- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-16
- Bylos Nr.
- eB2-3909-864/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00231-2020-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Ieškinys atmestas.
- Teisėjas
- Ramunė Mikonienė (pirm.)
- Suinteresuotas asmuo
- A. N., „Inkaso aljansas", "Švaros broliai" ir ko, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, „Vilniaus logistika", AS „Monify”, „Citadele faktoringas ir lizingas", SIA „AUTO KADA" filialas, „Erelita", Valstybinio socialiniio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, "Tele 2", „Stateta", „Neste lietuva", „Europart", „Tranfasta“
- Pareiškėjas
- "Trans-Time Baltic"
Vilniaus apygardos teismo teisėja Ramunė Mikonienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Trans-Time Baltic“ nemokumo administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto vizija“ pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuotasis asmuo A. N.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. 2020 m. rugsėjo 15 d. teisme gautas nemokumo administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB)„Bankroto vizija“ (toliau ir nemokumo administratorius) pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, kuriame nemokumo administratorius prašo teismo: 1) pripažinti BUAB „Trans-Time Baltic“ bankrotą tyčiniu; 2) nustatyti A. N. asmeniu, kurio veikimas ar neveikimas sukėlė BUAB „Trans-Time Baltic“ tyčinį bankrotą; 3) išreikalauti iš A. N. dokumentus: paskolos sutartį, sudarytą tarp UAB „Trans-Time Baltic“ ir A. N. 281 313,15 Eur sumai bei paskolos sutartį, sudarytą tarp UAB „Trans-Time Baltic“ ir UAB „Trans-Time Baltic Service“, 2 502,91 Eur sumai; 4) A. N., nepateikus reikalaujamų dokumentų, skirti 300 Eur baudą.
Šalies argumentai
2. Nemokumo administratorius pareiškime nurodo, jog nagrinėjamu atveju bankrotą tyčiniu galima būtų pripažinti, remiantis Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1-2 punktuose įtvirtintais požymiais.
3. Nemokumo administratoriaus teigimu, buvęs įmonės vadovas A. N. (toliau ir buvęs įmonės vadovas, suinteresuotasis asmuo) netinkamai bendradarbiauja su nemokumo administratoriumi - pateikė ne visus įmonės dokumentus, t. y. neperdavė nemokumo administratoriui paskolos sutarties, sudarytos tarp įmonės ir buvusio įmonės vadovo 281 313,15 Eur sumai bei paskolos sutarties, sudarytos tarp įmonės ir kitos su buvusiu įmonės vadovu susijusios įmonės - UAB „Trans-Time Baltic Service“ 2 502,91 Eur sumai; taip pat nereagavo į nemokumo administratoriaus pretenziją dėl skolos sumokėjimo, taip išreikšdamas nenorą atskleisti visas su įmonės nemokumu susijusias aplinkybes. Teigė, jog telefoninių pokalbių metu buvęs įmonės vadovas pripažino, kad tokios sutartys buvo sudarytos.
4. Paaiškino, kad iš įmonės bankinių sąskaitų išrašų už paskutinius 3 metus nemokumo administratoriui nepavyko nustatyti 283 816,06 Eur išgrynintų/pervestų sumų; tokių sumų išmokėjimo nebuvo rasta ir įmonės kasos knygos dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, anot nemokumo administratoriaus, tikėtina, jog toks lėšų išmokėjimas/išgryninimas atliktas kur kas anksčiau nei prieš 3 metus, kas galimai turėjo įtakos vėlesniam įmonės nemokumui atsirasti ir bankroto bylai iškelti.
5. Anot nemokumo administratoriaus, sprendžiant šį ginčo klausimą, reikėtų atsižvelgti į debitorių sąrašą, pateiktą teismui sprendžiant bankroto klausimą, kadangi iš jame nurodytos informacijos, akivaizdu, kad buvęs įmonės vadovas sudarė paskolos sutartį tarp įmonės ir jo asmeniškai 281 313,15 Eur sumai bei paskolos sutartį tarp įmonės ir kitos su buvusiu įmonės vadovu susijusios įmonės - UAB „Trans-Time Baltic Service“ 2 502,91 Eur sumai. Teigė, jog vertinant tai, kad sandoriai buvo sudaryti tarp įmonės ir buvusio įmonės vadovo bei kitos susijusios įmonės, kyla pagrįstų abejonių dėl įmonės vadovo sąžiningumo bei tikrųjų tikslų. Anot nemokumo administratoriaus, kadangi paskolos sutartis, sudaryta tarp įmonės ir buvusio įmonės vadovo, pasižymi dideliu mastu, visiškai pagrįsta manyti, kad toks sandoris buvo nesąžiningas, nuostolingas ir ekonomiškai nenaudingas įmonei. Teigia, jog buvo pareikalauta buvusio įmonės vadovo sumokėti šią skolą įmonei ar pateikti tokios skolos sumokėjimą patvirtinančius dokumentus (pretenzija įteikta buvusiam įmonės vadovui asmeniškai 2020 m. birželio 23 d.), tačiau įmonės vadovas į tai nereagavo, t. y. nesumokėjo skolos ar nepateikė tokio sumokėjimo patvirtinančių dokumentų.
6. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, nemokumo administratoriaus nuomone, egzistuoja pagrindas tokį buvusio įmonės vadovo elgesį laikyti pažeidžiančiu teisės aktų reikalavimus bei nukreiptu prieš įmonę ir kitus įmonės kreditorius. Teigia, kad įmonės vadovo veiksmai - nenaudingų (nuostolingų) įmonei sandorių, kuriais buvo mažinamas įmonės turtas, sudarymas - nėra mažareikšmis, todėl jo padarinius negalima būtų pašalinti kitaip, negu pripažįstant bankrotą tyčiniu. Nurodo, kad aplinkybių visuma patvirtina, kad buvęs įmonės vadovas sąmoningais veiksmais siekė asmeninių tikslų, kurie ekonomiškai buvo nenaudingi įmonei, o tai sudaro teisinį pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu.
Atsiliepimas
7. Buvęs įmonės vadovas A. N. pateikė teismui atsiliepimą, kuriame prašo teismo pareiškimą atmesti ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
8. Buvęs įmonės vadovas pažymėjo, kad BUAB „Trans-Time Baltic“ įvairiomis teisinėmis formomis (individualios įmonės, vėliau uždarosios akcinės bendrovės) valdė ilgiau kaip 13 metų. Paaiškino, kad per šį laikotarpį dėjo visas aktyvias pastangas, kad užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą, pagal savo subjektyvias savybes visomis išgalėmis stengėsi racionaliai panaudoti lėšas ir užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą bei apsaugoti įmonės suinteresuotų asmenų (darbuotojų, kreditorių) interesus. Atkreipė dėmesį, kad bankroto byla iškelta ne kreditorių iniciatyva, o buvusio įmonės vadovo prašymu.
9. Anot buvusio įmonės vadovo, iš pareiškimo turinio apskritai nėra aišku, kokiu būdu, kokiais įrodymais remdamasis ir už kokį laikotarpį nemokumo administratorius pateikė apskaičiavimą, kad suinteresuotasis asmuo pasiskolino būtent tokią lėšų sumą. Pažymi, kad nemokumo administratorius netyrė ir nevertino, ar suinteresuotasis asmuo šias lėšas grąžino įmonei tiesiogiai iki iškeliant bankroto bylą, taip pat nenurodė, kodėl vienus ar kitus sandorius laiko priešingus šiuo metu bankrutuojančios įmonės interesams, tokiu būdu nepagrįstai perkeldamas įrodinėjimo naštą suinteresuotajam asmeniui.
Atsiliepimas
10. Suinteresuotasis asmuo paaiškina, kad, įvertinus tai, jog įmonės pagrindinė veikla buvo - tarptautiniai pervežimai, atitinkamai verslo klientų buveinė įprastai būdavo kitoje valstybėje, todėl beveik visi įmonės mokėjimai buvo atliekami į įmonės atsiskaitomąją sąskaitą banke, dėl ko visi atlikti mokėjimai aiškiai ir nedviprasmiškai matomi iš atliktų bankinių operacijų išrašo.
11. Teigia, kad pareiškime dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nurodyti teiginiai yra paneigiami paties nemokumo administratoriaus atliktoms ūkinių-komercinių operacijų ir mokėjimų teisinės atitikties išvadoms, kurios buvo pateiktos po įmonės sandorių, buhalterinės apskaitos dokumentų ir mokėjimų grynaisiais pinigais patikros.
12. Paaiškina, kad paskolos sutartys buvo sudarytos bankinio mokėjimo būdu, todėl suinteresuotasis asmuo pateikė teismui turimus visus savo žinioje dokumentus - banko išrašus, kurie ir yra laikytini paskolos sutartimis tarp įmonės ir kitų suinteresuotųjų asmenų. Teigė, kad iš pateiktų banko išrašų turinio aiškiai ir nedviprasmiškai matoma tiek paskolintų lėšų suma, tiek paskolos sutarčių sudarymo data, tiek aplinkybė, kurios lėšos buvo grąžintos į įmonės banko sąskaitas, o kurios lėšos vis dar yra suinteresuotojo asmens ar kitų asmenų skola įmonei. Atkreipia dėmesį, kad sudarydamas ginčo paskolos sutartis jų sudarymo metu laikėsi turinio ir formos reikalavimų, kurie buvo keliami tokio pobūdžio sandoriui. Nurodo, kad sutikus su nemokumo administratoriaus vertinimu, kad rašytinės paskolos sutartys yra tik popieriuje atspausdinti dokumentai, apskritai būtų paneigta tiek bankrutuojančios įmonės, tiek suinteresuotojo asmens galimybė dalyvauti civiliniuose teisiniuose santykiuose, naudojant elektroninius dokumentus. Paaiškina, kad ginčo atveju lėšų perdavimą patvirtina bankiniai mokėjimo išrašai, o lėšų gavėjo (-jų) įsipareigojimas grąžinti lėšas yra numanomas iš mokėjimo nurodyme nurodytos pavedimo paskirties. Nurodė, kad šiuo atveju šalys neginčija aplinkybės, kad tarp ginčo šalių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, ir buvęs įmonės vadovas pripažįsta ir neginčija fakto, jog vadovaujantis Civilinio kodekso 6.872 straipsnio 3 dalimi atitinkamai jis (tiek, kiek jis yra paskolos lėšų gavėjas) turėtų mokėti palūkanas, kurios yra įprastinės jo verslo ar buveinės vietoje. Pažymi, kad iš bankinių pavedimų turinio matyti, kad pavedimo mokėjimo paskirtyje nebuvo nurodytas lėšų grąžinimo terminas, todėl paskolos lėšų gavėjas šias lėšas turi grąžinti kreditoriui pareikalavus (Civilinio kodekso 6.53 straipsnio 2 dalis).
