Utenos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Šiaulių bankas“ ieškinį atsakovui R. V. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, R. V. individuali įmonė.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo R. V. 36 367,03 EUR skolos, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 771 EUR žyminio mokesčio bei kitas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Posėdžio metu ieškovės atstovė palaikė ieškinį jame ir dublike nurodytais motyvais bei papildomai paaiškino, kad buvo sudarytos 2 kreditavimo sutartys su R. V. individualia įmone, kurių įvykdymas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto įkeitimu. Kadangi trečiasis asmuo nevykdė įsipareigojimų pagal sutartis, jos buvo nutrauktos. Bankas 2009 metais kreipėsi į hipotekos teisėją, buvo priimtos 2 nutartys dėl išieškojimo, kurios buvo pateiktos vykdymui antstoliui L. J.. Vykdymo procese buvo realizuotas įkeistas turtas: 2012 metais realizuotas I. V. priklausantis turtas, liko 17 447,94 EUR nepadengto įsiskolinimo; R. V. turtas realizuotas 2016 metais ir nuo 2017 metų iki 2020 metų gegužės mėnesio vyko išieškojimas iš atsakovo darbo užmokesčio. Kai R. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl išieškojimo nutraukimo, vykdomoji byla buvo nutraukta. 2021 m. sausio 26 d. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų sprendimu iš antstolio atsakovo naudai priteista 5 795,92 EUR žalos. Sprendimui įsiteisėjus antstolis kreipėsi į banką su pretenzija ir minėta suma antstoliui buvo pervesta. Kadangi šiuo metu R. V. IĮ nevykdo jokios veiklos, prašo priteisti likusią nepadengtą kreditų sumą iš atsakovo, kuris yra subsidiarus skolininkas. Per visą išieškojimo laikotarpį pagal vieną nutartį banko naudai išieškota 4 444,61 EUR, pagal kitą – 7 064,54 EUR. Bankas suprato, kad skolininkas geruoju nevykdys įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartis tik 2020 metais, kai buvo užbaigta paskutinė vykdomoji byla, iki tol manė ir tikėjosi, kad skola po truputį dengiama ir bus padengta geranoriškai. 2009 metais buvo aišku, kad prievolė pagal sutartis pažeista, bet dėl reikalavimo teisės į atsakovą, kaip subsidiarų skolininką, dar nebuvo aišku, kadangi buvo įkeisto turto ir bankas tikėjosi, kad skola pasidengs. Praktikoje visada laukiama išieškojimo pabaigos, nes tik tada galutinai paaiškėja įsiskolinimo dydis. Bankui nekilo klausimų dėl išieškojimo iš R. V. darbo užmokesčio be atskiro priteisimo teisėtumo. Kadangi išieškojimas buvo vykdomas ne vienerius metus ir jokių pretenzijų atsakovas nereiškė, bankas suprato, kad jis neprieštarauja išieškojimui ir dengia įsiskolinimus savanoriškai.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

2021 m. sausio 28 d. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų sprendimu buvo patenkintas R. V. ieškinys atsakovui antstoliui L. J. dėl žalos atlyginimo ir priteista R. V. naudai iš L. J. 5 795,92 žalos atlyginimo.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad R. V. yra individualiosios įmonės – R. V. IĮ, tai yra neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, savininkas ir vadovas, todėl sutinkamai su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.50 straipsnio nuostatomis, ieškovė turi teisę reikšti jam reikalavimą dėl trečiojo asmens skolų, kaip subsidiariam skolininkui.

Kasacinio teismo išaiškinta, kad subsidiariosios civilinės atsakomybės prievolė yra papildoma. Jos esminis bruožas tas, kad subsidiarusis skolininkas atsako kreditoriui papildomai greta pagrindinio skolininko, t. y. tada ir tiek, kiek prievolės neįvykdo pagrindinis skolininkas. Pagal CK 6.245 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą bendrąją subsidiariojo skolininko atsakomybės taisyklę kreditorius iki pareikšdamas reikalavimus asmeniui, kuris pagal įstatymus ar sutartį atsako papildomai, kartu su kitu asmeniu (subsidiarioji atsakomybė), turi pagrindiniam skolininkui pareikšti reikalavimą atlyginti nuostolius; jeigu pagrindinis skolininkas atsisakė atlyginti nuostolius arba kreditorius per protingą terminą iš skolininko negavo atsakymo į pareikštą reikalavimą, tai kreditorius gali pareikšti reikalavimą atlyginti nuostolius subsidiariai atsakingam skolininkui. Įstatyme kreditoriaus teisė pareikšti reikalavimą subsidiariajam skolininkui nesiejama su išieškojimo pagal kreditoriaus reikalavimą pagrindiniam skolininkui pabaiga. Papildomo skolininko subsidiariosios atsakomybės prievolė gali būti teismo konstatuota tiek toje pačioje byloje, kurioje sprendžiama dėl kreditoriaus reikalavimo pagrindiniam skolininkui, tiek atskiroje byloje pagal ieškinį subsidiariajam skolininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Klaipėdos šaldytuvų terminalas” v. J. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-118/2011).

