- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-23
- Bylos Nr.
- 1S-176-768/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-08-3-00060-2015-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Donatas Jatužis
- Nuteistasis
- R. P.
- Advokatai
- Arnoldas Šukaitis
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Donatas Jatužis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs nuteistojo R. P., a.k. (duomenys neskelbtini) atstovo advokato Arnoldo Šukaičio skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutarties, kuria patenkintas Lenkijos Respublikos Konino miesto apygardos teismo teikimas dėl Turko miesto rajono teismo 2012-12-21 nuosprendžio, pakeisto Konino miesto apygardos teismo 2013-06-14 nuosprendžiu, pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. P. Turko miesto rajono teismo 2012-12-21 nuosprendžiu, pakeistu Konino miesto apygardos teismo 2013-06-14 nuosprendžiu, nuteistas galutine subendrinta bausme – laivės atėmimu 1 metams 2 mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2010-10-11 iki 2011-05-11. Minėtas nuosprendis yra įsiteisėjęs ir vykdytinas nuo 2013-06-14.
Panevėžio miesto apylinkės teismas skundžiama nutartimi patenkino Lenkijos Respublikos Konino miesto apygardos teismo teikimą dėl Turko miesto rajono teismo 2012-12-21 nuosprendžio, pakeisto Konino miesto apygardos teismo 2013-06-14 nuosprendžiu, pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje bei R. P. paskirtą 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmę suderino (prilygino) su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 1 d. 214 str. 1 d., 182 str. 1 d. 214 str. 1 d., 22 str. 1 d. 182 str. 1 d. 214 str. 1 d., 214 str. 1 d., pritaikė BK 63 str. nuostatas ir R. P. paliko paskirtą 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Nuteistojo R. P. gynėjas advokatas Arnoldas Šukaitis skundžia Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartį, prašo ją panaikinti ir priimti naują sprendimą – atsisakyti pripažinti ir vykdyti Turko miesto rajono teismo 2012-12-21 nuosprendį, pakeistą Konino miesto apygardos teismo 2013-06-14 nuosprendžiu, arba taikyti BK 75 str. nuostatas ir likusios R. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymą atidėti.
Šalies argumentai
Skunde nurodo, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatavo, jog nuteistasis R. P. yra Lietuvos Respublikos pilietis, kad nuosprendžio perdavimas vykdančiajai valstybei yra tinkamas, įmanomas ir dėl to spręstinas klausimas dėl jo pripažinimo bei vykdymo, tačiau teismas nepagrįstai nurodė, kad nėra nustatyta pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ (toliau – Įstatymas) 8 str. 1 d. , dėl kurių teismas turėjo atsisakyti pripažinti nuosprendį ir vykdyti bausmę. Mano, kad R. P. atveju buvo pažeistos minėto Įstatymo nuostatos. Įstatyme numatytas konkretus terminas, per kurį teismas privalo priimti sprendimą – 30 dienų nuo dokumentų gavimo teisme dienos (Įstatymo 10 str. 1 d.). Apylinkės teisme dokumentai buvo gauti 2015-11-12, tačiau per 30 dienų terminą byla net nebuvo pradėta nagrinėti, o termino pratęsimo klausimas nebuvo sprendžiamas (to nenumato ir Įstatymas), todėl 2016-02-12 teismo užklausimas Lenkijos Respublikos Konino miesto apygardos teismui nebesuteikia pagrindo taikyti Įstatymo 10 str. 3 d., kur numatyta galimybė sprendimą priimti per 90 dienų. Minėtas terminas