- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-12-12
- Bylos Nr.
- e2-1947-465/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-33048-2018-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Margarita Ambrazaitienė
- Ieškovas
- D. V., J. V.
- Atsakovas
- SIA „B2Kapital“
- Advokatai
- Domantas Skebas, Paulius Markovas, Evelina Liutkutė
- Kategorijos
- 2.6.8.8Sutarčių aiškinimas
- 2.6.8.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.6.8.11.3Sutarties ar jos dalies negaliojimas
- 3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
- 3.2.6.1Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui
- 3.2.8.4pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių D. V. ir J. V. ieškinį atsakovei SIA „B2Kapital“ dėl kredito sutarties sąlygos pripažinimo nesąžininga ir negaliojančia, palūkanų pakeitimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, antstolė Virginija Meškauskienė.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovės teismui pateiktame ieškinyje, bei dublike nurodė, jog 2007-12-14 ieškovės D. V. ir J. V. sudarė su pradiniu kreditoriumi „Nordea Bank Finland Plc“ kredito sutartį „Laisvai”, Nr. LL07/12/40D. Bankas suteikė ieškovėms 75362,32 EUR kreditą, kurį atsakovės turėjo grąžinti iki 2017-11-30. Pradinis kreditorius vienašališkai nutraukė kredito sutartį su ieškovėmis, joms nesilaikant mokėjimo pagal kreditą grąžinimo grafiko. 2015-07-03 pardavus ieškovėms priklausantį nekilnojamąjį turtą, pradiniam kreditoriui buvo grąžinta dalis skolos - 55926,90 EUR. 2017-09-25 reikalavimo perleidimo sutartimi pradinis kreditorius, kurio pavadinimas keitėsi į „Luminor Bank AB“, visas reikalavimo teises į sandorį perleido atsakovui “B2Kapital” SIA, kuris tapo naujuoju kreditoriumi. Nurodo, jog 2018-10-04 ieškovė D. V. gavo antstolės Virginijos Meškauskienės pažymą Nr. B-32854, iš kurios jai tapo žinoma, kad atsakovo skaičiuojamas skolos likutis pagal kredito sutartį “Laisvai” yra 52625,96 EUR.
Ieškovė D. V. kreipėsi į atsakovą atstovaujančią UAB „Skolų rizikos sprendimai”, siekdama išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių, grąžinus daugiau kaip pusę skolos, jos likutis yra net 52625,96 EUR. Ieškovei buvo paaiškinta, kad kreditorius skaičiuoja visas kredito sutartyje numatytas palūkanas. Ieškovės nurodo, jog jų sudarytos kredito “Laisvai” sutarties 5.2. punkte yra numatytos įsipareigojimų nevykdymo palūkanos. Sutarties 5.2 nustatyta, kad už laiku nesumokėtas sumas skaičiuojamos 4, bet ne mažiau kaip 16 proc. palūkanų. Sąlyga „4, bet nemažiau kaip 16“ yra akivaizdžiai nelogiška ir nesuprantama. Ieškovių nuomone, šis sakinys yra dviprasmis, nelogiškas ir leidžia kreditoriams piktnaudžiauti. Teigia, jog buvo suteiktas vartojimo kreditas, kurio didžiąją dalį (55926,90 EUR) ieškovės jau yra grąžinusios. Nurodo, jog atsakovo reikalaujamos palūkanos daugiau kaip dvigubai viršijo skolos likutį (22344,30 EUR) ir yra aiškiai neproporcingos bei neadekvačios. Pažymi, jog CK 6.872 str. 2 d. įtvirtintoje teisės normoje žodžiai „iki paskolos suma bus grąžinta“ turi būti aiškinami siaurąja prasme, tai yra iki šalių sutarto paskolos grąžinimo termino, o ne iki realaus paskolos grąžinimo. Tuo tarpu, jei iki šalių sutarto paskolos grąžinimo termino, paskolos gavėjas nesumoka paskolos ir/ar už paskolos suteikimą mokėtinų palūkanų, jis privalo nuo nesumokėtos paskolos ir/ar už paskolos suteikimą mokėtinų palūkanų dalies mokėti paskolos davėjui palūkanas, kurios atlieka kompensacinio pobūdžio funkciją. Ieškovių teigimu, įstatymų leidėjas CK 6.874 str. 1 d. įtvirtino taisyklę, kad paskolos gavėjas už laiku neįvykdyta mokestinę prievolę (tai yra laiku negrąžintą paskolos sumą ir/ar sutartyje nustatyto dydžio palūkanas už naudojimąsi paskolos suma) privalės paskolos davėjui mokėti kompensacinio pobūdžio palūkanas (kurių dydis, tuo atveju jei šalys nebus sutartyje