Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Irmanto Šulco ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2022 m. gruodžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovui A. K. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Nemokumo administratoriaus teigimu, atsakovas, būdamas ieškovės vadovu ir vieninteliu akcininku, jos atžvilgiu neveikė tinkamai, nes ieškovės lėšas ir turtą naudojo asmeninių poreikių tenkinimui, ieškovei esant nemokiai, įvairias pinigines sumas išsimokėjo sau, o ne ieškovės kreditoriams. Tokios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas supainiojo savo asmeninius ir ieškovės interesus.

4. Atsakovas 2021 m. sausio 6 d. išsimokėjo dienpinigius (17 469 Eur), kurie turėjo būti mokami dar 2018 metais; atsakovui, kaip atskaitingam asmeniui, per avansines apyskaitas buvo apskaitytos sąskaitos faktūros, kurios nėra pagrįstos pinigų sumokėjimą įrodančiais dokumentais (3 475 Eur); į bendrovės buhalterinę apskaitą buvo įtrauktos sąskaitos, kurios išrašytos atsakovui, o ne bendrovei (3 177,50 Eur); tariamai išmokėta A. D. 640,98 Eur suma pagal kasos išlaidų orderį (ant šio dokumento nėra lėšas gavusio asmens parašo); į bendrovės kasos knygą įtraukti kasos išlaidų orderiai dėl 1 910,53 Eur sumos, nors nėra pagrindo laikyti, kad šios lėšos buvo išmokėtos; bendrovės vardu buvo perkamos prekės, nesusijusios su jos poreikių tenkinimu (4 138,05 Eur); bendrovės sąskaita remontuotas atsakovui priklausantis automobilis (1 101,10 Eur); bendrovei esant nemokiai, atsakovas išsimokėjo sau dideles pinigų sumas (20 876,53 Eur). Ieškovės teigimu, tokiais veiksmais atsakovas pažeidė jam kaip bendrovės vadovui tenkančias fiduciarines pareigas ir sukėlė žalą bendrovei bei jos kreditoriams.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

16. Ieškovės apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

16.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bendrovės nemokumo atsiradimo momentą, todėl sprendime padarė nepagrįstas išvadas. Teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad ieškovė ginčijamų mokėjimų atsakovui metu, t. y. 2021 m. vasario 11 d., 2021 m. kovo 31 d. ir 2021 m. birželio 15 d. buvo moki, nors įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo nutartimi, kuria bendrovei buvo iškelta bankroto byla, remiantis bendrovės 2020 m. balanso duomenimis, konstatuota, jog bendrovė buvo nemoki.

16.2. Atsakovas pažeidė pareigą būti lojaliu bendrovei, veikti sąžiningai ir protingai, todėl privalo atlyginti jai padarytą žalą. Byloje nustatyta, kad, bendrovei esant nemokiai, atsakovas 2021 m. sau išsimokėjo 17 469,00 Eur dienpinigių, taip pat 2021 m. atsakovas sau, kaip atskaitingam asmeniui, išsimokėjo 20 876,53 Eur sumą, vengdamas atsiskaitymo su kreditoriais VSDFV ar VMI. Ieškovės įsitikinimu, bendrovei turint įsipareigojimų kitiems kreditoriams, atsakovas nepagrįstai atliko nurodytus mokėjimus ir tokiais veiksmais akivaizdžiai padarė žalą bendrovei.

16.3. Teismas netinkamai įvertino pateiktus įrodymus, o priimdamas sprendimą rėmėsi vien tik niekuo nepagrįstais atsakovo argumentais.

16.4. Atsakovo veiksmai, kai yra pažeidžiami buhalterinę apskaitą reglamentuojantys įstatymai ir yra veikiama netinkamai, negali būti pripažįstami teisėtais.

18. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais motyvais:

18.1. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gruodžio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-3200-936/2021 dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo nenustatė, ar ginčijamų mokėjimų (2021 m. vasario 11 d. 2021 m. kovo 31 d. 2021 m. birželio 15 d.) metu ieškovė buvo nemoki. Nagrinėjamoje byloje ieškovės mokumo klausimas tomis datomis, kuriomis ieškovė atsiskaitė su atsakovu, nepateko į Vilniaus apygardos teismo nagrinėtos civilinės bylos Nr. eB2-3200-936/2021 dalyką, todėl ieškovė nepagrįstai teigia, jog teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, esą pažeidė CPK 182 straipsnio 2 punktą.

