- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-05
- Bylos Nr.
- e2A-1015-643/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-33048-2018-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulyė-Jankūnienė, Andrutė Kalinauskienė, Margarita Stambrauskaitė
- Ieškovas
- D. V., J. V.
- Atsakovas
- SIA „B2Kapital“
- Advokatai
- Paulius Markovas
- Kategorijos
- 1.1.4.3Ieškinio senatis
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovių apeliančių D. V. ir J. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių D. V. ir J. V. ieškinį atsakovei SIA „B2Kapital“ dėl kredito sutarties sąlygos pripažinimo nesąžininga ir negaliojančia, palūkanų pakeitimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, antstolė Virginija Meškauskienė,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovės kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurio dalies reikalavimų dėl sutarties sąlygų pakeitimo atsisakė teismo posėdyje, prašydamos pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio 2007 m. gruodžio 14 d. Kredito sutarties „Laisvai”, Nr. LL07/12/40D, 5.2. p. sąlygas. Ieškovės taip pat prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, jog 2007 m. gruodžio 14 d. ieškovės D. V. ir J. V. sudarė su pradiniu kreditoriumi „Nordea Bank Finland Plc“ kredito sutartį „Laisvai”, Nr. LL07/12/40D. Bankas suteikė ieškovėms 75 362,32 Eur kreditą, kurį atsakovės turėjo grąžinti iki 2017 m. lapkričio 30 d. Pradinis kreditorius vienašališkai nutraukė kredito sutartį su ieškovėmis, joms nesilaikant mokėjimo pagal kreditą grąžinimo grafiko.
3. 2015 m. liepos 3 d. pardavus ieškovėms priklausantį nekilnojamąjį turtą, pradiniam kreditoriui buvo grąžinta dalis skolos – 55 926,90 Eur. 2017 m. rugsėjo 25 d. reikalavimo perleidimo sutartimi pradinis kreditorius, kurio pavadinimas keitėsi į „Luminor Bank AB“, visas reikalavimo teises į sandorį perleido atsakovui „B2Kapital” SIA, kuris tapo naujuoju kreditoriumi.
4. Nurodo, jog 2018 m. spalio 4 d. ieškovė D. V. gavo antstolės Virginijos Meškauskienės pažymą Nr. B-32854, iš kurios jai tapo žinoma, kad atsakovo skaičiuojamas skolos likutis pagal kredito sutartį „Laisvai” yra 52 625,96 Eur.
5. Ieškovė D. V. kreipėsi į atsakovą atstovaujančią UAB „Skolų rizikos sprendimai”, siekdama išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių, grąžinus daugiau kaip pusę skolos, jos likutis yra net 52 625,96 Eur. Ieškovei buvo paaiškinta, kad kreditorius skaičiuoja visas kredito sutartyje numatytas palūkanas. Ieškovės nurodo, jog jų sudarytos kredito „Laisvai” sutarties 5.2. punkte yra numatytos įsipareigojimų nevykdymo palūkanos.
6. Sutarties 5.2 nustatyta, kad už laiku nesumokėtas sumas skaičiuojamos 4, bet ne mažiau kaip 16 proc. palūkanų. Sąlyga „4, bet nemažiau kaip 16“ yra akivaizdžiai nelogiška ir nesuprantama. Ieškovių nuomone, šis sakinys yra dviprasmis, nelogiškas ir leidžia kreditoriams piktnaudžiauti. Teigia, jog buvo suteiktas vartojimo kreditas, kurio didžiąją dalį (55 926,90 Eur) ieškovės jau yra grąžinusios.
7. Nurodo, jog atsakovo reikalaujamos palūkanos daugiau kaip dvigubai viršijo skolos likutį (22 344,30 Eur) ir yra aiškiai neproporcingos bei neadekvačios. Pažymi, jog CK 6.872 straipsnio 2 dalyje įtvirtintoje teisės normoje žodžiai „iki paskolos suma bus grąžinta“ turi būti aiškinami siaurąja prasme, tai yra iki šalių sutarto paskolos grąžinimo termino, o ne iki realaus paskolos grąžinimo. Tuo tarpu, jei iki šalių sutarto paskolos grąžinimo termino, paskolos gavėjas nesumoka paskolos ir/ar už paskolos suteikimą mokėtinų palūkanų, jis privalo nuo nesumokėtos paskolos ir/ar už paskolos suteikimą mokėtinų palūkanų dalies mokėti paskolos davėjui palūkanas, kurios atlieka kompensacinio pobūdžio funkciją.
Šalies argumentai
8. Ieškovių teigimu, įstatymų leidėjas CK 6.874 straipsnio 1 dalyje įtvirtino taisyklę, kad paskolos gavėjas už laiku neįvykdytą mokestinę prievolę (tai yra laiku negrąžintą paskolos sumą ir/ar sutartyje nustatyto dydžio palūkanas už naudojimąsi paskolos suma) privalės paskolos davėjui mokėti kompensacinio pobūdžio palūkanas (kurių dydis, tuo atveju jei šalys nebus sutartyje sutarusios dėl kitokio, nustatytas 6.210 straipsnyje) bei 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytas procesinio pobūdžio palūkanas. Ieškovių nuomone paskolos gavėjas iki paskolos sutartyje nustatyto paskolos grąžinimo termino privalo mokėti palūkanas, kurios atlieka atlyginimo funkciją už naudojimąsi paskolos suma, o nuo to momento, kai paskolos gavėjas praleidžia paskolos sutartyje nustatytą terminą paskolai grąžinti iki to momento, kai faktiškai grąžina paskolą, paskolos gavėjas privalo mokėti paskolos davėjui kompensacinio pobūdžio palūkanas už negrąžintą paskolos dalį, kuria paskolos davėjas dėl paskolos gavėjo kaltės negali naudotis ir tokiu būdu patiria nuostolius.
9. Teigia, jog sudarė vartojimo kredito sutartį pagal kredito davėjo iš anksto paruoštas sąlygas. Taigi, vartojimo kredito sutartimi šalys sutarė dėl 5,25 proc. dydžio palūkanų, kurios turi būti sumokėtos iki viso Vartojimo kredito sutartyje nurodyto kredito grąžinimo termino, tai yra iki 2017 m. lapkričio 30 d. Šalys aiškiai susitarė, jog 5,25 proc. dydžio palūkanos atlieka tik atlyginimo už naudojimąsi kredito suma funkciją ir yra skaičiuojamos iki 2017 m. lapkričio 30 d. (kredito grąžinimo termino). Šalių sudarytoje sutartyje nėra apibrėžta palūkanų funkcija, todėl kreditoriaus vienašalis argumentas, kad buvo susitarta dėl mokėjimo funkciją atliekančių 16 proc. dydžio palūkanų iki paskolos sumos grąžinimo laikytinas neatitinkančiu kitos, silpnesniosios sandorio šalies, vartotojo interesų, yra nesąžiningas.
