Šiaulių apylinkės teismo nutartis

Kelmės rajono apylinkės teismo teisėja Vilma Raščiuvienė rašytinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo D. Š. skundą dėl antstolio Tomo Ubarto veiksmų.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2017 m. birželio 8 d. teisme gautas pareiškėjo D. Š. skundas dėl antstolio Tomo Ubarto veiksmų, kuriuo pareiškėjas prašo pripažinti neteisėtus antstolio Tomo Ubarto veiksmus – vykdomojo rašto Nr. e2-77-471/2016 priėmimą vykdyti. Pripažinti negaliojančiais ir panaikinti: 2017 m. balandžio 14 d. patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti Nr. K002521, 2017 m. balandžio 18 d. patvarkymą dėl turto arešto Nr. K002539, 2017 m. balandžio 14 d. raginimą įvykdyti sprendimą Nr. K002536, 2017 m. balandžio 14 d. vykdymo išlaidų apskaičiavimą, 2017 m. balandžio 18 d. turto arešto aktą Nr. K002537 ir kitus dokumentus, kuriuos antstolis galimai priėmė vykdomojoje byloje Nr. 0136-17-00868. Įpareigoti antstolį priimti patvarkymą atsisakyti priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti ir grąžinti vykdomąjį dokumentą išieškotojai R. Š..

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų ir vykdomosios bylos Nr. 0136/17/00868/1 matyti, kad 2016 m. vasario 18 d. Kelmės rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2‑77‑471/2016 buvo patenkintas R. Š. ir D. Š. prašymas nutraukti santuoką bendru sutikimu ir patvirtinta šalių pateikta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Sutarties 8.4. punktu šalys susitarė, kad „D. Š., a. k. (duomenys neskelbtini), įsipareigoja grąžinti R. Š., a. k. (duomenys neskelbtini), visas jos sumokėtas nuo 2016 metų sausio 01d. įmokas Kelmės kredito unijai pagal 2011-11-28 paimtą paskolą, sutarties Nr. 11-0087, bei AB „Swedbank“ pagal Kredito sutartį Nr. 13-041637-FA per tris mėnesius nuo įmokų sumokėjimo datos.“ R. Š. 2016 m. gruodžio 16 ir 30 dienomis atliko mokėjimus bendrai 6 185 Eur sumai, tikslu sudaryti jai priklausančio ir bankui įkeisto buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sandorį (b. l. 27-28 vykdomoje byloje). 2017 m. balandžio 14 d. R. Š. kreipėsi į antstolį Tomą Ubartą su prašymu dėl vykdomojo dokumento pateikimo ir vykdymo išlaidų apmokėjimo (b. l. 3 vykdomojoje byloje), prie prašymo pateikė 2017 m. balandžio 7 d. Kelmės rajono apylinkės teismo vykdomąjį raštą Nr. e2-77-471/2016 (b. l. 1-2 vykdomoje byloje). Tą pačią dieną antstolis Tomas Ubartas priėmė patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti Nr. K002521, raginimą įvykdyti sprendimą Nr. K002536 ir vykdymo išlaidų apskaičiavimą Nr. K002535 (b. l. 4-6 vykdomojoje byloje).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojama, kad vykdymo procesas yra grindžiamas bendraisiais teisiniais teisėtumo, interesų derinimo ir proporcingumo principais, kurie reiškia, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Įstatyme įtvirtintos teismų sprendimų vykdymo taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgaliojimus (kompetenciją) (intra vires), o bet koks ultra vires (už suteiktų teisių ribų) veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-712/2013).

Nurodytos įstatymo ir teismų praktikos nuostatos nagrinėjamoje byloje reiškia tai, kad teismas, nagrinėdamas skundą dėl antstolio veiksmų, turi įvertinti, ar antstolis, atlikdamas ginčijamą vykdymo veiksmą – priimdamas vykdomąjį dokumentą vykdyti, ir po to sekančius patvarkymus, tinkamai vykdė jam įstatymu nustatytas pareigas ir ar neperžengė jam suteiktų teisių ribų.

Teismo sprendimo pagrindu išduodamas vykdomasis raštas yra vykdomasis dokumentas, kuris apibrėžia antstolio veiklos ribas. CPK 651 straipsnio 2 dalyje yra pateiktas akivaizdžių kliūčių priimti vykdomąjį dokumentą ir pradėti vykdymo veiksmus sąrašas, kuris nėra baigtinis. Tai reiškia, kad antstolis, gavęs vykdyti vykdomąjį dokumentą, privalo įsitikinti, ar nėra pagrindų šį dokumentą atsisakyti priimti, ir tik nustatęs, jog vykdomieji veiksmai gali būti pradėti, įgyja pareigą atlikti tolimesnius veiksmus vykdymo procesą reglamentuojančių teisės normų tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-712/2013).

