- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-18
- Bylos Nr.
- 1A-304-870/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-44478-2015-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Kazlauskienė, Leonarda Gurevičienė, Virginija Liudvinavičienė
- Kaltinamasis
- V. Š.
- Advokatai
- Gediminas Skaistys
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Leonardos Gurevičienės, Daivos Kazlauskienės, Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros, Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro Gedimino Juknos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-02-05 nuosprendžio, kuriuo V. Š. išteisintas dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Kaltinamasis V. Š. buvo kaltinamas tuo, kad jis nežymiai sutrikdė savo šeimos nario sveikatą, o būtent:
jis, 2015 m. rugpjūčio 10 d., apie 08:15 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia šlapiu skuduru sudavė vieną kartą savo sutuoktinei R. Š. į veido sritį, pataikydamas jai į akį, ir tokiais savo veiksmais padarydamas nukentėjusiajai R. Š. kairės akies viršutinio voko nedidelį odos paraudimą, ir taip nežymiai sutrikdydamas savo sutuoktinės - nukentėjusiosios R. Š., sveikatą. Šiais savo veiksmais kaltinamasis V. Š. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 5 d. nuosprendžiu išteisino V. Š., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-02-05 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, t. y. pripažinti V. Š. kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir paskirti 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant V. Š. per visą bausmės laikotarpį tęsti darbą ir per 5 mėnesius nuo įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismo išvados neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal nukentėjusiosios R. Š. pareiškimą dėl smurto artimoje aplinkoje. Pareiškime R. Š. aiškiai nurodė, kad 2015-08-10 apie 8.15 val. vyras V. Š. jiems būnant vonioje šlapiu skuduru sudavė R. Š. per galvą ir pataikė į akį. Tokias aplinkybes nukentėjusioji patvirtino ir apklausos metu. R. Š. parodymai neprieštarauja ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, juolab, kad R. Š. apskritai neigia ką nors metęs į žmoną R. Š.. Teismas laikydamas nukentėjusiosios parodymus nepatikimais, motyvavo tik tuo, kad teisminio nagrinėjimo metu R. Š. nurodė, kad vyras V. Š. jai smūgį sudavė šlapiu skuduru, skirtu vonios sienų plytelėms valyti, tuo tarpu įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad vonioje, ant lentynos guli šlapias rankšluostis, su kuriuo pasak pareiškėjos buvo trenkta per veidą. Vien tokio nesutapimo nukentėjusiosios parodymų negalima laikyti nepatikimais. Be to tiek pareiškime, dėl smurto artimoje aplinkoje, tiek liudytojo apklausos protokole, tiek teisiamajame posėdyje R. Š. nurodė, kad jai buvo suduota būtent skuduru, skirtu vonios sienų plytelėms valyti, tuo tarpu įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad vonioje, ant lentynos guli šlapias rankšluostis, su kuriuo, pasak pareiškėjos, buvo trenkta per veidą. Vien dėl tokio nesutapimo nukentėjusiosios parodymų negalima laikyti nepatikimais. Nukentėjusioji buvo išsigandusi, ji neturi teisinio išsilavinimo, ji negalėjo žinoti, kad dėl išgąsčio ir patirto streso policijos pareigūnams nurodytas ne tas nusikaltimo įrankis (šlapias rankšluostis, o ne plytelių valymo skuduras), gali lemti tai, kad apskritai jos parodymais bus laikomi nepatikimais. Apie tai, kad jai suduota buvo būtent skuduru, o ne rankšluosčiu R. Š. nurodė ir į įvykio vietą atvykusiam policijos patruliui M. L.. Teismas be pagrindo nesivadovavo liudytojos M. V. parodymais. Ši liudytoja tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu davė nuoseklius ir išsamius parodymus apie tai, kad paskambino jai dukra ir verkdama pasakė, kad jai nuėjus į vonią, kurioje buvo jos sutuoktinis V. Š., jis trenkė R. Š. vieną smūgį, vėliau šlapiu skuduru sudavė dar vieną smūgį. Nukentėjusioji R. Š. taip pat savo motinai teigė, kad nuo suduoto smūgio šlapiu skuduru R. Š. nieko nemato viena akimi, jai labai skauda akį. Vien ta aplinkybė, kad liudytoja M. V. yra nukentėjusiosios R. Š. motina, savaime nedaro šios liudytojos parodymų nepatikimais. Teismas nenurodė nei vieno argumento, kodėl šios liudytojos parodymai nepatikimi. Tiek nukentėjusiosios, tiek liudytojos V. V. parodymai šioje byloje pilnai sutampa. Vien ta aplinkybė, kad liudytoja M. V. Bendrojo pagalbos centro operatoriui nenurodė kokiu tiksliai būdu žentas V. Š. muša jos dukrą R. Š. teigdama, jog „vyras žmoną tiesiog muša“ nedaro M. V. parodymų nenuosekliais ir prieštaringais. Teismo išvados, kad nukentėjusiosios R. Š. ir liudytojos M. V. parodymai yra nepatikimi, prieštaringi ir nepatvirtinti kitomis aplinkybėmis yra deklaratyvios ir neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas be pagrindo nesivadovavo Specialisto pateikta išvada dėl R. Š. sužalojimo, kurioje konstatuota, kad R. Š. nustatytas kairės akies viršutinio voko odos paraudimas, vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Teisiamajame posėdyje apklausta specialistė R. G. pilnai patvirtino duotą išvadą, kad sužalojimas galėjo būti padarytas nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis. Pažymėtina, kad nukentėjusioji būtent tą pačią dieną, t. y. 2015m. rugpjūčio 10 d. nuvyko į teismo medicinos tarnybą, kur jai buvo nustatytas sužalojimas.
Teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį vadovavosi išimtinai išteisintojo V. Š. parodymais, kad teismo medicinos specialisto išvadoje nustatytą sužalojimą pasidarė pati nukentėjusioji patrindama akį savo rankomis ir tai padarė siekdama pakenkti V. Š.. Baigiamųjų kalbų metu V. Š. pats paprašė jam skirti kaip galima švelnesnę bausmę taip iš dalies pripažindamas savo kaltę šioje byloje.
Svarbi ir ta aplinkybė, kad sužalojimą ant nukentėjusiosios akies voko matė ir į įvykio vietą atvykęs policijos patrulis M. L., kuris tai užfiksavo rašydamas tarnybinį pranešimą. Tokiu būdu R. Š. sužalojimą matė net trys skirtingi, tarpusavyje niekaip nesusiję asmenys, kas iš esmės paneigia V. Š. parodymus apie tai, kad sužalojimą ant akies voko pasidarė pati nukentėjusioji patrindama pačią akį. Tokius būdu teismas netinkamai taikė įstatymą dėl įrodymų vertinimo, neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotos praktikos dėl įrodymų vertinimo, kad kiekvienas įrodymas vertinamas atskirai ir jų visuma. Be to teismas tam tikra prasme parodė šališkumą vertindamas įrodymus, neargumentuotai ir be pakankamo pagrindo atmesdamas visus įrodymus, kuriais šioje byloje buvo grindžiamas kaltinimas, o išimtinai vadovavosi kaltinamojo V. Š. parodymais, kurie vertintini kritiškai, neatitinkantys jokiai objektyviai surinktai baudžiamosios bylos medžiagai ir kaip siekimas išvengti baudžiamajame įstatyme numatytos atsakomybės.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašo apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros apeliacinis skundas atmetamas.
Prokuroras iš esmės nesutinka su nuosprendyje atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, kad teisiamojo posėdžio metu nebuvo surinkta neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad kaltinamasis V. Š. mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo žmonai R. Š. nežymų sveikatos sutrikdymą.
Išnagrinėjusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Priešingai nei teigia Apeliantas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pirmos instancijos teismas padarė byloje nustatytas faktines aplinkybes atitinkančias išvadas bei priėmė teisėtą nuosprendį.
Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos vertina, remdamasis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teisminio nagrinėjimo proceso dalyviai, tarp jų kaltinamasis ir (ar) jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra akivaizdžių prieštaravimų. Apylinkės teismo priimtas nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 str. nuostatų reikalavimus, todėl vien ta aplinkybė, kad bylos įrodymai buvo vertinami nepalankiai vienam ar kitam proceso dalyviui, nepatvirtina, jog teismas padarė kokius nors su įrodymų vertinimu susijusius pažeidimus. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, nenustatyta.
Žemesnės instancijos teismas
V. Š. pateiktas kaltinimas dėl fizinio skausmo sukėlimo sutuoktinei R. Š. ir jos nežymaus sveikatos sutrikdymo buvo grindžiamas tuo, kad jis kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, tyčia šlapiu skuduru sudavė vieną kartą savo sutuoktinei į veido sritį, pataikydamas jai į akį, padarydamas R. Š. kairės akies viršutinio voko nedidelį odos paraudimą ir taip nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiosios sveikatą. Remiantis nukentėjusiosios R. Š. paaiškinimu, įvykio dienos rytą, t. y. 2015 m. rugpjūčio 10 d. vonios kambaryje tarp sutuoktinių kilo konfliktas dėl to, kad ji nepasisveikino įėjusi į vonią (b. l. 17), teisiamojo posėdžio metu, nukentėjusioji paaiškino, kad apsižodžiavimas įvyko iš vakaro (b. l. 66). Kaltinamasis neigė įvykusį konfliktą, nurodė, kad tą rytą vyko pokalbis tarp jo ir žmonos, žmona priekaištavo jam dėl nesumokėtų sąskaitų už dujas (b. l. 27).
