- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-21
- Bylos Nr.
- 2K-280/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Panaikintas Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka
- Teisėjai
- Antanas Klimavičius (pirm.), Rimantas Baumilas (pran.), Gintaras Goda
- Kaltinamasis
- R. A.
- Nuteistasis
- E. I., E. J.
- Advokatai
- Vytenis Dziegoraitis
- Kategorijos
- 2.3.6.4.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Gintaro Godos ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteitųjų E. I. ir E. J. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 2 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų 2010 m. gruodžio 17 d. nuosprendžių.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 2 d. nuosprendžiu E. I. ir E. J. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 265 straipsnio 1 dalį (2006 m. birželio 22 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams kiekvienas ir pagal BK 262 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) – laisvės atėmimu vieneriems metams kiekvienas.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir subendrinta bausmė kiekvienam paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams ir devyniems mėnesiams.
E. J. ir E. I. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 260 straipsnio 3 dalyje ir 22 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu pakeistas Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 2 d. nuosprendis ir E. I. bei E. J. nuteisti pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų kiekvienas. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu paskirtos bausmės jiems subendrintos apėmimo būdu su bausmėmis, paskirtomis Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 2 d. nuosprendžiu, ir galutinė bausmė kiekvienam paskirta laisvės atėmimas po dešimt metų.
Šioje byloje išteisintas R. A., tačiau dėl jo kasacinio skundo nepaduota.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo R. Baumilo pranešimą, nuteistojo E. I. gynėją advokatą V. Dziegoraitį ir nuteistojo E. J. gynėją advokatą N. Strazdą, prašiusius nuteistųjų kasacinius skundus patenkinti, prokurorą, prašiusį kasacinius skundus atmesti,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo 2010 m. balandžio 2 d. nuosprendžiu E. J. ir E. I. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe (duomenys neskelbtini), J. M. priklausančios sodybos rūsyje, laikotarpiu nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2007 m. liepos mėn. 12 d. vazonėliuose augino didelį kiekį kanapių, kurių bendroji sausoji masė 22612,49 g, taip padarė nusikaltimą, numatytą BK 365 straipsnio 1 dalyje.
Be to, E. J. ir E. I. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe (duomenys neskelbtini), J. M. priklausančioje sodyboje, laikotarpiu nuo 2007 m. sausio mėnesio iki 2007 m. liepos 12 d., turėdami tikslą auginti narkotines medžiagas – kanapes, išsinuomoję J. M. priklausantį ūkinį pastatą su rūsiu, atliko rūsio išmatavimus, supirko plytas, žvyrą, cementą, metalo lakštus, metalines sijas, kietą ir minkštą polistirolą, vamzdžius, ventiliacinius vamzdžius, pastatė pertvaras, užblokavo įvažiavimą į rūsį, apšildė ir apkalė duris, apkalė įvažiavimo į rūsį šonines sienas ir ten padarė duris, įstatė spynas ir pastatė dyzelinį aparatą elektrai gaminti, vežė dyzelinį kurą ir keitė aparato filtrus, supirko ir sukabino apšvietimo ir šiltinimo lempas, supirko ir išvedžiojo plastmasinius vandentiekio vamzdžius, išvedžiojo ventiliacinius vamzdžius, supirko žemes, skirtas kanapių sodinukams auginti, prietaisą „GROCHECK – COMBO“, skirtą vandeninių tirpalų laidumo ir PH (rūgštingumo) matavimams, prietaisą SPC, skirtą klimato kontrolei (aplinkos temperatūrai ir drėgmei palaikyti), t. y. pagamino ir laikė įrenginius, skirtus narkotinėms medžiagoms – kanapėms ir jų dalims auginti, iki 2007 m. liepos 12 d., kol buvo sulaikyti policijos pareigūnų, o minėti įrenginiai buvo paimti apžiūros metu, taip padarė nusikaltimą, numatytą BK 262 straipsnyje.