sutarusios dėl kitokio, nustatytas 6.210 str.) bei 6.37 str. 2 d. nustatytas procesinio pobūdžio palūkanas. Ieškovių nuomone paskolos gavėjas iki paskolos sutartyje nustatyto paskolos grąžinimo termino privalo mokėti palūkanas, kurios atlieka atlyginimo funkciją už naudojimąsi paskolos suma, o nuo to momento, kai paskolos gavėjas praleidžia paskolos sutartyje nustatytą terminą paskolai grąžinti iki to momento, kai faktiškai grąžina paskolą, paskolos gavėjas privalo mokėti paskolos davėjui kompensacinio pobūdžio palūkanas už negrąžintą paskolos dalį, kuria paskolos davėjas dėl paskolos gavėjo kaltės negali naudotis ir tokiu būdu patiria nuostolius. Teigia, jog sudarė vartojimo kredito sutartį pagal kredito davėjo iš anksto paruoštas sąlygas. Taigi, vartojimo kredito sutartimi šalys sutarė dėl 5,25 proc. dydžio palūkanų, kurios turi būti sumokėtos iki viso Vartojimo kredito sutartyje nurodyto kredito grąžinimo termino, tai yra iki 2017-11-30. Šalys aiškiai susitarė, jog 5,25 proc. dydžio palūkanos atlieka tik atlyginimo už naudojimąsi kredito suma funkciją ir yra skaičiuojamos iki 2017-11-30 (kredito grąžinimo termino). Šalių sudarytoje sutartyje nėra apibrėžta palūkanų funkcija, todėl kreditoriaus vienašalis argumentas, kad buvo susitarta dėl mokėjimo funkciją atliekančių 16 proc. dydžio palūkanų iki paskolos sumos grąžinimo laikytinas neatitinkančiu kitos, silpnesniosios sandorio šalies, vartotojo interesų, yra nesąžiningas. Kreditorius po sutarties nutraukimo siekia privilegijuotos padėties – iki paskolos grąžinimo gauti didesnes, negu buvo susitarta, palūkanas. Vartojimo kredito sutartyje nustatytos galimai net iki 16 proc. palūkanos, atliekančios tik mokėjimo funkciją už suteiktą paskolą, yra pernelyg didelės, suponuoja neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties netinkamą vykdymą. Ieškovės pažymi, jog nėra praleidusios ieškinio senaties termino reikšti reikalavimą dėl kredito sutarties sąlygos pripažinimo nesąžininga ir negaliojančia. Ieškovėms apie nesąžiningą palūkanų skaičiavimą tapo žinoma 2018-10-04 iš antstolės Virginijos Meškauskienės rašto Nr. B-32854. Ieškovės tuo ir grindžia ieškinį, kad sutarties sąlygos dėl palūkanų yra tokios painios ir dviprasmiškos, kad, tik pradėjus realiai jas išieškoti, jos suprato apie ieškovo vertinimą dėl jų dydžio. CK 6.221 str. nuostatos aiškiai nusako, kad sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. Tarp šalių nėra ginčo, kad sutarties sąlygos dėl palūkanų tebegalioja, taigi ieškovės pagrįstai šias sąlygas gali ginčyti teismine tvarka. Ieškovės ginčija nesąžiningas sutarties nuostatas vartojimo sutartyje. Nurodo, kad jokio versliškumo iš gautų pajamų neturėjo ir gauto kredito paskirtis buvo ieškovės asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Atsakovas nepateikia įrodymų, paneigiančių, kad ieškovės kreditą naudojo ne asmeniniams poreikiams tenkinti. Šalių sudarytoje sutartyje nėra apibrėžta palūkanų funkcija, todėl kreditoriaus vienašalis argumentas, kad buvo susitarta dėl mokėjimo funkciją atliekančių 16 proc. dydžio palūkanų iki paskolos sumos grąžinimo laikytinas neatitinkančiu kitos, silpnesniosios sandorio šalies, vartotojo interesų, yra nesąžiningas. Tokių palūkanų išieškojimas kartu su įstatyme nustatyto dydžio palūkanomis į ateitį neatitinka vartotojo interesų, neproporcingai apsunkina jo padėtį. Vartojimo kredito sutartyje nustatytos galimai net iki 16 proc. palūkanos, atliekančios tik mokėjimo funkciją už suteiktą paskolą, yra pernelyg didelės, suponuoja neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties netinkamą vykdymą. Atsižvelgiant į tai, kad šiame punkte yra nurodyti du vienas kitam prieštaraujantys palūkanų dydžiai (4 ir 16 proc.), ieškovės prašo teismo nustatyti adekvatų ir proporcingą jų dydį – nustatyti, kad ieškovės turi mokėti 4 proc. metinių palūkanų nuo nesumokėtos sumos.
