sprendimą pratęsti Paskolos sutarties terminą, t. y. iš nurodyto teiginio galima daryti išvadą, kad nurodytas pratęsimas buvo nenaudingas būtent kredito unijai, o ne skolininkui UAB „Konsela“ ir (ar) ieškovams (įkaito davėjams).
Ieškovai taip pat nurodo, kad jie, kaip įkaito davėjai, nebuvo informuoti (nežinojo) apie ginčijamą susitarimą; be to, atsakovas UAB „Konsela“ teigia, jog ginčijamas susitarimas sudarytas neteisėtai, be vienintelės akcininkės sutikimo. Teismas su tokiais šalių teiginiais nesutinka.
Iš Juridinių asmenų registro duomenų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 179 straipsnio 3 dalis) matyti, kad laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 3 d. iki 2015 m. balandžio 20 d. UAB „Konsela“ vienintele akcininke buvo G. J.; nurodytu laikotarpiu įmonės vadovas buvo V. J.. Juridinių asmenų registre įregistruota, kad juridinio asmens vardu veikia vadovas; įtvirtintas vienasmenis atstovavimas.
Nustatyta, kad Paskolos sutartį, visus susijusius prašymus, susitarimus, įskaitant ginčijamą susitarimą, UAB „Konsela“ vardu su kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ pasirašė įmonės tuometinis vadovas V. J., todėl teismas atmeta atsakovo UAB „Konsela“ argumentus, jog ginčijamą susitarimą įmonės vadovas pasirašė neteisėtai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nepagrįstas ir ieškovų bei atsakovo UAB „Konsela“ teiginys, kad ginčijamas susitarimas galėjo būti pasirašytas tik turint UAB „Konsela“ akcininkės, t. y. ieškovės G. J., sutikimą, nes, kaip minėta, juridinio asmens vardu veikė vadovas, kuris turėjo teisę vienas sudarinėti nurodytus sandorius. Be to, byloje nėra UAB „Konsela“ tuometės vienintelės akcininkės G. J. sutikimo dėl jokio Paskolos sutarties pakeitimo.
Kasacinis teismas teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse yra išaiškinęs, kad teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009).
Teismas nagrinėjamu atveju konstatuoja, kad ieškovė G. J., ginčo susitarimo sudarymo metu būdama vienintele UAB „Konsela“ akcininke, turėjo galimybę gauti visą informaciją apie įmonės sutartinių įsipareigojimų vykdymą pagal Paskolos sutartį, įskaitant apie Paskolos sutarties pratęsimą, o byloje surinktų įrodymų visuma suponuoja vertinimą, jog labiau tikėtina, kad ieškovams, kaip įkaito davėjams, aplinkybės dėl Paskolos sutarties ir visų papildomų susitarimų vykdymo, įskaitant ginčijamą susitarimą, ne tik galėjo būti, bet ir buvo žinomos (CPK 178, 185 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, teismas atmeta ieškovų ir atsakovo UAB „Konsela“ nurodytus argumentus apie tai, kad įkaito davėjams apie ginčijamą susitarimą dėl Paskolos sutarties pratęsimo nebuvo žinoma. Be to, teismas pritaria atsakovo bankrutavusios kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ argumentams, kad ieškovai, būdami įkaito davėjais, suėjus Maksimaliojo įkeitimo sutartyje nustatytam paskolos grąžinimo terminui (2013 m. gegužės 25 d.), turėjo pasidomėti Paskolos sutarties įvykdymo aplinkybėmis, tačiau tokių veiksmų neatliko, o nagrinėjamą ieškinį pateikė praėjus beveik trejiems metams nuo nurodyto termino pasibaigimo.
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, teismas sprendžia, kad ieškovai, kaip įkaito davėjai, žinojo (turėjo žinoti) apie ginčijamo susitarimo sudarymą, kuriuo pratęstas įsipareigojimų pagal Paskolos sutartį vykdymas, nurodytas ginčijamas susitarimas nepažeidė ieškovų nurodytų imperatyvių teisės normų, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovų reikalavimo dėl 2013 m. balandžio 24 d. susitarimo pripažinimo negaliojančiu, dėl to ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.
Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus nutarties motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Ieškinį atmetus, ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos jiems neatlygintinos. Atsakovai iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė prašymo priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas ir (ar) nepateikė tokių išlaidų pagrindžiančių įrodymų, todėl jos atsakovams nepriteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Ieškovai, teikdami ieškinį, sumokėjo 41 Eur dydžio žyminį mokestį. CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad ieškovai ir turtinius reikalavimus pareiškiantys asmenys atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo bankroto ar restruktūrizavimo bylose. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovui bankrutavusiai kredito unijai „Vilniaus taupomieji kasa“ iškelta bankroto byla, ieškovams grąžintinas 41 Eur dydžio sumokėtas žyminis mokestis (CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktas, 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Išaiškintina, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 straipsnio 3 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais,
nutaria:
Ieškovų D. J. ir G. J. ieškinį atsakovams bankrutavusiai kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“, kuriai atstovauja bankroto administratorius UAB „Verslo konsultantai“, ir UAB „Konsela“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu atmesti.
Grąžinti ieškovams D. J., a. k. (duomenys neskelbtini) ir G. J., a. k. (duomenys neskelbtini) 41 Eur (keturiasdešimt vieną eurą) žyminio mokesčio, sumokėto 2016 m. balandžio 11 d.
Nutartis per 7 dienas nuo jos paskelbimo gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.