10. Ieškovės pažymėjo, jog nėra praleidusios ieškinio senaties termino reikšti reikalavimą dėl kredito sutarties sąlygos pripažinimo nesąžininga ir negaliojančia, apie nesąžiningą palūkanų skaičiavimą tapo žinoma 2018 m. spalio 4 d. iš antstolės Virginijos Meškauskienės rašto Nr. B-32854. Ieškovės grindžia ieškinį tuo, kad sutarties sąlygos dėl palūkanų yra tokios painios ir dviprasmiškos, kad, tik pradėjus realiai jas išieškoti, jos suprato apie ieškovo vertinimą dėl jų dydžio.
11. Šalių sudarytoje sutartyje nėra apibrėžta palūkanų funkcija, todėl kreditoriaus vienašalis argumentas, kad buvo susitarta dėl mokėjimo funkciją atliekančių 16 proc. dydžio palūkanų iki paskolos sumos grąžinimo laikytinas neatitinkančiu kitos, silpnesniosios sandorio šalies, vartotojo interesų, yra nesąžiningas. Tokių palūkanų išieškojimas kartu su įstatyme nustatyto dydžio palūkanomis į ateitį neatitinka vartotojo interesų, neproporcingai apsunkina jo padėtį. Vartojimo kredito sutartyje nustatytos galimai net iki 16 proc. palūkanos, atliekančios tik mokėjimo funkciją už suteiktą paskolą, yra pernelyg didelės, suponuoja neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties netinkamą vykdymą. Atsižvelgiant į tai, kad šiame punkte yra nurodyti du vienas kitam prieštaraujantys palūkanų dydžiai (4 ir 16 proc.), ieškovės prašo teismo nustatyti adekvatų ir proporcingą jų dydį – nustatyti, kad ieškovės turi mokėti 4 proc. metinių palūkanų nuo nesumokėtos sumos.
Šalies argumentai
12. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
13. Nurodė, jog pagal ieškovių sutartį joms buvo suteiktas 75 362,32 Eur kreditas vartojimo poreikiams tenkinti. Kredito sutartis nebuvo įvykdyta ir vadovaujantis Kredito sutarties nuostatomis nutraukta.
14. 2015 m. rugpjūčio 4 d. notaro vykdomuoju įrašu buvo nuspręsta Nordea Bank Finland Plc naudai iš ieškovių solidariai priverstinai išieškoti hipoteka užtikrinto skolinio įsipareigojimo sumą arba nesumokėtos skolos dalį su priklausančiomis palūkanomis, notaro vykdomojo įrašo išdavimo momentu tai sudarė 78 075,14 Eur. Be to, notaro vykdomajame įraše buvo nurodyta, kad papildomai išieškoma 16 (šešiolikos) proc. dydžio sutartinių palūkanų nuo negrąžinto kredito ir nesumokėtų palūkanų sumos (76 055,33 Eur) nuo 2015 m. liepos 3 d. iki vykdomojo įrašo visiško įvykdymo.
15. Teigia, jog ieškinys yra pateiktas praleidus ieškinio senatį, todėl vien šiuo pagrindu atmestinas. Nuo kredito sutarties sudarymo yra praėję daugiau nei 10 metų, todėl, akivaizdu, kad ieškovės yra praleidusios ieškinio senatį reikšti reikalavimą dėl kredito sutarties sąlygos pripažinimo nesąžininga ir negaliojančia. Pažymi, kad ieškovės niekada neprašė pakeisti ar modifikuoti kredito sutarties 5.2 p. sąlygos, nors apie ją buvo žinoma jau daugiau nei 10 metų. Ieškovės nereiškė jokių prieštaravimų dėl notaro vykdomojo įraše nurodytų palūkanų dydžio nei gavusios iš notaro siūlymą pateikti prieštaravimus, nei notaro vykdomąjį įrašą.
Šalies argumentai
16. Ieškovių paaiškinimai, kad apie kredito sutarties sąlygą dėl įsipareigojimų nevykdymo palūkanų jos sužinojo tik 2018 m. spalio 4 d. iš antstolės Virginijos Meškauskienės rašto Nr. B-32854 yra visiškai nepagrįsti. Ieškovės ne tik pasirašė kredito sutartį, kurioje aiškiai buvo įtvirtinta sąlyga dėl įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, tačiau vykdomoji byla buvo inicijuota dar 2015 metais. Pažymėtina, kad priešingai nei tvirtina ieškovės, joms apie neaiškią ir/ar nepriimtiną kredito sutarties sąlygą, turėjo tapti žinoma susipažinus su kredito sutartimi, o ne po 3 metų priverstinio skolos pagal kredito sutartį išieškojimo. Tai, kad ieškovės elgėsi nerūpestingai ir neatidžiai, nesidomėjo nei kredito sutarties turiniu, nei vykdomąja byla nesudaro pagrindo tvirtinti, kad joms apie kredito sutarties sąlygą, numatančią įsipareigojimų nevykdymo palūkanas, galėjo tapti žinoma tik 2018 metais, kuomet antstolė pateikė informaciją, vykdydama ieškovių atstovo prašymą.
17. Nurodo, kad tokio pat dydžio palūkanos buvo numatytos ir kitoje ieškovių pasirašytoje kredito sutartyje – 2007 m. birželio 20 d. būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 07/06/118G 8.2 punkte, dėl kurio jokių prieštaravimų ieškovės iki šiol nėra pareiškusios. Išieškojimas pagal šią kredito sutartį pradėtas dar anksčiau, 2013 m. rugsėjo 6 d. išdavus notaro vykdomąjį įrašą ir 2013 m. rugsėjo 18 d. pateikus jį vykdyti antstolei. Tokiu būdu ieškovių nurodytas (2018 m. spalio 4 d.) sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie tariamą savo teisių pažeidimą momentas vertintinas kaip visiškai nepagrįstas, nes ieškovėms apie banko taikomas 16 proc. dydžio įsipareigojimų nevykdymo palūkanas buvo žinoma (turėjo būti žinoma) iš kitos jų su tuo pačiu banku pasirašytos sutarties, o taip pat iš anksčiau jau vykdyto priverstinio išieškojimo.