yra galutinis. Tuo tarpu prašymas apylinkės teisme buvo gautas 2015-11-12, o išnagrinėtas tik 2016-04-27, t.y. praėjus tokio sprendimo priėmimo terminui. Be to, apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, kad R. P. nebuvo užtikrinta teisė į gynybą, teisė pasirinkti ir įgalioti jį atstovausiantį advokatą ir apie teismo posėdžius jis nebuvo informuotas. Teismas skundžiamoje nutartyje pripažino aplinkybę, kad teismo šaukimas nuteistajam asmeniškai nebuvo įteiktas, tačiau teismas visiškai nepagrįstai nurodė, jog R. P. kitomis priemonėmis faktiškai gavo oficialią informaciją apie numatytą teismo posėdį ir tokiu būdu buvo konstatuota, kad jam buvo žinoma apie teismo posėdį ir, kad jo atžvilgiu gali būti priimtas atitinkamas sprendimas, kad R. P., žinodamas apie numatytą teismo posėdį, įgaliojo savo pasirinktą arba valstybės paskirtą advokatą ginti jį teismo posėdžio metu ir advokatas dalyvavo bylos nagrinėjime. Tačiau yra priešingai – R. P. nei teismo šaukimu, nei kitomis priemonėmis nebuvo informuotas apie teismo posėdį, todėl jame negalėjo dalyvauti, iš jo buvo atimta teisė pasirinkti ir įgalioti jį atstovauti tinkamą gynėją. Teismui pateiktoje medžiagoje nėra visiškai jokių dokumentų, paneigiančių šią aplinkybę, o teismo konstatavimas, kad nuteistajam pranešta apie teismo posėdį „kitomis priemonėmis“, visiškai neatitinka tikrovės ir neparemtas jokiais įrodymais. Taip pat nėra jokių duomenų, kad apie Lenkijos Respublikos teismo nuosprendį R. P. būtų tinkamai informuotas. Teismui priimant sprendimą buvo remtasi neišsamiu Lenkijos Respublikos teismo liudijimu, kuriame nėra jokių duomenų dėl galimo R. P. informavimo apie teismo posėdžius, ne visi teismui pateikti dokumentai yra išversti iš lenkų kalbos į lietuvių kalbą. Atsižvelgdamas į tai, apylinkės teismas turėjo atsisakyti pripažinti sprendimą vadovaudamasis Įstatymo 8 str. 1 d. 6 p. ir 9 p. a) ir b) pp. Lenkijos Respublikos teismo pateiktame liudijime yra ir neaiškumų dėl piniginės sankcijos, kuri buvo skirta už tuo pačiu metu padarytą veiką, vykdymo, nes šios piniginės sankcijos vykdymas jau yra pripažintas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-11-20 nutartimi. Piniginės sumos, nurodytos nutartyje ir Lenkijos Respublikos teismo nuosprendyje, skiriasi. Neaišku, ar paskirta laisvės atėmimo bausmė nesidubliuoja su minėta pinigine sankcija, todėl esant neišsamiam Lenkijos teismo liudijimui šio neaiškumo išsiaiškinti nėra galimybės ir yra pavojus, kad pripažinus laisvės atėmimo bausmės vykdymą Lietuvoje bus pažeistas non bis in idem principas, todėl R. P. gali būti nuteistas antrą kartą už tą pačią veiką. Įstatymo 8 str. 1 d. 5 p. numato šio principo pažeidimą kaip pagrindą atsisakyti pripažinti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės. Apylinkės teismas atsisakė nuteistojo R. P. atžvilgiu taikyti ir BK 75 str. nuostatas konstatuodamas, kad Lietuvos Respublikos baudžiamieji įstatymai nenumato galimybės kitos Europos Sąjungos valstybės narės paskirtos ir pripažintos vykdytina Lietuvos Respublikoje laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo. Pareiškėjo manymu, nuteistajam bausmės vykdymą atidėjus, jo teisinė padėtis pabloginta nebus. Be to, R. P. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės ne tik, kad neviršija šias veikas numatančių BK 182 str. 1 d. bei 214 str. 1 d. sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių maksimalaus dydžio, bet ir nesiekia jų vidurkio. Apylinkės teismo nutartyje pažymėta, kad peržiūrėti nuosprendį ir švelninti paskirtą bausmę gali tik asmenį nuteisusios valstybės teismas ir pasiremta Panevėžio apygardos teismo 2013-10-09 nutartimi, priimta byloje Nr. 1S-783-337/2013. Su tokiais apylinkės teismo motyvais pareiškėjas nesutinka. Mano, kad teismas be pagrindo rėmėsi minėta Panevėžio apygardos teismo nutartimi, nes apygardų teismai neturi įgaliojimų aiškinti įstatymą, pati nutartis šiuo klausimu nėra tinkamai argumentuota bei pagrįsta, joje pasitenkinta tik konstatavimu, kad peržiūrėti nuosprendį ir švelninti paskirtą bausmę gali tik asmenį nuteisusios valstybės teismas. Be to, nutartis priimta dar iki 2014-11-13 priimto Įstatymo. Pareiškėjo manymu, nusprendęs taikyti BK 75 str. nuostatas, teismas kitos valstybės nuosprendžio neperžiūri ir nešvelnina, tačiau, palikdamas bausmę ir jos dydį užsienio valstybės nuosprendžio ribose, privalomai turi taikyti nacionalinę teisę visais atžvilgiais, kurie numatyti Lietuvos Respublikos įstatymuose, o ne tik atskirą teisės aktų dalį, šiuo atveju – tik mechaniškai perkeliant bausmę ir pritaikant atitinkamus BK straipsnius, kuriais remiantis asmuo būtų teisiamas Lietuvoje. Įstatymo 9 str. 1 d. numato, kad teismas suderina bausmę ar kitą priemonę su Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytomis bausmėmis ar kitomis priemonėmis. Jei suderintos bausmės rūšis ir dydis nekinta, teismas privalomai turi taikyti visas BK numatytas priemones, įvertindamas nuteistojo asmenybę, padarytos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį bei spręsti dėl galimybės taikyti BK 75 str. ir bausmės vykdymą atidėti. Įstatymas nenumato draudimo dėl BK 75 str. taikymo. Atvirkščiai, pagal Įstatymo formuluotę bei atsižvelgiant į tai, kad nacionalinė teisė suderinant bausmes turi būti taikoma visa apimtimi su visomis BK numatytomis galimybėmis nuteistojo atžvilgiu. Todėl apylinkės teismas negalėjo pasiremti vien prielaida dėl BK 75 str. taikymo negalimumo ir be pagrindo nesvarstė galimybės šias nuostatas taikyti R. P. atžvilgiu. Pažymi, kad R. P. nuteistas pirmą kartą, dirba, išlaiko šeimą, yra realiai atlikęs 7 mėnesius jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės, nėra jokių jį neigiamai charakterizuojančių aplinkybių, jis nuo teismo nesislapstė, todėl remiantis susiklosčiusia Lietuvos teismų praktika, jo atžvilgiu bylą nagrinėjant Lietuvos teismuose, galimai būtų taikomos BK 75 str. nuostatos. Teismui atsisakius svarstyti galimo BK 75 str. taikymą, buvo nesilaikyta ir BK 55 str. nuostatų, numatančių, kad teismas, skirdamas bausmę pirmą kartą teisiamam asmeniui, paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Mano, kad teismas turėjo atsisakyti pripažinti kitos Europos Sąjungos valstybės narės sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės, nes sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymas pažeistų nuteistojo R. P. pagrindines žmogaus teises.
Motyvuojamoji dalis
Gynėjo advokato Arnoldo Šukaičio skundas atmetamas.
Išnagrinėjęs skundo argumentus, skundžiamą teismo nutartį ir pateiktą medžiagą, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad skundo argumentai nutarties išvadų teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia ir nėra pagrindas skundžiamą nutartį naikinti.