Šiuo nuosprendžiu E. J. ir E. I. buvo išteisinti dėl kaltinimo, kad jie, veikdami bendrininkų grupe su R. A., asmeniu, dėl kurio byla išskirta, bei kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, (duomenys neskelbtini), J. M. priklausančios sodybos ūkinio pastato rūsyje, neteisėtai laikė 2607,86 g narkotinės medžiagos - kanapių ir jų dalių iki 2007 m. liepos mėn. 12 d., kol kratos metu šias narkotines medžiagas surado ir paėmė policijos pareigūnai.
Taip pat E. J. ir E. I. buvo išteisinti dėl kaltinimo, kad jie, veikdami bendrininkų grupe su R. A., asmeniu, dėl kurio byla išskirta, bei kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, (duomenys neskelbtini), J. M. priklausančios sodybos ūkinio pastato pirmo aukšto sandėliuke, neteisėtai laikė 3178,70 g narkotinės medžiagos - kanapių ir jų dalių iki 2007 m. liepos mėn. 20 d., kol apžiūrėdamas savo ūkinio pastato patalpas šias narkotines medžiagas surado ir perdavė policijos darbuotojams pastato savininkas J. M.
Be to, E. J. ir E. I. buvo išteisinti dėl kaltinimo, kad jie, veikdami bendrininkų grupe su R. A., asmeniu, dėl kurio byla išskirta, bei kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis (duomenys neskelbtini), J. M. priklausančios sodybos rūsyje, laikotarpiu nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2007 m. liepos mėn. 12 d., augindami sodinukus, kurie yra narkotinė medžiaga – kanapės ir jų dalys, pasikėsino įgyti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 22612,49 g kanapių ir jų dalių, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes narkotinė medžiaga, nespėjus jos užauginti ir paruošti (išdžiovinti), buvo rasta ir paimta policijos pareigūnų.
Apeliacinės instancijos teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu panaikinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria E. I. ir E. J. išteisinti dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, ir priimtas naujas nuosprendis, E. J. ir E. I. pripažįstant kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, ir nuteisiant juos laisvės atėmimu po dešimt metų kiekvieną.
Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas išteisino E. J. ir E. I. dėl kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį tuo motyvu, kad bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, jog pastarieji turėjo tikslą neteisėtai disponuoti narkotinėmis medžiagomis ar jas platinti. Tokia teismo išvada prieštarauja BK 260 straipsnio 3 dalies dispozicijai, nes joje, skirtingai nei BK 260 straipsnio 1 ar 2 dalyse, nenumatyta papildomos kvalifikuojančios aplinkybės – tikslo platinti. Taip pat teismas neteisingai aiškino ir disponavimo narkotinėmis medžiagomis sąvoką, nes kaltininkas, laikydamas narkotines medžiagas, tais pačiais veiksmais jomis ir disponuoja. Remiantis nuosprendyje išdėstytų argumentų logika, pirmosios instancijos teismas a priori laikė įrodyta, jog nuteistieji E. J. ir E. I. laikė labai didelį kiekį narkotinių medžiagų išviso 5786,56 g kanapių ir jų dalių, tačiau neturėjo tikslo jų platinti. Po to nuosprendyje prieštaringai tvirtinama, kad neįrodytas narkotinių medžiagų buvimas kaltininkų žinioje, nes nenustatyta, kam būtent priklausė ir kieno žinioje buvo nuskintos kanapės, kas jas nuskynė, sudėjo į maišus ir juos laikė, byloje nenustatyti kiti asmenys, kurie augino kanapes, o dėl vieno asmens byla išskirta.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatavo, kad tokie pirmosios instancijos nuosprendžio argumentai nepagrįsti, teismas byloje ištirtų įrodymų iš esmės nevertino, nepagrindė savo išvadų bei nemotyvavo, kuo vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Šalies argumentai