18. Iš kredito sutarties 5.2 punkto turinio akivaizdu, kad jame yra numatytos ne mokėjimo, o kompensacinės palūkanos, kurios yra mokamos kredito gavėjui, t. y. ieškovėms, pažeidus kredito sutartyje nustatytus mokėjimo terminus. Ieškovės nepagrįstai tvirtina, kad kredito sutarties 5.2 punkte nurodytos palūkanos skaičiuotinos tik po 2017 m. lapkričio 30 d. (kredito grąžinimo termino). Vienašališkai nutraukus kredito sutartį, pagal kredito sutarties 10.1 p. ir CK 6.874 straipsnio 1 dalį kredito davėjas įgijo teisę reikalauti grąžinti visą kreditą.
19. Teigia, jog įsipareigojimų nevykdymo palūkanos skaičiuojamos taip: prie metinių palūkanų normos, kurią sudaro bazinė palūkanų norma ir maržos procentais pridedant 4 proc. Jei atlikus šį aritmetinį veiksmą, yra gaunama mažiau negu 16 proc., tuomet metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos yra lygios 16 proc. Tai, kad šioje kredito sutarties sąlygoje yra nurodyti keli skaitmenys, neleidžia tvirtinti, jog tai ši kredito sutarties sąlyga gali būti aiškinama įvairiai - joje aiškiai apibrėžtas palūkanų paskaičiavimo būdas, todėl ieškovių tvirtinimas, jog šioje sąlygoje yra įtvirtinti du vienas kitam prieštaraujantys palūkanų dydžiai laikytinas visiškai nepagrįstu.
20. Pabrėžia, jog kredito sutarties 5.2 punkte numatytos palūkanos yra kompensacinės, o ne mokėjimo palūkanos. Ieškovės nepagrįstai tvirtina, kad Kredito sutarties 5.2 p. nurodytos palūkanos yra išieškomos kartu su įstatyme numatytomis palūkanomis. Vykdomajame įraše nėra jokio nurodymo išieškoti įstatyme numatytas palūkanas. Prašo ieškovių D. V. ir J. V. ieškinio reikalavimui taikyti ieškinio senatį ir šiuo pagrindu ieškinį atmesti. Teismui nusprendus, kad nėra pagrindo taikyti ieškinio senatį, ieškinį prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
21. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, antstolė Virginija Meškauskienė teismui pateiktame atsiliepime nurodė, jog su teikiamu ieškiniu nesutinka, mano kad jis yra nepagrįstas, todėl turėtų būti atmestas.
22. Ieškovės ieškinį teikia praleidusios bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą. Ieškovės nenurodo, kas per visą dešimties metų laikotarpį sutrukdė joms ginčyti kredito sutarties sąlygas ar prašyti jas pakeisti. Mano, kad ieškinio reikalavimai nepagrįsti ir neturėtų būti tenkinami. Prašo taikyti ieškinio senaties terminą, ieškinį atmesti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
23. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimu nusprendė ieškovių D. V. ir J. V. ieškinį dėl kredito sutarties sąlygų pripažinimo nesąžininga ir negaliojančia bei palūkanų sumažinimo, atmesti. Priteisti iš ieškovių D. V., a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. V., a. k. (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis 3 296,83 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovo SIA „B2Kapital“ į. k. 40103645131, registruoto Latvijos Respublikoje, Dzirnavu iela 41-10, Riga, LV-1010, naudai. Priteisti iš ieškovių D. V., a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. V., a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 13,62 Eur išlaidų, susijusių su dokumentų įteikimu valstybei.
24. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė remdamasis tuo, kad buvo praleistas ieškinio senaties terminas.
25. Teismas nurodė, kad subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovė sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovės teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Ieškinio senaties pradžia negali būti siejama tik su tuo, kada ieškovė gavo informaciją iš antstolės apie skolos likutį, kad suvoktų apie galimą savo teisių pažeidimą, nors tokių priemonių galėjo imtis ir anksčiau. Antstolės pažyma, kurioje suteikta informacija iš vykdomųjų bylų apie skolų išieškojimą, yra pateikta ieškovės atstovo prašymu, ir, vadovaujantis ieškinyje nurodyta teisine pozicija reikštų, jog tik nuo pačios ieškovės valios priklausytų, kada ji laikys ieškinio senaties skaičiavimą pradėtu. Todėl spręsti, jog ieškovių sužinojimas apie jų teisių pažeidimą sietinas su antstolės pateikta 2018 m. spalio 4 d. pažyma, nuo to momento skaičiuojant ieškinio senaties pradžią, teisinio pagrindo nėra.
26. Teismas nurodė, kad 2007 metais ieškovės su tuo pačiu pradiniu kreditoriumi „Nordea Bank Finland Plc“ buvo sudariusios ir kitą Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 07-06/118G, kurioje taip buvo numatytos tokio paties dydžio palūkanos (8.2 punktas), kurių išieškojimą ieškovės ir laiko savo subjektinių teisių pažeidimu. Priverstinis vykdymas pagal šią kredito sutartį pradėtas dar anksčiau (2013 m. rugsėjo 6 d.) ir pateiktas antstolei vykdyti. Taigi, ieškovių nurodytas sužinojimo apie savo teisių pažeidimą – banko taikomą 16 proc. dydžio įsipareigojimų nevykdymo palūkanų paskaičiavimą, galėjo ir turėjo būti žinomas ir iš šios sutarties priverstinio išieškojimo. Ši aplinkybė tik patvirtina, kad ieškinio senaties pradžios terminas negali būti skaičiuotinas nuo pačios ieškovės prašymu išreikalautos iš antstolės informacijos apie skolos likutį.
27. Teismas įvertino, kad ieškovė D. V. yra ekonomistė, turinti aukštąjį išsilavinimą, dar iki būsto kreditavimo sutarčių sudarymo 2007 metais turėjo ilgametę verslo patirtį, buvo įmonių vadovė bei akcininkė, galima pagrįstai teigti, kad jau pasirašydama sutartis turėjo ir galėjo suprasti, o kartu ir įvertinti sutarties sąlygas, tame tarpe ir palūkanų dydį.