18.2. Teismas sprendime teisingai konstatavo, kad ieškovės lėšos, panaudotos atsiskaitymui su atsakovu, nėra ir negali būti laikomos ieškovės patirta žala. Išmokėtų lėšų dydžiu atitinkamai sumažėjo ieškovės kreditorinių įsipareigojimų suma, taigi ieškovės turto ir įsipareigojimų balansas išliko nepakitęs. Be to, byloje pagrįstai konstatuota, kad paslaugos ir prekės, už kurias buvo apmokėta, buvo įsigytos išimtinai ieškovės naudai ir interesais.

18.3. Teismas analizavo visą bylos medžiagą ir išvadas grindė įrodymų visuma, išsamiai pasisakydamas dėl teisiškai reikšmingų įrodymų turinio. Tai, kad ieškovė nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, juos interpretuoja kitaip bei nesutinka su teismo išvadomis, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama pagal apeliacinio skundo ribas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir ginčo esmės

20. Ieškovė LUAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama nemokumo administratoriaus, pareiškė ieškinį, prašydama priteisti žalos atlyginimą iš atsakovo A. K., kuris nuo bendrovės įsteigimo, t. y. nuo 2005 m. birželio mėn., buvo vienintelis jos vadovas, o nuo 2006 m. balandžio 5 d. – ir akcininkas.

21. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai įmonės vadovui gali būti taikoma civilinė atsakomybė, būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, jog įmonės vadovas kaltas. Atsakovas, t. y. įmonės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54-701/2017, 14 punktas).

22. Siekiant taikyti įmonės vadovui civilinę atsakomybę, pirmiausia būtina nustatyti, ar ieškovė įrodė atsakovo veiksmų neteisėtumą. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

23. Ieškovė įrodinėjo, kad atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jis, būdamas bendrovės vadovu, šiai patiriant finansinius sunkumus bei turint vykdytinus įsipareigojimus kitiems kreditoriams, iš bendrovės kasos sau išsimokėjo reikšmingas pinigų sumas be teisinio pagrindo, pažeidė buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, dėl ko neįmanoma nustatyti mokėjimų pagrįstumo. Reikalavimams pagrįsti ieškovė kartu su ieškiniu pateikė įrodymus, jos vertinimu, patvirtinančius atsakovo veiksmų neteisėtumą.

24. Atsakovas, atsikirsdamas į ieškinį, aiškino, kad ieškinio reikalavimai nepagrįsti, nes mokėjimai bendrovės vadovui buvo atliekami teisėtai ir pagrįstai. Atsakovo teigimu, ieškovė neneigia, kad buvo skolinga atsakovui dienpinigius už 2018 m. Juos išsimokėdamas, atsakovas buvo įsitikinęs tolimesne sėkminga bendrovės veikla bei gebėjimu atsiskaityti su kitais kreditoriais, o ta aplinkybė, kad tarp bendrovės kreditorių nėra asmenų, kurių sąskaitos bendrovei įtrauktos į avansinę apyskaitą, rodo, kad sąskaitos buvo apmokėtos. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad vien tai, kad bendrovė apmokėjo ne jai, o atsakovui išrašytas kitų asmenų sąskaitas, nepaneigia fakto, jog prekės ir paslaugos buvo įgytos ir panaudotos bendrovės interesais.

25. Pirmosios instancijos teismas atsakovo argumentus bei paaiškinimus pripažino pagrįstais ir jais remdamasis atmetė ieškinį.

26. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad teismas, spręsdamas dėl atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, netyrė ir nevertino byloje pateiktų įrodymų, kurie pagrindžia atsakovo veiksmų neteisėtumą, visumos; atmesdamas ieškinį išimtinai rėmėsi niekuo nepatvirtintais atsakovo argumentais ir taip pažeidė įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles, o tai lėmė neteisingo sprendimo priėmimą.

27. Prieš pasisakant dėl skundžiamu sprendimu konstatuoto atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų neegzistavimo ir atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, iškilo būtinumas įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai laikėsi įrodymų tyrimą bei vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, ar įgyvendino pareigą išsamaus įrodymų ištyrimo ir įvertinimo pagrindu motyvuotai pateikti savo teisines išvadas dėl byloje nagrinėto šalių ginčo.