CK 1.124 straipsnyje yra nurodyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja kita šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018). Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės, kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija). Ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328-219/2017).

Esant atsakovo reikalavimui taikyti ieškinio senatį, būtina patikrinti ir nustatyti, ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015; 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328-219/2017).

Taigi nagrinėjamu atveju yra svarbu nustatyti, kada ieškovė sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Kaip jau minėta, kasacinio teismo praktikoje yra suformuluota nuostata, kad reikalavimas subsidiariam skolininkui gali būti reiškiamas, jeigu pagrindinis skolininkas atsisakė atlyginti nuostolius arba kreditorius per protingą terminą iš skolininko negavo atsakymo į pareikštą reikalavimą. Pagal suformuotą praktiką, teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek kitą kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sprendžiant, kada asmuo turėjo sužinoti apie pažeistą teisę, reikia išsiaiškinti, kada rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Teismas atmeta ieškovės argumentus, jog apie pagrindinio skolininko atsisakymą vykdyti prievoles pagal Sutartis bankas sužinojo tik pasibaigus išieškojimo procesams vykdomosiose bylose. Byloje yra 2008 m. gruodžio 12 d. banko raštas Nr. (duomenys neskelbtini), adresuotas R. V. IĮ, kur bankas praneša, jog įmonė pažeidė savo įsipareigojimus pagal Sutartį Nr. 1 ir siūlo skolininkui iki 2008 m. gruodžio 30 d. grąžinti kredito likutį su kitais sutartyje nurodytais mokėjimais. Taip pat 2009 m. sausio 22 d. raštas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo R. V. IĮ pranešama apie Sutarties Nr. 2 nuostatų pažeidimą ir siūloma iki 2009 m. vasario 5 d. grąžinti likusį kreditą ir sumokėti palūkanas. Taigi, ieškovė konstatavo prievolių pagal Sutartis pažeidimą ir pasiūlė pagrindiniam skolininkui per jos nustatytą terminą įvykdyti prievoles. Pagrindiniam skolininkui per protingą (ieškovės nustatytą) terminą prievolių neįvykdžius, Sutartys banko vienašališkai buvo nutrauktos nuo 2009 m. vasario 24 d. Be to, Ignalinos rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriaus teisėjo 2009 m. gegužės 12 d. nutartyse Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) yra nurodyta, kad skolininkas R. V. IĮ ir įkeisto turto savininkai Hipotekos skyriaus teisėjo 2009 m. kovo 18 d. nutartimis, atitinkamai, Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), buvo įspėti, kad negrąžinus skolų per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytinių arba perduotas kreditoriui administruoti. Nutartys skolininkui įteiktos 2009 m. kovo 21 d., skolos nustatytu terminu kreditoriui taip pat nėra grąžintos. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, kad yra pagrindas pripažinti, jog ieškovė apie savo teisių pažeidimą sužinojo trečiajam asmeniui neįvykdžius prievolių per jos nustatytą terminą, atsižvelgiant į tai, kad pagrindiniam skolininkui net kelis kartus atsisakius vykdyti (neįvykdžius) prievolių po jam pareikšto reikalavimo (įspėjimo), ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju prasidėjo vėliausiai 2009 m. balandžio 21 d., kai suėjo teismo nustatytas terminas skolininkui grąžinti skolas pagal Sutartis. Būtent nuo šios dienos kreditoriui – ieškovei, jai būnant pakankamai apdairiai bei elgiantis protingai ir atidžiai, turėjo būti aišku, kad pagrindinis skolininkas nesiruošia gražiuoju grąžinti skolas ir atsisako vykdyti savo įsipareigojimus pagal Sutartis. Ir būtent nuo tos dienos ieškovė galėjo ir turėjo reikšti reikalavimą subsidiariam skolininkui. Ta aplinkybė, jog ieškovė tikėjosi, kad skolos bus padengtos realizavus įkeistą turtą, o turto neužtekus, nebuvo aišku, kokio dydžio skolos turi būti reikalaujama iš atsakovo, negali savaime eliminuoti tos aplinkybės, kad ieškovė įgijo teisę pareikšti reikalavimą atsakovui, bet tuo nepasinaudojo. Teismas sutinka, kad vykdymo procesas išieškant iš atsakovo galėjo prasidėti tik pasibaigus išieškojimo veiksmams iš pagrindinio skolininko, tačiau tai neturi įtakos teisės reikšti reikalavimą teisme atsiradimo momentui. Motyvas dėl to, kad buvo neaiškios sumos, taip pat atmestinas, kadangi išieškotinos sumos galėjo būti tikslinamos vykdymo procese.