Skunde teigiama, kad apylinkės teismas pažeidė Įstatymo 10 str. numatytus sprendimui dėl laisvės atėmimo bausmės pripažinimo priimti 30 dienų ir 90 dienų terminus nuo dokumentų gavimo teisme dienos, kadangi dokumentai Panevėžio miesto apylinkės teisme buvo gauti 2015-11-12, o sprendimas priimtas tik 2016-04-27. Iš bylos medžiagos matyti, kad Lenkijos Respublikos Konino miesto apygardos teismo prašymas dėl Turko miesto rajono teismo 2012-12-21 nuosprendžio, pakeisto Konino miesto apygardos teismo 2013-06-14 nuosprendžiu, priimto R. P. atžvilgiu, pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje kartu su kitais dokumentais Panevėžio miesto apylinkės teisme buvo gautas 2015-11-12 (2 b.l.). Šio prašymo nagrinėjimas buvo paskirtas Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjai Ritai Bilevičienei, kuri 2015-11-17 išsiuntė pranešimus nuteistajam R. P. bei Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūrai apie gautą prašymą, nurodydama, kad minėti asmenys turi teisę pateikti atsiliepimus (25-26 b.l.). Bylos nagrinėjimas buvo paskirtas 2015-12-17. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad teisėjai Ritai Bilevičienei dėl rankos lūžio buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, 2015-12-14 patvarkymu ši byla buvo perskirta teisėjui Arūnui Nevardauskiui (27 b.l.). 2015-12-17 teismo posėdis neįvyko, kadangi neatvyko nei nuteistasis R. P. (teismo šaukimas neįteiktas), nei prokuroras. Bylos nagrinėjimas buvo atidėtas iki 2016-01-05 (32 b.l.). 2016-01-05 įvykusio teismo posėdžio metu R. P. gynėjas advokatas Arnoldas Šukaitis pateikė prašymą skelbti pertrauką dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Teismui patenkinus šį prašymą, bylos nagrinėjimas buvo atidėtas iki 2016-01-25 (35-36 b.l.). Pastarojo teismo posėdžio metu buvo nuspręsta, kad tinkamam bylos išnagrinėjimui būtina iš Lenkijos Respublikos Konino miesto apygardos teismo išreikalauti papildomus dokumentus, todėl byloje ir vėl buvo paskelbta pertrauka (41-46 b.l.). 2016-02-01 apylinkės teismas išsiuntė raštą Lenkijos Respublikos Konino miesto apygardos teismui dėl papildomų duomenų pateikimo (47-52 b.l.). Atsakymas iš minėto Lenkijos Respublikos teismo buvo gautas 2016-03-07 (53-71 b.l.). Vadovaujantis Įstatymo 10 str. 2 d., nuo 2016-02-01 nutarties priėmimo 30 dienų termino eiga sustojo ir atsinaujino tik nuo 2016-03-08. 2016-03-14 paskirtas teismo posėdis neįvyko, kadangi neatvyko nei nuteistasis R. P., nei jo gynėjas advokatas Arnoldas Šukaitis. Posėdis atidėtas iki 2016-03-15 (74 b.l.). 2015-03-15 teismo posėdis neįvyko dėl bylą nagrinėjančio teisėjo ligos (75 b.l.). 2016-03-18 patvarkymu šios bylos nagrinėjimas dėl to, kad bylą nagrinėjantis teisėjas Arūnas Nevardauskis nuo 2016-03-16 buvo atleistas iš teisėjo pareigų savo noru, buvo perskirtas teisėjai Danutei Švitinienei (76 b.l.). 2016-04-18 buvo paskirtas teismo posėdis, kurio metu Lenkijos Respublikos Konino miesto apygardos teismo prašymas buvo išnagrinėtas (81-85 b.l.), o 2016-04-27 buvo priimta ir paskelbta skundžiama teismo nutartis (87-91 b.l.). Taigi aptarti bylos duomenys patvirtina, kad nagrinėjamu atveju iš tikrųjų buvo praleisti tiek 30 dienų, tiek ir 90 dienų terminai nutarčiai priimti, tačiau pažymėtina, kad šie terminai nėra naikinamieji. Įstatymo 10 str. 4 d. nurodyta, kad jeigu išimtiniais atvejais galutinis sprendimas per šio straipsnio 3 dalyje nurodytą terminą (90 dienų) nėra priimtas, šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytas atitinkamas teismas apie tai informuoja kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingą instituciją, nurodydamas vėlavimo priežastis ir numatomą laiką, reikalingą sprendimui priimti. Akivaizdu, kad vėluojant reikalinga apie tai tik informuoti kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingą instituciją, bet tai nereiškia, kad praleidus Įstatymo 10 str. numatytus terminus nutartis pripažinti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės arba nutartis atsisakyti pripažinti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės nebegali būti iš viso priimta. Nagrinėjamas atvejis, aukštesniojo teismo vertinimu, gali būti laikomas išskirtiniu, kadangi kaip patvirtina aukščiau aptarti duomenys, pirma tokį prašymą nagrinėti paskirta teisėja ilgam laikui susirgo, o antrasis teisėjas, nagrinėjęs šią bylą, savo noru pasitraukė iš teisėjo pareigų, todėl Lenkijos Respublikos Konino miesto apygardos teismo prašymą išnagrinėjo tik trečias paskirtas teisėjas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dalis posėdžių neįvyko dėl paties nuteistojo ir jo gynėjo nedalyvavimo ar jų pareikštų prašymų, dėl kurių reikėjo skelbti pertraukas, o taip pat pažymėtina ir tai, kad kiekvienam naujai prašymą nagrinėti paskirtam teisėjui, atsižvelgiant į tai, kad sprendžiamas klausimas yra pakankamai naujas teismų praktikoje, reikėjo protingo termino susipažinti su byla ir pasiruošti prašymo nagrinėjimui. Esant tokioms aplinkybėms darytina išvada, kad šiuo atveju nors ir buvo padaryta formalių procedūrinių pažeidimų, tačiau, atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją, jie nelaikytini esminiais ir suteikiančiais pagrindą naikinti skundžiamą teismo nutartį.