Pareiškėjas D. Š. savo skundą iš esmės grindžia aplinkybe, kad antstolis negalėjo priimti vykdomojo dokumento vykdyti, nes egzistavo akivaizdi kliūtis – pareiškėjas tinkamai vykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, laiku mokėjo mėnesines įmokas bankui, todėl išieškotoja neturėjo pareigos ankščiau termino grąžinti dalį kredito ir tuo pagrindu išsiimti vykdomąjį dokumentą. Taigi nagrinėdamas skundą, teismas turi nustatyti ar yra pagrindas vykdyti teismo išduotą vykdomąjį dokumentą, t. y., ar D. Š. tinkamai vykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.

Pareiškėjo atstovės teigimu D. Š. nedavė sutikimo R. Š. vienašališkai pakeisti Kredito sutarties vykdymo sąlygas ir nesutiko, kad ji sumokėtų bankui 6 185 Eur sumą ankščiau sutartyje sulygto termino, t. y. nesilaikant sudaryto Kredito grąžinimo grafiko. Su šiuo teiginiu teismas neturi pagrindo sutikti. Pasisakydamas dėl solidariųjų sutuoktinių prievolių Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nutraukiant santuoką solidariosios sutuoktinių prievolės nedalijamos ir nemodifikuojamos – buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Byloje nėra ginčo, kad šalių prievolė kreditoriui AB „Swedbank“ yra solidarioji. Taigi nuo Kredito sutarties sudarymo iki šiol šalys yra solidarūs trečiojo asmens bendraskoliai. Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 4.1 punkte nurodoma, kad kredito gavėjai solidariai įsipareigoja visą Banko suteiktą Kreditą Sutarties 7.1 punkte numatyta tvarka grąžinti Bankui dalimis ir terminais, nurodytais grafike, iki Sutartyje nurodyto Kredito grąžinimo termino pabaigos. Grafike nurodytos Kredito dalinių grąžinimų sumos yra preliminarios ir gali keistis, jei Kredito gavėjai prieš Sutartyje nustatytus terminus grąžins Bankui dalį Kredito. Galimybė kredito gavėjams prieš terminą grąžinti kreditą yra numatyta ir Kredito sutarties 11.1.1 punkte, kuris numato, kad kiekvienas kredito gavėjas turi teisę grąžinti visą ar dalį Kredito prieš Sutartyje numatytus terminus tik pateikę bankui raštišką ar kitos banko nurodytos formos pranešimą apie priešlaikinį Kredito ar jo dalies grąžinimą.

Įvertinus išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad vienas iš solidarių skolininkų arba jie abu turėjo teisę grąžinti kreditą anksčiau nustatyto termino, todėl pareiškėjo skunde dėstomi motyvai, kad išieškotoja R. Š. be kito bendraskolio D. Š. sutikimo pakeitė Kredito sutarties sąlygas yra nepagrįsti, nes teisė skolininkams gražinti visą ar dalį kredito prieš terminą jau buvo numatyta Kredito sutartyje jos pasirašymo metu. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.6 straipsnio 7 dalyje numatyta kad, jeigu solidariąją prievolę visiškai įvykdo vienas iš skolininkų, tai atleidžia kitus skolininkus nuo jos vykdymo kreditoriui. Solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai arba sutartis (CK 6.9 straipsnio 1 dalis). Kadangi AB „Swedbank“ ir šalių sudaryta Kredito sutartis numatė galimybę grąžinti kreditą anksčiau laiko, ir išieškotoja R. Š. šia teise pasinaudojo, pareiškėjas nepagrįstai reiškia pretenzijas, kad R. Š. (viena iš solidarių skolininkų) neturėjo pareigos grąžinti kreditą anksčiau laiko. CK 6.9 straipsnio 1 dalies prasme solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas įgyja teisę regreso tvarka reikalauti iš kito bendraskolio to, ką jis įvykdė, ne tik pasibaigus sutarties terminui ir sumokėjus visą skolą kreditoriui, bet ir iki sutarties termino pabaigos įvykdytos prievolės (sumokėtų palūkanų ar/ir kredito) dalies.

