Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Milda Skersienė

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininkų uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ir R. R. atskirąjį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2024 m. balandžio 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus T. K. pareiškimą skolininkams uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ ir R. R. dėl teismo įsakymo išdavimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Kreditorius T. K. pateikė teismui pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkams uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ ir R. R. dėl 154 000 Eur sumos, kurią sudaro 124 000 Eur negrąžintas avansas ir 30 000 Eur nuostoliai, 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 1 660,77 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

4. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 320) straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

5. Šioje byloje skolininkai skundžia pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria teismas tenkino kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių – skolininkų turto arešto – taikymo.

6. Tiek apeliantai su atskiruoju skundu, tiek kreditorius su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė teismui papildomus įrodymus. CPK 314 straipsnis reglamentuoja naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimą. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama, tačiau šis draudimas nėra absoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Pasisakant dėl skolininkų ir kreditoriaus teikiamų papildomų dokumentų, matyti, jog šie dokumentai gali būti reikšmingi, siekiant tiksliau nustatyti ir įvertinti faktines aplinkybes, kurios reikšmingos atskirojo skundo išnagrinėjimui, todėl naujai pateikti įrodymai priimtini ir pridėtini prie bylos. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, proceso dalyvių teisės, pasinaudojus CPK 314 straipsnyje numatyta išimtimi pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, pažeistos nebus.

7. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo, priimto toje konkrečioje byloje, įvykdymą, kitaip tariant, eliminuoti galimą jo neįvykdymo riziką. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą lemia galima grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams.

8. Vadovaudamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti / pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, t. y., nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje.

9. Šioje byloje kreditorius prašė išduoti teismo įsakymą skolininkams UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir R. R. dėl 154 000 Eur sumos, kurią sudaro 124 000 Eur negrąžintas avansas ir 30 000 Eur nuostoliai, 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 1 660,77 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Reikalavimą grindė 2023 m. gruodžio 1 d. šalių sudaryta preliminariąja sutartimi dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – turto), pardavimo, taip pat 2024 m. kovo 7 d. preliminarios sutarties pakeitimu ir laidavimo sutartimi. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nevykdant sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, kreditoriaus teisė reikalauti iš skolininkų sumokėto avanso ir nuostolių priteisimo sudaro šios bylos įrodinėjimo dalyką. Bylos aplinkybės, susijusios su šalis siejančiomis materialiosiomis teisėmis ir pareigomis ir jų (ne) vykdymu, bus patikrintos ir įvertintos tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Šioje proceso stadijoje teismas netiria byloje pateiktų įrodymų ir negali konstatuoti aplinkybių, kurios dar nėra ištirtos ir įvertintos. Taigi, kiek teisėti ir pagrįsti kreditoriaus reikalavimai skolininkams, bus įvertinta išnagrinėjus bylą iš esmės. Byloje 2024 m. balandžio 5 d. kreditoriaus pareiškimo pagrindu buvo išduotas teismo įsakymas, tačiau jis, skolininkams pareiškus prieštaravimus, neįsiteisėjo; kreditorius pareiškė ieškinį byloje, taigi išduotas teismo įsakymas Tauragės apylinkės teismo 2024 m. gegužės 27 d. nutartimi buvo panaikintas, o ieškinys priimtas.

10. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje kaip viena iš būtinųjų jų taikymo sąlygų nustatomas tik tikėtinas ieškinio pagrįstumas.

11. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodė, jog kreditorius su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo pateikė rašytinius įrodymus, tikėtinai pagrindžiančius jo pareikštus materialinius reikalavimus, taigi laikė pareiškimą tikėtinai pagrįstu.

12. Skolininkai atskirajame skunde ginčija šią pirmosios instancijos teismo konstatuotą vieną iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, teigdami, kad teismas nepagrindė išvados dėl kreditoriaus reikalavimo tikėtino pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas tokius apeliantų argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

13. Pagal susiformavusią teismų praktiką, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas visų pirma atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie vertinimą. Šioje civilinio proceso stadijoje, kai sprendžiamas tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas, vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinant, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015). Teismas, įvertindamas atitinkamų apribojimų nustatymo poreikį, nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų visumos pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovei palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali tapti sunkesnis ar neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1816-302/2018; Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-40-236/2019; Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-261-450/2019). Pagal prima facie doktriną ieškinio tikėtino pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016, 2020 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-732-943/2020).

14. Nagrinėjamu atveju kreditorius aiškiai nurodė pareiškimo dalyką ir pagrindą – suformulavo pareiškimo reikalavimus, paaiškino faktines aplinkybes ir pridėjo įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus. Šioje proceso stadijoje, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne) taikymo, priešingai nei teigia skolininkai, teismas neturėjo iš esmės vertinti pareiškimo faktinių ir teisinių argumentų, atlikti įrodymų tyrimą ir vertinimą. Teismas, preliminariai įvertinęs pareiškimo pagrįstumą (pagrindą ir dalyką, faktines aplinkybes, kartu su pareiškimu pateiktus įrodymus), nenustatė akivaizdžių duomenų dėl kreditoriaus pareiškimo nepagrįstumo ar kad kreditorius savo interesus gintų aiškiai netinkamu būdu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga įrodyta.

15. Vertinant, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui (t. y. antra būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga), pažymėtina, jog CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik išanalizavus konkrečios situacijos faktines aplinkybes. Kiekvienu atveju vertinant aplinkybes, kuriomis šalis įrodinėja grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, ir nusprendžiant dėl jų pakankamumo išvadai, jog egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis, turi būti atsižvelgiama į aplinkybių visumą, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms.

16. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, jog byloje, kurioje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti reikšminga ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, jo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne) sąžiningumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2018 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-499-943/2018; 2020 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-896-302/2020). Taip pat Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai išplėtotoje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo praktikoje nurodoma, kad tokio išimtinio ir itin atsakovo interesus varžančio procesinio instituto kaip turto areštas taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia įtikinamų argumentų ir (ar) įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar galimus atlikti veiksmus, siekiant išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-550-330/2019).

17. Atskirajame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nenustatė skolininkų nesąžiningo elgesio, nepateikė duomenų apie jų atliktus ar atliekamus veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma), nes skolininkai jokių nesąžiningų veiksmų nėra atlikę.

18. Nors pirmosios instancijos teismas tiesiogiai neįvardijo nesąžiningų skolininkų veiksmų, tačiau pažymėjo, kad teismų praktikoje nurodoma, jog atsakovo galimų ketinimų nesąžiningumą teismas gali nustatyti ne tik iš jo elgesio, galimai nurodančio pasirengimą atlikti veiksmus, kurie apsunkintų teismo sprendimo įvykdymą, tačiau ir iš jo ankstesnių, jau atliktų veiksmų, nors tiesiogiai nesusijusių su teismo sprendimo vykdymo pasunkinimu arba padarymu įvykdymą negalimu, bet aiškiai nesąžiningų (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-648-585/2020; 2021 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-713-516/2021).

19. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytais argumentais, kad nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą ir būsimo teismo sprendimo neįvykdymo realią grėsmę pagrindžia skolininkų nesąžiningi veiksmai, sudarant preliminariąją sutartį su kreditoriumi dėl buto pardavimo, o būtent tai, kad preliminariosios sutarties (jos pakeitimo) sudarymo metu skolininkų turtinė padėtis jau buvo itin sunki ir skolininkams neabejotinai buvo žinoma, kad įmonė nebus finansiškai pajėgi įvykdyti preliminariąją sutartį (jos pakeitimą) ir pagrindinė sutartis nebus sudaryta. Pagal skolininkų pateiktą UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2023 m. gruodžio 31 d. balansą, 2022 metais įmonė turėjo 4 273 312 Eur, 2023 metais – 8 300 619 Eur įsiskolinimų. Iš kreditoriaus kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktų duomenų matyti, kad iki preliminariosios sutarties sudarymo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu buvo nagrinėtos 9 civilinės bylos dėl skolos, avansų priteisimo, buvo išnagrinėtos 5 bylos, kuriose ieškiniai patenkinti. Iki 2024 m. kovo 7 d. preliminarios sutarties pakeitimo ir laidavimo sutarties sudarymo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu buvo nagrinėta 16 civilinių bylų dėl skolos, avansų priteisimo, piniginių reikalavimų, atsiradusių iš sutarčių, buvo išnagrinėta 10 bylų, kuriose ieškiniai patenkinti, priimti teismo įsakymai.

20. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, abejoti skolininkų sąžiningumu suteikia pagrindą ir tokios aplinkybės, kad pardavėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ilgą laiką vilkino pagrindinės sutarties sudarymą, nors pagal šalių susitarimą pagrindinė sutartis turėjo būti sudaryta ne vėliau kaip iki 2024 m. vasario 29 d. Nors 2024 m. kovo 7 d. šalių pasirašytu preliminariosios sutarties pakeitimu pagrindinės sutarties sudarymo terminas buvo pratęstas iki 2024 m. kovo 31 d., tačiau pagrindinė sutartis iki šios dienos nesudaryta. Pardavėjas nėra tapęs turto savininku, turtas iki šiol įregistruotas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu.

21. Skolininkų teigimu, nepagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados apie didelę reikalavimo sumą. Skolininkai kartu su atskiruoju skundu pateikė naujausią turimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinę atskaitomybę už praėjusius finansinius metus, pažymėdami, kad praėjusias finansiniais metais UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo 250 819 Eur grynąjį pelną, didelės vertės turtą. Tačiau skolininkų akcentuojamas balanso duomuo – grynojo pelno rodiklis, nepatvirtina įmonės geros finansinės padėties, nes svarbu įvertinti tai, kad 2023 metais įmonė turėjo įsiskolinimų už 8 300 619 Eur. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai byloje nustatė, kad skolininkų atžvilgiu vykdomi priverstiniai išieškojimai, kurie viršija kreditoriaus prašomą priteisti sumą. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad dalis įmonės turto yra areštuota, daliai įregistruota hipoteka. Pagal kreditoriaus pateiktus viešus duomenis, UAB „(duomenys neskelbtini)“ turi pradelstą įsiskolinimą tiek Valstybinei mokesčių inspekcijai, tiek Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai.

22. Pažymėtina, jog, nors didelė ieškinio suma pati savaime nepagrindžia poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones – skolininkės turto areštą, tačiau ieškinio sumos dydis yra vienas iš kriterijų, kuriais remiantis gali būti nusprendžiama dėl kilsiančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-944-798/2021; 2021 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1059-464/2021).

23. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad priešingai nei teigia apeliantai, nors reikalavimas yra pareikštas dviem skolininkams, tai nemažina skolos neišieškojimo rizikos, kadangi laiduotojas R. R. taip pat turi daug pradelstų neįvykdytų įsiskolinimų, jo turimas nekilnojamasis turtas yra areštuotas. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad laiduotojo turtas buvo areštuotas ir laidavimo sutarties sudarymo metu, taigi laidavimas šiuo atveju negali užtikrinti kreditoriui skolos grąžinimo.

24. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, egzistuojant būtinąsias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas ir pagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones.

25. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą.

26. Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo šioje proceso stadijoje nespręstina – jos bus paskirstytos pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės.

Dėl bylos procesinės baigties

27. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines situacijos aplinkybes, pagrįstai patenkino kreditoriaus prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis kaip teisėta ir pagrįsta paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2024 m. balandžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.