Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Daivos Jankauskienės, teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant išteisintajam J. D., jo gynėjai advokatei Jūratei Matonienei, nukentėjusiajai R. V., jos atstovui advokatui Liutaurui Lukošiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios R. V. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo J. D., pagal jam pateiktą privatų kaltinimą padarius nusikaltimą, numatytą BK 154 str. 1 d., išteisintas nesant jo veiksmuose šio nusikaltimo sudėties.

Taip pat nukentėjusiosios R. V. prašymas dėl 10 000 Lt priteisimo neturtinei žalai atlyginti ir bylos vedimo išlaidų atlyginimo atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. D. privataus kaltinimo tvarka pagal BK 154 str. 1 d. buvo kaltinamas tuo, kad 2012-11-04 pareiškimu kreipėsi į (duomenys neskelbtini) paskleisdamas apie R. V. tikrovės neatitinkančią informaciją neva tai ji 2012 m. balandžio mėn., (duomenys neskelbtini), atliekant žemės sklypo ženklinimo darbus, vartojo J. D. atžvilgiu necenzūrinius žodžius, išvadino jį ,,debilu“, ,,psichiniu turinčiu baltą bilietą“. Baltą bilietą reikėtų suprasti kaip 1991-01-13 įvykių dalyvio pažymėjimą. To ji nedariusi. Šie J. D. teiginiai yra neteisingi, prasimanyti. Kadangi ji dirbo A. P. vidurinėje mokykloje ir (duomenys neskelbtini) pagrindinėje mokykloje istorijos mokytoja, jo pareiškimo tyrimas, medžiagos rinkimas pažemino ją kolegų, moksleivių ir moksleivių tėvų akyse. Ji prarado jų pasitikėjimą. Be to, J. D. savo pareiškime nurodė ir 2010 m. sausio mėn., laikraščio ,, (duomenys neskelbtini)“ straipsnį, kurio ji nerašė. J. D. prašė įvertinti jos, kaip istorijos mokytojos elgesį ir spręsti klausimą dėl jos atitikimo užimamoms pareigoms.

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji R. V. prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir pripažinti J. D. kaltu pagal BK 154 str. 1 d. Skunde ji teigia, kad teismas nevertino to, ar J. D. (duomenys neskelbtini) pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją ir ar ji gali paniekinti ar pažeminti kitą žmogų. Beveik visi liudytojai – A. S., T. J., O. K., A. D., yra artimai susiję su J. D., todėl jų parodymai vertintini kritiškai, kaip tendencingi, nes šie asmenys dėl giminystės ryšių yra suinteresuoti padėti J. D.. Tuo tarpu vienintelis galimai objektyvus liudytojas S. J., tiesiogiai dalyvavęs įvykyje, nurodė negalintis nei pasakyti žodžių, kurie buvo išsakyti asmenų dalyvavusių matuojant žemės ribas, nei patvirtinti ir identifikuoti bet kokių žodžių, pasakytų susitikimo metu. Be to, jo parodymai buvo suderinti jau prieš teismo posėdį, analogiškai ir A. S. atveju pateikiami neva rašytiniai paaiškinimai. Nei vienas liudytojas nesugebėjo rišliai ir aiškiai nupasakoti įvykio aplinkybių, tik nukentėjusioji, o visų kitų liudytojų versijos skiriasi, nes po kiekvienos apklausos pasakoma papildomai, kaip vienaip ar kitaip neva nukentėjusioji išvadino J. D.. Tuo tarpu nukentėjusiosios artimieji, t. y. A. K., D. K. liudija, kad nukentėjusioji nevartojo jokių įžeidžiančių žodžių J. D. atžvilgiu ir parodė, kad būtent J. D. nuolat įžeidinėja nukentėjusiąją. Taigi, apeliantės nuomone, buvo neteisingai vertinti liudytojų parodymai, kiti įrodymai (BPK 20 str.). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad J. D. paskleista informacija (žinia), apie tai, kad nukentėjusioji jį yra išvadinusi debilu, psichiniu, turinčiu baltą bilietą, yra tikrovės neatitinkanti informacija. Skunde pažymima, jog J. D. tikslingai teikė pareiškimą, jau iš anksto žinodamas, kur nukentėjusioji dirba – mokykloje. Todėl kreipdamasis į (duomenys neskelbtini), jis turėjo tikslą – kad minėtas pareiškimas, kartu su nurodymais, iš mokyklą kontroliuojančios savivaldybės įstaigos būtų pateiktas nukentėjusiosios darbdaviui, nors pareiškime nėra jokių išvardintų faktų apie darbo drausmės pažeidimus. Pareiškime iš esmės prašoma įvertinti mokyklos darbuotojo elgesį bei tinkamumą užimamos pareigoms, remiantis melaginga informacija. Akivaizdu, kad šiuo pareiškimu buvo siekiama tik vieno – pažeminti mokytoją R. V. jos darbdavių, kolegų ir mokinių bei jų tėvų akyse. Todėl tokie melagingi pranešimai realiai pakirto pasitikėjimą mokytoja. Nukentėjusioji buvo priversta iškęsti pažeminimą, kai jai reikėjo aiškintis savo darbdavio sudarytai komisijai, o tyrimo metu nebuvo nustatyta jokių jos etikos pažeidimų. J. D. suvokė, kad 2012-11-08 pateikęs pareiškimą (duomenys neskelbtini) su melaginga, tikrovės neatitinkančia informacija, sąmoningai šmeižė nukentėjusiąją. J. D. pareiškime neišreiškė nuomonės, o nurodė konkrečią informaciją (žinią), tačiau ištyrus įvykio aplinkybes nustatyta, kad tokios informacijos (žinių) nėra ir nebuvo, taigi jie buvo išgalvoti turint kitų tikslų – paniekinti nukentėjusiąją. Todėl apeliantė teigia, kad J. D. veiksmuose yra nusikaltimo sudėtis, numatyta BK 154 str. 1 d.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji savo skundą palaikė, jos atstovas advokatas prašė J. D. pripažinti kaltu pagal BK 154 str. 1 d., o išteisintojo gynėja prašė skundą atmesti, J. D. prašė priteisti 400 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Nukentėjusiosios apeliacinis skundas atmetamas, tačiau skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 4 p.).