Teismo posėdžio metu ieškovių atstovas nurodė, kad ieškovės atsisako savo ieškinio dalyje dėl reikalavimo išdėstyti - modifikuoti kredito sutarties 5.2. punktą. Pažymi, jog ieškovės palaiko tik tą ieškinio dalį, kuria prašo teismo pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio 2007-12-14 Kredito sutarties „Laisvai”, Nr. LL07/12/40D, 5.2. punkto sąlygas. Prašo priimti ieškovių dalies ieškinio atsisakymą ir nutraukti civilinę bylą dalyje dėl ieškovių reikalavimo pakeisti sutarties 5.2 p.
Atsiliepimas
Atsakovas su ieškiniu nesutiko, teismui pateiktame atsiliepime ir triplike nurodė, jog pagal ieškovių nurodomą sutartį joms buvo suteiktas 75 362,32 EUR kreditas vartojimo poreikiams tenkinti. Kredito sutartis nebuvo įvykdyta ir vadovaujantis Kredito sutarties nuostatomis nutraukta. 2015-08-04 notaro vykdomuoju įrašu buvo nuspręsta Nordea Bank Finland Plc naudai iš Ieškovių solidariai priverstinai išieškoti hipoteka užtikrinto skolinio įsipareigojimo sumą arba nesumokėtos skolos dalį su priklausančiomis palūkanomis, kas notaro vykdomojo įrašo išdavimo momentu sudarė 78 075,14 EUR. Be to, Notaro vykdomajame įraše buvo nurodyta, kad papildomai išieškoma 16 (šešiolikos) proc. dydžio sutartinių palūkanų nuo negrąžinto kredito ir nesumokėtų palūkanų sumos (76 055,33 EUR) nuo 2015-07-03 iki vykdomojo įrašo visiško įvykdymo. Teigia, jog ieškinys yra pateiktas praleidus ieškinio senatį, todėl vien šiuo pagrindu atmestinas. Nuo Kredito sutarties sudarymo yra praėję daugiau nei 10 metų, todėl, akivaizdu, kad ieškovės yra praleidusios ieškinio senatį reikšti reikalavimą dėl kredito sutarties sąlygos pripažinimo nesąžininga ir negaliojančia. Pažymi, kad ieškovės niekada neprašė pakeisti ar modifikuoti kredito sutarties 5.2 p. sąlygos, nors apie ją buvo žinoma jau daugiau nei 10 metų. Ieškovės nereiškė jokių prieštaravimų dėl Notaro vykdomojo įraše nurodytų palūkanų dydžio nei gavusios iš notaro siūlymą pateikti prieštaravimus, nei Notaro vykdomąjį įrašą. Ieškovių paaiškinimai, kad apie Kredito sutarties sąlygą dėl įsipareigojimų nevykdymo palūkanų jos sužinojo tik 2018-10-04 iš antstolės Virginijos Meškauskienės rašto Nr. B-32854 yra visiškai nepagrįsti. Ieškovės ne tik pasirašė kredito sutartį, kurioje aiškiai buvo įtvirtinta sąlyga dėl įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, tačiau vykdomoji byla buvo inicijuota dar 2015 metais. Pažymėtina, kad priešingai nei tvirtina ieškovės, joms apie neaiškią ir/ar nepriimtiną kredito sutarties sąlygą, turėjo tapti žinoma susipažinus su kredito sutartimi, o ne po 3 metų priverstinio skolos pagal kredito sutartį išieškojimo. Tai, kad ieškovės elgėsi nerūpestingai ir neatidžiai, nesidomėjo nei kredito sutarties turiniu, nei vykdomąja byla nesudaro pagrindo tvirtinti, kad joms apie kredito sutarties sąlygą, numatančią įsipareigojimų nevykdymo palūkanas, galėjo tapti žinoma tik 2018 metais, kuomet antstolė pateikė informaciją, vykdydama ieškovių atstovo prašymą. Nurodo, kad tokio pat dydžio palūkanos buvo numatytos ir kitoje ieškovių pasirašytoje kredito sutartyje – 2007-06-20 būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 07/06/118G (priedas Nr. 1) 8.2 punkte, dėl kurio jokių prieštaravimų ieškovės iki šiol nėra pareiškusios. Išieškojimas pagal šią kredito sutartį pradėtas dar anksčiau, 