13. Paaiškina, kad UAB „Trans-time Baltic Service“ (faktinė dukterinė) įmonė, buvo įkurta ir skirta aptarnauti BUAB „Trans-Time Baltic“ transporto priemonių parką. Teigia, kad visos paskolų sutartys, kurias suinteresuotasis asmuo sudarė veikdamas BUAB „Trans-Time Baltic“ vardu buvo skirtos siekiant išimtinai tiesioginės ekonominės naudos BUAB „Trans-Time Baltic“, nes įmonė lėšų gavėja už šias lėšas įsigijo krovininių transporto priemonių remonto įrangą, neatlygintinai taisė šiuo metu bankrutuojančios įmonės transporto priemonių remonto paslaugas, taip pat įsipareigojo šias lėšas grąžinti. Teigia, jog trumpoje perspektyvoje BUAB „Trans-Time Baltic“ iš UAB „Trans-time Baltic Service“ gavo transporto priemonių remonto paslaugas iš esmės už jų savikainą, todėl galėjo patirti mažesnes nei įprastai transporto priemonių remonto paslaugų išlaidas. Pažymi, kad transporto priemonių remonto paslaugos buvo būtinos vykdyti tikslinei veiklai - užsiimti tarptautinio pervežimo paslaugų teikimu, todėl priimtas sprendimas buvo naudingesnis įmonei nei pirkti remonto paslaugas iš kitų rinkoje veikiančių verslo subjektų, kurie parduodavo remonto paslaugas rinkos kaina. Tuo tarpu, anot buvusio įmonės vadovo, ilgoje perspektyvoje verslo modelio pasirinkimu buvo tikimasi, kad UAB „Trans-time Baltic Service“ ateityje pradės teikti transporto priemonių remonto paslaugas ir kitoms tarptautiniais pervežimais besiverčiančioms įmonėms, todėl BUAB „Trans-Time Baltic“ savo veiklą optimizuos tokiu būdu, kad apskritai savo veikloje nebepatirs transporto priemonių remonto išlaidų (šias išlaidas padengs UAB „Trans-time Baltic Service“ kitų klientų užsakymų metu gautas pelnas). Atsižvelgiant į tai, anot suinteresuotojo asmens, įmonė gavo tiesioginę naudą - automobilių remontą iš esmės neatlygintinai (už darbų ir detalių savikainą), taip pat įgijo reikalavimo teisę į susijusią įmonę, jokiu būdu šios reikalavimo teisės nepaneigdamas ar nepasunkindamas.
Šalies argumentai
14. Atkreipia dėmesį, kad nemokumo administratorius pareiškime nurodė, kad su teisine pretenzija kreipėsi į suinteresuotąjį asmenį, kuris nėra nei paskolos šalis, nei lėšų gavėjas. Anot buvusio įmonės vadovo, nemokumo administratorius nenurodė ir nepaaiškino, kodėl turėdamas teisinę pareigą užtikrinti bankrutuojančios įmonės interesus niekada nesikreipė į lėšų gavėją (faktinę dukterinę įmonę) – UAB „Trans-time Baltic Service“. Atkreipia dėmesį, kad nemokumo administratorius turėjo ir galėjo iš bankinių pavedimų turinio nustatyti šiuo metu bankrutuojančios įmonės paskolos lėšų gavėją ir reikalavimą nukreipti į lėšų gavėją, o ne į suinteresuotąjį asmenį.