R. V. savo apeliaciniame skunde prašo J. D. pripažinti kaltu pagal BK 154 str. 1 d., nes jo veiksmuose yra šio nusikaltimo sudėties požymių. Sutikti su tokiu apeliantės skundo reikalavimu ir jį pagrindžiančiais argumentais negalima.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog J. D. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. 1 d., ir dėl šios veikos pastarasis išteisintas pagrįstai. Priimdamas nuosprendį ir padarydamas jame atitinkamas išvadas, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos tinkamai įvertino ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl J. D. kaltės.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. numatyto nusikaltimo dispoziciją šmeižimas reiškia paskleidimą apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami paskleidus negatyvią, visuomenės akyse asmenį diskredituojančią informaciją. Nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-437/2008, Nr. 2A-1/2009). Nuomonė turi vertinamąjį, atspindimąjį pobūdį, o nauja informacija – konstatuojamąjį pobūdį, nes ja teigiami iki tol neišsakyti faktinio pobūdžio duomenys pateikiami kaip objektyviai egzistuojantys. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką daromas aiškus faktinių pranešimų ir vertinimų atribojimas: faktus galima patikrinti, o vertinimų įrodyti neįmanoma, tačiau netgi vertinamasis samprotavimas privalo turėti pakankamą faktinį pagrindą, nes vertinamieji samprotavimai, neturintys faktinio pagrindo, gali būti traktuojami kaip peržengiantys ribas.