2013-09-06 išdavus notaro vykdomąjį įrašą ir 2013-09-18 pateikus jį vykdyti antstolei. Tokiu būdu ieškovių nurodytas (2018-10-04) sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie tariamą savo teisių pažeidimą momentas vertintinas kaip visiškai nepagrįstas, nes ieškovėms apie banko taikomas 16 proc. dydžio įsipareigojimų nevykdymo palūkanas buvo žinoma (turėjo būti žinoma) iš kitos jų su tuo pačiu banku pasirašytos sutarties, o taip pat iš anksčiau jau vykdyto priverstinio išieškojimo. Ieškinio reiškimas vykdymo procese, kuomet palūkanų dydis jau yra konstatuotas vykdomajame dokumente, nėra galimas ir yra nesavalaikis. Teigia, jog Kredito sutarties modifikavimas negalimas, nes ji yra nutraukta. Pažymi, jog ieškovės nepagrįstai tvirtina, kad kredito sutarties 5.2 punkto sąlyga numato mokėjimo palūkanas, o taip pat be pagrindo teigia, kad ši kredito sutarties sąlygą turėtų būti pripažįstama nesąžininga. Iš kredito sutarties 5.2 punkto turinio akivaizdu, kad jame yra numatytos ne mokėjimo, o kompensacinės palūkanos, kurios yra mokamos kredito gavėjui, t. y. ieškovėms, pažeidus kredito sutartyje nustatytus mokėjimo terminus. Ieškovės nepagrįstai tvirtina, kad kredito sutarties 5.2 punkte nurodytos palūkanos skaičiuotinos tik po 2017-11-30 (kredito grąžinimo termino). Vienašališkai nutraukus kredito sutartį, pagal kredito sutarties 10.1 p. ir CK 6.874 str. 1 d. kredito davėjas įgijo teisę reikalauti grąžinti visą kreditą, nepaisant to, kad kredito sutartyje kredito grąžinimo terminas buvo nustatytas 2017-11-30, o taip pat reikalauti kompensuojamųjų palūkanų iki visiško kredito ir kitų mokėtinų sumų grąžinimo. Atsakovo įsitikinimu, Kredito sutarties 5.2 punkto sąlyga yra aiški. Joje aiškiai numatytas palūkanų dydis. Teigia, jog įsipareigojimų nevykdymo palūkanos skaičiuojamos taip: prie metinių palūkanų normos, kurią sudaro bazinė palūkanų norma ir maržos procentais pridedant 4 proc. Jei atlikus šį aritmetinį veiksmą, yra gaunama mažiau negu 16 proc., tuomet metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos yra lygios 16 proc. Tai, kad šioje kredito sutarties sąlygoje yra nurodyti keli skaitmenys, neleidžia tvirtinti, jog tai ši kredito sutarties sąlyga gali būti aiškinama įvairiai - joje aiškiai apibrėžtas palūkanų paskaičiavimo būdas, todėl ieškovių tvirtinimas, jog šioje sąlygoje yra įtvirtinti du vienas kitam prieštaraujantys palūkanų dydžiai laikytinas visiškai nepagrįstu. Pabrėžia, jog kredito sutarties 5.2 punkte numatytos palūkanos yra kompensacinės, o ne mokėjimo palūkanos. Ieškovės nepagrįstai tvirtina, kad Kredito sutarties 5.2 p. nurodytos palūkanos yra išieškomos kartu su įstatyme numatytomis palūkanomis. Vykdomajame įraše nėra jokio nurodymo išieškoti įstatyme numatytas palūkanas. Ieškovės nepateikė jokių pagrįstų motyvų, leidžiančių tvirtinti, kad kredito sutarties 5.2 punkto sąlyga laikytina nesąžininga. Prašo ieškovių D. V. ir J. V. ieškinio reikalavimui taikyti ieškinio senatį ir šiuo pagrindu ieškinį atmesti. Teismui nusprendus, kad nėra pagrindo taikyti ieškinio senatį, ieškinį prašo atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašo priteisti iš ieškovių atsakovo naudai visas atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė palaikė atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, antstolė