Skunde taip pat teigiama, kad apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, jog R. P. nebuvo užtikrinta teisė į gynybą, teisė pasirinkti ir įgalioti jį atstovausiantį advokatą ir apie teismo posėdžius jis nebuvo informuotas. Su tokiu skundo argumentu aukštesnysis teismas nesutinka. Iš teismo posėdžių protokolų matyti, kad R. P. patvirtino, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (Turko miesto rajono teisme), kol buvo paleistas iš suėmimo, dalyvavo, o apeliaciniame procese nedalyvavo ir apie apeliacinio teismo nuosprendį nieko nežino. Anot nuteistojo, pirmosios instancijos teisme dalyvavo ir advokatas, ir vertėjas. Kai jį paleido iš suėmimo, iš karto išvažiavo iš Lenkijos. Vėliau bylos nagrinėjimu nesidomėjo. Neatsimena, ar gavo nuosprendžių kopijas. Šaukimų atvykti ir išklausyti 2012-12-21 ir 2013-06-14 teismo nuosprendžių asmeniškai negavo. Vėliau tėvai sakė, kad buvo gauti kažkokie kvietimai adresu (duomenys neskelbtini) (ten gyvena tėvai ir pats tuo metu buvo registruotas šiuo adresu). Pats laiškų pasiimti neturėjo galimybės, nes tuo metu gyveno Airijoje, kelis mėnesius Vokietijoje. Taigi šie nuteistojo parodymai patvirtina, kad R. P. dalyje prieš jį pradėto baudžiamojo proceso dalyvavo asmeniškai, o vėliau, kai buvo paleistas į laisvę, iš karto išvyko iš Lenkijos ir tolimesne proceso eiga nesidomėjo, nors, kaip matyti, iš jo paties parodymų, nelabai suprato, koks procesinis sprendimas jo atžvilgiu buvo priimtas, kas rodo, jog asmuo nedėjo jokių pastangų tam, kad būtų užtikrintos jo paties teisės į gynybą. Konino miesto apygardos teismas specialios formos Pažymėjime (22 b.l.) nurodė, kad nors R. P. asmeniškai teismo posėdžiuose ir nedalyvavo, tačiau jis faktiškai kitomis priemonėmis gavo oficialią informaciją apie numatytus posėdžius, po kurių buvo priimti sprendimai tokiu būdu, kad buvo aiškiai nustatyta, jog nuteistasis žinojo apie numatytus posėdžius ir, kad sprendimas gali būti priimtas, jei jis neatvyks į posėdį, ir toks įteikimas pagal Lenkijos Respublikos teisę laikytinas tinkamu. Šiam faktui patvirtinti papildomai buvo atsiųsti gavimo/įteikimo pranešimai, iš kurių matyti, kad tiek apie 2012-12-21, tiek ir apie 2013-06-14 įvykusius teismo posėdžius R. P. buvo informuotas jo paties Lenkijos teismui nurodytu adresu išsiunčiant šaukimus, kurie buvo įteikti tinkamai – nuteistojo tėvams (56-57 b.l.). Nors šie dokumentai nėra išversti į lietuvių kalbą, tačiau jų turinys aiškus, kadangi Lietuvos Respublika naudoja analogiškos formos dokumentus (52 b.l.), į kuriuos įrašoma standartinė informacija, todėl vien šių dokumentų neišvertimas į lietuvių kalbą nepaneigia tinkamo šaukimo įteikimo fakto, tuo labiau, kad tokį įteikimą patvirtino ir pats R. P. nurodydamas, kad jo tėvai šiuos pranešimus iš tiesų gavo. Pažymėtina ir tai, kad iš pateikto Pažymėjimo turinio matyti, jog Lenkijos Respublikoje tinkamu asmens dalyvavimu procese bei pranešimu jam apie posėdį yra laikomas ir vien tik gynėjo dalyvavimas (22 b.l.). Byloje esantys Turko miesto rajono teismo 2012-12-21 nuosprendis ir Konino miesto apygardos teismo 2013-06-14 nuosprendis patvirtina, kad nuteistajam viso proceso metu atstovavo valstybės paskirtas gynėjas (59-70 b.l.). Esant tokioms aplinkybėms