Vertinant šios bylos aplinkybes nustatyta, kad savo pareiškime (duomenys neskelbtini) J. D. prašė įvertinti R. V., dirbančios (duomenys neskelbtini) mokykloje ir A. P. vidurinėje mokykloje (duomenys neskelbtini) mokytoja, elgesį 2012 m. balandžio mėn., kuomet, girdint ir matant pašaliniams asmenims, ji J. D. išvadino necenzūriniais žodžiais ,,debilu, psichiniu turinčiu baltą bilietą“ (baltą bilietą, jis galvoja, įvardijo dėl 1991-01-13 įvykių jo turimo pažymėjimo), dėl ko jis pasijuto įžeistas, pažemintas ir įskaudintas, kadangi tų įvykių (1991 m. sausio 13-osios) metu buvo sužalotas. Taip pat V. D. pareiškime nurodė, kad jam žinoma, kad 2010 m. sausio mėn., R. V. apie 1991 m. sausio įvykius pasisakė laikraštyje išspausdintame straipsnyje. J. D. prašė įvertinti situaciją kurioje pasireiškė netinkamas R. V. elgesys kaip istorijos mokytojos ir spręsti klausimą dėl jos tinkamumo mokyti vaikus. Šie duomenys leido pirmosios instancijos teismui padaryti teisingą išvadą, jog J. D. (duomenys neskelbtini) pateikė savo nuomonę dėl R. V. netinkamumo dirbti pedagoginį darbą, remiantis J. D. turima informacija apie R. V. veiksmus, 2012 metų balandžio mėnesį. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad apylinkės teismas neteisingai vertino liudytojų parodymus, kitus įrodymus (BPK 20 str.), todėl padarė neteisingą išvadą, kad J. D. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 154 str. 1 d., sudėties, tačiau šiuo atveju pažymėtina, kad J. D. savo pareiškime išdėstė tikrovėje buvusią konfliktinę situaciją, kurią patvirtino liudytojai. Iš A. S., A. D., T. J., S. J., P. J. parodymų matyti, kad nukentėjusioji, matuojant žemes, elgėsi netinkamai, garsiai šaukė, vyko apsižodžiavimas. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad dauguma šių liudytojų yra vienaip ar kitaip giminystės, svainystės ir kitais ryšiais susiję su J. D., tačiau atkreiptinas dėmesys, kad liudytojas S. J., kuris yra UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ inžinierius, yra visiškai svetimas asmuo šio įvykio dalyviams, todėl jo parodymais abejoti pagrindo nėra. Pastarojo liudytojo parodymai sutampa su kitų minėtų liudytojų parodymais, todėl apylinkės teismas pagrįstai visų liudytojų parodymus įvertino kaip patvirtinančius buvusį apsižodžiavimą laukuose. Neapgrįsti skundo teiginiai, jog liudytojai nesugebėjo rišliai ir nuosekliai nupasakoti situacijos, o jų versijos skiriasi. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, visi asmenys nurodė įvykio aplinkybes, teigdami, jog R. V. J. D. vadino įvairiais nepagarbiais žodžiais. Pažymėtina, kad nuomonės išsakymas kompetentingam organui, nėra nusikalstama veika net ir tada kai paaiškėja, kad ją išsakęs asmuo klydo.

Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog pareiškime (duomenys neskelbtini) yra pateikta ir J. D. nuomonę pagrindžianti informacija apie 2012 metų balandžio mėnesį įvykusį konfliktą. Informacijos paskleidimas – tai įstatyme nurodyto pobūdžio informacijos perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo veikia tiesiogine tyčia, t. y. suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, ir sąmoningai tai daro. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, matyti, jog konfliktas tarp J. D. ir R. V. iš tikrųjų buvo, todėl J. D., kreipdamasis į atitinkamą instituciją, buvo įsitikinęs savo teisumu ir veikė, norėdamas, jog būtų sprendžiamas klausimas dėl R. V. tinkamumo mokyti vaikus. Kaip jau buvo minėta, konfliktas ir apsižodžiavimas su R. V. buvo, todėl nepagrįstas skundo teiginys, jog ši informacija yra melaginga. Apeliaciniame skunde labai daug dėmesio skiriama J. D. pareiškime nurodytiems žodžiams ,,debilas“, ,,psichinis turintis baltą bilietą“ ir šių žodžių reikšmei, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog šioje byloje nagrinėjamas ne J. D. įžeidimas jį pavadinant minėtais žodžiais, o bendrai netinkamų (nepagarbių, įžeidžiančių) žodžių viešas vartojimas, kas J. D. įsitikinimu nedera su pedagogine R. V. veikla. Visiškai nepagrįstas skundo teiginys, jog J. D. tikslą apšmeižti R. V. įrodo pareiškimo pateikimas būtent (duomenys neskelbtini), o ne mokyklos, kurioje dirba privati kaltintoja vadovybei, tam kad ,,iš aukščiau“ būtų patikrintas mokytojos darbas. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, J. D. pareiškimo išsiuntimas (duomenys neskelbtini), rodo jo norą pateikti informaciją valstybinei institucijai – Švietimo skyriui, pagal kompetenciją vykdančiam mokyklų veiklos priežiūrą. Duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog J. D. žinojo, kad skundas bus persiųstas mokyklai, kur bus sudaryta darbo grupė pareiškimui tirti – privati kaltintoja nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nepateikė ir nenurodė galimo jų šaltinio. Be to, pažymėtina ir tai, jog nepriklausomai nuo to į kokią valstybinę įstaigą, turinčią teisę nagrinėti pareiškimą J. D. kreipėsi, nepriklausomai nuo to, ar J. D. kreipimasis dėl R. V. elgesio buvo pagrįstas, J. D., kreipdamasis į atitinkamą instituciją, buvo įsitikinęs savo teisumu, nors galbūt savaip inter­pre­tuo­damas ir sutirštindamas savo turimą informaciją apie nukentėjusiosios elgesį, tačiau veikė, jo su­pra­ti­mu, norėdamas išsiaiškinti ar R. V. gali dirbti pedagoginį darbą, kreipdamasis į kompetentingą instituciją. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog J. D. pareiškimą nagrinėjo ribotas ratas asmenų. Vienas iš šmeižimo turinį sudarančių po­žy­mių – informacijos perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai ati­tin­ka­mo turinio žinios tampa žinomos pareigūnams dėl jų tarnybinių pareigų vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, jei ši informacija pareigūnų nėra pranešama tretiesiems asmenims. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog būtent Švietimo skyrius ir yra tretysis asmuo, kuriam buvo pateikta informacija, tačiau su tokiu skundo argumentu sutikti negalima, kadangi būtent Švietimo skyrius atlieka savivaldybės mokyklų veiklos priežiūrą. Šiuo at­veju apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, tokių duomenų nenurodė ir apeliantė savo skunde, kad J. D. pareiškimo turinys buvo paskleistas tretiesiems asmenims, nesu­­sijusiems su pareiškimo nagrinėjimu.