15. Be kita ko, suinteresuotasis asmuo paaiškina, kad įmonės transporto priemonių parkas susidėjo ir nuosavybės ir ne nuosavybės teise valdomų transporto priemonių; nuosavybės teise valdomos transporto priemonės buvo beviltiškai pasenusios ir susidėvėjusios, todėl iš esmės buvo netinkamos naudoti viešajame eisme, o jų tolimesnis naudojimas tikslinėje įmonės veikloje būtų buvęs iš esmės nuostolingas (taisymo kaštai viršydavo iš transporto priemonių atliekamų pervežimo paslaugų gautas pajamas). Anot buvusio įmonės vadovo, šią informaciją patvirtina viešojo registro informacijos patikra, kuri buvo atlikta priimant nutartį dėl įmonės bankroto iškėlimo. Paaiškina, kad laikotarpyje, kai įmonės finansiniai rodikliai buvo teigiami, suinteresuotasis asmuo sudarė transporto priemonių išperkamosios nuomos (lizingo) sutartis su kredito įstaiga ir tai leido įmonės veikloje naudoti iš esmės naujas transporto priemones, nepatiriant jų remonto išlaidų arba reikšmingai jas sumažinanti. Teigia, jog tuo tarpu laikotarpiu iki įmonės bankroto, kai įmonė prarado pagrindinį pajamų šaltinį - Rusijos Federacijoje veikusį užsakovą, įmonėje sustojo pajamų srautas, todėl lizingo būdu įsigyjamos transporto priemonės veikloje tapo nebenaudojamos ir nuostolingos, o balanse kaip ilgalaikis įmonės turtas apskaitytinos transporto priemonės tapo nuostolingos, nes reikėjo dengti įmokas pagal lizingo sutartis, tačiau įmonė jokios realios naudos ir nenaudojamų transporto priemonių nebegavo. Atsižvelgiant į tai, anot suinteresuotojo asmens, pastarasis veikdamas išimtinai įmonės interesais - priėmė sprendimą nutraukti lizingo sutartis ir gavęs kreditoriaus pritarimą pardavė transporto priemonės. Pažymi, kad šiuose sandoriuose įmonė atstovaujama suinteresuoto asmens veikė ne kaip turto savininkas, o kaip turto valdytojas, įgaliotas teisinio savininko sudaryti lizinguojamos transporto priemonės, pirkimo-pardavimo sutartį. Paaiškina, kad ekonominiu požiūriu - kredito įstaigos transporto priemonių pardavimas kitoms įmonėms reiškia ne turto perleidimą, o skolos perkėlimą, gavus kreditoriaus sutikimą, o tai sąlygojo ekonominį rezultatą, kuris buvo naudingesnis įmonei ir jos kreditoriams, nei lizingo sutarties nutraukimas, laukiant kol lizingo sutartis bus pažeista ir kreditorius įgis teisę reikalauti padengti nuostolius pagal lizingo sutartį ir tokiu atveju įmonė būtų buvusi įpareigota padengti skirtumą tarp lizingo kainos ir likutinės turto vertės, tokiu būdu pabloginant ir taip sunkią įmonės ekonominę padėtį. Pažymi, kad visos lėšos, kurios buvo gautos kaip skirtumas tarp lizingo sutarties įsipareigojimo ir parduodamų transporto priemonių kainos buvo pervestas į įmonės sąskaitą ir panaudotas atsiskaitant su įmonės darbuotojais ir kreditoriais.
16. Paaiškina, kad pradėjus susidurti su finansiniais sunkumais, dalis darbuotojų išėjo savo noru, nes buvo nepatenkinti atlyginimo ir komandiruotės išlaidos skirtų lėšų vėlavimu, o kita dalis darbuotojų ėmė reikšti pretenzijas ir kreipsi į Darbo ginčų komisiją su reikalavimais išmokėti darbo užmokestį ir netesybas už vėlavimo atsiskaityti laikotarpį. Teigia, jog su dalimi darbuotojų, kurie turėjo užbaigti vykdyti seniau priimtus užsakymus, buvo sudarytos taikos sutartys. Atkreipia dėmesį, kad iki pasikreipiant į teismą, suinteresuotasis asmuo atsiskaitymus su darbuotojais organizavo naudodamas ne tik įmonės, bet ir savo asmenines lėšas, taip pat nereiškė reikalavimų įmonei ir pats įmonės finansinių sunkumų metu „sau“ (per įmonė) neišmokėjo darbo užmokesčio, tokiu būdu veikdamas sąžiningais ir kitų asmenų, o ne savo asmeniniais interesais.
17. Nurodo, kad laikotarpiu, kai įmonėje nebūdavo užsakymų, tačiau būdavo laisvų apyvartinių lėšų, siekdamas naudos įmonei dalį laisvų įmonės apyvartinių lėšų pats pasiskolindavo iš įmonės komercinėmis sąlygomis ir šias lėšas perskolindavo tretiesiems asmenims. Paaiškina, kad tokie suinteresuotojo asmens veiksmai leisdavo išvengti lėšų nuvertėjimo (perkamosios galios praradimo), taip pat sudarydavo sąlygas plėsti vertingus dalykinius ryšius, kadangi asmenys, kurie gaudavo finansinę pagalbą iš suinteresuotojo asmens, ateityje kreipdavosi į suinteresuotojo asmens įmonę su užsakymais.
18. Teigia, jog suinteresuotasis asmuo sutinka su aplinkybe, kad kol įmonės finansiniai rodikliai buvo teigiami, įmonę ir suinteresuotąjį asmenį siejo paskoliniai teisiniai santykiai, tačiau nesutinka dėl nemokumo administratoriaus nurodytos sumos (kartu ir šios sutarties/sutarčių įtakos įmonės mokumui). Anot suinteresuotojo asmens, ginčo atveju reikėtų nustatyti ir įvertinti, ar įvairių paskolos sutarčių sudarymas 13 metų laikotarpyje iš tiesų buvo esminė priežastis, sąlygojusi įmonės nemokumą, kai dalis pasiskolintų lėšų buvo grąžinta. Anot buvusio įmonės vadovo, nemokumo administratoriaus pareiškime paskolos suma nurodoma netiksliai ir turi būti tiriama bylos nagrinėjimo metu.
