Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

nukentėjusiesiems M. G. ir A. T.;

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

D. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, vidurinio išsilavinimo, niekur nedirbantis ir nesimokantis, anksčiau neteistas, gyvenantis (duomenys neskelbtini),

kaltinamas nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir

P. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, pagrindinio išsilavinimo, kaltinamojo teigimu užsiimantis individualia veikla, anksčiau neteistas, gyvenantis (duomenys neskelbtini),

kaltinamas nusikalstama veika, numatyta BK 284 straipsnio 1 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiais savo veiksmais kaltinamasis D. J. padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

Motyvuojamoji dalis

BK 138 straipsnio saugoma vertybė yra žmogaus sveikata. BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma dviem alternatyviomis veikomis – žmogaus sužalojimu ar susargdinimu, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje (sunkus sveikatos sutrikdymas) nurodytų padarinių, o pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu jis BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė, t.y. nesunkiai sužalojo ar susargdino žmogų, iš chuliganiškų paskatų. Nesunkus sveikatos sutrikdymas nustatomas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 „Dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis taisyklėmis, kurių 7 punkte yra nustatyta, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas nustatomas, kai dėl sužalojimo ar susargdinimo nebūna šių taisyklių III skyriuje „Sunkus sveikatos sutrikdymas (BK 135 str.)“ numatytų padarinių, bet sužalojimas ar susargdinimas sutrikdo sveikatą ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, arba nukentėjusysis praranda nedidelę dalį – daugiau nei 5 procentus, bet mažiau nei 30 procentų – profesinio ar bendro darbingumo. Teismo medicinos specialistų išvadoje nurodyta, kad nukentėjusiajam A. T. padaryti sužalojimai visumoje vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl nosies kaulų lūžio sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Abejoti teismo medicinos specialistų pateikta išvada nėra pagrindo, todėl teismas konstatuoja, kad dėl kaltinamojo D. J. tyčinių smurtinių veiksmų (smūgio sudavimo nukentėjusiajam į veidą), kilo BK 138 straipsnyje numatyti padariniai, kurie buvo padaryti viešoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje, be jokios rimtos priežasties, kaltininkui pažeidžiant elementarias elgesio taisykles, todėl kvalifikuotini kaip padaryti iš chuliganiškų paskatų. Nusikalstama veika, numatyta BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, gali būti padaroma tik tyčia. Nors kaltinamasis D. J. teisiamojo posėdžio metu teigė, kad suduodamas smūgį, jis nenorėjo sužaloti nukentėjusiojo, o tik norėjo nutraukti neteisėtus nukentėjusiojo A. T. veiksmus kaltinamojo atžvilgiu, tačiau kaltinamasis D. J. turėjo suprasti, kad suduodamas smūgį ranka į veidą nukentėjusiajam, jis kelia pavojų kito žmogaus sveikatai ir suprasti, jog nukentėjusiajam gali būti padarytas neapibrėžto dydžio sveikatos sutrikdymas ir nors nesunkaus sveikatos sutrikdymo jis nesiekė ir nenorėjo, t.y. padarinių, numatytų BK 138 straipsnyje, atžvilgiu, kaltinamojo tyčia buvo neapibrėžta, tačiau jis sąmoningai leido kilti šiame baudžiamajame įstatyme numatytiems padariniams, todėl teismas daro išvadą, kad kaltinamasis D. J. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė, esant netiesioginei tyčiai.

Pripažindamas fizinio smurto panaudojimo faktą nukentėjusiojo atžvilgiu, kaltinamasis D. J. tvirtino, kad taip jis pasielgė, gindamasis nuo nukentėjusiojo A. T. ir kitų kartu su juo buvusių asmenų smurtinių veiksmų.

BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Teismų praktikoje yra nustatyta, kad sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba (žr. pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-141/2015; 2K-162-697/2016).