Nesant pagrindo daryti išvadą, kad J. D. turėjo tikslą pateikti tikrovės neatitinkančią informaciją ir kad tokia informacija buvo paskleista, nėra pagrindo ir spręsti, kad jis siekė tyčia pažeminti, paniekinti R. V. ar pakirsti kitų asmenų pasitikėjimą ja.

Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jį ir priimti naują, kuriuo J. D. nuteisti pagal BK 154 str. 1 d., kaip to prašoma R. V. apeliaciniu skundu, pagrindo nėra. Todėl nukentėjusiosios skundo motyvai, kad J. D. pareiškimu buvo siekiama tik vieno – pažeminti ją kaip mokytoją jos darbdavių, kolegų ir mokinių bei jų tėvų akyse, tokie melagingi pranešimai realiai pakirto pasitikėjimą mokytoja, o J. D. suvokė, kad pareiškimu teikia melagingą, tikrovės neatitinkančią informaciją, tuo sąmoningai šmeižė nukentėjusiąją, yra atmetami kaip nepagrįsti.

Byloje R. V. kaip nukentėjusioji ir privati kaltintoja buvo pateikusi reikalavimą priteisti iš J. D. 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kadangi J. D. skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai išteisintas pagal BK 154 str. 1 d., nes nepadarė šios veikos, todėl pagrįstai apylinkės teismas šio reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo netenkino. Tačiau apylinkės teismas nurodė, kad prašymą dėl neturtinės žalos priteisimo atmeta, nors BPK 115 str. 3 d. 2 p. nurodyta, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Tokiu būdu apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje netinkamai išspendė civilinio ieškinio klausimą. Tai yra pagrindas keisti skundžiamą nuosprendį dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 4 p.), t. y. civilinio ieškinio klausimo nurodant, kad R. V. pateiktas reikalavimas priteisti iš J. D. 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti paliekamas nenagrinėtas.

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, J. D. išreiškė reikalavimą priteisti 400 Eur bylinėjimosi išlaidų. Iš bylos duomenų matyti, kad J. D. apeliacinės instancijos teisme, kuris vyko dėl nukentėjusiosios R. V. paduoto apeliacinio skundo, gynė advokatė J. M.. Ji dalyvavo dviejuose teismo posėdžiuose apeliacinės instancijos teisme, kurių pirmas buvo atidėtas (pirmame posėdyje dalyvavo ir valstybės skirta advokatė), atsiliepimų bei papildomų įrodymų neteikė. Byloje yra mokėjimo nurodymas, iš kurio matyti, kad J. D. advokatų profesinei bendrijai „(duomenys neskelbtini)“ sumokėjo 400 Eur. Tačiau daroma išvada, kad prašoma suma yra per didelė, todėl ji yra mažinama ir iš nukentėjusiosios R. V. priteistina išteisintajam J. D. 150 Eur (kas atitinka 517,92 Lt) advokato atstovavimo išlaidų.

Byloje gautas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštas, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos J. D., išlaidas iki 2015-01-28 sudaro 61,72 Eur (213,10 Eur) (2 t., 43 b. l.). BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš J. D. nepriteistinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p. kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nuosprendį pakeisti nurodant, nukentėjusios R. V. civilinį ieškinį dėl 10 000 litų priteisimo neturtinei žalai atlyginti palikti nenagrinėtą.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Priteisti iš nukentėjusios R. V. išteisintajam J. D. 150 Eur advokato atstovavimo išlaidų.