19. Papildomai rašytiniuose paaiškinimuose suinteresuotasis asmuo nurodo, kad, jo manymu, pastarajam per visą įmonės veiklos laikotarpį suteiktų (nuo 2013 metų) ir negrąžintų paskolų likutis šiuo metu turėtų siekti 109 927 Eur. Atkreipia dėmesį, kad suinteresuotasis asmuo taip pat atliko paskolos lėšų grąžinimą bankinių mokėjimų būdu, kuris neatsispindi Valstybinės mokesčių inspekcijos turimoje informacijoje, nes skolos grąžinimas buvo atliktas vėliau, nei paskutinė Valstybinės mokesčių inspekcijos žinioje turima informacija, t. y. suinteresuotasis asmuo iki 2020 m. vasario 11 d. atliko paskolų grąžinimus, kurių vertė 63 536 Eur. Teigia, kad negalima pritarti nemokumo administratoriaus vertinimui, kad paskolos suteikimas įmonės yra savaime neteisėtas ir priešingas įmonės interesams. Nurodo, kad iš Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktų duomenų matyti, kad suinteresuotajam asmeniui paskola buvo suteikta 2013-2014 metais, tačiau per visą įmonės veiklos laikotarpį buvo nuosaikiai mažinama, nes suinteresuotasis asmuo vykdė savo įsipareigojimus įmonei. Pažymi, jog kartu su atsiliepimu į nemokumo administratoriaus pareiškimą buvo pateikta paties nemokumo administratoriaus ataskaita, kurioje nurodyta, kad atlikus įmonės mokėjimų, buhalterinės apskaitos dokumentų ir sudarytų sandorių patikrinimą pažeidimų nenustatyta. Atkreipia dėmesį, kad byloje nemokumo administratorius nereiškė nei vieno reikalavimo pripažinti nors vieną įmonės sudarytą sandorį negaliojančiu, kuris leistų pagrįstai teigti, kad egzistuoja prejudicinis faktas dėl sandorio, pažeidžiančio juridinio asmens interesus buvimo. Pažymi, kad Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime teismui nurodė, kad „Nenustatyta darbuotojų perėjimo, veiklos ir/ar turto perkėlimo į kitas susijusias įmones.“. Paaiškina, kad UAB „Trans-Time Baltic“ teikė ir 2019 m. rugpjūčio 13 d. prašymą dėl 12 476 Eur pridėtinės vertės mokesčio periodinių mokėjimų grafiko sudarymo; Valstybinėje mokesčių inspekcijoje 2020 m. sausio 20 d. buvo gautas bendrovės pranešimas, kad ji šiuo metu susiduria su finansiniais sunkumais, todėl negali įvykdyti turimų įsipareigojimų ir vadovaujantis Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 8 straipsnio 1, 3 dalimi, prašė pateikti siūlymą dėl pagalbos bendrovės sunkumams įveikti. Paaiškina, kad suinteresuotasis asmuo dėjo visas, jam objektyviai suprantamas, pastangas, siekdamas išsaugoti įmonės veiklos tęstinumą, todėl sudarė laidavimo sutartį, pagal kurią savo asmeniniu, kaip fizinio asmens turtu, laidavo už įmonės finansinių įsipareigojimų įvykdymą tretiesiems asmenims – įmonės kreditoriams.
Atsiliepimas
20. Valstybinė mokesčių inspekcija pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nurodo, kad prašo teismo sprendimą šioje civilinėje byloje dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu priimti savo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas netenkintinas.
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
22. Suinteresuotasis asmuo atsiliepime į pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pripažįstant, kad suinteresuotojo asmens - A. N. dalyvavimas teismo posėdyje yra būtinas.
23. Civilinio proceso kodekso 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Juridinių asmenų bankrotą reglamentuoja Juridinių asmenų nemokumo įstatymas. Šio įstatymo 70-72 straipsniuose nenustatyta, kokia forma – rašytine ar žodine – turi būti nagrinėjamas įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas. Juridinių asmenų nemokumo 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog teismo posėdžiai vyksta rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis ir atvejus, kai teismas nusprendžia, kad būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog su įmonių bankroto procesu susiję klausimai įprastai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai pripažįstamas būtinas žodinis nagrinėjimas. Rašytinės formos sprendžiant su bankrotu susijusius klausimus vyravimas susijęs su tuo, kad šiose bylose esminę reikšmę turi rašytiniai įrodymai, patvirtinantys įmonės finansinę būklę skirtingais laikotarpiais, sudaryti sandoriai, kreditorių ir debitorių sąrašai ir pan. Šalių paaiškinimai ar liudytojų parodymai kaip įrodinėjimo priemonė nėra tiek svarbūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017).
24. Nagrinėjamu atveju suinteresuotasis asmuo buvo informuotas apie pareiškimo dėl tyčinio bankroto pripažinimo nagrinėjimą, turėjo galimybę teikti atsiliepimą bei įrodymus bei atitinkamai byloje pateikė savo atsiliepimą, papildomus paaiškinimus bei įrodymus.
25. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad suinteresuotajam asmeniui ginčo klausimu nebuvo užkirstas kelias išsamiai pasisakyti procesiniuose dokumentuose, teikti rašytinius paaiškinimus ir įrodymus, ir įvertinus tai, jog būtent rašytiniai įrodymai turi lemiamą reikšmę sprendžiant su bankroto procesu susijusius klausimus, spręstina, jog žodinis bylos dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimas nėra būtinas, dėl ko suinteresuotojo asmens prašymas pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėti žodinio proceso tvarka, pripažįstant, kad suinteresuotojo asmens - A. N. dalyvavimas teismo posėdyje yra būtinas, netenkintinas.