Nuteistasis E. I. kasaciniu skundu prašo pakeisti abiejų instancijų nuosprendžius ir panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį dėl jo nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti dėl jo nuteisimo pagal BK 265 straipsnio 1 dalį ir 262 straipsnį ir jį išteisinti, nesant jo veikose būtinųjų jam inkriminuotų nusikaltimų sudėties požymių. Skunde nurodo, kad apkaltinamieji nuosprendžiai yra neteisėti ir nepagrįsti dėl esminių BPK 305 straipsnio 1 dalies, 1 punkto, 331 straipsnio 1 ir 2 dalių, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimų. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, kaip to reikalauja įstatymas dėl visų byloje esančių įrodymų, nepašalino prieštaravimų, be to, teismai netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, privalėjo surašyti naujo nuosprendžio aprašomąją dalį, taikant pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio surašymo taisykles. To šiame nuosprendyje nėra. Be to, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje turėjo išdėstyti ir įrodyta pripažintas tokias nusikalstamo veikos aplinkybes, tokias kaip: padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius bei kitokias svarbias aplinkybes, taip pat įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis šis teismas atmetė kitus įrodymus ir jo parodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taip pat teismas turėjo nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas to nepadarė, net nenustatė nusikaltimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį įvykdymo laiko. Kasatorius skunde dėsto ir tai, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nukrypo nuo suformuotos teisės taikymo praktikos, tuo suvaržė jo teises, nes vadovavosi prielaidomis spėjimais, nepašalino akivaizdžių ištirtų įrodymų prieštaravimų, mano, kad jo tyčia buvo ne tiesioginė, o neapibrėžta. Jis mano, kad pareigūnai tinkamai atliko kratą ir paėmė visus rastus daiktus, todėl neįtikėtina, kad po šių kratų atlikimo liudytojas J. M. dar pristatė 3178,70 g kanapių, o apeliacinės instancijos teismas, net nesvarstęs, iš kur atsirado toks kiekis, jį nuteisė.
Nuteistasis E. J. taip pat prašo panaikinti abiejų nuosprendžių dalis, kuriomis jis nuteistas pagal BK 260 straipsnį 3 dalį, 262 straipsnį ir 265 straipsnio 1 dalį, ir išteisinti jį, nenustačius jo veikoje jam inkriminuotų nusikaltimų.
Skunde kasatorius dėsto tai, kad apkaltinamieji nuosprendžiai yra neteisėti ir nepagrįsti dėl esminio Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos 6 straipsnio 1, 2 dalies, 7 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 331 straipsnio 1 ir 2 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimų. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė apkaltinamojo nuosprendžio surašymo taisyklių, nes aprašomoji dalis iš vis nesurašyta, nuosprendyje nenurodytos pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės (padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės). Šioje nuosprendžio dalyje teismo nustatytos veikos aprašymas turi atitikti baudžiamojo įstatymo dispozicijos turinį, o to nebuvo padaryta, nes apeliacinis teismas surašė procesinį dokumentą, kuris pagal savo turinį atitinka nutarties, o ne nuosprendžio turinį. Be to, kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinis teismas, pripažindamas jį kaltu pagal 260 straipsnio 3 dalį už du tęstinės nusikalstamos veikos epizodus, tiksliai nesuformulavo nustatomosios nuosprendžio dalies, todėl liko neaišku, už kokiu laiku padarytas veikas jis nuteistas, nes kaltinime nurodytas skirtingas laikas (2607,86 g laikė iki 2007 m. liepos 12 d., o 3178,70 g – iki 2007 m. liepos 20 d.), taip pat nuosprendyje nenurodyta, kokiomis aplinkybėmis padaryta šioji tęstinė nusikalstama veika, nenurodytas bendrininkų vaidmuo, kokiomis aplinkybėmis ji padaryta, ir pan. Kasatoriaus manymu, tokie pažeidimai yra esminiai ir sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Be to, skunde teigiama, kad ir pirmosios instancijos teisme, pripažįstant jį kaltu pagal BK 265 straipsnio 1 dalį ir 262 straipsnį, nuosprendžio aprašomojoje dalyje apsiribota tik lakonišku sakiniu, jog jis, veikdamas bendrininkų grupe, tam tikru laikotarpiu, pagamino ir laikė įrenginius, skirtus kanapėms bei jų dalims auginti, ir augino didelį kiekį 22612,49 g kanapių. Šiame nuosprendyje neišdėstytos kitos nusikalstamos veikos aplinkybės, nenurodyti įrodymai, grindžiantys jo kaltę, neįvardytas nusikaltimo požymis – subjektyvioji pusė, jo tyčia; iš esmės teismas nevertino ir nenagrinėjo kai kurių jo parodymų, nemotyvuotai šiuos atmetė (kad jis nežinojo, jog auginamos kanapės, kad pirštų anspaudai ant lempų liko nuo tada, kai jis jas krovė ir pan.).