Virginija Meškauskienė teismui pateiktame atsiliepime nurodė, jog su teikiamu ieškiniu nesutinka, mano kad jis yra nepagrįstas, todėl turėtų būti atmestas. Ieškovės ieškinį teikia praleidusios bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą. Ieškovės nenurodo, kas per visą dešimties metų laikotarpį sutrukdė joms ginčyti kredito sutarties sąlygas ar prašyti jas pakeisti. Mano, kad ieškinio reikalavimai nepagrįsti ir neturėtų būti tenkinami. Prašo taikyti ieškinio senaties terminą, ieškinį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Byloje nustatyta, kad 2007-12-14 D. V. (dabartinė pavardė – D. V.) ir J. V. sudarė su Nordea Bank Finland Plc kredito „Laisvai“ sutartį Nr. LL 07/12/40D, kuria ieškovėms buvo suteiktas 75 362,32 EUR kreditas (e. bylos 1 t., b. l. 8-20). Šalys susitarė, jog kreditas bus suteiktas kredito gavėjo vartojimo poreikiams tenkinti (Sutarties 2.1 punktas, t. 1, b. l. 9). Šalys sutarties 5.2. punkte, pavadinimu - „įsipareigojimų nevykdymo palūkanos“ nustatė, jog: „jeigu kreditas, palūkanos ar bet koks kitas mokėjimas pagal šią sutartį nesumokamas nustatytu laiku į kredito sąskaitą ar kitą sąskaitą, kurią bankas nurodo kredito gavėjui, tai už laiku nesumokėtas sumas yra skaičiuojamos metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, kurios yra lygios 4 (keturi) proc. virš kredito/sąskaitos lėšų palūkanų normos, bet ne mažiau kaip 16 (šešiolika) proc. nuo visos laiku nesumokėtos sumos, pradedant skaičiuoti nuo nustatytos mokėjimo dienos iki realaus sumokėjimo“ (e. bylos 1t., b. l. 12). 2015-06-03 banko pranešimu apie vienašalį sutarties nutraukimą ieškovės buvo informuotos, jog sistemingai pažeidžia mokėjimo prievolių vykdymo terminus, todėl nesumokėjus susidariusios skolos ir kitų mokėtinų pagal sutartį sumų, sutartis vienašališkai bus nutraukta nuo 2015-06-18 (e. bylos 1t., b. l. 133-134). Kredito sutartis nebuvo įvykdyta, todėl nuo 2015-06-18 buvo nutraukta. 2015-08-04 notaro vykdomuoju įrašu buvo nuspręsta Nordea Bank Finland Plc naudai iš ieškovių solidariai priverstinai išieškoti hipoteka užtikrinto skolinio įsipareigojimo sumą arba nesumokėtos skolos dalį su priklausančiomis palūkanomis, kas notaro vykdomojo įrašo išdavimo momentu sudarė 78 075,14 EUR. Notaro vykdomajame įraše nurodyta, kad papildomai išieškoma 16 (šešiolikos) proc. dydžio sutartinių metinių palūkanų nuo negrąžinto kredito ir nesumokėtų palūkanų sumos (76 055,33 EUR) nuo 2015-07-03 iki vykdomojo įrašo visiško įvykdymo. Minėtame vykdomajame įraše nurodyta, jog pranešimas skolininkui išsiųstas 2015-07-14 (e. bylos 1t., b. l. 79). 2017-09-25 pradinis kreditorius bankas Nordea Bank Finland Plc ir atsakovas SIA „B2Kapital“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kuria bankas perleido savo reikalavimus, tarp kurių buvo ir reikalavimas į ieškoves, kylantis iš kredito sutarties (e. bylos 1t., b. l. 71-75 b. l.). 2018-10-04 antstolė Virginija Meškauskienė parengė pažymą, Nr. B-32854, kurioje nurodoma informacija apie ieškovės D. V. atžvilgiu vykdomas vykdomąsias bylas. Iš pažymoje esančios informacijos matyti, jog vykdomojoje byloje Nr. 0015/15/18752 skola sudaro 78075,14 Eur, paskirstyta suma sudaro 55730,84 Eur, palūkanos einamajai datai sudaro 55730,84 Eur, o likusi išieškoti suma sudaro 52625,96 Eur (e. bylos 1t., b. l. 6-7). Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog ieškovė D. V. su Nordea Bank Finland Plc buvo sudariusi ir kitą kreditavimo sutartį – 2007-06-20 būsto kreditavimo sutartį Nr. BK07/06/118G (e. bylos 1t., b. l. 158-168). Sutarties 8.2 punkte „Įsipareigojimų nevykdymo palūkanos“ šalys numatė, jog: „Jeigu kreditas, palūkanos ar bet koks kitas mokėjimas pagal sutartį nesumokamas nustatytu laiku į kredito sąskaitą ar kitą banko sąskaitą, kurią bankas nurodo kredito gavėjui, yra skaičiuojamas metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, kurios lygios 16 (šešiolika) proc. nuo visos laiku nesumokėtos sumos, pradedant skaičiuoti nuo kitos dienos po mokėjimo dienos, iki įsiskolinimo padengimo“ (e. bylos 1t., b. l. 166). Sutarties tinkamai nevykdant 2013-09-06 buvo išduotas notaro vykdomasis įrašas, kuriame nurodoma, jog siūloma priverstinai iš skolininkės išieškoti 16 % (šešiolikos procentų) dydžio metines sutartines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas nuo negrąžintos skolos (kredito) sumos bei nesumokėtų palūkanų, skaičiuojamas nuo šio vykdomojo įrašo atlikimo dienos iki visiško skolos (kredito) išieškojimo dienos (e. bylos 1t., b. l. 169).
Dėl ieškinio senaties termino
Nagrinėjamu atveju ieškovė D. V. nurodo, kad ieškinio senatis nėra suėjusi, nes apie teisių pažeidimą jai ir jos motinai tapo žinoma tik gavus iš antstolės Virginijos Meškauskienės 2018-10-04 pažymą Nr. B-32854, kurioje buvo nurodytas skolos likutis pagal Kredito sutartį „Laisvai“ yra 52625,96 Eur, todėl bendrojo dešimties metų ieškinio senaties termino ieškiniui pareikšti nepraleido.
Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja kita šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti.
Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. Galiojančio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ji pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008-10 06 nutartis Nr. 3K-3-447/2008). Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas iš sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali ir nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Taigi teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas, taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek ir objektyvųjį kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2011-04-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; 2017-05-05 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-63-969/2017).
Nagrinėjamu atveju ieškovės sužinojimą apie savo teisių pažeidimą grindžia subjektyviuoju kriterijumi. Kadangi vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą ir savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pagrįsti ieškovės turi pateikti įrodymus (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis).
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog negalima apsiriboti vien tik ieškovo paaiškinimu ir tais atvejais, kada atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektyvinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai ir jo nurodytas kokias nors aplinkybes reikia vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) Tuo atveju, kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais, nepasikliauti vien subjektyviais kriterijais. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013).
Subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovė sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovės teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Tokiu atveju būtina atsižvelgti ir į ieškovės charakteristiką – gyvenimiškos bei profesinės veiklos patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan. Taigi nagrinėjamu atveju ieškinio senaties pradžia negali būti siejama tik su tuo, kada ieškovė gavo informaciją iš antstolės apie skolos likutį, kad suvoktų apie galimą savo teisių pažeidimą, nors tokių priemonių galėjo imtis ir anksčiau. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad antstolės pažyma, kurioje suteikta informacija iš vykdomų jų bylų apie skolų išieškojimą, yra pateikta ieškovės atstovo prašymu, ir, vadovaujantis ieškinyje nurodyta teisine pozicija reikštų, jog tik nuo pačios ieškovės valios priklausytų, kada ji laikys ieškinio senaties skaičiavimą pradėtu. Todėl spręsti, jog ieškovių sužinojimas apie jų teisių pažeidimą sietinas su antstolės pateikta 2018-10-04 pažyma, nuo to momento skaičiuojant ieškinio senaties pradžią, teisinio pagrindo nėra. Be to, svarbu atsižvelgti į tai, jog 2007 metais ieškovės su tuo pačiu pradiniu kreditoriumi „Nordea Bank Finland Plc“ buvo sudariusios ir kitą Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 07-06/118G, kurioje taip buvo numatytos tokio paties dydžio palūkanos (8.2 punktas), kurių išieškojimą ieškovės ir laiko savo subjektinių teisių pažeidimu. Priverstinis vykdymas pagal šią kredito sutartį pradėtas dar anksčiau (2013-09-06) ir pateiktas antstolei vykdyti. Taigi, ieškovių nurodytas sužinojimo apie savo teisių pažeidimą – banko taikomą 16 proc. dydžio įsipareigojimų nevykdymo palūkanų paskaičiavimą, galėjo ir turėjo būti žinomas ir iš šios sutarties priverstinio išieškojimo. Ši aplinkybė tik patvirtina, kad ieškinio senaties pradžios terminas negali būti skaičiuotinas nuo pačios ieškovės prašymu išreikalautos iš antstolės informacijos apie skolos likutį. Įvertinus tai, kad ieškovė D. V. yra ekonomistė, turinti aukštąjį išsilavinimą, dar iki Būsto kreditavimo sutarčių sudarymo 2007 metais turėjo ilgametę verslo patirtį, buvo įmonių vadovė bei akcininkė, galima pagrįstai teigti, kad jau pasirašydama sutartis turėjo ir galėjo suprasti, o kartu ir įvertinti sutarties sąlygas, tame tarpe ir palūkanų dydį (e. bylos 2t., b. l. 54-85). Teismo vertinimu, bet koks apdairus bei rūpestingas asmuo, sudarydamas su kredito įstaiga paskolos sutartį, turi išsiaiškinti sutarties sąlygas, numatančias šalių teises ir pareigas, iškilus finansiniams sunkumams ar pasikeitus ekonominei situacijai, kreiptis dėl sutarčių pakeitimo, modifikavimo, domėtis vykdymo eiga, bendradarbiauti. Byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovių elgesys atitinka protingo, rūpestingo ir atidaus žmogaus standartą. Teismo vertinimu, kiekvienas pakankamai apdairus ir rūpestingas asmuo turėjo ir galėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, manydamas, kad toks buvo, kreiptis į teismą su ieškiniu, nepraleidžiant bendrojo 10 metų ieškinio senaties termino. Nagrinėjamu atveju ieškovės į teismą su ieškiniu kreipėsi tik 2018-10-19, t. y. praleidusios ieškinio senatį, svarbių priežasčių, dėl kurių senaties terminas galėtų būti atnaujintas, nenurodė.
Kasacinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008-07-08 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-339/2008 ir kt.). Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškininės senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatyta terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne) pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008-08-01 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-317/2008).
Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo pateikimo, jei nenustatoma svarbių priežasčių jį atnaujinti (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalis), yra pagrindas ieškinį atmesti (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalis). Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad ieškinys pareikštas praleidus ieškinio senatį, todėl atmestinas, o dėl ieškinyje nurodytų sutarčių sąlygų vertinimo sąžiningumo prasme nepasisakytina.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.
Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad išlaidos advokato ir advokato padėjėjo pagalbai apmokėti turi būti pagrįstos rašytiniais įrodymais : pažyma, pasirašyta advokatų kontoros finansininko su įrašytu patvirtinimu, jog klientas su kontora visiškai atsiskaitė; pažymoje nurodytas civilinės bylos numeris, bendra suma už advokato suteiktas teisines paslaugas, jos detalizuotos, atskirai nurodomos sumos už kiekvieną iš advokato suteiktų paslaugų sudedamųjų dalių (procesinių dokumentų parengimą, atstovavimą), nurodytas atlyginimo už ją dydis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2017-01-19 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-88-686/2017).