darytina išvada, kad nuteistojo R. P. teisės į gynybą ir tinkamą informavimą nebuvo pažeistos. Be to, pritartina prokurorės baigiamųjų kalbų apylinkės teisme metu išreikštai nuomonei, jog dėl to, kad asmeniškai negavo jam siųstų dokumentų, dalis atsakomybės tenka ir pačiam nuteistajam, nes jis nurodė konkretų adresą, kuriuo jam turėjo būti įteikiami dokumentai, tačiau šiuo adresu negyveno, iš karto išvyko į kitas užsienio šalis, o apie pasikeitusį adresą Lenkijos teismų neinformavo ir tolimesne proceso eiga nesidomėjo, nors turėjo galimybę sudaryti atstovavimo sutartį su Lietuvoje esančiu advokatu, kuris gintų jį Lenkijoje pradėtame baudžiamajame procese bei maksimaliai užtikrintų jo teises.
Pareiškėjo nuomone, Lenkijos Respublikos teismo pateiktame liudijime yra neaiškumų dėl piniginės sankcijos, kuri buvo skirta už tuo pačiu metu padarytą veiką, vykdymo, nes šios piniginės sankcijos vykdymas jau yra pripažintas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-11-20 nutartimi ir tai gali reikšti principo non bis in idem pažeidimą. Aukštesniojo teismo vertinimu, šis skundo argumentas taip pat yra nepagrįstas. Iš Turko miesto rajono teismo 2012-12-21 nuosprendžio matyti, kad R. P. už atitinkamų nusikalstamų veikų padarymą buvo paskirta 2 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir solidariai iš visų trijų kaltinamųjų Bankui S. A. Varšuvoje priteista 7286,00 zlotų, be to, priteistos 1756,44 zlotų dydžio išlaidos už valstybės skirto advokato pagalbą ir 400 zlotų dydžio teismo išlaidų (po trečdalį iš kiekvieno kaltinamojo) (59-66 b.l.). Konino miesto apygardos teismas 2013-06-14 nuosprendžiu pakeitė tik Turko miesto rajono teismo 2012-12-21 nuosprendžio dalį, susijusią su laisvės atėmimo bausmės dydžio kaltinamiesiems pakeitimu (R. P. laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki 1 metų 2 mėnesių), o likusi Turko miesto rajono teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista (67-70 b.l.). Taigi akivaizdu, kad Turko miesto rajono teismo 2012-12-21 nuosprendžiu R. P. buvo paskirtas ne tik laisvės atėmimas, bet ir priteistos atitinkamos pinigų sumos, todėl pagrindo daryti išvadai, kad asmuo už tą pačią veiką yra baudžiamas antrą kartą, nėra. Svarbu ir tai, kad piniginė sankcija ir laisvės atėmimo bausmė yra vykdomos atskirai, todėl Lenkijos Respublikos teisminės institucijos dėl šių abiejų bausmių vykdymo pagrįstai kreipėsi atskirais prašymais. Skunde nurodyta aplinkybė, kad minėtame nuosprendyje ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-11-10 nutartyje (29 b.l.) yra nurodytos skirtingos sumos, taip pat neleidžia daryti išvados, kad tai yra dvigubas baudimas. Pažymėtina, kad iš Panevėžio miesto apylinkės teismo bylos Nr. T-550-768/2014, kurioje R. P. atžvilgiu buvo priimta nutartis dėl piniginės sankcijos pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje, matyti, jog į nutartyje nurodytą iš R. P. priteistą sumą papildomai yra įskaičiuotos teismo proceso išlaidos (byla Nr. T-550-768/2014, 9-14 b.l.), kurios teismo nuosprendyje nenurodytos, todėl natūralu, kad nuosprendyje ir nutartyje šios sumos nesutampa, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad priteista suma yra nepagrįsta ar dubliuojasi su laisvės atėmimo bausme.