Kasatoriaus manymu, ir apeliacinės instancijos teismas neištyrė visų liudytojo J. M. parodymų, nepašalino jų prieštaravimų, nes jis apklausiamas kelis kartus, parodė vis kitokias aplinkybes, taip pat neištyrė ir liudytojų V. M. bei A. T. parodymų, kurie patvirtino, jog jis į sodybą vežė dyzelinį kurą brangiau parduoti, be to, nepašalino abejonių dėl naujai atsiradusių kanapių kiekio. Taigi, jo nuomone, teismai vadovavosi prielaidomis, spėjimais, neišsiaiškino visų bylos aplinkybių, tiesiogiai susijusių su jam pareikštais kaltinimais, nepašalino akivaizdžių įrodymų prieštaravimų, o visas abejones vertino ne jo, o kaltinimo naudai.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai, nuteisdami jį už nusikalstamą veiką bendrininkų grupe, nuosprendyje nenurodė objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumos, kur, kada, su kuo bei kokią veiką jis sutarė daryti, kaip buvo paskirstyti vaidmenys, kokiais veiksmais jis realizavo inkriminuojamų nusikalstamų veikų objektyviuosius požymius ir todėl pažeidė BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatas. Be to, teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 260 straipsnio 3 dalies, 265 straipsnio 1 dalies ir 262 straipsnio nuostatas, nes šiems nusikaltimams daryti turi būti nustatyta kaltininko tiesioginė tyčia. Teismai nenustatė jo kaltės turinio, todėl netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Kasatorius nurodo, kad jis nedalyvavo darant šias nusikalstamas veikas, nes nežinojo, kad bus auginamos kanapės, neturėjo nuo rūsio raktų, jo nesaugojo, ant jo rūbų nerasta kanapių pėdsakų, jis buvo tik samdomas pašalinis asmuo, todėl mano, kad nėra surinkta objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, jog kanapės buvo jo žinioje, o nuosprendžiai grindžiami tik prielaidomis. Teismai neanalizavo jo pateiktą versiją patvirtinančių įrodymų, išsamiai jų nedetalizavo, o tik vertino jį kaltinančius įrodymus. Be to, apeliacinės instancijos teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, jis prarado teisę į teisminę gynybą, nes įstatymas nesuteikia kasacinės instancijos teismui atlikti įrodymų tyrimo, todėl šio teismo galimybės pačiam patikrinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ribotos, o taip pažeidžiama jo teisė į teisminę gynybą, kuri įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 2 straipsnyje. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą buvo nustatęs, kad asmens pripažinimą kaltu ir nuteisimą peržiūrėtų aukštesnė teisminė instancija, tačiau abiejų instancijų teismai to nepaisė ir jų nuosprendžiai, kasatoriaus manymu, nėra pagrįsti išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Motyvuojamoji dalis
Kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Dėl BPK reikalavimų, reglamentuojančių apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio surašymą, pažeidimų
Šioje baudžiamojoje byloje, apeliacinės instancijos teismas, BPK 329 straipsnio 4 dalies, 326 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytais pagrindais panaikinęs pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio dalį ir priėmęs naują nuosprendį, jį privalėjo surašyti taip, kaip to reikalauja BPK 331 straipsnis. O kad teismo nuosprendis, kaip didžiausios teisinės galios procesinis dokumentas, įgyvendintų savo misiją, jis turi būti teisėtas, pagrįstas, teisingas ir įtikinantis. Teisėtas yra toks nuosprendis, kuriuo tiksliai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, esant būtinybei ir kitas teisės aktas, taip pat kuris priimtas laikantis visų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka apkaltinamojo nuosprendžio turiniui keliamų reikalavimų. Teisėjų kolegija su šiais kasatorių teiginiais sutinka. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio (T. 6, b. l. 118–125) matyti, kad surašant jį buvo laikomasi BPK 332 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nutarties turiniui keliamų reikalavimų (nuosprendyje išdėstyta išsami pirmosios instancijos teismo išvadų kritika, pateikti motyvai, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ir kokie kiti nuosprendžio klausimai netinkamai išspręsti ir pan.). Tačiau, priimant nuosprendį apeliacinės instancijos teisme, turėjo būti laikomasi BPK 331 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad ir tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas bei apeliacinės instancijos teisme priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis, jo aprašomoji dalis turi būti surašoma taikant pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio surašymo taisykles. BPK 305 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma: 1) įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; 3) nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados; 4) bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai. Taigi šioje byloje, be kitų reikalavimų, nuosprendyje pirmiausia turėjo būti išdėstyta įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės: nurodyta jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas), be to, šioje nuosprendžio dalyje teismo nustatytas veikos aprašymas turi atitikti baudžiamojo įstatymo dispozicijos turinį, nurodant visus, tiek pagrindinius, tiek fakultatyvinius nusikalstamos veikos sudėties elementus, jos įvykdymo laipsnį ir visa, kas reikšminga nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Minėtų BPK reikalavimų nesilaikymas teismų praktikoje pripažįstamas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, suvaržančiu įstatymų garantuotas kaltinamojo teises, kliudančias teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-304/2007, 2K-418/2008, 2K-351/2010, 2K-538/2010, ir kt.).
Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, pripažindama E. J. ir E. I. kaltais pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, iš esmės nesuformulavo nuosprendžio nustatomosios dalies, iš kurios būtų aišku, ar toks jiems inkriminuotas kaltinimas visiškai pasitvirtino ir kokiomis aplinkybėmis kaltinamieji padarė nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje dėstydamas prokuroro apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teiginiai, lėmę E. J. ir E. I. išteisinimą pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, prieštarauja ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nustatytoms aplinkybėms, taip pat baudžiamojo įstatymo dispozicijai, su tuo sutiko ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas byloje ištirtų įrodymų šiuo klausimu iš esmės nevertino, nepagrindė savo išvadų bei nemotyvavo, kuo vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus, todėl padarė išvadą, kad yra pagrindo abejoti, ar pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pats nuosprendyje tinkamai nenurodė ne tik nusikalstamos veikos padarymo laiko, vietos (kasatoriai buvo kaltinami, kad jie neteisėtai laikė labai didelį kiekį narkotinių medžiagų – kanapių ir jų dalių vienu metu: 2007 m. liepos 12 d. – 2607,86 g, ir kitu metu: 2007 m. liepos 20 d. – 3178,70 g), bet ir kitų svarbių aplinkybių, atitinkančių BK 260 straipsnio 3 dalies dispozicijos turinį. Taigi iš skundžiamo nuosprendžio neaišku, kokias konkrečiai įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes nustatė apeliacinės instancijos teismas, nes nuosprendyje tik nurodyta, kokie buvo pateikti kaltinimai nuteistiesiems E. J. ir E. I. ir šiek tiek motyvų, kodėl pirmosios instancijos teismas juos neteisingai išteisino.
Toks nuosprendžio trūkumas vertintinas kaip esminis BPK pažeidimas, dėl kurio nuosprendis besąlygiškai naikinamas.
Kolegija konstatuoja, kad dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, skundžiamas nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinių skundų argumentų, nes tai prieštarautų BPK 386 straipsnio 2 daliai, kadangi, iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, jie gali būti bylos nagrinėjimo dalykas, o bet kokie motyvai dėl šių argumentų galėtų reikšti išankstinį išvadų nustatymą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 17 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.