Be to, ieškovė nurodo, kad jos nuomone, senaties terminas buvo nutrūkęs vadovaujantis CK 1.130 straipsnio 2 dalimi, kadangi laikotarpiu nuo 2017 metų birželio mėnesio iki 2020 m. kovo mėnesio, skola pagal antstolio patvarkymą buvo išieškoma iš atsakovo darbo užmokesčio, todėl bankas laikė, jog jis skolą pripažino ir dengs savanoriškai. Šis ieškovės argumentas taip pat atmestinas, kadangi visų pirma, išieškojimas iš subsidiaraus skolininko nesant atskiro teismo sprendimo priteisti skolą būtent iš jo, yra neteisėtas, antra, atsakovas savo nesutikimą su išieškojimu išreiškė per kreipimąsi su ieškiniu į teismą dėl išieškojimo pripažinimo neteisėtu ir žalos atlyginimo, kuriuo prašė grąžinti visas iš jo neteisėtai išieškotas sumas. Pažymėtina, kad ieškinys Utenos apylinkės teismo 2021 m. sausio 28 d. sprendimu buvo visiškai patenkintas. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė yra komercinis bankas, tai yra juridinis asmuo, kuriam keliami aukštesni atidumo, apdairumo, rūpestingumo reikalavimai, ji be abejo, savo veikloje ir praktikoje dažnai susiduria su teisiniais ginčais, kreipiasi dėl skolų priteisimo ir išieškojimo, yra atstovaujama profesionalių teisininkų, todėl jai turėjo būti žinoma, kad iš neteisės teisė kilti negali ir vykdomas išieškojimas, kuris neturi teisinio pagrindo, negalėjo ir negali būti laikomas atsakovo prievolės pripažinimu ir sutikimu ją vykdyti. Dėl visų paminėtų priežasčių ir vertinant ieškovės statusą taip pat nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, kadangi ieškovė nenurodė ir teismas nenustatė jokių tikrai svarbių ir objektyviai svarių priežasčių ir aplinkybių, kurios galėjo sukliudyti ieškovei laiku ir tinkamai apginti savo teises - pareikšti ieškinį. Būdama pakankamai atidi, rūpestinga ir apdairi, ieškovė turėjo pakankamai galimybių pasinaudoti savo pažeistų teisių gynimu. Ieškovė, remiantis savo patyrimu versle, turėjo ir privalėjo žinoti, kaip tinkamai ir laiku užtikrinti savo procesines ir materialines teises, tačiau per įstatymo nustatytą terminą savo teise nepasinaudojo, prašymo atnaujinti terminą tinkamai nepagrindė. Be to, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, nagrinėjamu atveju termino atnaujinimas pažeistų teisėtų lūkesčių principą ir teisinių santykių stabilumą, nes įstatymų leidėjas yra numatęs pakankamai ilgą 10 metų terminą, per kurį asmuo turi galimybę ginti savo pažeistas teises (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), šiuo gi atveju ieškinio senaties terminas baigėsi vėliausiai 2019 m. balandžio 20 d., t. y. ieškinys teisme pateiktas praleidus ieškinio senaties terminą daugiau kaip 2 metus.

Nustačius aplinkybę, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, jai tinkamai ir įtikinamai nepagrindus prašymo atnaujinti šį terminą bei praleidimą pateisinančių aplinkybių, teismas atsakovo prašymu taiko ieškinio senatį ir tai sudaro savarankišką pagrindą ieškinį dėl skolos priteisimo atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Ieškovės reikalavimai dėl procesinių palūkanų priteisimo yra išvestiniai, atmetus pagrindinį reikalavimą, atmestini ir išvestiniai reikalavimai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

Ieškovės ieškinį atmetus visiškai, spręstinas atsakovo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Pateikti dokumentai patvirtina, kad atsakovas R. V. patyrė šias išlaidas advokato teisinėms paslaugoms apmokėti – 2 420 EUR išlaidų už atsiliepimo ir tripliko parengimą, 600 UER už atstovavimą teismo posėdžiuose. Vadovaudamasis Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatomis teismas konstatuoja, kad atsakovo patirtos išlaidos patvirtintos rašytiniais įrodymais, ir neviršija nustatytą maksimalią už tokias paslaugas priteistiną sumą. Atsižvelgiant į tai iš ieškovės atsakovui priteistinos jo turėtos 3 020 EUR išlaidos advokato pagalbai apmokėti.

Taip pat iš ieškovės valstybės biudžeto naudai priteistinos teismo turėtos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos, kurios šioje byloje sudaro 12,22 EUR (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnis, 88 straipsnis, 96 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis CPK 259 straipsniu, 263-265 straipsniais, 268- 270 straipsniais,

nusprendžia:

taikyti ieškinio senatį ir ieškovės ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės akcinės bendrovės „Šiaulių bankas“, juridinio asmens kodas 112025254, atsakovo R. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai 3 020 EUR (tris tūkstančius dvidešimt eurų) jo turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš ieškovės akcinės bendrovės „Šiaulių bankas“, juridinio asmens kodas 112025254, į valstybės biudžetą 12,22 EUR (dvylika eurų 22 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, kurie turi būti sumokėti į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660, teismui pateikiant įmokos sumokėjimą patvirtinantį dokumentą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos apylinkės teismo Utenos rūmus.