Šios baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatytas akivaizdus, realus ir pavojingas kėsinimasis, nuo kurio kaltinamasis D. J. turėjo teisę gintis. Nors nukentėjusysis A. T. buvo ne vienas, o su keliais savo draugais, tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad nukentėjusiojo A. T. ar kitų kartu su juo buvusių asmenų veiksmai buvo grėsmingi, keliantys pavojų kaltinamojo D. J. ar kitų naktiniame bare buvusių asmenų sveikatai ar gyvybei. Atvirkščiai, iš liudytojo – naktinio baro „(duomenys neskelbtini)“ savininko – R. S. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje matyti, kad ne nukentėjusysis A. T. ir kiti su juo buvę asmenys, o būtent kaltinamasis D. J. ir kartu su juo buvę asmenys, buvo agresyviai nusiteikę kitų naktinio baro lankytojų atžvilgiu ir viso vakaro metu elgėsi provokuojančiai. Jokiais objektyviais duomenimis nepatvirtintas ir kaltinamojo D. J. teiginys, kad nukentėjusysis A. T. ir kiti kartu su juo buvę asmenys kaltinamojo atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, todėl atsižvelgdamas į teisiamojo posėdžio metu neabejotinai nustatytų faktinių bylos aplinkybių visumą, teismas daro išvadą, kad kaltinamojo D. J. veika negali būti vertinama kaip veikimas būtinosios ginties sąlygomis, nes nebuvo nustatytas pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, nuo kurio asmuo turi teisę gintis pats ar ginti kitus asmenis.

Kaltinamojo D. J. atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė.

Skirdamas bausmę kaltinamajam D. J., teismas atsižvelgia į jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, į tai, kad jis padarė apysunkį nusikaltimą, už kurį įstatyme yra numatyta tik terminuoto laisvės atėmimo bausmė, bei į kaltinamojo atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nebuvimą, o taip pat į tai, kad baudžiamojoje byloje nėra nustatyta aplinkybių, leidžiančių kaltinamajam D. J. skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, ir daro išvadą, kad kaltinamajam D. J. skirtina terminuoto laisvės atėmimo bausmė, numatyta BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte. Tačiau teismas, atsižvelgdamas į kaltinamojo D. J. elgesį po šios jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, t.y. į tai, kad jis teisės pažeidimų nėra padaręs, o taip pat į tai, kad anksčiau D. J. nebuvo teistas ir mano, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl teismas daro išvadą, kad tikslinga kaltinamajam D. J. skirtinos terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti (BK 75 straipsnis).

Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamajam D. J. buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Kardomųjų priemonių paskirtis yra užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms (BPK 119 straipsnis), o BPK 139 straipsnyje yra numatyta, kad paskirta kardomoji priemonė panaikinama, kai ji tampa nebereikalinga arba baigiama taikyti, pradėjus bausmės vykdymą.

Nors baudžiamoji byla yra išnagrinėta, o duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad kaltinamasis gali daryti naujas nusikalstamas veikas, nėra, tačiau kaltinamajam D. J. skirtina terminuoto laisvės atėmimo bausmė ir turi būti taikomi tam tikri įstatymuose numatyti įpareigojimai, todėl teismas mano, kad siekiant tinkamo ir savalaikio šio teismo nuosprendžio įvykdymo, tikslinga D. J. paskirtą kardomąją priemonę taikyti iki bausmės vykdymo pradžios.

Ikiteisminio tyrimo metu (T. 1., b.l. 23) nukentėjusysis A. T. pareiškė 1500 eurų dydžio civilinį ieškinį, kuriuo prašė išieškoti iš kaltų asmenų jam padarytą „moralinę ir fizinę žalą <...>“. Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis A. T. patikslino savo reikalavimą ir prašė išieškoti iš kaltinamojo D. J. jam padarytą neturtinę 1500 eurų dydžio žalą, o nuo turtinės žalos atlyginimo atsisakė, savo atsisakymą motyvuodamas tuo, kad turtinę žalą jam atlygino draudimo bendrovė.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

Sutinkamai su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 6.250 straipsnio reikalavimais, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kt., kuri įvertinama pinigais. Neturtinės žalos dydis nustatomas, atsižvelgus į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