Pareiškėjas teigia, kad antstolis, prieš priimdamas vykdyti minėtą vykdomąjį raštą, turėjo patikrinti visas Sutarties sąlygas, pareikalauti ir gauti teismo sprendimą, kuriame yra visa sutuoktinių sudaryta sutartis ir banko Kredito sutartį tikslu nustatyti, ar D. Š. pažeidė Kredito sutarties sąlygas, ar dėl to R. Š. privalėjo už D. Š. sumokėti kredito sutarties įmokas. Tokie skundo argumentai laikytini nepagrįstais. Gaunant išieškotojo prašymą priimti vykdyti atitinkamą vykdomąjį dokumentą, nekyla abejonių dėl to, kad vykdomasis dokumentas gali būti jau įvykdytas. Išieškotojo veiksmai, kuriais jis kreipiasi į antstolį su prašymu priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti, būtent ir parodo tą aplinkybę, jog teismo sprendimas dar nėra įvykdytas. Išieškotojas, neturėdamas tam pagrindo į antstolį nesikreiptų ir nemokėtų būtinųjų vykdymo išlaidų, siekdamas įvykdyti vykdomąjį dokumentą, kuris jau būtų įvykdytas. Taip pat pažymėtina tai, kad R. Š. antstoliui kartu su teismo išduotu vykdomuoju raštu pateikė mokėjimų nurodymų kopijas 6 185 Eur sumai. Mokėjimai buvo atlikti 2016 m. gruodžio mėnesį, nuo mokėjimų datos buvo praėjęs 3 mėnesių terminas (su prašymu į antstolį R. Š. kreipėsi 2017 m. balandžio 13 d.), per kurį, vadovaujantis Sutartimi D. Š. turėjo šias įmokas grąžinti, taigi antstolis neturėjo pagrindo konstatuoti, kad vykdomasis dokumentas negali būti vykdytinas ir privalo būti grąžintas išieškotojai.

2017 m. birželio 28 d. pateiktame prašyme pareiškėjo atstovė taip pat prašo teismo panaikinti D. Š. įmonės turto areštą, argumentuodama tuo, kad D. Š. įmonė nėra prisiėmusi jokių įsipareigojimų ir nėra atsakinga R. Š. pagal jokias prievoles. Taip pat nurodo, kad antstolis nepagrįstai areštavo daugiau turto nei reikalauja išieškotoja, taip pažeidė Lietuvos Respublikos CPK 675 straipsnio 2 dalies nuostatas. Su šiais argumentais teismas nesutinka.

Dėl skolininkui D. Š. priklausančios individualios įmonės turto arešto teismas pažymi, kad individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo (Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Taigi individualios įmonės statusas yra dvejopas – individuali įmonė yra ne tik teisės subjektas, galintis savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, bet ir civilinių teisių objektas (CK 1.110 straipsnio 1 dalis ir 2.33 straipsnio 1 dalis). Kaip civilinių teisių objektas individuali įmonė nuosavybės teise priklauso fiziniam asmeniui – jos savininkui. Neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens atveju juridinio asmens ir jo dalyvio turto atskirumas nėra įgyvendintas tokia apimtimi, kaip yra ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų atveju. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad skolos išieškojimo iš fizinio asmens – individualios įmonės savininko – atveju individuali įmonė vertinama tik kaip turto objektas, todėl nekyla jos subjektinio savarankiškumo ir atskirumo nuo savininko bei individualios įmonės atsakomybės už jos savininko skolas klausimų. Šiuo atveju įmonės turtas teisėtai paimamas ne kaip iš subjekto – savarankiško juridinio asmens, bet kaip iš objekto – įmonės savininko turto vieneto, į kurio sudėtį įeina jai priklausantis turtas. Įmonė yra vienas iš fizinio asmens turto objektų, į kurį, kaip į bet kurį kitą objektą, gali būti nukreiptas išieškojimas. Fizinis asmuo – individualios įmonės savininkas turi galimybę pats įgyvendinti jam priklausančią teisę paimti iš įmonės turtą ir juo atsiskaityti su kreditoriumi arba skolą padengti ne individualios įmonės turtu, o kitu jam priklausančiu turtu. To nepadarius, vykdydamas išieškojimą iš skolininko – fizinio asmens – turto priverstine tvarka, antstolis gali nukreipti išieškojimą į skolininkui priklausantį turtą, įskaitant jo individualią įmonę. Kai įmonės savininko kito turto nėra, išieškojimas taip pat gali būti nukreipiamas ir į individualios įmonės turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2014). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta teismas daro išvadą, kad skolininkui D. Š. neturint pakankamai kito turto į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, tačiau skolininkui, kaip fiziniam asmeniu, turint individualią įmonę, kuri turi turto (lėšų), yra galimas tokių lėšų nukreipimas tenkinti savininko kreditorių reikalavimus. Šiuo atveju išieškojimas nukreiptas ir vykdytas iš individualios įmonės, kaip skolininko turto objekto – savininko turto vieneto, į kurio sudėtį įeina jai priklausantis turtas. Taigi antstolio patvarkymas areštuoti D. Š. individualios įmonės turtą yra teisėtas, pagrindo jo naikinti nėra.