Dėl teismo sprendimo pagrindimą ir įrodymų vertinimą reguliuojančių teisės normų

28. Įstatymas reikalauja, kad teismo sprendimas būtų pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Teismo sprendimo pagrįstumo reikalavimas detalizuotas CPK normose dėl teismo sprendimo turinio. Teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas (CPK 270 straipsnio 4 dalis).

29. Šie reikalavimai, be kita ko, yra susiję su įstatymu nustatyta teismo pareiga bylą nagrinėti nepažeidžiant proceso tvarkos bei tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais. Teisiniai teismo procesinio sprendimo argumentai reiškia, kad teismas turi nustatyti, kokie įstatymai taikytini sprendžiant šalių ginčą, ir įvertinti šalių reikalavimų ar atsikirtimų pagrįstumą jų atžvilgiu. Faktiniai argumentai reiškia šalių reikalavimų ar atsikirtimų pagrįstumą aktualių bylos aplinkybių, bylą nagrinėjančio teismo konstatuotų laikantis įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų, atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-339-469/2018 29 punktas).

30. Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama teismo pareigos išsamiai ištirti bei įvertinti įrodymus ir jų pagrindu nustatyti, kokios ginčo sprendimui reikšmingos aplinkybės egzistuoja, svarba. Bylą nagrinėjančio teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus, padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Tam, kad ši funkcija būtų tinkamai įvykdyta, turi būti išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti šalių pateikti argumentai, o dėl jų padarytos išvados turi būti motyvuotos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-248/2017 39 punktas). Tik vienos iš ginčo šalių argumentų bei pateiktų įrodymų vertinimas neatitiktų bendrųjų proceso principų – teisingumo ir asmenų lygybės įstatymui bei teismui (CPK 6 straipsnis), betarpiškumo (CPK 14 straipsnio 1 dalis), šalių procesinio lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad išvados dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daromos pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-135-421/2016 20 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Be to, teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą arba nebuvimą. Nepakankamas ginčo sprendimui reikšmingų aplinkybių ištyrimas ir nustatymas yra proceso teisės pažeidimas, dėl kurio teismo sprendimas laikomas nepagrįstu.

31. Analizuojamu atveju teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamo teismo sprendimo turiniu, nustatė, kad teismas skundžiamame sprendime aptarė (iš esmės – beveik pažodžiui perrašė) tik vienos šalies – atsakovo atsiliepime į ieškinį bei triplike išdėstytus argumentus ir teiginius, kuriais buvo atsikertama į ieškinio reikalavimus. Dėl kitos šalies (ieškovės) argumentų, išdėstytų jos procesiniuose dokumentuose, bei pateiktų įrodymų teismas nepasisakė ir jų teisinio vertinimo iš esmės neatliko. Atmesdamas ieškinį, teismas taip pat nemotyvavo savo pozicijos remtis išimtinai atsakovo pateiktais argumentais.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje keliamų materialiųjų reikalavimų turinį ir teismo sprendimo motyvus, visų pirma pažymi, kad vienas iš ginčui išspręsti aktualių klausimų buvo – ar ginčijamų mokėjimų atlikimo metu bendrovės finansinė padėtis buvo stabili. Tačiau nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, aplinkybės, susijusios su ieškovės mokumo būklės nustatymu ginčijamų mokėjimų momentu, nebuvo tiriamos bei vertinamos (nebuvo analizuoti ieškovės finansinės atskaitomybės ir kiti dokumentai, rodantys bendrovės finansinę padėtį ginčijamų mokėjimų atsakovui atlikimo metu). Pasisakydamas šiuo klausimu, pirmosios instancijos teismas pacitavo atsakovo paaiškinimus, jog „...atsakovas buvo įsitikinęs, kad jo vadovaujama bendrovė visus įsipareigojimus yra pajėgi įvykdyti bei įvykdys, ir tokia atsakovo nuostata buvo paremta objektyviais duomenimis“, t. y. teismas perrašė teiginius atsiliepime į ieškinį bei triplike (teismo sprendimo 8 punktas atitinka atsiliepimo į ieškinį 20 punkto bei tripliko 13 punkto tekstą). Teismas taip pat netyrė ir nevertino aplinkybių dėl atsakovo pateikto susitarimo su UAB „Kesko Senukai Lithuania“ pagrįstumo bei įgyvendinimo realumo, nevertino to susitarimo sąlygų bei juo tariamai gautinos naudos bendrame ieškovės finansinės padėties kontekste.