Bylos teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad dėl kaltinamojo D. J. nusikalstamos veikos, nukentėjusysis A. T. patyrė pažeminimą ir fizinį skausmą, be to, nukentėjusysis patyrė didelių moralinių išgyvenimų, padaryta žala jo gyvenimo kokybei, kadangi dėl kaltinamojo D. J. nukentėjusiajam padaryto nosies kaulų lūžio, A. T. patyrė dvasinį ir emocinį sukrėtimą, kuris neišvengiamai sukėlė nepatogumus kasdieniame nukentėjusiojo gyvenime ir darbinėje veikloje, ir šie neigiami gyvenimo potyriai gali paveikti nukentėjusiojo tolimesnį gyvenimą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas mano, kad nukentėjusysis A. T. turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Tačiau neturtinės žalos dydžio tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas vadovaujasi įstatyme (CK 6.250 straipsnio 2 dalis) numatytais neturtinės žalos nustatymo kriterijais, ir atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos padarinius ir neturtinės žalos pobūdį, bei atsižvelgdamas į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teismas mano, kad neturtinės žalos dalis išieškotina iš kaltinamojo D. J., turi būti mažesnė, nei civiliniu ieškiniu prašo nukentėjusysis A. T., ir daro išvadą, kad iš kaltinamojo D. J. nukentėjusiojo A. T. naudai priteistinas 800 € dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

Ikiteisminio tyrimo metu Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė 137,65 € dydžio civilinį ieškinį (T. 1., b.l. 104-107), kuriuo prašo išieškoti iš kaltinamojo D. J. civilinio ieškovo turėtas nukentėjusiojo A. T. gydymo išlaidas. Nors civilinio ieškovo atstovas į teisiamąjį posėdį neatvyko, tačiau buvo gautas civilinio ieškovo prašymas nagrinėti ieškinį jam nedalyvaujant, todėl Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys buvo nagrinėjamas civilinio ieškovo atstovui nedalyvaujant (BPK 252 straipsnio 2 dalis).

Sutinkamai su CK 6.283 straipsnio 1 dalies reikalavimais, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius. Nukentėjusiojo A. T. gydymo išlaidas padengė Vilniaus teritorinė ligonių kasa, todėl ji turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo (CK 6.280 straipsnio 1 dalis). Iš civilinio ieškovo pateiktų dokumentų matyti, kad nukentėjusiojo A. T. gydymo išlaidos sudarė 137 eurus 65 centus, todėl ši suma ir turi būti išieškota civilinio ieškovo naudai iš kaltinamojo D. J..

Dėl kaltinamajam P. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos

Kaltinamasis P. S. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2015 m. spalio 17 d., apie 03:50 val., viešoje vietoje, prie naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įžūliais veiksmais, pasireiškusiais tuo, kad be priežasties nukentėjusiajam M. G. sudavė kumščiu į kairę akį, padarydamas jam poodinę kraujosruvą kairės akies vokuose su muštinėmis žaizdomis kairės akies išoriniame kampe ir kairiame antakyje, odos nubrozdinimus kairėje plaštakoje, t.y. padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Šiais savo veiksmais kaltinamasis P. S. kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.).

Dėl šios nusikalstamos veikos padarymo kaltinamasis P. S. turi būti išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis P. S. savo kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo nepripažino ir teigė, kad jis jokio smurto nukentėjusiojo M. G. atžvilgiu nenaudojo. Kaltinamasis P. S. teisiamajame posėdyje pripažino, kad 2015 m. spalio 17 d. naktį naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“ rūkomajame, jis susistumdė su kažkokiu jam nepažįstamu asmeniu, tačiau muštynėmis šis susistumdymas nevirto ir jokių smūgių jis niekam nesudavė.