Dėl taikytino įstatymo
26. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 21 d. nutartyje, spręsdamas nemokumo administratoriaus pareiškimo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu priėmimo klausimą, konstatavo, jog teismas vadovaujasi Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 70-72 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis, kiek jos susijusios su procesinėmis teisės normomis, ir Įmonių bankroto įstatymo nuostatomis dėl tyčinio bankroto apibrėžimo, požymių, atsakingų už bendrovės veiklą asmenų veiksmų ir faktinių aplinkybių įvertinimo.
27. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 30 d. nutartimi UAB „Trans-Time Baltic“ iškelta bankroto byla; įmonės nemokumo administratoriumi paskirta UAB „Bankroto vizija; nutartis įsiteisėjo 2020 m. balandžio 7 d.
28. 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi patvirtinta 1 000 Eur (įskaitant mokesčius) sąmata, pradinių bankroto proceso administravimo išlaidų, reikalingų bankroto procesui administruoti iki pirmojo kreditorių susirinkimo.
Žemesnės instancijos teismas
29. 2020 m. liepos 23 d. nutartimi patvirtinti BUAB „Trans-Time Baltic“ kreditorių finansiniai reikalavimai.
30. 2020 m. rugsėjo 15 d. teisme gautas nemokumo administratoriaus pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.
Dėl BUAB „Trans-Time Baltic“ bankroto pripažinimo tyčiniu kriterijų (ne)buvimo
31. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 12 dalį tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.
32. Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1-5 punktuose įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai, esant bent vienam iš kurių, jeigu dėl to kilo bankrotas, teismas bankrotą pripažįsta tyčiniu: 1) įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; 2) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai; 3) turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, kaip jie apibrėžti Finansinių priemonių rinkų įstatyme, ar kurie susiję giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai), svainystės ar partnerystės ryšiais su įmonės vadovu ar kitu asmeniu, įmonėje turėjusiu teisę priimti atitinkamą sprendimą, arba turtas perleistas neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su įmone atsiskaityta veiklos nevykdančių įmonių ir (arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis; 4) įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto; 5) teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
33. Šios nutarties 31 punkte išvardytų požymių nustatymas pats savaime dar nėra pakankamas konstatuoti tyčinį bankrotą – įstatymas reikalauja nustatyti priežastinį ryšį (sąsajumą) tarp tyčinių neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir teisinių padarinių (nemokumo būklės). Jeigu toks priežastinis ryšys nenustatytas, nėra pagrindo pripažinti, kad įmonė bankrutavo dėl vadovų tyčinių veiksmų. Šiuo aspektu kasacinis teismas yra nurodęs, kad bankroto pripažinimui tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016).
34. Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje taip pat numatyti atvejai, kai preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis: 1) veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys; 2) atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.
35. Įvertinus nemokumo administratoriaus pareiškimo turinį, nustatyta, jog nemokumo administratorius pareiškimą grindžia faktu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 1-2 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto kriterijai, šį faktą įrodinėdamas byloje pateiktu debitorių sąrašu, kuris, anot nemokumo administratoriaus, patvirtina, jog suinteresuotasis asmuo sudarė paskolos sutartį tarp savęs ir įmonės 281 313,15 Eur sumai, bei tarp su suinteresuotuoju asmeniu susijusios įmonės ir BUAB „Trans-Time Baltic“ 2 502,91 Eur sumai, ir dėl to tokie sandoriai buvo nesąžiningi, nuostolingi ir ekonomiškai įmonei nenaudingi, tokiu būdu sudarant ir nemokios įmonės situaciją bendrovėje.
36. Taigi, nagrinėjamu atveju svarbu išanalizuoti, kokiu laikotarpiu (momentu) įmonė susidūrė su finansiniais sunkumais ir iš esmės negalėjo atsiskaityti su kreditoriais, ar (ne)egzistavo paskolos teisiniai santykiai tarp įmonės ir suinteresuotojo asmens bei įmonės ir UAB „Trans-Time Baltic Service“, ir jeigu egzistavo, kokia šių paskolos teisinių santykių įtaka įmonėje atsiradusiam nemokumui, sąlygojusiam bankroto bylos iškėlimą.
37. Civilinio kodekso 6.870 straipsnio 1 dalis paskolos sutartį apibrėžia kaip sutartį, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (Civilinio kodekso 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (Civilinio kodekso 6.870 straipsnio 2 dalis). Dėl to ši sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (Civilinio proceso kodekso XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008). Įstatyme nenustatyta imperatyvaus nurodymo, kad negalioja sandoris, sudarytas nesilaikant paprastos rašytinės formos, taigi žodžiu sudaryta paskolos sutartis, kuri turėjo būti sudaryta paprasta rašytine forma, galioja, tačiau, kilus ginčui dėl jos sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą (Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 2 dalis, 6.875 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta dėl įstatyme nustatytos privalomos paskolos sandorio formos: įstatymo ar šalių susitarimo nustatytais atvejais paskolos sutartis turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą, o kitais atvejais gali būti sudaryta žodžiu (žodine forma). Paprastos rašytinės formos sutarties esminiai požymiai yra visų sutarties šalių valios išreiškimas raštu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Taigi paskolos santykius patvirtina rašytinės formos reikalavimus atitinkantis paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes pagrindu ir t. t. Dėl to, kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011). Sprendžiant šalių ginčą dėl teisinių santykių, atsiradusių pervedus pinigus, kvalifikavimo, būtina analizuoti ir vertinti visų byloje pateiktų įrodymų, surinktų duomenų visumą ir iš šios daryti išvadą, kokie teisiniai santykiai susiklostė dėl šalių atliktų veiksmų ir kokios materialiosios teisės normos reglamentuoja ginčo teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011).