28. Apdairus bei rūpestingas asmuo, sudarydamas su kredito įstaiga paskolos sutartį, turi išsiaiškinti sutarties sąlygas, numatančias šalių teises ir pareigas, iškilus finansiniams sunkumams ar pasikeitus ekonominei situacijai, kreiptis dėl sutarčių pakeitimo, modifikavimo, domėtis vykdymo eiga, bendradarbiauti. Byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovių elgesys atitinka protingo, rūpestingo ir atidaus žmogaus standartą. Teismo vertinimu, kiekvienas pakankamai apdairus ir rūpestingas asmuo turėjo ir galėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, manydamas, kad toks buvo, kreiptis į teismą su ieškiniu, nepraleidžiant bendrojo 10 metų ieškinio senaties termino. Nagrinėjamu atveju ieškovės į teismą su ieškiniu kreipėsi tik 2018 m. spalio 19 d., t. y. praleidusios ieškinio senatį, svarbių priežasčių, dėl kurių senaties terminas galėtų būti atnaujintas, nenurodė.
29. Teismas priteisė dalį atsakovo prašytų bylinėjimosi išlaidų ir nurodė, kad tarp šalių teisme taip pat buvo nagrinėjama civilinė byla, kurioje sprendžiami panašūs teisiniai klausimai, todėl išlaidų dydis jose neturėtų skirtis. Teismas pažymėjo, kad Darbų išklotinės nėra tinkamai detalizuotos, neatspindi sąsajų su konkrečia nagrinėjama byla. Be to, nėra duomenų, jog už šias paslaugas yra atsiskaityta, byloje taip pat nėra advokatų kontoros patvirtinimo, kad atsakovas, kaip klientas su advokatų kontora yra atsiskaitęs. Matyti, jog teisines paslaugas atsakovui byloje teikė ir neįgalioti šioje byloje atstovauti asmenys, tačiau šių paslaugų kaina įskaičiuojama į patirtas bylinėjimosi išlaidas. Dėl to ne visos atsakovo nurodomos patirtos bylinėjimosi išlaidos pripažintos pagrįstomis. Teismas prašomą priteisti sumą įvertino kaip neadekvačią ir sumažino ją iki 3 201,87 Eur.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
30. Ieškovės pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti.
31. Teigia, kad teismas, atmesdamas ieškinį vertino, kad ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl sandorio – 2007 m. gruodžio 14 d. kreditavimo sutarties „Laivai” Nr. LL07/12/40 D modifikavimo pareikšti prasidėjo tą dieną, kai ieškovė šį sandorį sudarė. Taigi, teismo nuomone, apeliantės jau pasirašymo metu turėjo žinoti apie teisės pažeidimą – tokiu atveju taptų neaišku kodėl apeliantės iš viso sudarė tokią sutartį.
Žemesnės instancijos teismas
32. Teismo nuomone, ieškovės galėjo ir turėjo išanalizuoti visas sudarytos kreditavimo sutarties sąlygas iškart po šio sandorio sudarymo. Tokias išvadas teismas grindė tuo, kad apeliantė D. V. yra ekonomistė, turinti aukštąjį išsilavinimą, šias savybes turėjo dar iki kredito sutarties sudarymo bei, kad byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovių elgesys atitinka protingumo, rūpestingumo ir atidaus žmogaus standartą. Su šiomis teismo išvadomis negalima sutikti, nes teismas klaidingai nustatė ieškinio senaties termino pradžios ir pabaigos momentus, ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos.
33. Nagrinėjamojoje byloje ieškinio senaties termino pradžia turėjo būti skaičiuojama ne nuo sandorio sudarymo dienos, bet nuo momento, kai apeliantės sužinojo apie jų pažeistas teises dėl kredito sutarties nesąžiningų sąlygų, t. y. nuo antstolės Virginijos Meškauskienės 2018 m. spalio 4 d. pažymos, kai tapo žinoma, jog vykdant išieškojimą kreditoriaus naudai vykdymo procese priverstinai išieškojus iš nekilnojamojo turto – išvaržant iš varžytinių, o vėliau paskirsčius lėšas kreditoriui, pagal suteiktą kreditą daugiau kaip pusę sumos (55 926,90 Eur) grąžinus, skolos likutis liko labai didelis (52 625,96 Eur).
Šalies argumentai
34. Apeliantės nurodo, kad nesutiktina su teismo vertinimu, kad apeliantė D. V., turinti aukštąjį universitetinį išsilavinimą, negalėjo nesuprasti kreditavimo sutarties sąlygų, negalima sutikti su teismo vertinimu, kad apeliantė D. V. elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai, nes priverstinis išieškojimas pradėtas 2013 m. rugsėjo 6 d. Šios aplinkybės neužkerta kelio apeliantei ginti savo teisių ir interesų, nuo momento, kai sužinojo apie savo pažeistą teisę. Taigi net ir apeliantės išsilavinimas, apdairumas ir rūpestingumas, turėjimas žinoti apie sutarties esmę, neteikia teisinio pagrindo spręsti šioje apimtyje dėl senaties termino, nes teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
35. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl to, kad kreditavimo sutartis yra vartojimo, todėl vartotojų teisės turi būti ginamos, kaip susijusios su viešuoju interesu.
36. Teigia, kad pirmos instancijos teismas priteisdamas atsakovui 3 296,83 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti, nesilaikė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteisto užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų ribų. Vien tai, kad prašomos išlaidos neviršija maksimalių dydžių, nereiškia, kad turi būti priteisiamos. Nagrinėjamu atveju teismas nevertino, kad byla nebuvo sudėtinga, kad atsakovas laimėjo bylą remdamasis senaties institutu, kad apeliantei iškelta bankroto byla
Atsiliepimas
37. Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
38. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ieškinio senaties termino pradžią, be to, apeliantės nepagrįstai teigia, jog vartotojams ieškinio senaties nuostatos turėtų būti taikomos palankiau. Nesutiktina, kad apskritai šiuo atveju egzistuoja viešasis interesas, kadangi ginami ne vartotojų grupės interesais, o privačių asmenų interesai. Ieškovių nurodomoje teismų praktikoje taip pat akcentuojama, kad net bylose vyraujant viešajam interesui, ieškinio senaties pradžios ir pabaigos skaičiavimo taisyklės nekinta.