Sutiktina su pareiškėjo atstovės teiginiu, kad antstolis negali areštuoti skolininko turto iš esmės daugiau, negu jo reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti (CPK 675 straipsnio 2 dalis). Antstolis, areštuodamas skolininko turtą, privalo areštuoti jo tiek, kad užtikrintų realų teismo sprendimo įvykdymą, t. y. išieškotojo reikalavimo patenkinimą. Tačiau areštuoto turto vertė neprivalo tiksliai atitikti išieškotojo reikalavimo dydžio, kiekvienu atveju, vertinant antstolio veiksmų, areštuojant skolininko turtą, teisėtumą, turi būti įvertinta, ar areštuojant turtą paisyta proporcingumo principo reikalavimų ir skolininko teisės konkrečiu atveju nėra suvaržytos labiau, nei būtina. Proporcingumo principo pažeidimas kaip pagrindas pripažinti antstolio veiksmus neteisėtais, konstatuotinas tada, kai byloje nustatoma, jog antstolis areštavo turto iš esmės daugiau, negu jo reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti, kadangi realizuojant skolininkui priklausantį turtą priverstine tvarka realiai gautos sumos nesutampa su turto rinkos verte, o areštuojant skolininko gautinas lėšas būtina įvertinti ir šių lėšų gavimo realumą bei terminus. Įstatymas įpareigoja antstolį vykdymo proceso metu imtis visų reikiamų veiksmų, kad vykdomasis dokumentas būtų realiai įvykdytas.

Byloje nustatyta, kad antstolis Tomas Ubartas vykdo išieškojimą dėl 6 185 Eur skolos, bendra suma su vykdymo išlaidomis sudaro 7 604,48 Eur, šiai sumai turi būti areštuotas turtas ir piniginės lėšos. Kaip matyti iš 2017 m. balandžio 18 d. Turto arešto akto areštuoto turto vertė sudaro 12 700 Eur. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad didžiąją dalį turto vertės sudaro D. Š. individualiai įmonei priklausanti transporto priemonė, vienas daiktas, – 10 000 Eur, o D. Š. priklausančio turto vertė sudaro tik 2 700 Eur. Taigi antstoliui pradėjus turto realizavimą D. Š. – kaip fizinio asmens valdomo turto nepakaks įsiskolinimui padengti, dėl ko skolos išieškojimas turės būti nukreiptas į D. Š. individualios įmonės valdomą turtą. Įvertinęs teismui pateiktus duomenis teismas daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo pripažinti, jog antstolis areštuodamas D. Š. ir D. Š. individualiai įmonei priklausantį turtą ir gautinas lėšas, pažeidė proporcingumo principo reikalavimus, t. y. areštavo turto iš esmės daugiau, nei tai yra būtina siekiant realiai įvykdyti antstolio vykdomus vykdomuosius dokumentus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad antstolis Tomas Ubartas gavęs vykdyti vykdomąjį dokumentą patikrino, ar nėra akivaizdžių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti vykdyti ir nustatęs, kad tokių aplinkybių nėra, priėmė vykdyti vykdomąjį raštą ir pradėjo vykdymo veiksmus (CPK 651 straipsnio 2 dalis). Visuma aptartų aplinkybių suponuoja išvadą, kad pradėta priverstinio vykdymo procedūra, antstolio Tomo Ubarto atlikti veiksmai skolininko D. Š. atžvilgiu atitinka vykdymo procesą reglamentuojančias Lietuvos Respublikos CPK normas, pagrindo naikinti priimtų patvarkymų pareiškėjo (skolininko) D. Š. skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatas šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kadangi skundas atmestas, atstovavimo išlaidos pareiškėjui nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo D. Š. skundą dėl antstolio Tomo Ubarto veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0136/17/00868 atmesti.

Nutartis per septynias dienas nuo jos nuorašo gavimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Šiaulių apygardos teismui per Kelmės rajono apylinkės teismą.