38. Išanalizavus bylos medžiagą, nustatyta, kad byloje jokia paskolos sutartis, sudaryta tarp įmonės ir suinteresuotojo asmens bei įmonės ir UAB „Trans-Time Baltic Service“ pateikta nebuvo. Suinteresuotasis asmuo atsiliepime paaiškino, kad paskolos sutartys buvo sudarytos bankinio mokėjimo būdu. Taigi, teismo vertinimu, svarbu byloje nustatyti, ar bankinio mokėjimo būdu pervedant suinteresuotajam asmeniui pinigus sąlygojo paskolos teisinių santykių atsiradimą.
39. Pažymėtina, jog tiek nemokumo administratorius, tiek ir suinteresuotasis asmuo patvirtina faktą, jog tarp įmonės ir suinteresuotojo asmens, įmonės ir UAB „Trans-Time Baltic Service“ buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai. Išanalizavus nemokumo administratoriaus pateiktą debitorių sąrašą, nustatyta, jog jame nurodyti 2020 m. balandžio 21 d. įmonės duomenys, be kita ko, kaip kliento pavadinimai nurodyti - „A. N.“ ir „Trans-Time Baltic Service“, taip nurodyta prie kiekvieno iš kliento eilutės „Paskolos sutartis“ ir kliento „A. N.“ eilutėje skola nurodoma 281 313,15 Eur, kliento „Trans-Time Baltic Service“ eilutėje skola – 2 502,91 Eur. Vadovaujantis Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktais duomenimis tiek atsiliepime į pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, tiek ir 2020 m. lapkričio mėn. dokumente „Dėl informacijos pateikimo“, nustatyta, kad pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenų bazėse turimą informaciją apie bendrovę, asocijuotam asmeniui A. N. suteiktos paskolos suma 2018 m. pabaigai sudarė 173 463 Eur (buvo suteikta paskolų iš viso 234 687 Eur), asocijuotam asmeniui UAB „Trans-Time Baltic Service“ suteiktos paskolos suma 2018 m. pabaigai sudarė 5 733 Eur. Teismo vertinimu, šie byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog paskolos teisiniai santykiai tarp įmonės ir suinteresuotojo asmens, įmonės ir UAB „Trans- Time Baltic Service“ egzistavo.
40. Teismas pažymi, jog tokio pobūdžio teisinių santykių egzistavimas tarp įmonės ir suinteresuotojo asmens, įmonės ir UAB „Trans-Time Baltic Service“, priešingai negu nurodo nemokumo administratorius, savaime, vien dėl tos aplinkybės, kad tokio pobūdžio teisiniai santykiai yra atsiradę tarp įmonės ir buvusio įmonės vadovo, įmonės ir su buvusiu įmonės vadovu susijusios įmonės, nėra pagrindu spręsti, jog paskolų suteikimas buvo nuostolingas ir ekonomiškai nenaudingas įmonei, atitinkamai ir sąlygojęs tolimesnį įmonės nemokumą, o suinteresuotojo asmens veiksmai vertintini kaip nevykdymas ar netinkamas vykdymas įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jam nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog nei Akcinių bendrovių įstatymas, nei Civilinis kodeksas nedraudžia įmonei skolinti pinigų kitiems asmenims, be to, nėra ir nustatyta, jog egzistavo kokie nors apribojimai, kurie neleistų valdymo organams pasinaudoti paskola iš bendrovės lėšų.
41. Savo ruožtu, nors kaip minėta, savaime paskolų suteikimas buvusiam įmonės vadovui bei su juo susijusiai įmonei, nėra draudžiamas pagal įstatymą, tačiau, sprendžiant tyčinio bankroto (ne)buvimo klausimą, esminis aspektas, susijusias su tokio pobūdžio teisinių santykių atsiradimu bei buvimu, yra tai, ar egzistavo paskolų suteikimo momentu siekis sąmoningai įmonę privesti prie bankroto, pažeidžiant atitinkamai ir įmonės kreditorių interesus.