39. Vyraujantis viešasis interesas yra tik pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, tačiau tam turi būti nustatytos ir kitos reikšmingo aplinkybės, savaime vien viešojo intereso egzistavimas negali daryti įtakos senaties termino skaičiavimui.
40. Apeliantės nepagrįstai tvirtina, kad apie savo pažeistas teises sužinojo tik 2018 m. spalio 4 d. gavusios antstolės pažymą. Šiuo atveju, net ir darant prielaidą, kad apeliantės neišanalizavo kredito sutarties nuostatų jų sudarymo metu, tą padaryti galėjo po sutarties sudarymo ir laiku reikšti reikalavimus per protingą terminą, o šiuo atveju yra praėję daugiau nei 12 metų. Per visą laiką apeliantės nesikreipė su prašymu keisti ar modifikuoti sutarties sąlygas. Nurodo, kad apeliantės D. V. charakteristika neginčijamai yra reikšminga aplinkybė sprendžiant dėl subjektyvaus asmens sužinojimo momento apie jo teisių pažeidimą, kredito sutarties sudarymo metu jau yra turėjusi ne vieną sutartį dėl finansavimo. Apeliantės patirtis ekonomikos srityje, ilgametė patirtis ir santykiai su kredito įstaigomis rodo, kad ji turėjo suprasti apie savo teisių pažeidimą žymiai anksčiau.
Atsiliepimas
41. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas negali apsiriboti vien tik ieškovo paaiškinimu ir tais atvejais, kai atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektyvinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai. Ieškovės ne tik kad pasirašė kredito sutartį, tačiau notaro vykdomajame įraše yra aiškiai nurodyta, kad bus išieškomos 16 proc. dydžio palūkanos, antstolė taip pat ne kartą apeliantėms teikė informaciją apie išieškomų palūkanų dydį, taigi apeliančių teiginiai prieštarauja byloje esantiems įrodymams.
42. Atsakovas taip pat nurodo, kad šiuo atveju kredito sutartis neturėtų būti pripažįstama vartojimo sutartimi, o sutarties 5.2 punkto sąlyga laikytina sąžininga ir aiškia.
43. Pasisakydamas dėl reikalavimo sumažinti bylinėjimosi išlaidas atsakovas nurodo, kad teismas, mažindamas bylinėjimosi išlaidų sumą, ir taip neatsižvelgė į tai, kad jo nurodomoje byloje tarp tų pačių šalių vyko tik vienas teismo posėdis, o šioje byloje penki žodiniai posėdžiai. Apeliantės neginčija, kad prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijose nurodytų dydžių, tačiau teigia, kad bylinėjimosi išlaidos turėjo būti priteisiamos ne visos atsižvelgiant į tai, kad byla nebuvo sudėtinga ir ieškinys atmestas dėl senaties, o apeliantei iškelta bankroto byla. Atsakovas nurodo, kad dauguma šių argumentų nėra reikšmingi sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų, jie niekaip nepatenka į Rekomendacijų 2 p. įtvirtintus kriterijus, dėl to nėra pagrindo mažinti bylinėjimosi išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
44. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Civilinio proceso kodekso (CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
45. Teismas nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas. Byloje ginčas kilo dėl kredito sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis.
46. Nustatyta, kad 2007 m. gruodžio 14 d. D. V. ir J. V. sudarė su Nordea Bank Finland Plc kredito „Laisvai“ sutartį Nr. LL 07/12/40D, kuria ieškovėms buvo suteiktas 75 362,32 Eur kreditas (1 t., b. l. 8-20). Šalys susitarė, jog kreditas bus suteiktas kredito gavėjo vartojimo poreikiams tenkinti. Šalys sutarties 5.2. punkte, pavadinimu - „įsipareigojimų nevykdymo palūkanos“ nustatė, jog: „jeigu kreditas, palūkanos ar bet koks kitas mokėjimas pagal šią sutartį nesumokamas nustatytu laiku į kredito sąskaitą ar kitą sąskaitą, kurią bankas nurodo kredito gavėjui, tai už laiku nesumokėtas sumas yra skaičiuojamos metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, kurios yra lygios 4 (keturi) proc. virš kredito/sąskaitos lėšų palūkanų normos, bet ne mažiau kaip 16 (šešiolika) proc. nuo visos laiku nesumokėtos sumos, pradedant skaičiuoti nuo nustatytos mokėjimo dienos iki realaus sumokėjimo“.
47. 2015 m. birželio 3 d. banko pranešimu apie vienašalį sutarties nutraukimą ieškovės buvo informuotos, jog sistemingai pažeidžia mokėjimo prievolių vykdymo terminus, todėl nesumokėjus susidariusios skolos ir kitų mokėtinų pagal sutartį sumų, sutartis vienašališkai bus nutraukta nuo 2015 m. birželio 18 d. (1 t., b. l. 133-134).
Žemesnės instancijos teismas
48. 2015 m. rugpjūčio 4 d. notaro vykdomuoju įrašu buvo nuspręsta Nordea Bank Finland Plc naudai iš ieškovių solidariai priverstinai išieškoti hipoteka užtikrinto skolinio įsipareigojimo sumą arba nesumokėtos skolos dalį su priklausančiomis palūkanomis, kas notaro vykdomojo įrašo išdavimo momentu sudarė 78 075,14 Eur. Notaro vykdomajame įraše nurodyta, kad papildomai išieškoma 16 (šešiolikos) proc. dydžio sutartinių metinių palūkanų nuo negrąžinto kredito ir nesumokėtų palūkanų sumos (76 055,33 Eur) nuo 2015 m. liepos 3 d. iki vykdomojo įrašo visiško įvykdymo. Minėtame vykdomajame įraše nurodyta, jog pranešimas skolininkui išsiųstas 2015 m. liepos 14 d. (1 t., b. l. 79).
49. 2017 m. rugsėjo 25 d. pradinis kreditorius bankas Nordea Bank Finland Plc ir atsakovas SIA „B2Kapital“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kuria bankas perleido savo reikalavimus, tarp kurių buvo ir reikalavimas į ieškoves, kylantis iš kredito sutarties (1 t., b. l. 71-75).
50. 2018 m. spalio 4 d. antstolė Virginija Meškauskienė parengė pažymą, Nr. B-32854, kurioje nurodoma informacija apie ieškovės D. V. atžvilgiu vykdomas vykdomąsias bylas. Iš pažymoje esančios informacijos matyti, jog vykdomojoje byloje Nr. 0015/15/18752 skola sudaro 78 075,14 Eur, paskirstyta suma sudaro 55 730,84 Eur, palūkanos einamajai datai sudaro 55 730,84 Eur, o likusi išieškoti suma sudaro 52 625,96 Eur (1 t., b. l. 6-7).
51. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog ieškovė D. V. su Nordea Bank Finland Plc buvo sudariusi ir kitą kreditavimo sutartį – 2007 m. birželio 20 d. būsto kreditavimo sutartį Nr. BK07/06/118G (1 t., b. l. 158-168). Sutarties 8.2 punkte „Įsipareigojimų nevykdymo palūkanos“ šalys numatė, jog: „Jeigu kreditas, palūkanos ar bet koks kitas mokėjimas pagal sutartį nesumokamas nustatytu laiku į kredito sąskaitą ar kitą banko sąskaitą, kurią bankas nurodo kredito gavėjui, yra skaičiuojamas metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, kurios lygios 16 (šešiolika) proc. nuo visos laiku nesumokėtos sumos, pradedant skaičiuoti nuo kitos dienos po mokėjimo dienos, iki įsiskolinimo padengimo“ (1 t., b. l. 166). Sutarties tinkamai nevykdant 2013 m. rugsėjo 6 d. buvo išduotas notaro vykdomasis įrašas, kuriame nurodoma, jog siūloma priverstinai iš skolininkės išieškoti 16 proc. dydžio metines sutartines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas nuo negrąžintos skolos (kredito) sumos bei nesumokėtų palūkanų, skaičiuojamas nuo šio vykdomojo įrašo atlikimo dienos iki visiško skolos (kredito) išieškojimo dienos (1 t., b. l. 169).
52. Esminis apeliacinio skundo argumentas tas, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino momentą, nuo kurio turėtų būti skaičiuojama senaties termino pradžia, kadangi, apeliančių teigimu, šis momentas sutapo su antstolės Virginijos Meškauskienės 2018 m. spalio 4 d. pažyma, kai tapo žinoma, jog skolos likutis liko labai didelis (52 625,96 Eur).
53. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas grįsdamas savo motyvus, rėmėsi aktualia ir šiai situacijai taikytina teismų praktika. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi suvokti apie savo teisės pažeidimą, ieškinio senaties termino pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie jos pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2013; 2013 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2013).
54. Remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės kaip teisinių santykių stabilumas (apsauginė senaties termino funkcija) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015).
55. Teismas negali apsiriboti vien tik ieškovo paaiškinimu ir tais atvejais, kada atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektyvinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai ir jo nurodytas kokias nors aplinkybes reikia vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis). Pripažinus, kad ieškovas apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne teisės pažeidimo dieną, teismas turi įvertinti, ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais, nepasikliauti vien subjektyviais kriterijais. Dėl to turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo), sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei susubjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013).
Žemesnės instancijos teismas
56. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog sužinojimo momentu negalima laikyti 2018 m. spalio 4 d. pažymos. Kaip minėta ir teisingai nustatyta, 2015 m. rugpjūčio 4 d. notaro vykdomuoju įrašu jau buvo nuspręsta be kita ko papildomai išieškoti 16 proc. dydžio sutartinių metinių palūkanų nuo negrąžinto kredito ir nesumokėtų palūkanų sumos (76 055,33 Eur) nuo 2015 m. liepos 3 d. iki vykdomojo įrašo visiško įvykdymo, nurodyta, jog pranešimas skolininkui išsiųstas 2015 m. liepos 14 d., taigi jau vien tai laikytina objektyvia aplinkybe, kada apeliantėms turėjo neginčytinai paaiškėti apie jų galimai pažeidžiamas teises, tačiau net ir po to, kaip teisingai nurodo atsakovas, daugiau nei 3 metus vykdant vykdomuosius veiksmus, apeliantės dėl savo pažeistų teisių į teismą nesikreipė. Juo labiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsižvelgiant į vienos iš apeliančių asmenines savybes (pažymėtina, kad teismų praktikoje, sprendžiant apie subjektyvųjį kriterijų, vertintina, kada apie tokį galimą pažeidimą turėjo sužinoti vidutiniškai apdairus, rūpestingas, savo interesais besirūpinantis asmuo), sužinojimo momentas yra dar ankstesnis. Nustatyta, ir apeliaciniu skundu tas nepaneigta, kad D. V. ekonomistė, turinti aukštąjį išsilavinimą, iki kreditavimo sutarčių sudarymo 2007 metais turėjo ilgametę verslo patirtį, buvo įmonių vadovė bei akcininkė. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat pateikė aplinkybes, kuriomis netikėti nėra pagrindo, jog buvo įvairių įmonių direktorė, kurių veiklos sritis konsultacinė verslo ir valdymo veikla, statyba, apskaita, auditas, buvo akcininkė įmonių, užsiimančių nekilnojamuoju turtu, gaudavo pajams iš veiklos su nekilnojamuoju turtu.
57. Be to, kaip pagrįstai nustatyta pirmosios instancijos teisme, 2007 metais ieškovės su tuo pačiu pradiniu kreditoriumi buvo sudariusios ir kitą būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 07-06/118G, kurioje taip pat buvo numatytos tokio paties dydžio palūkanos (8.2 punktas), kurių išieškojimą ieškovės ir laiko savo subjektinių teisių pažeidimu. Priverstinis vykdymas pagal šią kredito sutartį pradėtas dar anksčiau 2013 m. rugsėjo 6 d. (nutarties 51 punktas), taigi, prasidėjus priverstiniam vykdymui praktiškai pagal analogišką kreditavimo sutartį, su tokia pačia sąlyga dėl 16 proc. palūkanų, apeliantėms kaip apdairiems asmenims, turėjo kilti natūrali pareiga pasidomėti ir šioje byloje aktualiomis kredito sutarties nuostatomis, tačiau ir po priverstinio vykdymo veiksmų nuo 2013 m. rugsėjo 6 d. d4l kitos kreditavimo sutarties, apeliantės dėl jų manymų nesąžiningų sutarties nuostatų nesikreipė. Minėta aplinkybė taip pat patvirtina ir išvadą, kad apeliantei D. V. finansavimo sutartys, jų sudarymo ypatumai ir vykdymo niuansai nebuvo nežinomi ar nesuprantami, kas galėtų pateisinti ilgai trukusį neveikimą ginant galimai savo pažeistas teises. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, ginčas dėl būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 07-06/118G nuostatų taip pat buvo nagrinėjamas teisme ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-353-967/2020 pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl ginčo esmės buvo paliktas nepakeistas taip pat konstatavus, kad ieškovės kreipėsi į teismą dėl praleisto ieškinio senaties termino.
58. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju ieškinio senaties termino pradžios objektyvusis ir subjektyvusis momentai sutampa, t. y. ieškinio senaties terminas prasidėjo 2007 m. gruodžio 14 d. pasirašius sutartį. Sutarties laisvės principas užtikrina šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnis). Sutarties laisvės principas valstybės pripažįstamas ir ginamas tikslingai – jis suteikia reikšmę suderintiems šalių tarpusavio ketinimams. Šalių pasiektas susitarimas įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka tampa teisiškai įpareigojančiu aktu ir reikšmingu visuomeninės savireguliacijos instrumentu. Šis aktas (susitarimas) nustato teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-262/2010; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2010). Taigi sutarčių laisvės principas leidžia civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. Atkreiptinas dėmesys, kad kreditavimo sutartyje nurodyta, jog apeliantės patvirtino, jog visi šios sutarties punktai su jomis buvo aptarti individualiai, su visomis sutarties sąlygomis susipažino iki sutarties sudarymo, visos sutarties sąlygos yra suprantamos ir aiškios, su jomis sutinka <...> joms buvo įteiktas vienas šios sutarties egzempliorius (1 t., b. l. 20), taigi apeliantės patvirtino, jog visos sutarties sąlygos joms yra suprantamos bei aiškios, o byloje nėra duomenų, kad su sutarties sąlygomis apeliantės negalėjo iš anksto susipažinti. Nors pritartina apeliančių teiginiui, kad D. V. asmeninė charakteristika, išsilavinimas negali kliudyti kreiptis į teismą dėl galimai jos pažeistų teisių, tačiau šios, jau išanalizuotos asmens savybės (žr. 56 punktą), neginčytinai yra reikšmingos sprendžiant apie savo pažeistų teisių sužinojimo momentą. Juo labiau, kad kaip ir nurodyta, apeliantės lygiai taip pat į teismą nesikreipė nei nuo 2013 m., nei nuo 2015 m. pradėjus priverstinius vykdymo veiksmus pagal dvi kreditavimo sutartis, kas tik patvirtina neveikimą ir nesirūpinimą savo galimai pažeistomis teisėmis.
59. Kaip minėta, teismas negali apsiriboti apeliančių paaiškinimu ir tais atvejais, kada atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektyvinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai ir jo nurodytas kokias nors aplinkybes reikia vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą. Šiuo atveju atsakovas nurodė pakankamai pagrįstų įrodymais aplinkybių, kad apeliantės apie savo teisių pažeidimą sužinojo ne 2018 m. spalio 4 d., o 2007 m. gruodžio 14 d. pasirašius sutartį, kurių apeliantės nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nepaneigė.
60. Apeliantės skunde nurodo ir daugiau nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentų, pavyzdžiui, jog teismas nevertino to, kad kreditavimo sutartis turėtų būti pripažinta vartojimo sutartimi, o vartotojų teisių gynimas sietinas su viešuoju interesu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aplinkybė, ar šiuo atveju kreditavimo sutartis pripažintina vartojimo sutartimi, būtų reikšminga pasisakant dėl ginčo esmės, tačiau šiuo atveju tokia aplinkybė neturi teisinės reikšmės, kadangi senaties skaičiavimo taisyklėms įtakos nedaro tas, jog galbūt ginčas kilo vartojimo srityje. Kiek tai susiję su viešuoju interesu, pažymėtina, kad tokia aplinkybė nebent galėtų būti reikšminga sprendžiant dėl praleisto senaties termino atnaujinimo, o šiuo atveju apeliantės tokio prašymo neteikė, juo labiau negrindė, dėl kokių priežasčių senaties terminą praleido, kadangi laikėsi aplinkybės, kad toks terminas praleistas nėra. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
61. Apeliantės taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo iš jų priteista bylinėjimosi išlaidų suma, nurodydamos, kad tokia priteista bylinėjimosi išlaidų suma yra per didelė, neatitinkanti teisingumo ir protingumo kriterijų, be to, neatsižvelgta į tai, kad vienai iš apeliančių yra iškelta bankroto byla, o atsakovas bylą laimėjo remdamasis iš esmės vienu argumentu dėl senaties praleidimo.
62. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Teismas gali nukrypti nuo šios taisyklės, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio (pagal pareigas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008).
63. Iš 2017 m. birželio 9 d. atstovavimo sutarties ir 2018 m. lapkričio 13 d. perįgaliojimo nustatyta, kad atsakovą atstovavo advokatai Paulius Markovas ir Evelina Liutkutė. Kartu su 2019 m. spalio 31 d. pateiktu prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų atsakovas pateikė PVM sąskaitas faktūras, prašydamas priteisti 6 498,71 Eur bylinėjimosi išlaidų. Iš 2018 m. gruodžio 3 d. faktūros matyti, kad atsakovas patyrė 1 365 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudarė prašymas pratęsti terminą atsiliepimui pateikti, susipažinimas su dokumentais, atsiliepimo į ieškinį rengimas. 2019 m. sausio 2 d. faktūra patvirtina, kad atsakovas patyrė 86,25 Eur išlaidų, kurias sudarė susipažinimas su atsiliepimu, elektroninio laiško klientui rengimas. Iš 2019 m. vasario 1 d. patvirtina, kad buvo patirta 1 162,96 Eur tripliko rengimui. 2019 m. kovo 1 d. faktūra patvirtina, kad buvo patirta 1 293 Eur išlaidų prašymui dėl bylų sujungimo, prašymui dėl teisinių paslaugų atlyginimo rengimui, pasirengimui posėdžiui bei atstovavimui 2019 m. vasario 20 d. teismo posėdyje, prašymui dėl papildomų įrodymų rengimo, taip pat vertimo išlaidoms. 2019 m. balandžio 1 d. sąskaitoje faktūroje nurodyta, kad atsakovas patyrė 872,50 Eur išlaidų dėl informacijos peržiūros, galimybės sudaryti taikos sutartį vertinimo, atsakymo į prašymą taikyti tarpininkavimą rengimo, prašymo dėl teisinių paslaugų išlaidų priteisimo, pasirengimo bei dalyvavimo 2019 m. kovo 22 d. teismo posėdyje, taip pat vertimo išlaidoms. Pagal 2019 m. gegužės 2 d. sąskaitą atsakovas patyrė 115 Eur išlaidų prašymo dėl įrodymų pateikimo rengimui. 2019 m. birželio 3 d. sąskaitoje nurodyta, kad atsakovas patyrė 77,50 Eur išlaidų prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų rengimui. 2019 m. rugpjūčio 1 d. sąskaitoje nurodyta, kad atsakovas patyrė 494 Eur išlaidų prašymui priteisti bylinėjimosi išlaidas bei pasirengimui teismo posėdžiui. 2019 m. rugpjūčio 30 d. sąskaitoje nurodyta, kad atsakovas patyrė 920 Eur išlaidų atstovavimui 2019 m. rugpjūčio 1 d. teismo posėdyje. 2019 m. spalio 31 d. sąskaitoje nurodyta, kad atsakovas patyrė 1 080 Eur išlaidų dvejiems prašymams dėl teisinių išlaidų rengimo, pasirengimui bei atstovavimui 2019 m. spalio 30 d. teismo posėdyje.