33. Vertindamas ieškovės reikalavimą priteisti 3 475,64 Eur žalą dėl į bendrovės avansinę apyskaitą įtrauktų sąskaitų faktūrų, kurių apmokėjimas, ieškovės teigimu, nėra pagrįstas, teismas konstatavo, kad ieškovės teiginiai neįrodo ieškovei kilusios žalos. Tokia teismo išvada padaryta ne savarankiškai ištyrus ir įvertinus ieškovės pateiktus įrodymus bei paaiškinimus dėl jų, bet visiškai sutikus su atsakovo pareikšta procesine pozicija ir jos turinį perkėlus į teismo sprendimo motyvus (teismo sprendimo 12 punkte atkartotas atsiliepimo į ieškinį 25–26 punktų turinys; teismo sprendimo 14–25 punktuose, kuriuose išdėstytas įrodymų (sąskaitų faktūrų) vertinimas, pažodžiui pakartojami atsakovo atsiliepimo į ieškinį 28–40 punktai su intarpais iš atsakovo tripliko (tripliko 22, 23, 25, 26 punktai); teismo sprendimo 32 punkto turinys praktiškai yra pažodinis teksto atsakovo tripliko 30 punkte perrašymas).

34. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad ieškovei įrodinėjant, jog nėra duomenų apie sąskaitų faktūrų apmokėjimą, o atsakovui įrodinėjant priešingai – kad jos buvo apmokėtos, teismas turėjo išaiškinti šalims pareigą įrodymais pagrįsti savo reikalavimus ar atsikirtimus į juos. Nors šios kategorijos bylose teismas įrodinėjimo procese nėra aktyvus ir jo vaidmuo apsiriboja įrodinėjimo naštos paskirstymu, tačiau bylos nagrinėjimo metu kilus abejonėms dėl pateikto įrodymo patikimumo ar pakankamumo, teismas turi imtis priemonių esamiems prieštaravimams ar iškilusioms abejonėms dėl to įrodymo pašalinti. Kaip matyti iš bylos duomenų, šiuo atveju teismas nesiėmė veiksmų atsakovo argumentų, kad pagal ginčo sąskaitas faktūras buvo atsiskaityta, pagrįstumui įvertinti (neišaiškino galimybės kreiptis į sąskaitas faktūras, dėl kurių apmokėjimo kilo ginčas, išrašiusius subjektus su prašymu patvirtinti arba paneigti sąskaitų apmokėjimą, ar kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pašalinti byloje kilusius prieštaravimus), nors priimdamas sprendimą pasirėmė būtent šiais atsakovo argumentais.

35. Savarankiškų teismo išvadų, kurios turėjo būti padarytos ištyrus ir įvertinus į bylą pateiktus įrodymus bei šalių poziciją dėl jų, teisėjų kolegija pasigedo vertindama ir kitus teismo motyvus, kuriais remiantis buvo atmesti ieškinio reikalavimai dėl žalos iš buvusio bendrovės vadovo atlyginimo priteisimo. Nustatyta, kad: skundžiamo teismo sprendimo 35 punkte perrašytas atsiliepimo į ieškinį 48 punkto bei tripliko 33 punkto tekstas; sprendimo 36 punkte pažodžiui atkartotas tripliko 35 punkto tekstas; į teismo sprendimo 37 punkto turinį perkeltas tripliko 37– 38 punktų tekstas, sprendimo 40 punkte perrašytas tripliko 43 punkto tekstas, sprendimo 42–45 punktų turinys atitinka atsiliepimo 65–67 punktuose esantį tekstą bei tripliko 49 punkto tekstą; į teismo sprendimo 46–49 punktų turinį perkeltas atsiliepimo į ieškinį 72–76 punktų tekstas; teismo sprendimo 50–51 punktai, dalis 52 punkto bei 53–54 punktai yra atsiliepimo 77, 79, 80 punktuose bei tripliko 55–58 punktuose išdėstytų atsakovo argumentų pakartojimas; teismo sprendimo 55–56 punktuose pažodžiui perrašytas atsiliepimo į ieškinį 84–86 punktų, o sprendimo 57–58 punktuose – tripliko 63–64 punktų tekstas.