Nagrinėjamu atveju atsakovas SIA „B2Kapital“ prašo iš ieškovių priteisti 6498,71 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš kurių 6403,75 Eur sudaro išlaidos teisinei pagalbai, 12,96 Eur išlaidos, susijusios su įrodymų rinkimu ir 82,00 Eur vertimo paslaugoms apmokėti (e. bylos 3t., b. l . 78-145).
Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis o taip pat ir šalių paaiškinimais nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme tarp tų pačių šalių buvo nagrinėjama ir kita civilinė byla pagal ieškovės D. V. ieškinį dėl kredito sutarties sąlygos pripažinimo nesąžininga ir negaliojančia, palūkanų pakeitimo (sumažinimo) (Nr. e2-4452-432/2019). Joje buvo sprendžiami panašūs teisiniai klausimai, o atsakovui atstovavo ir šioje civilinėje byloje atstovaujantys advokatai. Todėl manytina, kad patirtų išlaidų teisinei pagalbai dydis jose neturėtų ženkliai skirtis. Teismo posėdžio metu buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad į bylą atsakovo teiktos PVM sąskaitos faktūros bei Darbų išklotinės nėra tinkamai detalizuotos, neatspindi sąsajų su konkrečia nagrinėjama byla. Į tai atsižvelgdamas atsakovas trūkumus ištaisė ir pateikė 2019-10-31 PVM sąskaitą faktūrą Nr. 10666, į kurią įtraukė ir išlaidas, patirtas nurodytų dokumentų tinkamam detalizavimui, nors tai turėjo padaryti anksčiau, teikdamas prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Be to, nėra duomenų, jog už šias paslaugas yra atsiskaityta, byloje taip pat nėra advokatų kontoros patvirtinimo, kad atsakovas, kaip klientas su advokatų kontora yra atsiskaitęs (e. bylos 3t., 143-144). Atsakovas šią bylą vedė per advokatą Paulių Markovą ir advokatę Eveliną Liutkutę (t. 1, b. l. 55-56; 77-78; 117). Tačiau iš atsakovo pateiktų bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų matyti, jog teisines paslaugas atsakovui byloje teikė ir neįgalioti šioje byloje atstovauti asmenys, tačiau šių paslaugų kaina įskaičiuojama į patirtas bylinėjimosi išlaidas (e. bylos 3t., b. l. 85, 109). Tiesa, atsakovo prašomos priteisti išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti neviršija maksimalaus rekomenduotino priteisti išlaidų dydžio, tačiau dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių ne visos atsakovo nurodomos patirtos bylinėjimosi išlaidos gali būti pripažįstamos pagrįstomis. Atsižvelgiant į teismo atliekamą bylinėjimosi išlaidų dydžio kontrolę, teismas sprendžia jog prašoma priteisti 6498,71 Eur bylinėjimosi išlaidų suma, iš kurios net 6403,75 Eur sudaro išlaidos teisinei pagalbai apmokėti, yra aiškiai per didelė, neatitinkanti protingumo, sąžiningumo ir teisingumo reikalavimų, todėl mažintina per pusę iki 3201,87 Eur (6403,75 : 2) Bendra priteistina bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 3296,83 Eur, kuri iš ieškovių atsakovo naudai priteistina lygiomis dalimis. (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6, 10 punktai, 93 straipsnio 1, 4 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 93 str., 259, 263, 265, 268, 270 str. str., teismas
nusprendė:
Ieškovių D. V. ir J. V. ieškinį dėl kredito sutarties sąlygų pripažinimo nesąžininga ir negaliojančia bei palūkanų sumažinimo, atmesti.
Priteisti iš ieškovių D. V., a. k (duomenys neskelbtini) ir J. V., a.k(duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 3296,83 Eur (tris tūkstančius du šimtus devyniasdešimt šešis eurus 83 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovo SIA „B2Kapital“ į. k. 40103645131, registruoto Latvijos Respublikoje, Dzirnavu iela 41-10, Riga, LV-1010, naudai.
Priteisti iš ieškovių D. V., a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. V., a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 13,62 Eur (trylika eurų 62 ct) išlaidų, susijusių su dokumentų įteikimu valstybei. Ši suma turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią „Swedbank”, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660. Sumokėjus nurodytą sumą, kvito originalą būtina nedelsiant pateikti teismui.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.