64. Pirmosios instancijos teismas iš apeliančių lygiomis dalimis atsakovui priteisė 3 296,83 Eur, grįsdamas tuo, kad nors ir prašomos priteisti sumos neviršija Rekomendacijose nurodytų dydžių, tačiau atsižvelgė, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme tarp tų pačių šalių buvo nagrinėjama byla Nr. e2-4452-432/2019, sprendžiant panašius klausimus su tais pačiais atstovais, teismas įvertino, kad nėra įrodymų, pagrindžiančių, kad už šias paslaugas yra atsiskaityta, kai kurias paslaugas, už kurias prašoma priteisti išlaidas, teikė neįgalioti atstovai, todėl teismas įvertino, kad ne visos išlaidos yra pagrįstos. Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumažinimo motyvais bei juos papildydamas, pažymi, kad Vilniaus apygardos teisme 2020 balandžio 9 d. buvo išnagrinėta civilinė byla Nr. e2A-353-967/2020 pagal ieškovės D. V. apeliacinį skundą civilinėje byloje dėl 2007 m. birželio 30 d. būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 07/06/118G 8.2 punkto sąlygos pripažinimo nesąžininga bei negaliojančia, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, joje buvo sprendžiami panašaus pobūdžio klausimai su tais pačiais atstovais. Minėtoje nutartyje Vilniaus apygardos teismas sumažino atsakovui priteisiamas bylinėjimosi išlaidas nuo pirmosios instancijos teismo priteistų 2 927,23 Eur iki 1 200 Eur. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad esminė faktinė aplinkybė, kuri nurodytose bylose skiriasi, yra ta, jog šioje civilinėje byloje vyko net penki žodiniai posėdžiai, kai tuo tarpu kitoje byloje, tik vienas.
65. Teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, 2019 m. kovo 22 d. teismo posėdis buvo atidėtas ieškovių dalyvavimą pripažinus būtinu, 2019 m. rugpjūčio 1 d. posėdis atidėtas dėl papildomų įrodymų pateikimo bei galimybės sudaryti taikos sutartį, taip pat posėdis vyko 2019 m. spalio 30 d., kuriame buvo paskelbta pertrauka dėl ieškinio dalies atsisakymo bei dėl atsakovo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, posėdis taip pat vyko 2019 m. spalio 31 d. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ši civilinė byla nebuvo tokio sudėtingumo, kuri nebūtų galėjusi būti išnagrinėta per mažiau teismo posėdžių, todėl vien posėdžių skaičius savaime negali būti esminiu argumentu dėl priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydžio, o kaip matyti, posėdžiai buvo atidėliojami dėl įvairaus pobūdžio procesinių klausimų. Šiuo atveju atsižvelgtina į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus – bylos sudėtingumą, teisinių žinių ir specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį dalyvavimą byloje, sprendžiamų klausimų naujumą, advokato darbo laiko sąnaudas. Kaip ne kartą minėta, tie patys atstovai dalyvavo iš esmės analogiškoje byloje, todėl ginčo faktinės aplinkybės, sprendžiami teisiniai klausimai ir argumentai buvo žinomi, teisinė situacija dėl kredito sutarties sąlygų vertinimo sąžiningumo aspektu nėra sudėtinga ar nauja, egzistuoja susiformavusi ir nusistovėjusi teismų praktika, be to, jau nuo pirmųjų šalių procesinių dokumentų pateikimo šalys pagrįstai galėjo matyti ir vertinti, kad esminis argumentas bei įrodinėtina aplinkybė bus dėl dešimties metų senaties termino praleidimo, šis klausimas, tuo labiau, teismų praktikoje yra išnagrinėtas ir jokių kompleksinių žinių tam nereikia. Pasisakant dėl advokato darbo laiko sąnaudų atkreiptinas dėmesys, kad kai kurios teikiamos teisinės paslaugos dubliavosi ir buvo teikiamos kelių atstovų (pavyzdžiui, atsiliepimo į ieškinį rengimas), be to, daugumoje faktūrų kaip atskiras veiksmas nurodomas prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų rengimas, nors pagal CPK, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų užtenka vieno (CPK 98 straipsnio 1 dalis), prašymai atlyginti tokias teisines paslaugas laikytini pertekliniais.
66. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, atsižvelgiant į panašioje civilinėje byloje Nr. e2A-353-967/2020 priteistą sumą, taip pat į šiuo atveju didesnį vykusių posėdžių skaičių, vadovaudamasis Rekomendacijomis bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad yra pagrindas mažinti iš apeliančių atsakovui priteisiamą bylinėjimosi išlaidų sumą iki 1 600 Eur.
67. Atmetus apeliacinį skundą dėl materialiųjų reikalavimų apeliantės neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
apeliančių D. V. ir J. V. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, patikslinant rezoliucinę dalį, ją išdėstant taip:
„Priteisti iš ieškovių D. V., a. k (duomenys neskelbtini) ir J. V., a. k. (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis 1 600 Eur (tūkstantį šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų atsakovo SIA „B2Kapital“ į. k. 40103645131, registruoto Latvijos Respublikoje, Dzirnavu iela 41-10, Riga, LV-1010, naudai.“