42. Vadovaujantis BUAB „Trans-Time Baltic“ bankroto byloje pateiktas kreditorių finansinius reikalavimus pagrindžiančiais dokumentais, nustatyta, jog įmonė su kreditoriais jau negalėjo atsiskaityti 2019 m. antrąjį pusmetį (pvz. su RAB „Auto kada“ neatsiskaityta pagal 2019 m. antrąjį pusmetį išrašytas PVM sąskaitas-faktūras; su UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ lizingo sutartis nutraukta 2020 m.; su UAB „Neste Lietuva“ neatsiskaityta pagal 2019 m. antrąjį pusmetį išrašytas PVM sąskaitas- faktūras; su UAB „Švaros broliai“ neatsiskaityta pagal 2019 m. pirmąjį pusmetį išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą; su UAB „Vilniaus logistika“ neatsiskaityta pagal 2019 m. pirmąjį ir antrąjį pusmetį išrašytas PVM sąskaitas-faktūras; su UAB „ERELITA“ pagal 2019 m. antrąjį pusmetį išrašytas PVM sąskaitas-faktūras; su UAB „Tranfasta“ pagal 2019 m. antrąjį pusmetį išrašytą PVM sąskaitą- faktūrą; su UAB Tele2 pagal 2020 m. išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą; su UAB „Europart“ pagal 2019 m. pirmąjį ir antrąjį pusmetį išrašytas PVM sąskaitas-faktūras; su UAB „Stateta“ pagal 2019 m. antrąjį pusmetį išrašytas PVM sąskaitas-faktūras; su UAB „Inkaso aljansas“ sutriko mokėjimai nuo 2019 m. antrojo pusmečio; su VSDFV Vilniaus skyriumi sutriko mokėjimai 2020 metais). Be to, Vilniaus apygardos teismas, spręsdamas bankroto bylos iškėlimo klausimą, 2020 m. kovo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-2646-864/2020 konstatavo, kad įmonėje nuo 2019 m. gegužės mėn. esančių darbuotojų skaičius buvo vis mažinamas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas sprendžia, jog įmonė su finansiniais sunkumais susidūrė 2019 m. antrąjį pusmetį.
43. Pažymėtina, jog Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime nurodė, kad pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenų bazėse turimą informaciją apie bendrovę nustatyta kad asocijuotam asmeniui A. N. suteiktos paskolos suma 2018 metų pabaigai sudarė 173 463 Eur (buvo suteikta paskolų iš viso 234 687 Eur), asocijuotam asmeniui UAB „Trans-time baltic service“ (j. a. k. 304777921) suteiktos paskolos suma 2018 metų pabaigai sudarė 5 733 Eur. Byloje buvo pateikta ir Valstybinei mokesčių inspekcijai teikta 2019 m. gegužės 31 d. Asocijuotų asmenų tarpusavio sandorių arba ūkinių operacijų ataskaita už 2018 metus, kurioje numatyta ne tik tai, kad asocijuotam asmeniui A. N. suteiktos paskolos suma 2018 metų pabaigai sudarė 173 463 Eur, bet taip pat ir tai, jog 2018 metų pradžioje ši suma nelabai skyrėsi, t. y. buvo – 175 145 Eur. Be to, pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenis, paskolos teisiniai santykiai buvo atsiradę dar 2013-2016 metų laikotarpiu.
44. Taigi, akivaizdu, jog paskolos buvo suteiktos suinteresuotajam asmeniui bei su juo susijusiai įmonei žymiai ankstesniu laikotarpiu negu įmonė susidūrė su finansiniais sunkumais. Teismo vertinimu, paskolų suteikimas būtent dėl šio aspekto (t. y. jog paskolos buvo suteiktos žymiai anksčiau negu įmonė susidūrė su finansiniais sunkumais) negalėjo būti tiesiogine įmonės nemokumo priežastimi, atitinkamai ir nėra pagrindo išvadai, jog paskolų suteikimu buvo siekiama sąmoningai įmonę privesti prie bankroto. Savo ruožtu, akivaizdu, jog 5 733 Eur dydžio paskolos suteikimas susijusiai įmonei nėra laikytinas siekiu įmonę privesti prie bankroto ne tik dėl to, jog paskola buvo suteikta žymiai ankstesniu laikotarpiu negu įmonė susidūrė su finansiniais sunkumais, tačiau ir dėl to, jog tokio dydžio paskolos suma, akivaizdu, jog neturi įtakos įmonės (ne)mokumui.
45. Taigi, įvertinus šioje byloje nustatytas aplinkybes, kad paskolų suteikimas buvusiam įmonės vadovui bei su juo susijusiai įmonei nėra draudžiamas pagal įstatymą, paskolos teisiniai santykiai buvo atsiradę žymiai ankstesniu laikotarpiu, kuris yra pakankamai ilgas, ir neleidžiantis spręsti apie tai, jog paskolų suteikimas galėjo sąlygoti net po keleto metų atsiradusį įmonės nemokumą, jokių kitų duomenų apie galimus tyčinius veiksmus, siekiant sukelti įmonės bankrotą, byloje nepateikta ir šie veiksmai neįrodyti, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog egzistuoja Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1-2 punktuose įtvirtinti tyčinio bankroto kriterijai.
46. Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog BUAB„Trans-Time Baltic“ nemokumo administratoriaus pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu yra nepagrįstas, dėl ko netenkintinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
47. Suinteresuotasis asmuo neteikė prašymo dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo, todėl jos pastarajam nepriteistinos (Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 290-292 straipsniais, teismas
nutaria:
bankrutuojančios UAB „Trans-Time Baltic“ nemokumo administratoriaus UAB „Bankroto vizija“ pareiškimo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu netenkinti.
Nutartis per septynias dienas nuo nutarties priėmimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.