Kaltinimas viešosios tvarkos pažeidimu kaltinamajam P. S. iš esmės buvo grindžiamas nukentėjusiojo M. G. ir anksčiau jau nurodytų liudytojų R. S., D. G., D. T. ir E. S. parodymais, kurie duodami parodymus teisiamajame posėdyje patvirtino, kad kaltinamasis P. S., kuris buvo apsirengęs havajietiško stiliaus marškinėliais, aktyviai dalyvavo aiškinantis santykius tarp konfliktuojančių asmenų, ir kiti asmenys suėmę už rankų laikė kaltinamąjį P. S., kad jis „nepultų mušti T. <...>“, tačiau nei vienas asmuo teisiamojo posėdžio metu nepatvirtino, kad kuris nors iš jų matė, kaip kaltinamasis P. S. kumščiu sudavė smūgį nukentėjusiajam M. G. į kairę akį. Nors liudytojas R. S. teisiamajame posėdyje teigė, kad jis matė „kaip mušė G. <...>“, tačiau tuo pačiu nurodė, kad „kas sudavė smūgį G. negaliu dabar pasakyti, tai buvo asmuo su havajietiškais marškinėliais, ten buvo krūva žmonių <...>, veido asmens, kuris sudavė G. neatpažinsiu <...>“, tačiau vien ta aplinkybė, kad kaltinamasis P. S. išsiskyrė iš minios, nes naktiniame bare buvo apsirengęs havajietiško stiliaus marškinėliais, pati savaime, negali būti pagrindu apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti. Šią aplinkybę, kad kaltinamasis P. S. įvykio naktį vilkėjo havajietiško stiliaus marškinėliais, patvirtino ir pats kaltinamasis P. S. bei kiti tą naktį naktiniame klube buvę asmenys, tačiau nei vienas iš jų, taip pat ir liudytojas R. S., negalėjo konkretizuoti kaltinamojo P. S. veiksmų ir patvirtinti, kad būtent kaltinamasis P. S. sudavė smūgį kumščiu į veidą nukentėjusiajam M. G., todėl liudytojo R. S. prielaida, kad nukentėjusįjį M. G. galėjo sumušti kaltinamasis P. S., kadangi jis vilkėjo havajietiško stiliaus marškinėliais, niekuo nepagrįsta.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, o BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, apkaltinamasis teismo nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kuriuos išanalizavus padaroma išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo apkaltinamosioms išvadoms pagrįsti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs (žr. pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012; 2K-269/2013; 2K-111/2014 ir kt.), kad sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o kaltinamojo kaltė turi būti pagrįsta neginčijamais įrodymais. Baudžiamasis procesas teisme yra grindžiamas rungimosi principu, įtvirtinančiu kaltinimo ir gynybos šalių lygias teises teikti įrodymus ir ginčyti kitos šalies argumentus, tuo tarpu kaltinamojo padėtis baudžiamajame procese yra apibrėžta nekaltumo prezumpcijos principo, todėl jis atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą gali tik tuo atveju, jeigu jo kaltė nusikalstamos veikos padarymu yra neginčijamai įrodyta. Kadangi teisiamojo posėdžio metu nebuvo surinkta neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad kaltinamasis P. S. įžūliu elgesiu, pasireiškusiu smurto naudojimu nukentėjusiojo M. G. atžvilgiu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams, tuo sutrikdydamas visuomenės rimtį ar tvarką, o teismas išnaudojo visas galimybes kilusioms abejonėms ir neaiškumams pašalinti, tačiau šių abejonių pašalinti nepavyko, dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.), padarymo kaltinamasis P. S. turi būti išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Ikiteisminio tyrimo metu Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė 27,77 € dydžio civilinį ieškinį (T. 1., b.l. 11-113), kuriuo prašė išieškoti iš kaltinamojo P. S. civilinio ieškovo turėtas nukentėjusiojo M. G. gydymo išlaidas. Kadangi kaltinamasis P. S. turi būti išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-298 straipsniais, 301 straipsnio 1 dalimi ir 302 - 308 straipsniais,

nusprendžia:

D. J. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir paskirti jam laisvės atėmimą vieneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio reikalavimais, D. J. paskirtosios bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams ir paskirti šias įstatyme (BK 75 straipsnio 2 dalies 5, 6 ir 8 punktai) numatytas pareigas:

per šešis mėnesius nuo šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, dalyvauti elgesio pataisos programoje ir išklausyti visą programos kursą;per du mėnesius nuo šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje;per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;

Išaiškinti kaltinamajam D. J., kad jam nevykdant teismo paskirtų pareigų arba padarius administracinius nusižengimus, bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos jam gali būti pakeistos arba bausmės vykdymo atidėjimas gali būti panaikintas ir jis gali būti pasiųstas atlikti teismo nuosprendžiu jam paskirtą terminuoto laisvės atėmimo bausmę.

Kaltinamajam D. J. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti nepakeistą.

Išieškoti iš D. J. nukentėjusiojo A. T. naudai 800 € (aštuonis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo, o Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai 137,65 € (vieną šimtą trisdešimt septynis eurus 65 centus) nukentėjusiojo A. T. gydymo išlaidų.

P. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.), išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

P. S. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos pareikštą 27,77 € dydžio civilinį ieškinį, palikti nenagrinėtą. Išaiškinti civiliniam ieškovui, kad jis turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.