36. Pastebėtina ir tai, kad dalis tų pačių argumentų skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti ne vieną kartą (pvz., teismo sprendimo 26 punkte pakartota tai, kas išdėstyta sprendimo 18 punkte, teismo sprendimo 30 ir 31 punktuose atkartojamas sprendimo 20 ir 24 punktuose esantis tekstas). Teisėjų kolegija nustatė, kad didžioji dalis skundžiamo sprendimo motyvų pagal turinį yra pažodinis arba beveik pažodinis atsakovo procesiniuose dokumentuose (atsiliepime į ieškinį ir triplike) išdėstytų paaiškinimų ir argumentų teksto pakartojimas. Tai patvirtina, kad teismas neatliko savarankiško įrodymų tyrimo ir vertinimo, o išvadas dėl ieškinio nepagrįstumo priėmė remdamasis ne savarankiškai atlikto įrodymų tyrimo bei vertinimo pagrindu susiformavusio įsitikinimo, bet tik vienos iš ginčo šalių pateiktų argumentų ir paaiškinimų pagrindu.

37. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad skundžiamo sprendimo parengimo (surašymo) ydingumą pagrindžia ir esminius teismo išvadų motyvavimo trūkumus patvirtina apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog pirmosios instancijos teismas nepateikė savarankišku įrodymų ištyrimu grindžiamo ginčo teisinio įvertinimo, tik pasirėmė vienos iš šalių (atsakovo) procesiniuose dokumentuose išdėstytais argumentais, o tai nelaikytina tinkamu teismo pareigos priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą įvykdymu.

38. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad analizuojamu atveju apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės identifikuoti pirmosios instancijos teismo savarankiškų motyvų dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nepateikė savo paties teisinių išvadų, kokių duomenų bei įrodymų pagrindu jis nusprendė, jog ieškovė neįrodė sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei taikyti dėl visų ieškinyje nurodytų tokios atsakomybės atsiradimo epizodų. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje nutartyje išdėstytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nebuvo teisiškai įvertintos sąlygos atsakovo civilinės atsakomybės taikymui, todėl liko neatskleista bylos esmė.

Dėl procesinės bylos baigties

39. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent: kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-683-686/2015; 2022 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-611/2022 68 punktas).

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teismo teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-484-823/2017). Apeliacinio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra ir negali virsti bylos nagrinėjimu iš naujo.

41. Šioje byloje susidarė teisiškai ydinga situacija, kai pirmosios instancijos teismas neatliko savarankiškos ginčo šalių pateiktų argumentų ir įrodymų analizės bei įvertinimo, apsiribodamas atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų ir (ar) teiginių tekstinio turinio perkėlimu į teismo sprendimą. Tokie proceso trūkumai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, antraip byla turėtų būti nagrinėjama visa apimtimi iš naujo, pasisakoma dėl įrodymų, kurių pirmosios instancijos teismas iš esmės netyrė ir nevertino, įrodomosios reikšmės. Be to, siekiant teisingai išnagrinėti šalių ginčą, būtina ne tik ištirti ir įvertinti jau byloje esančius ir teismo netirtus įrodymus, bet imtis priemonių pašalinti prieštaravimus tarp ieškovės pateiktų įrodymų bei atsakovo pateiktų argumentų dėl jų. Bylos tokia apimtimi nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neatitiktų apeliacijos paskirties, apribotų šalių teisę į apeliaciją.

42. Teisėjų kolegijos konstatuotas bylos esmės neatskleidimas vertinamas kaip proceso teisės normų pažeidimas, kuris negali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme, todėl skundžiamas teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).

43. Konstatavus pirmiau nurodytą teismo sprendimo panaikinimo ir bylos perdavimo nagrinėti iš naujo procesinį pagrindą, dėl kitų apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie sudaro grąžinamos iš naujo nagrinėti bylos dalyką (esmę). Dėl šios priežasties nesprendžiamas ir apeliacinės instancijos teisme šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2022 m. gruodžio 6 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.