Kaltinamasis V. Š. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme savo kaltę dėl pareikšto kaltinimo neigė ir nurodė, kad jokio smurto nukentėjusiosios atžvilgiu nenaudojo. Paaiškino, kad tarp jų su sutuoktine įtempti santykiai, žmonos mama M. V. nepatenkinta kaltinamuoju, nori, kad išsikraustytų, nori juos išskirti, padalinti turtą, anksčiau irgi buvo kviečiama policija (b. l. 65-66). Jis pats paraudimo ant žmonos akies nematė, jo vertinimu, žmona galėjo paraudimą pasidaryti pati aplink akį ją patrynus.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nukentėjusiosios R. Š. ir liudytojos M. V. parodymai apie įvykio aplinkybes kelia pagrįstų abejonių. Teisingai teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nukentėjusioji apžiūrint įvykio vietą, teigė, kad jai buvo suduota raudonu rankšluosčiu (b. l. 13), vėliau nurodė, kad į ją metė skudurą, skirtą plytelėms valyti. Įvykio aplinkybių niekas, išskyrus V. Š. ir Š. nematė, todėl tokie nesutapimai nukentėjusiosios parodymuose užima svarbią vietą.
Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad specialisto išvadoje (b. l. 20) nėra nustatytas neginčytinas nukentėjusiosios veido srities sužalojimo mechanizmas. To nepavyko padaryti ir teismo posėdyje apklausus specialistę. Teisiamajame posėdyje ekspertė R. G. nurodė, kad išvada nėra kategoriška, sužalojimo kilmė galėjo būti ir kita, ne tik smūgis skuduru (b. l. 77).
Pirmos instancijos teismas padarė teisingą išvadą, teigdamas, jog byloje nėra objektyvių duomenų, kurie nulemtų teismo vertinimą dėl nukentėjusiosios ar kaltinamojo parodymų patikimumo. Kitų liudytojų (kurie nebuvo įvykio vietoje) parodymai taip pat neleidžia tiksliai išsiaiškinti sužalojimo padarymo mechanizmo ir taip pašalinti egzistuojantį esminį prieštaravimą tarp nukentėjusiosios ir kaltinamojo parodymų.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusioji R. Š. ne pati kvietė policijos pareigūnus nors ir turėjo tokią galimybę, o skambino savo motinai M. V. norėdama pasitarti. Iš 2015 m. rugpjūčio 31 d. garso įrašų apžiūros protokolo matyti, jog liudytoja M. V. paskambinusi į Bendrąjį pagalbos centrą kvietė policijos pareigūnus nedetalizuodama įvykio aplinkybių, įvardydama kaip šeimyninį konfliktą, kurio metu vyras muša žmoną, akcentuodama, kad ten jos dukros butas, kad policija jos dukros vyrui ne kartą buvo kviečiama (b. l. 8-9). Paminėtina, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad dėl neteisėtų V. Š. veiksmų buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai ar taikytos kitos sankcijos.
Vertinant parodymų patikimumą pirmos instancijos teismas teisingai vadovavosi teismų suformuota praktika bylose kai ginčas kyla tarp sutuoktinių, kurių santykiai pašliję, ruošiamasi ištuokai arba ji jau vyksta, kai tokia pora augina bendrus vaikus, jų santykiai įtempti, priešiški vienas kito atžvilgiu, todėl teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų, kad susijaudinę sutuoktiniai kartais nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmus, apkaltina kitą sutuoktinį. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Kasacinės nutartys Nr. 2K-71/2012, 2K-299/2013).
Pagal BK 140 str. baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė artimam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda tik tada, kai asmeniui sukeliamas fizinis skausmas ar padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas dėl tyčinių asmens veiksmų, kurie pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu. Vien sužalojimų nustatymo faktas, neįrodžius tiesioginio priežastinio ryšio tarp sužalojimų atsiradimo ir neteisėtų išteisintojo veiksmų, negali būti laikomu kaltės įrodymo patvirtinu. Taigi, nustačius būtinąjį šio nusikaltimo objektyviosios pusės požymį – padarinius, t. y. sveikatai padarytą žalą, kas šioje byloje laikoma įrodytu, turi būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Tyčiniai veiksmai pasireiškia tuo, kad veiką darantis asmuo suvokia, jog tarp jo veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys, nori, kad dėl jo veikimo atsirastų padarinių ir to siekia. Tam, kad kiltų atsakomybė pagal šį straipsnį yra būtini visi šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai, nesant nors vieno iš jų – baudžiamoji atsakomybė negalima.
Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad byloje turi būti pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad sužalojimas buvo padarytas būtent tomis aplinkybėmis, kurios nurodytos kaltinamajame akte, kryptingais tyčiniais kaltinamojo veiksmais, o ne dėl kitų veiksnių, galėjusių sukelti tokius sužalojimus. Įvertinęs nukentėjusiosios, kaltinamojo V. Š. parodymus, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad kaltinamasis įvykdė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.
Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymėjo, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-7-544/2005, Nr. 2K-251/2008, Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-7-173/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.).
Atsižvelgus į tai kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-02-05 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti ar keisti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
nutarė:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.