Skunde teigiama, kad apylinkės teismas nepagrįstai atsisakė nuteistojo R. P. atžvilgiu taikyti BK 75 str. nuostatas. Pareiškėjo manymu, nusprendęs taikyti BK 75 str. nuostatas, teismas kitos valstybės nuosprendžio neperžiūri ir nešvelnina, tačiau, palikdamas bausmę ir jos dydį užsienio valstybės nuosprendžio ribose, privalomai turi taikyti nacionalinę teisę visais atžvilgiais, kurie numatyti Lietuvos Respublikos įstatymuose, o ne tik atskirą teisės aktų dalį, šiuo atveju – tik mechaniškai perkeliant bausmę ir pritaikant atitinkamus BK straipsnius, kuriais remiantis asmuo būtų teisiamas Lietuvoje. Pagrindo sutikti su tokiais skundo argumentais nėra. Pažymėtina, kad Lenkijos Respublikos Turko miesto rajono teismo 2012-12-21 nuosprendis, pakeistas Konino miesto apygardos teismo 2013-06-14 nuosprendžiu, yra įsiteisėjęs (įsiteisėjo 2013-06-14) ir vykdytinas. Nei Lietuvos Respublikos, nei Europos Sąjungos ar tarptautiniai teisės aktai nenumato galimybės revizuoti kitos valstybės įsiteisėjusių sprendimų – šie sprendimai pripažįstami ir vykdomi tokie, kokie yra priimti prašančios tokį sprendimą pripažinti valstybės, arba atsisakoma juos pripažinti ir vykdyti. BK 75 str. nuostatų taikymas yra tiesiogiai susijęs su nuosprendžiu nuteistajam skiriama bausme, bet ne su jos vykdymo sąlygomis, todėl Lietuvos teismui savo iniciatyva nuteistojo atžvilgiu taikant BK 75 str. nuostatas būtų revizuojamas įsiteisėjęs kitos valstybės teismo sprendimas, kas reikštų kišimąsi į šios valstybės teisingumo vykdymą. Atsižvelgiant į tai, nepritartina ir skundo argumentui, kad apylinkės teismas nepagrįstai rėmėsi Panevėžio apygardos teismo 2013-10-09 nutartimi, kurioje nurodyta, kad peržiūrėti nuosprendį ir švelninti paskirtą bausmę gali tik asmenį nuteisusios valstybės teismas. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, net ir Lietuvos Respublikoje Lietuvos teismui priėmus nuosprendį BK 75 str. nuostatas nuteistojo atžvilgiu galima taikyti tik ribotą laiką, t.y. kai nepasibaigęs baudžiamosios bylos teisminis nagrinėjimas, t.y. pirmosios ar apeliacinės arba kasacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-7-386-746/2015). Iš bylos medžiagos matyti, kad prašomas pripažinti ir vykdyti Turko miesto rajono teismo 2012-12-21 nuosprendis jau yra peržiūrėtas apeliacine tvarka ir toliau skundžiamas nebuvo, taigi baudžiamosios bylos teisminis nagrinėjimas baigtas, todėl šiuo atveju BK 75 str. nuostatos atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką vis tiek negalėtų būti taikomos.
Atsižvelgiant į aptartų aplinkybių visumą darytina išvada, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartis yra teisėta bei pagrįsta, todėl jos keisti ar naikinti skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 362 str., 364 str. 8 d. 1 p., teismas
nutarė:
atmesti nuteistojo R. P. gynėjo advokato Arnoldo Šukaičio skundą ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartį.
Nutartis neskundžiama.